Archive for August, 2014

Advertisements

Kvietimas vaikų grobimo procedūrų konferencijai.

No Punishment without Crime or Bereavement without Death!

This international conference on 03 October in Prague is the remarkable effort of an amazing lady: Marica Pirosikova, Agent of the Government of the Slovak Republic before the European Court of Human Rights, the great facilitator of getting the Boor boys back to Slovakia:

Programme

CONFERENCE on the CHILD REMOVAL PROCEEDINGS in the COUNCIL of EUROPE MEMBER STATES and Related Human Rights Issues

Prague,Charles University, 3 October 2014

Morning session

08:30 – 09:00  Registration of the participants

09:00 OPENING

                        General remarks. Presentation of the objectives of the Conference.

09:00 – 09:30 Representative of Charles University

9:30 – 10:30    THEME 1

Child removal cases in the United Kingdom (description of the current situation – organisation of the system and its deficiencies, statistics, victims, description of the proceedings before the family courts, possible third party intervention from other States if the parents are foreign nationals,

View original post 303 more words

 

 šalmai

Nuotr. Jeigu ukropų armijai jau siunčiami Lietuvos kariuomenės šalmai, ar tai nereiškia, jog išsiųstos ir uniformos, o kartu ir – mūsų kariai??

Šokiravo skaičiai: šešios tonos karinės paramos nusibadavusiai, nusistekenusiai ir keliasdešimt milijardų dolerių paremtai Ukrainos kariuomenei ar nežinau kaip juos vadinti, nes man į kariuomenę skudurinukai nepamašūs. Eini kariauti – turėk su kuo ir iš ko.

 

Ukrainos armijai visiškai nesiseka: nei išorės priešas pasirodo, nei yra iš ko su tuo įsivaizduojamu priešu kariauti, tai raketomis naikina savo šalį. Taip labai smagu, kaip kompiuterinis žaidimas, o dar ir durneliai lietuviai šešias tonas tolimesniam žaidimui pririnko.

 

Kas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, žino, kokia tai skurdi kariuomenė; uniformos – padėvėtos ir skylėtos, šalmų nėra, o jeigu yra, tai kažkokios skarbonkės, viskas suplyšę, net dėstantys kursų  vadovai – nuskalbti ir apiplyšę, o vadovų tarpe netgi psichikos ligonių yra, nes turbūt nė žmogiškųjų resursų kariuomenėje nebeturi.

 

Visur vadovauja visokie GRUšnikai, nes jaunų karininkų vadovais statyti irgi neišeina: nebus lojalūs Vašingtonui. Taigi, sėdi supezę GRUšnikai, ir kartoja nuo ryto iki vakaro visiems, jog nėra pinigų, tuo pačiu metu „klenčina“ iš Vyr. Grybės tų pinigų – o kur dedami šautuvai, šalmai, uniformos – vienas biesas žino. GRUšnikai puikūs Vašingtono tarnai. Skirtus 2 BVP verkdami, jog nėra pinigų, gražiai kur nors paskirstys kokiam nors karui ukropijoje ar tadžikuose remti. Aišku, sau pilaites pasistatys, UAB susikurs, kokius šiukšlių biznius garantuoju seniausiai turi, nes majoras Valaitis tai perkraustymo paslaugų teikimu kariuomenei per UAM būdamas akcininku užsiėmė, savop interesų deklaracijoje nurodė. Visiems super, majoras visas pasitempęs žygiuoja paruoštukų zombiukų priekyje, kuriems tris savaites, o kitiems tris mėnesius buvo plaunamos smegenys, jog „rusai puola, reikės kariauti, reikės žudyti, gintis“.

 

Plaunamos smegenys, jog kariuomenė neišgali nupirkti kariams juodos duonos, ir aprūpinti arbata miško žygyje, nes „valstybė neskiria“.

 

O štai šešiose tonose staiga atsirado gražiausių karinių šalmų. Su Lietuvos kariuomenės maskuote…Išsididinau nuotrauką, žiūrėjau – akurat.

 

Tai ir atsakys kas nors: pas babytę kaime rado kas nors, ar čia jau atsidarė Lietuvos kariuomenės sandėliai? Juk „Senukuose“ šalmo su LT maskuote nenupirksi.

 

Toksai žurnalistu ir menininku prisistatantis desantininkas „v otstavke“ iš Švedijos aiškino, jog reikia kerzų. Gerai, susilydę kokios babytės bėgo pirkti kur? Į „Armijai ir civiliams“. O iš to pirkimo išlošia kas? Karininkai, kurie galimai šešėlyje šitą verslą ir prilaiko: per uošvienes ir atsargos karininkus. Jie – ne sistemos dalis. Bet buvusiųjų nebūna. Jie labai gražiai pasidalina vėliau.

 

Juk kariuomenėje nieko naujokams neduoda vien dėl to, jog jie priversti vėliau viską pirkti „Armijai ir civiliams“, kur gražiausiai sudėtos karinės prekės, ir toks įtarimas, jos, skiriamos kariuomenei, nukeliauja į parduotuvę, ir kažkam stebuklingai pavirsta abra kadabra pinigais. Nes kodėl kariui nepriklauso vos šešis litus kainuojanti virvelė ir ją reikalaujama nuspirkti – tai čia jau magija kažkokia.

 

Neužteko kariuomenės verslininkams, kad kariai perka virveles, prožikus ir t.t. Užsimanė geriau pabizniauti.

 

Atėjo puikios dienos Lietuvos kariniams verslininkams. Ot biznio pasidarys su ta parama. Juk rėmėjai užplūdo pirkti jų parduotuvėse. Tik spėk vežti prekes. Tik spėk atidaryti sandėlius…

 

Be to, „karą“, kurio pati Ukraina taip nevadina, remti būtina: juk kur siųs mūsų kvėšenas, kurie nežino, jog Ukraina ne NATO šalis ir ji su niekuo nekariauja, tik pati su savimi.

 

Putino šešėlio vaikymasis pavirto paranoja, ir tie, kurie vapa apie Putiną Donecko krūmuose, šaudantį iš pistoleto į Boingus, atrodo kaip ar nepavalgę, ar nuo proto nušokę.

 

Didydis konservatorių statytinis Kaune pamiršo, jog greitai mokslo metai – jie už dienos, ir „kasmetines atostogas iškeitė į savanorio bazinio įgūdžio kursą“. Kokia laimė, jeigu jį po to išsiųstų kariauti į ukropiją – gal išsirinktume kitą merą, kuris pirmiausia užtaisytų Kauno duobes. Dabar gi labai lengva žinoti, kur prasideda Kauno rajonas: ten, kur baigiasi duobės ir prasideda lygus kelias…Kreivažandis labai džiaugiasi, jog labai kariuomenėje viskas griežta. Kaip „griežtai“ prižiūri savo statytinius kariuomenė, matėme iš „eilinės Ievutės“ – KAM fotografės – šou baziniame kurse: sėdėdavo ant lovos, visa susivėlusi, kerzus susikrovusi ant kitos lovos – už tai paprastas karys jau būtų daręs šimtą atsispaudimų. KAM‘ščikams kitokios taisyklės. „Piaras“ yra viskas, reikia reklamuoti kariuomenę, tarsi tai būtų kino studija. Blogų dalykų – kaipo tragiškų ir paslaptingų žūčių – niekas „nereklamuos“, bet kreivažandžio mero arba savos darbuotojos atostogas – būtinai.

 

Šešias tonas sukrovę karui tęsti ir kurstyti – kitaip net neįmanoma traktuoti – taikūs Lietuvos gyventojai nesusimąstė, jog šalia kaimynas duoną ant stalo turėjo prieš tris dienas, o kito kaimyno keturi vaikai jau kuris laikas nematė šviežių daržovių. Bet kur tau! Lietuvis ąžuoliukus sodina Afganistane – Rasytė tokia gluša, jog nieko negirdėjo apie klimato skirtingumą, todėl ąžuoliukai neprigyja, tačiau pinigai jiems įgyti, pervežti ir sodinti – įsisavinti.

