Nuotr. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius per kadenciją nepadėjo išgelbėti nei vieno vaiko iš vaikų globos įstaigų ir socialinių tarnybų užsienyje.
Nors intensyviai vyksta TV debatai tarp kandidatų į Seimą, tarp klausimų nepasitaiko diskusijų apie valdžios įstaigų daromus nusikaltimus.
Apie tai bandęs kalbėti Rolandas Paulauskas beveik tuoj pat buvo užtildytas.
Edmundas Jakilaitis puolė jį nutraukinėti, sakydamas, jog jokių nusikaltimų – ginklų, žmonių prekybos nėra, jis nieko nežino, ir kam apie tai kalbėti.
Pats seniausias būdas „uždirbti“ yra prekiauti žmonėmis.
Ar jūs kada nors susimąstėte, jog tai gali daryti ne kokia organizuota mafija, o tiesiog už vaikus, senelius, ir pabėgėlius atsakinga ministerija?
Juk neateitų į galvą!
O kaip traktuoti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškimus, jog labai svarbus pabėgėlių klausimas,- nors tie pabėgėliai kas dieną prisipažįsta, jog juos apgavo – nes jie mato, jog Lietuva nėra žmogaus teises sauganti šalis. Tai skurdo ir nužemintų žmonių šalis, ir Sirijos piliečiai tai aiškiai mato – turbūt jų akyse mes atrodome atsilikę. Todėl jie nenori čia pasilikti.
Pabėgėlių gabenimą organizuoja prekeiviai žmonėmis. Kiek iš jų išpjaustomi organams, parduodami į vergiją – mes nežinome, bet užsienio spauda sako, jog tokie faktai egzistuoja.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, toks įspūdis (ministrė – Algimanta Pabedinskienė) labai apsimoka kiekviena valtelė ir kiekvienas naujas žmonių prekybos aukos pajudėjimas į Senąjį Žemyną.
Tačiau už kiekvieną tokį „gauta“ Lietuva turi ir atiduoti.
O kaip gi? Juk Socialinės apsaugos ir darbo minsiterija su savo tarnybomis, žinybomis ir projektų pinigų plovimo firmomis, tokiomis kaip VšĮ „Psichologinės paramos ir pagalbos centras“ Kaune, pernai gavęs keletą milijonų iš Norvegijos „blogiems“ tėvams auklėti (nors mokymus veda senmergė ir „ne tokios“ pakraipos moteris…o ką jos susigaudo apie šeimą?), turi mainais už milijonus, plaukiančius iš Norvegijos, Prancūzijos ir Švedijos, kažką duoti.
O ką atiduoda? Mūsų pačių vaikus!
Vienas vaikas -2 milijonai, kitas vaikas – kiti 2 milijonai. Jeigu dingo apie tūkstantis vaikų, paskaičiuokite, kiek atgal mainais parbyrėjo?
Šiandien teko bendrauti su SADM vyr. specialiste Asta Šidlauskiene – demagogijos viršūnė. Bandžiau išegzaminuoti, ar jie, ministerijos klerkai, privalo laikytis Vyriausybės nutarimų, ar neprivalo? Kiek supratau iš atsakymų – įstatymų privalo laikytis tik „paprasti“ piliečiai. O jie, klerkai – ne.
Jeigu „pasigūglinsite“ ministerijos ir įvaikinimo įstaigos prie ministerijos ponių darbotvarkes, tai ištisos komandiruotės į Barnevernet ir kitokias įstaigas. Kur jau nepradėsi tais vaikais prekiauti, ir giedoti tų varnų ir šarkų giesmę.
Sako – pakeisk Seimą ir Lietuva pasikeis.
O kas pakeis visas tas fondininkes, karksinčias Barne Varnų giesmę, kad tėvai labai blogai, giminaičiai dar blogiau, o geriausia vaikams augti kokiuose nors Prancūzijos globos namuose – kaip kad atsitiko mano dukterėčiai Deimilei Apanavičiūtei.
Net prancūzų kalbą jau turime mokytis, jeigu norime ją kada nors pamatyti – juk vaikas prievarta jau 3 metai laikomas vaiknamyje Prancūzijoje.
Gal net jokia nekalba kalba. O Prancūzija ne kokia Norvegija – juk Europos Sąjungos šalis. Norėtų visos tos ponios, tai ir sugrąžintų tą vaiką į Lietuvą. Nuvyktų, paimtų, pasodintų į lėktuvą ir parskraidintų. Su karinių oro pajėgų lėktuvu. Juk širdį iš Prancūzijos skraidino? Skraidino. O jau vaiko parskraidinti esą negali? Aišku, kad gali. Prezidentė štai skraido į Prancūziją net krepšinio žiūrėti, ir nieko tokio. Geras lėktuvas, galima naudoti ne tik JE atostogoms.
