Archive for July, 2016

Su įdomumu skaitau visas „Kalės istorijos“ dalis, nes vis dar bandau atrasti tiesą.

Ne pedofilinę, ne kedofilinę, bet tą jau, kaip sako filosofai – objektyvinę.

Kažką buvau girdėjusi, jog Laimutė Stankūnaitė atidavė Drąsiui Kedžiui vaiką auginti taikos sutartimi, bet visa propaganda, jog „vaikas pagrobtas, vėliau išvaduotas“ užgožė ne tik visuomenės, bet ir mano protą. Kažkuriuo momentu jau šiek tiek tikėjau ir Laimutės versija – nes 100 kartų kartojamas melas juk virsta tiesa, ar ne? Varčiau ir garsiąją knygą, kur ji buvo vaizduojama kaip kankinė.

Tačiau pirkti nesiryžau, nes tokiu būdu būčiau parėmusi neegzistuojantį pedofilų klaną.  Kuris gal būtų prisikėlęs, juk violetinė patvorio gauja taip jį sukūrė, kad jis vien nuo pasakojimų staiga išnyra, ir staiga žiūrėk, vėl kažkoks lavonas. Bet realiai juk jo nėra, ir Frančeskas šiaip sau nušovė žmoną ir persišovė pats. Čia tik tarp kitko. Ir mergaitės pasakojimai apie italą Frančeską – na ko tik vaikai neprigalvoja, ar ne?

Visa laimė, jog abi Laimutės pradėjo spausdinti romaną „Kalės istorija“.

Vienoje jos dalių „Atpildas paleistuvei“ VII ir radau visus rūpimus atsakymus.

Paaiškėjo, jog Tobulosios Motinos aplinkos skleidžiamas melas, jog Drąsius Kedys iš jos „pagrobė dukrą“ yra šmeižtas, taip pat tai diskredituoja dviejų instancijų teismų darbą, taip pat tai yra raginimas nevykdyti teismų sprendimų, o vykdyti savo susigalvotą „Tobulųjų Motinų“ teisę.

Na panašiai, kaip kad Norvegijoje plinta tikėjimas, jog net baisiausia narkomanė ar narkotikų prekeivė, susijusi su tarptautine mafija (kuri prekiauja ir vaikais-  todėl norvegai ir nenori atiduoti vaiko pardavimui – bet patys yra tuo kaltinami!) ar striptizo šokėja motina yra geriau už geriausią globėją, todėl vaikus galima tiesiog pasigrobti.

Šiandien FB jau Laima Lavastė klausia Neringos Ozolinos, gal padaryti interviu dėl Gabrieliaus Bumbulio, ir „tobulų“ norvegų globėjų. Aišku, tokiame interviu nebus nieko kalbama apie priežastis – kodėl iš Gražinos Leščinskienės paimtas vaikas. Ir kodėl negrąžinamas – nes Tobulųjų Motinų gynėjams visiškai tai nesvarbu. Svarbu į vaiką –  jų nuosavą daiktą – besikėsinančios baisiosios tarnybos ir baisieji globėjai. („Net blogiausia motina, net alkoholikė motina yra geriau už geriausią globėją“. Edita Žiobienė, 2010 m. gegužės 14 d.) NET ALKOHOLIKĖ MOTINA YRA GERIAU. Tai ko visa tauta stebisi, jog iš alkoholikų iki šiol neatimami vaikai? Nes netgi persigėręs šnabės tėvas yra geriau už geriausią, klasikinę muziką klausantį, gerą darbą turintį, ir sveiką aplinką vaikui suteikiantį globėją. Supratote, runkeliai?

Kaip manau, visa L. Stankūnaitės aplinka tik tokiu ir panašiu tikėjimu ir tegyveno.

Juk kaip ji pati pasakoja, ji neteisėtai, neturėdama tam juridinio pagrindo, išėjo su vaiku ant rankų iš Drąsiaus Kedžio namų. Nes joks teismas net nebuvo nustatęs, su kuo vaikas turi gyventi. Išeiti savavališkai ir nesakyti, kur vaikas – prilyginama pagrobimui. Pedofilijos istorija išryškėjo visiškai ne kovos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kontekste…

Kova buvo pasibaigusi, vaikas buvo priteistas tėvui. Todėl kai yra aiškinama, jog pedofiliją Kedys tyčia išgalvojo, kad „atimtų iš tobulos motinos vaiką“, tai dar vienas melas kvadratu. O paprastas skaitytojas net nesigilina, negretina datų, bei nesidomi, jog Tobuloji Motina prašė vaiką paimti ir patalpinti į vaikų namus. Toks jos prašymas atpublikuotas Neringos Venckienės knygoje „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“. Kaip teismas galėjo neatsižvelgti į tokias „motiniškas pastangas“, ką?

Po to laikė vaiką savaitiniame darželyje – nors vaikas turėjo tėvą, ir pas jį galėjęs būti. Gerai, kad ne iš karto į vaikų namus pridavė. Negalėjo – matyt dėl to ir kreipėsi į teismą dėl gyvenamosios vietos nustatymo, kad vėliau galėtų priduoti į vaikų namus.

Todėl Drąsius Kedys ir laimėjo teismus. Be to, dirbo ne visą dieną. Vadinasi, galėjo skirti laiką vaikui. Iš šio teismų argumento Tobuloji Motina tiesiog tyčiojasi, ir pradeda verkti visų Tobulųjų Motinų vardu – ką, jeigu motina dirba, tada negali auginti vaiko? Nebūtinai. Jeigu motina dirba, ji gali vaiką vesti į normalų, o ne savaitinį darželį.

Taip taip, Tobulųjų Motinų gerbėjai: vaiką ne tik reikia “išperėti“, išmaitinti, bet su juo dar ir būti.

Vaiko buvimas savaitiniame darželyje yra pirma psichologinė trauma, kurią Tobulosios Motinos aplinka dabar bando suversti seneliams Kedžiams. Kaip ir išsinešimas vaiko iš jo saugios aplinkos. Pirmą kartą. Antrą kartą – išvežimas prievarta į Vaiko Raidos centrą 2009 10 05 (kadangi toks prašymas buvo kadaise pasirašytas Tobulosios, tai Janina Dabašinskienė manė, jog to ir užtenka. Vaikas po 8 dienų vos buvo išvaduotas iš „psichuškės“, po ko vaikui sutriko atmintis, mąstysena). Trečias – 2012 03 23 vaiko užpuolimas ir sumušimas. 2012 05 17 – smurtinė vaiko pagrobimo operacija. Jeigu vaikas ir sutriko – dėl to labai stengėsi Tobuloji Motina. Nėrėsi iš kailio.

