dalios-grybauskaites-nuotrauka-parodoje-70877588

Nuotr. Atsikeršydami korumpuotiems Lietuvos diplomatams, italai pernai pačią Dalią Grybauskaitę laidojimų paslaugų mugėje paskelbė mirusia. 

Le ipotesi dei cronisti hanno subito ricondotto il ritrovamento del corpo del Venezia all’uomo disperso in mare il 7 gennaio scorso dopo il ribaltamento della canoa su cui si trovava e del quale non si avevano più notizie

Ostia.jpg

Nuotr. 2014 03 12 rastas kūnas nepanašus į 188 cm ūgio žmogaus, jis trumpesnis, negu vežimėlis, ant kurio veža, yra apie 166-170 cm.

The hypothesis of the chroniclers have now returned to the discovery of the body of Venice to man dispersed in the sea on 7 January last after the overturning of the canoe on which it is to be found and which no one had more news

Prie visų tekstų, kuriuose aprašytas tariamas dingusio be žinios, ir dėka šitos feikin ės naujienos mirusiu paskelbtu Romualdo Apanavičiaus Jaunesniojo (Juliaus)  , atsirado Italijos spaudoje prierašas, jog žurnalistai sugrįžo prie versijos, jog tai greičiausiai 2014 01 07 iš kanojos žvejojant iškritęs ir niekada neatsiradęs žvejas.

http://it.geosnews.com/p/it/lazio/rm/roma/ostia-cadavere-in-mare–un-lituano-di-40-anni_2047294

http://www.ostiatv.it/ostia-riprese-le-ricerche-del-pescatore-disperso-in-mare-in-azione-i-sommozzatori-con-i-sonar-0060180.html

Ankstesnė naujiena, kad rastas 40 mečio lietuvi lavonas, pakeista šiuo prierašu, jog grįžtama prie versijos, kad tai – žvejo lavonas.

Le ipotesi dei cronisti hanno subito ricondotto il ritrovamento del corpo del Venezia all’uomo disperso in mare il 7 gennaio scorso dopo il ribaltamento della canoa su cui si trovava e del quale non si avevano più notizie

http://it.geosnews.com/p/it/lazio/rm/roma/ostia-cadavere-in-mare–un-lituano-di-40-anni_2047294

Panevėžiečio chorų vadovo Jono Šepečio religinės poezijos rinktinei pasirodžius

Šių metų pradžioje tautiškai ir krikščioniškai susipratusį Lietuvos skaitytoją pasiekė nauja panevėžiečio autoriaus, chorų vadovo, iš Biržų krašto kilusio lietuviškosios evangelikų reformatų tradicijos perdavėjo Jono Šepečio religinės poezijos rinktinė „Žodžiai Dievui ir žmogui“. Joje sudėtos tiek laisvoje Lietuvoje, tiek sovietų priespaudos metais sukurtos eilės, kurias galime drąsiai pavadinti giesmėmis. Prie daugumos giesmių autorius pridėjo savo paties sukurtas melodijas.

Autorius savo eiles skiria maldai, Jėzui, Marijai, nepamirštama ir gimtosios Lietuvos bei jos esaties klausimų. Kaip matyti iš autoriaus pastabėlių, šios eilės gimė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse ar net tarnybos sovietų armijoje metu.

Šis giesmynėlis, gražiai derantis su visa dvasine tikybine raštija, galėtų būti naudojamas kaip pagalbinis krikščioniškos minties ir dvasingumo šaltinis daugelio tikėjimui neabejingų ir atvirų bendražmogiškoms vertybėms Lietuvos ir užsienio lietuvių jaunimo organizacijų, taip pat savarankiškoje jų narių dvasinėje, kultūrinėje ir apskritai laisvalaikio veikloje (pavyzdžiui, pasitelkiant vieną kitą šio rinkinio giesmę per moksleivių ar studentų kultūrinį, katalikišką ar ekumeninį renginį, koncertą, projektą, vaidinimą ar panašiai).

Šia dailiai išleista ir kupina nuoširdžios maldos knygute galėtų susidomėti ne tik vyresniojo amžiaus brandaus tikėjimo ir lietuvybės puoselėtojai, bet ir skautų, ateitininkų, valančiukų bei daugybės kitų katalikiškų jaunimo ir suaugusiųjų organizacijų nariai, vadovai ar bent jų kaupiamos bibliotekėlės. Galiausiai ši knygutė praverstų ir vidurinių mokyklų ar gimnazijų tikybos, dorinio ugdymo bei muzikos mokytojams, papildytų ir pačių švietimo įstaigų ar miestelių bei kaimų bibliotekas.

Romualdas J. Apanavičius,
mokytojas

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija
2010-02-17
Virginija Skučaitė

Kaip tarptautiniame kontekste atrodė ir buvo vertinama mūsų valstybė, dar tik spurdėjusi Nepriklausomybės lopšyje? Kai kurių Lietuvos istorinių posūkių šaknys, aplinkybės ir pasekmės – geopolitiniu požiūriu.

Pakišo koją lenkai

XX a. pasaulis pasiekė su nuostata, kad valstybės sienos turi daugmaž sutapti su tautos etninėmis ribomis.

Po Pirmojo pasaulinio karo jos dalyvės turėjo įsiklausyti į JAV prezidento Woodrow Wilsono, finansavusio išsekintą pokarinę Europą, pasiūlytą Tautų apsisprendimo principą. Šį principą, pagal kurį visos XIX a. Europos imperijos turėjo būti padalytos į tautines valstybes, jis stumte stūmė 1919 m. Paryžiuje vykusiose Versalio derybose. Tačiau šis principas nebuvo iki galo įgyvendintas.

“Paryžiaus konferencijos dalyviai nieko nenorėjo girdėti apie Lietuvos valstybę su etninėmis ribomis ir išėjimu prie Baltijos jūros, ignoravo mūsų valstybės ir pasaulio lietuvių politinių organizacijų argumentus bei reikalavimus, – aiškino Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys, klasikinės filologijos magistras Romualdas Apanavičius. – Tokią neigiamą nuostatą mūsų šalies atžvilgiu skleidė 1918 m. atsikūrusi Lenkija, kurios geopolitinę vertę stabdant bolševizmą ir suvaržant Vokietiją, vertino konferencijos dalyviai. Tad Lenkijos ir ją rėmusios Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos nuostata lėmė, kad žlugo V.Vilsono pastangos įvykdyti Lietuvos pasiuntiniams duotą pažadą sujungti visas lietuvių etnines žemes nuo Gardino gubernijos pietuose iki Karaliaučiaus ir garantuoti išėjimą į Baltijos jūrą per Klaipėdos uostą.

Tankas gimtinei vaduoti

Kodėl Lenkija tąkart Paryžiuje taip nedraugiškai elgėsi mūsų šalies atžvilgiu? Anot R.Apanavičiaus, pagrindinė to priežastis – lietuvis žemaitis Juozapas Giniotas, kilęs iš Raseinių apskrities Pilsudų kaimo. (Šio lietuvio žemaičio, kuris lenkiškai vadinamas Juzefu Pilsudskiu, motina buvo žemaitė bajoraitė Bilevičiūtė.)

“Priminsiu, kad J.Pilsudskis laikėsi idėjos atkurti gimtąją Lietuvą nuo jūrų iki jūrų (lenkiškai – mocarstvo). Tokios Lietuvos idėja buvo neįmanoma be sąjungos su Lenkija, su kuria kartu priešintasi Rusijos imperijos jungui. Pavyzdžiui, pralaimėję 1831 m. karą už nepriklausomybę (rusai jį vadino sukilimu), lietuviai ne kartą kreipėsi į Prancūziją, prašydami padėti išvaduoti Lietuvą ir Lenkiją iš Rusijos okupacijos. Juk ne veltui ir žemaičių bajoras Jonas Bukota, aplenkdamas anglų inžinierius net 70 metų, 1839 m. Paryžiuje sukūrė pirmąjį pasaulyje tanko projektą – ši karo mašina buvo skirta Lietuvai ir Lenkijai išvaduoti, bet Prancūzija neskyrė pinigų tam projektui įgyvendinti”, – dėstė R.Apanavičius.

