Archive for October, 2014

 Picture 049

Ar tokių, kaip didysis “patriotas” Zigmukas Vaišvila? “Zigmas – fenomenalusis vicepremjeras – ir jo bendrininkai niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad K. Uokos kontrolieriams nesisekė sudaryti man bylą be kaltės. Kai viena po kitos atkrito visos nevaisingos paieškos, prokuratūrai vėl buvo duotas nurodymas patikrinti 1990 metais mano vyro pirktus baldus [čia ir toliau išskirta – V.K.]. Net 7 žmonės 1991 metais lapkričio 8 d. […] tikrino namie kilimo vertę, važiavo į tėviškę žiūrėti spintos ir lovos… Nesmagu buvo stebėti gėdos dar nepraradusius tikrintojus.

Betgi Zigmui ir jo bendrininkams reikėjo mane jei ne kalėjime supūdyti, tai bent pažeminti, suniekinti per spaudą. […] Siekdamas neutralizuoti knygos poveikį ar tiesiog gelbėti savo postą, 1991 metų lapkričio 28 dieną jis puolė į televiziją, o po poros dienų Parlamente… pravirko ir taip išliko poste. Koks humaniškas Lietuvos Parlamentas! Kad taip būčiau žinojusi sausio 8 d., gal nebūtų reikėję atsistatydinti, tereikėjo viešai paverkti”, rašo pirmoji Lietuvos Prezidentė Kazimiera Danutė Prunskienė savo knygoje “Išsivadavimo kaina: politikos užkulisiai”, p. 26.

Apgailėtinai todėl atrodo “abonento” – p. Zuoko ir į jį panašių – žmonos mina, kai žurnalistams uždavus klausimą apie vyro turtus, gražuolė užtrenkia jiems prieš nosis duris teištardama “jokių komentarų”.

Žinoma, ką čia ir komentuosi, kai liaudžiai ir taip viskas aišku.

Tikrai, kad mūsų seimūnai itin humaniški: jie sugeba patikėti keliolikos sekundžių teisėsaugininkų sumontuota ir p. Grinos palaiminta muilo opera “Nesmurtinė Mergaitės perdavimo operacija”.

Ką šiuo metu veikia ponas Zigmukas? Ogi mėgaujasi Signataro renta bei vaidina vieną iš didžiųjų teisuolių konservatorių ir “teisingųjų” Vakarų ruporu virtusiame portale “ekspertai.eu”.

Ar mums tikrai  reikia tokių, kaip pliktelėjęs p. Kubilius, nekalto Pinčuko veidu aiškinantis, esą mes, girdi, atsipašau, “jūs, runkeliai, dar nesuvokiate šios plaukiojančios “Nepriklausomybės” reikšmės”. Žinoma, ponas Kubiliau, kur gi ten eiliniam mokesčių mokėtojui politinės korupcijos aferose susigaudyti.

“Matome faktą – Vyriausybė sumokėti už laivą ir visą įrangą 250 milijonų dolerių negali, bet tą laivą nuomotis iš norvegų už 651 milijoną dolerių gali be jokių problemų. Va taip – sumokėti 651 milijoną dolerių viršaus, nei kainuoja projektas, gali be vargo. Ir net skolintis nereikia. Gražu, ar ne? Iš kur toks dosnumas?”,- klausia Pranas Valickas straipsnyje “Independence”.

Kur gi čia suprasi, kodėl naudingiau ne pirkti, bet dešimčiai metų plaukiojantį griozdą už 1.8 mltrd. lt išsinuomoti. Stebuklų stebuklai!

Taigi prie 30 milijardų “kubilistano” valdymo laikais “nugręžtos” vargšės Lietuvos galima drąsiai dar 1.8 milijardo skolos užsienio bankams pripaišyti.

Netgi ekonomistė, docentė Aušra Maldeikienė, “Feisbuke” paklausta, kaip suvokia skirtumą tarp dviejų nekaltų skaičiukų, pradeda oponentus Kremliaus agentais vadinti. Nieko sau, – Lietuvoje tuoj ir garbūs mokslininkai eilinėms sieloms ims rusų agentų etiketes klijuoti, nes, matote, šitiems vargšams gaivalams nieku gyvu nesuprantama, per kokį plyšį Lietuvėlei naudingiau atseikėti kelis kartus didesnę sumą pinigų???

O gal mums reikia tokių, kaip lygybės mylėtoja Rasa Juknevičienė, kuri džiaugiasi, esą Ukrainoje būti lietuviu – ne gėda. O “menininko” Jono Ohmano “humanitarinės” siuntos isteriją ar Ukrainoje sulaikytus lietuvius snaiperius, kurie ten civilius gyventojus švino salvėmis vaišino, kažkaip stebuklingai paminėti pamiršta. Ir tuo būtina didžiuotis?

Antai Kanadoje įkurtos visuomeninės mokslinių bei medijų tyrimų organizacijos “Global Research” tinkalapyje šių metų rugsėjo 4 dieną puikavosi straipsnis, kuriame JAV prezidentas Obama pavadintas melagiu. Straipsnyje Ottawos universiteto ekonomikos profesorius, emeritas Michel Chossudovsky rašo:

“Minima ataskaita yra spjūvis į veidą prezidentui Obamai ir jo NATO partneriams. Obama rugsėjo 3-ąją tvirtino, esą “Rusijos karinės pajėgos su tankais ir ginklais” dislokuotos Rytinėje Ukrainoje. Tai ne paprastas melas, tai melas, galintis atvesti žmoniją prie Trečiojo pasaulinio karo slenksčio. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai paskutines dvi savaites “neužregistravo jokių karių, amunicijos ar ginklų, gabenamų per Rusijos-Ukrainos sieną”.

Įdomu,  ar dėl šio Ottawos valstybinio universiteto profesoriaus ir kitų panašiai mąstančių  pozicijos Kanados didieji draugai amerikonai, atsiprašau, ISIS grupuotė, surengė teroro aktą Kanadoje, kai  spalio 22 dieną buvo nušautas 24 metų garbės sargybos kapralas Nathan Cirillo? Kažkaip šitie klausimai neįdomūs nei valatkoms, nei juknevičienėms, nei kitiems “teisibės” skleidėjams.

O gal mums verkiant reikia tokių, kaip buvęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus (ATAS) vadas Artūras Antanas Skučas? Šiuo drąsiu patriotu stebisi jo kolega Saulius Guzevičius:

“Taip pat labai svarbu paminėti įvykį, kuomet “brigadai” (Vilnių terorizavusiai kriminalinei grupuotei “Vilniaus brigada”-A.S.) buvo suduotas rimtas smūgis, kadangi tuo metu jie buvo kaip ir neliečiamieji. Ir kai jie “užkabino” porą mūsų žmonių, buvo duotas nurodymas juos sulaikyti. Ieškojome jų po visą Lietuvą. Galiausiai išgaudėme juos jų “štabe” – “Lietuvos” viešbutyje, – kur juos hole suguldėme ant grindų.

Jie buvo pristatyti prokurorui. Pats girdėjau pokalbį, kaip pradžioje A. Skučas paskambino į prokuratūrą A. Paulauskui ir pasakė – “Man reikia budinčio prokuroro. Ir skubiai! Mano vyrai išvažiuoja sulaikyti Vilniaus brigados narių!” Atsakymas buvo neigiamas. Bet tada A. Skučas dar griežčiau pareikalavo – “Jei už 20 minučių pas mane kabinete nestovės budintis prokuroras, aš atrakinu ginklų spintas ir paleidžiu savo vyrus!” Prokuroras atsirado. Po šio įvykio teko girdėti gandų, kad tuomet brigada bandė susisiekti su korumpuotais prokuratūros pareigūnais, kad su jų pagalba būtų susidorota su mumis. Bet į tai jiems pareigūnai neva atsakė – “Jūs ką, proto netekote? Jiems ant KGB ir rusų tankų nusispjaut, tai įsivaizduojate, ką jie gali padaryti Jums”? (A. A. Skučas, “Pėstininko užrašai”, Valstybės žinios, 2012 p. 232).

Koks gi tas Artūras Antanas Skučas? “Artūras savo esybe – natūraliai demokratiškas ir tolerantiškas. ATAS susibūrė veiksmo žmonės, pasikliaujantys laisva valia ir sava atsakomybe. Kai susikirsdavo nuomonės ar temperamentai, Artūras žmonių nemėgo lenkti į vieną ar kitą pusę, greičiau leisdavo susiskaldyti į grupes ir dirbti savarankiškai. Taip natūraliai susiformavo bendraminčių kuopos, dirbusios su įkvėpimu. Kartu tai – didelė jėga, ir tai didžiausias Artūro, tikro demokrato, nuopelnas” (ten pat, p. 167).

Kažin, ar Lietuvos valdžios vyrai ir moterys bent pamena šviesios atminties a.a. Vytauto Petkevičiaus žodžius p. A. Paulausko atžvilgiu – jog tai karjeristas, vagis ir manipuliatorius, joks jis ne politikas, jo vieta ne Seime ar Prezidentūroje, jo vieta – Lukiškėse?