0-3 metų vaikas formuojasi. Gal Tobuloji nėra skaičiusi nei vienos knygos, tai pasufleruosiu – pats garsiausias vaiko raidos psichologas Pežė apie tai kalba. Kaip ir Eriksonas. Jog svarbiausias žmogaus laikotrapis – 0-3 m. Viskas . Po to jau taip vaikas ir gyvena, kaip buvo sukloti pagrindai šiuo metu. Ką darė Tobuloji šiuo metu? Atidavė vaiką į 24 valandų per parą savaitinę priežiūrą. Visiškai svetimiems žmonėms prižiūrėti jos vaiką. Pirma ir pamatinė trauma. Tai gal pati Tobuloji vaiko seneliams sumoka kelis milijonus? Jeigu jau tiksliai, jeigu jos advokatai kalba apie“ psichines traumas“?

Jeigu pati prisipažįsta, jog buvo atidavusi vaiką į darželį, ir nepasiimdavo jo, tai senukams Kedžiams tik šį romaną prie „intelektinio tvirtkinimo“ bylos, kurioje jie kaltinami psichiškai sutraumavę savo anūkę, belieka pridėti – ir byla laimėta.

Juk Tobuloji Motina ir traumavo vaiką.

O jos neadekvatus situacijos vertinimas? Kodėl esą teismai laikė, jog 100 kv. butas, susidedantis iš 3 kambarių (ir dar su nemenku sklypu, giminaičiais šalia, bei darželiais, ir baseinu šalia – vaiko socialiniai poreikia irgi teismų analizuojami, nes vaiką reikia ne tik pamaitinti, bet ir mankštinti, lavinti visapusiškai), atskiras nuo tėvų, yra geriau negu 18 kv. m. kambarėlis kartu su tėvais viename bute? Atsakymas Tobulajai: nes suaugus reikia sukurti atskirą šeimą. Ir parodyti socialinėms tarnyboms, kaip pati viena tą vaiką auginsi – jeigu auginti su vyru tau nesinori.

Vienišų motinų  bėda, jog jos pirma vaidina kažkokias didvyres, o tik vėliau pamato, jog vaikui akmens nepaduosi, ir be to, vaiką reikia ir „nusysinti“, ir pamigdyti.

Vienišos moters bėda ir yra įrodyti, jog ji sugebės rūpintis vaiku. Jeigu nesugeba įrodyti – tai tada vaikas ir auga pas tėvą.

Be to, Tobuloji Motina turbūt net nebuvo girdėjusi, jog yra toks Civilinis kodeksas, kuriame aiškiai parašyta, jog abiejų tėvų teisės ir pareigos lygios.

Net su Andriaus Ūso pagalba nepavyko įrodyti, jog gyvenimas savaitiniame darželyje yra geriau negu gyvenimas su tėvu, prižiūrint seneliams.

Ir visa tai išpasakojo naiviai knygoje. Ačiū.

Čia įdedu svarbią informaciją, kad visi žinotų, jog visur spaudoje yra mums meluojama- neva vargšė motina jėga prarado kūdikį.

Ne jėga. Jis buvo priteistas teismo sprendimu, dėl gyvenamosios vietos nustatymo. Norėtųsi dar sužinoti, kiek išlaikymo Tobuloji turėjo mokėti vaikui, ir ar vykdė šią sprendimo dalį?

Juk apie tai istorija nutyli.

„Kalės istorija“ . Skyrius „Atpildas paleistuvei“VII.

Pagaliau, patarta Vaiko teisių apsaugos darbuotojų, kreipiausi į teismus, kad jie nustatytų dukrytės gyvenamąją vietą su manimi, mama. Pirmasis teismas – Kauno rajono apylinkės teismas. 2006 m. rugpjūčio 21 d. Teisėjas Virginijus Kalkauskas nutarė – L. Stankūnaitės prašymą atmesti, 2 metukų ir 6 mėnesių kūdikį palikti D. Kedžiui. Antrasis teismas – Kauno apygardos teismas. 2006 m. rugsėjo 27 d. Palikti kūdikį D. Kedžiui. Teisėjų kolegija: Ramūnas Mitkus, Gražina Davidonienė, Virginija Gudynienė. Kokiais įrodymais D. Kedys sugebėjo palenkti teisėjų širdis, kad mažytė mergaitė būtų atimta iš mamos? „Įrodymai“ verti pažodinio citavimo, kad ne vienas tūkstantis dirbančių ir vaikus gerai prižiūrinčių motinų Lietuvoje būtų pasirengusios, jog vieną dieną gali prarasti kūdikius, ir tam net nebūtina jų vežtis į Norvegiją, kur juos gali atimti norvegų vaikų teisių apsaugos tarnybos. D. Kedžio argumentai I. Savaitinis darželis „Mano dukra nuo pat gimimo gyveno su manimi Klonio g. 5, Teleičių kaime, Garliavos apylinkės seniūnijoje, Kauno rajone. Aš visada ja rūpinausi, prižiūrėjau ir išlaikiau. Atsakovė dukrą išsivežė nepaaiškinusi, kur su dukra gyvens. Savo dukrą suradau lopšelyje-darželyje „Kregždutė“. Darželyje sužinojau, kad dukra vedama į savaitinę grupę ir paliekama nuo pirmadienio iki penktadienio. Darželio pažymos patvirtino, kad ieškovė L. Stankūnaitė nei vieno karto nebuvo paėmusi dukros iš darželio nakčiai. Tai vienareikšmiškai patvirtina, kad jai dukra nerūpi. Pateikiu darželio „Kregždutė“ pažymą Nr. 102.“ Kauno lopšelis-darželis „Kregždutė“, Drąsiui Kedžiui 2006 09 28 Nr. 102 „Drąsiaus Kedžio dukra lankė Kauno lopšelio-darželio „Kregždutė“ savaitinę grupę nuo 2006 m. kovo 7 d. iki 2006 kovo 22 d. ir nuo 2006 m. balandžio 26 d. iki 2006 m. gegužės 15 d. Savaitinės grupės darbo režimas yra 24 valandos. Mergaitė į darželį buvo vedama Laimos Stankūnaitės, kuri naudojosi teikiama paslauga vaikui būti darželyje ištisą parą.“ Direktorė Genovaitė Gradauskienė (http://kultura.lrytas.lt/istorija/kales-istorija-vii-2006-metu-geguze-atpildas-paleistuvei.htm)

Drąsiaus Kedžio argumentai:

Siekdamas atimti vaiką iš motinos, D. Kedys išryškina ir turtinę nelygybę: “Mano materialinė padėtis yra gera. Gyvenu su savo tėvais jiems nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo II-ame aukšte. Man priklauso 3 kambariai, dukra turi atskirą kambarį. Mūsų gyvenamas namas yra naujas ir tvarkingas. Mano tėvai pensininkai, todėl man, esant darbe, visada turi galimybę prižiūrėti mano mažametę dukrą.“ O „ieškovė neturi pastovios gyvenamosios vietos, gyvena kartu su tėvais. Nei ji, nei jos tėvai neturi jokio nuosavybės teise valdomo turto. Nesuprantama, kaip aplinkoje, kurioje negalėjo gyventi pati L. Stankūnaitė, dabar gyvens mano mažametė dukra.“

 

Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/istorija/kales-istorija-vii-2006-metu-geguze-atpildas-paleistuvei.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

 

Ir tikrai, klausimas visiems: nesuprantama, kaip aplinkoje, kurioje pati negalėjo gyventi Tobuloji Motina, ji ruošėsi grįžti ir dar auginti vaiką?

