Archive for July, 2014

ievute

Foto. Darėm tvarką Afganistane, dabar padarysime tvarką visame pasaulyje

Šiandien, atmintiną karinės operacijos Lietuvos pasienyje dieną, kai bandyta išprovokuoti neramumus ir karą, Vyriausybė, matyt, pagerbdama nekaltai žuvusiųjų atminimą,

primindama mums visiems, jog mes visi tik pelenai ir iš dulkių atsiradę, į dulkes pavirsime,

taigi, mūsų nuostabioji Vyriausybė, prisiėmusi Dvasininko vaidmenį,
“paskelbė”…slaptą mobilizacijos planą.

Jo niekas nežino, tik Petras iš antrukų, ir Juozas iš trečiųjų.

Dar jį skaitė Geležinio vilko brigada, specukai, visi majorai, ir generolai, ir pulkininkai.

Žodžiu, planas toks slaptas, jog iš kariuomenės jau žiemą pradėjo bėgti gabiausieji, o lakūnai pastaruoju metu dėl slapto ir nieka nežinomo plano vaikšto su ratilais po akimis.

Kai kurie skrido jau per žemai Anykščiuose. Nes niekas nenori mirti.

Toks sutapimas, jog birželio 19 dieną Seimas šiek tiek pataisė Karo tarnybos įstatymą, ir numatė jo 4 str., jog kurti naujas kariuomenės struktūras galima bus iš…užsienio fondų.

Vakar Hitachi atėjo į Lietuvą, ir, koks stebuklas!

Šiandien jau skelbiamas mobilizacijos planas.

Juk mobilizacijai sukuriamos naujos struktūros, bingo!

O jas galima remti kad ir Hitachi suteikta “paskola”, – atsidėkojimu už tai, kad atominis grybas leido paminti Tautos valią, išreikštą referendume.

Hitachi, kuris niekur nelaimi konkursų, ištrauktas su savo nusenusiu reaktoriumi iš atominio šiukšlyno, nuo šios bus labai gerbiamas strateginis investuotojas. Kaip Leo, kaip Williams, kaip Kauno šiluminė elektrinė.

Ir dar daugiau bus gerbiamas už visuotinės mobilizacijos fundavimą.

Ačiū Hitachi. Mes jus mylime. Niekada nebūtume sulaukę karo, jeigu ne jūs! Šaunuolėliai mūsų.

Vilkas1

During summer holiday, the Government of Lithuania cannot relax.
Today it was special Mobilisation plan set, it is secret.

All, the volunteers of army, all those who were in army, must go and fight.

For what – nobody knows.

To fight whom – nobody knows.

Who attacks Lithuania – it is a secret.

Maybe those from Mars?

That Lithuania acts like colony, it is clear from today’s actions.

America says you must fight – they listen.

America maybe will creat an enemy.

Actually, it is created.

It is terrible Russia, who attacks Lithuania every day in every politic’s minds.

Can somebody answer the question – why when all the Europe peacefully – except Ukraine – enjoys summer, Lithuania wants to fight?

To fight whom?

Who is this enemy attacking? Russia – because of payed back economic sanctions?

yes, milk costs almost nothing. Borders maybe closed.

But with a war you will never open the border for purchase.

Hello, mind – did it disapear because of summer sun rays???

aitvaras

Lietuvos niekas nepuola. Negrasina, nekirkina, neerzina. Pienas – pirkau šiandien – kainuoja 79 centus.

Čia dėl “karo su Rusija”, kai kaimynai nebepriima nei mūsų, nei kitų pribaltikos kaimynų prekių.

Actas tiesa kainavo kurią tai dieną 1,12 Lito, nespėjau nusipirkti. Nes jeigu pirksiu dideliais kiekiais, dar sakys, kad Mildos pasekėja. Ir nebeliko.

Mano durna galva, tai iš ginkluomenės patyrusieji bėga.

Žiemą pabėgo geri keli. Bandė juos sulaikyti, grasinti, o jie ne, neturime pašaukimo, nėra idėjos, išeiname.

O pasirodo labiau specializuotieji viską žinojo pusė metų į priekį.

Visokie ten vilkai ir meškos – jie viską žinojo.

Kad jeigu ir nebus karo prieš marsiečius, vis tiek visus tikins, kad marsiečiai puola.
Įdomiausia, jog mobilizaciją skelbia tada, kai taikos ketinimai paskelbti Novorosijoje.

Kai taikos vėliava pradėjo mojuoti net pačios agresyviausios šalys.

Lietuvoje jau beveik metai keliama panika, ir žvalginama dalgiais, nes ginklų normalių net nėra.

Tik klausimas, ar Lietuvoje irgi paruoštas toks pat planas kaip ukropijoje? Kur pjaustymui organų pasiruošta, moterų bombardavimui – čia tam tie gradai pripirkti?

O atominis grybas – ji savo “dūche” ar visiškai dūche pasidariusi?

Picture 030

Nuotr. Sulikienė Kristina Alytaus šventėje pas Geležinį vilką. “Visada kovoju teisiniais metodais”.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMUI
Kristina Sulikienė

Skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutarties atmesti mano skundą IT Nr. 6639-111/2014
2014 07 31

Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutartį dėl mano skundo, kuriuo prašiau panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokurtaūros prokurorės neteisėtą 2014 m. balandžio 10 d. nutarimą nutraukti mano mažametės dukterėčios Deimilės Rimantės Apanavičiūtės – Lietuvos pilietės paiešką, ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro 2014 m. gegužės 6d. nutarimą atmesti mano skundą.
Teismas iš viso nesigilino į tuos nutarimus, kuriuos aš skundžiau: kad juose nėra nei kruopelytės motyvacijos, yra tik formalūs sakiniai, kad „vaikas rastas“ ir nurodomas kažkoks Essone nekonkretus regionas Prancūzijoje. Essone regione, kaip paaiškino mano advokatas Stanislovas Tomas, yra 32 vaikų namai.
Taip pat paieška vykdyta dėl mano dingusio Romualdo Apanavičiaus, brolio, ir nurodyta, jog „rastas jūroje prie Ostija miesto“ Ir viskas.
Teismas nevertino ir neapsvarstė prokurorų darbo broko ir nekonkretumo, o ėmėsi išvedžiojimų.
Teismas iš viso nekreipia dėmesio į tai, jog vykdydami paiešką pareigūnai dėjo pastangas bendradarbiaudami su Lietuvos valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pareigūnais perimti jurisdikciją Lietuvai ir sugrąžinti vaiką į kilmės šalį.
Jog minėtoje tarnyboje užvesta mažametės paieškos ir globos, o jeigu vyks procesas toliau – įvaikinimo byla.
Nekreipė dėmesio ir į tai, jog Prancūzijos policijoje, Paryžiaus komisariate, dar sausio 4 dien1, mano ir mergaitės tėvo tėvo (senelio) Romualdo Apanavičiaus prašymu užvesta paieškos byla, ir galima tik tokiomis aplkinkybėmis, jeigu Lietuvos teisėsauga rodo pastangas ir norą surasti vaiką. Jeigu Lietuvos valstybė nerodo jokių pastangų, ne vaiko kilmės šalis irgi neprivalo stengtis.
Teisėjas Jonas Ivanauskas elgiasi ne kaip Lietuvos teisėjas, o galimai advokatauja tiems Prancūzijos piliečiams, kurie galimai įsirašę į eilę įsivaikinti mano mažametę dukterėčią, kuri pagal pirmumo teisę privalo būti įvaikinama giminaičių ir kilmės – tai yra, Lietuvos, šalyje.
Teismas iš viso niekaip neatsižvelgia į mažamečio vaiko interesus, o gina tik tyrimą kliudančius prokurorus. Kurie priėmė neteisėtus ir nesuvokiamus nutarimus, kuriuos nėra nei motyvuojamosios, nei konstattuojamosios dalies, nėra loginių ir teisinių paaiškinimų.
Teismas laiko, jog atsakyti tyrime į klausimą, su kuriuo kreipėsi pareiškėjas – aš kreipiausi nurodžiusi, jog mano dukterėčia yra kažkur Prancūzijos vaikų namuose – yra teisėtas prokuratūros darbas.

Teismas laiko, jog iš viso niekaip neprisidėti prie vaiko grąžinimo namo yra teisėta ir sveikintina.
Teismas rašo „tačiau ši aplinkybė rodo, jog Deimile Rimante Apanavičiūte rūpinasi ir ją globoja Prancūzijos Respublikos valstybinės institucijos“ – tačiau teisėjui, turinčiam aukištąjį teisinį išsilavinimą, net neateina į galvą patikrinti, ir pasižiūrėti Prancūzijos respublikos Civilinį kodeksą, jog tokia situacija negalima, jeigu vaikas turi bent vieną artimą giminaitį Lietuvoje. Pirmiausia Prancūzija privalėjo pranešti tiek Lietuvos institucijoms, tiek visiems vaiko artimiems giminaičiams apie tai, jog vaikas lieka be artimųjų globos, ir vaiką perkelti į šeimą, o ne į vaikų namus. Prancūzija jau 8 mėnesius piktybiškai pažeidžia įstatymus, ir už tai turės atsakyti įstatymų nustatyta tvarka tarptautiniame teisme. Kodėl Lietuvos institucijos ir netgi teisėjas tiesiog jaučia pareigą prisidėti prie Prancūzijos daromo grubaus teisės pažeidimo – lieka neaišku.
Teismas pripažįsta, jog vaikas neteisėtai laikomas Prancūzijoje, bet nusprendžia, jog jokių pastangų dėti nereikia, kad vaikas grįžtų gyventi į Lietuvą.
Teismas galimai apsimeta, kad nesuvokia, jog jeigu vaikas patekęs valstybės institucijų žinion, tai vaiko atstovas yra Prancūzijos valstybė, o ne motina. Tačiau toliau svarsto, jog neturi įrodymų apie tai, kad motinai atimtos teisės.
Tačiau kokiu fantastiniu būdu vaikas patekęs valstybės, svetimos, kitos valstybės žinion, irgi nepaaiškina.
Šie ir kiti išvedžiojimai yra dar didesnis ėjimas į tamsų mišką, dar didesnis klaidinimas.
Teisėjas rašo, jog mano dukterėčią globoja Prancūzija.
Paskui rašo, jog mano dukterėčios motinai neatimtos motinystės teisės.
Viskas tvarkoje, tegul rašo šitus savo veikiau subjektyvius pamąstymus – teisėjas baudžiamojoje byloje imasi aiškinti civilinės teisės dalykus. Abejoja mano įstatymine teise globoti ir įsivaikinti savo dukterėčią, šiai likus be globos Prancūzijoje – ką teismas pats savo nutartyje pripažįsta, rašydamas, jog vaikas yra Prancūzijos globoje.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas keliais Senato nutarimais yra nusprendęs, jog bylos dėl mažamečių ir nepilnamečių apima viešąjį interesą, ir teismas turi būti aktyvus. Teismas ne tai kad turi teisę, bet turi prievolę išeiti iš bylos skundo ribų, ir imtis aktyvių veilksmų, jeigu šalys ar institucijos nesiima. Tas pats galioja šiame atvejyje.
Teismas rodo tokį pasyvumą, net nesidomi, jog yra pažeisti Prancūzijos civiliniai įstatymai, nes Prancūzija neturi teisės laikyti vaiko nei vienos dienos, tuo labiau ruošti prancūzams jo įvaikinti, jeigu Lietuvoje yra giminaičiai, kurie ieško vaiko ir pasiryžę jį globoti ir įsivaikinti.
Aš prašymus dėl globos esu pateikusi, pristačiusi visus reikiamus dokumentus, mano teistumas, charakteris, pajamos jau patikrinti yra, kaip ir mano vyro. Mes atitinkame tiek globėjų, tiek įvaikintojų reikalavimus.
Teismas tyčiojasi iš mano sakinio, jog aš noriu įgyvendinti savo civilines teises – sugrąžinti mergaitę į Lietuvą, ir kažką abstrakčiai postringauja apie Giedrės Ramanauskaitės teises, nors kelių tarnybų žiniomis, ir teismas tą patvirtina, ji gyvena Italijoje ir į Lietuvą grįžti net neketina. Vaikas gyvena Prancūzijoje, neaišku kur, neaišku kokiu juridiniu pagrindu galimai laikomas įkaitu – Lietuvos pilieties svetimoje šalyje, ir teismas privalo būti aktyvus, jeigu prokuratūrai absoliučiai nusispjauti į Lietuvos pilietę.

