rezonansine-isgalvotos-pedofilijos-garliaviniu-byla-5666ad3426897

Kas yra labiau susireikšminęs: ar tas, kuriam dėl žurnalistinio ir juristinio darbo Klonio – pedofilijos byloje iškeltos 3 baudžiamosios bylos pagal 7 straipsnius, ir kuriam reikėjo netgi grįžti gyventi į Vilnių, kad mielaširdingi Kauno „mentai“ nenudaigotų – ar tie, kuriems buvo vos viena administracinė bylelė, bet jie nuo ryto iki vakaro rėkė, kokie jie nukentėję?

Atsakymas peršasi akivaizdus. Tik ne „etatiniams patvoriniams“, kurie tiek kreidelių paišyti, tiek dabar jau ir į Šiaulių bylą važinėja kaip į darbą.

„Rabota jest rabota“,- juk seni tarnybininkai sakydavo. Nesakysiu, kokios tarnybos – juk pradėsit rėkti, jog „tos tarnybos seniai nebėra“.

Kai iškvietė liudyti į „Garliavos gaujos“ bylą, neįsivaizdavau ką sakysiu – ir kaip sakysiu. Gal tą patį būčiau pasakius, o gal dar daugiau. Esmė, kad Violeta Milevičienė, pasirašanti piktuose komentaruose „Vilė“, pagal primityvų mąstymą, padalinusi Lietuvą į „teisingus“ ir „neteisingus“.

Teisingi- tai tie, kurie prilindo prie lovio, tačiau kurie negavo baudžiamųjų bylų.

Neteisingi visi kiti. O kad Klonio gatvėje buvo apie keliasdešimt tūkstančių žmonių, ir dar keli šimtai tūkstančių prie interneto, televizijos, ar kas dieną skaitydami laikraščius – tokie, kaip mėgstu vadinti, apsimestiniai kovotojai, juk to nepaskaičiuoja.

Svarbiausia laiku ir vietoje įlįsti į fotoobjektyvus. (Prisiminkime 1991 01 13 – medaliais apsikarstė tie, kieno nuotraukos išliko, o kas buvo šalia Audriaus Butkevičiaus, tai net priedo prie pensijos negauna – sorry, nėra dokumentų, kad vadovavot KAD žvalgybai AT viduje. Nepykite.)

Štai jaučiama, kad Šiaulių byla bus aprašinėjama, tai reikia ten važiuoti ir būti.

Apsimestiniai kovotojai eina ne ten, kur tikrai kažkas vyksta, bet ten, kur vyksta su filmavimu, kur yra daug liudytojų. Be filmavimo tu jų neprisišauksi – kaip išsilakstė visi 2012 03 26, kai turėjo paimti mergaitę. Klonio gatvėje buvo 9 žmonės – 2 moterys ir 7 vyrai, iš jų vienas Seimo narys Rytas Kupčinskas. Visi kiti „kovotojai“ dingo, nes kažkas pranešė, kad „šiąnakt neims“. Paimti visiškai neapsuptą teritoriją būtų užtekę šeštą ryto pasibelsti antstolei netgi be jokios apsaugos.

Todėl tai netiko nei vienai, nei kitai pusei, todėl susikambinta, kad reikia „daugiau veiksmo“.

Taigi, atlaikius kritines naktis (šaltyje prabuvome keletą dienų – budėjo, pamenu ir Raimundas Čiegis, bei jis eidavo į namą, nes buvo iš išrinktųjų, mes tai autobusiuke pamiegodavome), kai buvo labai lengva paimti mergaitę – nes niekas nesaugojo nei vieno perimetro, o mus, vienišus kovotojus, kurių buvo 7-10, nustumti su mažuoju piršteliu buvo lengva – tada jau po 2012 03 26  pasirodo visi aktoriai, režisieriai, netgi atitveria diedukų kiemo dalį – nurodo, kam galima, kam negalima užeiti – ir, aišku, Violeta Milevičienė šmėžuoja su foto aparatu.

mileviciene

Nuo to tokie kovotojai svarbesniais nepasidaro – o jų komentarai, kad kažkas, buvęs kritiškiausiais momentais, neva yra „susireikšminęs“ rodo, jog susireikšminęs yra pats komentatorius.

Mus, kovotojus, jau sureikšmino represinė prokuratūros sistema, kuri, laimei, Šiaulių teisme sėdi aplaužytais ragučiais: kai liepiau prokurorei Poškienei nutilti, teismas man pritarė, nes pripažino, kad prokurorė mane tikrai gąsdina – nes nurodžiau konkrečius faktus, kaip ji terorizavo mano visą šeimą su melaginga baudžiamąja byla (prie 3 Klonio bylų dar galima pripliusuoti „teroristų“ bylą – buvome kaltinami namie laikantys šaunamuosius ginklus, kurių neturime. Kariuomenės ir saugumo užsakymą Poškienė turėjo vykdyti, ką padaryti – rabota jest rabota.)

Prokurorams labai sunku priprasti, jog teisingumą vykdo tik teismai, ir jų kliedesių pilni rašteliai gali būti ir atmetami. Kad ir kiek jie veiktų liudytojus.

Violetos Milevičienės pykčio sulaukė ir Marius Kuprevičius, kuris prisipažino pats vienas be jokios „gaujos“ organizavęs Klonio judėjimą. Tai yra tokie objektyvūs faktai, kad 5 klasės vaikui aišku – nes užtenka susirasti Klonio „revoliucijos“ nuotraukas, vaizdo medžiagą, išanalizuoti M. Kuprevičiui iškeltų administracinių bylų medžiagą.

Nesvarbu, kad kažkokie maketuotojai sugebėjo iškirpti Marių Kuprevičių iš visų nuotraukų (labai stalinistinė metodika), ir jo nebeliko „violetinėje knygoje“ – žmonės atsimena ir žino, kad Marius Kuprevičius kovėsi prieš antstolius, telkė ir organizavo žmones, buvo nubaustas baudomis, jo bute buvo atlikta krata.

Priešiškas elgesys prieš jį iš „Klonio tikrųjų kovotojų“ („tikrųjų“, kabutėse) nepaveikė jo taip, kad jis meluotų teismui – vis tik žmona dirba šioje sistemoje, ir melagingi liudijimai nepapuoštų jo, kuris 2 gražioms judviejų mergytėms pasakojo, kas yra teismas, ir kaip reikia jame elgtis.

„Tikrųjų kovotojų“ pyktį tad ir sukėlė teismo salėje sakoma TIESA.

Violetos Milevičienės tad norėtųsi paklausti: tai ką ten su tom kreidelėmis taip paišėte, jeigu tiesa – jog Marius Kuprevičius (su Rūta Zabieliene) organizavo Klonio revoliuciją – taip erzina?

Juk aš nesitariau su Mariumi, ką liudysiu – mes kalbėjomės koridoriuje apie šį- bei – tą, Marius pasakojo, kad serga tėvai, todėl nepaliko vaikų pas juos, o Asta pabaigusi liudyti, tuos vaikus jam pažiūrės. Tikrai nustebau, kad mūsų su Mariumi liudijimai dėl Klonio revoliucijos pradžios absoliučiai sutapo.

Vadinasi, kreidelių paišymas iššaukė TIESĄ.

Tačiau šaukliams OBJEKTYVI TIESA nepatinka. Jie nori išprievartautos tiesos – tokios, kokią jie norėtų matyti.
Deja, taip nebūna.

Ir Šiaulių apygardos teismo pastatas – buvusios Zubovų arklidės – kažkaip provokuoja kalbėti tiesą, tik tiesą, ir nieko daugiau.

Gal grafų Zubovų aura – kad ir arklidėse – sklinda. Gal teisėjai čia kitokie. Gal žemaičiai – Lietuvos patriotai – tą aurą kuria.

Gal ir teisėjams pasidarė šlykštu nuo kalbų, kad šioje byloje, kur vis tik jie ir  niekas kitas priims nuosprendžius – jau neva generalinėje prokuratūroje su prezidentūros atstovais (taigi, iš viso paneigiant trečiąją – teisminę – valdžią) surašyta kiekvienam po 5 metus kalėjimo – byloje, kurioje seniausiai, iki bylos pridavimo į teismą, suėję senatys.

Jeigu būčiau teisėja, man būtų šlykštu visi tie  pasipūtę prokurorai, su savo „teisibėmis“, ir aišku, visi apsimestiniai kovotojai – represofilai, kurie, tegavę baudelę ir tik 300 litų, kaip Violeta Milevičienė, tiesiog kaifuoja nuo kitų žmonių bėdų, bylų, o jeigu paaiškėja, kad tokios Sulikienės buvo gavę visas 3  (baudžiamąsias) bylas su sekimais, kad buvo nebeįmanoma gyventi Kauno rajone, ir teko parvažiuoti gyventi į Vilnių – tada tiek susinervija, jog išvadina labiausiai nukentėjusius Klonio istorijoje žmones „susireikšminusiais“.

Juk netgi šitaip žiauriai atstumtas Klonio judėjimo Marius Kuuprevičius neišdavė idealų, ir teisme nemelavo.

O jeigu jis ruošimąsi rinkimams pavadino „perversmo rengimu“ – tai čia jo interpretacija.

Teismas pasidarys išvadą, sugretinęs su galiojančiais įstatymais – ir padarys išvadą, jog rengimasis rinkimams yra teisėta, politinė veikla, gal tai buvo amoralu vaiko atžvilgiu – bet nusikaltimo sudėties nesudarė.

Marius Kuprevičius, net kaltintas Drąsiaus Kedžio drabužių vagyste, ir norėjęs nubylinėti Neringą Venckienę, vėliau ieškinį atsiėmė, ir nebesibylinėjo, atleido. Andriaus Ūso žūties dieną jis visiems Klonio jaunuoliams padarė alibi, juos pasikvietęs į savo sodybą Biržų rajone. Juk vėliau sistema bandė paversti Ūso prigėrimą baloje nužudymu, ir ieškojo, kas čia iš patvorinių galėjo tai padaryti – šis bandymas prašapo, nes visi buvo pas Marių Kuprevičių, ir Vitalijus Keršis taip pat, ir Gediminas Aidukas.

Prieš keikiant vieną ar kitą Klonio kovotoją, reikia žiūrėti į DARBUS, o ne į tai, ar jis rėkia „aš labai nukentėjęs“. Marius Kuprevičius niekada nerėkė – bet jis buvo nubauduotas dar pačioje pradžioje, o jo bute buvo atliktos kratos, jis buvo persekiojamas. Tuo pačiu metu jį pradėjo persekioti ne tik sistema, bet ir …“Klonio aktyvistai“, todėl jis šokiruotas tokių dalykų, ir atsiribojo nuo visos istorijos.

Mane asmeniškai šokiravo nevaržomas Neringos Venckienės elgesys vadinamojoje pedofilijos byloje 2012 metų birželį, už ką mane viešai iškeikė Naglis Puteikis. Tačiau aš negalėjau toleruoti teisėjos, kuri įžeidinėja žmones teisme, elgesio, tam turėjau paaiškinimą. Tačiau nuo pačios Neringos Venckienės kaip moters, motinos, globėjos, gabios teisininkės – niekada neatsiribojau. Visada galima pasakyti, kur ta riba, kur atsiriboji. Man nepatiko jos ėjimas į politiką, aš jai sakiau, kad nieko gero nebus, patarinėjau nepykdinti prezidentės. Ji sakė, kad teisingai patariu, ir vėliau pripažino, kad galėjo ir paklausyti protingo patarimo.

Ar Violeta Milevičienė buvo taip arti Klonio šeimos, ir aš patarinėjo, ar vykdė tam tikrus veiksmus, kaip kad 2010 05 13 mergaitės apsaugojimas nuo pagrobimo? Tikrai ne. Tačiau tokios Violetos, Dalijos ir panašios visada reiškėsi visur ir visada, ir sudarė kovotojų įvaizdį, – įtariu, jog to išmoko žalioje jaunystėje, kokiuose nors „disidentų“ apmokymuose – juk reikėjo sistemai žmonių, kad įmestų į disidentų tarpą – reikėjo viską stebėti.

Nepykite už mano nuomonę, tačiau man labai įstrigo tai, jog atvykęs į Klonio gatvę Viktoras Čmilis, pirmiausia įtarė Violetą Milevičienę kažkokia kitokia veikla, ir jai pareiškė nepasitikėjimą – pati Violeta man skundėsi. Todėl atsakymo gal yra neverta, bet kadangi buvo papilta daug komentarų, turbūt verta iškelti į viešesnę erdvę – nes žmogus reikštis nesiliaus, o paklaustas, kurią pusę – ar represinę palaiko, jeigu keikia bylai tinkamai ištyrinėti padedančius liudytojus – negalėjo atsakyti.

 

 

Loreta Raudytė nuotrauka.

ANGELĖ RAUDIENĖ

Skelbiame redakcijos gautą Telšių gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės mamos tekstą, kur ji dalijasi pamąstymais ir įspūdžiais po garsiojo „gėjų kanibalų“ skandalo.
Tekstą skelbiame iškart po pasirodžiusios žinios, jog Lygių galimybių kontrolierė, pati inicijavusi tyrimą, pati priėmė ir sprendimą, jog L. Raudytė pamokoje skatino diskriminaciją. Šį savo sprendimą ji argumentavo ideologiniais samprotavimais apie tai, kokios vertybės turi būti ugdomos tikybos pamokose.
Linkime mokytojai ir visai Bažnyčiai sėkmės kovoje už savo ir mūsų visų žodžio laisvę ir tikimės, kad politikai bei visuomenė neliks pasyvūs stebėdami šį istorinį susidorojimą.

Laisva nuo pamokų diena. Ji vos ne minutės tikslumu suplanuota. Penktadienį daug pamokų. Pasiruošimas joms užima nemažai laiko. Artėja istorijos ir tikybos metodinių ratelių organizuojamas rajoninis moksleivių konkursas Žemaičių krikšto 600 metinėms pažymėti. Baigiamieji pasirengimo jam darbai. Vyskupijos katechetikos centrui skubiai reikia pateikti informaciją apie šiais metais nuveiktus rajono tikybos mokytojų darbus.

Tačiau planas griūva kaip kortų namelis. Tuoj po pusryčių – skambutis iš kažkokio neprisistačiusio DELFI korespondento. „Mane ketina perduoti prokuratūrai.  Tikriausiai pasodins į kalėjimą“, – sako ji išeidama iš savo darbo kambario.

Maniau, kad juokauja. Iš veido ir balso skambesio suprantu, kad tai rimta. „Dabar tikrai įsitikinau, kad homoseksualizmas yra ideologija“, – sako ji ir trumpai paaiškina situaciją. Jos mokinė nufotografuotas skaidres, naudotas pamokoje, nusiuntusi į DELFI. Tai buvo amerikiečių psichologo ir sociologo Paul Camerono, tyrusio homoseksualinio gyvenimo būdą, padarytos išvados. Paskambinęs korespondentas ją kaltinąs už gėjų šmeižtą per vakarykštės dienos tikybos pamoką. Pasiūlęs susipažinti su skelbiamu Andriaus Tapino straipsniu.

Abi nueiname prie kompiuterio. Atsidarome DELFI. Matome kai kurias jos vakar per pamoką moksleiviams rodytas skaidres. Perskaitome komentarą, pilną neapykantos, paniekos, siūlantį „tokią mokytoją laikyti už kelių šviesmečių nuo vaikų“, reikalaujantį kraujo: „…lėks ne viena galva“.

Mokinė, atsiuntusi į DELFI šią medžiagą, esanti drąsi, šauni. Tai – Lietuvos ateitis. O štai su mokytoja, rodančia šešiolikmečiams moksleiviams tokias vulgarybes, kaip teigia DELFI ir Tapinas, reikia susidoroti – nedelsiant mesti lauk iš mokyklos.

