Image result for kazimieras juraitisImage result for nakas audrius

Naujaisiais Lietuvos gelbėtojais prisistatantys prie liaudies partijos prisišlieję perbėgėliai iš įvairių politinių projektų, Lietuvai siūlo „naują galimybę“ ir aiškina, kad „pasirinkimas yra“.

Tarsi nebūtų pakankamai privaldyta konservatorių pastaruosius 25 metus – nesvarbu, kad oficialiai jie ir opozicijoje kai kada sėdėjo, bet manipuliavo Lietuva ir jos resursais kitaip – dabar gi iš politikos šiukšlyno mums ištraukiami „gelbėtojai“ ir siūloma „išsigelbėti“ Lietuvą, renkant būtinai juos.

Visų pirma patarimas žmonėms, jeigu jau renkatės balsuoti už Lietuvos liaudies partiją – nerinkite pirmo trejeto. Tikrai pasirinkimas yra, ir mes, atidžiai perėję per sąrašą, radome jaunų ir vertų žmonių, kurie galėtų keisti Lietuvą.

Kodėl reikia sakyti griežtą NE Kazimierui Juraičiui?

Klastotojas lieka klastotoju. Yra tokia taisyklė, jog vėliau tokie žmonės suklastos parašą, suklastos įstatymą, ir net datą.

Pažiūrėkite, ką jis darė su Lietuvos istorija, geopolitika tokiame keistame panašiame į priešiškų jėgų projektą portale „šauksmas“ – jis ten ištisai klastojo Lietuvos istoriją, iškraipydavo geopolitinius veiksnius.

Kūrė kažkokį personažą iš savęs, memus, karikatūras. Tai yra pats žmogus – karikatūra.

Viešai prisipažinęs tyčia įsigijęs suklastotą pasą, ir su tuo pasu Vokietijoje  Jokšos pavarde gyvenęs, šis klastotojas turi pasekėjų, kurie gulasi kryžiumi, nes moka pateisinti nusikaltimus.

Neva, rašo jo gerbėjai, po Lietuvos atkūrimo šis Vytauto Landsbergio kaimynas prestižiniame Žvėryno rajone tiek nuskurdo, jog teko važiuoti į Vokietiją. Na netikiu tokiomis nesąmonėmis. Ištikimus šunis „tata“ apdovanojo – o vienas iš dovanų maišelio stebuklų – tai padirbtas pasas. Juk juos gavo ne visi, o išrinktieji. Nes šiuos padirbtus pasus gamino Tatos draugeliai čečėnų mafija.

Kai kiti galavosi Lietuvoje, vos sudurdami galą su galu, Kazimieras Juraitis, naujasis Lietuvos gelbėtojas, mėgavosi Vakarų valstybės teikiama alga. Nes jis – Lietuvos gelbėtojas, buvo prie Lietuvos atkūrimo ištakų.

Audrius Nakas, numeris 2, nėra nieko kitokio, ir naujo. Vytauto Vytauto Landsbergio geriausias draugas, Sąjūdžio mitinge dainavęs daineles  pirmoje eilėje prie estrados – vadinasi, buvo Sąjūdžio (kuris buvo iš esmės griežtai kontroliuojamas KGB, ir iš dalies sudarytas iš komunistų) aktyvas. Gerai gyvenantis, pralindęs į Seimą su Drąsos kelio sąrašu – su partija, į kurią net nežiūri. Toks pralįs bet kur su bet kuo, ir nežiūrės, jeigu nenorės į nieką. Teistas už bandymą įsigyti narkotikų. Keista formuluotė,  nes narkotikų laikymas – nusikaltimas baigtinis.

Na o numeris 1  tai Rolandas Paulauskas – tas pats, kuris pasistatė šalia savęs teistus asmenis.

Turtingas žmogus, ir tiek, tačiau moka kalbėti apie kairiąsias idėjas, sumaišytas su kraštutiniu nacionalizmu.

Nors aiškina, kad jis neva buvo tas gerietis, kuris pasisakė prieš Lietuvą TSRS sudėtyje, amžininkai knygose teigia kitaip. Rolandas Paulauskas absoliučiai visų to meto žmonių ar tai būtų komunistai, ar radikalūs dešinieji, įvardijamas kaip „provokatorius“. Jo rėkimas, kad netinka lietuviškas LTSR  pasas, ir tokia pilietybė – irgi buvo provokacija. Kai Sąjūdis svarstė, kad reikia taikiai išeiti iš TSRS, jis atsistojo, ir rėkė, jog ne, taikiai netinka. Tegul jis prisimena, ką tada rėkė,- jis norėjo karo. Dabar apsimeta senuku, norėjusiu Lietuvai gero. Šitie Kauno radikalai iš esmės ir sukurstė savanorius trauktis į miškus, nes pastoviai kalbėjo apie komunizmo pavojų – ta pati giesmelė, kurią gieda konservatoriai jau trečius metus, kad „Rusija puola tuoj užpuls, jeigu ne šiandien tai rytoj“. (Nors Sąjūdis priminsiu buvo iš esmės sudarytas iš komunistų ir KGB-istų. Gal garsiai rėkė, kad jo niekas neįtartų – nes labai keista biografija: tremtinys sugeba dirbti Lietuvoje, baigti mokslus. Smirda tuo pačiu  šūdu, dėl kurio taip garsiai rėkavo.)

Iš esmės visi trys yra konservatorių žmonės, tai tas pats variantas, kaip ir visos kitos konservatorių „ofšoro“ organizacijos – ar tai būtų Drąsos kelias (emigrantas, gyvenantis Londone, ir net neslepiantis to, kad dėjo skersą ant Lietuvosa konstitucijos, E. Vildė, nr. 3 – konservatorių žmogus, kaip ir K. Juraitis vaidinantis „vatnyką“), ar tai būtų Lietuvos sąrašas (Darius Kuolys per susirinkimą pareiškė, jog reikia išmokti susikalbėti su konservatoriais ir liberalais), ar tai būtų Puteikio tariama kovos su korupcija koalicija, kurioje ne paskutiniu šaukštu groja konservatorė Rūta Zabielienė, kuri kaimuose pagarsėjusi kiek kitokiu amplua, – kad gali išvaryti paskutinį arklį, ir privatizuotis žydo namą, pasakius, kad čia jos senelio tvartas (miestelio centrinėje vietoje!).

Kai žmonės raginami balsuoti atsakingai, aš raginu išbalsuoti dar atsakingiau.

Žinau žmones, kurie balsuos už LLP, ir jie renkasi :

5 Jonaitį (aktyvistas, idėjinis)

7 Šumilaitę (nors vyresnio amžiaus, bet pagarbos verta už meninę veiklą)

9 Balkų (aktyvistas, idėjinis)

11 Švilpienę (praktiškai vienintelė kaunasi debatuose)

20 Šakenytę (protinga moteris, sugeba suvokti ekonominius procesus)

Tai žmonės, kurie kažką veikė, yra matomi, ir turi idėjų. Iš politikos sąšlavyno ištrauktų asmenybių nei reikia palaikyti, nei jomis žavėtis – ypač, kai jos viešai deklaruoja nemeilę Vytautui Landsbergiui, o rytais sveikinasi su juo „kaip gyvuojat, profesoriau!“ ir gal net kavą kartu terasoje geria.

 

linas-linkevicius-62305935

Nuotr. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius per kadenciją nepadėjo išgelbėti nei vieno vaiko iš vaikų globos įstaigų ir socialinių tarnybų užsienyje.

