Žaliojo tilto skulptūrų vienas autorių: „Jie dabar tik naikinti temoka“

Posted: November 1, 2015 in Uncategorized

Kai Remigijus Šimašius su pompastika nukėlė kultūros paveldo registran įrašytas Žaliojo tilto skulptūras, ir pareiškė, jog nesilaikys įstatymų ir jų ten negrąžins, tai elgėsi taip, tarsi tų skulptūrų nėra kam ginti.

Ir iš tiesų – kas tik gynė, tuoj buvo apšauktas vatnykais, koloradais, ir panašiai.

Nuotr. Pirma valdžiažmogiai sunaikino to paties autoriaus statytą fontaną, kuris buvo tapęs Nepriklausomybės simboliu.

„Kaip gimė idėja sukurti šias efektingas skulptūras?“, paklausėme vieno iš autoriaus

Būtent kad jos efektingos, ir išraiškingos. Tuo metu iš Maskvos ėjo diktatas menui, mes turėjome priešintis. Todėl mes, menininkų grupė, šias skulptūras sukūrėme kaip pasipriešinimą Maskvos diktatui – mes parodėme, jog mes mokame kurti. Kai dabar kaltinama, jog čia kažkoks sovietizmas – taigi mes prieš Maskvą kovojome. Galėjo ateiti ir paklausti. Bet dabartinė karta tik griauti temoka.

Sakote, griauti temoka, ką dar sugriovė?

Prie Seimo buvo fontanas, mano sukurtas, tai užpylė.

Kodėl pasitraukėte iš viešojo gyvenimo, vis tik garsus skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas…

Išvažiavau atgaivinti savo tėviškės, sukūriau ten skulptūrą, aikštę, bulvių lauke viską pradėjau. Tikiuosi atgaivinti ir žmones.

Nors kuo toliau, tuo liūdniau. Žmonės atsistatę astronominėmis įrangomis (TV lėkštėmis…), vaikai ir tėvai atskirai. Reikia gaivinti kaimą. Mūsų valdžia tik stumia žmones iš Lietuvos, viskas griūva. O va skulptūras irgi ne kurti, o tik griauti tesugeba. Per šitus metus viskas buvo tik griaunama, kai anksčiau statoma. Yra labai liūdnas vaizdas.

Sukūrėte skulptūrą tėviškėje, kokia tai skulptūra?

Panevėžio raj. Veikusios Vyčio apygardos partizanams atminti.

Visuomenedotcom pastaba:

Štai, Šimašiau, tavo nugriautų skulptūrų autorius tėviškėje pastatęs partizanams atminti skulptūrą, kuri irgi labai efektinga, kaip visa šio autoriaus kūryba. Taigi, Šimašiau, kokia Žaliojo tilto skulptūrų, Seimo fontano, skulptūros „Rytas“, ir Vyčio apygardos partizanų atminimo skulptūros autoriaus pavardė?

Arba kitaip paklausiu: kada grąžinsi kultūros paveldą į vietą, negi nesibijai tarkim kad ir ieškinio, na, ne koloradynių vartnykų, bet nuo…autoriaus? Juk tu tas skulptūras kažkur nutrenkei, ir jokia restauracija nevykdoma.

Nuotr. Spėju, kad vaiko veido merui užkliuvo ir tai, kad skulptūros pavyzdžiui, laiko knygą.

Mokslas studijos merui yra svetima, nes jis net nežino, kas šių skulptūrų autorius.

Merą galimai suerzino tai, jog skulptūros rankose laiko knygą: mokslas, žinios jam yra svetima – griaudamas kultūros paveldo registro skulptūras, ir to net nežinojo. Kad tai registran įrašyta. O jau ką kalbėti apie autorių, ar pasiteiravo, ir pasidomėjo?

Dar spauda pranešė, jog Šimašius neva derasi su Rusija, dėl šių skulptūrų perdavimo, ir iškeitimo į kažką. Vėl klausimas mažaraščiui vaiko veido merui: ar tikrai tu turi teisę kažkieno sukurtas skulptūras prekiauti, keisti, ir t.t.? LTSR Civiliniame kodekse buvo numatyta autorinių teisių apsauga.

Pirma jie pradėjo nuo Nepriklausomybės fontano. Kodėl tuomet nesistebiu,kad toks garsus žmogus pabėgo į provinciją? Ar jūs ištvertumėte, jeigu jūsų kūrinius naglai naikintų?

http://www.alfa.lt/straipsnis/15138054/nepriklausomybes-fontano-laidotuves

Skulptūrų autoriaus biografija:

Biografija

1970 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 19691974 m. dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje-internate. Nuo 1989 m. – Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas, 19891991 m. Vaizduojamosios dailės fakulteto dekanas, 19911995 m. akademijos prorektorius studijoms, 19962000 m. Skulptūros katedros vedėjas, nuo 1995 m. profesorius. Nuo 1994 m. dailininkų grupės „24“ narys.

Kūryba

Kuria dekoratyvines skulptūras („Rytas“, Vilnius, 1975 m., „Skrydis“, Druskininkai, 1977 m., „Polėkis“, Juknaičiai, 1985 m., fontanas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje 1987 m., „Suolas“, Švarcenau, Austrija, 1993 m., „Legenda / Geležinis vilkas“, Vilnius 1995 m.), paminklus (bolševikų aukoms atminti Vilniuje, 2004 m.), mažąją plastiką („Pantomima“ 1974 m., „Vaisius“ 1975 m., „Šaukštas“ 1977 m., „Nueinanti“ 1979 m.). Sukūrė 50 Lt kolekcines monetas (V. Kudirkos 100-osioms mirties metinėms, 1999 m., K. Semenavičiaus veikalo „Didysis artilerijos menas“ išleidimo 350-osioms metinėms ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 10-mečiui, abi 2000 m.).

Kūryboje naudoja raudonmedį, ąžuolą, bronzą, varį, vienas pirmųjų lietuvių skulptūroje ėmė taikyti polichromiją ir skirtingų medžiagų derinius. Kūriniams būdingas metaforiškumas, transformuoti ir savitai įprasminti natūros vaizdai, raiški kompozicija. Nuo 1970 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje 1972 m., 1980 m.,Vokietijoje 1983 m., Austrijoje, Švedijoje, Estijoje, visos 1989 m., Lenkijoje 1996 m.). Individualios parodos surengtos Vilniuje 1990 m., 1991 m. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus.[1]

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s