Archive for April, 2015

Kriste salmas

Nuotr. Kristinai Sulikienei seniai jau kilo klausimas: kodėl ji privalo gyventi su suklastotu geneologiniu medžiu, nors jos prosenelė mirė badu Vorkutoje?

Nors Virginija Apanavičienė savo dukrai Kristinai Sulikienei ne kartą tvirtino, jog yra tariamai neliečiama, ir kas čia tokio, jog ji gyvena su ne visai tvarkingais asmens duomenimis, tačiau Migracijos departamentas mano kitaip.

Kaip paaiškino portalui K.Sulikienė, jai seniai, nuo pat 1990 metų, buvo keista, kodėl jos močiutė Donata Kubiliūtė – Kligienė neišsitaiso savo galimai suklastotos tapatybės, jeigu ji žino, jog jos vardas ne Anastazija, o pavardė – ne Smalstytė, nes toks asmuo buvo jos pusseserė, Vargdienių seserų kongregacijos vienuolė, kuri mirė 2006 metais?

Pateikiant prašymą dėl pilietybės, pareiškėjas turėjo tiksliai ir sąžiningai nurodyti tikslius asmens duomenis.

Pilietybė nustatoma dažniausiai pagal motiną.

Tokio asmens, koks yra sukurtas dokumentų klastojimo būdu: konkrečiai, Anastazija Smalstytė – Kligienė, gimusi 1930 metais, niekada nebuvo.

Šis klastojimas buvo reikalingas, siekiant išgelbėti K.Sulikienės močiutę nuo tremties.

Tačiau vėliau tokie duomenys gali atsisukti prieš trečiuosius asmenis: kaip, tarkime, yra atsitikę su K.Sulikiene.

Paaiškėjus, jog jos kaimo seniūnė “sibiriakė”, ir gali būti, dėl to kartas nuo karto laužiasi su policija į namus, nes mano, jog doroja kažkokius komunistų palikuonis (yra būta Smalsčių, raudonųjų partizanų…), pasidarė tiesiog būtina atsistatyti geneologinį medį, nes K.Sulikienės proseneliai buvo “buožės”, tarpukariu dalyvavo tautinėje veikloje, prosenelė vadovavo moterų organizacijai, jos pavardė buvo Kubilienė.

Ji mirė Vorkutoje, nuo bado.

panemunelis

Nuotr. Monografijos “Panemunėlis” pristatymas Panemunėlio mokykloje, 2012 03 17. 245-257 psl. Romualdas J. Apanavičius aprašė savo močiutės, kuri prisistatė tikrąja tapatybe – Kubiliūte – prisiminimus apie suklastotą tapatybę, bei močitės sesers Valerijos Kubiliūtės prisiminimus apie tremtį.

Oficialiai taip kaip įrašyta geneologiniame medyje, K.Sulikienės proseneliai visiškai kiti, ir jie, taip išeina, turėjo dvi dukras Anastazijas Smalstytes: vieną vienuolę gimusią 1920m.. o kitą ne vienuolę gimusią 1930 metais,.

Tiksliau, pagal metrikų įrašus lieka tik viena duktė: tai Anastazija Smalstytė – Kligienė, gimusi 1930 metais.

Taip dingsta kita Anastazija Smalstytė, kuri buvo gimusi 1920 metais, ir buvo tikras asmuo, tarnavo vienuole Vargdienių seserų kongregacijoje Vilniuje. Įstojo karo metais, lauke spaudžiant 40 laipsnių šaltukui.

Pati vienuolė pasakojusi, jog tėvas ją norėjęs ištekinti, o ji jautė pašaukimą vienuolijon, todėl ji pasisamdė vežimą, susikrovė visus daiktus, ir iš Kamajų kaimo Rokiškio rajone per siaubingą šaltį išvažiavo į vienuolyną, į Marijampolę.

Sovietmečiu ši vienuolė buvo disidentė, susitikinėjo konspiraciniame bute su tikinčiaisiais, bei Amerikos lietuviais. Dirbo medicinos seseria, gyveno savo bute, vėliau tik persikėlė į vienuolyną, prie Prezidentūros, ten ir gyveno iki pat savo mirties.

Pasakojama, jog ji besislapstančiai pusseserei atidavė savo pasą, o vėliau išsiėmė kitą, pamelavusi,jog pametė.

Istorija labai graži, pilna pasiaukojimo, tačiau Nepriklausomoje Lietuvoje nuo nieko slapstytis nebereikia, o neteisingi duomenys iškraipo kitų trečiųjų asmenų, sąžiningų asmenų, duomenis.

Virginija Apanavičienė gal ir jaučiasi galinga, tačiau jos galingumas gali baigtis ten, kur prasideda oficialumas.

Juk akivaizdu, jog labai yra netvarkoj su jos asmens duomenimis,.

Be to, Lietuvos pilietybė suteikiama tik tiksliai įrodžius, jog motina buvo Lietuvos pilietė.

Donata Kubiliūtė savo pasą paliko troboje ant stalo, įsiveržus stribams.

Vėliau ji nebegyveno su savo tapatybe.

Akivaizdu, jog Virginija Kligytė – Apanavičienė turės įrodyti, kieno ji yra duktė, nes būti vienuolės dukteria, kuri niekada nebuvo ištekėjusi, ji negali.

http://www.versme.lt/Panemunelis1_isl.htm

245 Kelionė iš tėviškės be kraičio, be dalies, be vardo ir pavardės. Pasakojo AnastazijaKligienė (Kubiliūtė). Užrašė Romualdas J. Apanavičius
254 Prisiminimai apie Panemunių kaimą ir Sibiro tremtį. Pasakojo Valerija Kubiliūtė.Užrašė Romualdas J. Apanavičius
Advertisements

litaseurasbfl-51c4244b80571

Nuotr. Ne paslaptis, jog už tam tikrą sumą “juodojoje teisėsaugoje” galima užsisakyti konkurentų sudorojimo bylas, tai yra sena KGB metodika ir praktika.

Pagal  KGB vadovėlines metodikas, politinis ikiteisminis tyrimas yra reikalingas ne kad būtų pasiekti teisingumo tikslai, o iš esmės tyrimu siekiama sugniuždyti “auką”.