Nors intensyviai vyksta TV debatai tarp kandidatų į Seimą, tarp klausimų nepasitaiko diskusijų apie valdžios įstaigų daromus nusikaltimus.

Apie tai bandęs kalbėti Rolandas Paulauskas beveik tuoj pat buvo užtildytas.

Edmundas Jakilaitis puolė jį nutraukinėti, sakydamas, jog jokių nusikaltimų – ginklų, žmonių prekybos nėra, jis nieko nežino, ir kam apie tai kalbėti.

Pats seniausias būdas „uždirbti“ yra prekiauti žmonėmis.

Ar jūs kada nors susimąstėte, jog tai gali daryti ne kokia organizuota mafija, o tiesiog už vaikus, senelius, ir pabėgėlius atsakinga ministerija?

Juk neateitų į galvą!

O kaip traktuoti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškimus, jog labai svarbus pabėgėlių klausimas,- nors tie pabėgėliai kas dieną prisipažįsta, jog juos apgavo – nes jie mato, jog Lietuva nėra žmogaus teises sauganti šalis. Tai skurdo ir nužemintų žmonių šalis, ir Sirijos piliečiai tai aiškiai mato – turbūt jų akyse mes atrodome atsilikę. Todėl jie nenori čia pasilikti.

Pabėgėlių gabenimą organizuoja prekeiviai žmonėmis. Kiek iš jų išpjaustomi organams, parduodami į vergiją – mes nežinome, bet užsienio spauda sako, jog tokie faktai egzistuoja.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, toks įspūdis (ministrė – Algimanta Pabedinskienė) labai apsimoka kiekviena valtelė ir kiekvienas naujas žmonių prekybos aukos pajudėjimas į Senąjį Žemyną.

Tačiau už kiekvieną tokį „gauta“ Lietuva turi ir atiduoti.

O kaip gi? Juk Socialinės apsaugos ir darbo minsiterija su savo tarnybomis, žinybomis ir projektų pinigų plovimo firmomis, tokiomis kaip VšĮ „Psichologinės paramos ir pagalbos centras“ Kaune, pernai gavęs keletą milijonų iš Norvegijos „blogiems“ tėvams auklėti (nors mokymus veda senmergė ir „ne tokios“ pakraipos moteris…o ką jos susigaudo apie šeimą?), turi mainais už milijonus, plaukiančius iš Norvegijos, Prancūzijos ir Švedijos, kažką duoti.

O ką atiduoda? Mūsų  pačių vaikus!

Vienas vaikas -2 milijonai, kitas vaikas – kiti 2 milijonai. Jeigu dingo apie tūkstantis vaikų, paskaičiuokite, kiek atgal mainais parbyrėjo?

Šiandien teko bendrauti su SADM vyr. specialiste Asta Šidlauskiene – demagogijos viršūnė. Bandžiau išegzaminuoti, ar jie, ministerijos klerkai, privalo laikytis Vyriausybės nutarimų, ar neprivalo? Kiek supratau iš atsakymų – įstatymų privalo laikytis tik „paprasti“ piliečiai. O jie, klerkai – ne.

Jeigu „pasigūglinsite“ ministerijos ir įvaikinimo įstaigos prie ministerijos ponių darbotvarkes, tai ištisos komandiruotės į Barnevernet ir kitokias įstaigas. Kur jau nepradėsi tais vaikais prekiauti, ir giedoti tų varnų ir šarkų giesmę.

Sako – pakeisk Seimą ir Lietuva pasikeis.

O kas pakeis visas tas fondininkes, karksinčias Barne Varnų giesmę, kad tėvai labai blogai, giminaičiai dar blogiau, o geriausia vaikams augti kokiuose nors Prancūzijos globos namuose – kaip kad atsitiko mano dukterėčiai Deimilei Apanavičiūtei.

Net prancūzų kalbą jau turime mokytis, jeigu norime ją kada nors pamatyti – juk vaikas prievarta jau 3 metai laikomas vaiknamyje Prancūzijoje.

Gal net jokia nekalba kalba. O Prancūzija ne kokia Norvegija – juk Europos Sąjungos šalis. Norėtų visos tos ponios, tai ir sugrąžintų tą vaiką į Lietuvą. Nuvyktų, paimtų, pasodintų į lėktuvą ir parskraidintų. Su karinių oro pajėgų lėktuvu. Juk širdį iš Prancūzijos skraidino? Skraidino. O jau vaiko parskraidinti esą negali? Aišku, kad gali. Prezidentė štai skraido į Prancūziją net krepšinio žiūrėti, ir nieko tokio. Geras lėktuvas, galima naudoti ne tik JE atostogoms.

Žinote, ką jos visos – ministerijos, įvaikinimai, bei senmergių paramos centras darė? Ogi stengėsi visaip kaip tą vaiką atiduoti įvaikinimui. Slėpė nuo mūsų, giminių informaciją, melavo, jog neturi jokių žinių apie mergaitę, nežino jos statuso.

Mes, giminės, viską žinojome – jog vaikas įvaikintinas, o jos, matai, ne.

Tokios kontoros yra legaliai veikiančios žmonių pardavinėjimo įstaigos.

Iš Lietuvos jos tiekia žmones- Lietuvos piliečius, mainais gauna milijoninę fondų paramą ir pabėgėlius, kurie čia nenori būti – bet paskui kuriuos esą ateis pinigai. Kokie 6 milijardai.

Nepamiršiu viceministro Šešelgio švytinčio veido, kai jis parbėgo iš Seimo pasitarimo dėl pabėgėlių 2015 metais, rugsėjo mėnesį – ir kaip susiraukė, kai išgirdo, jog atvykau pasikalbėti dėl Prancūzijoje įstrigusios mergaitės.

Dabar jau sueina vieneri metai nuo to susitikimo. Nuo nieko neveikimo – jau visi 3 – kai vaiko močiutė, sužinojusi, kad vaikas atimtas, kreipėsi į Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybą, o aš  – į įvairias tarnybas, tame tarpe, ir Prancūzijos, policiją.

Yra įvaldytos visos demagoginės, šmeižimo, melo, dezinformacijos metodikos.

Paskiau žmonės ir klausia – kam mums tie pabėgėliai, ir kodėl jie nekovoja dėl mūsų atimtų vaikų?

Negi nesuprantama schema? O kaip Asta Šidlauskienė ir kitos ponios skraidys į Švedijas ir Norvegijas į seminarus, jeigu neatidavinės Lietuvos piliečių užsieniui? Juk jos nori gyventi! Gražiai rengtis.

Odeta Tarvydienė irgi nieko nedarė dėl užsieniuose atimtų vaikų, sugebėjo atsirašinėti, atsakinėti taip, kad nei plaukas nuo galvos nenukrito. Tiesa, jie gal ir nuslinko, nes pastaruoju metu buvo pastebėta su skara.

Norvegijoje jau 7- tintus metus pas lesbiečių porą augantis Jonukas – irgi Odetos Tarvydienės ir panašių valdininkių kaip Šidlauskienė, ar Bernackienė, „pasiekimas“.

Jonuką jo lesbietės „motinos“ ar „tėtušiai“ tamposi po viešus renginius, leidžia fotografuoti vietos spaudai – nors teturi „laikinų globotojų“ statusą.

