Ketveri metai po taikaus piliečių sambūrio šturmo: gyvenimo pamokos ir neatsakyti klausimai

Posted: May 22, 2016 in Uncategorized

venckiene9

Nuotr. Neringa Venckienė tikėjo ir tebetiki, jog teisingumas triumfuos. 

Štai ir netikėk ženklais, datomis, sutapimais. O gal – scenarijais?

Praėjus 4 metams po Garliavos taikių gyventojų Vytauto ir Laimutės Kedžių namelių šturmo (buvo sulaužytos garažo durys, išdaužyti langai, fiziškai ir morališkai sudaužyti privataus namo savininkai), to šturmo metinių proga Lietuvos gyventojai šį kartą susiorganizavo į turginio lygio akciją – pilietiškai priešinsis, nepirkdami prekių tam tikrose parduotuvėse. (Klonio namelio šturmas įvyko per Pilietinio pasipriešinimo dieną – gegužės 17-ąją.)

Kadangi niekada nemėgau turgaus lygio paskalų, arba turgaus lygio – aikštės politikavimo (kai tarkime Daukanto aikštėje 2012 07 05 pasiėmus Neringos Venckienės paveikslą, buvo vos ne jos vardu įkurta „spisko“ partija, o vienas iš šios idėjos iniciatorių dabar jau nebepažįsta iš viso N. Venckienės, niekada nebuvo Klonio gatvėje, ir gink Dieve nieko bendro su ja neturintis), tai nesijungiau į boikotą – veikiau įjungiau atbulinę pavarą ir boikotavau boikotą.

Nemėgstu ir minėjimų Klonio gatvėje – nes niekada nemėgau ten besibūriuojančių „etatinių“ „piketuotojų“, kurie turbūt nuo Kalantos revoliucijos laikų piketuoja visur, kur „reikia“.

Visada mėgau ramius privačius pašnekesius garsiajame name.

Atvykdavome žurnalistiniais reikalais. Pasikalbėdavome su Neringa, su Deimante, su močiute, seneliu, Karoliu.

Galiu daug papasakoti apie šios šeimos gyvenimą, jų būsenas, jų moralę.

Tačiau naujoje pedofilijos byloje – kur seneliai kaltinami ištvirkinę savo anūkę – nors garsusis teisėjas Cininas išaiškino, jog jokios pedofilijos niekada nebuvo – mano liudijimas, kaip ir kitų nešališkų žurnalistų – juk sugriautų mitus, kurie yra sukurti naujojoje byloje.

Seimas su liberalais priešakyje iš viso bandė tupdyti į kalėjimus visus žurnalistus, kas tik išdrįs rašyti apie naująją Garliavos pedofilijos bylą.

Nes uždarų posėdžių medžiaga būtų kriminalizuota, o žurnalistai sėstų į kalėjimą.

Kartu su „tvirkintojais“.

Klonio gatvės gyventojai nors dabar jau naujojoje byloje vaizduojami kaip šaltakraujai tvirkintojai, o gal netgi žudikai (mergaitė „treniruojama“ pasakoti, jog seneliai ją veždavę į mišką, ir laikydavo šautuvą (turbūt prie marių rastą Kedžio Berettą?- grasindami nušauti), po garsiojo šturmo gaudavo savo „aukos“ laiškus.

Juose su didžiausia meile ji klausdavo, kaip seneliai laikotės, kaip Aidas, laikosi, ką veikia Neringėlė? (Pamenate, patvorio Egzotinis Pranašas bandė pratumti versiją, jog trečias pedofilas Aidas – tai mergaitės globėjos sutuoktinis.)

Taigi, „auka“ rašo savo „prievartautojams“.

Viename laiške nupiešta auksiniais plaukais graži moteris, ir parašyta „Neringėlė“.

Nei viename piešinyje nėra nei „aukos“, nei jos „tobulosios motinos“.

Psichologai galėtų paaiškinti, ką tai reiškia, deja, aš ne psichologė, ir paaiškinti negaliu.