Ir nesuprantama – jeigu jau teismas įvyko, ir buvo nustatyta, jog vaikui nėra gerai su motina, nes sąlygos labai skurdžios-  kaip įsiteisėjusių teismų sprendimų medžiaga, pagrindžianti tų sprendimų teisėtumą, jau yra negaliojanti? Tai yra archyvinė teisinė medžiaga, ir ja turi būti vadovaujamasi ir šiandien visuose teismų procesuose. Niekur šie teismų nustatyti faktai nedingo, jie turi res judicata galią.

Ar vienintelis galiojantis sprendimas – tai Cinino raštas, jog Ūsas nekaltas – nors Lietuvos Baudžiamojo proceso kodeksas neleidžia teisti ir išteisinti mirusių asmenų?

Gerai, Ūsas nekaltas – bet prie ko čia Tobulosios Motinos sugebėjimas auginti vaiką?

Juk kūdikystėje atidavinėjusi į savaitinį darželį, 2012 03 01 ji net negavo vaiko ne teismo keliu – nors ne teismo keliu atgauti, per globos panaikinimą, būtų buvęs pats tiesiausias kelias.

Nebebūtų konkuruojančių sprendimų.

2012 03 01 Tobulajai Motinai, ir už ko paskelbiomą viešai ji vėliau mane persekiojo – buvo aiškiai pasakyta: tu neturi jokių socialinių įgūdžių auginti vaiką. Tavo psichologinis ryšys su vaiku nutrūkęs. (Jos advokatas išlindęs iš kabineto davė interviu: „Tai kaip nebus nutrūkęs, kad neleidžia matyti vaiko“)

O kas neleido tau jo matyti, kai jį laikei savaitiniame darželyje – nes svarbiausia buvo „laikyti“ savo valdžioje, nesvarbu, patenkinami vaiko interesai ar ne?

Be to, nuo 2012 m. sausio mėnesio Tobuloji Motina iki globos persvarstymo beveik nelankė vaiko, nesistengė atstatyti ryšio.

Tačiau panašiai kaip kad ji kaltino Kedį ne prisiteisus, o pagrobus vaiką, taip vėliau ji per visas priemones kaltino Venckienę „pagrobus vaiką“.

Nieko sau „pagrobimai“.

Paskutinis dokumentas, dėl ko vaikas gyveno su Neringa Venckiene, datuojamas 2012 03 01.

Nepaisant palankaus teismo sprendimo 2011 12 16, kuriame iš viso nebuvo aptartos motinos galimybės auginti vaiką, Vaiko teisių apsaugos tarnyba nesiryžo tokiai motinai patikėti vaiko. Nes be to, sprendime nebuvo parašyta, ar vaikas turės lovą, stalą, ar eis į mokyklą. Kaip matome iš 2012 m. rudens piešinių, vaikas socialiai degradavo, kai buvo jėga išplėštas iš globėjos aplinkos. Jeigu kūdikystėje vaikas buvo laikomas savaitiniame vaikų darželyje, kodėl dabar jo nepalaikyti socialinės globos namuose?

Juk dabar teismų prašoma „paskirti vaiko motiną turto tvarkytoja“. Šiaip jau 2011 12 16 sprendimas tą teisę suteikė. Jeigu, aišku, ji vėliau to vaiko nepatikėjo „24 valandų priežiūros režimui“ kokiuose nors atsilikusių vaikų namuose. Juk pedofilai visada susidoroja su savo aukomis, ir iš aukšto IQ vaikų padaro invalidus – kad jeigu jie ir pasakos apie orgijas, kad niekas jais netikėtų.

Be to, Cininas pirma man tegul įrodo, jog jo sprendimas teisiškai pagrįstas. Nes pilna tokių teismų sprendimų, kur nesant įstatymo, teisėjas kažką sugalvoja, ir nutaria – tačiau įstatymo, kurio pagrindu nutaria, net negali nurodyti. Dirbu teisininke jau 10 metų, ir esu mačiusi dar keistesnių sprendimų.

Cinino sprendimas neįrodo, jog pedofilijos nebuvo, ar kad Skankūnaitė yra gera motina. Neįrodo to ir Kondratjevo sprendimas – nes jo Tobuloji Motina neįvykdė. Ji turėjo ilginti pasimatymus iki 6 valandų, ir tik pasiekusi šią ribą, ji galėjo pasiimti vaiką. Tačiau ji pasiremdama melu ir šantažu, siekė atgauti vaiką nevykdydama sprendimo dalies dėl pasimatymų. Nes jų metu ji tiesiog nežinojo, „su kuo valgomas“ bendravimas su vaiku, ji nelabai suprato šių susitikimų prasmę.

Laiko klausimas, kada dėl 2012 05 17 „pogromo“ bus pradėta byla dėl 2011 12 16 teismo sprendimo nevykdymo (privalėjo motina bendrauti su vaiku – šios sprendimo dalies nevykdė), ir kito sprendimo 2012 03 23 nevykdymo – jame aiškiai parašyta, jog prievarta prieš vaiką negalima, o stiklų daužymas irgi yra prievarta, jeigu jau kojų sukryžiavimas ir jėga išnešimas iš namų nėra tokia laikoma. Laimutė Stankūnaitė grubiai nevykdė netgi 2 sprendimų, už tai seniausiai turėjo būti iškelta baudžiamoji byla, bet šiame atvejyje teisėsauga mato tik kažkieno komentarus, kažkokieno straipsnius – o jau Laimutės Stankūnaitės veiksmai net nerevizuojami. Kodėl? Juk 2012 05 17 būtent L. Stankūnaitė išsityčiojo iš teisės, bei jos atžvilgiu priimto teismo sprendimo, kuriame aiškiai buvo nurodytos vaiko atsiėmimo sąlygos. Jeigu sprendimas yra sąlyginis, sąlygų neįvykdžius, sprendimo vykdyti negalima. Vadinasi, buvo vykdoma savavlinė saviveikla, į tai įtraukiant netgi vaiko teisių specialistes, kurios matyt bijodamos prarasti darbą, vykdė nurodymus, tik nežinia, kieno.

Iki šiol neatskleidžiama, jog dalyvavo ir Viešojo saugumo tarnyba – ji buvo paslėpta ir apie tai nebuvo kalbama, nes ši tarnyba irgi nėra liečiama. „Operacijos planas turi slaptumo žymę, ir negali būti pateikiamas teismui“, atrašė Policijos departamentas. Net teismui negali būti pateikiamas – gal kad teisėjas neturėjo aukščiausio lygio slaptumo leidimo?