Tikroji vaiko motina yra pakraupusi, ką iš jos vaiko išdarinėja tos „motušės“ – tačiau niekas šios jaunos motinos negina, ir negins. Juk praras Norvegijos milijonus, tuos fondus, be kurių gyventi visos šitos valdininkės nebemoka.

Kai tiesiai jų paklausi, ar jos nebijo atsakysiančios pagal „tarptautinės žmonių prekybos“ straipsnį, minutei išsigąsta. Bet tik minutei. Nes po to vėl mintyse – kelionės į Švediją, Norvegiją, Prancūziją – dalyvauti „genderizmo“, lezbianizmo, ir kitokio „gėrio“ seminaruose.

Mainais paprekiaus mūsų visų vaikais, priims keletą pabėgėlių, ir tarnyba iki gyvos galvos, ir pinigėliai iš prekybos žmonėmis pinigų – garantuota.

Klausimas rinkėjams – ar mes kada susimąstėme, kaip „perrinkti“ visas šitas astas, odetas, dainoras?

Juk Seimui besikeičiant, šitų poniučių kėdės nepajuda. Toliau prekiaujama vaikais, importuojami nieko nenorintys dirbti pabėgėliai, ir gyvenimas gerėja tik joms, valstybės tarnyboje neaiškiais keliais atsidūrusioms.

Kurios gali atvirai šaipytis iš Vyriausybės nutarimo, jo nevykdydamos, tarsi ministerija nepriklauso Vyriausybės jurisdikcijai.

Ar žino premjeras A. Butkevičius, kokia betvarkė įsivyravusi ministerijose – ypač tose, kurios atsakingos už žmonių likimus tiesiogiai – kurios sprendžia, kam su kuo gyventi, kur gyventi?

Turbūt nežino. Nes Linas Linkevičius, užsienio reikalų ministras, tik prieš rinkimus prisiminė užsieniuose atimtus vaikus, kažką bandė aiškinti apie Norvegijoje esančius – nors pirma galėtų pasidomėti kad ir Europos Sąjungoje – kol ji yra tokia, įstrigusiais.

Linas Linkevičius irgi nepajudino nė piršto, kad bent vienas vaikas sugrįžtų iš Prancūzijos, ar Jungtinės Karalystės, o nuskridęs į Norvegiją tėvelius „mokė“ „laikytis vietos papročių, ir viskas bus gerai“.

Tarptautinė žmonių prekybos mafija tiesiog didžiuojasi turėdama tokią Lietuvą, kurioje ko bepaklausi, nieko negausi, jeigu tu esi „paprastas pilietis“, ir nedalyvauti mafijinėje žmonių prekybos – kas yra labai sunkus nusikaltimas, ir normaliose valstybėse baudžiamas bausme iki gyvos galvos arba bent 20 metų  kalėjimo- schemose.

O kad Lietuva su savo tarnybomis ir diplomatinėmis įstaigomis dalyvauja tarptautinėje mafijoje, geriausiai rodo nuolat išlendantys skandalai apie čečėnų ir ne čečėnų padirbamus aukštos kokybės lietuviškus pasus.

Na ir kam gi jie reikalingi, jeigu ne nelegaliam žmonių pervežimui?

Be to, jeigu tie pasai labai aukštos kokybės, kyla klausimas, kas juos spausdina – ar tikrai čečėnai, pasislėpę rūsiuose?

Kai buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, buvo atvertas kelias ginklų, ir žmonių prekybai.

Apie tai pernai prabilęs Zigmas Vaišvila šiuo metu gydosi kaklo sužeidimą, prieš tai buvo beveik 20 metų nutilęs, nebesikišo į politiką.

Jis yra minėjęs vieno susitikimo su kauniečiais metu, jog kai jis pamatė stambiosios ginkluotės užpirkinėjimo į arabų kraštus ir kitus karštus taškus mastą, jis suprato, jog geriau yra nutilti.

O kadangi 2015 m. nebetylėjo, tai vos nenutilo amžiams. Daugelis mano, jog tai nebuvo atsitiktinumas signataro kritimas nuo laiptų – ko jis nebeatsimena.

Neseniai išsireiškiau, jog ir filosofo Leonido Donskio mirtis man neatrodo natūrali.

Ypač, kad jis buvo Suomijos diplomatinio korpuso atstovas. O Suomija – karinio neutraliteto šalis. Kuri nedalyvauja vaikų prekyboje – niekada negirdėjome, kad Suomijos fondai užpirkinėtų mūsiškius su seminarais, apie blogus tėvus, ir labai geras socialines tarnybas. Suomija ir su Rusija stengiasi gerai sutarti. Leonidas Donskis būtų mus sutaikęs su Rusija. Deja, jo nebėra.

Beje, Rusija neleidžia prekiauti Rusijos vaikais. Yra išleistas specialus įstatymas, todėl Norvegija su didžiule baime grąžina Rusijos piliečius į jų kilmės šalį. Nes Rusijos įstatymas numato Rusijos piliečių gelbėjimą, atliekant karinę operaciją.

Lietuvos valstybė su savo fondininkėmis poniomis ne tik negelbėja Lietuvos piliečių, bet visaip trukdo bandantiems tai atlikti giminaičiams.

Mūsų šeimos atvejis tikrai ne pirmas. Jau rašyta ir apie bandymą išvežti vaikus į Naująją Zelandiją, bei charakteringos visos kitos istorijos, kai lietuviai patys grobė savo vaikus ir kaip kokie gangsteriai bėgo atgal į Lietuvą.

Linas Linkevičius pernai sugebėjo nepajudinti nei piršto, kai Lietuvos pilietis Gabrielius Bumbulis Atsidūrė Švedijoje, kuri pagal diplomatinę sutartį privalėjo vaiką grąžinti į Lietuvą.

Linas Linkevičius dabar didžiuojasi savo, kaip URM vado karjera, ir labai tikisi, jog tokį neveiklų ministrą žmonės perrinks. O naujoji valdžia paskirs. Gal net krašto apsaugos ministru. Jis mokės geriau prekiauti šaukštais ir šakutėmis.

Pabaigai susimąstykime – kas geriausiai atstovauja mūsų interesams?

Ir be to – su Seimo perrinkimu valstybės problemos nepasibaigs. Kas dedasi ministerijose?

Kokius milijonus ir milijardus jos „varto“ – ypač Socialinės apsaugos ir darbo minsiterija: kuri į užsienį tiekia neatlygintinai mūsų vaikus, o iš užsienio įveža gyvąją prekę – pabėgėlius, kurie čia, nuskurdintoje šalyje, kurioje nebeįmanoma pragyventi šeimai uždirbant 1500 eurų per mėnesį  – nereikalingi.

Tokiais ir jaučiasi – ir bėga iš čia į Švediją ir Vokietiją. Tik parduoti mūsų vaikai čia niekada neatbėgs – nes laikomi pas „motušes“ lesbietes, arba už aukštų globos namų sienų.

 

Image result for donskis

Nuotr. Profesorius, habilituotas daktaras Leonidas Donskis buvo graikų idealas – ir sveikas kūnas, ir sveika siela. Visa Lietuva gedėdama pripažįsta, jog mirtis – per staigi.