Prisiminkime, kaip Vytenis Andriukaitis buvo iškritęs iš politikos, vien dėl kažkokio tyrimo, kuris vėliau buvo nutrauktas?

Arba nesenas advokato Paukštės pasitraukimas iš gyvenimo: būdamas prei VSD antiterorizmo fondų, glaudžiai bendradarbiavo su Rusijos FSB, ir dėl to galėjo būti ant jo parengtas kompromatas, arba advokatas galėjo būti terorizuojamas grasinimais pasodinti jį iki gyvos galvos dėl “Tėvynės išdavimo”: nors niekas politinės bylos prieš Eglę Kusaitę visą konservatoriško valdymo sezoną nestabdė,visiems labai tiko ir patiko ta byla.

Dabar gi buvęs Seimo narys galima tarti nebeištvėrė savigraužos ir savęs kaltinimo naštos, bei įsivaizduojamų vaizdinių – o kaip gi bus ten kalėjime, ir pasirinko kitokią išeitį.

Tik klausimas, ar teisėsauga privalo siekti tokių tikslų?

kad ir prieš Neringą Venckienę: ar būtina buvo prieš šiaip jau Seime ramiai sėdinčią ir tylinčią, ramiai balsuojančią Seimo narę užvaryti politinį procesą, kad kažką spardė (nors nėra ekspertizių), gniuždė kažką psichologiškai (nors dabar tai mergaitei su savo biologine iš viso šakės), ir panašūs dar keli kaltinimai – nors ir asilui aiškui, jog tikslas buvo ne kažką ištirti, o tiesiog pradanginti Seimo narę.

O tarkime politinis Medininkų žudynių procesas? Ar jis skirtas surasti ir nuteisti žudikus ir užsakovus? Tikrai ne. Juk pasodintas net neaišku kur žudynių naktį buvęs Michailovas, kuris net ne Michailovas, o Nikulinas. Bet niekam neįdomu.

O Henriko Daktaro byla? negi ne farsas? jokių lavonų nerasta, tačiau teisiamas rimčiausiais veidais už “nužudymus” – o juk tikslai kiti: sugniuždyti žmogų psichologiškai ir fiziškai, už kažką, pūdant gyvą kalėjime, atkeršyti (gal už paramą Tatai ir Lietuvos demokratijai??), bet ne kad būtų pasiekats teisingumas.

teisingumas nužudymo bylomis be lavonų nesiekiamas.

O paskutinės tos viso kratos – negi buvo siekiama kažkokių gerų tikslų?

Štai Giedrius Grabauskas: pirmasis Lietuvos savanoris – koks jis gali būti Lietuvos priešas? Ar Žilvinas Razminas?

O Kristina Sulikienė, kuri ir šiandien priklauso Lietuvos kariuomenei: jeigu ji būtų jau toks antivalstybinis elementas, juk niekas nebūtų pasirašęs su ja tarnybos sutarties?

tai kur čia logika ir kokios čia jėgos veikia?

ir ar jiems negana tų nelaimingai besibaigiančių bylų, kuriose nepasiekiamas teisingumo tikslas?

Ko jie siekia?

O kas darėsi Švenčionyse, kai dvi etnologės buvo traukiamos atsakomybėn už neaišku ką, njes biologė kolegė muziejininkė nuo senų KGB laikų turėjo gerus ryšius prokuratūroje,ir žinojo, kaip sužlugdyti žmones, kad jie neatsitiestų? Ar tiesa, kad garsaus kalbininko anūkė, kuri buvo nėščia 8 mėnesį, buvo tąsoma po tą politinę bylą? Ar tikrai dabar jau VDU Etnologijos mokslų daktarė irgi: ir kaltinimai buvo panašūs, kaip prieš irgi etnologę Kristiną Sulikienę – kažką kažkur parašė, interviu davė, ir tai jau yra nusikalstama veika?

O kaip suprasti tokius sutapimus, kad K.Sulikienei pratęsiama darbo sutartis sutvarkyti ir pateikti mokslinius duomenis, ir tuos visus mokslinius duomenis kitą dieną išsiveža Kauno operatyvininkai, apsimetę, jog ieško dviejų nuotraukų, o iš tiesų veikdami pagal antivaltybinių bylų “intrukciją”?

Ir kaip suprasti iš viso – kam dirba Lietuvos teisėsauga, jeigu Kaune ir Kauno rajone nelegalaus spirito “taškai” klesti, vagystės tarpsta, nes reikia kažką atnešti dėl išgėrimo, o kad teisėsauga turėtų darbo, tai vis persekioja ką nors pagal kokius nors patvorio perversmo scenarijus arba pavojų valstybiningumui, nes viešai moko, kaip užsiauginti daržovę ar gerti švarų vandenį?

Amžiną atilsį žurnalistui Martišauskui, ir tekrenta nekaltai išėjusiųjų kraujas ant tų, kurie  ne dirba, o imituoja darbą, o iš tiesų – naudoja teisėsaugą politiniam, asmeniniam susidorojimui.

agentohman

Vatnykai ir koloradai buvo pagimdyti Ukrainos konflikto įkvėpinėtojų?

Etnologijos moksle pastaruoju metu teigiama, jog būtina nagrinėti naujausias sąvokas socialines stigmas, stereotipus.

Pastaruoju metu kaip žibutė iš po lietaus išlindo “vatnykas” ir “koloradas”.

Daugiausiai duomenų randama spaudoje ir socialiniuose tinkluose.

Save “elitu” laikantys konservatorių žvaigždės taip pat buvo pakrikštyti “konservatnykais”. Taigi, atsirado dar ir trečia sąvoka.

Vien iš spaudos ir socialinių tinklų neįmanoma suvokti, kaip tos sąvokos susidarė, ir kada, todėl žmonėms pasiūlyta atsakyti į klausimyną, ką jie žino apie “vatnyką” ir “koloradą”.

Kai kurie žmonės iš karto atsisakė atsakyti, bijodami specialiųjų ir viską stebinčių Lietuvos struktūrų.

Taigi, sąvokos sukuriamos, paleidžiamos į vartoseną, tačiau suteikti joms moksliškumo, ir ištyrinėti giliau neįmanoma, nes žmonės – bijo?

Ypač tie, kurie tomis stigmomis apkabinėti, apklijuoti.Kodėl taip yra?