O gal Lietuvai verkiant reikia tokių didvyrių, kaip ATAS Analizės ir prognozių skyriaus darbuotoja Romualda Svešnikovienė? Ponia Romualda prisimena: “Niekada nepamiršiu ryto po prezidento rinkimų 1993 m., kai prezidentu buvo išrinktas A. Brazauskas. Tada sužinojau, koks jausmas, kai žemė slysta iš po kojų, vos galėjau paeiti. Negalėjau patikėti, kad tie patys, už nepriklausomybę kovoję, žmonės išsirinks komunistą. […] Apie pasitraukimą iš Apsaugos skyriaus nebuvo net minties – nei ramesniu laiku, nei tada, kai po pučo laukėme pasirodant tankų prie AT pastato. […] Tačiau, kai išėjo A. Skučas ir dauguma darbuotojų, viskas pasikeitė, skyrius lyg apmirė – nebebuvo ką veikti” (ten pat, p. 149).

O gal tokių, kaip ATAS darbuotoja Rasa Jusionienė? “Mūsų šeimoje žinojimas, kas, kodėl ir kaip dedasi Lietuvoje – buvo visada. Nuo mažų dienų narstėme viską, kas dedasi pasaulyje, taip augo ir mano vaikai, taip yra ir dabar. Tėvas stojo prieš režimą rimtais darbais, taip darė daug mūsų pažįstamų ir jautėsi gerai, netgi kai nukentėdavo. Atrodė (ir tebeatrodo), kad parsidavėliai jaučiasi nykiai” (ten pat, p. 169).

O gal tokių, kaip Kazimiera Danutė Prunskienė? Jos knygoje “Išsivadavimo kaina: politikos užkulisiai” skaitome: “Šmeižtai, grasinimai ir visas persekiojimo mechanizmas buvo pritaikytas moteriai. Buvo ir yra dalykų, kurie tokie šlykštūs, kad išvis nesiryžtu nei pasakoti, nei rašyti. Scenarijaus rengėjai atsižvelgė į viską, kuo tik galima mane paveikti. Netgi grasino pagrobti sūnų ir prasitarė žiną, kur ir kada tai patogu padaryti” (p. 38).

O gal tokių, kaip kriminologijos mokslų dr. Rūta Gajauskaitė. Apie R. Gajauskaitę štai kaip atsiliepia anapilin išėjęs Monsinjoras Alfonsas Svarinskas: “Teisės mokslų daktarę, taip pat kriminologę, jau po “dainuojančios revoliucijos” ir svarstė, ir teisė, ir “už akių tarkavo”, ir 7 kartus kėsinosi į gyvybę, tiek išbandytais kagėbistų “autoavarijos” metodais, tiek ir išimtiniu – gaisro – būdu” […]

Sąrašą galima tęsti, nes, anot filosofijos proferosiaus Peterio Kreefto, “Moraliai irgi nesame silpnesni. Apskritai nemanau, kad esame nedoresni už savo protėvius. Tiesa, esame ne tokie narsūs, ne tokie sąžiningi sau, mažiau praktikuojame savidrausmę, ir, akivaizdu, nesame tokie skaistūs. Bet jie buvo žiauresni, nepakentesni, ne tokie kritiški ir mažiau žmogiški. Jiems geriau sekėsi laikytis daugiau pastangų reikalaujančių dorybių, mums – reikalaujančių mažiau. Beveik lygiosios manyčiau” (“Grįžti prei dorybių”, p. 25).

Deja, manęs neramina vienas faktas, – jeigu dauguma ATAS darbuotojų šiuo metu dirba privačiame sektoriuje, nes jiems “landsbergininkų” šalininkai tiesiog uždraudė toliau tarnauti Lietuvai, tuo tarpu toje pačioje Lietuvoje jeigu tik ką nors “pakibini”, kaip, pvz.: a.a. Vilis Normanas “kibino” konservatorių ir Lietuvos Dalios šunaują, neilgai trukus tavo kūną artimieji suranda upėje, metro gylyje, arba dienos metu dingsti be žinios, o po keleto mėnesių tave suranda kitame mieste, irgi upėje.

Kokių didvyrių, kokių drąsių vyrų ir moterų reikia Lietuvai? Tokių, kurie, tarsi vaikai, nekvestionuodami, priimdami tarsi aksiomą, protu ir širdimi suvoktų šiuos Senojo Testamento žodžius:

“Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu” (Michėjo knyga 6, 8).

“Jeigu būtumėte supratę, ką reiškia žodžiai ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’, nebūtumėte pasmerkę nekaltų”.

Ar tokiais žodžiais ne apie jus, p. Kubiliau, gerb. JE Dalia Grybauskaite, kalbėjo Jėzus Kristus apaštalo Mato lūpomis?

Andrius  Dzidolikas

vaikyste

Nuotr. Deja, laiko mašinos nėra, ir grįžti į senus laikus nebeįmanoma. O tada nebuvo Skandinavijos pinigais finansuotų “vaikų teisių”, kurios tik ir žiūri, kaip atiminėti vaikus dėl “jų interesų”…

Sandros šeimos atvejis atkleidė sistemos “silpnąsias puses”.

Kauno mieste Sandros šeima buvo pažeidžiama,  nes nenuilstančios “vaikų teisės” ir “socialines paslaugas teikiantis” centras su savo isterikėmis bobomis nepaliaujamai ją terorizavo lygiai du mėnesius.

Kas dieną į butą įsiverždavo tai viena, tai kita tarnyba, vieną dieną įsiveržė netgi…nepilnamečių reikalų inspektorius!!

O tai daryti buvo labai lengva – nes paterorizuoti Sandros galima buvo atvykti viešuoju transportu.

Sandros šeimai spalio 28 dieną išsikrausčius gyventi į Kauno rajoną, terorizavimo sraigtai užstrigo.

Kauno miestas nebeturėjo teisės jos terorizuoti, o Kauno rajono savivaldybei dokumentai nebuvo persiųsti.

Buto savininko motina Laimutė Vasylienė- atskiras fenomenas. Išmesti šeimą su keturiais nepilnamečiais vaikais, atimti visus jų daiktus yra galimai baudžiamoji veika, todėl turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl savavaldžiavimo, jeigu Sandra parašytų pareiškimą. Daiktų, iš jų mokyklinių vadovėlių, lovyčių, patalynių, kojinių – Sandros šeima neatgauna iki šios dienos, nes Laima Vasylienė skambina telefonu ir grasina susidoroti, jeigu Sandra išdrįstų eiti atsiimti savo daiktus…

Pasakysiu tik tiek, jog Kauno rajono vaiko teisių specialisčių jau rugsėjį klausiau, ar persikėlus kad ir į Kauno rajoną, terorizavimas liautųsi. Vaiko teisių specialistės patikino, jog jos tikslų ir jėgų terorizuoti kažką, kas negeria, nemuša vaikų, ir juos prižiūri, neturi jokio noro ir tikslo.

Sandra, jau ketvirtą dieną neterorizuojama visų įmanomų tarnybų atsigavo, atsipalaidavo, vaikai normaliai su motina ir aplinkiniais bendrauja, dingo išgąstis, baimė, netikrumo jausmas.

Persirašyta į vietos mokyklą, kuri prižadėjo teikti visokeriopą pagalbą. Turi visus įmanomus specialistus.

Vietos mokykla patenkinta metų viduryje gavusi du mokinius.

Nors socialinė mokyklos darbuotoja griežta, bet ji profesionali. Išsiklausinėjo visą situaciją, įsidėmėjo pagrindinius faktus.

Naujoje mokykloje ir sienos padeda – Sandra yra čia dirbusi..”Štai šitą sieną dažiau , pasižiūrėk”, -juokdamasi paaiškina.

Budėtojai – atpažįsta, išsiklausinėja, kaip sekasi, kada ateis vaikai, į kurias klases.

Kaip jau minėjome, net visiškai nesusijęs, atrodo, ir nutolęs kaimas jau antrąją šeimos įsikūrimo dieną iškrečia pokštą – duoda labdaros. Tai ypač svarbu šiai šeimai, kurią Laima Vasylienė savo grasinimais paliko be drabužių, ir būtiniausių daiktų.

Į Laimos Vasylienės butą šeima ruošiasi eiti su specialistais ir policijos pagalba, nes, atrodo, moteris neprognozuojama, grasinimai labai aiškūs: “jeigu tu eisi pasiimti daiktų, aš inicijuosiu baudžiamąją bylą, kad tu mane apvogei”- grasinama telefonu, ir tai per garsiakalbį girdi daug žmonių…Netgi jeigu Sandra norės pasiimti kompanijos Tv 3 padovanotą lovelę, tai Laima Vasylienė traktuos, jog buvo apvogta?? Vargšė Laima, įsijautusi į “gelbėtojos”, ir tiksliau, vampyrės rolę, nesugeba susitaikyti su situacija?

Kur dingo ta labai atseit maloni ir paslaugi nuomotoja, už kurią galvą guldo socialinė darbuotoja Jolanta Pavlovič?

Atsakymas paprastas: niekur ji nedingo, tiesiog atsiskleidė…

Bažnyčiai “Kristaus paliepimas” priklausanti Ramunė Pumpalavičiūtė iš viso “dėjo įš krūmus”, nors prieš visą Lietuvą per TV vaidino, jog yra bene vienintelė šeimos gelbėtoja. Sekta, arba Ramunė, ir kitaip neišeina pavadinti,”rūpinosi” šeima tiek, kiek galėjo jai…pakenkti..Kai pamatė, jog pakenkti nebepavyks, tai ir dėjo į krūmus, susirinkusi “pinigus Sandrai paremti”. Kiek pinigų susirinko – turėtų išaiškinti ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo.