Kaip teigė šios tarnybos atstovai, šturmui buvo treniruojama būtent VST Kauno bazėje. Todėl tiesa pamažu lenda į paviršių. O kiek turės atsakovų būti teismo sprendimų nevykdymo bylose, irgi turės būti išsiaiškinta.

 

Nes surinkti faktai ir dokumentai rodo priešingai, negu dabar teigiama spaudoje ir vienas po kito kurpiamose bylose prieš Garliavos pogromo liudininkus. Be to, vaiko slapstymas jau 4,5 metų irgi rodo, jog su vaiku yra labai negerai, o Tobulosios Motinos advokatų ieškiniai, kuriuose dėl esą „psichiškai nesveiko vaiko“ (nuo ko vaikas susirgo, jeigu  iki 2012 05 17 buvo sveika, atsigavusi nuo kūdikystės traumų, ir apmiršusi pedofilines orgijas?) reikalaujama milijoninės sumos, tai tik patvirtina. Ne veltui Rūta Janutienė savo TV laidoje ir klausė Černiausko, dėl šių naujų ieškinių: kam jūs kankinate tą vaiką, kam, šitiek žadėję, jog ji pamirš pedofiliją, vėl prašot apie tai pasakoti?

Nesvarbu, kad dabar mergaitė turi meluoti ir sakyti, jog ją tvirkino – ir dargi „intelektualiai“ (tokio sąvokos Baudžiamajame kodekse, beje nėra – šitai vėl išgalvojo teisėjas Cininas, tai pasakęs per teismo sprendimo išaiškinimo spaudos konferenciją) seneliai. Vaikui kalbėti šitas baisybes yra didžiulė trauma. Jau ji viską pasakojo, nupiešė, ir tikėjosi, kad bus išklausyta, kad nereikės grįžti į pedofilinę ir ją žalojusią aplinką.

Tai dabar viską aptarus, kas čia meluoja?

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2549:kales-istorijoje-l-stankunaite-ir-l-lavaste-demaskuoja-d-kedi-kuris-vaika-prisiteise-teismu-sprendimais&catid=31&Itemid=101

Advertisements

Kristina Sulikienė lengvai šokiruota: garsusi Saulius Skvernelis, šturmavęs Garliavą, siuntęs ten su savo tarnybiniu “mobiliaku” Požėlą, nesugebėjo nieko daugiau Žaliųjų ir valstiečių partijoje pasiekti, tik atimti iš šios partijos senbuvių  rinkiminę apygardą.

“Karoliniškių rinkiminė apygarda daug metų priklausė mano mamai Virginijai Apanavičienei”, – nurodo pati su Drąsos kelios partija kelianti savo kandidatūrą teisininkė.

“Štai kaip Saulius Skvernelis “padarė karjerą” – ir vėl per kažkieno galvas.

Štai kodėl mano mama pasitraukė iš aktyvios politikos: panašiai kaip konservatorių partijoje, buvo liepta „jaunimui“ užleisti vietas.

Bet koks iš S. Skvernelio jaunimas?“
http://www.2013.vrk.lt/rinkimai/400_lt/Kandidatai/Kandidatas23891/Kandidato23891Anketa.html

Fantastinis šmeižtų romanas „Kalės istorija“ jau pasiekė finišo tiesiąją, ir neseniai atspausdino visus turėjusią sukrėsti knygos dalį „Kur buvo Neringa Venckienė per žudynes“.

Skaitytojas kvapą užgniaužęs laukė, jog paaiškės, kad kur nors senamiestyje, o gal pas Furmanavičių bute. Ar kieme. Už kampo piktoji Neringa pasislėpusi gal laukė.

Deja.

Baisiausias „kaltinimas“, jog iš Garliavos pašto išsiuntė brolio laiškus, apie 8 valandą ryto. Tai neva įrodo, jog ji yra žudynių bendrininkė.

Nes pagal KGB mąstyseną, kovojimas teisinėmis priemonėmis – pareiškimais – yra „žudymas“.

Taigi, 8 ryto laiškais „nužudė“ ar pasikėsino nužudyti Ūsą, Furmanavičių, ir Stankūnaitę (taip reikia suprasti, nes žudynių dieną pats svarbiausias – laiškų išsiuntimo – epizodas), tada atvyko į teismą, iš kur su kolegomis išvyko į teisėjų seminarą.

Visi kolegos teisėjai paliudijo, jog Neringa Venckienė buvo teisme, ir vėliau vyko su jais į seminarą.

Kur čia intriga – proto nepraradęs skaitytojas nesuvokia.

Niekaip tik neaišku, kodėl jeigu taip aišku, kad žudė vienas Drąsius Kedys, už kampo per navigaciją patarinėjant aklam snaiperiui Ivanauskui – kodėl kaip sausio 13-osios byloje, visuomenei neatskleidžikama teisėjo J. Furmanavičiaus lavono ekspertizė, bei balistinė – trasologinė ekspertizė, nepristatoma rastojo ginklo (juk turėjo rasti – nes visą laiką rėkė, jog žudikas – Kedys?) analizė?

Juk pirmoje instancijoje „žudynių bylos bendrininkavimas“ išnagrinėtas.

2009 10 05 žudynėse nukentėjo ir baloje prigėręs Andrius Ūsas – kokiu būdu, teismas neišaiškino, gal kad turėjo baimę, ir vėliau neva ta baimė ir lėmė prigėrimą baloje. Ūso giminėms irgi priteista pinigų. Nors Ūsas mirė 2010 06 13 nelaimingo atsitikimo metu. Nutarimo nekelti baudžiamosios bylos Ūso tėvai ir žmona neskundė.

Bet kur pirminiai faktai: iš kokio ginklo, kokiu atstumu ir KADA nušautas teisėjas J. Furmanavičius – neatsakoma, ir nuo visuomenės slepiama.

Tuomet belieka kurti „Kalės istorijas“, ir pasakoti totalias fantazijas, pridedant kažkokius „nukentėjusiųjų“ „atsiminimus“, kaip jie neva išsigandę tą rytą.

Bet jeigu buvo tokie nekaltučiai, kaip baltas pavasario sniegas – ko gi bijoti?

Tačiau bijojo, net apsaugą turėjo. O jos atsisakęs Ūsas ir mirė, kaip teigė prokurorai Kokoškin ir Palaima – nelaimingo atsitikimo metu.