 

Nesijaudinkite, jeigu galvojate jog aspectus memoria ar panašiai tai čia kažkokių piliečių iniciatyva.

 

KAMo antras juk negali tiesiai sakyti „ei gyventojai, suneškite paramą į Krašto apsaugos ministeriją, į holą“ – per savo įtakos agentus yra įkuriamas VšĮ, arba paisrenkama jau egzistuojanti ir įtakos agento žinioje esanti VšĮ ir renkama „parama“. Labai lengva per tokią VšĮ perplauti pavogtas ar nurašytas prekes ir pasenusį inventorių. Tiesa, kaip gi pamiršau: aspectus memoria seniausiai egzistuoja, ir jos direktorius bent jau neseniai buvo tas pats desantininkas v otstavke arba vis dar ne v otrstavke Jonas Ohmanas, kuris šiaip jau vaidina menininką, bet kaip matėme, dabar užsiimu karo Ukrainoje kurstymu ir rėmimu. Nieko meniško. Tiesiog paprasta fašistinė veikla ir tiek.

 

Užsienio saugumo tarnybos ir neveikia tiesiogiai – jos turi savo rezidentus Lietuvoje, kurie turi savo veiklas, VšĮ. Jeigu prieš metus atrodė, jog Jonas Ohmanas VšĮ naudoja filmų kūrimui, tai dabar viskas aišku: tai tebuvo priedanginis VšĮ, kuris buvo skirtas karinių konfliktų stiprinimui. Švedija juk nesiųs tiesiai savo lėktuvų, ji turi neutralitetą, niekas nesupras. Bet per Lietuvą pasiųsti paramą, va per tokį VšĮ – kodėl ne.

 

Per tokį VšĮ atvirai sakant, labai lengva Švedijos prie nacizmo linkusiai valstybei suteikti realią karinę paramą Ukrainai. Kurią Švedija irgi kaip visos kitos ten įlindusios kariauti šalys, laiko savo kolonija – juk, esą, net Ukrainos vėliava turi Švedijos vėliavos spalvas! Tai minimum upelis ar pusė miesto po teritorijos dalybų jiems priklauso! Juk šalmus Lietuvos kariuomenei teikė švedai – taigi, ir nuotraukoje matomi šalmai arba tiesiai iš Švedijos, arba nurašyti su pažadu suteikti ne taip padėvėtus. Juk šitas gruz 6 iš tiesų vėliau virs gruz 200. Visi, kas paaukojo šitas nesąmones, puikiai žino, jog toliau Paršas turės pagrindą siųsti savo karius į mūšius, nes jie kelia buntus ir reikalauja: šalmų, tvarsliavos, maisto.

 

Taigi, Vyr. Paršas sakys: smotrite, draugiškos fašių valstybės lytva i švedcija prislali tut šest ton, tak pošli v periot.

 

Va taip va.

Pilietinis karas Ukrainoje svarbiau nei Rugsėjo 1-oji.

 

Lietuva – didvyrių žemė.

 

Šitą „paramą“ Lietuvos karinis lėktuvas atveš rytoj. Šia data karybos istorijoje žinoma: prasidėjo II pasaulinis karas. Todėl šitą dieną būtina „otmetit“.

 

O kuo geriau gali būti kaip „karinės pagalbos Ukrainai“ teikimas.

Šaliai, kuri viduje žudo savo piliečius.

Per Žydijos statytinius.

Juk iš kitos pusės, jeigu žudysis ten, pas mus nebus Maidano, mąsto strategai.

O remdami karą, gyventojai dar labiau „nupatriotės“, taigi, nusistekens. Tačiau nuskurdę bus labai laimingi, o skurdenas lengva valdyti.

Pasidarė madinga visur matyti Putiną.

Nenuimamas Matonis, buvęs Kgbistas, nuo Kriminalinės policijos vado kėdės buvo nuimtas, jam pasivaidenus rusams, ir aišku, Putinui.

Viena iš atominės grybės patarėjų irgi nusiėmė po to, kai jai stipriai susivaideno Putinas.

Putinas everywhere.

Pavalkiui vaidenasi Putinas, kai mokytojai klausia apie savo teises.

Dar kartą pavogs pensijas – nes reikės paremti Žydijos karą Ukrainoje, ir jeigu kas kels balsą, tai bus kaltas Putinas.

Įvairaus plauko infiltrantai tarp kovojančių pilietiškų žmonių atvirai rėkia, kad myli Putiną. Kodėl? Kad visus pilietiškus vėliau būtų galima „padaryti“. Vien dėl to, kad Matrica gal tikrai myli Putiną. Kas čia žino. Milda turbūt irgi jį myli. Kažką reikia mylėti, kai vyras ar žmona nemyli…

 

Aspectus memoria, galimai priedanginės įstaigos, rekvizitai:

http://rekvizitai.vz.lt/imone/viesoji_istaiga_aspectus_memoria/

 

P.S. Paieškokie J.Ohmano biografijos. Nerasite. Nes aktyvių arba įtakos agentų biografijos įslaptintos. Kodėl jis taip meiliai FB švekučiuojasi su JAV CŽV karininku Andre Eiwa? Niekas nesusimąstė, tik alpsta nuo filmų ir nuo liaupsių Lietuvai, kurią Švedija, taip išeina, mato tik buferine zona ir pakilimo aikštele. Karinio konflikto atveju, jeigu jį būtų 2012 metais pavykę išprovokuoti Lietuvoje (prisiminkime lėktuvėlį, kurio Lietuvos oro erdvės apsauga nepastebėjo, nei išskrendant, nei pargrįžtant į Pociūno oro uostą), Švedijai teikti „paramą“ Lietuvai buvo viskas paruošta. O ir Švedijos karinės galvos tų metų balandį per lrytą pareiškė, jog „karinės agresijos atveju gins Lietuvą“. Spalio mėnesį tos galvos lankėsi Lietuvoje ir plovė visiems smegenis. Delegaciją visur lydėjo ir paskaitas skaitė ne kas kitas, o J.Ohmanas.

REIKALINGŲ DAIKTŲ SĄRAŠAS GABENIMUI Į UKRAINĄ RUGSĖJO 1 SU LT KARIUOMENĖS LEKTUVU

1. Karinė ekipuotė (auliniai batai, liemenės („razgruzkes“), diržai, karabinai, kuprinės)
2. Taktinė apranga (taktiniai akiniai, taktinės pirštinės, šalmai (kevlariniai), neperšaunamos liemenės, plokštės neperšaunamoms liemenems)
3. Kariniai rūbai (uniformos, marškiniai, kojinės, minkštos kepurės)
4. Šilti rūbai (storos kojinės, džemperiai, pirštinės)
5. Karinė apgyvendinimo municija (miegmaišiai (-5 C), palapinės, paklotukai)
6. Ginklų valymo priemonės (purškalai, švarūs medžiagos gabaliukai)
7. Negendantys maisto produktai (konservai, šokoladas, sriubų milteliai, sausainiai, džiovinti vaisiai itt)
8. Higienos priemonės (muilas, skutimosi priemonės, rankšluosčiai, tualetinis poperius)
9. Medikamentai (medpaketai („aptečki“), nuskausminantys, bintai, C-vitaminas)
10. Kiti (elementai („baterijos“), žibintai, lipni juosta (stora)

 

 

 

 

 

ulbinaite-grybauskaite

Nuotr. JE Prezidentė toks įspūdis, iš viso nežino, ką veikia jos pakirti ministrai, ir kaip jie vadovauja jiems priskirtoms įstaigoms. Juk viskas pasidarė nebesvarbu nuo praėjusio lapkričio; kaip kokia liga visus užvaldė visagalis Maidaunas.