1990 metais per “dainuojančią revoliuciją” buvo atkurta luominė santvarka. Luominė santvarka reiškia, jog stambusis kapitalas sutelkiamas kelių piliečių rankose, o visi kiti yra “runkeliai”, “tamsi liaudis”, o dabar dar ir “vatnykai ir koloradai”.

Etiketes klijuodavo nuolat, nuo pat Atgimimo laikų.

Sovietmetis nebuvo jokia kitokia santvarka, tiek, kad viešai neigė luominę sanklodą.

Nomenklatūros rankose telkėsi kapitalas, galia, pinigai, o “paprasta darbo liaudis” turėjo visai nedaug: mašinos, baldai, net sodo sklypai – per talonų sistemą.

Tokia Landsbergių šeima ir sovietmečiu priklausė “elitui”, taigi, nomenklatūrai.

Net nuosavybę tarpukarinę atgavo.

Tapinų šeima- tas pats. Tuo metu tai buvo komunistinė šeima, dabar jaunimas skelbiasi esąs partizanų palikuonis.

Nepriklausomybės pradžioje kai Suvalkijos ūkininkai paspriešino dėl netinkamų supirkimo kainų, ir ūkininkus pristatė žmogus, kuris ilgai tąsė balses “meeeees cukrinių runkelių augytojai”, iš karto visi, kas tik protestuoja prieš oligarchinę santvarką buvo pradėti pravardžiuoti “runkeliais”.

Krzysztof Buchowski knygoje “Litvomanai ir polonizuotojai” teigia, jog lietuviai lenkus pravardžiuodavo “vapaliais” (kad jie nemoka tos savo kalbos taisyklingai kalbėti, taigi, vapa), o lenkai lietuvius “batviniais”, taigi, daržovės pavadinimas kažkam, ką niekini, tai klasika.

Nors tiek runkeliais, tiek ir vatnykais bei koloradais prasivardžiuoja tie patys lietuviai, įžeidinėdami lietuvius, tačiau analizuojant šituos prasivardžiavimus, labai tinka politinių ir etninių mitų analizė.

Politiniai bei etniniai mitai sukuriami, kad būtų galima iškelti vieną tautą ar grupę prieš kitą. Tam reikalingas tam tikros grupės niekinimas.

Nacionalizmas dėl savo parareliginio pobūdžio turi itin didelį mitų kūrimo potencialą, teigia T.Biernat.

Iš esmės mitų kūrime labai didelę reikšmę turi istorijos iškraipymas, arba istorijos mokslo vertimas istorijos politika.

Lietuvoje nedaugelis suvokia, jog iškraipytai pateikiami faktai, nuėjus netgi iki prasivardžiavimų “vatnykas” ir “koloradas” kūrimo turi ne istorijos mokslo, o istorijos politikos – kas nėra mokslas – apraiškas.

Iš esmės tiek “vatnykas”, tiek “koloradas” susijęs su Antrojo Pasaulinio karo rezultatų ir padarinių bei jų vertinimo iškraipymo, nugalėtojų menkinimo.

Yra istorinis faktas, jog II pasaulinį karą laimėjo SSRS su sąjungininkais, kurių viena buvo JAV.

Iškraipant šį faktą, tyčiojantis iš “vatūfkėmis” aprengtų sovietų kareivėlių – kurių tarpe buvo ir lietuvių – ir kuriama “vatnyko” mitologema.

Karinėje istorijos politikoje visais laikais buvo labai svarbu propaganda.

Jeigu II pasaulinio karo pats pagrindinis pabaigos vaizdinys yra sovietų karys, keliantis vėliavą virš degančio Berlyno, tai dabar lietuviškieji istorijos politikai menkindami tuos šaltį ir badą kentusius kareivius, kurie vis tik II pasaulinio karo rezultatų aptarime laikomi didvyriais, ir tai nenuneigiamas istorinis ir juridinis faktas, su kuriuo šiaip jau reikėtų susitaikyti, nes lot. “lex retro non agit” – įstatymas atgal negalioja – pasikeitus lietuviškai sąmonei, neįmanoma atbuline tvarka naujų sąvokų įdabartinti, nes praeities keisti neįmanoma, ar iškraipyti – įmanoma tik juokeliais ir mitais kažką griauti, kuriant naujus.

Jeigu visas pasaulis švenčia II pasaulinio karo 70 metų baigtį, tai Lietuvos istorijos politikai visa gerkle rėkia, jog Lietuva bus tokia unikali, ir Maskvoje šventėje nedalyvaus.

Motyvas – Rusijos ir Ukrainos santykiai, kurie iki šios dienos yra įtempti.

Jeigu Lietuva turėtų kokią nors reikalavimo teisę į savo buvusias LDK teritorijas, būtų suvokiamas toks nusiteikimas, tačiau dėl LDK žemių nebesidalijimo ir nesistumdymo vėlgi buvo sutarta būtent prieš 70 metų, aptariant II pasaulinio karo rezultatus, ir tie aptarimai galiojantys, sprendinius visi gerbia.

Išskyrus Lietuva?

Tokia pati istorijos politikos iškraipa yra “koloradas”.

Georgijaus kryžius – garbingas apdovanojimas. Juo buvo apdovanoti Berlyno mūšį atlaikę didvyriai, kurių keli dar Lietuvoje gyvena, vienam yra 93 metai: tačiau dėl šitų stereotipų šeimos nariai juk bijo visiems sakyti, kad diedukas – Berlyno atkariautojas, didvyris. Juk Lietuvoje formuojamas įvaizdis, jog Vokietija nebuvo okupantė, o išvaduotoja, ir neva SSRS okupavo Lietuvą: nors nacių jungas buvo baisesnis, nes jų planuose lietuvių Lietuvoje neturėjo likti. Juk lietuvis žemesnė rasė, čia turėjo būti visur Lebensraum fūr Deutsche.

Tie, kas neišmoksta istorijos pamokų, turi jas kartoti.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės vieši pareiškimai, kad Lietuva negali švęsti II pasaulinio karo pabaigos, gali būti susiję su jos asmeniniu traumatiniu ego: tuo, kad jos senelis Korsakas ar Korsonas nukentėjo nuo sovietų, buvo nuteistas Vorkutos lagerin dėl bendradarbiavimo su naciais. Dėl to ilgai teko jam gyventi Rusijos glūdumoje.