Sklando kažkokie gandai, jog neva prigėrimas baloje dabar jau kaip nusikaltimas traktuojamas. „Kalės istorijos“ ta dalis taip ir baigiama – jog dabar reikia išaiškinti Ūso žudiką (nors priminsiu Kokoškin su Palaima teigė, jog nusikaltimo sudėties nėra. Todėl ir aiškintis nėra ką. O jau jeigu aiškinsis, tai paskutinis bendravęs, tiksliau, važiavęs iš paskos, Šimašius bus. Vėl negerai. Ir įtarimai gali ant jo, Vilniaus mero kristi. )

Buvau Palaimos ir Kokoškino spaudos konferencijoje. Kaip kirviu nukirto, jog viskas ištirta, jog nėra jokios nusikalstamos veikos.

Jeigu jie abudu blogai dirbo, turėjo būti atleisti iš darbo.

Kaip ir labai blogai pedofilijos bylą ištyręs prokuroas Šileikis – juk jis parašė, kad nėra jokių abejonių, jog Ūsas kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu – tvirkinimu. Ir perdavė bylą į teismą.

Jam jokios bylos nėra. Tikėti prokuroru, kuris yra valstybės pareigūnas, pasirodo, vykdyti jo nurodymus būti apklausiamam, atvesti mažametę į apklausas – šiandien jau nusikaltimas.

Logikos šioje raizgalynėje nėra.

Yra tik sudžiūvusi rašytoja, rėkianti už visas sudžiūvusias ir nesudžiūvusias romanistes, bei tas, kurios „Lietuvoje paliko dukters kapą“.

P.S. Dar kvapą gniaužiančioje „Kalės istorijos“ dalyje rašoma, jog 2009 10 05 Aidas Venckus buvo Šventojoje, nes išvyko ten iš vakaro,  ryšium su Klaipėdoje turima byla. „Kalės istorijoje“ tai nurodoma kaip įrodymas, jog ir Venckus yra bendrininkas – nes matote, išvyko dirbti, vadinasi, viską žinojo apie būsimas žudynes. Šitoks rašymas yra vientisas kliedesys, ir kyla klausimas, ar tuos kliedesius eksplikuojantys romanistai bent suvokia, kaip kvailai jie atrodo?

gryb

Pasižiūrėkite į mūsų vadinamuosius valstybės vadovus.

Tai nusipenėję, persiputę nuo gero gyvenimo elementai.

Dalia Grybauskaitė kadencijų pradžioje dar turėjo kažkokio grožio, dar buvo  į ką pasižiūrėti.

Vėliau įlindo į Stalino stiliaus surdutą ir iš jo nebeišlenda.

Kadangi pasidarė galimai paranojiška, pasididino apsaugą. Neskaito laiškų, neatsako į telefonų skambučius, tačiau reikalauja politikų pas save ant kilimo. Greitai ateis diena, kai Seimo nariai naujajame Seime neskaitys jos laiškų, nekels telefono ragelio, kai jis skambins. Seimo pirmininkas į Prezidentės raginimą sudaryti Vyriausybę, atsakys: „Seimo kanceliarija susipažino su jūsų pateikta informacija. Informuojame, jog Seimo pirmininkas skaitė, Deja, daugiau Jums niekuo padėti negalime“.

Na parodys jai jos elgesį. Ir parodys jai jos vietą valstybėje.

Nes pati Dalia Grybauskaitė, atsisakydama bendrauti su žmonėmis, save užmūrino į bokštą.

Į kurį, beje, karo atveju ją turbūt keltume su keltuvais, nes diena iš dienos mūsų Pirmoji Dama storėja, plečiasi, nors paprastas kaimo ir miesto žmogus, ar studentas, ar reemigrantas, ar verslą praradęs, VMI, sodros, antstolių, greitųjų kreditų apiplėštas žmogus – vos suduria galą su galu.

Kita mūsų žvaiždė – Loreta Graužinienė. Pagarsėjo tuo, jog neįgaliam sūnui išėjus iš namų, ji sukėlė ant kojų visas specialiąsias tarnybas – nors kai neseniai dingo tokia Rakuižaitė, niekas jos tiek neieškojo, kiek užteko vėliau rasti „nesmurtinį“ išrengtą iki nuogumo, kad nebūtų galima identifikuoti DNR, lavoną.

Loretą Graužinienę reikėtų į Seimą įkelti keltuvais, jeigu vyktų koks nors šturmas ar pasirodytų priešiškos valstybės tankai. Moteris ir iš stuomens ir iš liemens, kadencijos metu tik plėtėsi, ir dabar su Dalia Grybauskaite poroje sudaro gražią valstybės Pirmųjų Teletabių kompaniją.

Nelabai sportuoti mėgsta ir mūsų generolas leitenantas Jonas Žukas. Dar šalia pastatai pilvotą Juozą Oleką, ir šita ketveriukė klausimas ar apgintų Lietuvą: juos visus su keltuvu reikėtų įkelti, ir saugoti, nes jie rimtu atveju nepabėgtų nuo greito ir įsiutusio ruso, kuris puola Lietuvą jau 23 metus – nuo Rusijos armijos išvedimo dienos.

Dar pridėkime Rasą Juknevičienę, Arvydą Anušauską – visi gražiai nusipenėję.

Jeigu kas gintų Lietuvą, greitai bėgdamas, nebent išsitreniravęs VSD vadas Darius Jauniškis – bet kadangi jis irgi yra slepiamas po septyniais užraktais, mes nežinome, ar jis per vienerius šiltos ir ramios tarnybos metus nenusipenėjo.

Apie Liną Linkevičių, kuris karinės žvalgybos užkulisiuose jau daug metų vadinamas tiesiog „Storuliuku“, verčiau patylėsime,  nes tarnyba URM jam nedavė jokios naudos – išskyrus lašininę.

linas-linkevicius-68213700

Tačiau kadangi jis mėgsta fofotgrafuotis vienas, ir į ambasadas skraido vienas, ir sumuštinius ryja pats vienas, tai nedėsime jo prie storųjų pirmųjų šalies ponių – nes iš viso susidarys įspūdis, jog Lietuvoje gyventi taip gera – nes valstybės vairą sukinėja ypatingai nusipenėję politikai.

linkus

Visais atvejais, Lietuva dar niekada neturėjo tokios storos ir nusipenėjusios valdžios.

romutis

Vilniaus miesto apylinkės teismui

Dingusiojo be žinios R. Apanavičiaus sesuo Kristina Sulikienė

 

SKUNDAS DĖL VILNIAUS APYGARDOS PROKURATŪROS VILNIAUS APYLINKĖS PROKURATŪROS 2016 M. LIEPOS 13 D. NUTARIMO ATMESTI SKUNDĄ DĖL PROKURORĖS NUTARIMO ATSISAKYTI ATNAUJINTI IKITEISMINĮ TYRIMĄ NR. 18-1-00057-14

2016 07 25

Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūra pirmiausia iš viso neatsakė į mano prašymą atnaujinti tyrimą  2016 02 04, pasirinko savo susigalvotą taktiką – kai nežinojop ką daryti su mano prašymu. Pirmiausia iš viso nieko neatrašė į mano prašymą, po to atrašė kažkokį infomacinį raštą, kurio nebuvo įmanoma apskųsti. Teko kreiptis į Generalinį prokurorą, kurio tik galimai nesąžiningi prokurorai – nes įstatymus žino, juk atestacijas praėję – pabijojo.