Nei sektos, nei ufonautai nepadėjo šeimai.

Šeimai pastogę suteikė ūkininkas, kuris nebeapsikentė savo įnamių elgesiu, ir ieškojo normalios šeimos, kuri prižiūrėtų jo vienkiemį Kauno rajone.

Ūkininkas Sandrai pasiūlė nusipirkti šią sodybą.

Nustatė visiškai įkandamą kainą.

Tai iš viso yra naujas posūkis šios šeimos gyvenime, ir manytina, jog viskam pavykus, vadinamosios “vaikų teisės” atsikabins visiems amžiams nuo šios šeimos.

Picture 1060

Nuotr. Sandros sūnelis Alytaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose atrodė taip… Dabar atrodo kitaip.

Šiandien kaime įsikūrusi Sandra su savo didele šeimyna sulaukė paramos iš Norvegijos lietuvių.

Atvežta spintelių, komoda, stalas, lova ir daug kitų dalykų.

Geri žmonės nepamiršo netgi stiklinių, virtuvinės lentynos indams ir kitiems rakandams susikrauti.

Šiek tiek neramina vietos “bomžų” elgesys.

Ilgainiui namas buvo tapęs lindyne, ir “bomžų” prieglauda, kaip jau minėjome ankstesniuose straipsniuose.

Geraširdis šeimininkas neįstengė metų metais išvaryti jo gerumu besišildančių dviejų galimai alkoholikų, kurie kadaise buvo jo dukters sugyventiniai, beje, iki jos mirties gyvenę kartu su ja abu…Tarsi filme…

Paskui šeimininkas pakaitomis priimdavo tai vieną, tai antrą, tai išvarydavo abudu, nes jie nesilaikė jo nurodymų, tempdavo viską iš namų.

Vagystės apylinkėse pastaruoju metu tapo kasdienybe.

Vienas iš alkoholikų nesusitaiko su “pralaimėjimu”, nors problema tikrai ne Sandros atsikraustyme, o tame, jog jis iš viso nesugebėdavo laikytis režimo, disciplinos, laiku pašerti gyvulius. Ir jo geraširdis sodybos savininkas visiškai nekvietė kraustytis gyventi, nes jam atsibodo visa šita situacija.

Kantrybė trūko, kai raudonlige apsirgo viena iš kiaulių. Tai atsitiko dėl nepriežiūros.

Šuniukai, akivaizdu, kelias savaites buvo išsibadavę.

Šeimininkas reikalauja, kad kiaulės būtų šeriamos nustatytomis valandomis, naujieji nuomininkai to griežtai laikosi.

Šeimininkas metų metais prašė savo gyventojų, kad jie remontuotųsi – niekada to nesulaukė. Sandra per pusę dienos iškalė lentelėmis grindis, išgramdė virtuvę, išplovė viską, ko nuomininkai nesugebėjo metų metais padaryti.

Aprūpinti malkomis pažadėjo vienas geraširdis miško sodybos savininkas.

Jis, pamatęs mažuosius ir vyresnėles, susigraudino.

“Užauginau tris ne savo vaikus, kaip savus. Aš atjaučiu. Šita šeima bus aprūpinta malkomis, aš pažadu.”

Gero žodžio negaili ir šeimininkas.

“Užauginęs esu daug vaikų, ir anūkę užauginau, ir vaikai jaučia mane.”

Nuo pirmos dienos mažutis Sandros sūnelis tiesiog prilipo prie sodybos savininko, dirbo kartu ūkio darbus – stebėjo, kartu maišė košę kiaulėms.

Vyresniosios dukros savo ruožtu užsimanė pamatyti gretimus ūkius, joms labai patiko stebėti gyvulius, sužinoti, kaip jie šeriami. Vyresnioji dukra padavė vieno ūkininko arkliui šieno.

Ūkyje, kur gyvena šeima, atmosfera šeimyniška, draugiška. Atrodo, tarsi tai būtų seniai nesimatę giminės.

Šeimininkas liepė nepirkti bulvių, semti iš aruodo.

Ūkio savininkui dabar atvažiuoti į tėviškę yra malonumas, o ne kančia. Anksčiau jis važiuodavo dėl to, kad be jo niekas nevykdavo, nors ir prisakyta padaryti vien ar kitą dalyką, niekas nebūdavo padaroma.

Atsikrausčius šeimai, sodyba spindi, o vietos ūkininkai padeda.

Kaimynas žadėjo ir mėšlo, ne tik malkų. “Viskuo padėsiu šitai šeimai, aš negaliu, susigraudinu pamatęs vaikus, pats ne savo auginau, ir gerai išauginau.”

Socialinės tarnybos nesugeba atlėkti netikėtai ir paterorizuoti, nes nėra kas paskųstų (kaip tai darydavo Laima), taip pat nėra skiriamas benzinas kelionėms į Kauno rajoną.

Buvusiojoje mergaičių mokykloje irgi liūdna: sužinoję, kad išeina dvi mokinės, nuliūdo. Bet ką padarysi, juk vaikai nevažinės į kitą miesto galą, be to, nėra net susisiekimo nuo sodybos iki mokyklos. O vietos mokykla,  nors ir Kauno miesto teritorijoje, paveža rajono mokinius.

Bus daugiau

paukstukas

Nuotr. Daugiavaikė mama Sandra prieglobstį, būstą ir paramą rado kaime. 

Kaime kitaip negu mieste.

Jeigu Sandrą visoms tarnyboms galėjo šmeižti jos buto šeimininkė, tai kaime galioja visiškai kiti dėsniai.

Kiekvienas namas kaip ant delno.

Anksti ryte atsikėlusi šeimyna sukasi kaip vijurkai. Kiaulės pašertos, o šuniukai tai kokius tris kartus. Sandros dukras savininkas pratina nebijoti kiaulių, vištų, tikrinti, kaip jos deda kiaušinius.

Kiemas iššluotas, troba švarinama ir blizginama.

Gretimuose kaimuose jau nuėjęs gandas, jog vienkiemyje dedasi neįtikėtini dalykai, jog apsigyveno šeima, kuri nuo ankstyvo ryto šeria gyvulėlius, tvarkosi, valosi.

Vidurdienį sustoja tolėliau esančio kaimo ūkininkė, ir praneša, jog vietos mokykloje dalijama labdara, ir yra rūbelių kūdikėliams. Kadangi apylinkėse nėra kūdikių, tai tie rūbeliai ir atliks.

Prie rūbelių dalijimo dirba taip pat šešių vaikų mama. Irgi sukasi kaip vijurkas, patys vaikai atėję irgi renkasi sau drabužėlius, yra ir žaislų.

Tik antra diena Kauno rajone, o jau vietinės bendruomenės palaikymas, dėmesys.

Ryte pasižiūrėti, kaip gyvena šeimyna, užsuka vietos stambus ūkininkas. Kaip po senovei, ieško vieno ar kito kaimiečio, kiek nustemba radęs ūkiškas moteriškes – nors gandus girdėjęs, matyt, norėjo įsitikinti savo akimis.

Priminsime, jog buto savinininko motina Laima, kuri pastaruoju metu pasakė socialinei darbuotojai Jolantai Blauzdžiūnaitei -Pavlovič, jog nebeįsileis į butą Sandros, – daiktų kol kas neatidavė – skundė Sandrą visoms įmanomoms tarnyboms, ir šmeižė, kad esą ji nesitvarko, jog neprižiūri vaikų. Labai lengva buvo “joti” ant galvos jaunai mamai, turint toki “patikimą” liudytoją, kuri pati savo vienturčio net į mokyklą  nesugebėdavo išleisti, arba auklėti jį, kad jis neatsikalbinėtų. Laima kišdavosi į Sandros ir jos vaikų santykius, motinai drausminant sūnelį, prišokdavo ir pradėdavo bučiuoti jam kojas ir rankas – traumavo neadekvačiu elgesiu.

Laima taip pat kurstė vyriausiąją dukrą prieš motiną.

Apie vienuoliktą valandą skambina ir pati garsioji Jolanta Blauzdžiūnaitė -Pavlovič. Balso tonas nebe pakeltas, tačiau vis dar po senovei kalba reikalaujančiai.

Laiko Sandrą totaliu vaiku.

“O tai kaip tu dėl mokyklos darysi?”

Sandra: “Jau viskas padaryta”.

“O tai kaip ten rasti kur gyvenate, juk kaime adresų nėra”,- liūdnai pasako Jolanta.

“Tai dabar tegul niekas nevažiuoja, nes reikia laiko apsitvarkyti, per dieną nepasidaro iš namo tvarka, reikia normaliai įsikraustyti”, tvirtu balsu atsako Sandra. Jolanta jai grasino, jog pažeisdama teritorialumą, neva atvyks tikrinti namo jau šiandien – nors namas stovi Kauno rajone, ir tokių veiksmų atlikti Jolanta neturi teisės, jai grėstų pašalinimas iš darbo dėl įgaliojimų viršijimo.

Jolantai kiek netikėta, jog Sandra jau gyvena name. “Aš atsikrausčiau vakar”, – tvirtai pareiškė Sandra.