Tačiau jeigu kiekvienas politikas į politinę areną perkėlinės savo asmeninius traumatinius patyrimus, kas pasidarys su Lietuva?

Tuomet koks nors žydų tautybės politikas prisimins tik Holokausto paminėjimo savaitę, o kiti visi renginiai jam bus neįdomūs, lenkas, kurio gal senelis nukentėjo nuo lietuvių kovotojų, minės kokį nors Vilniaus užpuolimą ir juodai paminės Vilniaus atidavimą Lietuvai, ir taip toliau.

Kur link nueisime, jeigu politikai į pasaulinę areną perkėlinės savo asmenines simpatijas ir antipatijas?

Iki 2013 metų D.Grybauskaitė buvo tarkime normali: normaliai bendravo su kaimyninių valstybių vadovais, ir pati jau be penkių minučių greitai būtų buvusi vadinama “vatnyke”.

Tik pradėjo ji atidavinėti Lietuvos energetiką dykai, kad kažkoks laivas, kuriame nėra nei vieno lietuvio, ir kuris kainavo keliais milijardais daugiau, nei turėjo kainuoti, gamintų energiją Britanijos pensininkams – jau pasidarė “patriotė”.

Tik nekreipdama dėmesio į 2012 metų spalio mėnesio referendumą dėl AE nestatymo pradėjo vėl tartis su Europoje nesertifikuota Hitachi bendrove dėl pasauliniame atominiame šiukšlyne esančio supuvusio reaktoriaus, kurio Tauta nusprendė nestatyti – ji tau patriotė, kone, dievaitė.

Iš esmės, luominėje santvarkoje išlieka monarchas, o okupuotose srityse – gubernatorius.

Gubernatorius vykdo caro nurodymus, o kai caras nemato, varijuoja ir vykdo savo patarėjų nurodymus ir provokacijas.

Jeigu Nepalo žemės drebėjimas dar neatvėrė lietuviams akių, jog Lietuvos ambasados visame pasaulyje iš esmės beveik nieko neveikia, nes kaip girdėjau per radiją, Nepale esanti atstovybė pasiūlė nukentėjusius lietuvius jiems “parašyti emailą”, nepagalvoję, jog gal seisminėje zonoje elektra gali neveikti – tai tegul atsiveria akys, kaip galima apipilti viešąjį diskursą dviem žodžiais, kurie tiesiogiai susiję su II pasauliniu karu.

Jeigu Lietuvos politikai nevyks į 70 metų II pasaulinio karo pabaigos minėjimą, vadinasi, jie yra už tai, kad nacizmas nebūtų sumuštas, vadinasi, jie palaiko nacizmą. Vadinasi, ir vėl esame unikali valstybė, kuri nepripažįsta sveiko proto reikalavimų.

Osvencime ir Birkenau (Lenkija) veikia muziejus: galima apsilankyti žiauriuose koncentracijos lageriuose, pamatyti, kur buvo suvaryti žmonės, išgirsti, kaip jie buvo kankinami.

Visokie ten kontra argumentai “bet rusai irgi kankino žmones” vėlgi yra temos nukreipimas, nes aš kalbu apie nacių nusikaltimus, ir nacių nusikaltimai buvo įvertinti, apsvarstyti viešame procese.

Ukrainoje mes išgirdome, jog nacizmas labai gerai, pamatėme, kaip keliamos Hitleriškam pasveikinimui rankos. Ir į ką išvirto visa tai? Į skerdynes.

Kas yra nacionalizmas politine prasme? Vienos tautinės grupės iškėlimas virš kitos, kad iškeltoji nejaustų sąžinės graužimo žudyti “kitokius”,

“Vatnyko” ir “kolorado” sukūrimas galimai tarnauja tiems patiems tikslams, nes nemokantys istorijos bando atkartoti 1946-1947 metus, kai Lietuvoje brolis ėjo prieš brolį, lietuvis prieš lietuvį, kai niekada nebuvo ir nebus įrodyta, jog tai veikė Lietuvos kariuomenė, nes jos nebebuvo, jog tie veikiantys atitiko “partizano” sąvoką – nes partizanas tai reguliariosios armijos karys, kuris atsilikęs veikia priešo užnugaryje.

Koks galėjo būti karas po karo?

Tačiau šitą legendą, jog Lietuvoje vyko kažkoks karas, savų prieš savus greičiausiai, reikia palaikyti, po mirties skelbti kažką prezidentais, disidentais, majorais, ir užmerkti akis į kai kurių jų nusikaltimus žmogiškumui.

Rasa Juknevičienė prieš keliolika metų siūlė įstatymo projektą,kad būtų uždrausta blogai kalbėri, rašyti (ir turbūt mąstyti) apie absoliučiai visus partizanus, arba miško brolius.

Kaip galima gerai rašyti ir mąstyti apie Baltūsį – Žveją, kuris dirbo naciams, pačioje baisiausioje Maidaneko (Lenkija) mirties stovykloje, o po “darbovietės” uždarymo, atvyko į Lietuvą, išėjo į miškus, ir įsakinėjo žudyti absoliučiai visus, kurie tik dirbo valstybiniame darbe?

Istorinės atminties falsifikavimas, iškraipymas, draudimai skaityti knygas ir mąstyti Lietuvoje peržengė bet kokias ribas.

O “vatnykas” su “koloradu” parodė istorijos politikos absurdiškumą: jog įmanoma praėjus 70 metų neigti faktą, jog II pasaulinio karo laimėtojas yra SSRS.

images

Nenustebino nauja šmeižto banga vis dar nekaltumo prezumpcijos saugomo NENUTEISTO, o kaltinamojo, esančio suėmime jau 6-tus metus, Henriko Daktaro atžvilgiu.

Tik jis ar jo šeima buvo išklausyti – pirmą kartą nuo sovietijos laikų, taigi, pirmą kartą ne tik per visą jo sovietinio persekiojimo, bet ir Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpio, taigi, 25 metų, persekiojimą, pasipylė tokia neįtikėtina šmeižto banga, jog būtina reaguoti, detaliai atsakant į kiekvieną „argumentą“.