Iš vieno piešinio man susidaro įspūdis, jog vaikas dabar gyvena socialinės globos namuose, nes pavaizduotas pastatas yra su daug langų, 3 aukštais. Toks tarsi koks vaikų kaimas, ar grupiniai gyvenimo namai.

Nesuprantu ir vieno – jeigu reikėjo sukurpti naują prievartavimo ir grasinimo nužudyti bylą, kodėl „aukos“ niekas nepainspektavo rašyti neapykantos kupinus laiškus? Na kaip ji kad rašydavo savo biologinei? (Esą – kad ją šitaip primokindavo, „trenirudavo“.)

Gal bandoma pavaizduoti, kokia mergaitė dabar laiminga? – Bet kad laimę jai sukelia prisiminai apie jos tikrąją šeimą – ir ta šeima išvardinta: diedukai, Karolis, Neringėlė, Aidas.

Beje, mergaitė po šturmo socialiai degraduojanti: ji nesuvokia, jog seneliai neina į mokyklą, nežino skirtumo tarp suaugusiojo ir vaiko, susidaro įspūdis, jog laikoma uždaryta, ir nevaikšto į normalią mokyklą.

„Ar močiute tu eini į mokyklą, jeigu eini, kaip sekasi?“

„Ar aš galiu paklausti, kaip močiute gyveni – jeigu galiu paklausti“, rašo „išvaduotoji“ iš „grobėjų“ „auka“, kuriai pasireiškia menkavertiškumo kompleksas, ir reikalingumas atsiklausti, ar ji galinti klausti. (Išsiduodantis raminamųjų vaistų poveikis…bei gyvenimas uždarytai…)

Kiek teko bendrauti su šia mergaite, savo nuolatinai gyvenamojoje vietoje, kur ji jautėsi stabili ir užtikrinta, ji niekada taip  nesielgdavo. Šachmatais tiesa  žaisdavo gynybiškai – šitą galiu patvirtinti, esame su ja sulošę partiją: ji apsistatė pėstininkais ir bokštais karalių iš visų pusių, o paskui pasakė, jog gana. Tada aš atsakiau, jog galima baigti partiją abipusiu sutarimu. Ji labai nudžiugo. Sutarėme lygiąsias.

Ši „lošėja“ buvo lygiųjų siekėja.

Jai būtų tikęs bet koks variantas, kad tik visos besipykstančios pusės būtų susitaikę.

Tokios pozicijos, beje, visuomet laikėsi garsieji seneliai.

Niekada prie svetimų jie nėra pasakę nei vieno blogo žodžio apie „tobuląją mąmą“, tik tiek, kad ji kaip visos jaunos mamos nelabai norėdavo būti visą dieną su vaikeliu, kai jis buvo mažas.

Pripažinsiu – jog net ir vyresnės mamos nemėgsta būti su vaiku, jeigu turi kažkokių karjeros ar kitų reikalų. Man pačiai yra tekę prižiūrėti savo sesę, nes mamai reikėdavo į darbą, ir į koncertą. Todėl toks pasakojimas visai ne neigiamybė, o fakto konstatavimas. Senelis visada vaiko mamą vadindavo „martele“, ir verkė, kad „dabar martelė jau viskas, nebesikalba, ir tokia nuteikta, ir kaip ji elgiasi, o anksčiau, nei vieno blogo žodžio nesame vienas kitam pasakę“.

Seneliai labai išgyveno dėl besikeičiančios marčios, kaip jie ją vadino.

Nuolat eskaluojami vien Egzotinio Patvorio Pranašo, išgerti mėgstančios žurnalistės ir agentavusios Suomijoje rašytojos (man brolis skųsdavosi, jog buvusi agentė jį po visą Suomiją seka), parodymais grindžiami kaltinimai subyrėtų į šipulius, jeigu teismas apklaustų visus liudytojus.

Teismo byla grindžiama kažkokiais kvazipasakojimais, pritemptais išvedžiojimais, kuriuos paskiau su pasigardžiavimu aprašo uždarame procese liudijanti girtuoklė žurnalistė, liaudyje vadinama „Kuzia“.