“Tu pranešei ten savininko vardą pavardę, tai gerai, tai na tu ten žiūrėk, perduosime Kauno rajonui”, vėl liūdnoku balsu dėsto Jolanta Blauzdžiūnaitė – Pavlovič. Vaiko teisių apsaugos skyriui registruota pašto siunta iš vietos pašto išsiųsta vakar. Nėra čia ko daugiavaikei mamai lakstyti po institucijas, kai jie patys nesistengia ir nebendradarbiauja. Tinka ir laiškas.

“O koks mano specialistas bus, kokia pavardė gal pasakytumėte?” – klausia Sandra, nors ji jau žino specialistės, kuri atsakinga už jos kaimo vaikus, pavardę.

“Oj ne, nežinau”,- nors kad Sandra išsikrausto į Kauno rajono konkretų kaimą, didžioji specialistė Jolanta informuota prieš dvi dienas. Ir per dvi dienas nesugebėjo sužinoti atsakingo specialisto pavardės! Čia tai darbo tempai ir profesionalumas, sakyčiau. Pati Sandra susižinojo, ir net telefono numerį turi, ir pati turbūt pasiskambins. Jolanta tesugeba gąsdinti, nurodo, jog “nepranešę atvažiuos”. Nors Kauno rajono specialistai nėra agresyvūs, jie linkę bendrauti ir bendradarbiauti.

Čia ne Jolanta Blauzdžiūnaitė – Pavlovič, kuriai Sandra ir vaikai – paskutinėje vietoje. Jai pirmiausia rūpėjo Laima ir jos turtiniai interesai. Vaikų teisių skyrius įsivaizdavo, jog Sandra privalo šeimininkei tiek elektrą pataisyti (du mėnesius pusėje buto nėra elektros, nes sudegę instaliacijos – Laimai dzin), tiek jos kitą butą išremontuoti. Laima, kurios elgesys pastaruoju metu buvo nenormalus – labai geranoriška, o vaikų nenorinti traumuoti motina – labai bloga.

Kaimo namo savininko visiškai kitas požiūris: jis, pamatęs, jog atsikraustė normali šeima, pats puolė apkalinėti namą, davė ir lenteles išsigrįsti namo vidų. Nieko nereikalauja, išskyrus kad gyvuliai būtų pašerti, namas ir pastatai prižiūrėti. Viskas. Jokių programų maksimum nėra keliama.

Normaliai atmosferai esant namuose, paraudo ir Sandros, ir vaikų veidukai, be to grynas oras daro savo.

O ir kaimiečių dėmesys bei netikėta reali parama kūdikėlių rūbeliais nuteikė optimistiškai.

GRB

Nuotr. Valdant bevaikei, bešeimei Grybauskaitei, vaikai pasidarė daiktine preke, kilnojamuoju daiktu, kurį galima tiesiog įsiveržus pasiimti iš bet klurios šeimos. Ir nereikia ten jokių juvenalinių justicijų ar kitokių nesąmonių. Tiesiog atsiranda pagalbininkai, kurie, motinoms susigrąžinus vaikus, paskui pradeda atvirai kenkti. 

Nors sistema smaugė ir spaudė Sandrą, kuri rugpjūčio mėnesį susigrąžino po vaikų namus išblaškytus savo vaikus, ne visada blogis laimi.

Kauno rajone ūkininkas ieškojo žmogaus ar šeimos, kas prižiūrėtų sodybą, jo laikomus gyvulius, ir nerado. Visi, kas siūlosi, kelia nerealias sąlygas: ne tik pamaitinti, pagirdyti, bet dar ir šokinėti kaip aplink karalius.

Ūkininkas, laikantis tris šunis, dvi kiaules, penkis triušius nustėro, pamatęs nuomininko badu marintus gyvulius. “Jeigu anksčiau atvažiuodavau tik kartą per savaitę, dabar reikia atvažiuoti kas dieną. Todėl ieškojau žmogaus, arba mąsčiau iš viso likviduoti ūkį”.

Mokykloje kur mokosi mergaitės, buvo pristatyta, jog jos esą iš globos namų, visi pradėjo tyčiotis: tiek mokiniai, tiek mokytojai, o vadinamosios vaiko teisių specialistės ir socialinės darbuotojos niekaip nesprendė situacijos. Buto savininko motina Laima palaipsniui ne tik pradėjo terorizuoti Sandrą ir jos vaikus, bet ir šmeižti bei skųsti ją socialinėms tarnyboms, nors pati nebenešė šiukšlių, nesiplovė indų, jos pačios nepilnametis vaikas dienų dienomis neidavo į mokyklą.

Tačiau pats didžiausias dėmesys Sandrai. Kitų šeimų tarsi nėra.

Naujoje mokykloje, paaiškėjo, teikiama įvairiausia pagalba, yra logopedas, socialinis darbuotojas, psichologas. Niekas nesityčios iš vaikų. Vaikai Kauno pakraščiuose ir rajone yra paprastesti, o mokytojai ir personalas džiaugiasi  kiekvienu mokiniu.

Mieste vaikai dalyvauja konvejerio sistemoje, mokinys nebėra didžiausia vertybė, svarbiausias yra mokytojas, valdžia ir neaišku kas.

Naujosios mokyklos socialinė darbuotoja, išsiklausinėjusi apie šeimą, ir sužinojusi, jog Sandra iš anksto kritikuojama, jog esą vaikai nebeis į dienos centrą, paaiškino:

“Mes kalbame apie vaikų socializaciją. Tačiau gyvenant ūkyje, kur yra gyvulėlių, tai ir yra pati tikriausia socializacija. Jokie dienos centrai nebereikalingi.”

Stebina ir džiugina blaivus požiūris į vaikus ir situaciją.

Darbuotojai preliminariai perspėti, jog gali būti vėl “cirkai” ir provokacijos. Tik tiek, kad po rajoną sunkiau lakstyti ir terorizuoti. Be to, Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius pagaliau pripažino, jog Lietuva tai ne Norvegija, ir čia aukšti standartai kaipo euroremontai, netaikomi.

“Svarbiausia, kad būtų šildymas, elektra, vanduo, būtų patenkinti pagrindiniai vaikų poreikiai.”

Mandagi ir maloni specialistė paaiškino ir tvarką, kaip išsikraustyti į kitą gyvenamąją vietą. Iš tiesų ji prisipažino netikinti, jog šitaip netinkamai elgiasi Jolanta Pavlovič, leidžia sau rėkti ant šeimos kuriai neva teikia paslaugas. Tik kokias? Ar terorizavimo paslauga įeina į socialinių paslaugų sritį?

Todėl raštas Kauno vaiko teisių apsaugos skyriui išsiųstas registruotu paštu.

O Jolantai Pavlovič raštas įteiktas tiesiai vakar prie liudytojų.

Mažasis sūnelis, kuris buvo mušamas vaikų namuose (tą liudija ir pasakodamas apie savo “džiaugsmus” – o juk soc. darbuotojos žino, kaip vaikai atsimena tarsi magnetofonai…), šiandien su ūkininku jau mokėsi maišyti kiaulėms košę, apžiūrinėjo gyvulėlius, lakstė linksmas ir patenkintas.

Atsipalaidavo ir Sandra.

“Dabar galima ramiai tvarkytis, džiaugtis kiekviena minute, o ne kad gyvenant su Laima – nežinai, kada įsiverš į kambarį, kada apšauks “gal gali užčiaupti savo vaikus”, nežinai, kada ji užsiundys ant tavęs visokias tarnybas”.

Preliminariai žinoma tos vietovės vaiko teisių apsaugininkės nuostata nepersekioti ir nesmaugti probleminių šeimų, o leisti joms atsitiesti, sustiprėti, jas paremti, o ne gniuždyti.

Neslėpsime, jog gyvenamoji vieta buvo ieškoma ir pagal specialistes, nes normaliai gyventi Sandros šeimai buvo nebeįmanoma. Vyko atviras terorizavimas, nebuvo jau slepiama, jog ruošiamasi atimti vaikus.

“Geradarė” Laima tuo tik džiaugėsi ir atvirai grasino.

Ši minėta “geradarė” nuo Sandros nugręžinėjo pinigus, po 300 litų už mėnesį  vien už komunalinius mokesčius, o sektai priklausanti Ramunė Pumpalavičiūtė viešai per TV gyrėsi, jog neva ji paremia Sandrą. Vyko atviras melas, ir pelnymasis iš šeimos sunkios padėties.

Manytina, jog pagrindinė priežastis, kodėl buvo iš tos pačios sektos, kuri labai padėjo, užsuktas totalus persekiojimas, yra ta, jog pas vieną sektantą auga penktoji Sandros atžala. Teismo proceso metu vaiko tėvas negalėjo auginti vaiko, tačiau gavo teises į jį, ir dar vežiojasi be motinos sutikimo į Vokietiją.

Kauno miesto vaikų teisių skyrius vis tik visą naštą ir gerai auginti vaikus, ir kad jie elgtųsi gerai, ir susirasti butus namus ir maistus ir rėmimą buvo numetę vienai Sandrai. Ir tikėjosi, jog ji palūš.

Realios pagalbos, kad sustiprintų ir padėtų po to, kai vaikai grįžo traumuoti iš vaikų namų, nesuteikė.

