
Nuotr. Lietuvoje šiuo metu yra toks išprotėjimas, kad į Nepriklausomybės šventes lietuviai renkasi su naujojo Amerikos vasalo – Ukrainos – vėliavomis.
Kodėl taip teigiu?
Žvilgterėkime istorijon.
Ekvadoro Prezidentas Džeimis Roldosas Agilera JAV Kongresui aiškiai davė suprasti: jeigu jų planai nebus skirti padėti Ekvadoro žmonėms, o vien naftos kompanijoms, tiek pastarosios, tiek vadinamieji “misionieriai” (CŽV ir NSA užverbuoti “konsultacinių” kompanijų ekonomistai) iš šalies bus kaip mat išvyti. Kaip baigėsi Roldoso troškimas apginti Ekvadoro tautos interesus? Jo lėktuvas 1981-ųjų gegužės 24-ąją… sudužo. Nepadėjo nei prezidento atsargumas – jis naudodavosi dviem lėktuvais. Tuo metu sklido gandai, esą vienas Roldosą saugojusių karininkų liepė jam lipti į spąstais tapusį lėktuvą. Lėktuvus sprogo. Visas pasaulis kaltino JAV, jog ši mirtis – tipinė CŽV surežisuota “avarija”.
Panamos prezidentas po Roldoso mirties žūties nepalūžo. Irgi išsiuntė iš šalies visas “konsultacines” kompanijas ir pasipriešino JAV prezidento Reagano administracijai, jog strategiškai svarbus Panamos kanalas pereitų Amerikos žinion. Omaras Torrijosas, Panamos prezidentas, nesutikęs su JAV hegemoninei politika, už poros mėnesių žuvo… taipogi sudužus jo lėktuvui. 1981 metų liepos 31 dieną.
Atsitiktinumas?
Panamos prezidento asmens sargybinis, matematikos profesorius ir poetas ištarė tokius žodžius knygos apie Omarą Torrijosą autoriui: “Tame lėktuve buvo bomba. Žinau, kad ji ten buvo, tačiau telefonu negaliu pasakyti, kodėl žinau”.
Šalys, turtingos ištekliais, esančios geopolitiškai svarbiuose “karštuose taškuose” tiek JAV, tiek kitų didžiųjų valstybių pirmiausia pavergiamos, šalyse prikuriant įvairių “konsultacinių” kompanijų. Šių kompanijų atstovai – ekonomistai, buvę bankininkai, infrastruktūros specialistai, “buvę” saugumo darbuotojai – visų pirma šalyse-satelituose diegia vadinamąsias “ekonomikos” skatinimo programas. Pavyzdžiui, tiesia kelius, stato tiltus, privatizuoja elektros tinklus, vandentiekio sistemas, modernizuoja kitus ekonomikai svarbius objektus.
Schema – paprasta: “konsultacinės” kompanijos su JAV saugumo struktūrų žinia, pasitelkusios brangiai apmokamus specialistus, įtikina Trečiosios pasaulio šalies vadovus skolintis milijardines sumas iš Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo, mainais į infrastruktūros modernizavimą ir “naują sotų gyvenimą”. Iš tikrųjų Amerikai terūpi pasisavinti vienos ar kitos šalies išteklius ar įgyti regioninės įtakos. Valstybės, negalėdamos išsimokėti milžiniškų paskolų palūkanų, mielajai kreditorei po keleto metų atveria savo aukso aruodus – naftos, boksitų rūdos, miškų, upių (pvz.: Irako atveju) ar kitus išteklius. “Naujuoju gyvenimu” sočios tampa keletas turgingiausių šeimų, o daugumos gyventojų būtis neretai dar labiau pablogėja.
Pavyzdžiui, Saudo Arabija aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo “paimta” pasitelkus… seksą. Žavi mėlynakė ilgakojė geltonais plaukais, vardu Sally, tapo princo W. meiluže. Saudų princą ir amerikietę, hipę Sally, su princu supažindino vadinamasis “konsultacinės” firmos specialistas, arba, jo paties žodžiais tariant, – “ekonominis smogikas”. Tai toks nekalto veido vyrukas dailiu kostiumu, kuris įtikins jūsų vyriausybę, jog štai anoje dykumoje už pusės metų stūksos nauji gyvenamieji kvartalai, prekybos centrai ir verslo uostai. Jūs tik leiskite mūsų kompanijoms keliasdešimčiai metų tą nafta derlingą dykumą privatizuoti.
Ir štai 2003-aisiais JAV žurnalistai, išanalizavę tūkstančius teismo dokumentų, žvalgybos pranešimų, padarė tokias išvadas: Saudų šeimos dosnumas skatino daug aukštų JAV pareigūnų (ambasadorių, CŽV, NSA, net paprastų sekretorių) užmerkti akis prieš nusikaltimus nacionaliniam saugumui; elektroniniu būdu perimti pokalbiai rodo, jog karališkosios šeimos nariai rėmė ne tik “Al-Qaedą”, bet ir kitas teroristų grupuotes; šios grupuotės buvo treniruojamos daugiau, nei dvidešimtyje šalių.