Lietuvos Respublikos Prezidentei

LR pilietė Kristina Sulikienė

 

SKUNDAS DĖL UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJAI PAVALDŽIŲ PRANCŪZIJOJE IR ITALIJOJE ESANČIŲ LIETUVOS AMBASADŲ NEVEIKIMO; bei dėl Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie SADM ir pačios ministerijos neveikimo, neieškant dingusios dukterėčios

2014 08 29

Kaip LR Prezidentė Jūs Ekscelencija, skiriate ir atleidžiate Lietuvos Respublikos Vyriausybės narius – Ministrus.

Jūsų paskirtasis Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius iš viso galimai nekontroliuoja URM pavaldžių diplomatinių įstaigų.

Toks įspūdis susidarė jau beveik metus siekiant sužinoti, kur užsienyje, galimai Prancūzijoje, dingo mano brolio Romualdo Apanavičiaus duktė Deimilė Rimantė Apanavičiūtė.

Jūsų paskirti ministrai taip pat galimai nesugeba dirbti ir kitose srityse: pavyzdžiui Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kuri yra prie Socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministerijos, dirba kaip privatus UAB. O SADM ministrei, susidaro įspūdis, institucija nepavaldi ir net nesiruošia nieko klausyti, jau devintą mėnesį nesugebėdama rasti mano dukterėčios, neva jai neteikia niekas jokios informacijos.

Kai Vilniaus VPK sužinojo (paieška pradėta sausio 10 d.), dar kovo mėnesį, jog mano dukterėčia yra konkrečiame Prancūzijos Essone regione, tai ši SADM pavaldi institucija nesugebėjo parašyti nei vieno užklausimo, idant sužinotų tikslų mergaitės adresą. Priešingai: buvo iš darbo atleista vaiko ieškojusi specialistė D.Bernackienė. Kodėl ji išėjo iš darbo, kai jau buvo atradusi vaiko buvimo pėdsakus – niekas nepaaiškino.

Taigi, Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Prancūzijoje vasario mėnesį. Lietuvos ambasada atrašė, jog nieko absoliučiai nežino apie paimtą iš šeimos vaiką.

Klausimas, gerbiama Ekscelencija: ką tuomet veikia ta mūsų valstybės atstovybė? Aš jiems rašiau dar vasario mėnesį elektroninį laišką – iš viso nesureagavo, tarsi būtų neveikianti institucija.

Tikrai netikiu, jog Lietuvos ambasada nieko nežinojo, nes vaikai Prancūzijoje atimami teismo sprendimu, ir mano brolio šeimai turėjo būti skirtas vertėjas. Mes tokius gandus, jog brolis su žmona buvo kreipęsi į ambasadą, girdėjome: kodėl tuomet Lietuvos ambasada apsimeta, jog tokio atvejo nežino?

Be to, jeigu nežino, o toks atvejis yra, Lietuvos atstovybė, kuri turi vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnį, jog Lietuvos Respublika globoja ir saugo Lietuvos Piliečius užsienyje, ir negalima perduoti be teisinio pagrindo piliečio kitai valstybei – čia šituo atveju, neginant mano dukterėčios, ir yra padaryta – taigi šita neveiksni ir atsitraukusi nuo LR piliečių gynimo įstaiga, kuri priklauso URM, privalėjo imtis visų veiksmų, ir sužinoti, kur mažametė Deimilė.

Kur tau!

Man keista ir pikta, jog šių veiksmų ėmėsi……Prancūzijos ambasada!

Atleiskite, gerbiama Prezidente – kodėl Lietuvos piliečių neatstovauja ir negina Lietuvos atstovybė, o atstovauja ir gina…Prancūzijos atstovybė!

Tas pats pasakytina apie Italijoje esančią Lietuvos „atstovybę“. Balandžio mėnesį gavau pranešimą, jog mano brolio kūnas rastas Romoje, jūroje.

Italijoje įsikūręs ir valstybės pinigus gaunantis ministras patarėjas Viktoras Dagilis pirma atsisakė su manimi kalbėtis. Paskui į mano elektroninius laiškus atrašinėjo visiškas nesąmones. Man mano advokatai patarė kreiptis į….Italijos ambasadą Vilniuje, tą ir padariau. Italijos ambasada pirma netikėjo, jog šitaip gali elgtis Lietuvos ambasada, todėl aš jiems persiunčiau susirašinėjimą, kur man ministras patarėjas ir jo padėjėjai rašo kažkokias nesąmones, ir negali suteikti jokios konkrečios informacijos apie mano brolio kūną, bei kas tiria jo žūties aplinkybes.

Lietuvos Prokuratūra irgi atrašė absoliučią nesąmonę, jog tiria Romos karabinieriai, ir nenurodė jokio adreso. Tyrimą iš Lietuvos pusės atlikti atsisakė. Informaciją suteikti – irgi. Traktavo, jog man turi visi padėti, bet kaip padėjo – aprašau šitame rašte.

Italijos ambasada negalėjo patikėti, jog Lietuvos valstybė taip elgiasi, todėl mano laišką persiuntė Romos policijai.

Tačiau Italijoje įsikūrusi Lietuvos ambasada toliau užsiėmė galimai destrukciniais veiksmais, ir  man Italijos policija nepaskambino ir neparašė.

Italijoje pasisamdžiau vertėją, įgaliojau mane atstovauti, ir ji paskambino į Karabinierių įstaigą.

Laikinai vadovės pareigas einanti pareigūnė pasipiktino tokiais Lietuvos ambasados ir Lietuvos Respublikos veiksmais!

Pasakė, jog ambasada turėjo tarpininkauti, atsiųsti RAŠTĄ REGISTRUOTU paštu, patvirtinti mano brolio mirtį, tada jie būtų galėję man atsiųsti lavono nuotraukas atpažinimui.

Mano brolis buvo paskelbtas mirusiu dėl Lietuvos ambasados aktyvių veiksmų: neatpažinus niekam iš giminaičių, Lietuvos ambasada kovo 12 d. (kūnas rastas šios dienos anksti ryte, po pietų „atpažintas“- „atpažino“ Pakrantės apsaugos viršininkas!), pranešė iš karto į Lietuvos Kriminalinės policijos biurą, mano tėvas gavo lengvą šoką. Laimei, kažkas iš Kriminalinės policijos biuro kovo 13 dieną paskambino incognito mano tėvui, ir pasakė, jog čia gali būti atpažinimo klaida, nes niekas iš artimųjų juk neatpažino.

Tačiau Lietuvos ambasada toliau įnirtingai dirbo ta linkme, jog niekas iš artimųjų – nei mano tėvai, nei aš –  negalėjome pamatyti ne tik lavono, bet netgi nuotraukų.

Ambasados darbuotojas ministras patarėjas V.Dagilis man skambinant sausio mėnesį, mane išvadino svetimu žmogumi, pasakė, jog mano brolis gyvena Romoje, bet aš esą esu niekas, svetimas žmogus ir jis su manimi nesikalbės.

Manytina, jog ministras patarėjas šitą melą toliau skleidė Italijos policijai, jog mano brolis neturėjo giminių, kad būtų lengviau palaidoti, prieš tai sudeginant.

Gerbiama Prezidente, visa tai Lietuvos ambasados – viena totaliu neveikimu, kita šlykščiu kenkimu – veikė iš anksto susitarę, ir kenkdamos mūsų šeimai bei mažametės Deimilės interesams.