“Socialinė darbuotoja” Jolanta tik rėkė rėkė ir rėkė, tik rėkė “privalai tu žinai tu privalai”. Yra įrašytas pokalbis su ja, kur neįmanoma suvokti, iš kokio kosmoso ji nukritusi. Ji aiškina, jog Sandra nebegali eiti į butą, kuris jai nuomojamas, nes šeimininkė ant jos pikta. Taip ir nesupratome – tai šeimininkės teises gina vaikų teisių apsaugininkės, ar šeimų? O eiti pas vaikų tėvus jai esą negalima, nes nenustatyta, kad ji ten gyvena. Todėl šiandien Sandra tiesiog pervažiavo į savo naują gyvenamąją vietą, jai buvo įteikti raktai.

Laimos elgesys nesuvokiamas.

Geras dalykas susirinkti ir TV pagalbos dovanotą lovą, ir pasiimti asmeninius Sandros daiktus. Įdomu tik, ar nebus iškelta byla pačiai šeimininkei.

Socialinei darbuotojai Jolantai tai verkiant reikia kelti bent jau privataus kaltinimo bylą, nes ji atvirai šmeižia ir kolioja daugiavaikę mamą, jai grasina ir ją gąsdina.

Manytina, jog pinigai už vaikus yra jau pravalgyti, pravažinėti, o “prekių” kaip nėra taip nėra…

Įdomu, jeigu savininko motiną Laimą vaikų teisės galėjo spausti, kad ji gręžtų Sandrą pinigais – iš viso už mėnesį, taip išeina, imdavo 450 litų už kambarį ne šildymo sezonu, nors tiek buto nuoma nekainuoja – tai kaip paspaus dabar? Kai šeimininkas neima nuomos, sutinka, kad šeima gyventų, ir kad gerintųsi namo būklę, medžiagas jis visas jau suteikė, ir laukė, kad atsikraustys normalūs žmonės, kurie ne niokos namą, bet jį gerins.

Iš svieto perėjūnų į geras rankas perėjusios kiaulės jau sveiksta. Šeimininkui pradėjus rūpintis, ji jau atsistojo ant kojų, pirma tik gulėjo. Vieną kiaulę buvo užpuolusi klastinga liga, visi kaimiečiai dalijosi patarimais, labiausiai padėjo veterinoriaus vizitas ir rūgpienis.

Dvi savaites prieš tai badu marinti, nešerti šuniukai tapo geriausiais vaikų draugais, nes pirmai pažinčiai mergaitės nupirko jiems sauso maisto. Šeimininkas tiesa važinėja kas dieną, bet  dabar galės ir pailsėti.

Ten kur meilė tarp gyvūnų ir žmonių, ten įsivyrauja taika ir supratimas.

Keista, jog kai kurios vaiko teisių apsaugininkės elgiasi aršiau nei laukinės katės ir ūsūriniai šunys.

Bus daugiau

GRB

Nuotr. Nors diktatūra Lietuvoje primena jau ne Pietų Amerikos, bet Šiaurės Korėjos tipą, Lietuvoje vyksta ir keistų nuotykių. Į avariją pateko teisėjas Vitalijus Kondratjevas, kuris 31 puslapio sprendimu pagal Diktatorės užsakymą, sutraiškė Deimantės Kedytės likimą,ir atidavė ją nuodyti ir galabyti kostiumuotiems kankintojams, nors LR CK nenumatyta kad globoti vaiką galėtų Kriminalinės policijos biuras…

Daugeliui Lietuvos žmonių turbūt gaila, kodėl žuvo ne pats teisėjas Likimas.

Pamenu, taip jį pavadino dienraštis „Lietuvos žinios“, kai jis kaip koks buldozeris nagrinėjo teisėjo Varsackio jau nunagrinėtą mažos mergaitės, kuri nenorėjo gyventi su savo nenormalia, neturinčia socialinių įgūdžių ir ryšio su ja, motina, bylą.

„Lietuvos žinios“ papasakojo tuomet kėdainiškio Paberalio istoriją.

Paberalius buvo VSD infiltruotas agentas prie Viktoro Uspaskicho. (O Andrius Ūsas – prie Muntiano: su Darbo partija buvo dirbama pagal „Rusijos agento“ modelį. Tai yra pats universaliausias modelis, norint sunaikinti „valstybės priešus“)

Neaišku, kas ten įvyko tarp Paberaliaus ir Uspaskicho – gal asmens sargybinis pamatė, jog viskas yra ne taip, kaip jam buvo suokiama (kad „Rusijos agentais“ būdavo apskelbiami potencialūs taikiniai, liudijo ir pernai nusižudęs saugumo smogikas), tačiau vėliau Paberaliui į namus buvo įmesta granata (visiškai ne uspaskistiška, o labai LT Gruškiška), ir Paberalius netrukus buvo apkaltintas dar ir avarija.

Nors ekspertizė rodė, jog čia ne jis važiavo, būtent teisėjas Kondratjevas jį nuteisė.

Kadangi nuosprendis buvo ne tik kad iš fantastikos sferos, bet ir iš viso – politinio persekiojimo – nes Paberalius akivaizdžiai buvo persekiojamas už tai, kad neįvykdė iki galo užduoties – „nenuėmė“ Uspaskicho, o perspėjo, kad prieš jį VSD ruošia susidorojimą – tai Paberalius gavo politinį prieglobstį Amerikoje.

Net Prezidentei, kuri metinių švenčių metu be proto akcentuoja kovą su klanais ir korupcija, šitas teisėjas Likimas nebuvo įdomus.

Juk jis taip gražiai vėliau nubylinėjo taip nekenčiamos konkurentės Neringos Venckienės dukterėčios likimą: 31 puslapių nuosprendyje, kuriuo nuteistas mažas vaikas gyventi psichuškėje, tad ir parašyta, jog teisėjas Likimas sąlygų netikrins, kaip gyvens mergaitė, ne jo, o Kriminalinės policijos biuro, reikalas. O jau Kriminalinės policijos biuras pats savo nuožiūra, kadangi tapo oficialiu mergaitės globėju, pagal teisėjo Likimo nuosprendį, nutarė auginti mergaitę vienoje iš žinybinių ligoninių. Tiek persistengė, jog už mėnesio po „paėmimo“ su specialiųjų operacijų kariais, persirengusiais juodais žmogeliukais, mergaitę reikėjo gaivinti iš komos Kauno klinikose.

Vėliau saugumiečiai pamatė, jog su tokiu sprendimu persistengta, nes Garliavoje, jų akimis, pradėjo bręsti „valstybės perversmas“.

Teisėjas Likimas dar nuteisė (ar atidavė kitiems nuteisti) jonavietį Andrių Lobovą už tai, kad jis jam įteikė Neringos Venckienės knygą „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“. Ši knyga yra aukšto mokslinio ir faktologinio lygio. Teisėjas Likimas „nesuprato bajerio“, ir apsiskundė, jog jam daromas poveikis, jog jis miegoti, sysioti ir gerti nebegali, kaip jį sunervijo N.Venckienės knyga.

Jonavietis A.Lobovas motyvavo teisėjui: jūs sprendžiate iš viso nesusipažinęs su medžiaga, prašau, skaitykite, kaip Laimutė dar 2006 metais prašė, kad valstybė paimtų auginti vaiką, kaip su Andriumi lakstė ir bandė kad nei man nei tau, kad Drąsius Kedys persigando, kad išdurnėjėlė bando atsikratyti jų vaiku, ir kovojo dėl vaiko, kad vaikas augtų namie.

Kondratjevui nebuvo įdomi šita istorija.

Jis turėjo dar vieną užsakymą, kaip ir Paberaliaus atveju: reikia nuteisti, sutraiškyti, be teisės į apeliaciją.

Beje, Audrius Cininas buvo išsirinktas kaip silpnas ir klanui tarnaujantis teisėjas.

Pasakojo man asmeniškai jį konsultavusi psichoterapeutė.

Jog pastatas, iš kurio ji nuomavo kabinetui plotą, tik vėliau ji sužinojo, jog priklausė KGB rezervistui. Viskas galėjo būti įrašinėjama. Nes KGB rezervistai yra elitiniai VSD‘šnikai. Tokia jau tvarka Tarybų Lietuvoje. (Kas tik pasvajoja apie nepriklausomą Lietuvą, tam šakės, patys matome, ką padarė su N.Venckiene ir jos šeima).

Teisėjas Cininas prieš vieną konsultaciją (dėl ko vaikščiojo, nepasakosiu, nes tai sudaro kliento ir gydytojo paslaptį) pasakė garsiai, jog palaiko Valantiną, a.a.Furmanavičių ir kitus teisėjus, prokurorus, ir nesupranta, kaip galima taip juos visus šmeižti. Dar be kita ko paminėjo, jog jis netiki, kad ta pedofilijos istorija yra tikra. Ir, o stebukle, ir šis teisėjas tampa „teisėju Likimu“: gauna nagrinėti pedofilijos bylą!

Kalbama, jog pradėjęs nagrinėti bylą, pamatė, jog pedofilija tikrai buvo, susiėmė už galvos, tačiau trauktis  nebebuvo kur. Bylos nagrinėjimo metu labai greitai Trakų rajone iškilo namas. Į kurį su sugyventine nesikraustė, nes ji dėl to, kad jis palaiko pedofilus, atsisakė su juo gyventi.