Lemtinga J.Pilsudskio tremtis

Pasak R.Apanavičiaus, lenkams yra neginčijami J.Pilsudskio nuopelnai, atkuriant Lenkijos valstybingumą ir triuškinant bolševizmą, tačiau visai kitaip jis vertinamas gimtojoje Lietuvoje. Čia J.Pilsudskio vardas siejamas su Vilniaus krašto okupacija, slaptos lenkų karinės struktūros POV mėginimu 1919 m. organizuoti Lietuvoje valstybinį perversmą, etninėse lietuvių žemėse brutaliai sunaikinta lietuvybe.

Caro žandarai už antivalstybinę veiklą J.Pilsudskį iš Lietuvos ištrėmė pačioje XIX a. pabaigoje, tad jis nepatyrė lietuvių tautinio atgimimo 1904–1905 m. ir neturėjo galimybių sąmoningai “atsilietuvinti”, kaip tuo metu tai padarė lenkakalbis lietuvis dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis.

“Jei būsimasis Lenkijos maršalas Juozapas Giniotas-Pilsudskis būtų likęs Vilniuje per lietuvių tautinį atgimimą 1904–1905 m., greičiausiai būtų tapęs autoritetingu nepriklausomos Lietuvos veikėju ir gal dabar jį garbintume kaip ir dr. Joną Basanavičių”, – įsitikinęs R.Apanavičius.

Kariavo trim frontais

Lenkijos valstybingumą 1916 m. pradėjęs atkurti J.Pilsudskis, laikydamasis “mocarstvo” idėjos (valstybė nuo jūros iki jūros), geriausiu atveju siekė tik marionetinės Lietuvos valstybės lenkiškame “mocarstve”. Tad 1918 m. pavasarį jis pradėjo rengtis pirmajai Lietuvos okupacijai. Tuo metu Lietuva, vos atkūrusi savo nepriklausomybę, turėjo beveik vienu metu kovoti trimis frontais: šiaurėje – su Rusijos baltagvardiečių bermontininkų pulkais, rytuose – prieš bolševikinės Rusijos antplūdį, o pietuose – prieš pilsudskinės Lenkijos intervenciją. Vakaruose buvo likęs neišspręstas Mažosios Lietuvos klausimas, kurį pavyko iš dalies sutvarkyti 1923 m., karine jėga atsiėmus Klaipėdos kraštą.

Tuo pat metu Prancūzija bet kokia kaina siekė priversti Lietuvą susidėti su Lenkija į vieną valstybę. Beje, Versalio sutartimi Prancūzija pasiekė, kad Klaipėdos kraštas būtų atiduotas jos globon. Po to prancūzai ketino atiduoti Klaipėdos uostą Lenkijai. Tam pasipriešino Lietuva ir Mažoji Lietuva.

Prancūzai liko apstulbę

“Suprantama, vien Mažosios Lietuvos lietuvių pastangų – garsiojo Tilžės Akto, kuriame buvo reikalaujama Mažąją Lietuvą prijungti prie Lietuvos valstybės, paskelbimo buvo per maža, kad šios teritorijos taptų Lietuvos dalimi. Suplanavę sukilimą prieš laikinus Klaipėdos krašto valdytojus ir jų planus, Mažoji Lietuva kreipėsi paramos į Didžiąją Lietuvą. Šioje situacijoje mažai kam dabar žinoma puse atsiskleidė rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, anuometinis Lietuvos šaulių vadas, pažadėjęs klaipėdiečiams pagalbą ir tarpininkavęs Mažosios Lietuvos deryboms su Lietuvos premjeru Ernestu Galvanausku.

1922 m. pabaigoje Klaipėdoje buvo išrinktas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris įkūrė 12 slaptų komiteto skyrių, vietos šaulių rinktinę, jaunalietuvių kuopą, rengė mitingus už Klaipėdos krašto grąžinimą Lietuvai. “Prancūzų nuomone, šis bruzdesys, vadovaujamas “kažkokio mažamokslio ūkininko” Martyno Jankaus, nekėlė pavojaus Antantės valdomam Klaipėdos kraštui”, – aiškino Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas.

1923 m. sausį Gelbėjimo komitetas kartu su beveik 1,5 tūkst. šaulių, kareivių, studentų, gimnazistų, įvairių visuomenės atstovų iš Didžiosios Lietuvos (visiems vadovavo V.Krėvė-Mickevičius) per vieną dieną perėmė visą Klaipėdos krašto valdžią – apstulbusiems prancūzams niekuo negalėjo padėti į pagalbą atskubėjęs lenkų karo laivas “Komendantas Pilsudskis”. Šis sukilimas išardė lenkų ir prancūzų politikų planus, ir Klaipėdos kraštas 1923 m. pradžioje tapo neatskiriama Lietuvos dalimi.

V.Kudirkos šaknys – Provanse

Lietuviams besirūpinant savo valstybe etnografinėse ribose, iškilo ir Mažosios Lietuvos iki Karaliaučiaus klausimas, grėsęs rimtomis geopolitinėmis komplikacijomis su Vokietija. Mat XIX–XX a. sandūros Lietuvos valstybės atkūrimo projektuose ir žemėlapiuose mūsų šaliai turėjo atitekti ne tik Klaipėdos kraštas, bet ir pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis, likusi po Versalio sutarties Vokietijai. Priminsime, kad ši teritorija vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, tapo Kaliningrado sritimi.

Anot V.Šilo, klysta tvirtinantieji, jog Mažoji Lietuva buvo vokiška. Po 1710 m. čia siautusio maro, kai išmirė daugiau nei pusė Mažosios Lietuvos lietuvių ir paskutinieji prūsų palikuonys, į šią teritoriją organizuotai atsikėlė daugybė kolonistų iš Prancūzijos, Šveicarijos, Austrijos, Škotijos ir Bavarijos. Tad šioje Mažosios Lietuvos dalyje iki Antrojo pasaulinio karo dauguma gyventojų buvo ne vokiečių palikuonys, o tik šnekantieji vietine vokiečių tarme. (Beje, viena ryškiausių Lietuvos tautinio atgimimo asmenybių, Lietuvos himno autorius lietuvis Vincas Kudirka, savo pavarde ir kilme yra prancūzakalbių Provanso kolonistų Couderkų giminės palikuonis iš Rytprūsių.)

Lietuviai niekada neatleis

Nepriklausomybę, bet ne suvienytą savo etnografinę teritoriją, atgavusi Lietuva turėjo planų iš nusilpusios po karo Vokietijos susigrąžinti Mažąją Lietuvą iki Karaliaučiaus. Tačiau to padaryti nepavyko, nes lenkų žvalgyba, sužinojusi apie lietuvių ketinimus savo kariuomenę iš Pietryčių Lietuvos perdislokuoti Vakarų kryptimi, smogė Lietuvai klastingiausią smūgį. Lenkai užpuolė neginamą lietuvių užnugarį – Vilnių ir artėjo Kauno link, grasindami palaidoti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tokiu metu užpuldami Lietuvą, lenkai sulaužė 1920 m. pasirašytą Suvalkų sutartį, pagal kurią Vilniaus kraštą pripažino Lietuvai. Šią lenkų klastą lietuvių savanoriai sustabdė tik Giedraičių mūšyje. Deja, jo sėkmę sumažino Prancūzijos grasinimas nemėginti išvyti lenkų iš Vilniaus ir pietryčių Lietuvos.

“Tuo svarbiu momentu mums koją pakišo ir JAV, kurios 1918 m. neišleido į gimtinę grįžti dešimties tūkstančių Amerikos lietuvių savanorių – kartu su jais vietinė Lietuvos kariuomenė būtų lengvai sumušusi lenkus, atsiėmusi Mažąją Lietuvą, atrėmusi kitas grėsmes. Tiesa, iš tų tūkstančių JAV lietuvių savanorių keli šimtai visgi pasiekė Lietuvą. Tarp atvykusiųjų buvo ir vėliau išgarsėjęs lakūnas Steponas Darius, beje, išmokęs lietuvius krepšinio. Esu įsitikinęs, kad tai, ką lietuvis J.Pilsudskis padarė su Lietuva 1920 m., t.y. sutrukdė atkurti valstybę etninėse ribose ir pasmerkė sunaikinimui dalį tautos, lietuviai jam niekada neatleis. Jis visada bus vadinamas tautos išdaviku”, – tvirtino R.Apanavičius.