Kristina Sulikienė

Kai rugpjūčio 31 dieną Leonidas Donskis, diskutuodamas su Bumblausku, pasakė, jog didžiausia grėsmė yra ne Rusija, ir jis netiki karine intervencija bei karu su NATO,nes tai reikštų jos, kaip valstybės pabaigą, o didžiausia grėsmė yra demografija ir emigracija – tikrai nesitikėjau, jog taip pasakius, žmogui beliks tik 3 savaitės gyventi. (http://www.donskis.lt/a/lt/1/1_/2498)

Visa vaizdo konferencija su įvairiomis “hard talk” mintimis apie Rusiją, aukštąjį mokslą, karines sąjungas – čia:

http://www.delfi.lt/video/transliacijos/konferencijos/delfi-konferencijoje-vieni-itakingiausiu-visuomenininku-a-bumblauskas-ir-l-donskis.d?id=153

Priminsiu, jog dar prieš 2 metus Leonidas Donskis buvo aktyvus Maidano gynėjas, ir lygino tuos žvėriškus apsvaigusios minios veiksmus su sausio 13 – “giedojo” tą giesmę, kuri buvo labai svarbi galimai tarptautiniam terorizmui.

https://theamericanscholar.org/kaunas-lithuania-springtime-for-putin/

 

Ukrainos pilietinis karas yra “įskaičiuotas” į Sirijos karą, ir mūsiškiai dalyvavo ir palaikydami Maidaną, ir Sirijos karą, jį stimuliuodami. Tai yra vieši faktai, užtenka pasiskaityti 2013-2014 metų spaudą, kaip buvo karo tikslams naudojami mūsų karinių oro pajėgų lėktuvai, kurie į Maidaną skrisdavo per …Siriją. (Buvo spaudos pranešimai, jog Spartan skraidino 8 karo medikus į Maidaną, o grįžo su 40 Sirijos karo pabėgėlių…)

Toks žymus filosofas ir jo kalbėjimas buvo labai patogus.

Tačiau ir didūs filosofai klysta. Matyt, Leo matė, jog greitai pasikeis “kursas” Amerikoje, ir pabandė pakeisti kalbėjimą.

Jo paskutinė kelionė buvo simboliška: jis sukniubo iš viešbučio pakeliui į lėktuvą, kuris jį turėjo skraidinti į Rusiją.

Net šito fakto spaida nesugebėjo pateikti – visur spaudoje nuskambėjo, kad  Leo turėjo skristi į Ukrainą. Nes Ukraina – draugas, o Rusija – priešas.

Jeigu niekada nebūčiau pažinojusi Leonido Donskio, jeigu neatsiminčiau jo aktyvaus žingsnio, juoko, staigaus būdo, o kartais niūraus, liūdno, nostalgiško, ir jautraus, romantiško – gal ir patikėčiau, jog jį, tarsi kokį milijardus vartantį verslininką, kuris nemoka “išsikrauti”, pakirto širdies liga.

Tačiau Leonidas mėgo muziką – jis buvo įgijęs muzikinį išsilavinimą, gražiai grojo gitara. Muziką mylintys žmonės stiprina širdį, atsipalaiduodami žymiai dažniau, negu eilinis žmogus.

Prieš 2 metus, saugodamas širdį, jis numetė 34 kilogramus. Žodžiu, visa jo biografija tiesiog rėkte rėkia, jog jis negalėjo staiga kristi be gyvybės žymių ir mirti.

Jeigu prisimintume Veselkos, ar Lubio – žmonių, kurių nepuolė Rusija – mirtis,- jos identiškos.

Nors Lubys mirė ant dviračio, nuo jo nukritęs, jo net neužkliudė. Dviratis liko stovėti. Veselka krito kaip lapas radijo laidoje, ir nebeatsikėlė.

Lubys 4 milijardais pigiau siekė statyti suskystintų dujų terminalą.

Labai pasiilgsiu Leonido Donskio. Aš net nežinojau, kad jis buvo toks promaidaniškas, nes prisipažinsiu, nesidomėjau jo politine veikla, jo siekiu įtikti Vytautui Landsbergiui, Remigijui Šimašiui (mažumų klausimu…na lytinių – etninių mažumų klausimų viskas aišku buvo, jis buvo labai kietas, ir vidutinis etnologas negalėjo jo “paimti”).

Tai žmogus, kuris su savo mokiniais mane pastaruosius 1 metus palaikė – nes manes irgi nepuola rusai, ir todėl mano disertacija neturėjo išvysti dienos šviesos. Mano pačios vadovas mane visur skundė, ir tarsi KGB laikais, sakė, jog mano disertacija yra “grėsmė fakultetui ir visam universitetui”, nors viso pasaulio universitetuose skatinamas diskurso pliuralizmas.

Nebesulauksiu jo savo disertacijos gynime. Jis palaikė, nes labai nedaug kas tyrinėja gražaus lietuvių ir žydų bendrabūvio temas. Juk žymiai patogiau rėkti, kad lietuviai žydus žudė dėl neapykantos.  O Leonidas Donskis niekada nekaltino lietuvių tautos dėl Holokausto. Nes jo atmintyje lietuviai su žydais – tai draugiškai sugyvenančios bendruomenės. Jis buvo kilęs iš išsigelbėjusios Butrimonių žydų šeimos, o Butrimonyse gyveno dar ir totoriai, lenkai, rusai.

Ši aplinka jį ir formavo kaip asmenybę – net jeigu jis nebeprisiminė vaikystės taip ryškiai, kaip kartais atsimenama.

Leonido Donskio rekomendacija man padėjo Helsinkio universitete – ten baigiau rašyti savo magistro darbą, kuris VDU buvo nereikalingas, man buvo sumažintas pažymys, mokslo bazių straipsniai buvo paniekinamai įvardyti “internetiniais šaltiniais”. Mano vertintojai net neslėpė savo nekompetencijos.

Iš esmės, Leonidas Donskis, prieš keliolika metų grįžęs į Lietuvą iš savo užsienio komandiruočių, buvo pasijutęs nereikalingu – nei vienas mokslo fakultetas jo nelaukė.

Profesorius Romualdas Apanavičius, kuris tuo metu vadovavo VDU Humanitarinių mokslų fakultetui, ir šis fakultetas buvo Nr. 1 ne tik visame universitete, bet ir pagal įvairiausius rodiklius – ir visoje šalyje, pakvietė Leonidą įsidarbinti į Filosofijos katedrą, suteikė galimybę habilituotis, gauti profesoriaus vardą.

Leonido garbei netgi surengė jo knygos pristatymą. Knygos pristatymas vyko 2 aukšto foje Humanitarinių mokslo fakultete. Leonido akyse žibėjo ašara. “Dar niekada nesijaučiau toks laukiamas. Tai pirmas mano knygos pristatymas Lietuvoje”.

Prof. R. Apanavičius, pats labai nemėgstantis knygos pristatymo renginių, tuokart buvo kategoriškas:

“Šitaip nelaukiamas niekur žmogus – reikia palaikyti”. Ir skyrė iš fakulteto lėšų pinigų pristatymo išlaidoms. Niekada nepamiršiu Leo su raudono vyno taure, ir sakančio : “Dar niekada nesijaučiau toks laukiamas. Čia mano akademiniai namai”.

Likimas lėmė Leonidui, jog labai greitai jis tapo visur laukiamas ir kviečiamas. Kažkaip jo gerbėjai pamiršo, jog jam grįžus į Lietuvą jie nesugebėjo pasiūlyti jam vietos, kaip tai padarė VDU profesorius R. Apanavičius.

Leonidas Donskis neturėjo atminties problemų. Kai mano multikultūrinė disertacija susidūrė su beprotišku pasipriešinimu etnologijos katedroje, pagalbos ranką ištiesė L. Donskio mokykla.

