Kaimiečiai, kalbantys apie niekus, ir apie “debilus” miestiečius, patys turbūt ir yra tokie, kaip apsivardžiuoja

Posted: November 7, 2015 in Uncategorized

Yra tokie neva kaimiečiai, kurie kalba, kokie jie kieti kaimiečiai, kaip skaito visokias filosofines knygeles, ir viską suvokia, o jau miestietis jis nieko nesuvokia.

Pamenu save, miestietę, iš šešto aukšto, tarp TV bokšto, Spaudos rūmų, “Majako”, ir šalia didelės autostrados – Kosmonautų gatvės Vilniuje, dabar gi Laisvės prospektas.

Nuo pat gimimo suvokiau, jog mano vieta – kaime, ir jog ten saugiausiai, sveikiausia ir geriausia.

Man nereikėjo skaityti kažkokių rusiška nostalgija persismelkusių knygų, kuriose visus 9 pragaro perėję miestiečiai staiga nušvinta, ir matyt, gelbėdami likusį kepenų tūrį, meta gerti, rūkyti, viską meta, tačiau visus kitus vadina debilais.

Yra toks Vaidas Lekstutis, jis save laiko nušvitusiu, ir visi kiti yra debilai.

Veda laidą kaimiečiai apie niekus, tik pasakoja ne apie kaimą, o apie platų pasaulį.

Įrašinėja su gera aparatūra, o ne su žagre ar akėčiomis.

O aš galiu iš tiesų papasakoti, kodėl gi kaimas yra gerai, irk oks nenutrūkstantis ciklas vyksta kaimo vietovėje, todėl kaimiečių nepuola rusai – bet ne todėl, kad jie juos garbintų.

Manęs nepuola Rusija ir energetinė krizė vien todėl, kad aš ką apsitvarkau po sodybą, galiu jau po arbatos puodu kaisti. Taigi, pati gamta mane apdovanoja tolimesne energija. Jeigu nuskabai krūmus, apgeni, ja utu namuose turi verdantį puodą, ir šilumą.

O jeigu šakaujiesi miške, miškas tau atsidėkoja sausomis ir kaitriomis šakomis, o po uraganų ir virtuoliais medžiais, kuriuos kiekviena urėdija atvirai prašo sutvarkyti, kas tik gali, nes jie pertveria miško kelius, yra pavojingai pasvirę.

Jeigu tinkamai šiukšles atskiri – popierius į vieną krūvą, metalą – į kitą, aliuminį – į trečią, plastmasę – dar į ketvirtą, tai šiulšininkai, kurie prekiauja miestiečių šiukšlėmis – nors ir jų dar lupa už išvežimą, kaime nelabai ir teužsidirba.

Na, išskyrus iš tų tingių, ir sumiestėjusių kaimiečių, kurie vaidina miestą, kiemą išsiasfaltuoja, ar su aukštakulniais vaikšto po tą kaimo vietovės sodybos kiemą.

Kaime išlikę ir natūriniai mainai, bet natūralūs verslai – kurie jeigu pereina per prekybinę liniją, patrigubėja produkcijos kaina, ir padešimgubėja neigiamai kokybė. Kalbu apie pieną, kurį jau dešimtmetį geriu “tiesiai iš karvės”. Šiandien labia laiminga, nes nusipirkau bidoną. Man patiko, kad aš ne tik sau parsivežiau, bet ir kaimynams. Kaime ir paveža vieni kitus, ir “pataksuoja”. Valdžia nuėmusi visus autobusus, tai žmonės “taksuoja”. Taip jie palaiko ryšį, pasikalba, neretai pavežėjus žmogų iš gretimo kaimo, jis ir kavos pakviečia, ir pasipasakoja, kokį amatą moka dirbti, žiūrėk, krosniai sugedus, jau žinai į kurį namą važiuoti, ir iš kur žmogų atsišaukti.