Etninė valstybė – ne svajonė?

Anot pašnekovo, Lietuvoje per menkai vertinamas 1918 m. lapkričio 30-ąją pasirašytas Tilžės Aktas, kuriame išreikšta Mažosios Lietuvos lietuvininkų valia susijungti su Didžiąja Lietuva. “Šis aktas yra ne mažesnės svarbos nei Vasario 16-osios, ypač turint galvoje Karaliaučiaus krašto ateitį. Mažoji Lietuva yra mūsų kultūros, raštijos ir kalbos motina, kuri iki XX a. vidurio smarkiai lenkė Didžiąją Lietuvą ekonominiu, kultūriniu ir intelektualiniu požiūriu”, – teigė R.Apanavičius.

Pašnekovo nuomone, Lietuva dar gali turėti vilčių atgauti Mažąją Lietuvą ir lietuvišką Vilniaus krašto dalį, esančią už dabartinės valstybinės sienos. Suprantama, to nepasieksime karinėmis ar panašiomis priemonėmis. “Prisiminkime 1991-ųjų Sausio 13-ąją – pasaulis tai pavadino Vakarų civilizacijos pergale prieš bene 80 metų įvairioms šalims grasinusį bolševizmą. Mes įrodėme pasauliui, kad esame aukštos geopolitinės kultūros nacija, nesiveldama į konfliktus atkakliai ir kantriai siekianti savo aukščiausių tikslų, – įsitikinęs R.Apanavičius. – Ir ką gali žinoti, gal derybomis, gal padėdami kitoms valstybėms spręsti jų geopolitines problemas, sulauktume netikėtos pagalbos. Pagalbos, kuri leistų išsipildyti, regis, neįmanomai mūsų svajonei – po daugelio šimtmečių atkurti suvienytą etninę Lietuvą.”

Istorijos dr. Vilma Akmenytė:

Pirmasis pasaulinis karas smarkiai pakeitė Europos žemėlapį – jame sumirgėjo naujos linijos ir naujų valstybių pavadinimai, tarp kurių buvo ir ilgam šimtmečiui iš politinės kartografijos buvęs išbrauktas Lietuvos vardas. Jaunos valstybės kūrėjai, klodami jos pamatus, žvalgėsi į tolimą praeitį – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas audrino jų vaizduotę. Lietuvos politikai Pirmojo pasaulinio karo metais suvokė, kad Lietuvos likimas priklausys nuo didžiųjų kariaujančių valstybių bei nuo susiklosčiusios geopolitinės situacijos. Iki minėto karo pabaigos Lietuva liko tarp Vokietijos okupuotų teritorijų.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, o 1918 m. lapkričio pradžioje, prieš pat karo pabaigą, buvo sudaryta Lietuvos Vyriausybė, kuri ėmėsi vadovauti valstybės kūrimui.

Tik susikūrusiai Lietuvos diplomatinei tarnybai teko spręsti sudėtingus uždavinius: ieškoti prielaidų, kaip būtų galima etnografines žemes įjungti į valstybės sudėtį, išgauti Lietuvos valstybės de jure pripažinimą, gauti išėjimą prie jūros. “Mes galėjome tada bet kam pasirodyti naivūs, laukdami iš to meto didžiųjų valstybių kažkokio idealizmo arba kilnaus palankumo teisingiems mūsų reikalavimams”, – taip apie didžiųjų valstybių požiūrį į jauną valstybę yra išsitaręs vienas Lietuvos diplomatijos kūrėjų Petras Klimas (1891–1969).

Po dvejus metus trukusių Nepriklausomybės kovų (1919–1920 m.) lietuvių tautinė valstybė buvo įtvirtinta didesnėje etnografinės Lietuvos dalyje. Deja, Vilniaus kraštas buvo prarastas: 1920 m. spalio 9 d. Lenkijos kariuomenė, vadovaujama generolo L.Želigovskio, užėmė istorinę Lietuvos sostinę. Lietuvos ir Lenkijos santykiai pašlijo ilgiems dviem dešimtmečiams, tačiau šiame konflikte daugiausia laimėjo Rusija (vėliau – Sovietų Sąjunga) ir Vokietija.

Rusija visuomet siekė į savo sudėtį įjungti rytinėje Baltijos pakrantėje gyvenusias tautas. Netgi sėkminga 1923 m. Klaipėdos įjungimo į Lietuvos sudėtį akcija negalėjo mums kompensuoti Vilniaus netekimo ir netrukus komplikavo Lietuvos ir Vokietijos santykius. Sudėtinga geopolitinė padėtis ir visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį diplomatinius santykius jaukęs Vilniaus klausimas bei Klaipėdos problema santykiuose su Vokietija skatino Lietuvos diplomatus ieškoti ginčo sprendimo būdų, neretai renkantis kompromisų kelią. Sudėtinga geopolitinė situacija tapo tikru išbandymu valstybės kūrėjams ir Lietuvos diplomatams, nubrėžė veiklos kryptis visam nepriklausomybės laikotarpiui.

http://kauno.diena.lt/dienrastis/tema/karinga-lietuvos-nepriklausomybes-lopsine-263486

romutis

(atsakant į Rusijos kaltinimus Lenkijai)

Prieškarinės Lenkijos padėtis ir tarptautinė politika 1937 metų „Lietuvos aido” žurnalisto Valentino Gustainio knygą „Lenkai ir Lenkija” atsivertus

Romualdas J. APANAVIČIUS

http://www.prodeoetpatria.lt/index.php/svetaines-struktura/13-dienos-aktualijos/47-kas-is-tikruju-kaltas-del-antrojo-pasaulinio-karo

2009 metų rugsėjo 1 dieną Lenkijoje tarptautiniu mastu, atvykus bene 20-ties šalių aukščiausio lygio delegacijoms, paminėtas Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-metis. Kaip žinia, karas prasidėjo Lenkijoje, Gdansko regione vokiečiams iš jūros apšaudžius sausumos lenkų karinį dalinį ir po to Vokietijos kariuomenei plačiu frontu įsiveržus iš Vakarų ir Rytprūsių. Po 17 dienų Lenkiją iš rytų užpuolė SSRS. Pagrindą visai šiai Lenkijos sudorojimo ir daug lenkų bei žydų aukų parei­kalavusiai operacijai parengė savaitę iki karo pradžios (1939 metų rugpjūčio 23 dieną) Maskvoje pasirašytas Vokietijos ir SSRS užsienio reikalų ministrų Riben­tropo ir Molotovo paktas ir slaptieji Vidurio Europos pasidalijimo protokolai, nuo kurių nukentėjo visos šalys – nuo Suomijos šiaurėje iki Rumunijos pietuose.

Didelis žiniasklaidos ir politikos apžvalgininkų dėmesys buvo skirtas Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino pasirodymui bei jo oficialioms kalboms ir viso pasaulio žiniasklaidos akivaizdoje pristatytam kiek naujesniam Rusijos už­sienio politikos požiūriui į Lenkiją ir visą su ja susijusį regioną (plačiau renginio analizę pristato Laura Kirvelytė straipsnyje „Dar vienas Rusijos svertas” savait­raštyje „Atgimimas” 2009 09 04, Nr. 30). Šio oficialaus Rusijos atstovo klausytojai turbūt atkreipė savo dėmesį į du dalykus: V. Putinas pabrėžtinai paminėjo, kad ir Lenkija yra „kalta” dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios ir kad šiuo atveju Lenki­ja turėtų nepamiršti 1934 metais pasirašytos „analogiškos” 1939-ųjų Ribentropo- Molotovo paktui Lenkijos ir Vokietijos draugystės ir nepuolimo sutarties. Antras dalykas, neturintis praslysti pro analitikų akis, yra iš karto po V. Putino apsilan­kymo Lenkijoje Maskvoje pristatyta skandalinga rusų istorikų knyga apie prieš­karinės Lenkijos žydų klausimą ir jų mėginimą juos perkelti į Madagaskarą.