Jis niekada nereiškė paramos atvirai, tačiau visada jaučiau jo palaikymą, vadovavausi jo ir jo mokslo daktarų patarimais, kaip suestetinti disertaciją, kad ji nebūtų radikali, kad jos nebepultų. Į pirmą planą sudėjau būtent to “atmesto” magistrinio idėjas, kurias visa laiką prašoma pašalinti – nes jaučiama Donskio ranka. Gal į akis jie visi jam šypsojosi, bet už akių nekentė dėl jo gabumų, ir gebėjimo persvarstyti idėjas, atsigręžti į tas, kurias kadaise jis buvo atmetęs. Toks “neprognozuojamas” žmogus juk labai pavojingas.

Pats jis, paaiškėjo, irgi keitėsi, jis permąstė Lietuvos ir Rusijos santykį, kuris, bet kuriam mąstančiam žmogui akivaizdžiai yra nenormalus.

Nemąstančiam – viskas gerai kas dieną šauktis karo, raketų, bombų, ir naujų sankcijų.

Leonido Donskio klaida, jog jis būdamas liberalų idėjų ruporu (bent jie taip jį laikė), staiga kardinaliai pakeitė savo kursą. Jis, labai populiarus filosofas, visai tautai pasakė, kad jokia Rusija nepuls, o didžiausias priešas mūsų pačių nenoras gimdyti vaikus, ir klaiki, vis didėjanti emigracija.

Ne paslaptis, jog Donskio mokykla pastaruoju metu jau atsigręžė į Šalkauskį, Maceiną, Pakštą, kitus tarpukario šviesuolius, kuriems labai rūpėjo Lietuvos likimas.

Ta nerimo raukšlelė – o kas pasidarys su Lietuva – jeigu mes toliau laikysimės šio kurso – buvo jo veide, nors jo kolegos aiškina, jog jam labai rūpėjo Europa.

Ir pasirodo, negalima rūpintis, kas bus su Lietuva. Negalima skristi į Rusiją dalyvauti renginiuose. Negalima ten pristatyti savo knygos. Negalima negalima negalima.

Nes visų tokių, kurie išdavė šventą Maidano tikėjimą, laukia mirtis sukniubus.

Dabar tampa aiškiau, kodėl Linas Linkevičius, Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius, Vytautas Landsbergis negali pasakyti, kad jų nepuola rusai. Nes jų laukia labai negeras likimas.

Remigijus Šimašius bando gerintis prie Rusijos per multikultūrinę veiklą – kabina tas nelegalias lenteles visame Vilniuje, o tautininkai baigia jį nubombarduoti skundais į kalbos komisiją.

Linas Linkevičius bandė skrisdamas į Turkiją.

Rasa Juknevičienė giedojo LTSR himną. Bet tiesiai pasakyti, kad Rusija nepuolė ir  nepuls – kaip tai padarė jokia širdies liga nesirgęs Leonidas – negalima.

Lietuva yra “tuščia žemė”, kurioje jau 26 metus siekiama sukelti karą, viską paversti pelenais. Joks filosofas, kuris yra jautrus ir suvokiantis, negali leisti kultūros, mokslo, meno įstaigas paversti griuvėsiais – tai yra prieš jo prigimtį. Knyga – tai, kas buvo svarbiausia Leonidui Donskiui, jis kvietė skaityti ir skaityti, ir skaitant permąstyti idėjas.

Filosofas, profesorius Degutis pareiškė, jog jo visiškai nepuola rusai – pasidarė “vatnyku”, niekur nelaukiamu.

Generolas Žukas pareiškė, jog Lietuvos nepuola rusai – jo paties spaudos atstovas Neimontas liepė jam tai paneiginėti. Ir dabar aišku, kodėl.

Nes visus, kuriuos puolė rusai, o dabar nebepuola, laukia labai liūdnas likimas.

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2853:l-donsks-mire-kai-ji-nustojo-pulti-rusai&catid=31&Itemid=101

linkus-su-suomiu

Nuotr. Linas Linkevičius su Suomijos pareigūnu. Į Suomijos garbės konsulo laidotuves – neatvyko. Turbūt labiau mėgsta gyvuosius. Be to, buvęs komjaunuolis, ką jis supranta apie tradicijas. Ir diplomatinį protokolą.

Užsienio reikalų ministras: L. Donskis išliks moralios politikos įkvėpimu

Sukurta 2016.09.21 / Atnaujinta 2016.09.21 14:16

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė gilią užuojautą dėl intelektualo, filosofo, aktyvaus visuomenės veikėjo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Leonido Donskio mirties.

„Esame giliai sukrėsti šios skaudžios žinios. Daugelis mūsų šiandien jaučiamės taip, lyg patys būtume netekę labai artimo žmogaus. Jo išmintis lydėdavo mus kiekvieną dieną, o principinga laikysena suteikdavo stiprybės dirbti ir gyventi laikantis bendražmogiškų vertybių. Visuomet prisiminsime Jį kaip taurią asmenybę, kuri savo asmeniniu gyvenimu ir pavyzdžiu liudijo žmogaus laisvės, moralios politikos ir pilietiškumo idealų jėgą“, – sako L. Linkevičius.

Pasak ministro, profesoriaus Leonido Donskio dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose, jo vedamos diskusijos, knygos, publikacijos leisdavo mums didžiuotis Lietuva, kuri sugebėjo išugdyti europinio lygio intelektualą ir filosofą. L. Donskio dėka Lietuvos vardas garsiau skambėdavo žymiausiuose Europos ir Amerikos universitetuose, Europos Parlamente.

„Savo iškiliu pavyzdžiu ir paliktais darbais L. Donskis nepaliaus garsinti Lietuvos vardo ir išliks moralios politikos įkvėpimu Europos politikams, akademinei bendruomenei ir visiems Lietuvos žmonėms. Mums, kaip ir visai Lietuvai, Jo be galo trūks“, – teigia ministras.

L. Donskis mirė rugsėjo 21-osios rytą prieš skrydį į Sankt Peterburgą, kur turėjo dalyvauti Lietuvos generalinio konsulato Sankt Peterburge renginiuose. Ketvirtadienį L. Donskis turėjo pristatyti savo naują knygą, skaityti dvi paskaitas Europos ir Atvirajame universitetuose.

P.S. URM ministras Linas Linkevičius privalėjo dalyvauti gedulingame gedėjime, ir laidotuvėse, nes Leonidas Donskis buvo Suomijos garbės konsulas – taigi, L. Linkevičius privalėjo tai daryti pagal diplomatinį protokolą.

Kodėl jis nepasirodė, istorija nutyli. Gal kadangi ir jo nebepuola rusai, arba jau puola mažiau, jis, būdamas stambaus kūno sudėjimo, irgi bijo širdies smūgio? Kas čia žino.

http://www.urm.lt/default/lt/naujienos/uzsienio-reikalu-ministras-l-donskis-isliks-moralios-politikos-ikvepimu-

Image result for kazimieras juraitis

Per TV debatus paaiškėjo, jog Lietuvos Liaudies partijos Nr. 3 Kazimieras Juraitis kadaise gyveno Vokietijoje Jokšos pavarde.

Po to bandė prasmukti į Lietuvą per Karaliaučių.

Jį sustabdė rusai, ir nustatė, kad jo pasas padirbtas.

Gavo baudžiamąją bylą, buvo nuteistas Šilutės teisme.

