Vėlinės Šunskuose

Posted: October 25, 2015 in Uncategorized

Vėlinės Šunskuose

Moterų procesija

Graudi

Nežinomo kareivio kapas

Tik kad žinomo

Suklūstu Merkevičius, vos 28 metų, 1922 m.

Merkevičius Vladas, Petro sūnus Gimė 1893 06 29 Žiūrių-Gudelių k. Paežerių vls. (Vilkaviškio r.). Mirė 1922 04 12 Žiūrių-Gudelių k. Paežerių vls. (Vilkaviškio r.). Vyčio Kryžiaus kavalierius. otinai Marijonai, gyv. Sasnavos vls. Varnavos k. Tarnavo sav. 1919 01 28–1920 03 30. LKKSA – apdov. sav. medaliu. Apdovanojimo liudijimas Nr. 7919, išduotas 1932 02 15.

Tyliai, kai niekas nemato, atiduodu pagarbą

Išmokė

Parlamento gynėjai

Sakė

Niekas negali iš tavęs atimt Tėvynės

Uniformą gali tau atimti

Bet nereiškia, kad tu

Negali pagarbos atiduoti Broliams

„Už Lietuvą vyrai“, tyliai sušnibždu

Šunskų kapinėse.

Kitas Merkevičius

Medinis kryžius

Pasviręs, samanom apžėlęs

Kraštotyros rinkėjas, muziejininkas

Čia pat pjūklelis guli

Gramdau samanas, ir kerpes, ir šnabždu

„Ramaus tau poilsio, Broli mielas“.

Kryželis tvirtintas metalu.

Nugaroj.

Priekyj nieko. Nei lentelės, anei metų.

Jaunimas susijaudina

Pažada surasti ir metus

Ir vardą.

Ir lentelę.

Einame prie kito savanorio kapo,

Jurkšaitis, 1909 m. gimimo.

Kryžius su tarpukario simbolika

Savanorių sąjungos.

Ramiai palinkęs, kryžius, atiduodu pagarbą.

„Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens“

Sugiedu žuvusiam ne mūšy (sava mirtim 1982 m. mirė)

1955 metais palaidojusiam sūnų. (1932 m. gimusis)

Gal miškuose krito? Gal nuo NKVD?

Niekas nežino.

„Baltveidės oj verks nes mylėjo…“

Tyliai ošia seni kapai.

„Žilinskas, mokytojų tėvas“

Pristato moterys, paminklą kapinėse,

Net ne antkapis, o visų jo mokinių

Paminklas. 1942-1925 m. gyvenęs,

1866-1903 mokytojavęs. Veiveriuose.

Tyliai stovime, mąstome.

Žygiuojame tarp kapų.

Daugelis jų tautine juosta puošti.

Vietos meistreliai dar vis tautiški.

Toliau žygelis į kazokų rankos neatlaikiusius

Bevardžius

Beveidžius kapus.

Ūkininkas jau buvo išaręs

Jau norėjo pasėlį sėti: kokį derlių būtum ėmęs?

Iš kraujo? Prakaito? ISTORIJOS?

Vietos jaunimas išgelbėjo 1864 metų sukilimo kapą bendrą.

Vėliau čia buvo vietos kapinės.

Kurios sunyko.

Liko beržai.

Dabar iškilo kryžius.

Iki dangaus.

Aukštynės.

Tyliai mąstome apie gyvuosius,

Ir išėjusius.

Džiūgaudamos gyvenimą

Karvės laigo po kapus išarusio ūkininko laukus

Trypia jo arimą.

Viskam visada ateina laikas

Matas, svaras.

Laikmečio žaizda.

Žvelgiu į Alenskų jaunimą.

Ir mąstau: tai medžiai

Tai ir Kryžiai. Vietos.

Nepalaužiami.

Tai rytdiena šiandienoje.

Žygiuojam atgalios,

Ūlyčioje atgimsta protėviai.

Skeliamos kalbos.

Tarmė atgyja, juokas, jau net ne tarpukaris,

Jau keliamės į laikmetį

Kai mano protėvis gyveno Višakio Rūdoj.

Matau aš juos seniai išėjusius

Bet vis dar čia.

Tvirti kaip medžiai.

Jie atgyja.

Moterų juoke,

Alenskų jaunime.

Šunskai – Rokai, Suvalkija – Sūduva,

Dieviška diena, Vėlinės rimty ir džiugesy.

2015 10 24

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s