Aš ir mano tėvas, mažametės senelis profesorius R.Apanavičius dar sausio 4 dieną kreipėmės į Paryžiaus centrinį komisariatą dėl šeimos paieškos. Tas komisariatas būtų suteikęs visą informaciją, ir mergaitė jau gyventų Lietuvoje, jeigu Lietuvos ambasada Paryžiuje, bei Jūsų paskirto Generalinio prokuroro D.Valio pavaldiniai būtų išsiuntę paprastus užklausimus šiai įstaigai. Taip pat Prancūzijos policija laukė užklausimo iš Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, bet šita tarnyba siuntinėjo užklausimus visur, bet ne į policiją! Taigi, vaidino, kad dirba, bet siuntė kažkur ne tais adresais; susirašinėjo su neveiksnia ir neįgalia mūsų ambasada, kuri „nieko nežino“, rašė paklausimą Teisingumo ministerijai, ir gavo formalų atsakymą; rašė kažkokiai „centrinei įstaigai“, ir atsakymo negavo, nes vaikas yra Essone regiono, o ne centrinės įstaigos žinioje. Vaiko teisių tarnyba imitavo, bet labai profesionaliai, jog kažką veikia, o iš to, kad rezultatų nepasiekė, matyti, jog jie taip dirba ir visose kitose bylose, kai dingsta be pėdsakų lietuviai vaikai.

Vietoj to, Lietuvos prokuratūra tyrimą nutraukė, nurodžiusi, jog mergaitę rado – ji yra Prancūzijoje. Štai toks tikslus adresas, Prokuratūros nuomone, yra mano dukterėčios. Įdomu, kaip Prokuratūra įsivaizduoja, aš turiu kreiptis į Prancūzijos teismą, nurodžiusi, jog man prokuratūra nustatė tikslų mergaitės buvimo adresą – tai Prancūzija.

Ar Jums dar negana tų „kreidelininkų“, kurie kas mėnesę paišo Jums po langais, o Jūsų valdiniai vėliau su vandens čiurkšlėmis plauna žodį „tiesos“?

Niekas Jūsų neatleido nuo pareigos kontroliuoti savo paskirtus ministrus.

Akivaizdu, jog URM ministras L.Linkevičius nesusitvarko savo „darže“ ir „aruoduose“, visiškai nekontroliuoja situacijos ambsadose, o Lietuvos piliečius, visiškai ne pagal diplomatijos protokolą, kažkodėl atstovauja užsienio ambasados.

Gal jūs galite paaiškinti, gerbiama JE, kaip Jūs atrodote ir kartu visa valstybė – užsienio valstybių akivaizdoje? Juk tai ne tik diplomatijos skandalas, tai visiška Jūsų kaip valstybės vadovės, kuris skiria ir atleidžia ministrus, ir kurie turi kontroliuoti diplomatinį korpusą – diskreditacija. Ar Jūs sutinkate, kai Jus šitaip diskredituoja?

Italijos ambasadai persiunčiau susirašinėjimus, ir jie mato, jog Italijoje esanti ambasada veikia prieš Lietuvos piliečius.

Jums, gerbiama Ekscelencija, reikėjo matyti, kokie buvo Prancūzijos ambasados darbuotojų veidai, kai aš  rugpjūčio 11 dieną ten atėjau su prašymu prancūzų kalba, kuriame nurodžiau, jog aš Lietuvoje išnaudojau absoliučiai visas galimybes: Prokuratūra ir policija pažeisdama visus įmanomus teisės aktus, reglamentuojančius jų veiklą, tyrimo nevykdo; Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vedėja O.Tarvydienė tyrimo nevykdo, tik imituoja; ambasados savo piliečių neatstovauja, informacijos neieško arba ją blokuoja.

Gavau ką tik raštą iš Prancūzijos ambasados, jog jie ieškos mano mergaitės, jog jie išsiuntė raštą į Essone departamentą prašydami informacijos.

Gerbiama Prezidente – bet juk tuo įrodoma, jog L.Linkevičius iš viso galimai neįgalus ir neveiksnus ministras!

Taip, kaip  ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė – kuri negali suvaldyti Odetos Tarvydienės, kad ji ne vaikų įvaikinimo klausimais užsiimtų, o ieškotų tų vaikų ir grąžintų į Lietuvą!

Man buvo atsiųstas verksmingas raštas, jog šiai tarnybai niekas neteikia informacijos – bet tarnyba ar kreipėsi į teismus, bandydama gauti informaciją – tokių duomenų nėra. Ar tarnyba, gaudama milžinišką finansavimą, kažkokių realių veiksmų ėmėsi – tokių duomenų iš viso nėra.

Vyksta tik imitacinis susirašinėjimas, ir nieko daugiau, o vaikas galimai ruošiamas įvaikinimui – nors Lietuvoje turi visus senelius, dvi tetas ir du dėdes, ir dar apie 50 giminių, kurie galėtų globoti, jeigu jau mes, dirbantys universitetuose, netinkame.

Mes su mano advokatais, vienas iš jų gyvena Paryžiuje, daugiau nuveikėme, negu vadinamosios valstybės institucijos. Jos tik imitavo darbą ir vaidino, jog ieško vaiko.

Mes turime teisę kreiptis Prancūzijoje į teismą, tačiau Lietuva su savo atstovybėmis viską darė, jog mes informacijos negautume, ir į teismą kreiptis negalėtume.

Odetos Tarvydienės „kontora“, kiek mačiau užėjusi, intensyviai užsiima tik įvaikinimo klausimais: sudarinėjami įvaikinamų vaikų sąrašai, šaukiami posėdžiai svarstant įvaikinimus. Pati aktyviai atstovauju vaikų grobimo bylose, ir matau tendenciją, jog vyksta labai intensyvi prekyba vaikais, vaikų namuose netgi ruošiamos mėlynakių ir šviesiaplaukių vaikų grupės! Tą galiu liudyti netgi parlamentinėje komisijoje, jeigu ji bus kada nors sudaryta: mano klientės Sandros T. dvimetis vaikas buvo patalpinats tokioje “surūšiuotoje” “grynų arijų” grupėje, o vaiko nenorėjo grąžinti netgi esant savivaldybės sprendimui, negrąžino nei vieno drabužio ir žaislo, vaikų namai viską pasiliko sau! Prieš tai vaikas buvo sumuštas, mėlynes užfiksavome, iš nosies bėgo kraujas, ausys buvo mėnesį ar daugiau neplautos.

Motinos kaltinamos, jog per jaunos pagimdė, jog per daug vaikų turi, jog stogas ne toks, koks turėtų būti (kaimo namas vieniems tinka, kitiems – gyventi kaime negalima, nes vaikas negali tuštintis lauko tualete, nes patiria psichologinę traumą – o vaikų namuose tuštinasi gerame tualete, gyvena be mamos, ir labai laimingas!), motinoms pritaikomi reikalavimai, taikytini tik Vakarų valstybėms. Iš motinų reikalaujama parodyti kad turi pinigų, kad turi pajamų, iš motinų reikalaujama kad kiekvienas vaikas turėtų po rašomąjį stalą – nors garsiausia pradingusi mergaitė Deimantė Kedytė nieko neturėjo, teismas tiesiog tikėjo, kad turės, ir viskas! O štai kai iš mūsų atiminėjami vaikai, tikėjimo jau nebeužtenka.

Ir niekas niekur nesikiša, nes Linas Linkevičius intensyviai „kariauja“… Ukrainoje, ieško NATO punktų, kad tik ten būtume visi išsiųsti – nors per tą laiką mūsų Lietuvos vaikai kaip anksčiau į Sibirą kad trėmė, tai dabar į Vakarus ištremiami be teisės grįžti. Ir per tą laiką Ukraina niekaip netapo nei EU, nei NATO nare – tačiau L.Linkevičius į Ukrainą, o ne į užsienį atstovaudamas mūsų piliečių interesus, perkreipęs savo ministro galvą. ne ambasadų kontrole jis užsiima, bet vis svajoja, kaip čia pakariauti toje Ukrainoje.