Skambutis. Mokyklos direktorius kviečia skubiai ateiti. Nespėjus jam net tinkamai paaiškinti, kas sukėlė tokią audrą, mokyklą užgriūva televizija iš Klaipėdos. Iš visų pusių fotografuojama, reikalaujama paaiškinimų. Filmuojama mokykla, visi jos pašaliai. Po jos – kita televizija. Iš Vilniaus. ir vėl viskas iš naujo. Visi sugluminti. Apie normalų darbą mokykloje negali būti ir kalbos. Kolegos, mokiniai į visa tai reaguoja labai jautriai, nors mažai kas žino ir supranta, kas čia įvyko.

Nekantrauja švietimo skyrius. Prieš susitikdama žurnalistus vedėja nori bent pasikalbėti su mokytoja.
Klausomės radijo, žiūrime įvairių televizijos studijų laidas. Beveik be perstojo skelbiama ir skelbiama mokytoją žeminanti pikta informacija. Vis pridedamas vienas kitas sakinys po atliekamų „žurnalistinių tyrimų“. Tarsi Lietuvą būtų okupavusi svetimos šalies kariuomenė. Rodoma mokykloje filmuota medžiaga. Net žmogžudį sugavę vesdami prieš kameras pridengia veidą. O čia – be pasigailėjimo. Iš priekio ir iš šono. Skelbiami vardas ir pavardė. Jau ir švietimo ir mokslo ministrė siūlo tokios mokytojos nelaikyti mokykloje, nors išmesti ją neturinti galimybių – tai esąs savivaldybės reikalas. Telšių meras, žinoma, irgi pritaria ministrei. Duotas postūmis iš „viršaus“.

Kaip anais laikais, kai buvom okupuoti. Štai ir interviu su žinomais politikais. Negalima toleruoti, Gabrieliaus Landsbergio nuomone, nuo gyvenimo atsilikusios mokytojos ir mokyklos, kurioje ji dirba. Ten esanti tokia tamsa… Smerkia ir gatvėje užkalbinti „telšiečiai“ – kažkodėl fone už jų nugaros didmiesčio panorama. Tokių dalykų vaikučiams esą nevertėtų aiškinti. Nors tiesą sakant, niekas nesidomi, kas, kaip ir kodėl buvo aiškinama pamokoje šešiolikmečiams gimnazistams. Į televizijų studijas kviečiami vienas už kitą iškalbingesni asmenys. Baisu – homofobija. Kas bijo? Ji ar tie visi, ją puolantieji, – tos nuolat mokiniams besišypsančios tikybos mokytojos, kaip R. Miliūtės laidoje „Teisė žinoti“ sekmadienį apibūdins ta pati informaciją DELFI perdavusi abiturientė?

„Kaip jūs ištveriate šį visai Lietuvai svarbų išbandymą. Man jis priminė anglų princesės Dianos likimą. Tik aš tada niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip tokio aukšto rango žmogus demokratinėje valstybėje negali apsiginti nuo žurnalistų persekiojimo. Tiesa, ten tie persekiojimai tęsėsi labai ilgai. O štai čia, Lietuvoje, tokia pragaro mašina paleista per vieną dieną. Dėl to jums daug sunkiau. Tikras košmaras. Žiūrovams ir klausytojams buvo liejami užprogramuotų frazių srautai. Tą matė visi. Bet, matyt, dėl to jie ničnieko ir neįtikino,“ – taip kitą dieną apibūdins situaciją  vienas iš mums artimų žmonių, stebėjęs, apie ką rodė ir kalbėjo ketvirtadienį beveik visos Lietuvos informacijos priemonės.

Stengiamės suprasti, kas ir kodėl užsuko tą „pragaro mašiną“…

Atsiremsiu į šiuos apaštalo Pauliaus žodžius: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis…“ (Ef 6, 12)

Kodėl įvairių studijų ir net LRT dirbantys žurnalistai atsidūrė toje „tamsybių pasaulio“ karalystės pusėje? Stengėsi įbauginti? Išvydome visas jų žurnalistinės „kūrybos“ variacijas: nuo specialiai sudėliotų, kad baisiau atrodytų, reklaminių montažų iki pokalbių su užsakovų bendraminčiais, jų straipsnių ir komentarų. Tie, kurie buvo kitos nuomonės, nors buvo kalbinti, mūsų žiniomis, į ekranus nepateko. Aiški neteisybė, kurią „demokratinėje šalyje“ vykdo vien tik oficialiai nuomonei pralaidi galingoji žiniasklaida kartu su valdžios institucijomis. Neįmanoma pabėgti nuo įspūdžio, kad vėl sugrįžome į tą pačią autoritarinę valstybę, iš kurios manėme seniai išėję.

Įdomi patirtis: kai kurie su filmavimo grupe atvykę televizijos darbuotojai, išėję po atlikto darbo į mokyklos koridorių, nešykštėjo gerų žodžių, reiškė palaikymą. „Tai kodėl gaudote lyg nusikaltėlę?“ –klausė priėjusi viena mokytoja. „Jei nedarysime, ko iš mūsų reikalauja, išmes iš darbo“.

Suprantama. Juk veikia beveik toks pat „blogio imperijos“ mechanizmas kaip ir tuomet mus okupavusioje totalitarinio režimo šalyje, kurią būtent taip pavadino Amerikos prezidentas R. Reiganas. Dar nespėjome užmiršti. Tik dabar, technologijų amžiuje, puolimas stipresnis, nes spartesnis ir efektyvesnis. Išsigąsta ne vienas. Pirmiausia tie, kurie labiausiai pažeidžiami. Darbas – daugelio šeimos maitintojų ir išlaikytojų bambagyslė. Todėl ir regime tai, ko dar nepamiršome: vienoks požiūris (veiksmu) deklaruojamas viešam naudojimui, kitoks – pašnibždomis.

Nevienareikšmiškai pasielgs ir Telšių mero sudaryta švietimo skyriaus darbuotojų komisija, dvi savaites tyrusi „nusikaltimą“, kruopščiausiai peržiūrėjusi visus planus, išnagrinėjusi visas šioje ir kitose pamokose naudotas priemones, kalbinusi klasės, kurioje vyko ši pamoka, mokinius, informaciją į DELFI perdavusią mokinę, Telšių jaunimo liberalaus jaunimo organizacijos atstovą, gimnazijos moksleivių Prezidentūrą, mokyklos vadovus, tikybos mokytojų rajoninio metodinio ratelio narius ir jokio kito prasižengimo, išskyrus pamokoje rodytas ir visai Lietuvai per televiziją paviešintas skaidres, nesuradusi. Ji konstatuos, jog pasinaudota kontraversiškai vertinamo autoriaus išvadomis, o panaudota medžiaga pamokoje yra perteklinė.

Tyrimo išvada: „Ji nevykdė Lietuvos Respublikos švietimo 49 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos mokytojui – užtikrinti mokinių saugumo, geros kokybės ugdymo, gerbti mokinį kaip asmenį, nepažeisti jo teisių ir teisėtų interesų“. Rekomendaciją nubausti duos mokyklos vadovybei, kuri beveik po mėnesio (gegužės 25 dieną), gavusi šio tyrimo protokolą, taip ir padarys. Tikėkim, kad tas veiksmas atliktas dėl šventos ramybės. Užbaigta mokinių labui. Gimnazijoje prasideda egzaminų sesija.

Mokytoja gavo papeikimą – mažareikšmį įrašą žmogaus darbo biografijoje. Bet tai juk parodymas, jog esi kaltas… Dėl ko? Už ką?

Neteko girdėti (to, neabejoju, neaptiko nė kruopščiai pažeidimų ieškoję tyrėjai), kad bent vienas mokinys būtų kur nors ir kada nors šios mokytojos smerkiamas ar įžeistas, pažemintas, įskaudintas, kad būtų pažeistos jo teisės, neleista išsakyti nuomonės. Ir kas Lietuvoje galėtų paaiškinti, ką turi bendra įstatymo 49 str. su mokytojos „nusižengimu“ – „pasinaudota kontraversiškai vertinamo autoriaus išvadomis, o panaudota medžiaga pamokoje yra perteklinė“?

Keistai atrodo visas šis spektaklis, kai pats Tapinas patvirtina, jog Vilniaus universiteto „Medicinos fakulteto studentai mokosi iš 2000 metais išleisto vadovėlio, kuriuose (matyt, norėta pasakyti „kuriame“) lesbietiška meilė prilyginama iškrypimui ir tokios iškrypėlės dažniausiai būna silpnaprotės infantilės ar psichopatės“.  Juk čia kalbama apie patį geriausią  Lietuvos universitetą, kurio atsakomybė žymiai pranoksta Telšių gimnazijos mokytojos pajėgas ir atsakomybę. Jis turi pakankamai pajėgų, leidžiančių patikrinti, kur, kiek ir kada yra suklydęs JAV Šeimos tyrimo instituto vadovas P. Cameronas. Bet jis to nepadarė, o žiniasklaidos išgarsintas žurnalistas neišdrįso pareikalauti, kad nuo šio dėstytojo būtų atskirti studentai „už kelių šviesmečių“ arba „lėktų jų galvos“. Matote, kas leista Jupiteriui – neleista jaučiui.

Ženklas duotas. Ne tik šiai tikybos mokytojai – visiems Lietuvos tikybos mokytojams: nedrįskite mokiniams sakyti to, ką manote, suprantate ar žinote; sakykite, ko dabar reikalaujama. Sakykite jiems, kad jau nėra lytinio gyvenimo normų ir nukrypimų nuo šių normų, kad niekada nebuvo normaliai žmogaus biologinei prigimčiai svetimų lytinių santykių, kuriuos praktikuoja homoseksualūs ir kai kurių kitų orientacijų asmenys, kad bet kokie seksualiniai santykiai yra toks pat gėris, jeigu tik pasitaiko žmonių, kurie taip mano.

Duotas ženklas ir Katalikų Bažnyčiai, ruošiančiai ir siunčiančiai į mokyklas dirbti su vaikais ir jaunimu tikybos mokytojus, drįstančius aiškinti, iki kokių protu sunkiai suvokiamų veiksmų nuveda nevaldoma seksualinė aistra ir kaip reikia vengti kelių, stumiančių žmogų į visišką degradaciją. Signalas jums: sudrauskite, jei norite, kad jus pakęstume. O jei ne… Juk nujaučiate kaip gali būti, pajungsime visas galias: ir panašias į tas, kurios buvo naudotos proletarinėje revoliucijoje, ir tik savo laisvę išpažįstančias bei ginančias „pažangiąsias“ laisvojo Vakarų pasaulio jėgas.

Duotas ženklas visoms Lietuvos mokykloms ir jų mokytojams. Ne tik tikybos. Jei kalbėsite lyčių lygybės tema, šiukštu, nedrįskite, sakyti mokiniams Europos kultūros tradicijomis pagrįstos nuomonės, besiremiančiosi graikų filosofais, Šventuoju Raštu, Bažnyčios požiūriu. „Geriau visai nekalbėkite apie mus, – sakė į INFO televizijos laidą R.Tapinienės pakviestas gėjų lygos vadovas: „Pakvieskite. Atvažiuosime ir moksleiviams paaiškinsime, kas mes ir kokie esame“. Net direktoriaus telefonu paklausė: „Ar priimsite?“

Štai jums! Visais informaciniais kanalais kiekvienas galite palaikyti LGBT nuomonę, prašom ją skelbti visai Lietuvai. O kitos nuomonės? Jau matėte, kas vyksta net tuo atveju, kai supažindinami mokiniai su kitokią nuomonę liudijančiu šaltiniu.

Duotas ženklas visai Lietuvai. Nemiegokite! Seksualinė revoliucija, prasidėjusi JAV praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, persiritusi per Europą, jau užgriuvo ir mūsų šalį. Lig šiol jos alsavimą jautėme tik iš tolo. Dabar grybštelėjo ir mus, tuos žmones Lietuvoje, kuriems šios žurnalistų iškeltos problemos niekada nebuvo aktualios. Jau spėjome įsitikinti: kiekviena revoliucija – tai prievarta,  reiškiama ne tik manifestacijomis gatvėse, daužanti parduotuvių vitrinas, padeginėjanti namus ir automobilius gatvėse, bet ir laužanti žmonių likimus, keičianti jų gyvenimus. Ir šiuo atveju spėta pareikalauti, kad „lėktų galvos“. Jau gana daug Lietuvoje yra jos vykdytojų – revoliucionierių: žurnalistų, politikų, net valdžios žmonių. Gal „jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės“ (Jn 55, 22)? („Jeigu nori pateisinti moraliniu atžvilgiu neteisingą elgesį, turi būti pasiruošęs pateisinti kitų amoralų elgesį“ (R.R.Reilly)), o norėdami apsiginti nuo savo sąžinės priekaištų naudoja išmėgintą puolimo taktiką? Jie – jėga.

O gal jie – tie, kurie net „nežino, ką darą“ (Lk 23,24) – nori būti šiuolaikiški ir „madingi“?

Tikėkimės, kad šį kartą jie atsitraukė. Ar ilgam? Kovos laukas – jaunų žmonių sielos: jų protai ir širdys. Ar išsaugosime jas? Ar atlaikysime? Turėkime vilties – seksualinė revoliucija neišvengiamai žlugs, kaip ankščiau ar vėliau žlugo visos revoliucijos. Jų laimėjimai laikini. „Kiekviena kova reikalinga aukų“ (J.Janonis). Geriau, kad jų būtų kuo mažiau…

propatria.lt

Image result

Nuotr. Kauno apygardos teismas byloje Nr. 2A-645-413/2017 trečiojo asmens atstove įrašė advokatę A. Ručienę, kuris su niekuo šioje byloje nesudariusi sutarties – o ir paties trečiojo asmens Tatjanos Balandienės byloje iš viso nėra. Dingo, pakeliui iš kasacinio teismo. 

Teismų administracijos vadovui  R. Norkui pateiktas paklausimas dėl bylos Nr. 2A-645-413/2017 suklastojimo : Tatjana Balandienė ištrinta iš savo pačios bylos

Laba diena, esu juristė ir laisva portalo ir laikraščio “Laisvas laikraštis” bendradarabė.

Nuo balandžio mėnesio rašau apie Tatjanos Balandienės bylą.

Ji mano, jog bylinėjasi byloje Nr. 2A-645-413/2017, tačiau teismų informacinė sistema atsisako ją pripažinti apeliante.

Štai paskutinė informacija šios bylos statistinėje kortelėje iš liteko sistemos:

http://liteko.teismai.lt/tvarkarasciai/paieska.aspx

Kauno apygardos teismas

 

CIVILINIŲ BYLŲ TVARKARAŠTIS

 

 

 

 

 

 
  Data Laikas Vieta Bylos Nr. Teismo sudėtis Proceso dalyviai
(fizinių asmenų vardai ir pavardės tvarkaraštyje nurodomi, tik tuomet, kai paieška atliekama įvedus jų vardą, pavardę ir gimimo datą)
Bylos esmė Įvykis Posėdžio rezultatas
  2017.06.26 09:30   2-69-3-06852-2015-9 | 2A-645-413/2017 Gintautas Koriaginas  (pirm. , pran.)
Albina Rimdeikaitė
Diana Labokaitė
ieškovas ( apeliantas) Gintaras Balandis  **
ieškovo atstovas Matilda Liatukaitė  **
atsakovas Kauno miesto savivaldybė
( 188764867)
trečiojo asmens atstovas ( apelianto atstovas) Aušra Ručienė  **
trečiojo asmens atstovas Vidas Juozas Zigmantas  **
kompensacijos priteisimo dėl būsto nepritaikymo neįgaliojo poreikiams Posėdis
 

 

Pati apeliantė nemato jokios bylos informacijos. Buvome kreipęsi nurodytu telefonu “teismų konsultacija”, ten šaipėsi, ir pradėjo aiškinti apie “bylos nematomumą”.

Pažymėtina, jog Aušra Ručienė šiai apeliantei neatstovauja – tačiau gauna bylos medžiagą ir šaukimus.