 

Image result for puteikis

Praeitą šeštadienį Druskininkuose kandidatų ir Centro partijos tarybos bendrame posėdyje nutarta rinkimams išleisti agitacinį Antikorupcinės koalicijos laikraštį visiems miestams ir rajonų centrams. Šilutės rajono CP skyriaus pirmininkas R.Jaruškevičius pasiūlė šiam projektui susimesti sąrašo dvidešimtukininkams ir iškart kaip pavyzdį pervedė 1000 €, nors jis pats yra kandidatų sąrašo gale. Jam iškart atliepė K.Krivickas, pervesdamas tą pačią sumą. Pensininkų partija už savo penktą nr. perveda taip pat 1000 €. Aš pervedžiau analogišką (pagal savo algą) pirmiems trims aukotojams sumą – 3350 €S. Siūlyčiau pirmo dešimtuko nariams pervesti po 1000 €, o antro dešimtuko nariams siūlau- po 500 €. Laikraščio sąmata – 9500 € spausdinimas ir 29000 €
platinimas per Lietuvos paštą daugiabiučiams. Nemokamas skrajutes su prašymu aukoti 12 € kol kas užsisakė tik 6 vienmandatininkai – prašau būti darbštesniais.

Naglis Puteikis, facebook.com

Image result for robertas ramanauskas

Pirma. Aš iš ties esu už pažangius pokyčius, kurie sukurtų kokybiškai efektyvesnius darbdavio ir darbuotojo santykius. Bet esu prieš šį DK ir ne tiek vien dėl jo turinio.

Aiškinu kodėl. Jis pažeidė demokratinės visuomenės ir valdžios konstruktyvios komunikacijos principą, kai staiga valdantieji ir dalis opizicijos staiga parodė “politinę valią”, ir visgi nebodami net išorinio padorumo regimybės visą dokumentą priėmė in corpire. Tai mažų mažiausia politiškai trumparegiška rinkimų išvakarėse ir sukuria prielaidas sąmokslo teorijai, kad tiesiog “atidirbo” tam tikroms intersų grupėms.

Antra. Aš suprantu ir tam tikru laipsniu esu priverstas taikstytis su globalaus pasaulio neoliberalustiniu ekonomikos modeliu, tačiau turi būti sudaryti labai aiškūs ir veikiantys mechanizmai, kurie amortizuotų socialines kai kurių DK nuostatų suveikimo pasekmes. To nėra. Vadinasi, dokumentas yra vienpusio judėjimo krypties.

Trečia. Aš pritariu, jog dabarties technologinė pažanga yra spartesnė, nei socialinių pokyčių samprata daugumos visuomenės mąstyme, todėl yra svarbu šią situaciją adaptuoti. Kol kas nei apie pokyčių būtinybę ir pobūdį valstybė, verslas ir švietimas tinkamai nekalba ir jiems nesiruošia.

Pvz., ekonominis ir technologinis ugdymas yra vis dar pagal tarpukario sampratą, todėl žmonės nesugeba pasirūpinti savimi patys, nors verslui sukuria pridėtinę vertę.

Negebėdami priimti tinkamų sprendimų šia kryptimi, sukuriame precedentą virsti jei ne visai pigios, tai itin nesavarankiškos, priklausomos nuo darbdavio investuotojo darbo jėgos rinka.

Tai didina įtampas, atskirtį ir emigraciją.

Ketvirta.  klausimas ar ieškoti lankstesnio DK svetur, man yra skaudus, nes mąstau, kad būtina dirbti Lietuvai. Priešingu atveju, verslas tampa egoistiškas. Kad šie prieštaravimai nekenktų niekam, būtina aiški, skaidri komunikacija datbdavio ir darbuotojo per profsąjungas, socialines tarnybas, perkvalifikaciją, verslumo, pagaliau, ugdymą ir skatinimą bei palaikymą, kad žmogus gebėtų savimi rūpintis.

Ir ieškoti priemonių ir strategijų bent jau vidutinio ir jaunesnio amžiaus žmonėms suvokti naujų darbo rūšių ir specialybių įgijimo galimybes ir jų būtinybes.

“Lietuvos sąrašo” kandidatas į Seimą Robertas Ramanauskas

Politinė reklama. Kandidatas sukūrė savo jėgomis.

Pamenate grėsmingus Astos Kuznecovaitės straipsnius, kuriuose ji rašė, jog Klonio gatvės gyventojai praras namus. Dar rašė ir kiti etatiniai rašytojai.

Olgai Girdauskienei priteista sumokėti vos 5000 eurų: tai niekis, lyginant su Laimutės Stankūnaitės advokato užprašytąja suma (ieškinyje pasirašęs advokatas) – 30 000, kuri buvo nereali, nes mergaitės psichikos liga neįrodyta, bei jeigu ji serga – sąryšis su kaimynės liudijimu pedofilijos byloje neįrodytas, kaip pranešimas apie nusikaltimą galėjo sutrikdyti sveikatą. Nes akivaizdu, Olga Girdauskienė kaltinama tuo, jog davė išsamius parodymus kitoje baudžiamojoje byloje, ir tai esą yra labai didelis nusikaltimas.

Dėl „netikros pedofilijos bylos“, kurioje surašytas kaltinamasis aktas, ir byla buvo perduota  į teismą, pareikšti 600 000 eurų – irgi nereali suma.

Niekur pasaulyje nėra praktikos, kad jeigu prokuroro kaltinimas netikslus, nepakankamas, tai automatiškai daro nusikaltimą nebuvusiu. Drąsius Kedys rašė laiškus į niekur, kad pedofilijos byla tinkamai netiriama. Buvo atleista viena prokurorė, nubausta kita, nubausti tyrėjai. Buvo ir Seimo komiteto išvada, kad byla tirta netinkamai. Buvo bandoma netgi nuteisti 5 policininkus, kodėl jie nieko nedarė, kodėl neužkardė nusikaltimų. Generalinis prokuroras A. Valantinas net posto neteko. Naujasis gelbėtojas Darius Valys žadėjo viską ištirti, deja, tai teliko tuščiu pažadu:  generalinę prokuratūrą valdė Andriaus Ūso advokatas Egidijus Motiejūnas, kurio kolega Rėksnys ,“profsąjungistas“, kas neregėta negirdėta teisėsaugos struktūroje, ir išvertė Darių Valį iš posto – buvo sukurpta kažkokia „bobos po ratais“ byla. „Boba po ratais“ – irgi sena gera KGB metodika. KGB turėdavo savo „bobas“, kurias mesdavo po ratais, jos pavaidindavo nukentėjusias, prisiteisdavo krūvas pinigų, o politiko, ar kitokio veikėjo karjera jau būdavo sužlugdyta. Valys gavo Bevalio pravardę, nes per kadenciją nieko ir nenuveikė, apart kad namą pasistatė – o juk Dalia Grybauskaitė pagal tai ir vertina savo kadrus. („Jis net namo per kadenciją nesugebėjo pasistatyti“, paniekinamai apie Gailių yra pasakiusi D. Grybauskaitė.)

Prokurorai daro klaidų. Iš garsiosios pedofilijos bylos buvo pašalinta krūvos telefonų išklotinių, išimti keli įtariamieji.

Šitaip apipjaustyta byla ir nebeturėjo jokių šansų. Ypač, kad teisėjas Cininas net neapklausė bylos nukentėjusiosios. Nieko neištyrus, byla ir liko neištirta.