Ir niekas nežino, ar valstybės ministrams užsiėmus visiškai kitais reikalais, negu jie yra įgalioti, mūsų vaikai vėliau nesupjaustomi organams.

Mano tėvas profesorius labiausiai bijo, jog čia ne dėl įvaikinimo vaikas paimtas, o dėl organų.

O kai nuo sausio mėnesio jokia valstybės institucija nesugeba atsakyti, kur vaikas – ir to darbo, užjausdami mus, ėmėsi Prancūzai – tai susidaro įspūdis, jog vaikas yra parduotas, o su tiurbanu darbo vietoje vaikščiojanti Odeta Tarvydienė viską apie tai žino, tik nenori kalbėti. Man tas jos tiurbanas labai įdomus – ar ji naudoja magiją, o gal be laiko plinka? Aš irgi turbūt nuplikčiau ir pražilčiau, jeigu prekiaučiau vaikais, o ne jų ieškočiau šeimoms sugrąžinti…

Nors institucijai, kuriai vadovauja moteris su tiurbanu, duotas didžiulis finansavimas, visos galios, tačiau kažkodėl aš pati turiu ieškoti savio dukterėčios, mokėti pinigus advokatui Paryžiuje, kurio raštas prancūzų kalba štai davė rezultatų.

Kodėl Odeta Tarvydienė nesugebėjo per pusę metų surašyti užklausų į Essone regione esančius vaikų namus? Kodėl Lietuvos ambasada Paryžiuje atsirašė, jog jie nieko nežino ir žinoti nenori? Ir čia viskas visiems gerai!

O man nepatinka, kad Lietuvos piliečius atstovauja ne Lietuvos institucijos, o užsienio.

Nesu Prancūzijos pilietė, net nemoku prancūziškai, tačiau pirmą normalų ir tikslų užklausimą – praėjus 10 mėnesių nuo vaiko dingimo!- išsiuntė visiškai ne Lietuvos institucijos, o Prancūzijos ambasada. Manau tai rodo apie mūsų valstybės diplomatinių įstaigų neįgalumą, taip pat URM ministro negebėjimą kontroliuoti ambasadų, dėl ko turėtų būti pradėtas vidinis tyrimas.

Atsirašinėjimus iš Italijos mielai pateiksiu, jeigu bus vykdomas tyrimas.

Beje, šiuo metu esu išsiuntusi registruotu paštu reikalavimą Lietuvos ambasadai į Romą, kad atsiųstų man patvirtinimą apie brolio mirtį, nes ruošiuosi vykdyti atpažinimo procedūrą: nes mano brolis Lietuvos ambasados dėka yra paskelbtas mirusiu, nors jo kūno atpažinimas, kaip tai numato tiek Lietuvos BPK tiek Italikos BPK, nevyko.

Tokius pačius reikalavimus išsiunčiau į Lietuvos ambasadą Prancūzijoje: kad suteiktų visą informaciją apie mano dukterėčią. Jeigu Lietuvos ambasada atsirašys, jog negali nieko gauti, o Prancūzijos ambasada tą informaciją suteiks, vadinasi, gerbiama JE, viskas aišku: mūsų ambasados yra tik popierinės įstaigos. Jas reikia panaikinti, o visas galias atstovauti mūsų piliečius suteikti toms valstybėms, kuriose tie piliečiai gyvena ir dirba. Nes dabar sistema maždaug tokia: priimančioji valstybė sako, jog piliečius turi atstovauti valstybės ambasada, o ambasada laiko, jog ji yra tik kavos gėrimo institucija, kuri niekur nesikiša. Taigi, Lietuvos piliečių niekas nebeatstovauja. Todėl iš ambasadų reikia atimti įgalinimus, ir juos perduoti toms valstybėms: nes jos, kaip rodo mano pavyzdys, ir realiai atstovauja mūsų piliečius, o mūsų ambasados tik pinigus pasiima už nieko neveikimą.

Tokia situacija, kai atimtas vaikas, ir diplomatinė įstaiga turi galimybę sužinoti ir padėti susigrąžinti, ir nieko nedaro – tai yra šantažas. O mano motina kaip supratau iš mūsų pokalbių, yra įbauginta, ir ji vaiko per teismus neieškos. Ji susirašinėja su tais susirašinėtojais, ir gauna Odetos Tarvydienės tiurbaninio biuro pažadus, jog „yra ieškoma“.

Tačiau kokių užklausimų, atitinkančių efektyvios paieškos kriterijus, tiurbaninis įvaikinimo biuras nepadarė.

Mergaitei suėjo jau įvaikinimo terminas, tačiau niekas net nesirūpina, jog įvaikintų kažkas iš Lietuvos, mes penimi pažadais apie globą. Mano motina buvo kurstoma prieš mane, kad esą turi būti tik vienas globėjas, tada grąžins: nors mano motina yra pensininkė, nors ir dirbanti pensininkė, yra Lietuvos Muzikos akademijos docentė, ir Prancūzija tuo pagrindu gali nebegrąžinti, nurodžiusi, jog pensininkas globėjas negali išpildyti vaiko lūkesčių ir poreikių. Mano tėvas irgi dirbantis profesorius pensininkas.

 Ten juk apsiginkluota psichologinės vaiko gerovės terminais, jau materialinio aprūpinimo nebeužtenka.

Valstybinės vaiko  teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba neatliko visų įmanomų veiksmų, nes jeigu Lietuvos ambasada jiems neatsakė arba atsakė kažkokią nesąmonę, tai ši tarnyba turėjo informuoti URM ministrą L.Linkevičių ir surašyti skundą, kad ambasada absoliučiai neatlieka savo veiksmų, ir negina Lietuvos piliečių užsienyje, neteikia ir neieško informacijos valstybės institucijoms: ergo, švaisto valstybės pinigus vakarėliams šventėms, ir kavos gėrimui, o tikro diplomatinio darbo nedirba.

Tas pats pasakytina ir apie prokuratūros veiksmus. Vyko tik tyrimo imitacija. Kai Vilniaus V komisariatas (tyrėja Bernotaitė, kuriai reikėtų medalį skirti) jau apčiuopė mergaitės buvimo pėdsakus, tyrimas staigiai buvo nutrauktas, nurodžius, jog tiurbaninė gražuolė tegul ieško. O kad tiurbaninei kažkas negerai ir jai reikia šitaip tampriai apsivynioti galvą ir gal ji negali jokių vaikų ieškoti – niekas ir nesusimąstė.

Tačiau šio rašto esmė, jog Prezidentė pradėtų vidinį patikrinimą – kuo užsiima iš tiesų Lietuvios ambasados Italijoje ir Prancūzijoje, kad jas pavaduoti jau turėjo Italijos ir Prancūzijos ambasados Vilniuje?

Ir kaip Lietuva atsiskaitys šių valstybių ambasadoms – juk jos dirba Lietuvos ambasadų darbą?

Ir taip pat – kaip Odeta Tarvydienė ruošiasi atsiskaityti už mano advokato darbą: juk Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nesugebėjo nei į Paryžiaus komisariatą surašyti prašymo – nors rašiau ir prašiau, kad tą darytų, nei surašyti užklausimo prancūzų kalba į Essone regioną – ką padarė mano advokatas, ir ką padarė Prancūzijos ambasada Vilniuje.

Manau, jog po to, kai atrasiu mergaitę, sąskaitą pateiksiu Odetai Tarvydienei ir „jos“ tarnybai: manau, jog dar vieno tiurbano tegul neperka, nes negražiai atrodo, vis tik jauna moteris. Galvos dengimas rodo kažkokias vidines baimes, arba ankstyvą plikimą.

O tautosaka rodo, jog jeigu pavogęs jautį žmogus valgo, tai kūsta, o jeigu nusiperka – tai storėja.