Kad abu šie Rusijos „kaltinimai” Lenkijai turi rimtą ir tikrą gerai dokumen­tuotą pagrindą, tik kaip visada Rusijos iškreiptai pateiktą, įrodo žemiau patei­kiamos ištraukos iš originalios ir dabar pamirštos bei niekam Lietuvoje nebeži­nomos prieškarinės Lietuvos dienraščio „Lietuvos aidas” žurnalisto Valentino Gustainio 1935 metais parašytos ir 1937 metais Kaune „Spaudos fondo” išleis­tos puikios pažintinės 397 puslapių apimties, mažo formato studijos „Lenkai ir Lenkija”. Joje pateikiami pakankamai objektyvūs ir kiaurai matą prieškarinės Lenkijos ir lenkų kultūros, ūkio bei politikos duomenų komentarai, įžvalgos bei analizės, nepraradę savosios svarbos tiek šiandieniniam Lietuvos, tiek Lenkijos, tiek Rusijos bei pasaulio politikui, analitikui, tyrinėtojui, galų gale istorijos mokytojui ir studentui.

Knygoje „Lenkai ir Lenkija”, atsiribojant nuo tuometinių įtemptų Lietuvos- Lenkijos tarpusavio santykių dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto, aptariama moderniosios Lenkijos susidarymo proistorė ir Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio (čia pridurtina – lietuvio žemaičio bajoro Juozapo Ginioto, kilusio iš Pilsūdų kaimo) bei kitų Lenkijos vadovų asmenybės, Lenkijos konstitucinė santvarka ir rinkimų sistema, politinės partijos ir organizacijos bei jų požiūriai, lenkų tautinė ir asme­ninio bendravimo kultūra, jaunimo švietimo ir veiklos ypatybės, tautinių mažu­mų (žydų, ukrainiečių, baltgudžių ir vokiečių) politikos klausimai, išsamiai ana­lizuojama „žemės bado” ir kaimo ūkininkavimo dalykai, gyventojų pertekliaus ir ūkio vargų problemos, valstybės finansai, skolos, išlaidos, zloto kurso istorija, pramonė, naudingos iškasenos, prekyba su užsienio šalimis, kultūros gyvenimas, pasiekimai ir ryškiausios tos srities asmenybės, Lenkijos geopolitinė vieta Euro­poje ir jos užsienio politika, galop pabaigoje gana išsamiai aptariami Lietuvos ir Lenkijos santykiai, nurodant visas tarptautinių santykių peripetijas bei analizuo­jant galimas strategijas. Knygoje, kurioje tėra tik dvi iliustracijos – Lenkijos prezidento Igno Mosickio ir maršalo Smugly-Rydzo nuotraukos, gausu statisti­nių duomenų ir analitinių išvadų.

Iš anksto įvertinant šią žurnalistinių atsiminimų ir analizės knygą kaip isto­rijos liudytojo surašytą dokumentą, galima neabejoti jos svarba ir įtaka Lietu­vos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos bei kitų šalių santykių raidai, kadangi ji buvo rašoma ir išleista tuo metu (1935-1937), kai Europoje jau tvenkėsi karo debe­sys, bet niekas dar nenutuokė apie po poros metų ištiksiančius karo ir žydų Holokausto žiaurumus.

Pagal V. Gustainio knygą į šiandieninį Rusijos kaltinimą dabartinei Lenkijai dėl „karo sukėlimo” tegalime pasakyti tik tiek, kad 1933-1934 metais, lietuvio maršalo J. Pilsudskio vadovaujama Lenkija, būdama geriau ginkluota, dėl Pran­cūzijos abejingumo ir geopolitinio tingumo – nepritarimo bei atkalbinėjimų – pati neužpuolė ir nenukariavo Vokietijos, nušluodama Hitlerio nacionalsocializmo užuomazgas. Dėl šios Prancūzijos nulemtos Lenkijos geopolitinės klaidos, kurios nepadarymas ir Lenkijos numatyta aktyvi lenkų bei jų sąjungininkų kari­nė kampanija iki Berlyno būtų sukėlusi grėsmę pačiai SSRS ir dėl kurios kaltinti dabartinę Lenkiją yra negarbinga, veikiausiai nebūtų kilęs Antrasis pasaulinis karas ir nebūtų išžudyti Europos žydai. Tik dėl Vakarų Europos (būtent Lenkijos globėjos Prancūzijos) neryžtingumo 1934 metų sausio 26 dieną Lenkija buvo priversta pasirašyti „nepuolimo” sutartį su Hitlerio, akivaizdžiai klastingai apgavusio Lenkiją, Vokietija dešimčiai metų, kuri Vokietijos ginklavimosi ne tik nesustabdė, bet dar ir pagreitino, ir dėl kurios vokiečiai nepraėjus nė 5 metams ją šiurkščiai sulaužė. Su Sovietų Sąjunga analogišką „nepuolimo” sutartį Lenki­ja buvo pasirašiusi dar 1932 metų vasarą, kuri irgi buvo savo galiojimo termino viduryje dar šiurkščiau sovietinių rusų sulaužyta. Prieškario Lietuvos žurnalis­tas Valentinas Gustainis „skeptikams”, ar tokia „stebuklinga” 1934 metų Lenkijos-Vokietijos sutartis tversianti iki savo termino, naiviai atsako esą gal įvyk- siąs „stebuklas” ir ji netgi būsianti pratęsta.

Patys tuometiniai lenkai, ypač opozicija, Lenkijos valdžią ir Pilsudskį kalti­no, kam jis sudaręs susitarimą su priešiška Vokietija. Ypač dėl Lenkijos-Vokietijos „nepuolimo” sutarties pyko Prancūzija, kad su ja nebuvo tariamasi. Pati Prancūzija iš karto po Lenkijos-Vokietijos sutarties, kuri buvo parengta be jos žinios, 1935 metais atšildė santykius ir sudarė karinę sutartį su SSRS, savo ruožtu suerzinusią Lenkiją.

Todėl iš istorinės perspektyvos galime įvertinti, kad 1934 metų sausio 26 die­nos Pilsudskio inicijuota ir pasirašyta Lenkijos-Vokietijos sutartis, sukėlusi neri­mą SSRS, buvo lemtinga Pilsudskio klaida, tačiau padaryta tik dėl to, kad prieš šitą, dar didesnę, klaidą – atsisakydama kariškai stipraus Pilsudskio pasiūlymu preventyviai užpulti ir nukariauti kariškai silpna ir Versalio sutartimi nuginkluo­tą Hitlerio Vokietiją – padarė pati Prancūzija, globojusi ir rūpinusi Lenkija. Dėl prancūzų suktumo, nerangumo ar netgi bailumo Pilsudskio Lenkija atsisakė pran­cūzų globos ir ryžosi savo geopolitinį saugumą užsitikrinti pati. Šios dvi – pran­cūzų kilmės! – lietuvių kilmės karo vado padarytos klaidos ir nulėmė Antrojo pasaulinio karo kiltį bei dabartinius polonofobinės Rusijos kaltinimus.

Papildomai galima pridurti, kad trečioji ir esmingiausia J. Ginioto-Pilsudskio klaida, pažeidžianti visus pagrindinius N. Makiavelio politinės-karinės gynybos dėsnius ir taisykles, buvo 1934 metais atsisakius Vokietiją užpulti ir priversti ją naudingai pačiai nugalėtojai ar bent „agresorei” Lenkijai derėtis dėl savojo sau­gumo ir Vokietijos pavaldumo lenkų generalinio štabo planuose, pasirašius su­tartį su Vokietija LAUKTI, kas iš viso to išeis. Kaip istorija parodė, visos „lau­kiančios” šalys, tarp jų ir Lietuva su Latvija ir Estija 1939-1944 metais, pražuvo (čia reikia būtinai prisiminti iki šiolei 1944 metais sovietų tyliai okupuotą ir aneksuotą Nepriklausomą Tuvą prie Altajaus), buvo užpultos, o visos „budin­čios” ir pasiruošusios veikti, netgi kariškai silpnos šalys (Suomija, Rumunija, Vengrija, Čekija-Slovakija ir panašiai), net ir užpultos, nukariautos, okupuotos, istorijoje išliko kaip didesnio ar mažesnio savarankiškumo valstybės.