Įdomu, jog valdžia skelbiasi ir giriasi, kad išvadavo Klonio gatvės „kankinę“ – nors „kankinė“ gyveno pas teisėtą globėją, kuriai globa nebuvo pasibaigusi, ir galiojo iki 2012 09 01 dėl biologinės motinos absoliutaus nesugebėjimo rūpintis vaiku, bei nulinio ryšio su juo.

Šita išvada niekada nebuvo panaikinta, ji kaip faktas ir įrodymas yra galiojanti iki šiol.

Teisėsauga giriasi įrašinėjusi visus namus, sekusi mergaitės senelę – bet taip išeina, jie ten ją prievartavo, mušė, šaudė – o jie nieko nedarė, taigi, vaikų teisių skyrius priteisinėjo mergaitę globoti pas žudikus, prievartautojus. Taigi, išeina, teisėsauga mažų mažiausiai naujoje pedofilijos byloje yra bendrininkė. Tačiau negirdėjau, jog būtų patrauktas nors vienas pareigūnas  toje byloje.

Byla grindžiama užprogramuotos mergaitės naujais išvedžiojimais, kuriais ji yra ištreniruota.

Po to, kai seneliai pamatė tragiškos psichikos būklės anūkę, kuri buvo prievartaujama liudyti netiesą ir nesąmones – po to karto jau treji metai ji neberodoma jiems. Nebeperduodami ir mergaitės laiškai. – nes jie yra įrodymai, kaip ji jaučiasi. O jaučiasi gerai tik tada, kai rašo savo namiškiams, tada visos spalvos vaiskios. Neaišku, kaip ji jaučiasi kiekvieną dieną, atskirta nuo artimųjų?

Visada visi kas yra susidūrę su pedofilijos aukomis, sakė, jog tos aukos  toliau būna užglušinamos, ir paslepiamos nuo visuomenės: kad neištartų pavardžių ir vardų.

Naujų bylų kurpėjai tačiau niekaip nesugebėjo nuneigti mergaitės parodymuose minimo italo Frančesko egzistavimo.

Toks verslininkas tikrai buvo, jis turėjo biznį Šančiuose, važinėjo su Andriumi Ūsu po Europą. Apie tai rašoma Neringos Venckienės knygose.

Koks Frančesko vaidmuo netikros pedofilijos ir tikrosios, neva vykdytos teisėtoje globoje Klonio gatvėje, istorijoje, teismai nesiaiškina, o teisėsauga nesivargina net pasidomėti, kaip baigėsi Frančeskui gyvenimas, jog jis nebuvo rožėmis klotas – teko iškeliausi pas  Abraomą kartu su Drąsiumi Kedžiu ir Andriumi Ūsu.

Visas tas mirusiųjų klubas liko neapklaustas- išskyrus, kad Drąsius Kedys visur aktyviai kreipėsi, ir iš jo vaizdo įrašų dar galima susidaryti nuomonę, jog tai desperacijon puolęs tėvas, kurio pareiškimo dėl vaiko prievartavimo niekas nenorėjęs tirti.

Kuris vis tiek pasiekęs, kad pareiškimas buvęs užregistruotas, ir pradėtas tirti. O kad atseit netikrosios pedofilijos istorijoje – kurioje beveik nebėra gyvų liudytojų – būtų abejojama netgi tyrimo pradžia, buvo teisiami policininkai, kurie priėmę iš nukentėjusiojo asmens pareiškimą. Tarsi įvykio registravimas – baisus nusikaltimas.

Palyginkime su karininko Sauliaus Vitkaus byla – ji jau išnagrinėta, ir kariškis nuteistas 20 metų kalėjimo, nors byloje nefigūruoja jokie įrodymai, ir jokios nukentėjusiosios.

Klonio „netikros pedofilijos“ istorijoje figūravo ne tik tikras ikiteisminis tyrimas, tikra nukentėjusioji, bet ir 5 ekspertizės, jog vaikas nemeluoja.