Taip pat yra posakis „vagie kepurė dega“. Matyt, taip dega galva, nuo prakeikiančių šitą tiurbaninę motinų, jog užsidėjus tiurbaną, atrodo, tai apsaugos.

Jeigu tik ji žinotų, kokiais žodžiais yra keikiama…Vieni, kurie tiki Dievu, laimina, o yra motinos, kurios desperacijoje rėkia prakeiksmus. Ir, manau, tiurbanas įrodo, jog jie veikia…

Negaliu pabėgti nuo tautosakos, nes mūsų šeimoje visi yra etnologai.

Tiesa, kaip supratau, kadangi viešai teigiama, jog atiminėjami vaikai tik iš asocialių šeimų, vadinasi, akademinė visuomenė yra asociali. Ir mano du aukštuosius baigęs ir dešimčia kalbų kalbėjęs brolis tokiu laikomas, ir jo žmona, kuri baigė fortepiono klasę Lietuvos muzikos akademijoje, ir turbūt mes visi.

Kokie tad yra OBJEKTYVŪS vaiko atėmimo kriterijai – jeigu mūsų šeima ir per šimtą metų norėdama, nepasidarys tokia, iš kurios atiminėjami vaikai?

Galgi galima atimti iš visų – ypač iš tų, kurie turi kažkokių baimių dėl savo karjeros, kurie turi paslapčių? Vadinasi, ponia Prezidente, galima atimti ir iš Seimo narių? Ir galės ateiti 240 „karabinierių“ (beje, kokia tarnyba siautėjo Garliavoje, tikiu, nė Jūs nežinote…nes ant Garliavos operacijos yra grifas „slaptai“…) ir su ginklais ims netgi „neliečiamųjų“ vaikus?

Beje, mano dukterėčią, kalbama, ėmė su ginklais.

Kas atlygins žalą, kurią ji patyrė – kai Lietuvos ambasada iš viso nesidomėjo ir nepranešė apie šį atvejį į Lietuvą? O gal pranešė? Netikiu, jog šitaip nieko neveikia ta Lietuvos ambasada..

Todėl remiantis išdėstytu:

Prašome tirti Lietuvos ambasadų Prancūzijoje ir Italijoje neveikimą, neatsakant iš viso dėl mano dukterėčios Deilimės Rimantės Apanavičiūtės dingimo Prancūzijoje, neieškant jos buvimo vietos (Lietuvos ambasada Prancūzijoje) bei neatsakant dėl mano brolio Romualdo Apanavičiaus dingimo ar mirties Italijoje, netarpininkaujant atpažinimo procese (Lietuvos ambasada Italijoje), ir darant gėdą Lietuvai, kai šių ambasadų darbą turi dirbti tos valstybės per savo ambasadas;

Tirti Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neveikimą, ir kaip į tą neveikimą žiūri SADM ministrė, kodėl nekontroliuoja, ir ką nuveikė, siekdama kontroliuoti Odetą Tarvydienę ir visą tarnybą.

Pagarbiai-

Kristina Sulikienė, buvusi Apanavičiūtė (buvusi didelė Jūsų gerbėja…)

 

 

Lietuvos pilietis už humanitarinės pagalbos rinkimą nukentėjusiems Rytų Ukrainos žmonėms apkaltinatas pagalba terorizmui, nors JTO nustatė, jog Ukrainoje vyksta pilietinis karas, ir nei viena pusė nėra teisesnė už kitą. Tačiau mūsų kriminalinė policija, saugumas ir KAMII žino geriau…Ką padarysi, kad Lietuva visažinių žemė.

 

 Vilkas1

Vis labiau įsitikinusi, jog mūsų kariuomenėje akcentuojamos vertybės, jog visi už visus, ir vienas kito nepalieka ir taip toliau ir panašiai, tėra lozungai, kuriais patys tų lozungų rėksniai netiki.

 

Kariuomenėje prieš miško žygį per minus 17 toksai seržantas Velbasis, pasikvietęs pakalbėti „po vieną“, sakė: „Žinot ką daro su tokiais kaip jūs? Palieka vienus miške“.

 

Tokį „pažadą“ supratau kaip tiesioginį grasinimą, ir į jokį žygį nėjau, nors majoras Valaitis vos nepersivertė per galvą, kaip reikėjo ten mane išsiųsti.

 

Istorija su kapitonu Liutauru Balčiūnu, kuris pernai vasario 15 d. vos 34 metų mirė Amerikoje pratybų metu, iš viso neaiški.

 

Kariuomenė net vengė pranešti, kas toks žuvo – spaudoje pamatysime tik šykščiai parašytus inicialus.

 

Amerikos kariuomenė nesivargino nustatyti mirties priežastį, o Lietuvos prokuratūra su karo policija– ją ištirti.

 

Mirties liudijime taip ir parašyta: mirties priežastis – nenustatyta.

 

Juokingiausia ir graudžiausia, jog Lietuvos kariuomenė, kuri netaupo reprezentacijai lėšų ir priėmė iš KAM ministro „dovaną“ – buvusiam kariuomenės vadui A.Pociui nupirktą naujutėlaitį automobilį „vos“ už 200 000 litų, yra tokia „skriaga“, jog jos teisininkai sugalvojo tokią formuluotę: neva kapitonas Liutauras Balčiūnas mirė ne tarnybos metu.

 

Todėl, spėkite, ar priklauso kompensacija šeimai? Ne. Prisiminkime per langą išversto VSD karininko V.Pociūno istoriją: jis irgi, matote, žuvo ne tarnybos metu, nes VSD atsisakė pateikti duomenis apie tai, ar jis vykdė užduotį.

 

„Ne tarnybos metą“ Lietuvos kariuomenė su KAM suvokia vakaro metą.

 

Atsiprašau – jeigu Lietuvos kariuomenės kapitonas buvo išsiųstas keliems mėnesiams į JAV, į pratybas, tai visas jo laikas, visa jo komandiruotė yra TARNYBOS METAS. Yra tokia formuluotė kaip tarnybos išvyka, komandiruotė – visas laikas įskaičiuojamas į tarnybos metą. O jeigu neaišku, galima teisme pasibylinėti, o ne kaip V.Pociūno byloje, kai valstybė apsimetė „šlangu“ ir nusprendė, jog vykdydamas ypatingai slaptą užduotį, V.Pociūnas buvo tiesiog atostogų kelionėje Minske…

 

Antras dalykas labai keistas – lietuviams visiškai „neužkliuvo“, jog lavono išvaizda – kaip žuvusio nuo smurtinio pasikėsinimo.

 

Visiems viskas gerai, nes neduok Dieve, pradės kelti vėjus, taigi kokius dar finansavimus praras.

 

Kapitono Liutauro Balčiūno sveikatos grupė buvo „A“.

Tai reiškia: jokių ligų. Sveikas kaip ridikas: jokių galvos traumų, širdies sutrikimų, tiesiog misijinė sveikatos grupė, gali siųsti į Afganistaną, Afriką, kur nori.

 

Kaip tiria normalūs (sveiko proto, nenudurnėję, teisininkai) tokias bylas? (Nes Juodojo kūbo fantastai su saugumiečiais bet kokias smurtines bylas sugeba nurašyti į „nelaimingus“ arba dar geriau – savižudybes…nes taip paprasčiau…nereikia pyktis su „chebra“)

 

Reikia išsikelti tyrimo versiją – kodėl mirė sveikatos grupę „A“ turėjęs 34 metų sveikas vyras?