Teismo funkcija – išnagrinėti mano skundą, o ne teisinti neteisėtus prokuratūros veiksmus.
Teismas iš viso nepasisakė dėl mano skundo argumentų, kad prokurorų nutarimuose nėra jokios motyvacijos, nėra įrodymų, kurie pagrįstų ką jos sako.
Jokios nuotraukos ir jokio įrodymo, kad Ostija mieste rastas lavonas mano brolio, nėra.
Abstraktūs ir deklaratyvūs, ir galimai nemokšiški teisėjo samprotavimai, jog Italijoje gal galioja kitokia asmenų kūnų atpažinimo tvarka, yra apgailėtinas bandymas pažeisti mano teises: tiek surasti dukterėčią, tiek sužinoti tiesą, ar tai tikrai mano brolis žuvo, ar tik padaryta šlykšti klaida.
Visame pasaulyje atpažįstant lavonus galioja ta pati taisyklė: atpažįsta du artimieji. Giedrė Ramanauskaitė teigiama, jog yra žmona – nors aš niekada nemačiau santuokos liudijimo, nemanau, kad jis yra ir byloje. Kaip matome, jos net pavardė yra mergautinė.
Teigiama, jog jog esą ji atpažino, tačiau panašiau, jog ji galėjo pasinaudoti situacija, kad rastas kažkoks neatpažintas kūnas ir atnešti mano brolio dokumentus policijai. Rytiniuose laikraščiuose buvo tokia motyvacija, jog „nebus įmanoma atpažinti, jeigu nebus rasta, jog kažkas paieškomas“. Oficialiai aš ieškojau brolio per Interpolą, buvo gauta kažkokia informacija, jog jis kažkur Italijoje.
Rytiniuose spaudos pranešimuose kovo 12 d. yra parašyta itališkai, jog kūnas rastas be jokių dokumentų, jo amžius apie 50 metų, ir jeigu niekas nebus paskelbęs paieškos, nebus įmanoma atpažinti. Kūnas „atpažintas“ tik po penkių su puse valandų po radimo. Pranešama, jog atpažino „pakrantės apsaugos viršininkas“. Netikėti Italijos dienraščiais – vienintele man prieinama informacija – neturiu teisės. Man niekuo nepadėjo Lietuvos ambasados ministras patarėjas, kuris nuo manęs slėpė informaciją, ir nervijosi, kodėl tai, kad aš ieškau brolio, sužinojo Romos policija. Jis man skųsdamasis jog jiems ribojamos minutės, skambino man iš Italijos, ir pagrindinis klausimas buvo – kaip Italijos policija sužinojo, jog aš ieškau? Sausio mėnesį tas pats ministras man sakė, jog neprivalo su manimi kalbėtis, nes mano brolis jokios sesers neturi. Beje, kai sausio mėnesį klausiau, kaip jis žino, jog ambasadoje buvo būtent mano brolis užėjęs, atsakė „dokumentus parodė“. Bet kad tikrai čia jis – irgi negalėjo paaiškinti, pasakė, jog neturi teisės su manimi kalbėtis. Jog nežino, kas aš esu.
Romos policija, nors jai buvo perduoti mano duomenys, – tai padarė Vilniuje veikianti Italijos ambasada, kuriai apskundžiau Lietuvos ambasados veiksmus, kad ji absoliučiai nieko nenori padėti – su manimi nesusisiekė. O itališkai aš nemoku. Tačiau Italijoje galioja tokia pati kūnų atpažinimo tvarka, kaip Lietuvoje ar Afrikoje. Atpažinti „dėka dokumentų“, kaip pranešė visi Italijos laikraščiai, nėra teisėta veikla. Ar tikrai Giedrė Ramanauskaitė yra Italijoje – aš tokių duomenų neturiu. Ir aš ieškojau ne jos, o mergaitės ir brolio, ją įrašė kaip jų šeimos narį, kad ieškotų visų dingusių kartu.
Kodėl tuo pačiu metu, policininkei pradėjus vartyti duomenų bazes, pradėjus ikiteisminį tyrimą, atėjo neva netyčia faksas neva iš Italijos – aš suprantu, kaip kliudymą vykdyti paiešką, nes galimai buvo bandoma sukliudyti, kažkokiu tai būdu sužinojus, jog pradedamas ikiteisminis tyrimas. Greičiausiai tiesioginio prisijungimo prie policijos sistemų, turėjimo ten pažinčių. Nes kaip sutapimą faksą, gautą tuo metu, kai aš apie 17 val. sėdėjau policijos nuovadoje budinčiame skyriuje, traktuoti negaliu.
Taip pat G.Ramanauskaitės prisigalvojimai, jog ji čia nenori bendaruti nieko neturi bendra su vaiko paieška, nes ji vaiko neaugina jau nuo lapkričio mėnesio, įstatymiškai yra neatstovaujantis vaiko asmuo, ir negali spręsti už vaiką, kas jam geriau, nes tuo labiau, pats teisėjas pripažįsta, jog vaiką „globoja ir juo rūpinasi Prancūzijos valstybės institucijos“.
Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba dar gegužės mėnesį kreipėsi į Prancūzijos teismus, kad sugrąžintų vaiką į Lietuvą. Teisėjas tai turėtų matyti iš bylos meždiagos, nes ši tarnyba ne kartą ir ne du kreipėsi į paiešką vykdančius pareigūnus, kad suteiktų inforemaciją. PASKUTINĮ KARTĄ buvo nesuteikta jokia informacija. Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba šiuo metu yra įstatyminis vaiko atstovas nuo Lietuvos respublikos, ir prokuratūra privalėjo suteikti visą informaciją. Kodėl matytdamas teismas šių dalykų nefiksuoja, ir aiškina kažkokius postringavimus, neina suvokti. Teisėjas nepaaiškina nieko. Mini, jog esą aš neturiu įstatyminių teisių. Deja, turiu, tai yra išaiškinusi Prancūzijos Teisingumo ministerija 2014 02 27 raštu, jog aš pati turiu kreiptis į Prancūzijos teismus dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą su pretenzija, auginti šį vaiką, kuris yra mano brolio vaikas.
Kodėl Lietuvos prokuratūra jaučia malonumą atimti šitą galimybę, ir leidžia, kad vaikas būtų laikomas nežinia kur ir galimai įvaikinamas svetimų žmonių – man yra nesuvokiama. Teisėjas turėtų vadovautis įstatymais, o ne ginti prasižengusius ir savo darbo tinkamai neatliekančius prokurorus.