Sugyventinė pradėjo įtarinėti vyrą, kad jis toksai pats yra, nes niekaip nebuvo suprantama toks aršus pedoklano palaikymas, ir pedofilo išteisinimas. Priminsiu, jog prokuroras Šileika, kuris perdavė bylą į teismą, niekada dėl bylos suklastojimo nuteistas nebuvo. O reabilitacija po mirties iš viso pagal galiojantį BPK negalima, jeigu asmuo nebuvo nuteistas už nusikaltimą, dėl kurio neva reabilituojamas. Ūso procesas buvo išskirtinis, ne pagal galiojantį BPK vykdomas, bet gi jį vykdė pedoklanų gynėjas, su kuriuo gyventi po to atsisakė jo paties moteris…

Lietuvoje sukurta baimės ir nesipriešinimo atmosfera. Tačiau daug kas sako, jog fizikos dėsniai veikia visur. Ir politikoje, ir darže, ir ežere, ir aišku, „kare keliuose“.

Kondratjevas pateko į labai keistą avariją kaimo glūdumoje, kur būtinai susidūrė su kita mašina, kuria važiavo būtent jo kolegė.

Priminsiu, jog Kauno visa istorija buvo pradėja nuo teisėjo, kuris išvakarėse važiavo iš teisėjų seminaro, nužudymo.

Ekspertai išvadose rašė, jog negalėjo nustatyti teisėjo mirties laiko, šūvių mechanizmo, atstumo, iš kurio šauta, šautuvų kalibrų, nerado nė visų kulkų, o žaizdos buvo išplautos.

Kalbama, jog teisėjas į mašiną buvo įmestas negyvas, o visa situacija inscenizuota.

Kalbama, jog naktį Andrius skambino broliui, ir guodėsi, jog „nušovė teisėją“.

Buvo bandoma parskraidinti iš Bulgarijos Henriką Daktarą, būtinai „ant Kauno įvykių“. Bulgarijos teismai „užbuksavo“, ir šitas cirkas su „Henyte“ nepavyko.

Buvo bandyta praskraidinti Drąsiaus Kedžio asmeninį apsaugininką, Žilių, vasarą praėjusią paslaptingai mirusį nuo sepsio – tiesiai „ant Drąsiaus Kedžio“ nužudymo – nepavyko, vėlgi, kažkas užbuksavo.

Lietuva buvo nusėta savaiminiais lavonais. Šiuo metu bandoma pritempti, jog esą Andrių baloje prigirdė kažkas iš violetinių, kaip kad buvo bandoma Gediminui Aidukui prikirpti Vaido Milinio nužudymą ar savižudybę – nepavyks, nes kai Andrius gėrė balutėje, violetiniai buvo pas Marių Kuprevičių Biržų rajone.

Keistai prasidėjusi istorija, kai nušaunamas teisėjas dar para iki oficialios savo mirties, tęsiama teisėjams vienam kitą užmušant.

Kadangi bandyta priversti Lietuvą sekti nenormalią, butaforinę „Neringos Venckienės Tėvynės išdavimo“ bylą, Lietuva dabar gavo progą stebėti, kaip pedofilų, korumpuotų iškrypėlių klanas bandys išsukti teisėją Likimą nuo realios laisvės atėmimo bausmės, kai jis neatsargiai, pažeisdamas kelių eismo taisykles, užmušė savo kolegę.

Prisiminkime, kaip neseniai buvo išsuktas Darius Valys, generalinis prokuroras. Grįžo į postą. Spėkime iš vieno karto, ar nepradės pati Generalinė prokuratūra ginti teisėjo Likimo. Juk avarija, gresia reali laisvės atėmimo bausmė, karjera baigta. O gal ne baigta? Juk likiminių bylų dar liko? Juk laukia Garliavos revoliucionierių byla, juk reikės kažkam perduoti.

Kaip keista, kad ne vieną ir ne dvi Garliavos šturmo bylas Kauno apylinkės teisme nagrinėjo Bronius Varsackis – nors praktiškai jis savo penkiolikos minučių nutartimi grąžinti vaiką biologinei, ir sukėlė visą Lietuvą ant kojų. Teisėjai Likimai yra „geroji praktika“ Lietuvos teismų pasaulyje. Tačiau prisiminkime, kaip saugumo bylų teisėjas Birštonas baigė karjerą Vilniaus apygardos teisme – girtutėlio salto nuo laiptų. Buvo, beje, tokių prietrankų, kurie jį gynė, ir aiškino, jog jis garbingai pats nusiėmė nuo Kusaitės bylos, kurią turėjo nagrinėti kitą dieną. Kusaitės byla irgi likiminė VSD byla. Įstojęs naujai į bylą Pažarskis kardinaliai pakeitė bylos eigą, ir mergina buvo dalinai išteisinta, o apeliacinėje instancijoje – visiškai.

PRIEDAI

http://www.alfa.lt/straipsnis/13605180/teisejas-lemtis

Picture 1060

Nuotr. Sandros sūneliui Alytaus sutrikusio vystymosi vaikų namuose teko taip atrodyti. Dabar vaikelis prašyte prašosi ramybės ir jaukios kūdykystės. Tą suteikti bent laikinai, šiai žiemai, sutiko nuoširdus Kauno rajono ūkininkas, pasiūlęs daugiavaikei šeimai apsigyventi jo šeimos jaukioje sodyboje, kurioje yra ir gyvulėlių, ir kraštovaizdis, ir netoli visi miesto patogumai, mokyklos, darželiai, poliklinikos ir parduotuvės.Ir…normalios vaikų teisės!!

Kai būna labai sunku, paskui būna ir lengva.

Toks yra Sandros, turbūt vienintelės Lietuvoje, taip “sėkmingai” paimtus vaikus iš jo atgavusios likimas, ir būtis.

Praeityje nuoširdžią vaidinusi buto šeimininkė Laima, dabar tapo terorizuojančia ir keliančia psichologinę įtampą, grasinančia, jog ji turinti išsikraustyti, kur – jai neįdomu.

Tuo pačiu metu vienas Kauno rajono ūkininkas ieškojo, kas galėtų pažiūrėti jo namelius kaime, pašerti gyvulėlius, ir laužė galvą, bet nežinojo ką daryti.

Ir toks sutapimas, jog susitikimome su tuo ūkininku, išsikalbėjome, aprodė jis man ūkelį, ir namelius, ir sutiko, jog jo ūkėje gyventų ši daugiavaikė šeima.

Atiminėjant vaikus, motinos pastebi tendenciją, jog įvairių savivaldybių vaikų teisių tarnybos labai skiriasi.

Kauno miesto ir rajono skiriasi kaip pragaras nuo dangaus. Apie Prienų net nenoriu prisiminti ir kalbėti.

Kauno rajonui teikiančiosios paslaugas socialinės darbuotojos irgi visai kitokios negu isterikė Jolka, kuri apsižliumbė Prienų rajono savivaldybėje, kai nepavyko apšmeižti ir su purvais sutrypti Sandros.

Nuoširdusis ūkininkas pats netekęs dukters, našlys, tačiau nėra atitrūkęs nuo realybės.

Tuščias namas kaime yra vagišių ir kitokių piktadarių priebėga, ir ilgainiui iš namo gali nieko nelikti.

Tikėkimės, jog ūkio panaudos sandoris pavyks, ir vaikai jaukioje kaimo aplinkoje, bei naujų socialinių darbuotojų ir vaikų teisių specialisčių priebėgoje augs sveiki ir laimingi. Kad ir laikinai, kad ir šią žiemą.

Daugiavaikėms šeimoms peržiemoti pigiau yra labai svarbu.

Tikėkimės ir palaikykime šitą šeimą.

Malkų paorganizuoti pažadėjo netoliese kirtimus ir laukymes turintys ūkininkai, kad iš šakomis ir išvartomis parems. Blogiausiu atveju – yra žmonių, kurie paremia pinigėliais, ir už juos bus galima nupirkti malkų.

drasos-kelias-503b84fa24120

Nuotr. Diktatorė išsigando “Garliavos revoliucionierių”, kurie svajojo apie …demokratinius rinkimus ir diktatoriaus pakeitimą prezidentu…bei visos teisėsaugos reformos…

Visi, kas ne su manimi,- valstybės priešai.

Jei kam neaišku, aš viena valdau valstybę.

Turiu kišeninį prokurorą Bevalį, ir kišeninį saugumo vadą Girną. Ir malu į miltus Lietuvos piliečių likimus: Bevalio sapnuotojai kelia bylas, Girna pritaria su „opermedžiaga“.

Paskutinis pasikėsinimas į mano nuostabų diktatorinį valdymą – galutinai nuskurdinta liaudis, iš teismų kėdžių neišlenda KGBistai ir komunistai – bet jie mano geri draugai – buvo Garliavos „revoliucinis būrelis“.

Tie, kas mane sieja su Landsbergiu, Sharpo metodikomis,- labai klysta.

Esu už valdymą ne tai kas su lazda, bet su ginklu, nes baigiau diktatorių mokyklą, o mane ruošė kad tuos durnelius, kurie susvaigo, kad Lietuva bus demokratinė – išvaikyti.

Šiuo metu nenulipu nuo tanko ir rėkiu, kad reikia siųsti pagalbą karinę į Ukrainą – ten Sharpo ir demokratizacijos procesus palaikau: jeigu nesiųsčiau ten mūsų Bevalio prokurorų mokyti teisėsaugos „demokratizacijos“, jie su „violetinės gvardijos“ likučiais padarytų čia perversmą. Taikų, tačiau Baudžiamajame kodekse yra labai gerų straipsnių, o kai lietuvių kalbos turėjau “3”, tai nelabai gaudausi. Tiks ir „smurtinis valdžios keitimas“, nesvarbu, jog Neringa Venckienė planavo rinkimais mane nustumti nuo mano sosto.