 

Pirma versija – smurtinė. Pati įtikinamiausia. Smurtinei versijai reikia dar papildomų pagrindų – taigi, su kuo konfliktavo, kam neįtiko, kas galimo nusikaltimo užsakovai ir vykldytojai: ar Lietuvoje, ar Amerikoje. Taigi, motyvas. Taip pat  reikia tiksliai nustatyti mirties prežastį, bei nuo ko mirė  – nuodai, elektros srovė, smaugimas, dūris ar smūgis į šoną (šonas – mėlynas) ar kitokie veiksmai, lėmę mirtį. Ar buvo nuodų pėdsakai, lengva nustatyti bet kada, padarius ekshumaciją. Lažinuosi, jog niekas netyrė – ar pajuodusiomis galūnėmis rastas ir galimai nunuodijimo požymius turintis žuvusysis buvo nuodų poveikyje ar ne? Pajuodusios galūnės gali reikšti ir griebimą – kažkas stipriai prieš mirtį laikė riešus, kol kažkas kitas kažką darė. Po mirties nebevyksta kraujo cirkuliacija, todėl išlieka smurtinio nusikaltimo pėdsakai.

 

Viso šito moko bet kurioje teisės mokykloje, o jeigu nemoko – teisininkas per savo praktiką išmoksta, kovodamas su Juodojo kubo idiotais ir fantastais.

 

Antra versija – liga. Jeigu sustojo širdis, kyla klausimas – koks buvo krūvis pratybų metu, kiek nemiegotų parų buvo, ir t.t. Ar buvo tinkamas racionas? Tokiame tyrime turėtų būti iškratyta JAV kariuomenė, ji turėtų pateikti visus valgiaraščius, visus važtaraščius, parodyti, ar tinkamai maitino – nes, pavyzdžiui, Ruklos Mokomajame Pulke maitina netinkamai, vadovybė taupo pinigus juodai duonai, ir nuolat iš kiekvienos kartos po dešimt karių atsiduria ligoninėse su išsekimais. O išsekus gali sustoti ir iširdis. Ar buvo suteikta medicininė pagalba, ar kapitonas skundėsi skausmais širdies plote? Jeigu nebuvo suteikta pagalba – tada keliama byla dėl žinioje esančio asmens negydymo, jo gyvybei esant mirtiname pavojuje. Tai yra baudžiamoji byla, o ne „savaiminė mirtis“. Gal buvo nustatyti nežmoniški krūviai? Tada turi būti traukiami atsakomybėn kursų vadai- ko, aišku, niekada gyvenime nebus, nes kuo aukštesnis vadas, tuo aukštesnis jo nepakaltinamumo lygmuo. Nes prieš įstatatymus neatsakantys žmonės yra vadinami nepakaltinamais.

 

Nes jeigu numiršta „savaime“ visiškai sveikas žmogus, neturėjęs su širdimi jokių problemų, reikia kelti tyrimo versijas, o ne šypsotis kaip laimingam idiotui, ir sakyti – viskas tvarkoje, mirties priežastis nenustatyta.

 

Kaip teigia Liuturą Balčiūną pažinoję žmonės, iš Amerikos atskriejo atsirašymas, jog  neva net 4 procentai visiškai sveikų karių miršta per metus, ir esą čia jiems yra viskas normalu.

 

Pamenu majoro Valaičio ramybę, kai jis siuntė karius į sveikatos normų neatitinkantį šaltį – kas atsakys, klausiau, jeigu kas nors iš karių mirtinai sušals, ar atšals kokius gyvybiškai svarbius organus? „Aš atsakysiu, jeigu kas žus – mano atsakomybė“,- ramiai atsakė. Ir kai matai ramų galimai nepakaltinamą (nes jis neatsako pagal įstatymus, ir to net neslepia) asmenį, pasidaro baisu. Matote, net keturi procentai karių visiškai sveikų turi teisę žūti, ir tai tebus statistika…

 

Taigi, o ta atsakomybė bus tokia, jog surašys, kad ne tarnybos metas, rastas tualete, duše, lauke rūkantis, todėl pats kaltas? Kapitonas Liutauras buvo neva rastas vonioje.

 

Pamąstykime – kaip galima savaime žūti vonioje? Elektra. Rankos kapitono buvo pajuodusios, versija – kažkas laikė rankas, kažkas kitas krėtė su fenu, o gal su specialiu elektros prietaisu– juk kapitono šonas tai mėlynas? Kodėl taip sunku išsikelti versiją ir ją tirti, kad ir kokia ji neįtikinama atrodytų? Todėl, kad Lietuvos kariuomenė yra neliečiama, ir jeigu net mirsite tarnybos metu – jokio medalio negaus jūsų šeima, nes, pasirodo, galima paskelbti, jog būdamas tarptautinėse pratybose, jis mirė ne tarnybos metu…

 

 Viena tragedija sekė kitą: neatlaikęs įtampos, galimai nusižudė Liutauro vaikystės draugas, nepernešęs netekties. Bet ar tikrai nusižudė – juk „skrydis iš septinto aukšto“ – tai tipiškas LT-JAV spectarnybų braižas. Gal kapitono vaikystės draugas ieškojo teisybės? O teisybė štai tokia – „jūs visi lavonai, jeigu ieškosite“, matyt tas buvo pasakyta.

 

KAM ilgai nesiruošė kūno parsigabenti. Jeigu ir ruošėsi – jokios informacijos žuvusiojo šeimai neteikė, esą, nemato lėktuvų sąrašo, todėl negali pranešti. Po dviejų savaičių pradėjo ramybės neduoti KAM gedinti šeima. Žuvusiojo motina skambino ministrui J.Olekui sekmadienį į namus – nes niekas neteikė jokios informacijos, kada bus parskraidintas kūnas. Tik po šių skambučių KAM atsitokėjo, suteikė informaciją, ir kūną parskraidino.

 

Žuvusio kapitono šeima negali atsigauti nuo šoko. Ir suprantama: išleidai vyrą, sūną į tarnybą, tau grąžina lavoną, dar su smurto žymėmis, ir rašo „nenustatyta“, kompensacija – nepriklauso, nes matote, tarnaudamas JAV tarptautinėse pratybose, sugebėjo žūti…ne tarnybos metu! Neatlikę jokio išsamaus tyrimo, nenustatę, nuo ko gi mirė: “mirties priežastis: nenustatyta”, “nustatė”, jog mirtis – kurios priežastis iš viso nenustatyta – niekaip nesusijusi su karine tarnyba!

 

“Kitą pusę” – KAM – išklausyti sunku, nes nėra jokio pranešimo nei apie žuvusiojo biografiją, nei apie žūties aplinkybes, tarsi tokio žmogaus nė nebuvo. Tik užuojauta. Ir inicialai. L.B. Ne tarnybos metu kadangi žuvo, tai jau taip išeina, net ne karininkas…Pagerbti nereikia. Štai 1991 metų žuvusieji pagerbiami su salvėmis, pompastinėmis kalbomis, net 1945-1956 metais žuvusieji labiau pagerbiami, mistifikuojami, jiems suteikiami net „prezidento“ vardai po mirties…o dabar už laisvą Lietuvą padėję galvą laikomi „ne tarnybos metu mirę savaimine mirtimi“.

 

KAM pranešimas:

 

“Vasario 15 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė mokymo kursuose šioje šalyje dalyvavęs Krašto apsaugos ministerijos karininkas kapitonas L.B.

34 metų kpt. L.B. krašto apsaugos sistemoje tarnavo nuo 2001 metų.  JAV jis dalyvavo kvalifikacijos tobulinimosi  kursuose pagal tarptautinio karinio bendradarbiavimo programą.”

Mieli kariai, ar jūs norėtumėte būti nuasmeninti po savo mirties – tarsi jūsų nė nebuvo? KAM pozicija yra apgailėtina: “Kpt. L.B.”…Nors pavardės yra prisiuvamos rie uniformos, ant krūtinės, karininkai yra vieši asmenys. Tačiau po mirties galite tapti nebe kapitonais, nes numirėte vonioje, po sunkios pratybų dienos, taigi, vonia nepriklauso prie pratybų teritorijos, todėl jūsų šeima negaus jokios kompensacijos, o visuomenė nesužinos nieko apie jūsų mirtį bei tos mirties aplinkybes.