Kaip matyti bylos kortelėje, kam tariamai atstovauja A.Ručienė – iš viso nenurodyta.

Tatjana Balandienė teisi, kai teigia, jog ji iš viso nefigūruoja savo pačios byloje – nėra įtraukta, tik kažkodėl kažkas ją pastoviai atstovauja, o jai pačiai neleidžiama, nors ji neveiksnumo neturi, savo pilietinių teisių neatsisakė.

Netgi pateikti prašymo šioje byloje negali, nes Liteko prie šios bylos ji neegzistuoja.

Nežinome, ar teimai sprendžia jos prašymus kuriuos pateikia per raštinę – nes nematoma eiga tų prašymų sprendimo. Tatjana Balandienė gali prisijungti tik prie šios bylos kasacinės instancijos, ten pateikė prašymą priversti Kauno apygardos teismą įvykdyti 2016 12 29 nutartį, kuria ji apeliantė laimėjo procesą.

Tačiau po šio prašymo praėjo beveik savaitė, ir Kauno apygardos teismas iš viso nevykdo LAT nutarties. Jeigu neįmanoma susikalbėti adminstracine ir procesine tvarka, ar tai reiškia, jog Lietuvos teismai klastoja šią bylą ir Tatjana Balandienė turi kreiptis į prokuratūrą – juk iš šiandien liteko pateiktų duomenų matyti, jog bylos pati kortelė suklastota – Aušra Ručienė byloje nedalyvauja, o Tatjana Balandienė, kurios apeliacija nagrinėjama – iš viso nenurodyta. Advokatės Aušros Ručienės biuras vakar pateikė pakartotinį informacinį raštą, jog jokios atstovavimo sutarties su Tatjana Balandiene neturi, todėl į bylą įtraukinėjama – nepagrįstai.

Prašome priversti Kauno apygardos teismą nebeklastoti dokumentų. Beje, šioje byloje buvo nukeltas posėdis į birželio 23 dieną, niekam nepaskelbta, tačiau buvo įvesta į liteko sistemą.

Dabar atkelta atgal į birželio 26 dieną, ir sekretorė meluoja, jog ji suklydo. Prašome patikrinti, kokią teisę turėjo teisėjai kaitalioti teismo posėdžio datą iš viso šalims nepranešę – o tik korumpuotoms “advokatėms”, kurios labai uoliai atsisakinėjo “ieškinio”, nors čia apeliacinė instancija.  Apeliantė Tatjana Balandienė nematydama bylos, bijo, jog “advokatės” gali būti atsisakę “ieškinio”, ir teismas gali tai patvirtinti, tai neatitinka jos ir jos sutuoktinio valios.

Rašau jums kaip žiniasklaidos atstovė, nes tikrai tęsiu aprašinėti šią bylą. Nes joje yra suklastota net pati pradžia – apeliantas nedalyvauja savo paties byloje.

Kreipiamasi Teisėjų tarybos puslapio nurodomais adresais. Tokios klastotės dar nesu mačiusi, nors jau mačiau daug, kai atstovavau byloje ir teisėja R. Palubinskaitė panašius dalykus darė su bylos statistine medžiaga. Bet ten ji klastojo “tik” protokolą arba bylos numerį. Čia suklastotas žmogaus statusas – jo iš viso nėra byloje.

 

rezonansine-isgalvotos-pedofilijos-garliaviniu-byla-5666ad3426897

Nuotr. Audronė Skučienė ir Raminta Baltuškienė

Šiandien Šiauliuose „Garliavos – Klonio gaujos“ teismas vyko ypatingai netikėtai ir emocingai.

Nors Marius Kuprevičius tikėtinai liudijo į „klano“ pusę, tačiau  Šiaulių apygardos teismui įrašinėjant, ir,  pasirašęs dėl atsakomybės, paliudijo, jog jis visą pradžią „Garliavos judėjimo“ organizavo, padedant Rūtai Zabielienei (kuri nei teisminiame, nei ikiteisminiame tyrime iš viso net neapklausta!). Kaltinamieji emocingai reagavo: „Štai prisipažino organizatorius ir kurstytojas – o jo nėra kaltinimuose. Kodėl?“

Į prokurorės Ritos Poškienės klausimus apie „Venckienės ir Skučienės gaują“, liudytoja Kristina Sulikienė atsakė – „jog jeigu ir kas nors ką nors organizavo, tai tyrime iš viso kažkodėl neapklausta Rūta Zabielienė.“

Į R. Poškienės terminą „Garliavos įvykiai“ liudytoja reagavo skeptiškai, ir paprašė paaiškinti, ką tai reiškia. Į tai bylos dalyviai reagavo šurmuliu, ir juoku – juk toks išsireiškimas tikrai ne teisinis terminas. Nes teisėja terminai skaičiuojami valandomis, dienomis, o ne kažkokiais „įvykiais“.

Todėl liudytoja išvardijo savo „Garliavos įvykių“ seką:

1.2010 metų gegužės mėnesį Rūta Zabielienė intensyviai organizuoja mitingus ir piketus Garliavos istorijai palaikyti.

2.2010 05 12 Rūta Zabielienė jai paskambino, ir paprašė nuvykti į Klonio gatvę pasižiūrėti, ką išdarinėja Marius Kuprevičius. Jai sukėlė įtarimų, kad jis gali nesielgti adekvačiai, todėl reikia stebėti. Nuvykusi pamatė visur besiblaškantį Kuprevičių,kuris reikalavo palapinės, bei norėjo padarytas nuotraukas su imitacine palapine siųsti į vieno laikraščio redakciją, imituojant, jog žmonės jau dabar renkasi Garliavoje.

3.2010 05 13 Rūta Zabielienė organizuoja Deimantės Kedytės apsaugą, ir faktiškai sutelktų žmonių pagalba apsaugo ją – nes po eilinio pasimatymo su motina, mergaitė vaiko teisių apsaugos darbuotojos vedama tolyn nuo dieduko per perėją. Liudytojai ima rėkti „Deimante, kur senelis?“, ploti delnais. Mergaitė atsipeikėja, paleidžia vaikų teisių apsaugininkės ranką ir nubėga pas senelį.

4.2010 05 14 prasideda prokurorės minimi „Garliavos įvykiai“, turintys turiningą priešistorę.

Kai prokurorė R. Poškienė pakėlė balsą ir ėmė faktiškai grasinti liudytojai, tada K. Sulikienė paprašė ją patylėti, nes ja nepasitiki, nes visų pirma, vykdė jos sekimą, 20 12 03 23-2012 09 23 ir pranešė tik po metų (2013 06 13), o ne iš karto, kaip reglamentuoja kodeksai, visų antra, pernai iškėlė jos vyrui baudžiamąją bylą melagingu jau minėtos Rūtos Zabielienės pranešimu, ir terorizavo visą šeimą pusę metų, melagingai apkaltinant visą šeimą laikant namie šaunamuosius ginklus.

„Bet nutraukiau tą bylą“, – sumurmėjo R. Poškienė.

„Na ir kas, bet dabar grasinat, kad jeigu netvirtinsiu parodymų, tai kažką man padarysit. Nepasitikiu šita prokurore, ir teismo prašau neleisti jai manęs veikti.“

„Jūs negalit, nes esat liudytoja“, replikuoja teismas.

„Ne aš esu asmuo, kuriam taikytos procesinės prievartos priemonės (sekimas) šioje byloje, turiu visas šalies teises ir pareigas, ir prašau šalinti prokurorę nuo mano apklausos, nes ji man daro spaudimą, man grasina“, pasakė K. Sulikienė.

Teismas tenkino prašymą, ir klausimus uždavė pats, prokurorei neleido toliau kalbėti.

Banaitis dėkoja, kad liudytoja K. Sulikienė, ganėtinai daug laiko praleidusi Klonio gatvėje, jo iš viso neatpažįsta. „Ačiū jums, kad liudijate tiesą“.

„Pasakykit, ar jums buvo keliamos kitos bylos“,- gale liudijimo paklausia šis nepagrįstai persekiojamas žmogus.

„Taip. Už Stankūnaitės „sekimą“ (2012 03 13 pradėta byla – ir tik 2013 10 17 nutraukta), ir policininkų bei visos kariuomenės kaip skriaudžiamų socialinių grupių „diskriminavimą“ (2012 03 23 pradėta, ir tik 2013 01 24 nutraukta). Ši byla, kurooje pasiklausė – trečioji. Todėl turėjau dėl ko bijoti, ir todėl liudijimas negalėjo būti pateikts laisva valia ir be baimės.“

Prokurorė dar buvo paklaususi:

„Ar Gecevičienė įrašinėjo jus, filmavo?“

Liudytoja K. Sulikienė paaiškina:

„Gecevičienė parodė ženklais, kad nekalbėčiau per daug, nes viskas filmuojama – rodė tylos ženklą – sučiauptas lūpas, ir rodė į lubas.“

Tačiau vėliau prokurorę liepta patildyti, kad nedarytų spaudimo, ir prašyta tai patvirtinti.

Teismas pritarė:

„Liudytoja ir dabar bijo prokurorės, nes kėlė bylas šeimai“.

  1. Sulikienė: „Taip, buvome daromi ginkluotais nusikaltėliais, nors jokio ginklo namuose neturime“.

Andrejus Lobovas, norėdamas užsitvirtinti, paklausė:

„Ar jums pas tyrėją Gecevičienę buvo daromas spaudimas?“

  1. Sulikienė:

2012 nmetais tyrinėjau muzikos festivalius, ir visur kur važiavau, mane sekiojo dvimetriniai – ne kokie „kurdupeliai“, ne 1.50 cm, o dviejų metrų. Tai aš klausiau Gecevičienės, kas siuntė tuos agentus, kurie netgi neslėpė, kur dirba, kad policijoje, tačiau ji neigė, ir stebėjosi. Tai reikėtų Poškienės klausti, kokias priemones be telefonų pasiklausymo, ji dar slapta taikė, ir kokį begalinį psichologinį spaudimą liudytojams vykdė. Vėliau po liudijimo, Rokų kaime pasirodė ir automobiliai tamsintais stiklais, ir teko keisti gyvenamąją vietą.“ (Čia teismas ėmė tildyti, kad nebepasakotų liudytoja apie patirtą persekiojimą šioje byloje, neva, nesusiję.)

Po K. Sulikienės liudijimo, gynyba, gretindama su Kuprevičiaus liudijimu, sprendžia, jog būtina kviesti Rūtą Zabielienę liudyti – juk ji minima organizavusi „Garliavos įvykių“ pradžią.

  1. Sulikienė paaiškina, jog ir jokio „kasos“ ar mafijiniais terminais tariant „obščiago“ nebuvo, nes būdavo žmonės, kurie nori paaukoti, tai tuo metu Klonio gatvėje budintys piliečiai ir pasinaudoja ta parama – įsipila benzino, nuperka visiems budintiems ir atvykusiems pasisvečiuoti kavos, sumuštinių padaro, kartais ir karštus pietus visiems nuperka.

Jokio nusikaltimo mitingavime, taikiuose piketuose juk nėra.

Į Andrejaus Lobovo advokato (ypatingai aktyviai pasirodė šiandien, pagarba šiam jaunam perspektyviam teisininkui) klausimą „koks A. Lobovo vaidmuo Klonio gatvėje?“, liudytoja K. Sulikienė atsakė:

„Aidukas man pasakė 2010 05 21 atvykęs į gatvę (Poškienei atrodo, kad jis atvyko jau vasarį, tačiau taip nebuvo) – „Lobovas…sėdėjo kalėjime…turėjo tatuiruočių salioną“. Po to nusiteikiau negatyviai, ir nebendravau su juo. Tačiau ką galiu pasakyti – žmogus siekė dėmesio. Nustūmė su alkūne Marių Kuprevičių, krito ant kelių. Gal kūrė kovotojo įvaizdį. Kitą kartą atsimenu, kad tų pačių metų liepos mėnesį atvyko su žmona į Klonio gatvę, rodė plakatą, aktyviai pasakojo, jog piketuoja po visą Lietuvą. Tačiau juk pati prokuratūra jau yra pripažinusi, jog piketai yra teisėta veikla.“

Po šio liudijimo A. Lobovas kiek atkuto, ir savo klausimuose – pasirodymuose, kurių teismas nestabdė, siekdamas kuo išsamiau išnagrinėti bylą, minėtas piketuotojas ir minėjo „tai kodėl turi būti teisiami žmonės, kurie atvyko šiek tiek pasireklamuoti, ir bandelių pavalgyti?“

To paties jis klausė Rūtą Janutienę, kuri atsakė, jog šių žmonių teisiamųjų suoluose būti negali, nes teisėsauga vengė ir tebevengia atsakyti, kuri iš versijų – „pedofilai prievartavo Deimantę ir jos pusseserę“ ar „pedofilijos nebuvo“ yra teisingos.

„Jeigu ką teisti čia – reikėtų teisti pačią teisėsaugą. Ir kodėl čia blogiau negu Putino Rusijoje – juk čia negalima piketuoti, draudžiama žodžio laisvė? Kur mes einame?

Ir gal reikėtų pasikviesti Vytautą Landsbergį ir paklausti jo šioje byloje, kodėl ši byla iš viso yra? Juk jis buvo toks patarėjas, taip padėjo…“

Kristupas Krivickas ne liudijo,  o praktiškai „stenėjo“. Nesugebėjo atsakyti į A. Lobovo klausimus, ar jis tikėjo pedofilijos istorija. Kai to paties paklausė viena iš teisėjų, jis ir teisėjai nesugebėjo atsakyti, visaip išsisukinėjo – kodėl šitaip tikėjo Drąsium Kedžiu, o vėliau jį tiesiai sakant – pardavė. Kodėl 2009 metų vasarą nufilmavęs jo istoriją, kai jis pats kreipėsi į jį, nerodė medžiagos, ištraukė ją tik vėliau, ja manipuliavo, patraukė šimtus tūkstančių žmonių domėtis šia istorija, o vėliau išsižadėjo pats savo veiksmų – atsakyti nesugebėjo.

Kitas posėdis byloje – rytoj, 9:30.

Jeigu esi Šiauliuose – užeik į Šiaulių apygardos teismą.

P.S. Viena Klonio gatvės įvykių stebėtoja taip replikavo:

„Kristupui Krivickui užkirto kelią į Seimą du kartus būtent ši istorija, kurioje jis nesugebėjo būti nuoseklus. O Rūta Janutienė visada pasižymėjo įžvalga, ir ji matyt mato, kad buvo neteisi, kai nusigręžė į kitą pusę. Todėl jos liudijimas kitoks.“

 

Related image

Nuotr. Lietuvoje įvykus rezonansui, kai šachmatininkas Aleksandras Jegorovas pagal telefoną apkaltintas motinos nužudymu, paaiškėjo, jog jo senelis galėjo dalyvauti vėliavos ant Reichstago pakėlime, nugalėjus hitlerininkus

2010 Gruodžio 21

Rusijos ministrui pirmininkui Vladimirui Putinui patiko monumentas “Kovoje su fašizmu mes buvome drauge”, kuris buvo atidengtas antradienį ant Nusilenkimo kalno Maskvoje.

Po atidengimo ceremonijos muziejaus pastate jis susitiko su demokratinio judėjimo “Vieninga Gruzija” lydere Nino Burdžanadze.

Per pokalbį V.Putinas pareiškė viltį, kad paminklas viešniai iš Gruzijos patiko. Jis pridūrė, kad pasirenkant vieną variantų, kurių buvo daug, dalyvavo ir pati N.Burdžanadzė.

Jis pabrėžė, jog labai tikisi, kad paminklo atidengimas, “bus geras simbolinis žingsnis ieškant savitarpiškai priimtinų sprendimų, kaip normalizuoti mūsų tarpvalstybinius santykius”.

N.Burdžanadzė padėkojo V.Putinui “už žodžius, kurie rodo dvišalių, normalių, lygiateisių Rusijos ir Gruzijos santykių svarbą”. Tai labai svarbu, pridūrė ji.