Neįtikėtino šlykštumo straipsnis, paslėptas po „bendraukime“ aureole – atseit, “Lietuvos rytas” su tuo nesusijęs, čia esą tik skaitytojo nuomonė, pradedamas apsimetant negalinčiu užmigti skaitytoju, ir TV žiūrovu.

„Emocinės ir dvasinės ramybės neduoda šių metų balandžio 14 dieną tiesiogiai rodyta LNK televizijos laida „Yra kaip yra“. TV laidos siužetas ir nuspėjamas tikslas, mane, neabejoju ir daugelį kitų žiūrovų, švelniai tariant, nustebino.“- Visų pirma, jeigu kažkas ilgai neduoda emocinės ir dvasinės ramybės, kreiptis reikia ne į laikraštį, o kitur. Pasipiktinęs skaitytojas teigia, jog „TV laidos siužetas ir nuspėjamas tikslas“, – vadinasi, jis netiki, jog Lietuvoje egzistuoja žurnalistika, kai išklausomos dvi konflikto pusės: kaip buvo padaryta TV laidoje „Yra kaip yra“. Jeigu tai būtų tendencinga ir tik už Henriką Daktarą sukurta laida, ji būtų kuriama kaip Kristupo Krivicko „žurnalistika“ – pasodinami 3 „ekspertai“, mušantys kamuolius tik į vienus vartus. Taigi, jeigu ši laida, vesta Giedriaus Drukteinio, patyrusio žurnalisto ir eksperto, būtų už Daktarus, bent jau laidoje žiūrovų kėdėse būtų leidę pasisakyti žmogaus teisių stebėtojams, žurnalistams, kurie nagrinėja, tyrinėja šią bylą. Nieko ten „už Daktarus“ nepastebėjau, nes elementariai, neleido niekam iš žiūrovų pasisakyti.

Kita idėja fixe šokiruoja įžūlumu:nes Henrikui Daktarui, sulaikytam jau šeštus metus, ir kuriam galioja nekaltumo prezumpcija (o tai reiškia, jog asmuo laikomas nekaltu, kol tai nenuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu), prilipdinami nusikaltimai, kurių padarymu dar jis iš viso nėra nuteistas, nes nėra jokio įsiteisėjusio sprendimo.

„Laidoje, už žmogžudystes, kankinimus, reketą, šantažą, grasinimus ir kitas piktybiškas veiklas iki gyvos galvos nuteisto kalėti Henriko Daktaro žmona Ramutė ir motina Jadvyga Daktarienės, akivaizdžiai siekė vieno – nutapyti Henriko, švento kankinio šviesų paveikslą, ir ne tik.“- Ką reiškia idėja „už kitas piktybiškas veikas? Ar Armanavičius bent skaitė nors vieną eilutę iš 159 puslapių nesąmonių kratinio, kurio didžioji dalis nurašyta nuo kaltinamojo akto?

Kieno žmogžudystes – jeigu nerasti lavonai, arba jeigu Henrikas Daktaras kalėjo rūsyje, kai buvo nušuatas Čiapas?

Kieno kankinimus? To paties Mongolo, kuris, kaip teigė liudytojai, buvo subūręs savo atskirą grupuotę, ir galėjo turėti keršto planų. Ar Armanavičius ką nors girdėjo apie Vilulos žudynes, arba Henriko Daktaro šeimos namų apšaudymą, granatą, įmestą į kiemą – čia turbūt jam atrodo, viskas labai teisinga, nes tai Daktarų šeima, o ne jo?

Kam jis ir kaipo grasino – kad iš rūsio prašė atnešti česnakų – tai čia jau grasinamasis raštelis, už kurį reikia sėdėti iki gyvos galvos?

„Buvo nejauku ir keista žiūrėti į tarsi kaltus, sutrikusius tų nusikaltimų tyrėjų, ekspertų, teisėjų ir kitų teisingumą šalyje bandančių įrodyti ir užtikrinti, buvusių ir esamų, aukštų valstybės tarnautojų veidus.“

Labai smagu, kad ne tik mes, buvę studijoje pastebėjome, jog Algimantas Kliunka ir Alvydas Sadeckas labai sutrikę žvalgėsi į visas puses per visą laidų filmavimą.

Algimantą Kliunką galutinai sutrikdė Giedriaus Drukteinio klausimas ar tiesa, jog byloje nėra jokių pirštų antspaudų, DNR pėdsakų, galų gale lavonų?

Gerbiamas skaitytojau, o tu turbūt nežinai, kad Algimantas Kliunka būtent šitą bylą ir dar krūvą kitų marinavo, o paskui už promiles buvo išvarytas iš prokuratūros? Na, parašė savo noru, bet būtų atleidę u-už neblaivumą darbo metu?

Kodėl jam būti nepasimetusiu, jeigu jis negalėjo atsakyti į klausimą – tai kur gi lavonai? Jums skaitytojau neatrodo, jog turi būti lavonai, bent jau ranka ar galva, ar pirštas, jeigu tu kaltini žmogų net trim žmogžudystėm – tiesa, dėl ketvirtos išteisintas, nes lavonas supuvęs, 25 metais per senas buvo. Šito irgi turbūt neteko girdėti – kaip tyrėjai maiše suverstas lavono dalis atvežė, kaip nustatė ūgį, net nesudėję tų dalių? Negirdėjot? Reikia lankytis bylos posėdžiuose, ir suprasite, kodėl Kliunka šitoks pasimetęs – nes šita byla neįtikėtina pasaka, nesąmonė, kliedesys, neįtikėtinas kliedesys, tiesiog pasakėlė iš rūsio, kurios nesukurtų net 2 butelius degtinės padaręs fantastikos žanro rašytojas.