Beje, Youtube galima susirasti video, kaip viena buvusioji Pirmoji JAV ledi prisipažįsta, kad Bin Ladenas – “mūsų kūrinys prieš komunistus”. Anoji Ledi, p. Hilarė, dar mėgsta rašyti už širdies griebiančias knygeles, kaip ji ir jos vyras “ėmėsi būtinų, bet neišvengiamų veiksmų taikai pasaulyje užtikrinti”. Tai jau tikrai.
Po Panamos užpuolimo 1989-ųjų gruodį JAV armija uždraudė “Raudonajam kryžiui”, spaudai ir nepriklausomiems stebėtojams tris dienas įžvengti į šalį, kol gerieji amerikiečiai degino “karo” aukas. Gynybos sekretorius teigė, esą žuvo 500-600 žmonių, žmogaus teisių gynimo organizacijos skaičių padidino iki 3-5 tūkstančių, neskaitant 25 tūkstančių, netekusių pastogės.
Vat tau pabandyk parodyti Amerikai špygą, kad Panamos kanalą tvarkysimės patys. Kur tau – ne tik tautą nukariauja, bet ir prezidentą susprogdina.
O mūsų teisingoji žiniasklaida vien Rusiją sugeba išvadinti teroristine valstybe.
Prisimename, kaip naftininkas-prezidentas-nevykęs oratorius Džordžas Bušas ieškojo Saddamo atominės bombikės, bet taip ir nesurado. (Tačiau Lietuvos karininkai, pavyzdžiui, plk. Ltn. Evaldas Stakaitis dalyvavo NATO ne 5-ojo punkto operacijoje „Irako laisvė“ ir buvo apdovanotas medaliu. Tik įdomu, už ką? – visuomenedotcom komentaras) Po ciniškos spaudos konferencijos (“Ne, ginklų neradome” – ir avių banda sužviegė plojimais) dėl nukariauto Irako Amerikos prezidentas išėjo gerti kavos, o stambios JAV ginklų gamintojos, naftos milžinai sėkmingai įleido nagus irakiečių žemėse. Klaidingai manoma, kad Iraką amerikonai užpuolė vien dėl naftos atsargų. Per Irako teritoriją teka istorinės Tigro ir Eufrato upės, – tas, kuris valdo šituos vandens telkinius, daro įtaką aplinkinėms valstybėms.
Džonas Perkinsas savo knygoje “Ekonomikos smogiko išpažintis” rašo, jog JAV valdžios “viršūnėlių” visiškai nejaudina, kad Husseinas buvo “patologiškas tironas, jo rankos suteptos masinių žudynių krauju, o manieros ir brutalūs veiksmai primena Adolfą Hitlerį. Jungtinės Valstijos pakentė ir rėmė tokius žmones ne kartą. Mes būsime laimingi, galėdami pasiūlyti Saddamui JAV vyriausybės vertybinius popierius mainasi į naftos dolerius, į nenutraukiamo naftos tiekimo pradžią”.
Deja, šio “smogiko” ir jo komandos triūsas Irake nesulaukė sėkmės, tad Dėdė Semas pasišaukė, kaip teigia autorius, visada alkanus šakalus, ir Persijos įlankoje gimė dar vienas JAV vasalas.
Dž. Perkinsui buvo grasinta bene trisdešimt metų, kad nerašytų šios knygos. Džoną pasamdė JAV nacionalinė saugumo agentūra. NSA oficialiai algos nemokėjo – milžiniškas atlyginimas kapsėdavo per įvairias organizacijas, kuriose Džonas dirbo. Prisiminke a.a. V. Pociūną ar a.a. Liutaurą Balčiūną. Pirmasis iš viso VSD atseit nedirbo, o antrasis mirė kursų metu JAV, tačiau, anot mūsų krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisijos, “ne tarnybos metu”.
Autorius knygoje ne sykį kartoja – “kur buvo mano sąžinė tuos trisdešimt metų”? Jis asmeniškai prikišo nagus prie politinių suiručių, valdžios nuvertimo, paskolų skurstančioms šalims organizavimo šiose valstybėse: Saudo Arabijoje, Irane, Indonezijoje. Apie Iraką, Panamą, Ekvadorą knygoje rašo taip: “Žinau, jog pirmiausia į valstybės vadovo kabinetą pasibeldžia “ekonomikos smogikai”. Šiems nesusitarus, Amerika atsiunčia tankus su “demokratijos” vėliava”.
“Ekonomikos smogikais” vadinami brangiai apmokami profesionalai, kurie apgaulės būdų išvilioja iš pasaulio šalių milijardus dolerių, klastodami finansines ataskaitas, papirkinėdami politikus, rengdami, remdami riaušes (prisiminkime Maidaną Ukrainoje), finansuodami vietinius karininkus, verbuodami saugumo darbuotojus.
Metęs pasakiškai apmokamą darbą, Dž. Perkinsas prisimena vieną kolegą, kuris, atsisakęs organizuoti Venesuelos prezidento Chavezo nuvertimą, Džonui prasitarė, kad kitas “žmogus, priėmęs pasiūlymą, žinojo, ką daro” (p. 235).