Todėl teismai dabar nagrinėdami naują pedofilijos bylą, turėtų susimąstyti – kad vaikas dabar faktiškai pagrobtas – nesvarbu, jog neva pagal galiojantį teismo sprendimą – bet nesant galiojančioms psichologų išvadoms dėl motinos pasirengimo auginti (o iš piešinių matyti, jog motina neaugina vaiko, vaiko „nėra“, jo asmenybė „dingusi“, o motinos irgi nėra nei viename piešinyje – vienintelė vaizduojama moteris yra šviesiais aksiniais plaukais Neringa) – tai kokio validumo anos 5 ekspertizės – jog mergaitė nelinkusi meluoti?

Tai dabar nauja byla su naujais parodymais, apkalbant žmones, kuriuos ši myli – akivaizdu, išgauti prievarta. Tai ne prieš senelius bylą turėtų tęsti, o iškelti melagingos bylos herojams bylas.

Teisėjas Cininas niekada Adriaus Ūso neišteisino.

Jis negalėjo nustatyti, buvo ar nebuvo pedofilija,  nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymus toks procesas negalėjo vykti.

Ūsas mirė, byla buvo nutraukta, prieš tai buvo surašytas prokuroro Šileikos kaltinamasis aktas. Iš bylos išimtas naatrastas Aidas, išimtas  Frančeskas (nes miręs, irgi prieš pat pedofilijos bylos pirmąjį posėdį).

Teisėjas Cininas sukūrė labai pavojingą precedentą, iš kurio prokurorai dar pradėjo štampuoti triusikų, melagingų parodymų bylas, persekioti bylos liudytojus – net nepasibaigus procesui, kas yra iš viso neįmanoma normalioje valstybėje

Šiais veiksmais visai visuomenei ir visam pasauliui prokuroras Motiejūnas įrodė, jog pedofilija tikrai egzistuoja – nes šitokios pajėgos buvo ir yra mestos į menkiausio liudytojo nutildymą.

Štai kad ir „patvorio gaujos byla“.

Gediminas Aidukas labai daug gali papasakoti, ką matė patvory, ir kokių dalykų matė daromų prieš mergaitę.

Ne ne – ne iš šeimos pusės. O kokios baisios bobos slankiodavo, kaip yra tekę vaikyti bobą, nes rankose buvo pastebėtas švirkštas, o prie mergaitės ji buvo priėjusi prenelyg arti. Ir tai vyko beje ne Klonio gatvėje…Kap Gediminui Aidukui kas nors gali įrodyti, jog jokio klano nėra? O Keršio „budėjimas“? O jo liudijimai? „Keršy Keršy…šitiek kartų pasiimtas iš stoties…šitiek kartų pirktos cigaretės…duota pinigų…o jis – liudytojas „ant visų“…“, negalėjo atsistebėti G. Aidukas, kai buvo bandoma jį apkaltinti Vaido Milinio sekimu ir nužudymu.

Apie tai (jog kažkokios bobos su švirkštais yra sėlinę) nei vienoje byloje niekas nepapasakos – priešingai, kurps istorijas, jog ne klanas norėjęs nužudyti pedofilijos klano liudytoją – bet patys globėjai, ir globėjus sergėję savanoriai. O ar kas žino, kad prieš pirmąjį „Garliavos sukilimą“ po eilinio pasimatymo policijoje su biologine motina, mergaitė iš Chemijos g. Esančio policijos pastato buvo vaikų teisių apsaugininkės tiesiog grobiama – ji ją vedėsi tolyn per gatvę, per perėją, ir kad tik budėtojų savanorių dėka pavykę mergaitę atgauti, garsiai pradėjus ją šaukti – diedukas buvo pasimetęs, jis nebežinojo, kaip elgtis. Ir jokio „Klonio sukilimo“ nebūtų buvę – nes dvi dienos iki 2010 05 14 teismo sprendimo mergaitė būtų tiesiog dingusi nežinoma kryptimi…Išėjusi su vaikų teisių skyriaus darbuotoja – o pradanginimu būtų buvęs apkaltintas vėlgi jos senelis. Kad nenužiūrėjo.