Taigi, kaltinti Lenkiją dėl Antrojo pasaulinio karo sukėlimo galima tik todėl, kad dėl šio karo ištakų yra kaltas vien tiktai „didysis lietuvis” Juozapas Giniotas-Pilsūdiškis-Pilsudskis (arba tiksliau – istorinio Lietuvos valstybingumo pi­lietis), 1918-1921 metais padaręs mirtiną klaidą dėl Vilniaus, bei jį visokeriopai iš pradžių rėmusi Prancūzija, kuri irgi Napoleono žygių metu 1812 metais buvo padariusi kitą mirtiną klaidą – neatkūrusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (kurios atkūrimo ir įgyvendinimo projektai Rusijos carui ir Prancūzijos impera­toriui Napoleonui lietuvių didikų ir patriotų buvo sukurti ir pateikti dar 1806- 1807 metais) ir mūsų po Rusijos okupacijos dar likučiais išlikusios kariuome­nės, ir šitaip be jokios lietuvių paramos veltui nužygiavusi iki Maskvos. Jei lietuvis bajoras Juozapas Giniotas-Pilsudskis būtų palikęs ar perdavęs Lietuvai sostinę Vilnių mainais už mūsų, lietuvių, sąjungą su Lenkija, 1919-1921 metais jungtinė kelių milijonų ištvermingų, drąsių ir tautiškai susipratusių atgimusios Vidurio Europos jaunų ir gyvybingų tautinių valstybių – Suomijos, Karelijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltgudijos, Ukrainos, Krymo Totorijos, Rumunijos, Kaukazo – karių armija, vadovaujama ne tik Pilsudskio, bet dar kelių vadų, kaip antai ukrainiečių Petliūros ir suomių Mannerheimo, būtų nu­šlavusi rusų bolševizmą iki Uralo, išvaduodami visą Europinę Rusiją iš kruvino bedievių žydų kilmės perversmininkų teroro, ką vienas savo jėgomis bandė padaryti rusofobas, LDK patriotas Juozapas Giniotas iš Pilsūdų, ir tada, susi­jungusi su Sibire kovojusiais baltaisiais, po kelerių metų junginė Pilsudskio kariuomenė už Versalio sutarties laužymą būtų dar kartą sumalusi prohitlerinę Vokietiją, ir panaikinusios bet kokį Antrojo pasaulinio karo židinį.

Tokiu atveju ir Mažoji Lietuva būtų grįžusi Lietuvai, ir visas Vilniaus kraštas būtų šnekėjęs lietuviškai, ir baltarusių Valstybė rytuose būtų apėmusi Smolens­ką, ir Karelija po sukilimo būtų visa neiššaudyta bolševikų (latvių „raudonųjų šaulių”) bei susijungusi su Suomija, ir Uralo tautos būtų atgavusios valstybingu­mą, ir Kaukazas būtų laisvas kaip Baltijos šalys, ir didžioji Ukraina iki Dono būtų atgimusi, ir Rusija būtų išlikusi padori, neiššaudyta, neišprievartauta, neišmarin­ta šalis, o Europos centras būtų dabartinės Lenkijos ribose, tarsi atkartodamas Vytauto Didžiojo imperijos vieną iš geopolitinių svorio centrų. Taigi, dabartiniai rusų kaltinimai yra tiesiogiai susiję su lietuviais ir Lietuvos valstybe bei tolimąja, vadinkime, nelabai susigaudančia Prancūzija. Trumpiau tariant, Antrąjį pasaulinį karą sukėlė Vilnius ir Paryžius – dėl pirmojo tarpusavyje nepasidalijant patiems gimtiesiems lietuviams, o antrajam nieko tame reikale nesuprantant.

Tuo tarpu prieškarinėje Lenkijoje tvyrojusi atvira antisemitinė atmosfera (žydų barzdų pešiojimas ir deginimas, rabinų įžeidinėjimas, bombų mėtymas į žydų krautuvininkų parduotuves, lenkų ir žydų studentų muštynės universitetuose ir panašiai) – ne ką silpnesnė už hitlerinės Vokietijos antisemitizmą, ir net savo lenkišku nacionalizmu ir atžagarumu žydams lenkusi „įstatymais sureguliuo­ta”, vokiečių antižydiškumą (nebijokime apie tai atvirai kalbėti), ir daugelio lenkų veikėjų puoselėjami planai iškeldinti žydus į naujas kolonijas, kurių Len­kija ne kartą sau tarptautiniu lygiu reikalavo, sutampa su Rusijos istorija pro­pagandiniams tikslams (kaip ir 1991 metais prieš atsikovojusią nepriklausomą Lietuvą) parengta studija, kurią galima skaityti pro emocinę ir antilenkišką pusę išvalančius filtrus, kurie slopina rusų pastangas pasaulio mastu kurstyti žiauriai nukentėjusius žydus dabar jau prieš Lenkiją ir lenkus.

Pabaigai reikėtų pridurti, kad perskaičius šią lietuvio žurnalisto knygą apie kaimyninę valstybę ir jos vaizdą iš vidaus, susidaro įspūdis, kad nežiūrint visų mūsų Sąjūdžio laikų politinių pastangų atkurti smetoninės Lietuvos tęsinį, daug kuo atkūrėme… prieškarinę Lenkiją. Taip mes žengėme 70 metų atgalios į 1930- uosius, ypač valstybės valdymo ir politikos bei ūkio srityse, nė kiek neprimin­dami savosios prieškarinės „vokiškos” tvarkos. Todėl ne veltui galime laikyti, kad pridėję dar 120 metų nelaisvės Rusijos imperijos okupacijoje, esame nuo savęs pačių ir Vakarų Europos atsilikę bene 200 metų – tiek socialiai, tiek politiškai, tiek kultūriškai.

Dabartinį Lietuvos piliečių ir, bendrai paėmus, gyventojų mentalitetą (mąsty­seną) galime įvertinti esantį XVIII amžiaus antros pusės lygmens. Todėl darant Valstybės reformas, kurių mūsuose būta jau ne vienos, reikia atsižvelgti į savo mąstymo ir pasaulėžiūros istorinį lygmenį (tai yra, kad mes stovime XIX amžiaus prieangyje) bei blaiviai apskaičiuoti, ko mes patys norime ir kaip sugebame patys susitvarkyti. Skaitant tokio pobūdžio analitines studija?, tampa aišku, kur mes dabar esame atsidūrę ir kokiu keliu toliau mums žengti. Kitaip tariant, arba išvados vietoje, lietuvio knyga apie prieškarinę Lenkiją ir lenkų tautą labai aiš­kiai, tarsi veidrodis, atspindėjo mūsų pačių valstybę ir tautą.

„Lietuvos aidas”

Image result for apanavičienė virginija

Nuotr. Virginija Apanavičienė “piketuoja”. Čia taip reikia, kad atrodytum “arčiau liaudies”. Iš tikrųjų liaudies ji nelabai mėgsta, o jau ūkio darbai ar fizinis darbas – tai čia ne jai. 

Kilus Gretos Kildišienės „skandalui“, aš ramiai tokiai Gemai paėmiau ir parašiau:

„Na ir kas. Mano mama karbauskininkė. Seniai važinėjasi nauja mašina, vaikšto su brangiais kailiniais, o algos gauna ne daugiau 500 eurų“.

Į tai Gema, beje, pati buvusi karbauskinė, o dabar tiesiog politikė, kuri nesveikai garbina mano motiną (nėra ten ką garbinti – eilinė nenusisekusi kaimo mergelė, pilna kompleksų, ir negatyvios, viską aplinkui griaunančios sakyčiau, „landsberginės“ energijos), atrėžė:

„Ir puiku, ir sėkmės jai, tegul važinėja“.

Šaunioji Gema, svieto gelbėtoja, ir mylinti mama, nesuvokia, jog šioje vietoje reikia apsvarstyti – iš kokių pinigų uždirbant 500 eurų, galima pirkti naują mašiną?

Bet svarbiausia juk Greta Kildišienė.

„Kai tavo mama eis į politiką (chachacha – o iš kur Gema pažįsta mano mamą, jeigu ne iš politikos??), tada aš ir pasidomėsiu“.

Gema, vieno miesto savivaldybės tarybos narė, liaudiškai „ėjimu į politiką“ laiko tik ėjimą į Seimą.

Savivaldybių, galų gale, partijos tarybos – čia ne politika.

Pasakysiu, pažinodama savo motiną, ir žinodama, ką ji pati apie save mano, kad Karbauskiui galimai patinka „gražios ir neprotingos moterys“.