2016 02 04 susipažinusi su minėta byla, pamačiau, jog joje iš viso neatliktas joks tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kur dingo mano brolis Romualdas Apanavičius, gimęs 1975 m.

Byla buvo pradėta kaip dingusių asmenų paieškos, o nutraukta jo atžvilgiu, neva radus jo lavoną.

Prokuroras Žemrieta, kaip pagrindą atmesti mano skundą dėl nemotyvuoto ir po 4 mėnesių priimto prokurorės Navasaitienės nutarimo, nurodo „tikėjimą Italijos pareigūnais, kurie nustatė Apavičiaus asmenybę“.

Labai keista formuluotė ikiteisminiame tyrime – TIKĖJIMAS. Tačiau Interpolo taisyklės paremtos ne tikėjimu, religija, ar fantazija, tačiau nurodo, jog atpažįstant kūną, privalo dalyvauti ARTIMIEJI GIMINAIČIAI, o kadangi prokuroras nesuvokia, kas tai sudaro – paaiškinau savo prašymuose: tai tėvai ir aš, sesuo. Esant abejonių dėl lavono tapatybės (o ne asmenybės – irgi labai keista formuluotė, įvardijant lavoną „asmenybe“), imamas artimųjų giminaičių DNR, taip pat pirštų antspaudai, dantų duomenys.

Nieko šiame tyrime, jį nutraukiant, nėra padaryta, tyrime nėra nei vienos lavono nuotraukos, jokio apklausos protokolo – jokio dokumento, pagal kurį būtų galima nuspręsti, jog rastas Romualdo Apanavičiaus lavonas.

Giedrė Ramanauskaitė buvo mano brolio žmona, todėl ji negalėjo atpažinti pilna apimtimi, nes ji negalėjo duoti DNR, nes ji nėra giminaitė.

Pažymėtina, jog prokuroras Žemrieta aiškiai rašo, jog mano brolio „asmenybę“ nustatė Italijos policijos pareigūnai, kas yra skandalinga,  be to, iš bylos medžiagos akivaizdu, jog jie nieko nenustatė, jie paskambino į Lietuvos ambasadą, o jau Lietuvos ambasada per telefoną jiems pasakė, jog čia yra mano brolio lavonas.

Melagingai mano broliui žvejo lavoną priskyrė Lietuvos ambasada. Byloje nėra jokių duomenų, jokių apklausos protokolų, kad paskiau šitą melą patvirtino brolio žmona, nes ji iki pernai metų buvo dingusi, su niekuo nebendravo. Jokių įrodymų nėra byloje, jog mano brolis iš viso kada nors išvyko iš Lietuvos – nes jokių objektyvių duomenų tyrėjai negavo ir neieškojo – nors tyrimo užduotis buvo.

Prokuroras Žemrieta, tikintis žmogus, siūlo ir man tikėti Italijos pareigūnais, o ne analizuoti tyrimo medžiagą, iš kurios matyti, jog iš nei vienos ligoninės joks atsakymas neatėjo dėl mano brolio, kas leidžia teigti, jog jis iki šiol gali būti kurioje nors ligoninėje – nes ši versija nėra atmesta.

Visa tyrimo baigmė yra galimai klasikinė bylos klastotė – nes jeigu tu nori kažką įtikinti, kad žmogus mirė, privalai pateikti įrodymus. Gerbiamo teismo prašau atidžiai susipažinti su byla, ir pasakyti, iš kurio bylos lapo mes, artimieji giminaičiai, galime suvokti, arba kaip siūlo Žemrieta „tikėti“, jog Romualdas Apanavičius tikrai mirė?

Taip pat aš išsiaiškinau, jog jo mirtį Vilniaus Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo kažkokia Irena Ramanauskienė, kurią ruošiuosi patraukti atsakomybėn – nes ji nėra jokia giminė: kaip ji galėjo pranešti, kad mano brolis mirė, ir dar gauti mirties liudijimą, būdama visiškai svetimu asmeniu?

Žemrieta be to laiko, jog Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintas Baudžiamojo proceso kodeksas jam negalioja – Žemrieta nemano, jog yra įtvirtintas bylų atnaujinimo institutas, neigia LR BPK 217 str.. Pagal jį, jeigu jau pavyko kartą nutraukti bylą, kad ir melagingu atveju, kaip šis – jau esą nebėra jokių šansų jį atnaujinti. Tačiau LR BPK 217 str. aiškiai reglamentuoja, jog galima paduoti prašymą dėl atnaujinimo, tas prašymas turi būti tinkamai išnagrinėtas.

Aš skundžiu būtent procesinius veiksmus, tiksliau, neveikimą, kad mano prašymas iš viso yra neišnagrinėtas, o prokuroras Žemrieta laikosi labai keistos pozicijos, jog jeigu yra melagingai Italijoje nuskendusis žvejas „atpažintas“ kaip mano brolis, tai visi turi „tikėti“. Tačiau baudžiamoji teisė negali būti paremta tikėjimais ir melagystėmis, jog kažkas, kas pamelavo, iš tiesų sakė tiesą.

Taip pat aš ne viename prašyme aiškinau, jog nenormalu, kad kūną atpažino Italijos policija, man būdavo atsakoma, jog tokio fakto nebuvo, tačiau prokuroras Žemrieta būtent taip ir rašo – jog netikėti Italijos pareigūnais, kurie neva nustatė „Apanavičiaus asmenybę“-  nėra pagrindo.

Nors Žemrieta aiškina, jog esą teismas 2014 08 25 jau esą nustatė, jog tyrimas atliktas išsamiai, tačiau susipažinus su tyrimo medžiaga, akivaizdu, jog ir teismai suklysta – tyrimas nėra atliktas iš viso.

Kokių dalykų nėra padaryta, aš išsamiai surašiau savo 2016 02 04 prašyme, taip pat, kadangi byloje akivaizdžiai paminėta tarptautinė žmonių prekybos mafija bei teroristai – džihadistai, aš pranešiau ir į Valstybės saugumo departamentą, nes iš bylos aišku, jog jeigu tiesa, kad mano brolis išvyko – jis buvo išvežtas jėga, jį išsivežė teroristai. Todėl rašinėti jog viskas ištirta, kai nėra gautas nei vienas objektyvus duomuo į bylą – galėjo tik visiškai bylos nevartęs teisėjas, o mano teisininkės praktikoje jau yra pasitaikę, jog teisėjas pirma priima nutartį, o vėliau tik neva gauna bylą, šių atvejų pilna. Akivaizdu, jog tyrimas nutrauktas skubotai, nes Italijoje 2014 01 07 paskendusį žveją Ostijoje rastą 2014 03 12 tinkluose, sugebėta „prakišti“ kaip mano brolį. Italijos policija, remiantis bylos medžiaga, skambino į Lietuvos ambasadą ir klausė ar gali būti, kad čia koks Lietuvos pilietis – o anie matote jau atsakymą turėjo, kad taip! Ir netgi pavardę pasakė. Nors byloje rašoma, ten buvo kažkoks susitrynęs pasas, kuriame nieko neįmanoma buvo įskaityti. Tai tokį “atpažinimą” – telefoninę teisę, kai Dagilis per telefoną sugebėjo atpažinti mano broil – jis laiko “tinkamu atpažinimu”. Ir dar “asmenybės”.