 

Savanoriai į Klonio gatvę pradėjo rinktis spontaniškai, nes buvo skaitę spaudoje, kad pasaulyje egzistuoja galinga pedofilų mafija, kuri gyvų nepalieka. Todėl natūraliai, žmonėms buvo kilusi baimė, kad seneliai nebūtų nužudyti vidury baltos dienos.

Jeigu demokratinėje visuomenėje toks lauko stovyklos stichiškas susikūrimas būtų traktuojamas kaip civilinė gynyba (nes teisėsauga nesugebėjo ir nesugeba sustabdyti mirčių lavinos – ką reiškia kad ir tokios jaunos advokatės Kraujutaitienės mirtis? Ką-  nebuvo pinigų jai išgelbėti, ar skirti geriausią gydymą  – juk ji taip dirbo sistemai, taip gynė Ūsą su Stankūnaite, o dabar šitokio dydžio ieškiniai iš jų šeimų reiškiami visiems?), tai Lietuvoje spontaniškai subėgę ir vienas kito iki šiol nepažinoję žmonės (susipažino teismo salėse) buvo pradėti persekioti kaip „organizuota gauja“, turinti savo „iždą“.

Tie, kas savo krūtinėmis ir piniginėmis (tikrai – žmonės ir darbus metė, ir atostogas ėmė…ir santaupas aukojo pragyvenimui garsiajame patvory) gynė pedofilų klano liudytojus – tie dabar patys vadinami gauja, klanu, nusikaltėliais.

O tie, kurie atseit neegzistuoja, bet kurių šitiek mirė – padaryti šventaisiais.

Bet grįžkime prie skandalingos Cinino bylos- vis tik kaip teisėjas drįso nesant įstatyminiam pagrindui, priimti sprendimą, su išaiškinimu, jog Ūsas yra nekaltas, o seneliai patys išvirkino mergaitę?

Juk čia politinis užsakymas kitoms – hibridinėms byloms?

Tokioje byloje, kur kaltinamasis miręs, byla turi būti nutraukta, o jeigu netyčia atsitiko, jog buvo tęsiama, irgi nutraukiama be ypatingų išaiškinimų, apie kažkieno kaltę –  nes nustatyti kaltes po mirties yra iš viso neįmanoma. O ypač nustatinėti kaltes liudytojams – kurie nefigūruoja kaltinamajame akte. Teisėjas Cininas akivaizdžiai išėjo iš bylos ir jurisdikcijos rėmų.

Beje, byloje nedalyvavo ir bylos pareiškėjas – nes miręs.

Ir bylos nukentėjusioji- nes buvo slepiama.

Pats bylos procesas buvo niekinis, nors ir bandyta pavaizduoti, jog labai gilinamasi į bylą.

Jeigu valstybėje dar yra sveiko proto – Ūso „išteisinimo“ byla privalo būti atnaujinta, ir joje priimti sprendimai – panaikinti, o byla – nutraukta, kaltinamajam mirus.

Visos kitos hibridinės iš šios bylos kylančios bylos turi būti atnaujintos, ir nuosprendžiai jose – panaikinti.

Tas pats apie Patvorio gaujos bylą – ten nukentėjusieji yra mirę asmenys. Nuo kada įmanomas bylinėjimasis po mirties? Kaip tie numirę nukentėjusieji duos parodymus apie tai, kaip juos persekiojo? O gal jų mirtis automatiškai įrodymas, jog tas persekiojimas jas ir lėmė?

Visais atvejais – šios absurdiškos ir viena po kitos kurpiamos bylos negali tęstis, nes teisėsauga ir teismai save diskrediutuoja.

Štai Aurimas Drižius ne visada rašė apie visus prieš jį vykdytus procesus, bet kai sudedi visus į krūvą, nematai logiškai ir teisiškai dirbančio teismo.