Image result for apanavičienė virginija

Nuotr. Kostiumėlių V. Apanavičienės spintoje – be proto. Bet alga – ne daugiau 500 eurų. Dar naujas automobilis. Tačiau partijos senbuviams tai nekliūva. Užkliuvo tik Kildišienė. 

Nors nei mano motina, nei Kildišienė tokiomis nėra. Tačiau Ramūnas Karbauskiis, kaip kiekvienas kompleksuotas vyras, bijo šalia savęs              intelekto.

Todėl Seime intelektinę liniją varo dvi negražios moterys – tai Šakalienė ir Širinskienė.

Tiesa, jos abi turi grožio, bet viena tyčia jį maskuoja, kita – iš savęs daro karikatūrą, nes pripažinkime, Šakalienei tamsūs plaukai ir juodos suknelės netinka. Čia vėlgi kažkoks skyrius kažkurios tarnybos patarė – kad būdamos negražios, įtiksite Ramūnui, nes jis gražių ir protingų neperneša.

Grįžtant prie mano motinos, visą amžių ji šalia to Karbauskio, ir ne paskutiniu smuiku partijoje groja, bet dabar per rinkimus pasitraukė, neva užleido vietą Skverneliui. Nors mintinai žinojo, kad Baškienė bus arba Seimo pirmininke, arba bent jau vice, toliau vaidina, kad partijoje nedalyvauja.

Toliau apsimetinėja, kad gyvenime visko pasiekė pati, nors iš tikrųjų tokie žmonės, kaip mano motina, užmokestį už „šeštavimą“ ir aktyvią partinę veiklą gauna kitaip – tai darbas iki gyvos galvos.

Jinai jį turi, kai visur aplinkui mažinami net profesorių, kaip mano tėvo profesoriaus, etatai.

Nors Ramūnas Karbauskis už šeimą ir etnokultūrą, mano motina, kuriai 67 metai, vakar pareiškė, (čia gal kokį šimtąjį kartą jau), kad ji jauna, o mano tėvas – kuriam 69 metai – tai pensininkas.

Kadangi muzikologijos studijose logikos kurso nebuvo, arba jinai turėdama IQ 107 nesuprato, bandau paaiškinti, jog jie bendraamžiai, ir kad arba jie abu seni ir pensininkai, arba abu jauni, ir kito kelio jų porą traktuoti nėra.

Po to seka įkyrios žinutės, kuriose mano motina, užkietėjusi karbauskininkė, profsąjungistė, gelbėjanti žmones, ir nekenčianti visų, kas šalia jos yra – pravardžiuoja mano tėvą senu jau kokie 5 metai – išaiškina, jog tas faktas, kad ji ten turi kelias dėstymo valandas universitete (priminsiu, tėvas irgi turėjo, bet karbauskinė motina privertė jį savo noru išeiti iš VDU), kur ji išsigąsta, kad gal Ramūniukas sužinos, kaip šlykščiai ji elgiasi šeimoje, ir jau švelnindama toną, rašinėja, jog čia ne jinai, o aš ją diskriminuoju, nors neseniai aiškinau, kad mokau anglų kalbos tėvo bendraamžę, ir ji yra jauna.

Grįžtant prie karbauskinių moterų, neteisi spauda, kai sako, kad jis apsistatė gražiomis moterimis. Reikia pridėti – ir kvailomis, arba tokiomis, kurios vaidina kvailas.

Greta Kildišienė su savo blondinės įvaizdžiu vaidino kvailą, labai tiko, bet spaudai netiko.

Ramūnas jau kaip globėjas pareiškė, jog Greta išeina iš Seimo – matyt, tikisi, kad ji visiška blondinė, ir gal jis už ją prašymą parašys.

Matosi, jog Ramūnas kaip pasako – taip ir bus. O už klusnų vykdymą jo partijos moterys ir važinėjasi naujais automobiliais.

Užkliuvo Gretos Kildišienės mamos automobilis? Gerai – tuomet ištirkite, iš kur mano motina, kurios alga ne daugiau 500 eurų, važinėjasi nauja mašina.

Gema sakė netirs, nes čia yra šaunumas – spėju, vogti iš šeimos narių, zyzti, kad jie mokėtų tavo lizingą – čia Gema laiko šaunumu.

Bet jau kai Gretai Kildišienei pati mama nezyzdama norėjo nupirkti mašiną, kad dukra galėtų 4 metai važinėti, ir būti dažniau namie – čia jau piktnaudžiavimas, afera, ir skandalas.

Mylinti mama – afera, skandalas, o savanaudė karbauskinė motina – čia viskas gerai.

Kažkas negerai yra su ta partija, moralės ten jokios nėra. Karbauskiui ne kartą rašyta apie labai aktyvią jo partijos narę, kuri elgiasi kaip bestija šeimoje, o viešumoje vaidina tobulą.

Bet ji tebėra partijoje. Keista, kad ne Seime – juk šalia Karbauskio būti reikia būti gražiai ir kvailai.

Arba negražiai ir protingai. Kito kelio nėra.

O man tai reikia toliau bendrauti su savo gražia ir nevisai protinga mama. Kuri nesuvokia, kad 67 ir 69 yra skaičiai labai panašūs, tarp jų skirtumas tik „2“.

O į pensiją yra ne išeinama, o sueina pensinis amžius, žmogus gali toliau dirbti, gali nedirbti, darbo stažas, karjera nuo pensijinio amžiaus sukakimo nepriklauso: tiesa, ką ji ir įrodinėja man apie save.

Tačiau šalia profesorių pagatava gyvą užmūryti, kad tik jis nebesirodytų viešumoje: nors greitai yra daktaro diplomų teikimai, o jis savo mokslų daktarą išleido į žmones 2016 06 21 – čia, vadinasi, mano tėvas nedirba, o ji dirba. Tiesa, turbūt ir algą už daktarą jau reikėjo mano tėvui įkišti į mašiną, nes savo gyvenimo jis nebeturi – viskas karbauskinei politikei.

Nenustebsiu, jog ji užmūrijusi jį namie, dar ir pasiūlymus jam skirtus gauna (išskyrus, vadovauti doktorantams negali, nors LMTA ir tai įmanoma – yra vadovavusi aspirantams…), todėl ir laksto išsišiepusi, ir rašo mokslinius straipsnius – nors tėra baigusi 5 kursus universitete, ir kaip mėgstu pasijuokti, bakalauras docentas. Tiesa docentą prarado. Susiprotėjo LMTA, kad čia pažeidimas.

Kai piktinatės Kildišiene, pasidomėkite, kaip mano motina tik su vienu aukštojo diplomu buvo docente, kai daugelis mokslų daktarų negauna tokio vardo.

Kuo ne karbauskinis rojus: priklausai jo chebrai, tai tada nebereikia nei mokslų baigti, nei nieko.

Ko jūs tą vieną Gretą pasičiupote?

Beje, Vilniuje tiek daug kolegijų, kad tikrai vienoje atsiras teisės arba teisės ir valdymo studijos. Čia įprastinė isterika, kad atseit tik VU ruošia teisininkus, o ne kad norėjo tiesą parašyti. Teisininkus ruošia net Utenos kolegija. Kolpingo, Kauno kolegijos Kaune, ir dar visa krūva universitetų. Todėl man Gretos „skandalas“ toks netikras, tuo labiau, kad ji tikrai turėjo brolį, kuris tikrai žuvo Prancūzijos svetimšalių legione, ir jos motina tikrai gavo 30 000 eurų išmoką. Ir Greta tikrai vieną semestrą mokėsi teisės Vilniuje, nors dabar nebeatsimena tikslios mokymo įstaigos pavadinimo – nes jos visos pavadinimus keičia kas pusę metų. Miškų ūkių fakultetuose net aplinkosaugos teisė yra – tai irgi teisės rūšis, ir spauda su savo isterija, kad tik VU ruošia teisininkus, peržengė ir proto ribas.

Nematau jokio skandalo. O štai gražiomis ir neprotingomis moterimis, kaip ir gražiomis protingomis, ir negražiomis ir protingomis šalia Karbauskio jau šiandien pasidomėčiau. Jeigu rūpėtų valstybė ir jo valdymas.