Taigi, nors Armanavičius teigia, jog buvę tarnautojai kažką bandė įrodyti, deja, Alvydas Sadeckas padėjo griauti bylos mitologemą, nes sakė, jog Henrikas Daktaras vadovavo „bendrijai“ dar 1986 metais, taigi, kai Alvydas Sadeckas buvo Kriminalinės milicijos valdžioje. Tai ko jam nebūti sutrikusiam, jog jis nesugebėjo sutvarkyti tos „gaujos“? Be to, dėl šito jo pasakymo, bylos mitologema griūva, nes Daktaras teisiamas už tai, kad nuo 1993 metų kūrė gaują, o štai Alvydas Sadeckas sugriauna viską ir pasako teisiai šviesiai visiems į TV eterį, jog ta gauja egzistavo nuo senovės. Vadinasi, ne tokia jau ir pavojinga. O jeigu prisimintume, kaip Henrikas Alvydui brangią aparatūrą padėjo susigrąžinti, akivaizdu, jog su gauja dargi kriminalistai ir draugavo,gal net čierką vieną kitą „darė“…

Kauno šeštas skyrius tai tikrai. Tą liudijo teisme Tepelys, jog sutarė gerai ir spręsdavo konfliktus su „gauja“, ir nebuvo jokių nužudymų.Viskas prasidėdavo, tik kriminalistai su Kliunka priešakyje uždarydavo Henytę į kalėjimą. Va tada Kaune prasidėdavo „bezpriedielas“. Skaitytojas turbūt to nežinojo rašydamas savo graudų laišką.

Kita pastraipa verta dėmesio:

„Kyla logiškas klausimas: kodėl stengiamės atrodyti tokie minkštai humaniški ir gailestingi tiems „nelaimingiems“ nusikaltėliams, kaip nuoširdžiai stengiamės juos ir jų artimuosius suprasti ir užjausti. Anot, vienos iš šios laidos vedėjų, Gintarės Gurevičiūtės, po diskusijų su šiomis moterimis ji liko sužavėta. Ji nežino ir nenori gilintis į svarbiausią dalyką – kiek ir kam skausmo yra sukėlusi ši šeima. Tai esą nepaprastai darnios ir vieningos šeimos pavyzdys.“

Armanavičius kaip ir „Lietuvos ryto“ redaktoriai nežino, jog nekalto, nenuteisto asmens negalima vadinti nusikaltėliu, ir jog toks straipsnis yra nusikaltimas, veika šmeižimas. Baisėjimasis Gurevičiūte nesuvokiamas, nes Armanavičius nebuvo tos laidos filmavime ir nežino, kaip prakaitavo Kliunka į Gurevičiūtės klausimą, tai kur gi lavonai? Armanavičius nežino, jog šita vieta buvo iškirpta iš laidos, nes didysis teisėsaugos korifėjus, dėl promilių palikęs tarnybą, tiesiog negalėjo atsakyti, pradėjo mekenti ir drebėti, juk tai jis sukūrė šitą bylą iš oro. Netgi vakuuminio…

aitvaras

Balandžio 25 dieną tarnybos metu mirė ilgametis Lietuvos karinių oro pajėgų karys gelbėtojas seržantas E.P. Karys budėjo savo tarnybos vietoje Karinių oro pajėgų Antrajame gelbėjimo ir paieškos poste Kaune.

Krašto apsaugos sistemos vadovybė mirusio kario artimiesiems ir tarnybos draugams reiškia nuoširdžią užuojautą.

Pasak kartu poste budėjusių karių, srž. E. P. tarnybos dieną sveikatos sutrikimais nesiskundė. Pasijutusiam blogai kariui, kolegos iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Dviem ekipažais iš Kauno atvykusiems medikams kario gyvybės išgelbėti nepavyko.

Srž. E. P. buvo ilgametis krašto apsaugos sistemos karys. Jis krašto apsaugai atidavė dvidešimt dvejus savo gyvenimo metus.

Kario mirties priežastys bus nustatytos tyrimo metu. Tyrimą atlieka Karo policija.

Apie nelaimę kario artimieji informuoti.

Asmuo ryšiams: Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vado padėjėja kapitonė Ieva Gulbinienė, tel. 868600655.

lija-beniusyte-ir-jos-biologine-motina-loreta-daskevice-54c7b248be093

Nuotr. Bandoma įvesti tą pačią sistemą, kaip Norvegijoje: kad būtų lengvai galima atiminėti vaikus iš vienišų mamų. Tik kur mamos bėgs, kai tai prasidės Lietuvoje?? Beniušytė su mama iš Norvegijos pabėgo į Lietuvą, o kur bėgs lietuvės mamos?

Šiandien sulaukiau vienos pasipiktinusios naujuoju Vaiko teisių apsaugos įstatymo pakeitimo projektu, mamos, nuomonės.

„Auginu vaiką viena. Tai dabar kai padarys tą įstatymą, viskas, nebegalėsiu dirbti, nes niekur negalėsi išeiti, net šiukšlių išsinešti.

Tai tas įstatymas kaip supratau, skatins vienišų mamų nedarbą, kad jos grįžtų namo – iš darboviečių, į kurias integravosi ilgu savo darbu, keldamos kompetenciją.

Taigi, grįšiu namo, ir auginsiu vaiką vėl iš pašalpų,nes tai yra geriau, negu kad augins svetimi, kaip numato įstatymas, ar ne?

Jeigu dabar bus toks įstatymas, tai viskas, reikia mesti darbą. Nes sako, paims vaikus, ir atiduos auginti kitiems: už globos pinigus, Tai kam tada dirbti? Kam atidavinėti vaikus kitiems? Auginsiu viena. Dabar kol kas jokios tarnybos manęs „nekabina“, bet jeigu jau bus toks įstatymas, tai viskas, jau nebegali dirbti.“.

Įsiklausykime į pagrindinį argumentą: šitas įstatymas nukreiptas prieš VIENIŠAS motinas, kad jos nebegalėtų DIRBTI.

Įdomu, ką apie tai mano Darbo birža, kuri metų metais vykdė tolimų vietovių bedarbių integravimo projektus?

Juk ši pasipiktinusi mama gyvena kaimo vietovėje, integravosi, dirba mieste, viena augina vaiką, yra tvarkinga, sveika, tik jos „bėda“ – kad vieniša mama, ir kartais turi palikti vaiką kažkam.

Išgirdusi apie šį įstatymą, priėmė vieną sprendimą: mesti darbą.

Taigi, įstatymu turi būti siekiama teisingų tikslų.

Todėl Seimas, prieš balsuodamas, turi savęs paklausti: ar siekiama pasiekti vienišų motinų bedarbystės, ar kažko kito?

Juk eskaluojama, jog siekiama vaiko gerovės. Ar tikrai vaiko gerovė yra gyventi su mama iš 102 eurų išmaldos? Tiesa, jau ir tų nebemoka: žmonės kaime kalba, jog didelė dalis yra nuskaičuojama, neva nauja metodika.