Jeigu iš bylos pašalintas susirašinėjimas su vaikų teises atstovaujančia įstaiga, dokumentus, susijusius susirašinėjimus atsinešiu į teismo posėdį ir parodysiu, jog vyksta intensyvūs darbai ieškant mergaitės, bet Lietuvos prokuratūra, o dabar ir teismas, ne padeda, o trukdo vykdyti paiešką, tyčiojasi, aiškina, jog viskas tvarkoje, kad Lietuvos pilietę globoja Prancūzija – tarsi mes neturėtume darbų, namų kur gyventi, tarsi mūsų šeima, garsūs mokslininkai, būtume kokie asocialūs.
Iš viso nepasitikiu Giedre Ramanauskaite, ir kalba eina ne apie jos veiksnumą, o apskritai, apie jos elgesį, galimai išviliojant mano brolio šeimą iš Lietuvos, nepasiėmus jokių daiktų, o paskui kliudant jo ieškoti. Man kreipusis į policiją dėl paieškos, kaip minėjau, iš karto atėjo kažkoks faksas be jokio numerio, kad atseit mano brolis Italijoje. Bet jokių įrodymų, kad jis ten buvo nėra.Viskas remiama jos žodžiais. Slepiamos lavono nuotraukos. Aš rašiau ir į Lietuvos, ir į Italijos ambasadą, ir į Italijos policiją – niekas man nesuteikė pagalbos, įsitikinti, kad čia tikrai brolio lavonas. Todėl jo paieška privalo būti tęsiama. Šitame tyrime turi būti įsitikinta, kad čia tikrai jo lavonas, arba atmesta, jog jo lavonas ir jis turi būti ieškomas toliau.
O ne kad teisėjas rašo, jog „netikėti nėra pagrindo“.
Teisė nėra religija. Teisė remiasi faktais ir įrodymais, o ne tikėjimais.
Giedrė Ramanauskaitė nėra patikimas žmogus, kuriuo galima tikėti ir pasitikėti. Patikimas žmogus nebūtų pirma išvežęs be artimųjų žinios vaiko, antra, nebūtų jo praradęs. Yra telefonai, galėjo skambinti ir prašyti pagalbos, vaikas jau nuo lapkričio būtų gyvenęs Lietuvoje. Dabar vaikas dėl neatsakingų veiksmų turi gyventi nežinia kur. Kur – prokuratūra atsisako nustatyti. Policija, Vilniaus V komisariatas atliko begalę ikiteisminio tyrimo veiksmų, greičiausiai gavo visus atsakymus, ir tada prokuratūra nusprendė tyrimą nutraukti, o informaciją apie vaiką – paslėpti, vietoj to kad tyrimo rezultatus įgyvendintų.
Neaiškios aplinkybės, kaip vaikas atsidūrė Prancūzijos vaikų namuose. Galėjo būti, jog tikrai niekas tų teisių neatėmė – galėjo rašytiniu pareiškimu vaiko atsisakyti. Galėjo vaikas būti paimtas be teisinio pagrindo: pats teisėjas tai išsiduoda, tas pats matyti iš raštų man – nėra jokio teismo sprendimo, kuriuo atimtas būtų vaikas. O Prancūzijos įstatymai numato, jog reikalingas teismo sprendimas. Vadinasi, vaiko galėjo būti atsisakyta rašytiniu pareiškimu arba iš viso be jokio pareiškimo. Galėjo vaikas būti kur nors paliktas. Visais atvejais, teisėjo veiksmai nedovanotini, ir nelietuviški. Neatitinka Teisėjo duotos priesaikos.
Tai turi būti aiškiai išdėstyta vaiko paieškos tyrime, o ne teigiamos dviprasmybės, jog neįmanoma nieko išsiaiškinti.
Kokią teisę iš viso teisėjas turi vaiką dovanoti Prancūzijos Respublikai? Pagal kokį įstatymą jis grindžia šitą nuostatą, jog tyrimas atliktas išsamiai, nes nustatyta, kad vaiką globoja Prancūzija? Gal mano dukterėčia Prancūzijos pilietė, kad ją gina ir globoja Prancūzija? Tai turėjo būti paaiškinta, ir įrodyta.
Teisėjo nutartis yra kai kur beprasmybių kratinys, kažkokių tikėjimų, prielaidų santrauka, bet nėra jokių tvirtų teiginių, kodėl nustačius tą patį – jog mano dukterėčia yra kažkur – neaišku, kur – Prancūzijoje tai galima laikyti, jog paieška atlikta ir žmogus surastas.
Teisėjas, kuris nesutinka panaikinti nutarimų, turi įrodyti, jog „Prancūzija, Essone regionas“ yra tikslus adresas, jog tai koordinačių tikslumu nustatyta, jog nuvažiavus adresu „Essone regionas, Prancūzija“ įmanoma pamatyti mergaitę. Taip pat įrodyti, jog vaiko niekas nelaiko per prievartą, jog yra teisėtas pagrindas Prancūzijos Respublikai taip elgtis.
Tačiau nutartyje nieko panašaus nėra parašyta. Yra tik prielaidos, pamąstymai, aiškinimai.
Todėl tokia NUTARTIS privalo būti panaikinta.
Man taip pat neramu ir dėl Giedrės Ramanauskaitės- ar tikrai ji yra laisva, ar jos veiksmų laisvė nesuvaržyta, ar nėra iš jos jėga atimtas vaikas, ir ji pati prigrasinta vaidinti, jog ji tą vaiką esą atsiims.
Pagal Prancūzijos civilinius įstatymus, pralaikius 6 mėnesius vaiką globoje, jis patenka į įvaikinamų sąrašus.
Teisėjo toks atsainumas ir darbas įvaikinimo tarnybų labui stebina ir šokiruoja.
Aiškinimas, jog G.Ramanauskaitė turi visas teises į dukrą – tačiau tai neatitinka Prancūzijos civilinio kodekso reikalavimų. Ir to, ką kitame sakinyhje rašo teisėjas: jis rašo, jog vaiką globoja Prancūzija. Yra įmanoma tik kad būtų vienas įsatyminis atstovas vaikui. Vadinasi, tas atstovas pasidaręs Prancūzijos Respublika. Tačiau ji tuo globėju tapusi nelegaliai, nes pagal Prancūzijos civilinius įstatymus, pirmiausia turėjo išsiaiškinit, ar tikrai nėra jokių giminių, kurie gali ir nori jį globoti. Prancūzijos civiliniai įstatymai prieinami ir lietuvių kalba, teisėjas privalėjo juos susirasti ir taikyti, kalbėdamas apie šią tarptautinę bylą, o ne spręsti „iš lubų“, apie Prancūzijos civilinę teisę, taip pat kaip apie Italijos baudžiamojo proceso teisę, kas liečia lavonų atpažinimo procedūrą.
Todėl remiantis išdėstytu, ir vaiko interesais, kurie apima viešąjį interesą, teismo prašau:
1. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 07 18 nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2014 04 10 nutarimą bei aukštesniojo tos pačios prokuratūros 2014 05 06 prokuroro nutarimą.
2. Informuoti apie rezultatus, taip pat šios bylos eigą ir Valstybinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, kuri vykdo vaiko grąžinimo į kilmės šalį procedūrą.
Kristina Sulikienė