CV slėpimas – mano motina VRK anketose nenurodydavo nei kiek turi vaikų, nei kur yra dirbusi, o per partinę liniją keletą kartų dirbo apsimestine vieno ar kito Seimo nario padėjėja. Ir tai slėpdavo net nuo šeimos narių.

Mano tėvas profesorius sužinodavo, kai ji išreketuodavo jo metinę deklaraciją.

„Romasai, nu duok, man reikia.“

„O kam tau čia reikia? Dėl bobų partijos ar ko?“

„Na taip. Dirbau Seime. Pati nežinojau“,- meluodavo motina. „Dabar reikia kaip valstybės tarnautojai…Prašau“.

Velnias žino, kam ji reketuodavo tas jo pajamas – kad gal galėtų pridengti naujus automobilius sutuoktinio, su kuriuo labai ilgai nebegyveno, pajamomis?

Beje, kuo nepanašus Karbauskio ir mano motinos elgesys? Vienas prie vieno. Vieno žmona Ispanijoje, o kitos – atskirai Kaune (o ji Vilniuje, vaidina miestietę, ir šiandien man rašo, kad kaimo žmonės suvargę, o štai miesto – ne. Nors mano tėvas perkeltas į miestą, tai nebe toks stiprus kaip kad kaime, kai gyveno, kur kas dieną ūkio darbus dirbo. Kaip patarė gydytojai – jeigu nori būti sveikas, reikia judėti. Mieste visi ryja saujomis vaistus. Manau, jog karbauskinė chebra, kuri taip pasisako už visko uždraudimą, irgi sėdi ant vaistų, nes iš kur tokios fantastinės ir maniakinės idėjos?) Beje – nors CV nurodžiusi, jog 1990 m. skrido į JAV iš sodinin kystėje uždirbtų lėšų, šiandien tvirtina, jog ji miesto žmogus, ir fizinio darbo niekada nedirbo. Na gavau krūvas žinučių, todėl gali būti, užsimiršusi melagingą CV, rašo tiesą? O gal CV teisingas, o dabar meluoja, nes reikia vaidinti aristokratę? Nežinau.

Ten tik gal normalus šeimos žmogus yra Rima Baškienė. Kiti visi tokie keisti, ir jais visais reikėtų pasidomėti. Nes mano galva, Greta Kildišienė absoliučiai NE PRIE KO. (Garsiausia Dalios Grybauskaitės frazė…)

P.S. Dar su motina metų metais neišeina išsidiskutuoti, kas yra DARBAS. Jai, dirbančiai visą gyvenimą kelias valandas universitete, atrodo, kad darbas tai būtinai kad būtų nuo 8 iki 17 val.

Etatinis. Tada išeina, jog ji pati nedirba? Ar čia vėl kažkoks smegenų priprogramavimas – kaip reikia nurodinėti KITAM?

Mano sesuo su trim šimtukais baigusi universitetą, būtent buvo pristatyta dirbti DARBO, kaip suvokia karbauskinė mama. Sesuo kartais dirba po 12 valandų.  Juk reikia lizingą išmokėti. Arba pridengti partijos skiriamas lėšas, kad štai, šeimos nariai dirba, tai ir turiu.

Seseriai aiškinama, kad tiek tėvas profesorius, tiek sesuo teisininkė, žurnalistė – durniai, o jau va jos abi protingos.

Čia yra Naujosios Pasaulio tvarkos šaukiniai „80 proc., idiotų valdys 20 proc. protingų“. Sesuo yra iš tų 20 proc, ir sakyčiau iš 1 proc., tai pristatyta vergauti, o motina su 107 IQ pastatyta vadovauti.

Vakar labai susinervavo kai parašiau, kad turi atsikeisti visuomenėje viskas vietomis, tiesiog pasiuto.

Nes NPT negali įsivaizduoti, kas bus, jeigu protingi stos į protingųjų postus, o jie, neprotingi, turės eiti dirbti paprastų darbų.

Bet čia jau kito knygos skyriaus tema.

Ne visai pilnas CV per 2012 m. rinkimus čia:

http://www.lvzs.lt/lt/index.php?option=com_content&view=article&id=943&Itemid=87#.WIMiD1N97IU

“Sodininkavimo uždarbis leido pačiai finansuoti kelionę į mokslinę konferenciją „XXII baltų studijos“ Seatle (JAV) 1990 m.”: melas,. nes JAV kelionę iš vienos pakrantės į kitą finansavo mano giminaičiai. Ir 1 mėnesio viešnagę finansavo mano tėvo pusbroliai. Va kur meluoti, tai meluoti – nesigėdija, meluoja, kad pati iš savo lėšų skraidė po JAV ir gyveno Klyvlende mėnesį….

Image result for prunskienė

Image result for prunskienė

Virginiją Apanavičienę ir Ramūną Karbauskį sieja vienas “elementas” – tai neįgaliojo vežimėlyje šiuo metu esanti Kazimira Danutė Prunskienė, kurios jie nebeprisimena.

https://visuomenedotcom.wordpress.com/2015/01/02/kaip-virginija-apanaviciene-galimai-snipinejo-kazimira-danute-prunskiene-tikro-spionazo-istorija/

https://visuomenedotcom.wordpress.com/2015/12/02/aktyvioji-mama-virginija-apanaviciene/

Image result for skaista rakauskienė

Teko atidžiai išsanalizuoti Zenono Volkovo paviešintą lentelę (1 dalyje apie “baisų nusikaltimą prieš apie narkotikus pranešusiąją”), kuri esą turi įrodyti, kad Skaistos Rakauskienės bute toks užteršimas, kuris būna , kai gaminami narkotikai. Kad ir kiek žiūrinėjau, visus rodiklius, išskyrus acetone, radau normos ribose.

Antras dalykas: jeigu S. Rakauskienė tikrai kūrė “Drąsos kelios” įstatus, tada drąsiečiams irgi apsimoka, jog ji “psichuškėje”, kaip kad apsimoka, jog dar vienas, kūręs šią partiją. R. Boravskis – invalidas. Nes ligoti žmonės nebepapasakos, kaip ten buvo su DK įkūrimu, kiek VSD žmonių ją kūrė, ir kas kuravo.

Trečia: Sklaista Rakauskienė susipyko su sūnumi. Iš to, kad jis jai siūlė eiti į prieglaudą, akivaizdu, jog ji bandė grasinti jam,  kad per teismą išreikalaus išlaikymo – kaip tai daro su VSD, KGB ir panašiom struktūrom susijusios mamos.

Tačiau išlaikymą galima reikalauti, tik jeigu mamytė gerai elgėsi su sūnumi.

Matyt, su sūnumi elgėsi griežtai, ir jis nieko gero nebeprisimena iš jos “aukojimosi” periodo…

Plius tokios mamos į senatvę pradeda grasinti užrašyti turtą svetimiems (patikėkit, pažįstu ir ne vieną).

Dar grasinimai paduoti į teismą sukėlė grėsmė sūnaus užslaptintai tapatybei.

Tiesa, Zenonas Volkovas jau paviešino tą tapatybę – parašė ir vardą, ir pavardę sūnaus, dirbančio VSD (atseit).

Todėl sūnus, gelbėdamas darbą ir turtą, kurį norėtų paveldėti (o prigimtinis tribunolas jau viską susižinojęs, ir “gelbės” Rakauskienę – nes ji turi turto, aišku, ne už ačių ją gelbės) – jis ir turbūt galėjęs kažką paorganizuoti.

Tačiau čia nematau jokio susidorojimo.

Mamytė matyt ne pėsčia, irgi grasino ne mažiau, ir matyt grasinimus girdėjo nuo vaikystės. Gal ir kur nors vaikų namuose arba visos vasaros pionierių lageryje buvęs nugrūstas, juk taip pasiaukojančios mamytės, dirbančios saugume, augina vaikus – iš kurių po to reketuoja išlaikymo, turtą užrašinėdamos valstybei arba kaimynams.

Čia kaip aš matau situaciją.

O prigimtinis tribunolas, apsimesdamas, kad gelbėja žmones, ir siūlė šitą bylą, kuri visiškai nesusijusi su kažkokiu “valstybės represiniu aparatu”.

Sūnui, kuris matė, kad motinai vaidenasi – nes oro tyrimas nieko panašaus, kad kažkas kažkur klaksi ir gamina kažką – nerodo.