Esu paskirta Lietuvai kaip atašė Naujosios pasaulio tvarkos, Sionistų sąjūdžio ir Lesbiečių ir gėjų išsilaisvinimo judėjimo. Niekur nesitrauksiu.

Povilas Andriukaitis buvo per silpnas ministras: jis kovojo su korumpuotais gydytojais, kai tuo tarpu toje sferoje reikia galutinai įtvirtinti korupciją. Korumpuotas gydytojas yra paklusnus, paskambinus ir liepus numarinti tą ar kitą ligonį – jis tai padarys. Prie Andriukaičio tas nepavyko. Buvo čia marinamas vienas Landsbergio žmogus, tai tas Andriukaitis puolė jo gelbėti. Mano režimui reikia kad visi “dainuojančios revoliucijos“ liudytojai nueitų nuo arenos. Ir jie nueis, aš pažadu.

Dabar mane visokie jau pradeda kaltini dujų laivo afera. Tegul patyli, nes ir jiems mano kišeniniai prokurorai iškels bylas už Lietuvos suvereniteto pažeidimą. Dujų laivas mums reikalingas, kad būtų galima išplauti 1,5 mlrd. litų – beveik visą Lietuvos biudžetą. Kaip kitaip skurdinti žmones, siekti jų mirties, bado, ir skurdo?

Ne veltui prie Sveikatos reikalų pasodinau Šalaševičiūtę: ji sovietiniais metais dirbo dujų įmonėje. Ji, šaunuolė, jau pirma vadovavimo dieną teisingai pasakė: jog visi tie vaikai ir seniai, kurie norės gyventi, jiems bus pritaikyta eutanazija. Tikras dujininkės pavyzdys.

Grįžkime prie tos jau Neringos Venckienės, man net šlykštu ištarti jos vardą.

Taigi, šaunuoliai mano šunys įrašė jos miegamajame, vonioje ir tūlike jos svajones tapti Lietuvos Prezidente.

Atėjo naujas diktatūros etapas: jeigu Rolandą Paksą mūsų chebra teisė už tai, kad jis tapo tuo Prezidentu (baigia dabar išskysti ir nori panaikinti apkaltą – gyvenime neleisiu, todėl užsiundžiau savo pakabintos FNNT kontoros šunis, kad taip krėstų Tvarka ir teisingumas partiją, kad jiems maža nepasirodytų), tai Venckienę privalėjau stabdyti dar tada, kai ji lengvai kaip per muilą praslydo į Seimą.

GRB

Ir dar mano stiliaus kostiumėliais pradėjo rengtis!! Niekada niekada, girdite, kol plaka mano diktatoriška širdis, neleisiu rengtis mano stiliaus kostiumėliais. Praktiškai, kai pamačiau N.Venckienę jau su mano tipo kostiumėliu, paskambinau Valerkai ir pasakiau: “Vsio, ugolovnoje delo, ponial?”

Mieli tautiečiai, jūs klausiate, kas mane palaiko ir atsiuntė? Jau paaiškinau aukščiau.

Šita “valstybės perversmo byla” padėjo į vieną krūvą, o tikėkimės, vėliau ir į vieną kamerą sukišti paskutinius Landsbergio apsaugininko Antano Artūro Skučo pasekėjų likučius. Jie juk norėjo demokratinės Lietuvos: be ruso, tačiau ir be amerikono, žydo, norėjo kažkokių ryšių su Lenkija ir Vokietija. TO NIEKADA NEBUS!

Kol esu diktatorė, mūsų chebra valstybę ves į susinaikinimą, o bet koks Sharp ar ne Sharpo revoliucijos bandymas bus įvertintas kišeninės mano Bevalio kontoros.

Užsimanė pakeisti mat visus korumpuotus kyšininkus alkoholikus idiotus! Teismuose, prokuratūrose, dar turbūt saugume užsimanys iššluoti visus nuo KGB laikų smirdinčius.

Oj ne, – mano valia jie smirdės ir darys šlykščius darbus.

Dar ko, girdėjau ponia Venckienė būtų šlavusi ir kariuomenę, visus GRU, KGB ir draugovininkus būtų išmetusi. Dar ko!! Jie mano ištikimiausi šunys ir poddelnikai.

Liaudie! Atėjo permainų metas! Už laivo aferą gaunu dar vieną dešimtį milijonų. Manęs laukia aprūpinta senatvė.

Už vaikų pardavinėjimą, diplomatinių įstaigų neveiksnumą gausiu dar kitą dešimtį milijono. Vienas parduotas vaikas juk keli šimtai tūkstančių „biznio“, aš netrukdau ir netrukdysiu, turi patriotai, tikrai šalies mylėtojai, užsidirbti. Aš jiems netrukdysiu.

Netrukdžiau tada ir Garliavoje grobti ir prievartauti vaiką – vaikas nors nenorėjo išvažiuoti gyventi į psichiatrinę ligoninę, dar ko kad vaikščios gyvas liudytojas, kažkokių demokratizacijos, mat, procesų, o paskui kaip visi žvalgybininkų vaikai, dar užaugęs pats vienas revoliuciją padarys. Aš jau tuomet būdama visiška nupušusi senbezda, eisiu trečiai kadencijai, toks chebros nurodymas, turiu klausyti. Todėl liepiau ją užvaryti vaistais, kad maža nepasirodytų. Venckienę mūsų chebra irgi būtų patvarkę, kad jai revoliucijos nebesisapnuotų kokį šimtą metų.

Pranešimą, liaudie, baigiu.

Nepamirštate susimokėti PSD, visi kur dirbate ir nedirbate, nes kitaip jums visiems bus chana, paleisime anstoliais.

Visos daugiavaikės mamos: atiduodate gražiuoju vaikus į vaiknamius, kitaip jums šakės, iškelsime baudžiamąsias bylas. Už nepriežiūrą. Visi vaikus atidavinės greitai geruoju, nes mano chebrytei reikia kalti naujus milijonus.

Dujų, oj, sveikatos ministrei liepiau ruošti visokius įsakus, kurie leistų mažinti žmonių skaičių Lietuvoje: nes toks Sionistų suvažiavimo nutarimas. Karo čia gal nebus, nes galima ir kitaip tą skaičių sumažinti. Geriausia būtų nekonvencinis karas: siųsčiau karius į visų gyventojų namus, ir galėtų jie žudyti, prievartauti, daryti ką nori. Gaila, kad kažkas Seime stabdo mano idiotišką sumanymą. Juk jis visai ne idiotiškas – o nuostabus planas. Taip Žemaitiją galima būtų atlaisvinti Ševronui, kurio akcijas valdo mano šeimininkai…

Vienu žodžiu, dvėskite badu, o jeigu dar bruzdėsite, mes jus sušaudysime. Poniali? Niponiali? Pojmiote! Ruošiu nekonvencinio karo projektą, visi, kas protestuos, automatiškai yra Lietuvos priešai, ir juos galima naikinti. Baigiau. Prijom okončen.

PRIEDAS

Rimantės Šalaševičiūtės – misis Eutanazija – biografija. Wiki Biografija

Gimė 1954 m. vasario 10 d. Varniuose. 19601971 m. mokėsi Varnių vidurinėje mokykloje. 19711976 m. mokėsi Vilniaus universiteto teisės fakultete. 19761979 m. dirbo lektore Vilniaus inžineriniame statybos institute. Nuo 1979 m. iki 1986 m. dirbo juriste Vilniaus gamybinėje dujofikacijos valdyboje. 1986 m. pakviesta dirbti Organizacinio skyriaus vedėja tuometiniame Vilniaus miesto Tarybų rajono vykdomajame komitete, kur dirbo iki 1990 metų. Sovietmečiu priklausė Lietuvos komunistų partijai, atkūrus nepriklausomybę tapo Lietuvos demokratinės darbo partijos nare.

19901995 m. dirbo konsultante-sekretore Vilniaus miesto tarybos sekretoriate. Nuo 1995 m. iki 2010 m. dirbo žmogaus ir vaiko teisių gynimo institucijose: iš pradžių Seimo kontrolierių įstaigoje Seimo kontrolierės patarėja, vėliau – Seimo kontroliere, o po kurio laiko – Vaiko teisių apsaugos kontroliere. 2009 m. išrinkta Europos vaiko teisių gynėjų tinklo pirmininke. 20102012 m. dirbo lektore Lietuvos edukologijos universitete. Nuo 2012 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos seimo narė, kur priklauso LSDP frakcijai. Seime vadovauja Konstitucijos komisijai bei Vaiko gerovės parlamentinei grupei, taip pat priklauso žmogaus teisių komitetui. Nuo 2014 m. liepos 17 d.Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrė.

revolution fist

Nuotr. Sandros šeima susivienijo kaip kumštis prieš valdžios ir kai kurių visuomenės narių neteisybę ir šantažą.