schema

Buvę JAV CŽV, Valstybės departamento, NSA, Valstybės žvalgybos tarybos, FTB, Užsienio reikalų tarnybos žvalgybų veteranai profesionalai (VIPS) paskelbė pareiškimą, kuriame paragino Prezidentą B.Obamą pateikti, kokius turi įrodymus dėl Malaizijos lėktuvo numušimo, ir baigti tragedijos hiperbolizavimą.

„JAV ir Rusijos santykiai dėl Ukrainos vystosi pavojinga kryptimi, ir mums toli gražu neaišku, ar Jūsų patarėjai supranta situacijos paaštrėjimo pavojingumą.

„New York Times“ ir kitos žiniasklaidos priemonės pateikia jautrius ginčo klausimus kaip buką faktą, remdamiesi tuo, kad tai patvirtina šaltiniai iš JAV Vyriausybės.

Jau praėjo 12 dienų po Malaizijos lėktuvo, skrydis 17, numušimo, o Jūsų administracija vis dar neturi surašiusi koordinuojamos žvalgybos išvados vertinimo: kokie yra įrodymai, nurodantys, kieno tai atsakomybė. Dar mažiau įtikina nuolatinis ir pakartotinis teigimas, kad lėktuvą numušė Ukrainos separatistai Rusijos patiekta raketa.

Jūsų administracija nepateikė jokių palydovinių vaizdų, kad separatistai turėjo tokį ginklą, ir yra dar keletas kitų „šunų, kurie nesulojo“.

Vašingtono, o taip pat ir Jūsų, patikimumas ir toliau grius, jeigu jūs nenorėsite – o gal negalite? – pristatyti daugiau apčiuopiamų įrodymų, negu administracijos teiginiai“, – teigiama JAV žvalgybos profesionalų veteranų (VIPS) kreipimesi į JAV Prezidentą B.Obamą.

Žvalgybos veteranai sako įžvelgiantys tokią negatyvią perspektyvą B.Obamai ir Vašingtonui, atsižvelgdami į bendrą, per 260 metų surinktą JAV žvalgybos patirtį.

„Mes, žemiau pasirašiusieji buvę žvalgybos pareigūnai, norime pasidalinti su Jumis mūsų susirūpinimu dėl iki šiol nepateiktų įrodymų, tačiau apkaltinus Rusiją Malaizijos lėktuvo numušimu.

Mes esame žvalgybos veteranai ir nei vienas iš mūsų negauna užmokesčio nei iš CNN, Fox News ar kitų šaltinių. Mes pateikiame šį memorandumą, kad parodytume Jums kitokią perspektyvą.

Kaip žvalgybos veteranai analitikai, kurie įpratę laukti – išskyrus, aišku, neatidėliotinas aplinkybes – įtikinamos informacijos, prieš priimant skubotą sprendimą, manome, kad kaltinimai Rusijai privalo turėti kietus pagrindus, įrodymai turi būti kur kas įtikinamesni. Ir naudojami kaip koziriai, ypač tokiame jautriame incidente, kaip lėktuvo numušimas.

Mums taip pat kelia nerimą tas diletantiškas būdas, kaip tie neaiškūs ir nerimti įrodymai buvo pateikti, – per „socialinius tinklus“.

Kaip žvalgybos profesionalai, esame šokiruoti dėl tokio neprofesionalaus dalinės žvalgybos informacijos panaudojimo. Kaip amerikiečiai, mes tikime, kad, jeigu Jūs iš tiesų turite kur kas svaresnių įrodymų, Jūs rasite būdą, kaip tai paviešinti be atidėliojimų.

Kaltindamas Rusiją tiesiogiai ar netiesiogiai, Valstybės sekretorius Džonas Kerry buvo garantuotai tikras. Nors – nė vieno įrodymo. Jo teiginiai atrodo skuboti ir padarė meškos paslaugą bandant „nunuodyti prisiekusius“, – pareiškė buvę JAV žvalgybų profesionalai, negalėdami daugiau tylėti, matydami, kaip Barakas Obama su Džonu Keriu diskredituoja ir griauna JAV žvalgybos prestižą – tai, kas sunkiai buvo kuriama 260 metų.

Jie teigia, kad B.Obama nepasimokė iš buvusių prezidentų klaidų – JAV žvalgybos istorijoje jau yra buvęs atvejis, kai „R.Reigano administracija, norėdama apdergti sovietus, pateikė Jungtinėms Tautos sufalsifikuotus kaltinimus“.