Tačiau kaip paaiškinti tą faktą, kad žvejo tinkluose esą buvo ir mano dukterėčios Deimilės Rimantės Apanavičiūtės pasas – nors mergaitė su visu pasu yra vaikų namuose Prancūzijoje?

Juk tai rodo dublikatinių dokumentų paruošimą, o tuo užsiima arba mafija, arba Lietuvos ambasada.

Tyrimas nėra atliktas, nes Romualdas Apanavičius nėra surastas, o kažkoks neatpažintas lavonas, kurio nuotraukų mums artimiesiems jau 2,5 metų nerodo, klastotės pagalba yra legalizuotas kaip mano brolio lavonas. Šio galimo nusikaltimo tikslas – kad būtų lengviau galima atsikratyti Deimile Rimante Apanavičiūte, nes jeigu mano brolis dingęs be žinios, tai jos įvaikinimui reikalingas ir jo sutikimas.

Jeigu prokuratūra nesuvokia, jog čia klasikinė žmonių prekybos byla, tai tuomet turėjo perduoti bylą Interpolui tirti, tačiau Interpolas negali atnaujinti bylos, kol Lietuvos prokuratūra nedavė jiems nurodymo, neatsiuntė pavedimo. Kodėl tad Vilniaus apygardos prokuratūra galimai dengia mafijos nusikaltimus – kai iš Lietuvos neaiškiomis aplinkybėmis dingo 3 žmonės?

Iš kur prokuratūra žino, jog mano svainė nėra laikoma prievarta pas kažkokį italą, už kurio ištekėjo – jeigu jos visi įpročiai pakitę, ir iš nuotraukų matyti, jog ji mirtinai kažko bijo? Kaip neapklausus jos, jie jau žino, kad ji toliau nelaikoma įkaite, siekiant pasinaudojus ja, gauti vaiką ir jį parduoti – juk vaikia yra prekė.

Žemrieta labai keista rašo – mes čia turime mirties faktą, kuris mano manymu, yra suklastotas, tačiau tai, jog lavonas nebuvo atpažintas, Žemrieta mano, nėra pakankamas pagrindas tyrimo atnaujinimui.

Tačiau jeigu Žemrieta sutinka, jog nebuvo paimti DNR mėginiai, tai kodėl jis teigia, jog tai nėra pagrindas atnaujinimui – jeigu tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje lavonai atpažįstami tik pasitelkiant mokslo duomenis, o ne kaip rašo prokuroras „tikėjimą“.

Kas Žemrietai atsitiks, jeigu aš pamačiusi lavono nuotraukas, apsakysiu „ taip čia jisai“. Juk jeigu Žemrieta įsitikinęs, jog Italijos policija negalima netikėti, vadinasi, jie atpažino teisingai – nors gyvenime nebuvo matę mano  brolio, vadinasi, aš irgi atpažinsiu teisingai?

Tačiau akivaizdu, jog lavonas yra 2014 01 07 paskendusio žvejo, kuris iškrito iš valties, todėl prokuroras Žemrieta, galimai vykdydamas tarptautinės prekybos žmonėmis mafijos nurodymus, ir negali leisti man pamatyti lavono nuotraukų – nes mano brolis turėjo ypatingų žymių, bei buvo praplikęs, o lavonas turėjo ilgus juodus plaukus.

Prokuratūra turi kovoti su tarptautine mafija, o ne dengti jos nusikaltimus. Byla akivaizdžiai turi viešąjį interesą, nes mano šeima buvo pagrobta. Atmestinas ir prokuroro argumentas, jog paieškos byla niekaip nesusijusi su klausimu, kokiu būdu asmenys atsidūrė užsienyje. Būtent byloje nebuvo tirtas pagrobimo faktas, verbavimo, gal net islamizavimo, bei prašymo vykdyti kažkokius džihadistų nurodymus. Tyrimas nutrauktas, nurodžius, jog Giedrė Ramanauskaitė nėra pagrobta, bei nurodžius,kad vaiką globoja Prancūzija,- ką šios valstybės institucijos griežtai paneigė, nurodydamos, jog vaikas tik laikinai Prancūzijoje. Tačiau to vaiko pamatyti nepavyko Lietuvos ambasadai Prancūzijoje, todėl iš kur Žemrieta žino, jog vaiko gyvybei pavojus negresia – kai Prancūzijoje yra paskelbta karinė padėtis, dar 6 mėnesiams?

Be to, yra ir kitų klausimų – jeigu niekas nebuvo pagrobtas, kaip Giedrė Ramanauskaitė sužinojo, kad rastas kažkoks lavonas?

Kokiu būdu ji atsirado prie to žvejo lavono – kas ją atvežė, kas jai liepė meluoti, jog čia jos vyro lavonas? Kas liepė toliau atlikti visus veiksmus, bei kas grasino ir gąsdino palikti vaiką vienui vieną Prancūzijoje?

Vaikas – yra žmogus, mano tėvų anūkė. Kažkaip prokuroras labai atmestinai žiūri į tai, jog Vilniuje iki 2012 gruodžio gyvenusi 3 asmenų šeima dingo.

Buvo rastas kažkoks supuvęs lavonas, kurį Lietuvos ambasada priskyrė mano broliui.

Brolio žmona – nerastas, neapklausta. Vaikas – irgi. Kur čia tyrimo atlikimo išsamumas – yra neaišku.

Esmė ta,jog jeigu ir nebus atnaujintas tyrimas, tai man leidžia kreiptis į Europos Sąjungos prokuroro Instituciją, nes šita byla yra klasikinis žmonių prekybos atvejis, o ta institucija kovoja su panašia nelegalia veikla. Jeigu Lietuvos prokuratūra nesugeba ištirti paprastos bylos, o po to net nesugeba surašyti nutarimo, ir dar parašyti, jog tas nutarimas be motyvų, jog nėra absoliučiai jokios motyvacijos, tai tada reikia kreiptis į tarptautines organizacijas, kas ir bus padaryta, nes akivaizdu, koks bus teismo sprendimas, nes kartą jau buvo – aš turinti tikėti, jog tas žvejas tai mano brolis. Didelis klausimas, kodėl mano brolis žvejojo tokiu metu – juk į šį klausimą irgi neatsakyta, kur gavo tinklus, kodėl žvejojo kovo mėnesį – jeigu jau čia jisai. Kodėl jam ataugo plaukai, nors jis buvo beveik plikas.