Žinote, ką jos visos – ministerijos, įvaikinimai, bei senmergių paramos centras darė? Ogi stengėsi visaip kaip tą vaiką atiduoti įvaikinimui. Slėpė nuo mūsų, giminių informaciją, melavo, jog neturi jokių žinių apie mergaitę, nežino jos statuso.
Mes, giminės, viską žinojome – jog vaikas įvaikintinas, o jos, matai, ne.
Tokios kontoros yra legaliai veikiančios žmonių pardavinėjimo įstaigos.
Iš Lietuvos jos tiekia žmones- Lietuvos piliečius, mainais gauna milijoninę fondų paramą ir pabėgėlius, kurie čia nenori būti – bet paskui kuriuos esą ateis pinigai. Kokie 6 milijardai.
Nepamiršiu viceministro Šešelgio švytinčio veido, kai jis parbėgo iš Seimo pasitarimo dėl pabėgėlių 2015 metais, rugsėjo mėnesį – ir kaip susiraukė, kai išgirdo, jog atvykau pasikalbėti dėl Prancūzijoje įstrigusios mergaitės.
Dabar jau sueina vieneri metai nuo to susitikimo. Nuo nieko neveikimo – jau visi 3 – kai vaiko močiutė, sužinojusi, kad vaikas atimtas, kreipėsi į Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybą, o aš – į įvairias tarnybas, tame tarpe, ir Prancūzijos, policiją.
Yra įvaldytos visos demagoginės, šmeižimo, melo, dezinformacijos metodikos.
Paskiau žmonės ir klausia – kam mums tie pabėgėliai, ir kodėl jie nekovoja dėl mūsų atimtų vaikų?
Negi nesuprantama schema? O kaip Asta Šidlauskienė ir kitos ponios skraidys į Švedijas ir Norvegijas į seminarus, jeigu neatidavinės Lietuvos piliečių užsieniui? Juk jos nori gyventi! Gražiai rengtis.
Odeta Tarvydienė irgi nieko nedarė dėl užsieniuose atimtų vaikų, sugebėjo atsirašinėti, atsakinėti taip, kad nei plaukas nuo galvos nenukrito. Tiesa, jie gal ir nuslinko, nes pastaruoju metu buvo pastebėta su skara.
Norvegijoje jau 7- tintus metus pas lesbiečių porą augantis Jonukas – irgi Odetos Tarvydienės ir panašių valdininkių kaip Šidlauskienė, ar Bernackienė, „pasiekimas“.
Jonuką jo lesbietės „motinos“ ar „tėtušiai“ tamposi po viešus renginius, leidžia fotografuoti vietos spaudai – nors teturi „laikinų globotojų“ statusą.
Tikroji vaiko motina yra pakraupusi, ką iš jos vaiko išdarinėja tos „motušės“ – tačiau niekas šios jaunos motinos negina, ir negins. Juk praras Norvegijos milijonus, tuos fondus, be kurių gyventi visos šitos valdininkės nebemoka.
Kai tiesiai jų paklausi, ar jos nebijo atsakysiančios pagal „tarptautinės žmonių prekybos“ straipsnį, minutei išsigąsta. Bet tik minutei. Nes po to vėl mintyse – kelionės į Švediją, Norvegiją, Prancūziją – dalyvauti „genderizmo“, lezbianizmo, ir kitokio „gėrio“ seminaruose.
Mainais paprekiaus mūsų visų vaikais, priims keletą pabėgėlių, ir tarnyba iki gyvos galvos, ir pinigėliai iš prekybos žmonėmis pinigų – garantuota.
Klausimas rinkėjams – ar mes kada susimąstėme, kaip „perrinkti“ visas šitas astas, odetas, dainoras?
Juk Seimui besikeičiant, šitų poniučių kėdės nepajuda. Toliau prekiaujama vaikais, importuojami nieko nenorintys dirbti pabėgėliai, ir gyvenimas gerėja tik joms, valstybės tarnyboje neaiškiais keliais atsidūrusioms.
Kurios gali atvirai šaipytis iš Vyriausybės nutarimo, jo nevykdydamos, tarsi ministerija nepriklauso Vyriausybės jurisdikcijai.
Ar žino premjeras A. Butkevičius, kokia betvarkė įsivyravusi ministerijose – ypač tose, kurios atsakingos už žmonių likimus tiesiogiai – kurios sprendžia, kam su kuo gyventi, kur gyventi?
Turbūt nežino. Nes Linas Linkevičius, užsienio reikalų ministras, tik prieš rinkimus prisiminė užsieniuose atimtus vaikus, kažką bandė aiškinti apie Norvegijoje esančius – nors pirma galėtų pasidomėti kad ir Europos Sąjungoje – kol ji yra tokia, įstrigusiais.