„Kaip ir visam pasauliui“, – „nešvarų“ R.Reigano administracijos atvejį – kai suklastoti kaltinimai buvo pateikti net Jungtinėms Tautoms – B.Obamai priminė JAV žvalgybų veteranai profesionalai.

B.d.

Kreipimąsi į B.Obamą pasirašė:

William Binney, former Technical Director, World Geopolitical & Military Analysis, NSA; co-founder, SIGINT Automation Research Center (ret.)

Larry Johnson, CIA & State Department (ret.)

Edward Loomis, NSA, Cryptologic Computer Scientist (ret.)

David MacMichael, National Intelligence Council (ret.)

Ray McGovern, former US Army infantry/intelligence officer & CIA analyst (ret.)

Elizabeth Murray, Deputy National Intelligence Officer for Middle East (ret.)

Coleen Rowley, Division Counsel & Special Agent, FBI (ret.)

Peter Van Buren, U.S. Department of State, Foreign Service Officer (ret.)

Ann Wright, Col., US Army (ret.); Foreign Service Officer (resigned)
http://www.komentaras.lt

The New York Times reports that beginning in 1945, the FBI began spying on the French philosophers, fearing that their ideas on being and nothingness were part of a plot against the United States:
[Sartre and Camus]’s lectures at Columbia University were well attended by students and faculty members — and by agents from J. Edgar Hoover’s F.B.I.
Yet Sartre, on his visit, was actually invited to the Pentagon; Camus, in contrast, “was stopped at immigration…Hoover sent out a ‘stop letter’ to all U.S. customs agents saying this man should be detained,” Mr. Martin said. Eventually, Camus was allowed to proceed to New York, where his novel “L’Étranger” (“The Stranger”) had just been published in English.
“Hoover thought there must be some kind of conspiracy between communists, blacks, poets and French philosophers. He was hoping for some kind of evidence of conspiracy,” he said.
The F.B.I. was baffled by Sartre. “These agents were trying to work out what the hell existentialism was all about,” said Mr. Martin, adding that “20 years later there’s a note in Sartre’s file saying ‘I can’t work out if he’s pro-Communist or anti-Communist.’ They were still baffled!”
“Camus had been a member of the French Communist party, but the F.B.I. didn’t seem to know that,” said Mr. Martin. “The thing that disturbed them was that he was a member of the resistance.”
– See more at: http://disinfo.com/2013/12/fbi-spied-sartre-camus-effort-unravel-subversive-conspiracy-behind-existentialism/#sthash.4XyY5JMS.dpuf

Neblogi pamąstymai apie nevaržomą emigraciją, ir kas toliau bus?

veliava LT

Nuotr. Kada Lietuvos saugumas pradės dirbti Lietuvai, o ne prieš Lietuvą??

Nustebino paskutinis įžūlumas.

Vienas draugas žurnalistas jau kažkurį laiką pasakoja apie rusą, kuris iš tiesų jaučiasi lietuviu, ir norėtų gyventi Lietuvoje. Bet problema, kad jaučiasi pakylėtas, nuo žemės atitrūkęs, todėl į jokius archyvus neina. Gal galėtų šitas žurnalistas padėti, pakalbėti, užklausimų keletą parašyti.

Toks keistas sutapimas, jog žurnalistas neseniai tik vos prieš dvi savaites atsistatė teisę gintis disertaciją, ir jam kapsi “deadlainas”, ir laiko mažėja kiekvieną dieną.

Na, žurnalistas geras pasitaikė, parašė keletą užklausimų, Migracijos tarnyba atrašė malonų raštą su išaiškinimu, kad vis tik reikėtų įrodyti lietuvišką kilmę, ir nebūtų problemų.

Žurnalistas parašė man.

Klausia, ką daryt.

Nemoku jums paaiškinti, kokiu būdu pajaučiu “kontrikų” skyriaus smarvę.

Rašau tam žurnalistui: “O tau čia nepanašu į Garliavą? Kad teisinių dalykų mes nepaisysime, į Seimą eisime, garsūs pasidarysime: čia gi gryna politika? ”

“Ta prasme?”

“Šitas žmogus tave tiesiog kažkam provokuoja.”
“Kalbi kaip saugumietė”.
“Ir gerai, kad kalbu kaip saugumietė. Pagalvok”.

” Na jo, man atsibodo jo stūmimas ant Lietuvos, tarsi provokavimas, kad aš rašyčiau kažką priešiškai. Ir galiausiai turbūt būtų iš manęs padarę valstybės priešą? Jeigu aprašyčiau šitą istoriją?”
“Bingo.”

“Jis sako, kad visi archyvai sudegę, ir jis negali nieko įrodyti”.

“Melas. Jeigu Karaliaučiaus archyvas sudegė, yra Berlyno archyvas, yra Vašingtono CŽV archyvas. Mes ten visi surašyti”.

“Tas save prūsu laikantis žmogus pažįsta Liogę, ir aš iš viso nesuprantu, kodėl jis nurodydamas kad dirba “Danguje”, ten nepaprašo pagalbos”.

“Na tu pagaliau pradėjai mąstyti. Tikrai – kodėl? Kodėl toks dramatizmas, jog noriu gyventi Lietuvoje, kalbu lietuviškai, o manęs taip nemyli mano dvasinė Tėvynė”.

 

Pagrindinė to ruso motyvacija – dukrai suėjo mokyklinis amžius, ir ji būtinai turi mokytis Lietuvoje. Būtinai Lietuvoje – Karaliaučiaus lietuviškos mokyklos ir klasės netinka?

Galiausiai pasiūlau persiųsti Karaliaučiaus lietuviškų mokyklų sąrašą.
Pasirodo, didysis lietuvybės puoselėtojas, prirašęs krūvas laiškų žurnalistui, nesugebėjo į google sistemą įsivesti dviejų žodelių “lietuviškos mokyklos” ir pridėti”Karaliaučius”.