Negana to, jog Kauno miesto vaiko teisių apsaugininkės ir socialinė darbuotoja, kurią Sandra buvo nušalinusi, vardu Jolanta (ji Prienų rajono savivaldybės administracijoje posėdyje dėl vaikų grąžinimo demonstravo atvirą priešiškumą Sandrai, šmeižė ją ir apsižliumbė, kai buvo paprašyta kalbėti argumentuotai) grasina jaunai moteriai susidorojimu, ir nauju vaikų atėmimu, prie gąsdinimo ir terorizavimo prisijungė “labai padėjusi” buto šeimininkė Laima.

Ji priregistravo Sandrą ir visus vaikus kitame bute, o dabar reikalauja, jog ji ir jos teisininkės šeima nemokamai tą butą išremontuotų. Nepasakosiu, kiek kartų ji reikalavo iš Sandros pinigų, kad ji padengtų jos supuvusių viso buto elektros laidų remontą, naujų išvedžiojimą…

“Sandrai labai padėjusi” Ramunė (sektantė iš neregistruotos bažnyčios “Kristaus paliepimas”) iš viso nėrė į krūmus: prieš tai TV 3 eteryje “TV pagalba” prasireklamavusi, jog “padeda žmonėms”.

Buto šeimininkė Laima už rugsėjo mėnesį pareikalavo…300 litų už patarnavimus, nors joks šildymas mieste dar neįjungtas.

Aiškėja, jog sektantė Ramunė pelnosi iš daugiavaikių motinų nelaimių, suranda butus, kurių savininkai tiesiog gręžia pinigus ir paslaugas.

Kaip kitaip paaiškinti Laimos elgesį?

Laima šiandien Sandros teisininkei girdint (ir dar keliems žmonėms) telefonu jai grasino susidorojimu, ir liepė dingti iš buto, nes “nenorinti jos matyti”. Nors už komunalines paslaugas paėmė pinigus 3 mėnesiams į priekį.

Be to, atsirado gerų žmonių, kurie persiuntė Sandrai pinigų už buto nuomą. Gavusi 200 litų, šeimininkė 50 litų nenorėjo grąžinti. Nors nuomą nustačiusi 150 litų.

Beje, raštu vaiko teisių apsaugos tarnyboms garantavo, jog nuomos mokesčio neims, vadinasi, melavo.

Šeimininkė telefonu grasino Sandrai, jog susidoros, ir skambins “pati žinai kur”, kaltino ją, jog ji esą muša  sūnų – nors sūnus buvo mušamas būtent kūdikių namuose Alytuje.

Dabar šis vaikiukas yra aktyvus, žingeidus, ir duok Dieve, pradės kalbėti. Kol kas sako “mama”, “tėtė” (tėtį ypatingai myli, ten superinis ryšys, o ir tėtis labai padeda sūneliui ir dukrelei), “teta”, “taip”, “ne”, “ten” – tokie žodžiai, kuriuos vartoja pradedantysis kalbėti.

Vaikas į vaiknamį pateko kalbantis, išrašytas su “kalbos sutrikimu”.

Šeimininkė domisi ezoterika, aiškina, jog “esu ragana”.

Kažkokiame keistuolių pasaulyje atsidūrė Sandra, bet, tikėkimės, jos kančioms bus galas, pagaliau atsiras butas ar namas, ir ji gyvens be nuolat besikišančios į jos ir vaikų bei vaikų tėvų santykius šeimininkės.

Dviejų mergaičių tėvas (vyresniųjų) teikia visokeriopą pagalbą, netgi pasiėmęs savaitgaliui vieną (problematiškesnę) dukrelę, bendrauja, kompensuoja prarastas akimirkas. O pas patėvio buvusiąją šeimą į svečius atvyko jo gyvenimo draugės duktė.

Sėdi jos tokios su patėvio dukra vyriausia ant sofos kaip tikros sesės.

Šitos šeimos niekas nesutraiškys ir nesunaikins.

Visi jau susivienijo dėl bendro tikslo – vaikų, santarvės ir ateities.

Tiek vaikai, tiek vaikų tėveliai.

Gaila, jog Kauno miesto vaikų teisių apsaugininkės ir “socialinės”, ypač agresyvi ir įžeidinėtoja Jolanta, nesuvokia, jog šeimos laimei jos kad ir kiek kenks, nesutrukdys.

Puikiai tarnhttp://www.tv3play.lt/programos/tv-pagalba/463113?autostart=trueauja šiai šeimai TV 3 dovanota dviaukštė lovelė, ji yra nauja ir patvari.

Primename, jog Kauno mieste ar Kauno rajone ši šeima ieško erdvaus būsto. Dėl apmokėjimo gali būti nebus jokių problemų, nes kartas nuo karto paremia geradariai, be to, vaikų tėveliai jau prisiima pareigas ir atsakomybes. Jie tikrai ne dėl to, kad nebūtų norėję prisiimti tų pareigų, kažkurį laiką nelabai padėjo, bet, tiesiog toks sutapimas, jų gyvenimai kai Sandra kovojo dėl vaikų, buvo paversti į pragarą.

Gali būti, vaikų tėveliams aktyviai įsijungti į vaikų gyvenimą labai padėjo Tv 3 laida”TV pagalba”. Jiems nuoširdus dėkui.

http://www.tv3play.lt/programos/tv-pagalba/463113?autostart=true

parama2

Nuotr. Lietuvos kariai atvirai remia pilietinį vidinį Ukrainos karą, tiekia uniformas, Prezidentė nenulipa nuo tanko, dujų laivas aferizmas paskutinis, NATO nariais nesame ir nebūsime, tačiau Paksas dėl visko kaltas. Taškas.

Kol visi stebisi, kas čia darosi su Paksu ir jo partija, pasižiūrėkime paprasčiau.

Paksas nepasirašė NATO dokumentų.

Jis blogietis.

Dabar dešimt bandomųjų metų nuo “narystės NATO” praėjo, reikia kažką daryti – stoti ar trauktis.

Dalia Grybauskaitė iš tiesų ir nežino, ką daryti.

Bandė čia visus gąsdinti su nekonvenciniu karu, kitomis žaliųjų žmogeliukų nesąmonėmis – nors gali paaiškėti, jog Žalias žmogeliukas yra ji pati. Kaip ir jos palaiminti Kariuomenės padalinių vadai. Nereikės jokio karo. Chebrytė iš spintų išsitrauks Stalino portretus, GRU ir draugovininkų ženkliukus, ir kaip 1940- aisiais, prijungs mūsų kariuomenę kad ir prie Ukrainos ar Abchazijos ar Čiumbadaro kariuomenės.

Mokomojo Pulko Rukloje vadas 1990 metais baigė Ukrainos karininkų mokyklą, gavo leitenanto laipsnį. Turbūt ne Lietuvos, o SSRS. Dalios grybauskaitės biografija gi irgi nereali – kai visi kovėsi dėl laisvės, ją saugojo ant kalno kariuomenė. Partinėje školoje tupėjo iki 1990 birželio – kaip ir Algirdas Norkus, kuris tą patį mėnesį juk baigė tarybinę karo mokyklą.

Pamiršau pridurti, jog visi specnazai, GRUšnikai be elektriko – mechaniko specialiybių (geriausia priedanga) mokėsi juk pas D.Grybauskaitę toje partinėje školoje ant kalno, ir tą školą saugojo desantininkai. Tarybiniai. 1990 metais. Jie visi tos mokyklos  auklėtiniai. JI turi jų biografijas. Todėl tampo už ūsų. Ir yra neliečiama.

Dabar gi bandoma prastumti kad svarbiausia yra violetinė isterija.

O man ne.

Man visi tik labai įdomu – Evaldas ir Valdas Stakaičiai čia vienas žmogus ar du?

Juk už veržimąsi į ne NATO teritorijas atsakinga būtent ta rinktinė kuriai vadovauja Evaldas Stakaitis. Toks Valdas Stakaitis buvo 1990 metais draugovininkas, ir pagal VRM ministro kuris buvo pavaldus KGB ir Maskvai, saugojo objektus. Greičiausiai nuo lietuvių revoliucionierių, kaip spėju.

O kad nekiltų jokių klausimų, štai prašome, mes jums violetinę nesąmoningą bylą, vieną, dvi tris bylas, kaifuokite, nuo negyvos Neringos areštų, nuo gyvos – negyvos mergaitės ašarų. Ir vėl visi isterikuoja, ir vėl niekam karas neberūpi. Nenustebsiu, kaip Tatjana Narvevičienė nuo Ukrainos karo temos pešoks atgal į violetinę. Jie juk lekia kur juos” naznačiajet”. Specnaznačenije. Arba specnaz.

Tik niekada nemaniau, kad superiniai specnazovcai dalyvaus kažkokioje violetinėje isterijoje. Bet joje juk sudalyvavo ir pati Prezidentė, kuri 1990 metais rūpinosi jų partiniu auklėjimu Aukštojoje partinėje mokykloje, kur baigę elektriko – inžinieriaus specialybes, stojo SSRS žvalgybininkai įgyti aukštąjį teisingą išsilavinimą. Ir gauti užduotis. Dar besimokydami, jie leisdavosi nuo kalno į Konservatoriją “pavalgyti”, o iš tiesų pašnipinėti, kaip V.Landbergis laikosi, ką rezga, ką daro jo draugeliai.

Sakoma, jog JE Landsbergio auklėtinė. O gal atvirkščiai? Gal ji vadovavo jo priežiūrai, juk ant kalno sėdėjo ji, o ne jis, dėstęs marksizmo – lenininizmo katedroje pakalnėje?