Jeigu labia aktyvioje FB grupėje “Daržas – tavo asmeninė jėgainė” prie Vilniaus reziduojantys sodininkai ir naujieji kaimiečiai niekur neranda pigiai šiaudų, kad pasiklotų po braškėmis, ar po medžiais, tai tikrame kaime šiaudus nors vežimu vežk: niekas jų neskaičiuoja, visi kam reikia prisiveža kiek nori, nes vis tiek jie paskui apariami, o jeigu mažiau lieka laukuose, tai ir traktorius lengviau dirba.

Su mėšlu, kuris neretai ir “valiuta”, yra irgi taip, jog jeigu kas neturi gyvulėlių ar pinigų, bet turi išmonę, tai tas pasiima kibirą, mūrijimo kelnę, ir eina paskui karves. Ir jau blynų pilna. Ir pasiraugus šitus blynus, jau rūgesys yra trąša, ir sodams atgaiva.

Dar kaime mažesni rūpesčiai su kanalizacija. Paplavas visi pila ant medžių, krūmų, ant pievos, taiga, vanduo iš karto geriasi į dirvą, sunkiasi gylyn, ir jau yra “perdirbamas”, jau skaidrėja – o ne kaip, kaip rezervuaruose stovėdamas, ir laukdamas, kol jį perfiltruos kažkur, pūva, rūgsta, ir sensta.

Tikroji kanalizacija dvejopai tvarkoma. Vieni, kas turi “būdkes”, tą kanalizaciją perkasa, giliai žemėn užkasa, ten, kur nėra jokių vandens šaltinių, telkinių. Visa tai ilgainiui supūva, ir abzorbuojasi. Turintieji talpas, jas išsivalo kas keletą mėnesių, susimoka 20-29 eurų. Tai yra visai nedaug, nes turint “miesto” kanalizaciją, yra skaičiuojamas kasdieninis mokestis – o “miesto” kanalizacijas bandė per prievartą įvesti, deja, kaimui diktuoti sąlygų negali,ma. Kaimiečiai kietai gali užsispirti, jog nereikia, ir rajonui niekas nepavadovaus.

Su dujomis,kas turi dujines, yra labia paprastai, kad balionus į namus atveža, į virtuvę pastato, ir išveža tuščią. Kas neturi mašinų – taigi, tie visi aiškinimai, jog labia reikia dujų trasų, yra iš piršto laužti. Nes ne visi kaimiečiai mėgsta turėti namie dujas: tik tie, kas nori gyventi pusiau miestiškai. Arba kurių Sistema šildymo nėra sujungta su virykle.

Buvo neprotingai elgiamasi, ir griaunamos senovinės “plytos”, kurios ne tik šildo namą, bet ir ant jų vienu metu gali virti 5 puodai, o “dujinėje” kepti koks pyragas.

Protingesni dar ir valdens šildytuvą prisijungia prie “plytos”. Visi, kur galvojo, jog sovietas bus amžinas, ir mažutas “pa pigiai”, ir išgriovė plytas, kai “nulūžta” centralinė Sistema, arba baigiasi dujos, sėdi arba be šilto vandens, arba be kavos, arb air be vieno, ir be kito.

Taigi, o kaip su atliekomis? Šiek tiek jas palietėme. Rūšiuojantys laimi visais atvejais, nes pagaliau atsirado įvairių skirting atliekų supirktuvės, vadinamieji “bio kioskai”, kurie nepagrįstai laikomi mėlynanosių ir bomžų vieta. Atvažiuoja žmonės ir su labia geromis mašinomis, ir atsineša keletą maišų: viename stiklinė tara, kitame – skardinės, trečiame – surinktas popieriuas makulatūrai. Už šį vargą gauna eurą, arba du. Tie, kas turtingi, jie ir skaičiuoja. Na o “mėlynanosiai” juk ne tik rašaliuką “dažo”, valgyti juk irgi reikia. Tai šitie vargšeliai juk visur viską iššvarina – beje, toks ir yra šitų kioskų pradinis tikslas – miesto švarumas. Kaime daugelis nežino apie šiuos kioskus, todėl pakeles turi tvarkyti “pašalpiniai”. Tačiau gudresni kaimiečiai laisvalaikiu pasivaikšto su didesnėmis “tarbomis”, surenka aliuminio atliekas, ir važiuodami kur link miesto, parduoda tas atliekas. Kaimietis vis tiek jis žmogus sukasi iš visų padėčių, prekiauja, keičia, o sutaupytą centą ir į kiaulę taupyklę įmeta.