FB-SM1744411-530x349

Ir dar sako, nėra dedovščinos toje mūsų kariuomenėje.

Akivaizdu, jog nuolat taikomi dvigubi, tiek elgesio, tiek normatyvų, tiek galų gale, moralės standartai.

2015 04 23 apie 15 val. Rumšiškėse esančio Liaudies buities muziejaus lankytojai galėjo stebėti unikalų vaizdą: jeigu “paprasti” lankytojai nuo bilietų kasos iki Rumškių miestelio ateina apie 1,1 km pėsčiomis, tai karininkai su chaki spalvos autobusu, ant kurio puikavosi užrašas “Kariūnų mokykla” atvyko važiuoti: prisiparkavo autobusą tiesiai priešais medinę bažnyčią Rumškių miestelyje, akmenimis grįstoje aikštėje – ir tai  yra muziejaus viduje! Vadinasi, įvažiavo per tarnybinį įvažiavimą.

Kaip gėrėtis senovinio, nors ir eklektiško, gal ir netaisyklingo, bet vis tiek labai mielo vaizdu lankytojui, kuris po darbų atvažiavo pasigėrėti paveldu – reiktų paklausti tų karininkų, kurie nesugeba 1,1 km pėsčiomis ateiti: tai kaip jie mokys rezervo karius, ar šauktinius?

Pratybose tik ir rėkiama, kaip po 10-20 km žygius jie esą įveikdavę.

Tačiau pamačius šiandienos vaizdą, abejotina, ar jie gali nueiti nepavėžėti 100 metrų.

Tiesa, juvelyro kariškiai klausėsi atidžiai, o ten žmogus ne pėsčias, ilgai pasakoja apie gintaro kelią, ir jo galią.

Tačiau medžio amatininko sekcijoje tokie šiaip drąsūs ir labai visą pasaulį nukariausiantys kariškiai buvo nedrąsūs: nedrįso nei veleno pasukti, nei išbandyti ką nors padrožinėti.

Nieko neklausinėjo, niekas nebuvo įdomu. Tarsi išsigando.

Juk turėjo atvykti tarsi incognito, ir iš kur čia tie lankytojai?

Tiesa, nors muziejaus ekspozicijos dar neveikia, kariškiams juk bendros taisyklės negalioja. “Specialiai dėl jūsų šiandien atidaryta bažnyčia, galėsite apžiūrėti,”- vos ne iki žemės lenkdamasis aiškino ekskursijų vadovė, o karininkės moterys tuo metu dėbsojo piktokai į “besimaišančius” lankytojus: maždaug, ko jie čia maišosi mūsų muziejuje, čia šiandien mes šeimininkai. Lankytojai iergi norėjo apžiūrėti bažnyčią, tačiau tas piktas žvilgnis pasakė viską: tiek apie dedovščiną (dar neduok Dieve paskui ant pykčio į šauktinius pašauks, jeigu nesame sąraše, arba nulinčiuos, “išpirdolins” iš kariuomenės, jeigu esame!)

Tiesa, Trakų pilies muziejuje – ta pati situacija. Kariškiai lankosi gausiai, tiesa, daugiausiai tai amerikiečiai, ir kitų šalių “saugotojai”, kurie neturi ką veikti Lietuvoje.

Salių prižiūrėtoja, nenorėjusi atskleisti savo pavardės, iš viso mano, jog JAV desantininkai atvežti į Lietuvą dėl kažkokių pinigų “praplovimo”. “Juos čia atveža masiškai, ir šiandien jie buvo”, – prisipažino prieš dvi savaites viena iš salių prižiūrėtojų. “Taip, amerikonai, labai daug jų buvo, grynas pinigų plovimas, manau, nieko daugiau jie čia neveiko, na ką veikė? Po muziejus turbūt ir tevažinėjo, po koncertus. Juk kariauti nėra su kuo”.

Taigi, tokie įdomūs šiandien kontrastai: rezervo kariai, prisistatantys į punktus, ir kariškiai, atsipalaidavę leidžiantys dieną muziejuje, tingintys net iki Rumškių pėsčiomis nueiti.

O jeigu patikrintų kas, ar mokėta už bilietus, turbūt paaiškėtų, jog karininkams nereikia nė 87 centų sukrapštyti.

Jie gi saugo ir gina Lietuvą.

Iš savo darbo kabinetų.

Nes 1 km ir 100 metrų ateiti kalvuota vietove per mišką nuo bilietų kasos yra per toli.

Pasakojimą užrašė

Runkelių Runkelis Nekariškis

gylys

2015 m. balandžio 21 d. pranešimas VIR

 

Lietuvos nomenklatūra ir toliau demonstruoja teisinius fokusus. Tai, žiūrėk, ji sukuria teisinį miražą „triusikų“, vyndėmių, pedofilijos istorijose, tai tampa įtartinai „principinga“ Žydrūno Ilgausko lietuviškos pilietybės atėmimo epopėjoje.

Pastarojo atvejo absurdiškumas tampa ypač akivaizdus po paskutinio Migracijos departamento, su Vygantu Ivanausku priešakyje, sprendimo neatimti Lietuvos pilietybės Ukrainoje pilietybę įgijusiam tos šalies ekonomikos ministrui Aivarui Abromavičiui.

Šis atvejis demonstruoja kelis dalykus. Pirma, visišką teisės viršenybės principo nepaisymą. Šiandieniniame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nėra straipsnio, pagal kurį lietuvis, priėmęs Ukrainos pilietybę, galėtų išlaikyti ir Lietuvos pilietybę. Antra, nomenklatūra visuomenei eilinį kartą demonstruoja, kad ji su teise elgiasi kaip su politikos tarnaite, t.y. „minko“ įstatymą pagal politinį užsakymą. Kas gali paneigti, jog tai ir yra tikrasis sprendimo motyvas? Trečia, dar kartą pasitvirtina mūsų ne kartą deklaruota mintis apie tai, kad kalbos apie Konstitucijos 12-ojo straipsnio keitimo būtinumą yra be pagrindo. Praktika rodo, jog ir galiojant dabartinei šio Konstitucijos straipsnio redakcijai bei dabartiniam Pilietybės įstatymo variantui yra galimybės „manevruoti“. Tereikia, kad to užsireiktų įtakingiems politikams ar „aparatčikams“.