Jeigu iš Garliavos diedukų dėl netinkamo Vilniaus apygardos prokuratūros darbo ir būtų priteista kosminė suma, tai jie regreso tvarka galėtų ją išieškoti iš Vilniaus apygardos prokuratūros.

Juk šita prokuratūra pridavė bylą į teismą. Jeigu nebuvo nusikaltimo, prokuroras turėjo bylą nutraukti.

Jeigu prokuroras nesugebėjo palaikyti kaltinimo, ir elgėsi kaip advokatas – reikia bausti prokurorą.

Visokios tokios rašytojos kaip Asta Kuznecovaitė pirma iškrausto žmogų iš namų, nuteisia jį anksčiau laiko, tačiau pirmos instancijos teismas net neturi galutinės galiojimo galios. Įdomu, kaip Asta Kuznecovaitė vertina savo ankstesnius rašinius, kur ji prognozavo, jog Klonio gyventojai gali prarasti namus – juk dėl 5000 eurų niekas neskelbs varžytinių.

Olga Girdauskienė dar kreipsis apeliacine tvarka.

Juk byloje nebuvo apklausta nukentėjusioji. Nebuvo pristatytos psichiatrų pažymos, apie advokato ieškinyje minimą psichikos ligą, kuri esą susijusi su mergaitės „treniravimu“. Teismams kažkodėl neįdomios 5 psichologų išvados, jog mergaitė nemelavo apie prieš ją padarytą nusikaltimą. Jeigu mergaitė nemelavo, kam ją dar mokyti? Rokiškio psichiatrijos ligoninėje mergaitės tėvas buvo užsakęs privačią ekspertizę, kuri davė 99 proc. jog prieš vaiką panaudota seksualinė prievarta. Ši išvada greičiausiai irgi išmesta iš bylos, juk Vilniaus apygardos prokuratūra stengėsi kažkokiu būdu bent jau prievartavimo straipsnį išimti: kai kitose bylose tą straipsnį prirašinėja iš oro, net nesant nukentėjusiųjų ekspertizių.

Vaikas 2012 05 17 buvo sveikas, yra pedagogų komisijos išvada, kad vaikas sveikas, guvus, pažymių knygelėje tik geriausi įvertinimai. Jeigu vaikui ir sutriko psichinė sveikata, tai dėl to, jog prieš ją keletą kartų buvo panaudotas smurtas, taip pat buvo mušami jos šeimos nariai jai matant.

Tokios keršto bylos, kai baudžiamosios bylos liudytojai persekiojami, nes vykdė konstitucinę pareigą pranešti apie nusikaltimą – buvo būdingos tik KGB metodikai.

O nukentėjusiojo įslaptinimas, ir jo vardu teikinėjimas nesibaigiančių skundų, net nepaklausiant, ar pati Deimantė nori bylinėtis su savo kaimynais bei mylimais diedukais – viršija net sveiko proto ribas. Juk Garliavos diedukų namas po jų mirties ir atiteks jai. Jeigu Kauno advokatai nubylinės šitą namą – jie  nepaliks nieko būtent mergaitei. Ir kodėl tuomet vaidinama, kad veikiama neva dėl jos interesų? Be to – kodėl byloje nedalyvauja vaiko teisių apsaugos specialistai, kad užtikrintų vaiko teises? Juk 600 000  eurų ieškinys prieš tuos, iš kurių mergaitė paveldės turtą irgi yra proto ribas viršijanti beprotystė. Toks ieškinys rodo, jog vaiko mamelei galimai ne visai gerai su realybės suvokimu. Taip pat tai rodo, jog ji vaiką laiko daiktu, kuriuo manipuliuojant galima prasigyventi. Kur yra vaikas, kuriuose vaikų namuose ar atsilikėlių pensionate laikomas – nesakoma. Priminsiu, jog Olgos Girdauskienės byloje L. Stankūnaitės advokatas prašo teismo skirti vaiko mamą jos turto tvarkytoja – nors jeigu motina gyvena su vaiku, toks prašymas yra nereikalingas. Be to, jeigu vaikas gyvena institucinėje globoje, priteistas turtas priklauso vaiko globėjams, o ne mamai, kuri vaiko neaugina. Tačiau vaikas –  tai valstybės paslaptis. Pas vaiką buvo einama su VSD pažymomis. Neva ne visi turi teisę matyti vaiką – valstybės paslaptį. Gal to vaiko nė gyvo nebėra – juk byloje nėra nei jos parašo, nei ji liudija, nei yra koks dokumentas, susijęs su ja. O kad teismuose bylinėjasi mirę asmenys – irgi senas Lietuvos teismų „bajeris“.

Visą šitą bardaką sukūręs buvęs Generalinis policijos komisaras Saulius Svernelis dabar kone naujasis Lietuvos gelbėtojas, kuris pakeis Lietuvą. Jau pakeitė: garsioje byloje, kuri iš viso buvo netiriama, visi liudytojai pavirto nusikaltėliais, o nukentėjusioji – nukentėjusi nuo liudytojų, o ne nuo nusikaltėlių. Ir iš viso neaišku, ar pedofilijos bylos nukentėjusioji gyva, nes jos niekas nematė jau 4 metus. O teismų procesuose, kurie neva jos interesais vedami, ji net nedalyvauja, ir vargu ar apie juos ką nors žino.

Beje, šalia Skvernelio visur dalyvaujanti kita kandidatė Šakalienė – aktyvi gėjų rėmėja: nors netradicinė šeima nėra Ramūno Karbauskio prioritetas, jis, propaguojantis baltų tikėjimą, tikrai negalėtų palaikyti gėjų ir tautos naikinimo per iškrypimą. Gėjų palaikytojai dažnai yra ir genderistai, ir labai palaiko visokius kitokius iškrypimus. Gėjai kartais netgi nesirenka sau pilnamečių partnerių, „verbuoja“ į partnerius dar vaikus, o homoseksualūs santykiai su nepilnamečiais – ką jie laiko norma (kas čia tokio, juk greitai jam eusies 18?) irgi yra pedofilija. Visa šita problema, jog Lietuvoje palaikomi įvairiausio lygio iškrypimai, yra užtušuojami po „tolerancijos“, ir demokratijos vėliavomis.

Kodėl tad buvo įslaptinta mažoji iškrypėlių nuskriausta mergaitė, ir kodėl jos vardu grobiamas jos pačios turtas, neaišku, kieno naudai – apie tai juk niekas nekalba. Gal advokatai išsirašys 50 000 eurų sąskaitą už tokį sunkų darbą, kai teikia ieškinius iš 3 lapų be jokių pridedamų dokumentų?

Juk, kaip minėjome anksčiau – diedukų sklype yra statybos projektas dar vienam namui, o Olgos  Girdauskienės sklypas, kuris iš tiesų yra pirktas jos sūnaus – policininko, namo statybai,  yra šalia komercinės  zonos.

 

Sergey Kanovich. Fryda, kuriai 96

Posted: September 17, 2016 in Uncategorized

LT. Frida gimė rugsėjo mėnesį. Šeduvoje. 1920 metais. Fridai sukako 96-eri.

– Eikš, šokam, – ištarė ji ir švelniai mane apkabino.

Ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta, griežė senas orkestras. Aš visą gyvenimą svajojau išmokti šokti tango, dievaži, visą gyvenimą.

Aš šokau su Frida.