Jeigu Liogė ar kita “dangaus” kompanija čia skaito – prašome susipažinti. Karaliaučiuje lietuvių kultūra labai plačiai propaguojama. Yra pradinės klasės lietuviams. Tas “kenčiantis” “baltas” laisvai gali leisti dukrą į vieną iš berods dešimties variantų.

Toks ten ir lietuvybės puoselėtojas!

Priminsiu, jog karinė žvalgyba ir kontržvalgyba jau seniai pramąstė, kokiais keliais skverbtis į Rusijos Federaciją, todėl dar tarybiniais metais buvo pasirinktas “prūsiško palikimo” kelias. Buvo važinėjama į ekspedicijas, taip pat po Nepriklausomybės atgavimo. Ekspedicijų metų tokie ekspeditoriai kaip Patackas, aišku, apsižiūrėdavo ir karines bei kosmines bazes. Ilgainiui kai kuriems mokslininkams Rusijos Federacija išrašė draudimus kada nors įvažiuoti į jų valstybę.

Tas “baltų kultūros išpažinėjas”, kuris “gyvena kosmose” yra tipiška saugumo figūra. Saugumas neveikia tiesiogiai. Jis veikia per įvairias religines, menines, kultūrines priemones, raiškos formas. Šis Rusijos pilietis kuria baltiškas dainas, ir gali bet kada įvažiuoti į Lietuvą, pakoncertuoti, o vėliau susitikti su savo revoliuciniu būreliu, ir strateguoti neramumus Karaliaučiuje, Maskvoje, organizuoti Maidanus.

Gali būti, jog nepaliaujamai krutant saugumo revoliucionieriams, jis tikrai turi atvykti gyventi į Lietuvą. Bet netikiu, jog saugumo chebra negali savo draugui išrašyti gyvenimo leidimo. Juk visokie juodaodžiai, būdavo priregistruojami viename name, tarsi gyvenantys kartu su kitais 500 žmonių, vyko STT tyrimai, ir nieko. Tyla. Tai gal kas nors pakonsultuoti galėjo tą rusą, jog yra fiktyvi registracija, fiktyvūs gyvenimo leidimai, reikia tiek ir tiek tokiai ir tokiai chebrai susimokėti. Ir dar STT. Kad nevykdytų tyrimo dėl korupcijos.

O ne provokuoti žurnalistą, kad jis rašytų straipsnius, kokia bloga Lietuva.

Ypač jeigu šitas žurnalistas sulaukęs grasinimų, kad “aš tave stebiu, o aš ne visada esu geras, galiu būti piktas” nuo tokių revoliucionierių kaip menininku prisistatantis desantininkas Jonas Ohmanas, kuris neslepia draugystės su JAV CŽV karininku Andrew Eiwa, kuris, kalbama susijęs su Al Quedos kūrimu, bei neslepia susijęs su Čečėnijos karu.

 

Kai rimta chebra nori pakenkti, tai reikia elgtis apdairiai. Visus probaltus labai mylime ir labai laukiame Lietuvoje, bet jeigu tikrai mokate skaityti lietuviškai, gal galima būtų pasidomėti lietuviška kultūra Rusijoje.

Lietuviškų mokyklų ir etnografinių ansamblių bei lietuviškų draugijų Karaliaučiuje, sąrašas.
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=501&p_d=6129&p_k=1

 

LIETUVIŠKOSIOS MOKYKLOS IR MOKYTOJAI KARALIAUČIAUS SRITYJE

 

1. Nemano (Ragainės) lietuviškos pradinės klasės 2-oje vidurinėje mokykloje.

2. Nemano rajono Lunino (Lankviečiai) vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas.

3. Nemano rajono Malomožaisko (Būdviečiai) vidurinės m-klos lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas.

4. Nemano rajono Žilino (Žilių) vidurinėms m-klos lietuvių kalbos fakultatyvas.

5. Nemano rajono Uljanovo (Kraupiškas) lietuvių kalbos fakultatyvas.

6. Sovetsko (Tilžės) lietuvių parapijinė sekmadieninė mokykla.

7. Sovetsko (Tilžės) lietuvių sekmadieninė mokykla prie 8-osios vid. m-klos.

8. Sovetsko (Tilžės) lietuviškos pradinės klasės prie 8-osios vid. m-klos.

9. Sovetsko (Tilžės) 10-ojo vaikų darželio “Rodničiok” lietuvių vaikų grupė.

10. Slavsko (Gastų) vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas.

11. Slavsko rajono Jasnojė (Kaukėnai) lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas.

12. Slavsko rajono Rževskoje (Linkūnų) vidurinės m-klos lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas.

13. Slavsko rajono Prochladnojė (Kalnininkai) vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas.

14. Slavsko rajono Timiriazevo (Joneikiškiai) vid. m-klos lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas.

15. Slavsko rajono Zapovednoje (Kryžiokai) vid. m-klos lietuvių kalbos būrelis.

16. Krasnoznamensko (Lazdynai) estetinio lavinimo centro lietuvių kalbos ir etnokultūros būrelis.

17. Krasnoznamensko rajono Dobrovolsko (Pilkalnis) vid. m-klos lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas.

18. Nesterovo (Stalupėnai) vakarinės m-klos lietuvių sekmadieninė mokykla.

19. Nesterovo rajono Zamkovskaja vid. m-klos lietuvių kalbos būrelis.

20. Nesterovo rajono Pobedinsko vid. m-klos lietuviškos pradinės klasės.

21. Gusevo (Gumbinės) miesto lietuvių draugijos sekmadieninė mokykla.

22. Černiachovsko (Įsruties) miesto pedagoginio koledžo pradinių klasių fakulteto lietuvių kalbos specializacija.

23. Kaliningrado m. 48-osios vid. m-klos lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas.

24. Kaliningrado (Karaliaučiaus) m. 4-osios vid. m-klos lietuvių kalbos fakultatyvas ir pradinės klasės.

25. Kaliningrado (Karaliaučiaus) m. Marijos apsilankymo Elžbietai koplyčios lietuvių sekmadieninė mokykla.

26. Kaliningrado (Karaliaučiaus) m. 47-jo vaikų darželio lietuvių grupė.

27. Kaliningrado (Karaliaučius) m. pirmoji lietuviškoji klasė 35-jame licėjuje.

28. Gusevo (Gumbinės) lietuvių kalbos būrelis ir ansamblis prie 5-osios vidurinės mokyklos.

29. Černiachovsko (Įsruties) 6-osios vid. m-klos lietuviška klasė ir miesto internatinės mokyklos lietuvių kalbos būrelis.