“Žinoma, yra noras, kad šis paminklas taptų santykių atkūrimo pradžia atsižvelgiant į mūsų tautų interesus, santykius, kurie būtų Gruzijos ir Rusijos tautų labui, nes, žinoma, nenormalūs santykiai neprisideda nei prie geros kaimynystės, jei padeda sureguliuoti tas problemas, kurių dar yra šiuose santykiuose”, – pabrėžė N.Burdžanadzė.

Rusijos ministras pirmininkas tikisi, kad Didžiojo tėvynės karo didvyrių užmaršties politika ir Rusijai priešiškos nuotaikos, kurių yra kai kuriose buvusiose sovietinėse respublikoje, baigsis.

“Esu įsitikinęs, kad spaudžiant sveikam protui ir savo šalių visuomenei ši tendencija artės prie nulio”, – pareiškė V.Putinas antradienį susitikime su vienu Gruzijos opozicijos lyderių Zurabu Nogaideliu, kuris dalyvavo atidengiant monumentą “Kovoje su fašizmu mes buvome drauge” ant Nusilenkimo kalno Maskvoje.

Savo ruožtu Z.Nogaidelis pažymėjo, kad paminklo sugriovimas – tai “vandališkas aktas”. Pasak jo, atkurtas monumentas Maskvoje yra ir bendros pergalės Didžiajame Tėvynės kare, ir ,deja, “Šlovės monumento” Kutaisyje sugriovimo paminklas.

“Tikiu, kad ši diena bus Rusijos ir Gruzijos santykių ateities laidas. Ne dvejų metų senumo įvykiai (2008 metų konfliktas), ne vienerių metų senumo įvykiai – paminklo nugriovimas, o priešingai, kaip tik ši diena”, – sakė Gruzijos politikas.

Paminklo autoriai – Rusijos nusipelnęs menininkas Salvatas Ščerbakovas, Rusijos liaudies menininkas Andrejus Kovalčiukas ir architektas Vasilijus Perfiljevas.

Skulptūrų kompozicija vaizduoją Pergalės šlovinimą – vėliavos iškėlimą virš Reichstago. Prie vėliavos stovi kareiviai Michailas Jegorovas ir Melitonas Kantarija.

Kiek žemiau, šoniniuose bareljefuose pavaizduoti sovietiniai kariai, metantys nacistines vėliavas prie Kremliaus sienos, taip pat džiūgaujantys kareiviai. Antrajame plane – siena, primenanti sugriauto Kutaisyje “Šlovės memorialo” siluetus ir 15 granito kubų. Ant šių kubų – svarbiausių paminklų, skirtų Didžiajam Tėvynės karui, pastatytų buvusiose sovietinėse respublikose, atvaizdai.

Memorialinio komplekso plotas – maždaug tūkstantis kvadratinių metrų. Paminklo drauge su postamentu aukštis 14,5 metrų.

“Šlovės memorialą”, pastatytą Kutaisyje žuvusiems Didžiajame Tėvynes kare kariams 1981 metais, sudarė 25 metrų aukščio stela ant dviejų atramų, ant kurios buvo iškaltos bronzinės figūros ir mūšių scenos.

2009 metų gruodžio 19 dieną memorialas buvo susprogdintas Gruzijos valdžios sprendimu “rekonstrukcijos” dingsimi. Dėl saugumo technikos pažeidimų žuvo vietos gyventoja ir jos aštuonerių metu dukra, dar keli žmonės buvo sužeisti.

Rusijos URM pasmerkė Gruzijos valdžios veiksmus, pavadindama juos “šventvagyste ir valstybinio vandalizmo aktu”.

Tada Rusijos premjeras Vladimiras Putinas įvertino paminklo nugriovimą kaip “dar vieną mėginimą ištrinti iš buvusios SSRS tautų istorinės atminties bendros praeities, taip pat didvyriškos praeities” atminimą, ir pasiūlė atkurti paminklą Maskvoje.

Memorialas buvo pastatytas už savanoriškas aukas, taip pat ir išeivių iš Gruzijos aukas. Paaukoti galėjo visi norintieji, pervedę lėšų į sąskaitą, kurią specialiai atidarė Istorinio paveldo fondas. Iki birželio pabaigos paminklui statyti buvo surinkti daugiau kaip 5 mln. rublių, kuriuos paaukojo daugiau kaip 5 tūkst. žmonių ir daugiau kaip 150 organizacijų.

http://www.veidas.lt/putinas-dalyvavo-atidengiant-paminkla

http://fr.actuphoto.com/14171-vous-rappelez-vous-de-cette-photo-ou-un-soldat-brandit-le-drapeau-sovietique-sur-le-reichstag-et-bien-ce-soldat-vient-de-deceder.html

Navickas

Pirmoji diena Seime. Bandau mokytis daugybės techninių dalykų, kurie man visiškai nauji. Tačiau suprantu, kad Seimas nėra mokykla, o Tautos atstovybė, tad iš karto tenka įsijungti į rimtą darbą. Prisipažįstu, nėra lengva priprasti prie kolegų pomėgio graužti vienas kitą. Pavyzdžiui, rezoliucijos dėl Astravo AE svarstymas vyko prisiminimų rytmečiu ir Petro Gražulio retoriniais viražais. Beje, šiandien Gražulio Seime tikrai buvo labai daug. Pavydėtina energija, o jei dar būtų konstruktyvus,,,, Popietiniame posėdyje būtent per jo pasisakymą elektra neatlaikė.

Regis, pirmas toks kartas, kai visa sistema išsijungė ir nebenorėjo atsistatyti. Tikrai ne mano darbas, nors negaliu sakyti, kad namo tuo metu nesinorėjo.


Balsavimų buvo daug. Tikrai negalėjau į viską labai įsigilinti, nors ir stengiausi. Pasitikėjau frakcijos rekomendacijomis, nors keletą kartų balsavau ir kiek kitaip.

Pavyzdžiui, nelabai supratau Bako iniciatyvos keisti Baudžiamąjį kodeksą, reikalaujant, kad dažniau būtų taikomas įkalinimas, bent jau už sunkius nusikaltimus.

Na, bet čia dar bus tolesnis svarstymas, pasistengsiu labiau įsigilinti.
Liberalai pristatė partnerystės projektą. Viena vertus, manau, kad labai svarbu suteikti galimybę žmonėms, kurie gyvena nesusituokę, aiškiau teisiškai reglamentuoti santykius, tačiau, kai pranešėja pripažino, kad tokiu būdų būtų pašalintas santuokos-šeimos ryšys, negalėjau balsuoti net už tai, kad šis projektas Seime būtų rimčiau aptarinėjamas.

Susilaikiau – iš esmės tai reiškia, kad nesutikau, jog įstatymo projektas judėtų toliau. Nepaisant to, “Pro Patria”, atliekanti teisybės ministerijos vaidmenį, jau paskelbė savo fathwa (pasmerkimą). Nesitikiu ir nesiekiu įtikti tiems, kurie jaučia malonumą smerkti.
Daugiausia aistrų sukėlė balsavimas dėl Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos išformavimo. Seimo daugumai nepavyko jos išformuoti. Tiesą pasakius, iš Agnės Širinskienės neišgirdau nė vieno rimto argumento, kodėl tą buvo svarbu padaryti.
Šiaip tarp valstiečių jaučiamas tam tikras kartėlis dėl Šakalienės politinės migracijos. Galiu juos suprasti, kita vertus, kiekvienas žmogus, įdėmiau sekantis Seimo darbą, galėjo prognozuoti, kad tai turi kažkada įvykti.


Šurmulį sukėlė A. Širinskienės paatviravimas, kad Karbauskis vietoj plenarinio posėdžio pasirinko susitikimą vaikų stovykloje. Kaip sakė viena parlamentarė, Karbauskis daug kartų moralizavo visus, kad būtina drausmingai lankyti Seimo posėdžius. Tačiau, kas galima Jupiteriui, tas nevalia jaučiams.


Šiaip jau po pirmos dienos būtų kvaila daryti tvirtas išvadas, tačiau Seimo darbotvarkėje man kiek pritrūko kryptingumo ir fundamentalumo, atskyrimo, kas yra susitarimas dėl principinio sprendimo ir detalių tikslinimas.
Kas dar? Įstojau į TS-LKD frakciją, perėmiau iš šviesios atminties Roko darbą Žmogaus teisių komitete ir Priklausomybių prevencijos komisijoje.

Seimo narys Andrius Navickas

Image result for anglickienė

Nuotr. Kultūrų tyrimų katedros, kurioje nagrinėjami Japonijos miškų santykiai, bei Rusijos, Vokietijos vadovų vaidmuo karikatūrose, taip pat Lenkijos katalikų ir netgi rusų (nors katedrą puola rusai!) laidotuvės, vadovė doc. L. Anglickienė priėmė 2017 06 12 nutarimą, kuriame bendru balsavimu nuspręsta, jog visa katedra nemoka skaityti. NESTOK Į VDU. 

JUNGTINIAM ETNOLOGIJOS KRYPTIES DOKTORANTŪROS (GYNIMO) KOMITETUI (KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS, VDU, LIETUVOS ISTORIJOS KATEDRA)

Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos krypties doktorantūros (2008-2016 08 25) disertantė – kandidatė į mokslo daktarus Kristina Sulikienė

ATSAKYMAS Į KULTŪRŲ STUDIJŲ KATEDROS „PROTOKOLO IŠRAŠĄ 2017 06 12“, KURIAME NURODYTA, JOG VISA KATEDRA NUBALSUOJA, JOG NEMOKA SKAITYTI. (DISERTACIJA GALUTINAI PATEIKTA 2017 04 29, VERTINIMO – IKI ŠIOL NĖRA).

2017 06 15

Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedra – taigi, „Institucija vertinanti doktoranto parašytos disertacijos atitikimą reikalavimams, IR TEIKIANTI IŠVADĄ KOMITETUI DĖL GYNIMO“ nuo 2017 04 29 nesugebėjo vykdyti šio Etnologijos Reglamento 22.6 punkto pagal senąją tvarką, o kokia nauja – nežinau, tik vakar sužinojau iš vienos profesorės, jog yra dar nauja ir palengvinta tvarka, kurioje net nebėra gynimo procedūros.

2017 06 12 buvo surašytas „Protokolo išrašas“, ir man atsiųstas 2017 06 14. Jame nurodyta, ir vieningai balsavimu pritarta, jog neįmanoma suvokti, ar 2016 12 15 ir 2 017 04 29 disertacijos  „Paribio kultūra civilizacijų sankirtoje: Lietuvos ir Balkanų atvejai“ kuo nors skiriasi.

Nors pirmiausia „nustatyta“, jog visa katedra nesugeba to įvertinti, po to seka išvada, jog „nebuvo atsižvelgta į recenzentų reikalavimus“.

Pirmiausia baigiau filosofijos studijas, ir pasakysiu, jog profesorius Plečkaitis už tokius „contradictio ad absurdum“ rašydavo 1.

  1. Buvo reikalaujama patrumpinti disertaciją. Kadangi Kultūrų tyrimų katedra dabar jau balsuodama ir pasirašydama prisipažino turinti DISLEKCIJĄ, vadinasi, už nemokančius skaityti vis tik turiu savo darbą skaityti ir vertinti pati. Pasiėmusi savo pačios darbą, kurį už Katedrą privalau vertinti, nes ten neatsiranda mokančio skaityti, matau – 2016 12 15 išsiųstas variantas turi 284 puslapius, o 2017 04 29 – 262 puslapius. Tai prieštarauja tariamai „nemokančių skaityti“ „išvadai“, jog „visiškai neatsižvelgta į recenzentų siūlymus“. Nes darbas sutrumpintas 22 lapais. Be to, naujajame variante pridėta priedų – nuotraukų, kurios padidina darbo vertę. Kultūrų tyrimų katedra nemato „jokio skirtumo“ tarp šių variantų – negeba analizuoti medžiagos, sisteminti.
  2. Recenzentė Senvaitytė nurodė pačiame savo recenzijos gale, jog „net jeigu viskas bus pataisyta, bus negalima gintis, nes yra tik 1 straipsnis“ – ir nurodė tik Lietuvoje recenzuotą straipsnį tęstiniame leidinyje „Žydų kultūros tyrinėjimai: kasdienybės pasaulis“ (2013 m.) Šį straipsnį kažkodėl pripažįsta – bet jis yra menkesnės vertės, negu kiti du. Tačiau Senvaitytė „nepastebėjo“ užsienio mokslo bazėse (index Copernicus) recenzuojamų straipsnių – tai Šiauliuose vykusioje tarptautinėje konferencijoje pranešimo pagrindu „Vardai kultūroje“ atlikto mokslinio ir 2 ekspertų recenzuoto, o vėliau ir Lituaniastica bazės recezentų recenzuoto straipsnio „Totorių kilmės kunigaikščių vardai“, kuris atspausdintas dar 2009 metais, ir apie kurį nežinoti atseit nemokanti skaityti katedra negalėjo, nes jis buvo pateiktas 2009 metų atestacijos metu, ir dargi už jį stipendiją mokėjo Lietuvos mokslo taryba (LMT stipendiją man mokėjo nuo pirmojo kurso iki paskutinio už labai gerus mokslinius rezultatus), jis sudaro disertacijos dalį, yra disertacijos integrali dalis skyriuje „Islamas Lietuvoje“.

Antrojo straipsnio Senvaitytė „nematė“, (Emiro Kusturicos filmų karnavalas, 2011, „Tradicija ir dabartis“, Klaipėdos universitetas, sudarė ir recenzavo vienas iš komiteto narių – prof. Sliužinskas; Index Copernicus), nes jis irgi yra tiek integrali disertacijos dalis, tiek atitinka netgi tarptautinius reikalavimus. Kadangi Senvaitytė nebuvo susipažinusi su mano straipsniais, kurie yra bendrojoje VDU Bibliotekos sistemoje tiek prie mano pavardės, tiek visi straipsniai egzistuoja skanavimo pavidalu, dar kartą, (kaip kad tekę dirbti su adaptuotais, žemo intelekto mokiniais kaimo mokykloje) įskenavau šiuos straipsnius, ir 2017 04 29 siųsdama disertaciją, atsiunčiau ir juos ANT ATSKIRO LAPO.

Nemokantieji tariamai skaityti manęs reikalauja „viską rašyti ant atskiro lapo“, nes sužymėjus (darbo su adaptuotais mokiniais metodika) tekste (kas atsilikusio intelekto mokiniui jau būtų suprantama) – irgi nesuvokiama (pažymėta tekste, kur yra minėti straipsniai inkorporuoti, todėl jie yra ne tik „iš disertacijos temos“, bet jie yra „iš disertacijos“.)