 

Kaip pasakoja Liutaurą pažinojusieji, tai buvo neelinių gabumų žmogus, o į kariuomenę jį prisiviliojo, žadėdami karjerą. Buvo šeimos žmogus. Liko dukrytė, kuri vis, kai suskamba telefonas, sako „tėtė tėtė“…Tačiau KAM nusprendė, jog jokia kompensacija šiai mergytei užauginti, netekus tėčio, kuris būtų tarnavęs beveik iki pat jos pilnametystės, tiesiog nepriklauso, ir tiek.

 

Į JAV išsiuntė, žadėdami pakelti karjeros laiptais. Kaip suprantu – turėjo tapti majoru. Tačiau tapo „kpt. L.B.“ – anoniminiu, niekam nežinomu, ir nepažiniu, tarsi niekada Lietuvai netarnavusiu mirusiuoju, kurio netgi atsiimti iš tarnybos vietos – KAM neskubėjo.

 

Nes vonioje mirus, matote, automatiškai iškrenti iš kursų, ir pameti visas žvaigždutes, ir, taip išeina, nebepriklausai krašto apsaugos sistemai.

 

O tavo šeimai nebepriklauso kompensacija. Absurdų absurdas, bet kažkas KAM eina labai ramiai miegoti, ir ramiai keliasi. Nes dar kelis šimtus tūkstančius sutaupė naujoms mašinoms ir medaliams.

 

Ne veltui Juozas Olekas į viceministrus yra pasiskyręs vieną Kauno advokatą. Turbūt niekada nesusimąstėte – kam J.Olekui viceministras advokatas? Ogi štai tokioms byloms. Kur reikia „nugesinti“ bet kokius karininko Liutauro Balčiūno šeimos norus jog KAM rodytų pagarbą ir pripažinimą Lietuvos kariuomenės kapitonui Liutaurui Balčiūnui po jo ankstyvos mirties (žūties). Juk advokatas puikiai ir su šeimos advokatais pasikalbės, ir nurodymus jiems per daug neišsišokti duos…Juk buvusių advokatų nebūna. Jie visi dalyvauja „čemodanų“ sistemoje. Anksčiau ar vėliau pakliūva su lagaminėliais, kai atsisako nešioti. Tada gauna baudžiamąją bylą, ir tada keičia profesiją.

 

O, be to, nepamirškite- KAM niekada neklysta. Kai meta, jus, karininkus, į gatvę vidury žiemos, kaltindami savivaliavimu (prisimenate, kai J.Olekas viešai per TV kariuomenės kapitonui, kuris atsisako palikti jam suteiktą tarnybinį butą, grasino tarnybine byla?), arba kai nepripažįsta, jog jūs buvote tarnyboje, jeigu tarnybos metu žuvote užsienio pratybose.

 

Bus daugiau

Labai geras str.

milda ref.

 

Tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nusprendė sugriežtinti ir į teismus perkelti vaikų paėmimo iš šeimos procesą, garsioji acto garintoja Milda Bartašiūnaitė staiga paskelbė savo FB paskyroje, jog tai ir yra tas atėmimas, kai be teismo sprendimo paimami vaikai.

 

Ji net neskaitė įstatymo projekto, jog nuo šiol vaikų atiminėti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nebegalės. Bus būtinas teismo leidimas.

 

Vietoj to ji paskleidė absoliučią „kliūrką“ apie kažkokius Jonaičius, ir kurių bus atimami vaikai, ir jie esą liks skolingi valstybei – visi po 18 000 litų.

 

Šitai ji kartoja kaip užsukta dar nuo tų laikų, kai garsiosios seimo liberastės iš tiesų siūlė priimti tokį įstatymą, tačiau jis nebuvo patvirtintas.

 

Naujoji vaiko paėmimo iš teimos tvarka griežtėja būtent valstybės institucijoms, o ne šeimoms: paimti vaiką galima bus tik su teismo leidimu.

 

Kaip žinia, teisminiame procese tėvai galės naudotis visomis proceso teisėmis: teikti įrodymus, reikalauti paaiškinimų, prieštarauti kaltinimams, turėti atstovą/atstovus, kviesti liudytojus, prieštarauti „socialinių darbuotojų“ „išvadoms“ ir turės dar begalę kitų teisių, kurių iki šiol, vienasmeniškai sprendžiant vaikų teisių siaubūnėms, kurios neretai pasitelkdavo paterorizavimui policiją, tėvai negalėjo.

 

Dabar gi vaikų teisių „apsaugininkės“ atvykdavo į namus arba netgi į ligoninę ar sanatoriją, kažką suveblendavo, paties sprendimo tėvams net neįteikdavo, ir pasiimdavo vaikus pusei metų.

 

Vėliau pratęsiant globą, vėl tas pats veblenimas, gąsdinimai ir kvaksėjimai savivaldybės vaikų teisių skyriaus posėdžiuose „čia ne teismas“.

 

Prienų rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriuje šių metų rugpjūčio 7 dieną, sprendžiant dėl dviejų mergaičių ir berniuko grąžinimo į šeimą iš metų priverstinės izoliacijos, kone pranašiškai ir pasakiau, kad vaikų atėmimas turi būti sprendžiamas teisme. Nes visą laiką per pusantros valandos, tik pradėdavau menkinti „įrodymus“, jog mano klientė negali auginti vaikų, pasigirsdavo kvaksėjimas „čia ne teismas“.

 

Sėdėjau pas kažkokias kvakses, ir į teisinį procesą nebuvo net panašu: tos kvaksės rėmėsi kažkokiais rašteliais, spėliojimais, glušomis insinuacijomis, bet neturėjo nei vieno įrodymo, jog mano klientė negali auginti vaikų.

 

Teisme toks kvaksėjimas būtų nebeįmanomas, ir žymiai mažiau vaikų būtų atimama iš šeimų. Gaila, kad Milda Bartašiūnaitė net neperskaitė to įstatymo projekto ir naujosios vaiko paėmimo tvarkos formuluotės, o pati, kaip tos kvaksės, pradėjo kvaksėti, vėl grįžusi iš debesų ganymo ir acto garinimo, jog dabar viskas, paimti vaikus dar lengviau.

 

Matyt, acto uostymas nelabai gerai veikia smegenis ir nužudo pilkąsias ląsteles.

http://www.laisvaslaikrastis.lt/news/2124/53/d,detalus/

 

Nors Lietuvoje visos nupirktos “žiniasklaidos” priemonės rėkia, jog Rytų Ukrainoje vyksta terorizmas, tačiau kažkodėl tie “teroristai” yra švelnūs kaip mergelės, ir pasikaustę įstatymiškai, ir laikosi Ženevos konvencijos dėl karo belaisvių nekankinimo ir nežudymo.

Rugojūčio 27 dieną į Luhanską savo šeimos narių atsiimti atvyko laimingos šeimos, kurios nurodė, jog šeimos nariai buvo prievarta mobilizuoti, išsiųsti į Luhanską, ten pateko į nelaisvę, tačiau visą laiką paskambindavo, pasakodavo, jog su jais gražiai elgiamasi.

Manome, jog tai jokia ne propaganda, nes ir laikytieji užsienio stebėtojai ar žurnalistai, gyvenę kartu su sukilėliais, pasakojo tą patį.

Be to, matome iš gausių vaizdo meždiagų, jog sukilimui vadovauja išsilavinę ir galimai aukštus atsargos karinius laipsnius turintys. O chuntos pusėje daugiausiai švytuoja penkias klases baigę neonaciai, kurie težino, jog Bandera yra didvyris, o Ukrainą reikia etniškai išvalyti.

Todėl neonacių veiksmai neretai prasilenkia su žmogiškumu ir įstatymais, o sukilėlių – ne.