Linas Linkevičius irgi nepajudino nė piršto, kad bent vienas vaikas sugrįžtų iš Prancūzijos, ar Jungtinės Karalystės, o nuskridęs į Norvegiją tėvelius „mokė“ „laikytis vietos papročių, ir viskas bus gerai“.
Tarptautinė žmonių prekybos mafija tiesiog didžiuojasi turėdama tokią Lietuvą, kurioje ko bepaklausi, nieko negausi, jeigu tu esi „paprastas pilietis“, ir nedalyvauti mafijinėje žmonių prekybos – kas yra labai sunkus nusikaltimas, ir normaliose valstybėse baudžiamas bausme iki gyvos galvos arba bent 20 metų kalėjimo- schemose.
O kad Lietuva su savo tarnybomis ir diplomatinėmis įstaigomis dalyvauja tarptautinėje mafijoje, geriausiai rodo nuolat išlendantys skandalai apie čečėnų ir ne čečėnų padirbamus aukštos kokybės lietuviškus pasus.
Na ir kam gi jie reikalingi, jeigu ne nelegaliam žmonių pervežimui?
Be to, jeigu tie pasai labai aukštos kokybės, kyla klausimas, kas juos spausdina – ar tikrai čečėnai, pasislėpę rūsiuose?
Kai buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, buvo atvertas kelias ginklų, ir žmonių prekybai.
Apie tai pernai prabilęs Zigmas Vaišvila šiuo metu gydosi kaklo sužeidimą, prieš tai buvo beveik 20 metų nutilęs, nebesikišo į politiką.
Jis yra minėjęs vieno susitikimo su kauniečiais metu, jog kai jis pamatė stambiosios ginkluotės užpirkinėjimo į arabų kraštus ir kitus karštus taškus mastą, jis suprato, jog geriau yra nutilti.
O kadangi 2015 m. nebetylėjo, tai vos nenutilo amžiams. Daugelis mano, jog tai nebuvo atsitiktinumas signataro kritimas nuo laiptų – ko jis nebeatsimena.
Neseniai išsireiškiau, jog ir filosofo Leonido Donskio mirtis man neatrodo natūrali.
Ypač, kad jis buvo Suomijos diplomatinio korpuso atstovas. O Suomija – karinio neutraliteto šalis. Kuri nedalyvauja vaikų prekyboje – niekada negirdėjome, kad Suomijos fondai užpirkinėtų mūsiškius su seminarais, apie blogus tėvus, ir labai geras socialines tarnybas. Suomija ir su Rusija stengiasi gerai sutarti. Leonidas Donskis būtų mus sutaikęs su Rusija. Deja, jo nebėra.
Beje, Rusija neleidžia prekiauti Rusijos vaikais. Yra išleistas specialus įstatymas, todėl Norvegija su didžiule baime grąžina Rusijos piliečius į jų kilmės šalį. Nes Rusijos įstatymas numato Rusijos piliečių gelbėjimą, atliekant karinę operaciją.
Lietuvos valstybė su savo fondininkėmis poniomis ne tik negelbėja Lietuvos piliečių, bet visaip trukdo bandantiems tai atlikti giminaičiams.
Mūsų šeimos atvejis tikrai ne pirmas. Jau rašyta ir apie bandymą išvežti vaikus į Naująją Zelandiją, bei charakteringos visos kitos istorijos, kai lietuviai patys grobė savo vaikus ir kaip kokie gangsteriai bėgo atgal į Lietuvą.
Linas Linkevičius pernai sugebėjo nepajudinti nei piršto, kai Lietuvos pilietis Gabrielius Bumbulis Atsidūrė Švedijoje, kuri pagal diplomatinę sutartį privalėjo vaiką grąžinti į Lietuvą.
Linas Linkevičius dabar didžiuojasi savo, kaip URM vado karjera, ir labai tikisi, jog tokį neveiklų ministrą žmonės perrinks. O naujoji valdžia paskirs. Gal net krašto apsaugos ministru. Jis mokės geriau prekiauti šaukštais ir šakutėmis.
Pabaigai susimąstykime – kas geriausiai atstovauja mūsų interesams?
Ir be to – su Seimo perrinkimu valstybės problemos nepasibaigs. Kas dedasi ministerijose?
Kokius milijonus ir milijardus jos „varto“ – ypač Socialinės apsaugos ir darbo minsiterija: kuri į užsienį tiekia neatlygintinai mūsų vaikus, o iš užsienio įveža gyvąją prekę – pabėgėlius, kurie čia, nuskurdintoje šalyje, kurioje nebeįmanoma pragyventi šeimai uždirbant 1500 eurų per mėnesį – nereikalingi.
Tokiais ir jaučiasi – ir bėga iš čia į Švediją ir Vokietiją. Tik parduoti mūsų vaikai čia niekada neatbėgs – nes laikomi pas „motušes“ lesbietes, arba už aukštų globos namų sienų.