Kaime ir didesnis vienas kito suvokimas. Štai turčius, turintis “rančą”, gėrė su draugais alų, ir prigėrė daug, ir žmona pyksta, kad namai nukloti buteliais, sako, išvežk, tas “novo – kaimietis”, sudėjo viską į gražų maišą, užrišo, ir nuvežęs prie “burbulų”, gražiai šalia jų pastatė. Nes važiuoti, ir dar “pridavinėti” – čia juk stereotipas, kad aš jau koks “bomžas”. Lietuvoje beje tai labia gaju, o Vokietijoje butelius superka automatas, kuris išduoda čekį, ir už kurį tu eini ir perki prekes parduotuvėje.

Žiūrėk, žmogelis sunkiau gyvenantis, jau sustojo, tą gražiai supakuotą maišą paėmė, ir nunešęs į parduotuvę, gavo beveik eurą, nusipirko geresnės duonos, kurios neįperka. Taip kaime tie natūriniai mainai nuolat vyksta. Nes “novo – kaimiečio” nebeėda žmona, jis susitvarkė, o sunkiau gyvenantis jau gavo papildomą eurą. Aišku, pralošė šiukšlininkai, kurie būtų pardavę tą stiklo maišą už svorį, nes už šiukšles jiems moka.

Kartą “novo – kaimietį” išbarė žmona, jog prabangios keptuvės kraštą jis įbrėžė, besidėdamas kepsnį, ir ji nebenori tokios keptuvės. “Važiuok man naują parvežk, o šitą dėk kur nori”. Tas turčius pabumbėjo, kad dėl vieno įbrėžimo ką jau čia, bet su žmona nenorėjo pyktis, tai vėl jis nuvežė ir supakavęs gražiai padėjo matomoje vietoje, kad kam reikia, kas neįperka geros keptuvės, su akmeniniu pagrindu, pasiimtų.

Kaimo jaunimas, gyvenę Vokietijoje, ir ištisai įpratę ten “konteineriauti”, nes visi taip daro, rado tą keptuvę, ir linksmi iki šiol, sutaupę 30 eurų, kepasi kepsnius, ir dėkoja turčiui mintyse.

Galiu daugiau papasakoti ir įrodyti, jog kaimiečiu save pristatantis Vaidas Lekstutis yra neteisus, jog tam, kad kažką suvoktum, tu ten turi vos ne filosofijos pasidaryti guru, patirti nušvitimą, ir panašiai.

Būtent Rusijoje sprogęs revoliucinis judėjimas, kuris pradėjo griauti prigimtines bendruomenes ir kaimus, negali būti lietuviui pavyzdžiu, ir negali būti Rusijos filosofų darbai pavyzdžiu mums, kurių kaimus ir bendruomenės griovė tie patys rusai.

Kaime tačiau rusai nepuola, nes žmonės tiesiog nėra priklausomi energetiškai, nei nuo amerikono, nei nuo ruso.

Teko matyti gerą vaizdą Vandžiogaloje: kokių 80 metų močiutė nešėsi ryžtingu žingsniu iš miško ilgą šaką.

Ir matėsi, jog jos rusai iš viso nepuola, ir bent artimiausią dešimtmetį nepuls, nes ji žino, jog jeigu anūkas dar neatvežė malkų, tai ji žino kur jų rasti: miškas vos keli šimtai metrų nuo sodybos.

Lietuvį visa laiką maitino giria, o dzūkų mergas ir uogos.

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s