  1. Senvaitytė dar nurodė, jog yra labai gaila, kad doktorantė neištyrė Balkanų, tik filmus. Todėl tekste buvo pažymėtos vietos specialiai Senvaitytei, iš kurių matosi, jog buvo ištirta Balkanų gyvensena (tyrinėjimo rezulttai pristatyti 2011 metų straipsnyje „Emiro Kusturcijos filmų karnavalas“, kurio Senvaitytė iki šiol praėjus net 6 metams n eskaitė, o tekste nerado, nes irgi teksto taip išeina neskaitė), o kad Senvaitytė (kuri, pagal protokolą išeina, irgi nemoka skaityti) patikėtų, tai, kaip dirbant su adaptuotais mokiniais, buvo pridėta vaizdinė medžiaga (NUOTRAUKOS)– su detaliais aprašais, nes, gyvenanti savo susikurtoje iliuzijoje, Senvaitytė net matydama kelionių Balkanus nuotraukas, galėjo nepatikėti – kaip būna su žmonėmis, turinčiais manijas, ir fantazmus. Taigi, trūkumas „kodėl neištirta Balkanų gyvensena, tik filmai“ taipogi buvo pašalintas – ne tik ant ATSKIRO LAPO suskenavus medžiagą su detaliais aprašymais, bet ir pažymėjus tekste konkrečias vietas Senvaitytei, kuri turi skaitymo sunkumų.
  2. Dar buvo Senvaitytės nurodyta pastaba „yra daug stiliaus gramatikos ir kitokių klaidų“. Po skenavimo mėnesio, (o vasarį susirašinėdama bandžiau suvokti, ką Senvaitytė parašė – nes nesupratau: ar žmogus atsiprašant, d**nas, ar išsidirbinėja, po to, kai suvokiau, jog ji šventai tiki tuo ką parašė, ir priėmiau sprendimą suskenuoti medžiagą, nes reikia tokiems žmonėms baksnoti į veidą) toliau sekė „visokių klaidų“ taisymas. Buvo iš esmės peržiūrėta visa disertacija, ir pataisytos visos klaidos. Kadangi Katedra nubalsavo, jog nemoka skaityti, deja, šitoje vietoje aš bejėgė, nes reikia žymėti visą tekstą (žymėti prie kiekvieno žodžio, „nėra klaidų“,- tačiau tai Sizifo darbas, ir niekur nereglamentuotas – jog reikia žymėti
    „ne klaidas“, nes redakciniame darbe žymimos KLAIDOS, o kur nėra klaidų – PALIEKAMA TAIP KAIP YRA), tiesiog tada šiuo punktu ir nurodau – Senvaitytės nurodyta pastaba „visame tekste yra klaidų“, jos korekcija – atlikta – visame tekste jos ištaisytos, jeigu Senvaitytė mano kitaip, ji turi perskaityti pagaliau darbą, bandyti kovoti su dislekcija, ir tada žymėti jeigu yra klaidų, ir įrodinėti priešingai. Tačiau kas nedirba, tas nedaro klaidų – net Griškaus gynimo metu paskutiniame variante gramatikos klaidelių buvo. Kaip minėjau „atskirame lape“, jog gali pasitaikyti viena ar kita klaida – tačiau net į gynimus leidžiama, esant tokiai situacijai. Aš nesu kanonizuota būtybė, kad man būtų keliami reikalavimai, nedaryti nei vienos kablelio klaidos.

Todėl sakymas „protokolo išraše“ jog „visiškai niekas nepataisyta“ yra liguistas fantazmas, galimai kliedesys, nesugebančių skaityti asmenų prisigalvojimas – nes visiškai neaišku, kaip buvo padaryta tokia išvada.

  1. Senvaitytė siūlė „perrašyti visą darbą pagal temą“, o aš remdamasi garsiausios Arklio tyrinėtojos Šukytės metodika, siūlau „perrašyti pavadinimą pagal darbą“, kaip darė ne tik ji, apsižiūrėjusi, jog arklio kultūroje neištyrinėjo, tik sėdėdama namie ir tai tautosakoje – bet ir kiti doktorantai – Savickaitė, apsimetusi, jog tyrinės studentų papročius, galiausiai ištyrė „Magiją kaip universalią patirtį“. Jai niekas nesiūlė „perrašyti viso disertacijos teksto“, o priėmė nutarimą pakeisti pavadinimą. Pirmame puslapyje (Viršelyje) detaliai išaiškinta, kokia buvo tema stojant, kaip ją liepta susitrumpinti, ir jog Vaicekauskas ir Senvaitytė nuo seno buvo mokslinė, akademinė pora, ir buvo kaip žaidėjų dvejetas. Todėl visiškai nestebina jų susižaidimas. Tačiau mūsų tikslas – 3-iosios pakopos baigimas, o ne Senvaitytės ir Vaicekausko santykiai. Nors katedra nemoka skaityti, ir tą nutarė bendru balsavimu, manau, jog net 6 klasės mokinys gali įsigilingi, jog aš, remdamasi ankstesne praktika, siūliau atitaisyti disertacijos pavadinimą, o ne šokinėti pagal impulsyviosios Senvaitytės „dūdelę“ ir „perrašyti visą darbą“, nors 2016 08 25 atestacijoje jis pripažintas išbaigtu. Gaila, kad Senvaitytė toje atestacijoje nedalyvavo, ir nieko apie šio darbo išbaigtumą negirdėjo.
  2. Dar toks S04 mokslų atstovas (galėjo ir gamtamokslininkus įtraukti – juk žmogus irgi gamtos dalis, o žmoguje irgi vyksta cheminiai procesai), garsiausias vyriško falo tyrinėtojas Tereškinas nurodė, jog didžiausias darbo trūkumas (darbas – tai toks popierius) yra kad „jame šokinėja mintys“ (mintys šokinėjančios darbe – vadinasi, Tereškinas mano, jog popierinis darbas veikia panašiai kaip žmogaus organizmas). Kadangi tai yra nereali mintis, ir rodo paties recenzento galimą „nušokimą“, atsakiau, jog tokių problemų neturiu. O kadangi Tereškinas turi kažkokią sapnų ir šešėlių metodiką „šokančioms mintims“ nustatinėti (prie šios įžvalgos nepridėjo jokio įrodymo – nenurodė, kur kas nuo ir kaip „nušoko“), tai nurodžiau, jog objektyvūs tyrimai – kaipo tarkime intelekto ir psichologiniai testai rodo, jog aš ne tik nenušokusi, bet turiu aukščiausius duomenis (surinkau 6 iš 6). Ir be to, nurodžiau, kad Tereškinas yra kitos mokslo šakos, visiškai kitos mokslo krypties (socialinių mokslų), todėl jam ir galėjo nušokti mintys, skaitant Humanitarinių mokslų krypties Etnologijos disertaciją, jeigu iš viso ją skaitė.
  3. Į kitus užgauliojimus ir kaltinimus pasilikau teisę neatsakyti. Esu 15 mokslinių straipsnių, iš jų monografijos, autorė. Ne kartą yra pasitaikę, jog recenzentai nesilaiko jokio protokolo, siautėja, įžeidinėja. Į tokius mūsų profesorius mus mokė visiškai nereaguoti. Todėl leidau sau nereaguoti į visokius fantastinius išvedžiojimus, ir atsakiau tik į tai, kas yra protu suvokiama. Recenzija negali būti kaip dar vienas darbas, tačiau Tereškinas to nesuvokia. Kas sociologą (S04) skyrė recenzuoti etnologijos darbą (E07) – lieka neaišku. Kas falo tyrinėtoją skyrė recenzuoti darbo apie religijas ir etnoreliginių bendruomenių gyvenseną – irgi lieka klausimu atviru. Jis, vyriško organo tyrinėtojas,  nieko ir negalėjo suvokti apie SACRUM, bei apie tai, kaip žmonės gyvena ir išgyvena šią patirtį, nes tai ne biomedicinos, o etnologijos mokslo dalykas (etnoreliginių bendruomenių gyvensane ir sugyvenimas su vyraujančia dauguma) – čia ne falo tyrimas, o žymiai sudėtingesnis. Be to, šis darbas visiškai ne jo mokslo krypties, tuo labiau jo pastabos apie tai, kad „labai ambicingas darbas“ irgi prasilenkia su vertinimu – taip pat žodis „ambicingas“ apibūdina asmenį, o ne popierinį darbą, šiek tiek esu baigusi psichologijos, ir galiu paaiškinti. Todėl vėlgi siūlau remtis 2013 07 26  išvadomis (galiojančiomis iki 2017 07 26), kur nurodyta, jog mano mąstymo tipas yra panašiai kaip karinių žvalgybininkų (6 iš 6). Kitų objektyvių duomenų („man rodosi ir pasirodė“) nėra ir negali būti, be to, šiuo metu mes vertiname ne mane, o mano darbą. O jeigu kam norisi mano asmens vertinimo rezultatų, jie irgi yra, nes jie būtini, stojant į tam tikrą tarnybą, tačiau aš pirmą kartą girdžiu, jog reikalinga pridėti prie disertacijos šiuos duomenis. Susidaro įspūdis, jog būtų neigiami psichologiniai rezultatai, kaip kad buvo Tado Kavolio (priimtas nutarimas „netinkamas karinei tarnybai“) – tada būtų visiškai kitokia kalba. Kultūrų tyrimų katedroje psichikos nukrypimas laikomas kažkuo teigiamu, tokiems yra skiriami ditirambai, pačios teigiamiausios recenzijos – nors žmogus nepraeina paprasčiausio psichologinio testo. Apverstumas aukštyn kojomis – akivaizdus. O Tereškino susireikšminimas, apsiimant „vertinti“ visiškai kitos mokslo krytpies disertaciją – stulbinančio įžūlumo.
  4. Daugiau pastabų ir nebuvo, todėl nebėra ką atsakyti.
  5. Jeigu Komitetas, kurio vadovė Laimutė Anglickienė ką tik raštu prisipažino nemokanti skaityti, irgi laikysis tokios pačios pozicijos („nemokame skaityti, nubalsavę patvirtinome parašu“ – nors disertacija tai beveik ta pati, kuri buvo pripažinta išbaigta ir tinkama gynimui), tuomet Doktorantas savo atsiskaitymą atliks viešojo paskelbimo būdu, o iš atsakingų asmenų pareikalaus atlyginti spausdinimo ir recenzavimo išlaidas. Bus leidžiama mokslinė monografija, nes Disertacijos išleisti tokia katedra, kuri nemoka skaityti, ir apie tai priima protokolą, ir jį pasirašo – nesugeba.
  6. Linkiu visiems geros dienos, ir nešokinėti mintyse. Tai yra mano gal dešimtas laiškas – paaiškinimas, kadangi Laimutė Anglickienė pati paaiškino, jog ji nieko nesugeba, ir net negali suvokti skirtumo tarp 284 ir 262 (kad yra skirtumas 22 skaitmenų), siunčiu Komitetui, nes jam ir turi būti siunčiama visa dokumentacija, kaip reglamentuoja Reglamentas.
  7. Mano būtų pastaba, jog Reglamentas nereglamentuoja jokio „Atskiro lapo vertinimo proceso“. Tačiau pastaruosius 2 mėnesius iš manęs mūsų katedros galimai dislektikai reikalauja įrodyti, jog aš sugebu pati save įsivertinti, nes jie patys – nesugeba įvertinti kito asmens darbo. Todėl papildomai („atskirą lapą“ jau siunčiau ne tik 2017 04 29, bet ir 2017 05 18) siunčiu šį „Atskirą lapą“. Primenu, jog vykdant Doktorantūros programos ir disertacijos vertinimo darbus būtina bent minimalus aukštasis išsilavinimas, gebėjimas dėstyti mintis raštu ir žodžiu, taigi, Lietuvių kalbos žinios C1 lygyje. Visokie pasiteisinimai, jog „mes nemokame perskaityti“ negalioja, nes čia yra ne 6 klasė, o man teko dirbti Nacionaliniame egzaminų centre tyrėja, tai ir 6 klasės mokiniai puikiai dėlioja mintis raštu ir žodžiu, ir jų mąstymo gebėjimai Lietuvoje yra neprasti, kaip nustatė 2003 metais atliktas tyrimas. Primenu, jog vertinamas ne pats lapas, kuriame disertacijos autorius išdėsto santrauką, kaip jis išpildė esamus ar menamus trūkumus (kaip suprantate, dalis „trūkumų“ yra Senvaitytės susapnuoti, sufantazuoti), o Disertacija.
  8. „Atskiro lapo vertinimo“ (nors ir atsiunčiau „atskirą lapą“, ir ne vieną) nenumato nei Aukštojo mokslo įstatymas, nei Etnologijos krypties reglamentas senasis, nei naujasis, jeigu toks irgi yra, nes „atskiras lapas“ nėra nei formuliaras, nei dokumentas, tai yra Laimutės Anglickienės išsigalvotas dalykas, juo prisidengiant terorizuoti studentą. Studentas tačiau nežino katedros, kuri raštu pasirašo, jog nemoka skaityti, smegenų veiklos rezultatų, tačiau įtaria, jog situacija yra labai prasta. Todėl prašo Komitetą perimti disertacijos vertinimą iš dislekciją raštu prisipažinusios Laimutės Anglickienės, nes situacija darosi nebejuokinga.
  9. Kadangi Kultūrų tyrimų katedra prisipažįsta nesugebanti vykdyti savo įgaliojimų ir pareigų – neva neužtenka intelektinių ir kitokių (psichologinių, valinių galių), aš, kaip keliolikos mokslo straipsnių ir monografijos autorė, konstatuoju, jog sutinkamai su 2016 08 25 protokolais (katedros ir taip pat Komiteto), yra nustatyta, jog esu išpildžiusi Etnologijos krypties doktoranto programą – turiu reikiamus straipsnius (iš viso 3, recenzuojamus užsienyje (iš jų 2), disertacija yra parašyta, išbaigta, o atsižvelgusi į 2017 01 04 labai piktas, nekorektiškas, ir melagingas recenzijas, pataisiau, kas buvo įmanoma (nes ištaisyti „trūkumą“ – „gaila kad neištyrė Balkanų“, arba „nėra reikalingo skaičiaus mokslinių straipsnių“ – neįmanoma, nes tokių trūkumų tiesiog nėra), sumažinau disertacijos apimtį, ir ši disertacija yra tinkama galutiniam vertinimui. Tokią išvadą man liepė apie savo pačios darbą rašyti Kultūrų tyrimų katedra, nes sau diagnozavo dislekciją, kas yra aišku sunki liga, ir ji nepagydoma. Tai rodo pusę metų trunkantis susirašinėjimas su minėta katedra. Kad liga nesitraukia, ir gebėjimai skaityti ir rašyti C1 lygiu lietuviškai neatsistato, o dabar jau yra ir protokolas, pasirašytas ir dar balsavimu pritartas. Todėl pats disertantas remiantis 22.6 punktu už Kultūrų tyrimų katedrą rašo teikimą teikti jį gynimui, o jeigu pasikeitė formuluotės – tada galutiniam vertinimui ir daktaro laipsnio suteikimui. Nes doktorantas irgi yra Kultūrų tyrimų katedra, jos dalis, todėl turbūt jeigu iš jo reikalaujama atlikti vertintojo funkcijas, jis jas ir atlieka, nes daugiau nėra kam – net profesorė Kazlauskienė, garsiosios „arklio tyrimų“ disertacijos vadovė, ir ta balsavo, kad Katedra nemoka skaityti.

Kristina Sulikienė https://www.facebook.com/notes/kristina-sulikiene/vdu-disertacijas-vertina-patys-doktorantai-nes-l-anglickien%C4%97-neva-nemoka-skaityt/1803823716596454/

https://visuomenedotcom.wordpress.com/2017/02/03/vdu-skandalas-isvaikius-etnologus-baltistikos-slavistikos-darbus-vertina-pimpologai/

 

diana-labokaite-67845294

Nuotr. Teisėja Diana Lobokaitė žino, kaip.