Man dar panašu, kad ji kažkam melagingai pranešdama, siekė keršyti – juk pagal tokį pranešimą pas kaimynus turėjo būti kratos. Pavyzdžiui, kai mūsų kaimo seniūnė melagingai pranešė, kad mūsų name laikomi pagrobti įkaitai, policininkai įsilaužė į namą. Pas vieną politikę pagal melagingą pranešimą ieškojo lavono. Čia Skaistos Rakauskienės reikėtų klausti, ką ji norėjo pasiekti, pranešinėdama, kad acetone aukštesnio lygio koncentracija įrodo “narkotikų gamybą” – o gal kas nors prašė melagingai liudyti? O gal taip buvo įprasta iš tarnybos metų milicijoje?

Todėl ir sėdi toje “psichuškėje”. Nepykit, kad taip grubiai išaiškinau, bet kad niekas kitas čia nekalts, mergužėle tu pati.

O “Drąsos keliui” irgi gerai. Įstatatus rašė psichai. Jeigu kada reikės atsakyti už neteisėtą partijos veiklą – taip teisinsis: mes nieko nežinome, čia jie rašė, vienas per langą išvirto, kita – psichuškėje. Mes tik naujas dotacijas, įsisaviname, knygas skaitome, dalinamės, koncertus rengiame, ir vėl gavome virš 100 000 eurų veiklai, nes gavome 0.27 proc. Gyventojų palaikymą – mažiau, negu yra narių partijoje.

Image result for kildišienė

Man, kaip eiliniam runkelistano runkeliui, krito į akį akivaizdi nesąmonė, kuri įvyko „Kildišienės skandale“.

Pirma –  žalieji valstiečiai pareiškia, jog jie parlamentinių lėšų nenaudos mašinoms.

Toliau Greta Kildišienė atvažiuoja su „Agrokoncernas“ mašina, kurios užrašas šviečia, ir statosi po Seimo kameromis, kad kiekvienas VAD darbuotojas matytų, praneštų žmonai, mamai, seseriai, ir kad žurnalistai ir spaudos atstovai per langus matytų.

Skandalas toks grynai tyčia stimuliuojamas.

Man primena pulkininko leitenanto Vilčiausko atvažiavimą į Klonio gatvę su žymėtu Lietuvos kariuomenės išminavimo automobiliu, kad po to buvo labai lengva nustatyti, kas čia toks buvo ir iš kur – kad Vitkaus išminavimo bataliono vadas nusprendė 2012 01 05 pasidairyti Klonio gatvėje, prie Venckienės namų. Su Mitsubishi, kuriame galima vežtis bombikę – ir niekas nežino, ką tada vežė pulkininkas leitenantas.

Taip ir čia – jeigu jau važiuoji su Ramūno Karbauskio koncerno mašina, statykis ten, kur niekas nemato.

Kur tau – visa kailiniuota, lakuota, ir tiesiog visa įdomiai išraiškinga, Greta Kildišienė pati stimuliavo ir provokavo skandalą.

Dar daugiau – JAV šiuo metu tarsi rengiamas valstybinis perversmas prieš Donaldą Trumpą, o papildomi kariai dar įvedami su nauja sutartimi į Lietuvą.

Tam, kad Runkelistano gyventojai  nesuvoktų, kas čia dedasi, yra sustimuliuotas Gretos skandalas, kuris niekam neįdomus, nes tai, kad Karbauskis valdo pusę Lietuvos, ir kad seniai reikia tirti jo turto kilmę, ir iš kur jis čia toks turtingas – seniai aišku.

O Mantas Leliukas galėjo ir nepasiduoti eiliniam Tatos scenarijui.

Nes scenarijus rašė Klonio įvykiams.

Scenarijai rašyti vaikams šuliniuose, įvairiems nužudymams.

Dabar nebeturi jokių skandalų – Klonio istorija atsibodo, Venckienė nebesirodo, Baukutės skandalą kėlė – bet nutilo, tai ištraukė tą mašiną ir Gretą, kuri seniai erzino bet kurį LVŽS narį, bet jie visi iš vergiškos pagarbos Vadui tylėjo.

Esmė, kad visada reikia mąstyti plačiau – kas režisuoja šį teatrą, ir kodėl?

Gruodį scenaristai bandė maskuoti įvairius įvykius su „Laisvės“ gimnazijos skandalu. Nepavyko. Tai išsiėmė kortą – galimai specialiame saugumo skyriuje (yra toks „gražių moteriškių, tinkančių įvairioms užduotims“…) paruoštą moteriškę, kuri nežino savo biografijos, nes ji tiesiog yra …kuriama.

Pamenate Patvorio „Kalės“ biografiją – ji pati nežinojo, kur kada dirbo, ir iš kur pas ją, kirpėją, naujos mašinos ir 63 000 litų pajamos, neva kerpant „bomžus“ vargšų rajone. Taip ir čia. Mezgėja, darželio auklėtojos dukra, su nauja mašina, išperkamąja nuoma. Pinigus sunešė aitvarai. Po to tie aitvarai (o gal SOP „Aitvaras“) ir liepia vaidinti kažkokį skandalą, kol jie išsidėlioja pajėgumus savo perimetruose.

 

Liberalai nuotrauka.

Gal ponia G.Kildišienė dar nespėjo suvokti, bet ji yra išrinkta Seimo nare. Istorijoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai įvairių valstybių lyderiai bando perrašyti istoriją savo naudai. G.Kildišienės atvejis išskirtinis – ji bando cenzūruoti ir perrašyti savo pačios gyvenimo istoriją. Ačiū žiniasklaidos atstovams, kad neleido jai to padaryti nepastebėtai“, – sako Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas.

Liberalai prašo ištirti, ar Seimo narė nepažeidė įstatymų nuslėpdama, kad naudojasi privačiai įmonei priklausančiu automobiliu. Liberalai taip pat prašo, kad komisija įvertintų, ar Seimo narė nepažeidė etikos slėpdama nuo visuomenės su darbine veikla susijusius ir biografijos faktus: nepaaiškina, kokiu pagrindu naudoja privačiai įmonei priklausantį automobilį, galimai meluoja dėl savo išsilavinimo ir užsienio kalbų mokėjimo, nors yra Seimo siunčiama atstovauti Lietuvai Jungtinių Tautų Organizacijos renginyje.

litaseurasbfl-51c4244b80571

Nuotr. Palaikyti nacionalinę valiutą yra nusikaltimas atbuline tvarka, kurstymas prieš bet kokią rasinę  – euro – grupę. 

Giedrius Grabauskas gavo įtarimų tekstą, jog įtariamas draudžiamos literatūros ir lapelių platinimui laikymu namie (2 017 01 01 redakcija)

170 straipsnis.     Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę

KEISTA:

2009 07 09 įstatymu Nr. XI-330 (nuo 2009 07 23)

(Žin., 2009, Nr. 87-3663)

 

1. Tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, arba juos platino,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

2. Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

3. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Tačiau garsioji krata pas Grabauską ir kitus “antivalstybininkus” vyko 2015 03 19.

Tuomet, 2015 03 19 kratos metu, galiojo ši redakcija:

170 straipsnis.     Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę

1. Tas, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

2. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Klaipėdos apygardos prokuratūra nežino pagrindinio teisinio principo, jog ĮSTATYMAS ATGAL NEGALIOJA. (Lex retro non agit).

                                                                                                                                                                 

Image result for rusijos ambasadorius

Nuotr. Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas

Policijos departamentas informuoja, kad sausio 14 d. apie 9 val. 25 min. buvo pastebėta, kad kiaušiniais apmėtytas Rusijos Federacijos ambasados prekybos atstovybės pastatas, esantis Vilniuje, Kviečių g. Incidento aplinkybės nustatinėjamos, ieškomi išpuolį surengę asmenys.

Ne paslaptis, kad  visą savaitę visos TV kurstė prieš Rusijos ambasadorių p. A. Udalcovą, kodėl jis drįso apsilankyti Seime. Pasibaigus ambasados darbo savaitei, prašau – “patriotai” pasidavę kurstymui, štai taip pasielgė.

Policija ieško kaltų -o TV ir propaganda per spaudą liks nenubaustos?