Palyginkime Žydrūno Ilgausko, Izabelos Tobias ir Aivaro Abromavičiaus atvejus. Pamenat, kaip po ilgų abejonių buvo suteikta pilietybė Amerikos čiuožėjai? Dabar ji jau čiuožinėja Gruzijoje. Kas žino, kur ji čiuoš toliau? Pagal griežtą nomenklatūrinių teisininkų nuomonę, nepakeitus Konstitucijos, pilietybė I. Tobias neturėjo būti suteikta. Bet ji buvo suteikta. Mat labai to reikėjo.

Manau, dauguma žmonių prisimena ir pilietybės atėmimo iš Ž. Ilgausko atvejį. Gal ir kiek neatidus buvo žinomas krepšininkas, nusprendęs priimti JAV pilietybę. Bet ar čia savo vaidmens nesuvaidino nelabai elegantiškas jo pareiškimas – pasiūlymas pabučiuoti jam sėdimąją kūno dalį? Kas galėtų paneigti, kad šiuo atveju svarbiausią vaidmenį galėjo suvaidinti būtent mūsų biurokratų įžeidumas?

O kokiais motyvais vadovavosi žmonės, priėmę sprendimą dėl Aivaro Abromavičiaus? Juk jo ir Ž.Ilgausko atvejai praktiškai analogiški. Abu gimę ir augę Lietuvoje, čia gyvendami tapo mūsų piliečiais. Ir visai nesvarbu, kada ir kur buvo jų seneliai. Svarbu, kad abu jie – krepšininkas ir politikas – buvo tiek rezidentai, tiek piliečiai.

Tai kodėl kitos šalies pilietybę įgijusiam krepšininkui pilietybė buvo atimta, o politikui – ne? Tai klausimas mūsų teisininkams. Ypač – vieninteliam Lietuvoje konstitucinės teisės specialistui Vytautui Sinkevičiui.

Priklausau tiems, kurie mano, jog mūsų Konstitucijos 12-ojo straipsnio keisti nereikia. Jis yra pakankamai išsamus. Kad būtų aiškiau, pacituosiu jį: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“

Kaip matome, Konstitucijos tėvai pabrėžė, kad Lietuvos pilietybė įgyjama: 1) gimstant mūsų krašte; 2) įstatymo nustatyta tvarka. Vadinasi, daugeliu atvejų valstybė gali reguliuoti pilietybės klausimą per įstatymų leidybą.

Deja, per daug dažnai nesilaikome įstatymo. Arba jis traktuojamas skirtingai konkrečiose situacijose. Pavyzdžiai pateikti – Ž. Ilgausko atveju kertama iš peties, o A. Abromavičiaus – veikiama pagal didžiausio palankumo principą. O juk prieš Konstituciją ir įstatymą jie turėtų būti lygūs. Net jei kažkuris iš jų nesusivaldo ir pasiūlo pabučiuoti jam sėdimąją.

Kad būtų aiškiau: nesu prieš tai, kad A.Abromavičiui būtų leista išlaikyti Lietuvos pilietybę. Manau, kad ir Ž. Ilgauskui galima buvo leisti likti Lietuvos piliečiu. Juk I. Tobias pilietybė buvo suteikta. Tačiau viską reikia daryti pagal įstatymą. Jeigu reikia, pastarąjį galima tobulinti.

Seimo narys Povilas Gylys, tel (8 5) 239 6737

drasos-kelias-503b84fa24120

2015 m. balandžio 22 d. pranešimas VIR

Kreipiuosi į Jus, Lietuvos piliečiai, reaguodamas į Dominyko Griežės straipsnį (2015-04-20, Alfa.lt) „Stankūnaitė prabilo apie dabartinį gyvenimą: santykiai su dukra – blogi“. Jame teigiama, kad „Santykiai su dukra pablogėjo, nes visa ta dezinformacija ir melas buvo ranka pasiekiamas mano dukrai. Po šiai dienai reikia atstatinėti santykius su dukra, lankytis pas psichologą. Reikia investuoti į save kaip asmenybę, o mano dukra tikrai patyrė didžiulę žalą, gyvendama tuose namuose“.

Aš buvau „tuose namuose“, mačiau šiltus santykius su seneliais Kedžiais ir įtariu kitą versiją, kad sunkiai sekasi ištrinti malonius mergaitės prisiminimus iš jos senelių namų, kad ji tebesiilgi senelių ir tetos Neringos, o tikrai didžią žalą daro tik šiandieninis mergaitės įkalinimas.

Kreipimaisi į atsakingas valdžios įstaigas rezultatų nedavė. Vyko tik atsirašinėjimas, ignoruojant aiškiai pateiktus daugelio matytus ir paliudytus faktus bei argumentus. Taigi kartojasi klausimas, ką nuveikė Valstybė? Ir ne tik Kedytės byloje. Kylančius pavojus bejėgiams vaikams mums visiems iš naujo primena Viešvilės gyvenvietėje įsikūrusių vaikų globos namų pedofilijos skandalas, prekyba mergaitėmis Švėkšnoje ir pan. Manau, kad daugelis matome nedorus ir eilinius bandymus išdraskyti ir užkapstyti, bet nusikaltėlių pėdos matosi ir plika akimi, o tai mums kelia įtarimą, kad valdžios institucijoms galimai daro įtaką nusikalstamos grupuotės.

Reiškiu man žinomą senelių Kedžių susirūpinimą anūkės likimu, primenu Jums jų skausmą dėl jėga išplėštos anūkės, taip pat daugelio į mane besikreipiančių nerimą dėl Kedytės ir daugelio neginamų vaikų likimo, kai aukų įslaptinimu įslaptinami nusikaltėliai. Kreipiuosi į Jus, Lietuvos žmonės, nelikti abejingais ir pagal savo užimamą padėtį visuomenėje reaguoti, nes tai visų mūsų reikalas. Pas mus negali būti „niekieno“ vaikų – VISI IR KIEKVIENAS YRA MŪSŲ VAIKAI.

Seimo narys

Jonas Varkala

Tel. (8 5) 239 6601, el. p. Jonas.Varkala@lrs.lt