BYLA 3K-3-540-916/2016

Dėl kompensacijos priteisimo ir būsto pritaikymo neįgaliojo poreikiams, tretieji asmenys savivaldybės biudžetinė įstaiga Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centras ir T. B

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. B. ir trečiojo asmens T. B. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl kompensacijos priteisimo ir būsto pritaikymo neįgaliojo poreikiams, tretieji asmenys savivaldybės biudžetinė įstaiga Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centras ir T. B..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savivaldybės pareigų tinkamą vykdymą, kai sprendžiamas būsto pritaikymo neįgaliojo asmens poreikiams klausimas, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 15 379,70 Eur kompensaciją gyvenamąjį būstą pritaikyti neįgaliojo asmens poreikiams gyvenamajame būste pritaikyti, 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo ir valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovas nurodė, kad jis turi didelių specialiųjų poreikių, jam nustatytas specialusis sudėtinės slaugos poreikis nuo 2007 m. sausio 17 d. iki 2024 m. rugsėjo 21 d., jis nevaikšto, nuo 2005 m. gegužės 4 d. yra darbingas tik 20 procentų, darbingumo lygis nustatytas neterminuotai. Ieškovas 2002 m. gegužės 20 d. Kauno miesto savivaldybei pateikė prašymą pritaikyti būstą ( – ), jam kaip neįgaliajam asmeniui. Minėtame prašyme ieškovas nurodė, kad jis gali judėti tik su vežimėliu, o būstas, kuriame gyvena, yra antrame aukšte, todėl prašė pritaikyti nuvažiavimą arba įrengti keltuvą bei pritaikyti vonią ir tualetą. 2006 m. gruodžio 28 d. ieškovas Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių reikalų skyriui pateikė prašymą pritaikyti būstą (aplinką), kuriame nurodė, kad būstas, esantis ( – ), yra grąžintinas, todėl prašė atidėti būsto pritaikymo darbus tol, kol jis gaus kitą būstą. Ieškovas prašė jo iš sąrašo neišbraukti, todėl nuo 2006 metų iki 2009 m. ieškovo prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas.
  4. Ieškovo šeimai už grąžintiną butą 2008 m. gruodžio 29 d. buvo įvykdyta valstybės garantija, t. y. išmokėta 254 000 Lt kompensacija. Už kompensaciją 2009 m. spalio 7 d. ieškovas ir T. B. įsigijo turtą, esantį ( – ). Šis būstas neįgaliam asmeniui nėra pritaikytas. Ieškovas 2009 m. spalio 13 d. pateikė prašymą savivaldybės biudžetinei įstaigai Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centrui (toliau – KNJUC) pritaikyti jam būstą ( – ). KNJUC 2013 m. vasario 1 d. rašte Nr. 08-16-04 nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Būsto pritaikymo asmenims su negalia komisija 2009 m. spalio 28 d. posėdyje patenkino ieškovo prašymą ir grąžino jį į asmenų su negalia, pateikusių prašymus pritaikyti būstą (aplinką), eilę – sąrašą. KNJUC 2013 m. vasario 26 d. rašte Nr. 08-16-11 nurodė, kad pritaikyti būstą neįgaliam asmeniui galima tik tada, kai būstas yra asmens, kuriam prašoma pritaikyti būstą, įstatymų nustatyta tvarka deklaruota ir faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta. Butas ( – ), viešame registre registruotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, todėl KNJUC argumentas, kad būstas, kuris prašomas pritaikyti ieškovui, nėra jo nuosavybė, vertintinas kritiškai ir negali būti pagrindas nepritaikyti būsto ( – ) pritaikymo neįgalaus ieškovo poreikiams tenkinti.
  5. Visus pakeitimus būste ( – ), ieškovo šeima darė iš savo lėšų, o atsakovė neįvykdė jai skirtos funkcijos pritaikyti būstą neįgalaus ieškovo poreikiams tenkinti. Ieškovo šeima neturėjo ir neturi galimybių savo lėšomis įrengti ir pritaikyti šį būstą ieškovo poreikiams, kadangi ji yra socialiai remtina, jai reikia visokeriopos valstybės pagalbos. UAB „Barnasta“ pateikė preliminarią sąmatą dėl būsto pritaikymo ieškovo poreikiams, kurioje nurodė, kad visų darbų vertė yra 15 379,70 Eur. Ieškovui valstybės garantija įrengti jam kaip neįgaliam asmeniui būstą yra reglamentuota teisės aktais, kaip ir galimybė gauti kompensaciją už savarankiškai atliktą būsto pritaikymą neįgaliesiems išlaidas. Taip pat ieškovas dėl atsakovės kaltės patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, pažeminimą, įtampą, stresą, nuoskaudą ir pan., kas sudaro pagrindą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Ieškovo deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta iki 2015 m. spalio 6 d. buvo ( – ),. Ieškovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise nuo 2009 m. spalio 7 d. priklauso butas, esantis ( – ).
  2. Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2011 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-560 (toliau – Tvarkos aprašas), III skyriaus 7.1 punkte nustatyta, kad pritaikyti būstą neįgaliajam galima tik tada, kai būstas yra asmens, kuriam prašoma pritaikyti būstą, įstatymų nustatyta tvarka deklaruota ir faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta. Tvarkos aprašo VIII skyriaus 33, 34 punktai nustato, kad nevykdant šių reikalavimų prašymas pritaikyti būstą toliau nenagrinėjamas. Ieškovas ne kartą buvo informuotas, kad, vadovaujantis Tvarkos aprašo reikalavimais, privalo KNJUC pateikti trūkstamus dokumentus, jog jo faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta sutampa su vieta, kurią prašoma neįgaliojo poreikiams pritaikyti, kitu atveju jo prašymas dėl būsto pritaikymo toliau nebus nagrinėjamas, tačiau ieškovas šių reikalavimų nevykdė ir savo gyvenamąją vietą prašomame įrengti būste deklaravo tik 2015 m. spalio 6 d. Be to, ir faktinė ieškovo gyvenamoji vieta taip pat buvo ne tame būste, kurį buvo prašoma pritaikyti neįgaliojo poreikiams. Ieškovas į būstą ( – ), priverstinai buvo iškeldintas tik 2015 m. rugpjūčio 18 d., nors ieškovas nurodė, kad ankstesnis būstas buvo minimaliai pritaikytas jo poreikiams, todėl jis ir neišsikėlė iš buto, esančio ( – ), tačiau ši aplinkybė paneigta civilinės bylos Nr. 2-391-375/2010 nagrinėjimo metu. Byloje priimtu sprendimu konstatuota, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo bute yra įrengti specialūs sudėtingi prietaisai, pritaikyti ieškovui. Ieškovo sutuoktinė dar 2015 m. liepos 8 d. ir 2015 m. liepos 9 d. prašymais KNJUC vėl prašė pritaikyti būstą ieškovui adresu ( – ), tuo tarpu 2010 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nuspręsta ieškovą iš šio buto iškeldinti. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad paties ieškovo elgesys prieštaravo protingumo, sąžiningumo, rūpestingumo principams.
  3. Tvarkos aprašo priedo „Sutartis dėl būsto pritaikymo neįgaliajam darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo“ 1.1. punkte nurodyta, kad avansas būsto pritaikymo darbams finansuoti neskiriamas. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas niekada įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė su prašymu į atsakovę pasirašyti sutarties dėl būsto pritaikymo neįgaliajam darbų organizavimo ir apmokėjimo. Ieškovas, neatitikdamas įstatyme nustatytų reikalavimų dėl būsto įrengimo neįgaliojo poreikiams tenkinti (negyveno bei nedeklaravo gyvenamosios vietos ( – ), nesikreipė į atsakovę dėl būsto pritaikymo išlaidų apmokėjimo), prašė išimtinės teisės skirti kompensaciją, taip pažeidžiant kitų neįgaliųjų teises, kurie taip pat laukia eilėje bei atitinka visus teisės normų keliamus reikalavimus.
  4. Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas rėmėsi Būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarka, kurią 2015 metais reglamentavo 2013 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-137 patvirtintas Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašas. Šio aprašo 84 punktas nustato, kad, komisijai nustačius būsto pritaikymo neįgaliajam poreikį ir esant neįgaliojo ar jo atstovo pageidavimui bei pasirašius sutartį dėl būsto pritaikymo neįgaliajam savarankiško darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo (4 priedas), būsto pritaikymo neįgaliajam darbus, įskaitant keltuvų (liftų) pirkimą ir įrengimą, pareiškėjas organizuoja savarankiškai.
  5. Nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarka nenustato galimybės neįgaliesiems gauti kompensaciją (avansinį mokėjimą) anksčiau negu atlikti ir priimti darbai pagal pasirašytą sutartį, tačiau yra įtvirtint galimybė savo lėšomis, laikantis nustatytos tvarkos, pritaikyti būstą savo poreikiams bei gauti už tai kompensaciją. Siekdamas savarankiškai (savo lėšomis) pritaikyti būstą savo poreikiams, neįgalusis (ar jo atstovas) turi išreikšti tokį pageidavimą (pateikti prašymą) savivaldybės administracijai, tačiau, kaip nustatyta šiuo atveju, ieškovas tokio pageidavimo nebuvo pateikęs.
  6. Teismas kitų apeliacinių skundų argumentų nesvarstė, nurodė, kad jie neturi reikšmės dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