Mes sukomės palengva, ir aš jutau, kaip šoku ne su ja, aš šoku su visais jos prisiminimais – aš šokau apsikabinęs jos vestuves, kai slapta nuo sovietų juos abu palaimino rabinas, aš šokau apsikabinęs jos sušaudytą senelį, šulinį, iš kurio ji semdavo vandenį šabo arbatai, aš buvau apsikabinęs ne seną guvią moterį, aš šokau su jos vyru, skubančiu pas ją į Vokietiją po ketverių metų nežinios, skubančiu iš Šiaulių, į kuriuos laukti žmonos jis grįžo iš Dachau, su vyru, kuris išgirdęs Šiauliuose 1947 metais, kad Frida gyva, teištarė jam žinią iš Vokietijos atnešusiam pasiuntiniui – „ką, mirusieji jau ėmė prisikelti?“, su vyru, kuris įtikėjo, kad Frida gyva, tik tuomet, kai pasiuntinys iš kišenės išsitraukė Vokietijoje Fridos keptų sausainių, aš šokau – ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta – su Šlomu, einančiu naktimis iš Šiaulių pas savo meilę Fridą Ickovič į išvaduotą Bergen-Belzeną, aš šokau su britų kariuomenės džipu, kurio kareiviai išlipo prie Fridos koncentracijos stovykloje, ir vienas iš jų, pagyręs Fridą už litvakišką puikią hebrajų kalbą, pažadėjo ir įvykdė pažadą – sugrįžti vakare su kareiviškos košės katilu, iš kurio vieni pavalgė ir gyveno, o kiti mirė bevirškindami, palaimingai pasirėmę į stovyklos barakų sienas, taip ir likę žvelgti amžiams sustingusiu žvilgsniu į pavasarišką Vokietijos dangų. Ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta – aš sukausi su kareiviu maitintoju, – vėliau jis jai šypsosis iš televizorių, tapęs vienu iš Izraelio prezidentų, – Chaimu Herzogu, tai nuo jo džipo Frida ir dar tuzinas kalinių norėjo ašaromis nuplauti visą karo purvą. Aš šokau su jos gražuoliu garbaniumi Rachmieliu („ak, koks jis buvo vaikas, ak, koks jis buvo gražus“), aš šokau su ta akimirka, kai, grįžusi po priverstinio darbo į getą, Frida neberado dvejų metukų Rachmielio kambaryje, ir niekada, niekada, niekad – ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta – jo neberado, kaip savo atžalų tą dieną nerado dar šeši šimtai Šiaulių geto motinų. Aš šokau su jos praeitimi, – ta ta ta ta, – kuri, man rodės, nepaisant visų negandų, visų ant šito atminties drugelio – ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta – sparnų užgriuvusių nelaimių, yra šilta, kaip Fridos skruostas ant mano peties, kaip jos ranka-drugelio sparnas mano delne. Ir aš nenoriu, – ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta, – nenoriu, kad šokis baigtųsi, aš noriu, kad jis tęstųsi amžinybę, kad drugelis-Frida ir tūkstančiai kitų drugelių nenuplasnotų nežinion, kad skraidytų nuo žmogaus prie žmogaus, nuo žiedo prie žiedo ir jų sparnų negirdimas šlamėjimas, kaip vasaros nakties šiluma, glostytų kūdikiams garbanotas galvas.

Tango su Rachmieliu baigėsi. Padėkojęs, aš palydėjau Fridą.

– Gaila, kad aš truputį šlubčioju, kai šoku, – taria Frida.

– Tu puikiai šoki tango, Frida. Puikiai.

– Aš noriu į Šeduvą. Tu mane paimsi į Šeduvą? Aš ją sapnuoju.

– Būtinai, Frida, būtinai.

Aš išeinu į lauką. Lyja. Mano svajonė šokti tango išsipildė. Ir mano ašaros drauge su Izraelio žiemos lietumi plauna fikusais ir palmėmis apsodintą gatvę. Joje gyvena „La cumparsita“ šokantys
drugeliai.

EN. Frida was born in September 1920 in Seduva. She turned 96 now

“Let’s dance,” she said, and softly embraced me.

Ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta, the old orchestra played. My whole life I dreamt of learning to tango, lordy, my whole life.

I danced with Frida.

We turned slowly, and I felt I wasn’t dancing with her, I was dancing with all of her memories, I was dancing, embraces, at her wedding, when secretly, from the Soviets, the rabbi blessed them both, I was dancing with her murdered grandfather, with the well from which she drew water for the Shabbes tea, I was dancing not with an elderly and attractive woman, but with her husband, hurrying to her in Germany after four years of not knowing, hurrying from Šiauliai, where he had returned from Dachau to wait for his wife, with the husband who, having heard in Šiauliai in 1947 Frida was alive, could only say to the messenger who brought him the news from Germany: “What, have the dead begun to rise already?” With the man who only was convinced Frida was alive when the messenger drew from his pocket cookies Frida had baked in Germany, I danced, ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta, with Shlomo, going by night from Šiauliai to his beloved Frida Ickovič, to liberated Bergen-Belsen, I was dancing with a British military jeep whose soldiers had disembarked at Frida’s concentration camp, of whom one soldier who praised Frida’s wonderful Litvak Hebrew language made a promise and kept his promise: to come back in the evening with a cauldron of porridge, whose eating allowed some to live, while others died in the middle of digesting it, standing against the barracks walls for support and frozen there like religious statues bestowing blessings, left to gaze forever with unwavering eyes towards Germany’s western sky. Ta-ta-ta-ta, tarim-taram-ta-ta-ta-ta I was dancing with the soldier who fed who would later smile back at her from the television set after becoming president of Israel, Chaim Herzog, and Frida and another dozen inmates wanted to wash from his jeep all the filth of war, with their tears. I danced with the handsome curly Rachmielis (“Oh, what a child he was, oh what a beautiful child he was”), I was dancing with that moment when never, never, never again Ta-ta-ta-ta, tarim-taram-ta-ta-ta-ta, she couldn’t find him, just as that day another six hundred mothers of the Šiauliai ghetto couldn’t find their offspring. I was dancing with her past, ta-ta-ta-ta, which, it seemed to me, despite all the losses, all of the misfortunes which fell–Ta-ta-tra-ta, tarim-taram-ta-ta-ta-ta–upon the wings of this butterfly of memory, is warm like Frida’s cheek on my shoulder, as warm as her wing-hand in my palm. And I don’t want, Ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta, I don’t want this dance to end, I want it to go on forever, so that Frida the butterfly and thousands of other butterflies wouldn’t drift off into oblivion, but would fly from person to person, from flower to flower, and the unheard fluttering of their wings would caress like the warmth of the summer night the curly heads of the babies.

The tango with Rachmielis ends. Thanking her, I escorted Frida. “Too bad that I limp a little when I dance,” Frida said.

“You dance the tango wonderfully, Frida. Wonderfully.”

“I want to go to Šeduva. Will you take me to Šeduva? I dream about it.”

“Certainly, Frida. Certainly.”

I go outside. It’s raining. My dream of dancing the tango has been fulfilled. And my tears along with the rain of the Israeli winter wash the street lined with figs and palms. That’s where the butterflies who dance La Cumparsita live.

Sergey Kanovich, facebook.com

Etninės kultūros akcija ”Visa Lietuva šoka”
2016-09-16

Arnoldo Vydmanto nuotr.

Daugiau apie masinę etnoakciją:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-09-16-akcija-visa-lietuva-soka-irode-lietuviai-moka-sokti/148969