 

P.S. Man toks “stūmimas”, kad dukra būtinai turi mokytis Lietuvoje, ne tai kad į stūmimą ant Lietuvos, bet ant diplomatinių ir kultūrinių Lietuvos-Rusijos santykių pasirodė. Šitiek metų dirbta, šitiek sutarčių pasirašyta, projektų įvykdyta, kad lietuviškas žodis neužgestų Karaliaučiuje. Ir ką toks rusas nori pasakyti?  Iš tokios žinutės atrodo, jog Rusijoje nėra kur vaiko mokyti lietuviškai. Bet tai yra melas. O kai yra melas, kuris griauna valstybių diplomatinius santykius, tai jau yra kontrikų veikla. Na pagal apibėžimą negalėtų taip būti, tačiau de facto mūsų saugumo kontrikų skyrius jau ne vieneriu metai dirba prieš Lietuvos valstybinius interesus.

Generolas majoras Jonas Vytautas Žukas Lietuvos kariuomenės vadu tampa sudėtingu laikotarpiu, kuomet Rusija Ukrainoje atvirai demonstruoja savo karinius pajėgumus ir naujus nekonvencinio karo vedimo būdus.

Kiek gi Lietuvos kariuomenė be NATO partnerių pagalbos galėtų atsilaikyti, jeigu į mūsų šalį pradėtų plūsti Kryme pagarsėję vadinamieji žalieji žmogeliukai? „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ generolas pabrėžė, kad tai priklausytų nuo daugelio faktorių. Bet neabejotina, kad tam tikrą laiką reikės atsilaikyti vieniems ir tam reikia ruoštis:

„Nereikia galvoti, kad ateis ir išgelbės kažkokia mistinė NATO kariuomenė. Lietuva irgi yra NATO kariuomenė. Lietuva yra NATO narė ir jos kariuomenė priklauso NATO. Aljanso vadai taip ir mato situaciją, kad Lietuvos kariuomenė privalo veikti, kaip NATO dalis. Pagal visus planus, kurie egzistuoja, NATO greitojo reagavimo pajėgos Lietuvoje turėtų pasirodyti, jeigu nebūtų išankstinio dislokavimo, po 2-3 savaičių. Taigi, jeigu situacija bus netikėta, reikia būti pasiruošusiems veikti vieniems“.

Generolas pabrėžė, kad NATO kariškiai, skirtingai nuo politikų, sutaria, vertindami Ukrainos krizę ir dabar susidariusią situaciją, agresyvų Rusijos dalyvavimą konflikte.

„Tuo metu Šiaurės Atlanto Taryboje diskusijos vykdavo šiek tiek kitaip. Politikai ten kalbėdavo, žiūrėdami savo šalies interesų. Bet kokiu atveju visi NATO pareiškimai, prasidėjus Ukrainos krizei, buvo svarūs ir solidūs, nors prieš juos priimant ginčų buvo daug. Po Malaizijos keleivinio lėktuvo katastrofos situacija gali iš esmės pasikeisti. Kol kas viskas iš inercijos vyksta taip, kaip ir vyko. Labai tikiu, kad tam tikros išvados bus padarytos. Sukrėtimas buvo didelis“.

Klausiamas apie galimybę Lietuvoje įkurti sąjungininkų karinę bazę, generolas J.V. Žukas pabrėžė, kad tai būtų labai reikšmingas dalykas pirmiausia mums patiems.

„Kai prasidėjo Ukrainos krizė, buvo parengtos tam tikros priemonės dislokuoti Baltijos valstybėse ar Lenkijoje sąjungininkų sausumos pajėgas. Ne visos šalys tam pritaria. Diskusijos tebesitęsia. Aš esu už tai, kad Lietuvos teritorijoje atsirastų partnerių karinė bazė“, – sakė naujasis Lietuvos kariuomenės vadas.
žinių radijas.
Biografijos faktai:
Generolas majoras J. V. Žukas savo tarnybą pradėjo 1990 metų birželį atkuriamos Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos departamento Antrojo skyriaus inspektoriumi. Tų pačių metų rudenį buvo paskirtas Krašto apsaugos departamento Kadrų skyriaus viršininku. Dirbdamas šį darbą, gen. mjr. Žukas prisidėjo kuriant Valstybės sienos apsaugos tarnybą Lietuvoje. 1991 m. sausio 8 d. Seime davė priesaiką Lietuvos Respublikai, gynė ją tragiškų sovietų agresijos įvykių 1991 m. sausį ir rugpjūtį metu. Vėliau gen. mjr. J. V. Žukas dirbo Lauko kariuomenės brigados Kauno motodesantinio bataliono vadu, Motorizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadu, Lietuvos gynybos atašė Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos vadu. 2007 m. rugsėjo 26 d. buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadu. Nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. gen. mjr. J. V. Žukas eina garbingas LR Karinio atstovo prie NATO ir ES pareigas. Generolo majoro karinis laipsnis J. V. Žukui suteiktas 2010 m. Jis yra baigęs mokslus Vilniaus universitete, Bundesvero vadovavimo akademijoje ir NATO gynybos koledže. – See more at: http://yrasalis.lt/desimt/pareigunai/gen-mjr-jonas-vytautas-zukas/#sthash.jnbGSwm7.dpuf

Kas dieną po naujieną.

Suinteresuotos šalys nori atvykti ištirti Boeingo avarijos aplinkybes, tačiau Ukrainos save apsiskelbės vadovas Porošenka sustiprino bombardavimus, ir dabar tie rajonai, kur nukrito Boeingas, apšaudomi balistinėmis raketomis.

Viskas aišku: juk pasaulyje paskleista propaganda, jog rusai numušė, tai ką reikės, daryti, kai paaiškės, kad ne. Tai geriau pabombyti, padeginti, panaikinti, tai nieko kai nebeliks avarijos vietoje, nebebus ką tirti.

Heil Porošenka!