8III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Priimant skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-11647-848/2015 buvo pažeistas materialiosios teisės normų taikymas bei jų aiškinimas, taip pat buvo nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose byloje.
    2. Pirmosios instancijos teismas iš esmės visiškai nustatė tas aplinkybes, kurias ieškovas išdėstė savo ieškinyje dėl kompensacijos priteisimo būstą pritaikant neįgaliojo poreikiams. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo ieškovo ieškinį ir patenkinti, nes nenustatė ieškovo ieškinyje pateiktų aplinkybių priešpriešos.
    3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame sprendime nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl būsto (aplinkos) pritaikymo neįgaliojo poreikiams, tačiau šio ginčo neišsprendė, nes netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias kylančius ginčus dėl šalių dėl būsto (aplinkos) pritaikymo neįgaliojo poreikiams.
    4. Atsakovė iki šiol nėra nurodžiusi, kokių konkrečių reikalavimų nevykdo ieškovas, tačiau ieškovas konkrečiai nurodė, kokių teisės aktų reikalavimų nevykdo atsakovė. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė šiurkščiai pažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, reglamentuojančias neįgaliojo asmens teises ir teisėtus interesus.
    5. Prioritetinė tokio asmens teisių gynyba įtvirtinta tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 ir 8 straipsniai), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau – Deklaracija) (6 straipsnis). Reikšminga Deklaracijos nuostata, kad kiekvienas kaip visuomenės narys turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (Deklaracijos 22 straipsnis).
    6. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad civilinė byla dėl ieškovo iškeldinimo iš buto, esančio ( – ), buvo nagrinėjama 2010 metais, o šioje civilinėje byloje sprendimą priėmė daugiau kaip po penkerių metų, t. y. 2015 m. lapkričio 11 d.
    7. Ieškovas, prašydamas iš atsakovės kompensacijos pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams, nuima naštą nuo atsakovės įrengti būstą jam kaip neįgaliam asmeniui. Atsakovė ne tik nevykdo jai valstybės paskirtos pareigos įrengti ieškovui būstą pagal jo neįgalumo laipsnį, bet ir nesutinka net mokėti kompensacijos.
    8. Atsakovė turėjo konsultuoti ieškovą ir teikti jam metodinę pagalbą, bet to nepadarė, o pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovės neteisėtus veiksmus toleravo ir netgi nurodė, kad ieškovas teismo prašo išimtinės teisės, nenustatytos įstatyme, pažeidžiant eiliškumo tvarką, skirti jam kompensaciją.
    9. Lietuva įsipareigojo laikytis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyviojo protokolo (toliau – Neįgaliųjų teisių konvencija) ratifikuodama ją 2010 m. gegužės 27 d. Šios konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
    10. Asmenys, kuriems reikalingi dideli specialieji poreikiai, labiau pažeidžiami nei kiti tas pačias teises turintys visuomenės nariai. Dėl to valstybė turi sudaryti ne tik sąlygas asmenims su fizine negalia įgyti darbo įgūdžių, persikvalifikuoti, prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti, bet ir sąlygas tokiems asmenims įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus, taip pat sukurti bei užtikrinti jiems specialias ir efektyvias apsaugos priemones, prioritetą teikiant toms, kurios nelemia fizinę negalią turinčių asmenų socialinės atskirties ir intervencijos į jų laisvę, asmens, nuosavybės ir privataus gyvenimo neliečiamybę, o maksimalų šių asmenų teisių ir laisvių suvaržymą naudojant tik kaip išimtinio pobūdžio priemonę (lot. ultima ratio).
    11. Lietuvos Respublika 1991 m. lapkričio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, jis buvo pakeistas 2005 m. liepos 1 d. Nors Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos sistema finansuojama iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo, Užimtumo fondo, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų teisėtai įgytų lėšų, sprendžiant iš susidariusios situacijos, šis reglamentavimas yra formalus ir jokiu būdu neužtikrina ieškovo kaip neįgaliojo asmens teisių.
    12. Kauno miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. Al-137, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo pakeitimu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. liepos 12 d. Nr. Al-401, organizuoja būsto pritaikymą neįgaliesiems. Būsto pritaikymas apima neįgaliojo gyvenamo būsto patalpų minimalų pertvarkymą, smulkius remonto darbus, užtikrinančius neįgaliajam savarankišką ir saugų judėjimą patalpose bei patekimą į būstą.
    13. Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nurodytas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–185 straipsniuose, neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir įrodymų viseto, dėl ko neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, neatsižvelgė į bylos specifiką, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.
    14. Teismas neatsižvelgė į nuostatą, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. Al-137, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo pakeitimu patvirtintu Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. liepos 12 d., organizuoja būsto pritaikymą neįgaliesiems.
    15. Apeliacinės instancijos teismas nevertino būsto pritaikymo neįgaliojo poreikiams tenkinimo sąvokos ir tai lėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą. Būsto pritaikymas neįgaliojo poreikiams apima neįgaliojo gyvenamo būsto patalpų minimalų pertvarkymą, smulkius remonto darbus, užtikrinančius neįgaliajam savarankišką ir saugų judėjimą patalpose ir patekimą į būstą.
    16. Komisijos nario priežiūros funkcijas atlieka savivaldybės paskirti specialistai, taip pat neįgaliųjų asociacijos atstovas, kurį savivaldybei deleguoja Neįgaliųjų reikalų departamentas, pasitaręs su nevyriausybinėmis organizacijomis. Savivaldybių atsakingiems specialistams įvertinus ir nustačius būsto pritaikymo poreikį, būsto pritaikymo darbus organizuoja savivaldybės arba patys neįgalieji. Būsto pritaikymo darbų išlaidos dengiamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų 100 procentų.
    17. Apeliacinės instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad ieškovas nuo 2002 m. gegužės 20 d. (kai pateikė pirmąjį prašymą dėl būsto pritaikymo neįgaliam asmeniui), nuolatos kreipdavosi ir į atsakovę, ir į KNJUC dėl būsto pritaikymo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad ieškovas nėra šios srities specialistas ir galbūt prašymus formulavo ne taip, kaip nustato įstatymų reikalavimai, bet jų esmė yra ta pati – pritaikyti ieškovui būstą neįgaliojo poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad atsakovė yra savivaldybės institucija, joje dirba kvalifikuoti specialistai, kurie turėjo tinkamai konsultuoti ieškovą, teikti jam visapusišką pagalbą: ne tik nurodyti, kokios galimybės ir kokios sutartys gali būti pasirašomos, bet ir padėti kitais būdais – bendrauti, keistis informacija, išklausyti jo poreikius ir į juos atsižvelgti.
    18. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisinis reguliavimas nenustato avansinės kompensacijos priteisimo už būsto pritaikymą neįgaliojo poreikiams. Ieškovas su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu kategoriškai nesutinka. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnis nustato pagrindinius neįgaliųjų socialinės integracijos principus, t. y. lygių teisių, – neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai, tačiau akivaizdu, kad ieškovas negali integruotis į visuomenę, realiai gyventi visaverčio gyvenimo ir pan.
    19. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad kiti apeliacinių skundų argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Su tokiu apeliacinės instancijos vertinimu ir teisės normų taikymu ieškovas visiškai nesutinka, nes toks teisinis reglamentavimas šiurkščiai pažeidžia jo teises ir teisinį šio klausimo reglamentavimą, o apie teisės aktų normas, reguliuojančias ieškovo ieškinio pagrįstumą ir apeliacinio skundo motyvus, net nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos, todėl apeliacinės instancijos nutartis naikintina dar ir tuo pagrindu, kad yra visiškai nemotyvuota.
    20. Teismai netinkamai analizavo ir vertino įrodymų visetą, skundžiamus procesinius sprendimus vertino išimtinai atsižvelgdami į atsakovės pateiktus argumentus ir nevertino ieškovo pateiktų įrodymų bei papildomų paaiškinimų, pateiktų teismo posėdžio metu. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai civilinės bylos aplinkybes vertino kaip prielaidas ir samprotavimus, o ne įrodymų visumą. Ieškovo pateiktuose paaiškinimuose ir kituose rašytiniuose įrodymuose yra patikimesni faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi teismai turėjo pagrindą ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Toks įrodymų vertinimas atitiktų CPK 185 straipsnio nuostatas.
  2. Atsakovė atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti galioti teismų sprendimą ir nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo, patvirtinto 2013 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-137 III skyriaus 7.1 punkte nustatyta, kad pritaikyti būstą neįgaliajam galima tik tada, kai būstas yra asmens, kuriam prašoma pritaikyti būstą, įstatymų nustatyta tvarka deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta. Tvarkos aprašo VIII skyriaus 34 punktas nustato, kad nevykdant šių reikalavimų prašymas pritaikyti būstą toliau nenagrinėjamas. Ieškovas šių reikalavimų nevykdė ir savo gyvenamąją vietą prašomame įrengti būste deklaravo tik 2015 m. spalio 6 d.
    2. Atsakovė, būdama viešojo administravimo subjektas, neturėjo kito pasirinkimo kaip tik vadovautis ankščiau nurodytais teisės aktais ir vykdydama juos reikalauti, kad asmenys visiškai atitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimus, siekdami, jog jų prašymai pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams būtų patenkinti.
    3. Apie tai, kad asmenys, siekiantys, jog jų prašymai visiškai atitiktų teisės aktų reikalavimą dėl faktinės ir deklaruotos gyvenamosios vietos, ieškovas buvo informuojamas daug kartų, tačiau šio reikalavimo nepaisė, todėl Kauno miesto savivaldybė neturėjo pagrindo pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams tenkinti, kadangi tokiais veiksmais būtų pažeidžiami kitų teisėtai laukiančiųjų eilėje neįgalių asmenų teisėti interesai.
    4. Teismai ginčus sprendė pagal šalių pateiktus dokumentus bei kitus įrodymus, neišeidami už ieškinio ribų, todėl ginčą išsprendė teisingai, nepažeisdami nei įrodymų vertinimo (LR CPK 176–185 straipsniai), nei įrodinėjimo, nei kitų taisyklių ar normų.
    5. Kaip teisingai nurodyta 2016 m. balandžio 4 d. Kauno apygardos skundžiamame teismo sprendime, būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarką 2015 metais reglamentavo 2013 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-137 patvirtintas Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013-2015 metais tvarkos aprašas, kurio 84-89 punktuose aptartas savarankiškai atlikto būsto pritaikymo neįgaliesiems išlaidų kompensavimas. Šio aprašo 84 punkte nustatyta, jog komisijai nustačius būsto pritaikymo neįgaliajam poreikį ir esant neįgaliojo ar jo atstovo pageidavimui bei pasirašius sutartį dėl būsto pritaikymo neįgaliajam savarankiško darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo (4 priedas), būsto pritaikymo neįgaliajam darbus, įskaitant keltuvų (liftų) pirkimą ir įrengimą, pareiškėjas organizuoja savarankiškai. Savivaldybės administracija sutarties dėl būsto pritaikymo neįgaliajam savarankiško darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo projektą bei pritaikymo darbų aprašą ir sąmatą pareiškėjui pateikia ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo komisijos sprendimo dėl pritaikymo poreikio priėmimo dienos Šio aprašo 89 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracija, pasirašiusi Būsto pritaikymo neįgaliajam darbų užbaigimo aktą, padengia būsto pritaikymo neįgaliajam išlaidas ir perveda lėšas į pareiškėjo nurodytą sąskaitą. Keltuvai (liftai), kuriuos perka ir įrengia patys pareiškėjai, tampa jų nuosavybe ir jie atsako už keltuvų (liftų) priežiūros bei eksploatacijos išlaidų padengimą.
    6. Ieškovas niekada nesikreipė į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu savarankiškai organizuoti būsto pritaikymo neįgaliesiems darbus, Kauno miesto savivaldybės administracija niekada nėra priėmusi sprendimo netenkinti tokio prašymo.
    7. Visiškai nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovas nuo 2002 m. gegužės 20 d., kai pateikė pirmąjį prašymą dėl būsto pritaikymo neįgaliajam asmeniui, nuolatos kreipdavosi į atsakovę ir į KNJUC dėl būsto pritaikymo neįgaliajam, ieškovas nėra šios srities specialistas ir galbūt prašymus formulavo ne taip, kaip nustato įstatymų reikalavimai, bet jų esmė ta pati – pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams tenkinti, atsakovė yra savivaldybės institucija, joje dirba kvalifikuoti specialistai, kurie turėjo tinkamai konsultuoti ieškovą, teikti jam visapusišką pagalbą, tačiau to nepadarė. Atsakovė ir KNJUC atliko visus veiksmus, nustatytus teisės aktuose, (įrašė į neįgaliųjų eilę, ieškovui prašant pakeitė pritaikymo neįgaliųjų poreikiams objektą, t. y. būstą), ieškovas (kasatorius) buvo nuolat konsultuojamas, informuojamas apie trūkstamus dokumentus, buvo suteikta visa prašoma informacija.
    8. Kasatorius nenurodo, kokius konkrečius įrodymus teismai, jo manymu, netinkamai ištyrė.
  3. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo T. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai padarė materialiosios teisės normų pažeidimus, kurie turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui.
    2. Ginčijamu teisės klausimu visiškai nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
    3. Tol, kol galėjo, ieškovas gyveno adresu ( – ), nes šį butą savomis lėšomis buvo minimaliai prisitaikęs savo poreikiams, todėl keltis į butą, kuris yra jam visiškai nepritaikytas, ieškovas negalėjo. Tačiau remiantis būsto pritaikymą reglamentuojančių įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimais, neįgalus asmuo privalėjo keltis į nepritaikytą būstą, patirti nepatogumus, suvaržymus.
    4. Atsakovė, vykdydama valstybės garantiją nuomininkams, ne tik nesumokėjo kompensacijos už visą Balandžių šeimos turtą, bet dar ir inicijavo priverstinį ieškovo iškeldinimą į būstą, kuris yra visiškai nepritaikytas neįgaliojo asmens poreikiams ir taip iš esmės pažeidė jo, kaip neįgalaus asmens, teises (Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 2, 9 straipsniai, 12 straipsnio 5 dalies pažeidimai). Nors ieškovas 14 metų prašo, kad būstas būtų pritaikytas jo poreikiams, tačiau iki šiol jo prašymas nėra patenkintas.
    5. Teismai, priimdami ginčijamus procesinius sprendimus, neatliko ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų analizės, neatsižvelgė į teisės šaltinių hierarchijos principą. Visų pirma teismai turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, tada tarptautinėmis sutartimis, įstatymais ir tik tada įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais, jeigu jie neprieštarauja įstatymams. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai neįgaliųjų socialinės integracijos principai, kurie turėtų užtikrinti neįgaliam asmeniui lygias teises, lygias galimybes, visapusišką dalyvavimą, savarankiškumą ir pasirinkimo laisvę, prieinamumą, neįgalumo kompensavimą, perimamumą ir lankstumą, skirtingų poreikių tenkinimą ir kt., šiais įstatyme įtvirtintais principais nesivadovavo ir jų netaikė nagrinėdami bylą teismai.
    6. Byloje pateiktais įrodymais visiškai įrodytas ieškovo poreikis pritaikyti būstą ir šios aplinkybės niekas neginčijo.
    7. Teismai turėjo spręsti dėl ieškovo teisės į būsto prieinamumą pažeidimo ir turėjo vertinti, ar toks ilgas teisės į tinkamą būsto sąlygų pritaikymą neįgaliojo asmens poreikiams pažeidimas gali būti pateisinamas įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytais apribojimais.
    8. Teismai nenagrinėjo atsakovo nurodytos kliūties pritaikyti būstą – t. y. kad būstas turi būti deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta. Ši sąlyga buvo įvykdyta iki teismui priimant sprendimą byloje.
  4. Atsakovė atsiliepime į trečiojo asmens kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad kol galėjo, ieškovas gyveno bute ( – ), nes tas butas savo lėšomis buvo minimaliai pritaikytas neįgaliojo poreikiams tenkinti, todėl keltis į būstą, kuris buvo visiškai nepritaikytas, ieškovas negalėjo. Aplinkybė, kad būstas ( – ), tik minimaliai buvo pritaikytas neįgaliojo poreikiams tenkinti, o jame esanti įranga lengvai išmontuojama, yra įrodyta įsiteisėjusiu 2010 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-0391-2010.
    2. Atsakovė nesutinka su kasaciniame skunde nurodytu motyvu, kad savivaldybė inicijavo priverstinį neįgalaus asmens iškeldinimą į būstą, kuris buvo visiškai nepritaikytas neįgaliojo asmens poreikiams, ir tokiu būdu iš esmės pažeidė ieškovo kaip neįgalaus asmens teises. Civilinėje byloje Nr. 2-0391-375/2010 neginčijamai nustatyta, kad gyvenamosios patalpos, esančios ( – ), Kauno miesto valdybos 1992 m. gruodžio 1 d. potvarkiu Nr. 1179-v „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“ yra grąžintos savininkei V. K.. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčo buto savininkai privalo išnuomoti savivaldybei grąžintas natūra gyvenamąsias patalpas, kuriose gyvena nuomininkai, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas. Vadovaujantis minėta teisės norma su D. K. 2008 m. rugpjūčio 13 d. buvo pasirašyta ginčo buto nuomos sutartis Nr. 10-4-1117. Minėta sutartimi D. K. Kauno miesto savivaldybei išnuomojo 52,36 kv. m. bendrojo (naudingojo) ploto gyvenamąsias patalpas, esančias ( – ). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, 2008 m. gruodžio 16 d. buvo išduotas valstybės garantinis dokumentas ieškovo šeimai kaip nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžintame gyvenamajame name, t. y. bute Nr. 2695, šį dokumentą pasirašė visi jo turėtojai, t. y. ieškovo šeimos nariai. 2008 m. gruodžio 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-4750 ieškovo šeimai buvo skirta 254 000 Lt nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertei kompensuoti. 2008 m. gruodžio 30 d. 254 000 Lt buvo pervesti į T. B. sąskaitą. Taip įvykdyta valstybės 2008 m. gruodžio 16 d. garantija nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyventajame name (bute). Ieškovo šeima už šiuos pinigus įsigijo gyvenamąjį būstą ( – ). Pabrėžtina, kad ieškovo šeima per keturis mėnesius, kai buvo įvykdyta valstybės garantija, t. y. iki 2009 m. balandžio 30 d., privalėjo išsikelti iš ginčo gyvenamųjų patalpų, tačiau kadangi neišsikėlė gera valia, buvo priverstinai iškeldinti tik 2015 m. rugpjūčio 18 d.
    3. Įstatymo įgyvendinamųjų aktų reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas. Tvarkos aprašas nėra prieštaraujantis aukštesnės galios pirmiau nurodytiems teisės aktams, jis yra galiojantis, nenuginčytas, nepanaikintas, todėl galioja visa apimtimi. Tvarkos aprašas nesukuria naujų bendro pobūdžio normų, konkuruojančių su įstatymo normomis, o jį įgyvendina, detalizuoja, nurodo konkrečias procedūras, kurios yra privalomos ne tik institucijai, bet ir kiekvienam asmeniui, siekiančiam pasinaudoti to teisės akto suteikiamomis teisėmis, šiuo atveju pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams.
    4. Ieškovas nesivadovauja lygių teisių bei lygių galimybių principais, kuriuos nurodo kasatorė savo skunde, kadangi, neatsižvelgdamas į kitų neįgaliųjų laukiančiųjų eilėje pritaikyti būstą teises bei teisėtus interesus, kurie įrašymo į eilę laukimo laikotarpiu visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, teismo prašo nepagrįsto prioriteto priteisti jam kompensaciją, nors pats nevykdė teisės aktų reikalavimų.
    5. Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos savivaldybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Šiuo atveju kasatorė neįrodė ir vienos iš šių sąlygų.
    6. Kasatorės nuomonė dėl teisės normų aiškinimo nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamuose sprendime ir nutartyje teismai šias normas taikė ir aiškino netinkamai, be to, šiame skunde kasatorė nenurodė, kokius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus padarė bylą nagrinėję teismai, dėl ko jų priimti sprendimai turėtų būti panaikinti.
    7. Kauno miesto savivaldybė, būdama viešojo administravimo subjektu, neturėjo kito pasirinkimo kaip tik vadovautis nurodytais teisės aktais ir vykdydama juos reikalauti, kad asmenys, siekiantys, jog jų prašymai pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams būtų tenkinami, visiškai atitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimus.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl būsto pritaikymo neįgaliojo poreikiams