Atrodo, kažkas girtas atėjo, panašiai kaip girtas teisėjas Birštonas, arba girtas prokuroras Kliunka, ir surašė nutarimą. Nes skaitai ir nesuvoki, ką skaitai. „Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir rašydamas straipsnius“ – nuo kada straipsnių rašymas yra „nusikalstamos veikos tęsimas“?

Jeigu Aurimas Drižius nustos rašyti, jis nustos būti nusikaltėliu?

O kuo jam užsiimti – gal elito „verslais“: kontrabanda, žmonių prekyba, pedofilija – tada jau jis bus šventas?

O visiems seneliams, globėjoms, kurie globoja nuo pedofilų nukentėjusius vaikus – tą pačią dieną, išgirdus apie įvykdytus nusikaltimus atiduoti vaikus į Raidos centrą arba „psichuškę?“

Paaiškinkite – nes aš nebesuprantu: tai kokį nusikaltimą padarė Klonio gatvės gyventojai ir tų gyventojų savanoriai- saugotojai?

Kad jie gynė teisę žinoti tiesą?

Atskleisti nusikalstamas veikas?

Užkardyti pedofilų klano darbelius?

O kodėl tuomet kitos „pedofilų“ bylos eina kaip sviestu pateptos – kaip minėta Sauliaus Vitkaus byla? Jeigu tik norima – tiriama ir sodinama iki 20 metų? Net be ekspertizių, be įrodymų?

O jeigu jau yra 5 ekspertizės, ir kiti įrodymai – teisėjas Cininas išaiškina, jog visa byla – neteisinga?

Kas kada nuteisė ir nubaudė prokurorą Šileiką, kad jis neva suklastojo pedofilijos bylą?

Atvirkščiai – eilė prokurorų buvo baudžiami, kad tinkamai jos netyrė.

O minėtas prokuroras Motiejūnas, Sausio tryliktos medalininkas, karys savanoris, valstybės kūrėjas ir gynėjas – ką tik jis parašo „Ūsas su vienais triusikais po butą vaikščioti negalėjo, čia melaginti parodymai“ – viskas tiriama ir skiriamos didžiausios baudos. Kodėl?

Beje, Eligijus Masiulis sakė kažką papasakosiąs.

Andrius Ūsas, teigiama, prieš mirtį irgi sakė papasakosiąs daug ką.

Kiek daug mes nežinome – o kaip įdomu būtų žinoti?

Kyla toks natūralus klausimas: ar Andrius Ūsas žinojo apie Liberalų sąjūdžio pinigus? Jų kiekius?

Pinigų kilmę?

Beje, pabaigsiu retoriniu klausimu apie vyndėmę: koks skirtumas – buvo ji ar nebuvo?

Ir kodėl vėlgi jos buvimas ar nebuvimas labai neva pažeidžia biologinės motinos tėvų interesus?

Gal gali kas nors paaiškinti visą šitą logiką, nes aš nieko nesusigaudau.

Beje, ir kodėl, jeigu patvoryje siautėjo paklaikęs Egzotinis Pranašas, ir dėl rėkimo, egzaltuotos būsenos, ir išprotėjusių akių buvo išmestas iš Klonio namo į gatvę, ir visi tai gerai atsimena- kodėl jis dabar „štampuoja“ komentatoriams bylas?

Ir iš to gyvena?

Kas čia per „naujieji lietuviai“ – kad rėkavo, garsiai meldėsi ir vaikė velnius – jau esą visi pamiršo?

Kiek galima melo ir nesenos istorijos klastojimo?

Beje, ir ačiū Dievui Seime kad yra Drąsos kelio partijos žmonių: vienintelis prieš žurnalistų sodinimą už pedofilijos bylų viešinimą balsavo būtent tikras drąsietis Jonas Varkala.

Jis irgi budėjo Klonio gatvėje, jis irgi yra „gauja“. Tik jo dar nedrįsta liesti. Kaip ir kitų Seimo narių, kurie ten budėjo. O budėjo ne vienas ir ne du…

 

 

 

 

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s