Knygoje pateikiama politologinė analizė “šiek tiek” kiečiau sujaukia sielą, nei p. Bakonio politiškai neutralūs istorijos vadovėliai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta viršuje, niekas man neįrodys, kad JAV nesikišo ir nesikiša į Ukrainos karinį konflktą. Jeigu ukrainiečius išties žudo vien rusai, tegul didieji rusofobai atsako bent į šiuos klausimus:
Ką veikia girtas “kryžiumi” Youtube gulįs karys Ukrainos uniforma, patikrinus dokumentus – anglas, atsargos kariškis Wilkes;
Kodėl vienas kitame Youtube patalpintame epizode žurnalistės rusiškai užkalbintas kareivukas pradeda skubėti ir atsako švaria kalba be akcento: “Out of my face, please”. Atsikerta angliškai!
Kodėl konflikto pradžioje šimtai tūkstančių “karo” pabėgėlių sugeba pasileisti…. Rusijos pusėn? Pone Vilpišauskai, vadovaujate politikos institutui – tarkite savo svarų žodį. Kodėl tuomet lietuvių partizanai slaptėsi Lietuvos, ne Rusijos miškuose? Nes pagal mūsų saugumo gudročių ir “laisvos” spaudos logiką gaunasi taip – jei tave užpuolė iš Rytų, bėgi ne į Vakarus, bet… į Rytus! Fantastikų fantastika;
Ką konflikto išvakarėse Minske veikė JAV centrinės žvalgybos valdybos šefas, taip sakant, Amerikos “ausys ir akys”? Kokiu reikalu atsibeldė? Ukrainietiškos “arielkos” išsiilgo?
II pasaulinio karo pradžioje, užgrobdamas dalį Lenkijos, net Stalinas nepasivargino nusiųsti Lenkijai notą, kurioje aiškiai leido suprasti, kad “na, mes čia šiek tiek savo sienas į Vakarus praplėsime, atkelkite vartus”. Visais laikais save gerbiantys imperatoriai, karaliai, kunigaikščiai vieni kitiems siųsdavo pasiuntinius, skelbdami karą, paliaubas ar pradėdami taikos derybas, o ponulis Porošenka, “gerbiamus Ukrainos žmones” dieną naktį begindamas, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui notos taip ir nesugebėjo išsiųsti. Įdomu, kodėl?
Ukrainos karinių pajėgų vadas sausio 29 dieną oficiliai pareiškė: su rusų tautybės žmonėmis kovojame, su Rusijos reguliariąja – NE. Bet Lietuva ginkluojasi milijardinėmis sumomis, nes “rusai puola” praskolintą, “turtingą” ištekliais, strategiškai svarbią svajonių šalį. Ivano prie vamzdžio neprileidome, tai anas jį su vokiečiais vistiek nusitiesė. Ir pabučiuok tu jam dabar į gerą vietą.
Galų gale buvę aukšto rango JAV karinės žvalgybos pareigūnai, karininkai, buvę CŽV specialistai Prezidento Obamos prašė parodyti palydovo nuotraukose, kuriose, anot JAV prezidento, aiškiai užfiksuotos baisiojo Vladimiro Putino reguliariosios armijos daliniai Ukrainos teritorijoje. Draugas Obama nuotraukų nesurado, nes, matyt, kompiuteryje “Photoshop” programa “užstrigo”. Iš tų naujų neseniai spaudoje pasirodžiusių nuotraukų nauda tokia, kad žmonėms gali parodyti tuščią žalią pievą, joje pripaišyti tos pačios spalvos stačiakampių ir juos pavadinti rusų tankais. Ir pusė pasaulio ims tikėti.
Ir niekam nebus įdomi oligarchinė Ukrainos sistema, vietinių karaliukų privačios armijos, CŽV vaidmuo tiek pirmojo (2004 m.), tiek antrojo Maidano metu, Galicijos, Malo Rusios ir Nova Rusios, arba trijų etninių Ukrainos dalių, tarpusavio nesutarimai, 50 milijonų gyventojų rinka, kuri Europos Sąjungą nepaprastai domina, skalūnų dujos Ukrainos gelmėse, nepasirašyta asociacijos sutartis, iš kurios Ukraina praktiškai jokios naudos negauna (tai – ne STOJIMO sutartis), šimtai tūkstančių žmonių, dirbančių Rusijoje, bet gyvenančių Ukrainoje (ką jiems daryti, jeigu po stojimo į ES praras darbą), tūkstančiai įmonių, bendradarbiaujančių su Rusija, ES reikalavimai modernizuoti įvairias emonomines ir teisines sferas (tam reikia milijardų eurų) ir dar begalė kitų strategiškai svarbių klausimų, norint suvokti, kas ir kodėl dedasis Ukrainoje.
Tačiau sisteminėms Lietuvėlės partijoms ir, be abejo, diktatorei Grybošenko to išmanyti nebūtina. Svarbu, kad “rusai puola”, todėl milijardinėms investicijoms ginklams pirkti pinigų visada atsiranda.
Tik ne eilinio žmogelio dienai paskaninti.
Andrius Dzidolikas