  1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose: Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme ir kt.
  2. Remiantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros, informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams.
  3. 2010 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-854 dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo, kuriuo ratifikavo 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimtus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Fakultatyvų protokolą (toliau – Konvencija). Konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui (Konvencijos 1 straipsnis). Konvencijos 2 straipsnis apibrėžia diskriminaciją dėl neįgalumo – tai yra bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje.
  4. Konvencijos 19 straipsnio a punktas įtvirtina, kad valstybės, šios konvencijos šalys, pripažįsta visų neįgaliųjų lygias teises gyventi bendruomenėje, lygias galimybes su kitais rinktis ir imasi veiksmingų ir atitinkamų priemonių, kad sudarytų sąlygas neįgaliesiems visapusiškai įgyvendinti šią teisę ir būti visiškai įtrauktiems į bendruomenę bei dalyvauti joje, taip pat užtikrintų, kad neįgalieji turėtų galimybę lygiai su kitais asmenimis pasirinkti savo gyvenamąją vietą ir tą vietą, kur jie nori gyventi ir su kuo, ir kad jie neprivalėtų gyventi konkrečioje gyvenamojoje aplinkoje, o 28 straipsnio 1 dalis nustato, kad Konvencijos šalys pripažįsta neįgaliųjų teisę į pakankamą gyvenimo lygį sau ir savo šeimos nariams, įskaitant pakankamą maistą, aprangą ir būstą, ir į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą ir imasi atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų ir skatintų šios teisės įgyvendinimą nediskriminuojant dėl neįgalumo.
  5. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika atskleidžia, kad nacionalinės valdžios institucijoms taikant vidaus teisės nuostatas neįgaliųjų asmenų teisių bylose, svarbu neužmiršti valstybės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų konkrečioje srityje (žr. 2016 m. kovo 22 d. sprendimą byloje Guberina prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 23682/12).
  6. EŽTT ne vienoje byloje, susijusioje su viešuoju finansavimu dėl neįgaliųjų asmenų gyvenimo kokybės, mobilumo pagerinimo, taikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį. Asmeninė autonomija, galimybė netrukdomai vystyti savo asmenybę yra svarbus principas, aiškinant šios konvencijos 8 straipsnio garantijas. Veiksmingas neįgaliųjų asmenų naudojimasis konvencijos garantijomis gali pareikalauti kompetentingų valdžios institucijų pozityviųjų veiksmų (žr. 1999 m. gegužės 4 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Marzari prieš Italiją ir kt.).
  7. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos lemia tai, kad teisė į būstą yra daugialypė teisė, kuri gali būti įgyvendinama dvejopai: kaip daiktinė, absoliuti teisė (pvz., teisė į būstą įgyvendinama įgyjant nuosavybės teisę į gyvenamąjį plotą, paveldint ir kt.) ir kaip prievolinė, santykinė teisė (komercinė būsto nuoma, socialinio būsto nuoma ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
  8. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad kasatoriui nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis nuo 2007 m. sausio 17 d. iki 2024 m. rugsėjo 21 d.; jo darbingumo lygis 20 proc.; ieškovas 2002 m. gegužės 20 d. Kauno socialinės rūpybos skyriui pateikė prašymą pritaikyti gyvenamąjį būstą neįgaliojo poreikiams bute ( – ), kurį tuo metu nuomojo; 2004 m. gruodžio 6 d. ieškovas KNJUC pateikė papildomą prašymą pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams ( – ); 2009 m. spalio 13 d. ieškovas KNJUC pateikė prašymą pritaikyti neįgaliojo poreikiams kitą būstą – butą, esantį ( – ), kuris jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, – kasatoriaus šeimai už grąžintiną butą 2008 m. gruodžio 29 d. buvo įvykdyta valstybės garantija (išmokėta 254 000 Lt kompensacija), už ją 2009 m. spalio 7 d. jis ir kasatorė T. B. įsigijo minėtą būstą. Iš šių teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad kasatoriui teisė į būstą atsirado skirtingais pagrindais – į butą ( – ), ji atsirado nuomos sutarties pagrindu, o į butą ( – ), – pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Kasatorius teikė prašymus pritaikyti jo poreikiams tiek butą ( – ), tiek ( – ).
  9. Atsakovė atsiliepime į kasatoriaus kasacinį skundą nurodė, kad ieškovas buvo ne kartą informuotas tiek jos, tiek KNJUC apie prašymo pritaikyti būstą reikalavimus. Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad atsakovė yra savivaldybės institucija, kuri turėjo tinkamai konsultuoti ieškovą, teikti jam visapusišką pagalbą, ne tik nurodyti, kokios galimybės ir kokios sutartys gali būti pasirašomos, bet ir padėti kitais būdais, bendrauti, keistis informacija ir pan. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad jis konkrečiai nenurodė, kokios informacijos, susijusios su dokumentų rengimu, jis negavo ar negebėjo suvokti. Be to, kasatorius šio klausimo nekėlė apeliacinėje instancijoje, todėl kasacinis teismas plačiau dėl šio klausimo nepasisako (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
  10. Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-560 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-137 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo patvirtinimo“, 4.1–4.3 papunkčiai reglamentavo reikalavimus asmenims, kurie turi būti teisės aktų nustatyta tvarka nustatyti tam, kad būstas galėtų būti pritaikomas neįgaliesiems. Atsakovė kasatoriaus poreikio pritaikyti jam kaip neįgaliam asmeniui būstą pagal minėtus požymius nekvestionavo, t. y. nenurodė, kad kasatorius apskritai neturi teisės gauti finansavimą pritaikyti būstą jam kaip neįgaliam asmeniui.
  11. Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-560 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-137 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo patvirtinimo“, 7.1 papunktis nustatė, kad pritaikyti būstą neįgaliajam galima tik tada, kai būstas yra asmens, kuriam prašoma pritaikyti būstą, įstatymų nustatyta tvarka deklaruota ir faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta. Tvarkos aprašų 33–34 punktai nustatė, kad nevykdant šių reikalavimų prašymas pritaikyti būstą toliau nenagrinėjamas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorius ne kartą buvo informuotas, jog, vadovaujantis Tvarkos aprašo reikalavimais, privalo KNJUC pateikti trūkstamus dokumentus, t. y., kad jo faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta sutampa su vieta, kurią prašoma neįgaliojo poreikiams pritaikyti, kitu atveju jo prašymas dėl būsto pritaikymo toliau nebus nagrinėjamas, tačiau ieškovas šių reikalavimų nevykdė ir savo gyvenamąją vietą prašomame įrengti būste deklaravo tik 2015 m. spalio 6 d.
  12. Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo, patvirtinto 2013 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-137, III skyriaus 84 punktas nustato, kad, komisijai nustačius būsto pritaikymo neįgaliajam poreikį ir esant neįgaliojo ar jo atstovo pageidavimui bei pasirašius sutartį dėl būsto pritaikymo neįgaliajam savarankiško darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo, būsto pritaikymo neįgaliajam darbus, įskaitant keltuvų (liftų) pirkimą ir įrengimą, pareiškėjas organizuoja savarankiškai. Aprašo 98 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracija, pasirašiusi Būsto pritaikymo neįgaliajam darbų užbaigimo aktą, padengia būsto pritaikymo neįgaliajam išlaidas ir perveda lėšas į pareiškėjo nurodytą sąskaitą. Aprašo 4 priede pateiktos pavyzdinės sutarties dėl būsto pritaikymo neįgaliajam darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo 1.1 punktas nustato, kad <…> avansas būsto pritaikymo darbams finansuoti neskiriamas, o 4.2 punktas nustato, kad pasirašius Būsto pritaikymo neįgaliajam darbų užbaigimo aktą, padengti būsto pritaikymo išlaidas <…>. Taigi būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarka nereglamentuoja, kad neįgalieji gali gauti kompensaciją (avansinį mokėjimą) anksčiau, negu yra atlikti ir priimti darbai pagal pasirašytą sutartį, tačiau nustato galimybę savo lėšomis, laikantis nustatytos tvarkos, pritaikyti būstą savo poreikiams bei gauti už tai kompensaciją. Siekdamas savarankiškai atlikti (savo lėšomis) būsto pritaikymą savo poreikiams, neįgalusis (jo atstovas) turi išreikšti tokį pageidavimą (pateikti prašymą) savivaldybės administracijai, tačiau šiuo atveju teismai nenustatė, kad kasatorius būtų išreiškęs tokį pageidavimą.
  13. Taigi iš to, kas aptarta anksčiau, matyti, kad teismai nustatė, jog kasatorius laiku nedeklaravo savo gyvenamosios vietos, be to, neišreiškė pageidavimo savivaldybės administracijai savarankiškai pritaikyti būstą jo poreikiams. Pasak teismų, šių aplinkybių pakako konstatuoti, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad, kaip nustatė teismai, kasatorius pirmą kartą prašymą pritaikyti gyvenamąjį būstą neįgaliojo poreikiams pateikė 2002 m. gegužės 20 d.; nuo 2006 metų iki 2009 m. ieškovo prašymo pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams nagrinėjimas buvo sustabdytas, taigi devynerius metus kasatorius buvo įtrauktas į asmenų su negalia, pateikusių prašymus pritaikyti gyvenamąjį būstą jų poreikiams, sąrašą. Todėl nagrinėjamu atveju nepakanka nustatyti, kad kasatorius neįvykdė pareigos deklaruoti gyvenamąją vietą bute ( – ), ir išreikšti pageidavimą savarankiškai pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams. Šiuo atveju būtina ištirti, ar iš tiesų per devynerių metų laikotarpį, kai buvo teikiami prašymai dėl būsto pritaikymo neįgaliojo poreikiams, nėra savivaldybei priskirtinų nepagrįsto neveikimo laikotarpių. Svarbu nustatyti, kaip greitai slenka neįgaliųjų, laukiančių būsto pritaikymo, eilė, per kiek laiko neįgaliam asmeniui prie jo poreikių yra pritaikomas būstas, kokio dydžio ir per kiek laiko yra skiriama kompensacija. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai to netyrė ir nevertino. Teismai turėjo spręsti dėl kasatoriaus teisės į tinkamą būstą pažeidimo ir vertinti, ar toks ilgas teisės į tinkamą būsto sąlygų pritaikymą neįgaliojo asmens poreikiams pažeidimas gali būti pateisinamas įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų reguliavimo nustatytais apribojimais.
  14. Pažymėtina, kad teismai iš esmės savo procesinius sprendimus argumentavo remdamiesi Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-560 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-137 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuostatomis, tačiau neatsižvelgė į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo normas, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos principus, EŽTT praktiką dėl būsto pritaikymo prie neįgaliųjų poreikių. Taigi teismai nepakakamai ištyrė individualią bylos situaciją.
  15. Kaip minėta, teismai nurodė, kad atsakovė pagrįstai atsisakė skirti kompensaciją kasatoriui, remdamasi Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-560 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-137 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo patvirtinimo“, atitinkamais punktais, tačiau teismai netyrė, kokiu pagrindu atsakovė atsisakydavo suteikti kompensaciją kasatoriui iki 2011 m. Nagrinėdami bylą teismai privalėjo iš atsakovės išreikalauti sąrašą asmenų, kurie yra įrašyti į sąrašą asmenų su negalia, pateikusių prašymus pritaikyti būstą nuo 2002 m. gegužės 20 d., ir kurių iš jų prašymai šiuo metu yra patenkinti, o kurių – ne. Teismas privalėjo tirti, ar kasatorius nebuvo tiesiogiai diskriminuojamas, lyginant su kitais neįgaliaisiais asmenimis. Teismai turėjo nustatyti, ar kasatorius apskritai turėjo realią galimybę gauti kompensaciją, kad būstas būtų pritaikytas neįgaliojo poreikiams.

13Dėl neturtinės žalos atlyginimo

  1. Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios atsakomybės sąlygos.
  2. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra išaiškinęs, kad konstatavęs įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas de facto (faktiškai) nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-701/2016).
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo atvejais žala yra padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Tokios žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas nustato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016).
  4. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje iš esmės pasisakė tik dėl avansinės kompensacijos dėl būsto pritaikymo neįgaliojo poreikiams ir nurodė, kad kiti apeliacinių skundų argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Su tokiu apeliacinės instancijos vertinimu kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka. Nors kasatorius ieškinyje prašė iš atsakovės priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, Kauno miesto apylinkės teismas dėl šio klausimo nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kurių nėra. Todėl dėl neturtinės žalos atlyginimo kasatoriui apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti iš naujo, nurodydamas išsamius motyvus.
  5. Iš naujo nagrinėjant bylą būtina tirti ir nustatyti materialiosios teisės normų parinkimui bei taikymui turinčias reikšmės bylos aplinkybes. Pagal kasacinio teismo praktiką fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014); neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006); esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013).
  6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (jas taikė formaliai), nevisapusiškai ištyrė reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti faktines aplinkybes, todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tai yra pagrindas panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad kasatorius ir kasatorė buvo 100 proc. atleisti nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.
  2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 9,81 Eur tokių išlaidų.
  3. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

16Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Image result for emigrantai

2017 m. birželio 13 d. pranešimas žiniasklaidai

 

Seimas po svarstymo pritarė Seimo nutarimo projektui (Nr. XIIIP-629(2) dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą išaiškinti savo priimtų nutarimų teiginius, susijusius su Lietuvos Respublikos piliečių galimybėmis kartu būti ir kitos valstybės piliečiais.

Svarstomu projektu siekiama išsiaiškinti, ar Seimui, nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų, suteikiama galimybė Pilietybės įstatyme įtvirtinti teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos valstybės ir įgiję ES ar NATO valstybės narės pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Kreipimusi taip pat siekiama išsiaiškinti, ar sąlyginai didelis asmenų, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turinčių Lietuvos Respublikos ir tuo pačiu metu kitos šalies pilietybę, skaičius (22 913) neprieštarauja Konstitucinio Teismo suformuluotai teisinei doktrinai, numatančiai, kad „dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai“. Konstitucinio Teismo numatoma klausti, ar toks sąlyginai didelis dvigubą pilietybę jau turinčių asmenų skaičius nesuponuoja, kad, laikantis teisinio lygiateisiškumo principo, analogiškas teisinis reglamentavimas turėtų būti taikomas ir kitai išvykusiųjų kategorijai – tiems Lietuvos piliečiams, kurie iš šalies išvyko po 1990 m. kovo 11 d., nes vienintelis iš Konstitucinio Teismo doktrinos kylantis (kiekybinis) kriterijus, pagal kurį šiai kategorijai asmenų nėra suteikiama teisė įgyti dvigubą pilietybę (siekiant, kad „dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“) neatitinka realybėje susiformavusios teisinės praktikos.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys – inter alia reiškia, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai“.

Seimo nutarimo projekte pažymima, kad nuo to laiko, kai 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 12 straipsnio nuostata riboja dvigubą pilietybę, ir nuo to laiko, kai Konstitucinis Teismas priėmė 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimą, aplinkybės iš esmės pasikeitė: Lietuvos Respublika tapo NATO ir Europos Sąjungos (ES) nare, labai daug Lietuvos Respublikos piliečių iš Lietuvos išvyko gyventi į kitas valstybes ir įgijo kitų valstybių pilietybę; padaugėjo į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių santuokų su kitų valstybių piliečiais ir tokiose santuokose gimę vaikai įgijo ir kitos valstybės pilietybę; iš ES nutarus pasitraukti Jungtinei Karalystei, kurioje daug gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių gali siekti tapti Jungtinės Karalystės piliečiais, o jais tapę netektų Lietuvos Respublikos pilietybės. „Siekiant išsaugoti iš Lietuvos į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių ryšius su Lietuva, būtina jiems leisti būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais“, – teigiama dokumento projekte.

Po svarstymo už nutarimo projektą balsavo 100 Seimo narių, prieš – 2, susilaikė 10 parlamentarų. Tam, kad jis būtų priimtas, Seimas turės balsuoti dar kartą.

 

Image result for jungtinė karalystė

2017 m. birželio 13 d. pranešimas žiniasklaidai

 

Seimas, 101 parlamentarui balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir 3 susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos“ (projektas Nr. XIIIP-534(2). Šiuo dokumentu Seimas pažymi, kad Europos Sąjungos (ES) narių vienybė derantis su Jungtine Karalyste – vienintelis ir būtinas tinkamo ES ir jos piliečių interesų užtikrinimo bei Sąjungos nedalomumo garantas. Kartu atkreipiamas dėmesys į konstruktyvių derybų ir sklandaus Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES proceso, kaip tolimesnių santykių plėtros pagrindo, svarbą.

Rezoliucija Seimas pareiškia, kad derybų dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES procese ypač svarbūs piliečių interesai ir teisės. Dėl šios priežasties Lietuva kviečia Jungtinę Karalystę užtikrinti Lietuvos Respublikos piliečių, gyvenančių, dirbančių, studijuojančių ir kuriančių savo gyvenimą Jungtinėje Karalystėje, teisių tęstinumą ir apsaugą bei užtikrina, kad dės visas pastangas, jog Jungtinės Karalystės piliečių teisės ES ir Lietuvoje būtų tinkamai apsaugotos.

Rezoliucijoje pabrėžiama, kad Jungtinė Karalystė, nepaisant savo sprendimo išstoti iš ES, išlieka strategine Lietuvos Respublikos partnere; tikimasi, kad būsimi ES ir Jungtinės Karalystės santykiai ir toliau išliks glaudūs, pagrįsti lygiavertėmis teisėmis ir pareigomis.

Priimtu dokumentu Seimas dėkoja Jungtinei Karalystei už nuolatinį ir ryžtingą Baltijos valstybių palaikymą, įtvirtinant demokratiją, stiprinant saugumą ir ekonomiką bei siekiant narystės ES, NATO ir kitose tarptautinėse organizacijose.

Priimtu teisės aktu pabrėžiama, kad Jungtinės Karalystės narystės ES metu prisiimti įsipareigojimai turi būti įgyvendinti, siekiant išvengti neigiamos įtakos daugiamečiam ES biudžetui ir Lietuvai svarbių programų finansavimui.

Rezoliucija Seimas ragina Vyriausybę ir Užsienio reikalų ministeriją, derybų tarp ES ir Jungtinės Karalystės metu siekti išlaikyti kiek galima glaudesnį bendradarbiavimą piliečių teisių, politiniais, ekonominiais, saugumo ir gynybos politikos klausimais; kviečia minėtas institucijas nuolat ir išsamiai informuoti Seimą apie Jungtinės Karalystės ir ES derybų eigą ir pasiektus rezultatus.

 

Parengė

Informacijos ir komunikacijos departamento

Spaudos biuro vyriausioji specialistė

Saulė Eglė Trembo

Tel. (8 5)  239 6203, el. p. egle.trembo@lrs.lt