Kodėl buvo numesti jo dukros dokumentai – ar tik ne tam, kad ir jos mirtis būtų imituota?

Klasikinis mirties imitacijos modelis čia akivaizdžiai buvo panaudotas. Mano brolio kaip paieškomo kaip dingusio be žinios statusas buvo pakeistas į „miręs“, mirtį įregistravo Irena Ramansuakienė, kuriai už šiuos veiksmus gresia atsakomybė, nes ji nematė lavono, ir nedalyvavo jo atpažinime. Mes artimieji nesikreipėme dėl šios suklastotos mirties fakto įregistravimo, tikėjomės išsiaiškinti klaidą, ir toliau ieškoti artimojo savo.

Šitie veiksmai tiek Žemrietos tiek Navasaitienės yra teisinio nihilizmo viršūnė, pasižiūrėčiau, kaip jie jaustųsi ir ką jie rašytų, jeigu taip akivaizdžiai būtų pažeidžiami jų interesai.

Šitoks bylos nutraukimas, paremtas tikėjimu ir Žemrietos įsivaizdavimais, pažeidžia ir Romualdo Apanavičiaus g. 1975 teises, nes jis yra gyvas, tik dingęs be žinios, o surasti jį neleido Vilniaus apygardos prokuratūra, skubiai nutraukusi tyrimą, o nutraukimo motyvas – religinis tikėjimas Italijos pareigūnais.

Nei viename nutarime nei vienas prokuroras nenurodo, kas įrodo, jog dingęs be žinios R. Apanavičius yra miręs – koks objektyvus duomuo be tikėjimų ir fantazijų, tai įrodo.

Kadangi R. Apanavičius nėra miręs, o dingęs, toks tyrimo užbaigimas pažeidžia jo teises, nes jis jeigu atsiras, nebeturės nei asmens kodo, nei nuosavybės teisių. Taip pasielgti – padaryti gyvą žmogų mirusiu –gali tik labai nesąžiningi žmonės. Negalima naudotis prokuratūros teise rašyti nutarimus, ir susigalvoti iš viso jų nerašyti, arba atrašinėti, jog reikia kliautis tikėjimu. Prokuroro laisvė- ji paremta griežtai įstatymu, o ne tikėjimais, ir įsivaizdavimu.

2016 07 13 nutarime nieko apart tikėjimo, ir nėra nurodyta. Aš esu žmogus konkretus, ir man reikalingi faktai. Jeigu Žemrieta taip įsitikinęs, jog žvejas – tai mano brolis, jis turi nebijoti man parodyti to žvejo nuotraukas.

Dar Žemrieta rašo, jog nėra pateikta jokių duomenų, jog žmonių grobimas, bei vėlesnis jų mirties faktų sukūrimas per klastojimą – ne nusikalstama veika. Žemrieta klysta. Žmonių prekyba yra vienas sunkiausių nusikaltimų, o imituoti kažkieno mirtį, suklastoti dokumentus, melagingai liudijant – tai yra nusikaltimas. Jeigu melagingai tyrimas buvo užbaigtas, jis turi būti atnaujinamas, turi būti apklausiami visi asmenys.

Labai jau keistai vykdytas tyrimas, neapklausiant dingusiojo tėvų – byloje nėra nei vieno apklausos protokolo, taip pat nesiaiškinta, kas uždarinėjo R. Apanavičiaus sąskaitas. Minėjau prašyme atnaujinti tyrimą – nėra gautas nei vienas atsakymas iš nei vienos ligoninės, kalėjimo.

Neįtikėtina versija, jog R. Apanavičius žvejojo audringoje jūroje 2014 03 11 – gal taip Nepriklausomybę šventė, ir netikėtai nuskendo – verčia abejoti Žemrietos nutarimo teisėtumu, nes visa versija yra vaikų darželio lygio, ir nepanaši į tikrą rimto tyrimo versiją.

Žemrietai neatrodo nauja aplinkybė, jog  prokuratūra gyvą žmogų paskelbė mirusiu, tačiau man ši aplinkybė atrodo svarbi, nes mirusiu galima skelbti tik teismo keliu,ir tik ilgą laiką neatsirandant žmogui, ir tik turint įrodymų, kaip galėjo įvykti įvykis. Prokuratūra tad sau prisiskyrė teismo galias kažką už akių pripažinti mirusiu, todėl vien dėl Konstitucijos pažeidimo, kai prokuratūra siekia uzurpuoti teismo galias, ir pati vykdyti teisingumą, neleidžiant net teismui įsikišti – nes aš, sesuo, galiu tokį mirties nustatymo faktą teismo keliu ir nuginčyti, ir civilinėje byloje prokuratūra turės pateikti įrodymus – tokius pačius, kuriuos reikalauja vykusiame tyrime surinkti – o rinkti įrodymus galima tik kai vyksta tyrimas – todėl dėl Konstitucijos pažeidimo, kai prokuratūra apsimeta, jog ji yra teismas, ir ji gali ką nori pripažinti mirusiu, toks nutarimas turi būti panaikintas.

Todėl remiantis išdėstytu, teismo prašau:

  1. Panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2016 07 13 nutarimą atmesti mano skundą, bei priimti naują sprendimą: 2016 06 27 nutarimą netenkinti prašymo atnaujinti tyrimą Nr. 18-1-00057-14 panaikinti, ir nurodyti atnaujinti tyrimą.

Dingusiojo be žinios Romualdo Apanavičiaus sesuo Kristina Sulikienė

Nors Turkija NATO šalis, ir joje visa valdžia išrinkta demokratiniu keliu, niekas nesutrukdė išorės ir vidaus jėgoms daryti “Maidaną” prieš Erdoganą, kuris tuo metu atostogavo.

Juk taip gerai pavyko įvesti Amerikos tipo demokratiją Ukrainoje – visa šalis pasruvusi krauju, neveikia fabrikai, trečią sezoną nebesėjami kviečiai. Šalis tiesiog klesti, gyvena iš Lietuvos Vyriausybės rezervo fondo likučių. Štai paaiškėjo, jog tiek rėmėme Ukrainą, kad nebeturime rezervo fonde pinigų griūvančiam Gedimino kano šlaitui.

Liepos 12 dieną po NATO suvažiavimo nuskambėjo karo žvangesys.

16 nutarimo punktu NATO panašiai kaip Juknevičienė, beveik žodis į žodį už viską kaltino Rusiją. Rusijos grėsmė, nurodyta rezoliucijos šiame pačiam punkte, yra jos veiksmai (daugiausiai humanitarinės paramos ir sukilėlių neprievartinio nuginklavimo, jiems savanoriškai atiduodant ginklus ir pasirašant priesaiką nebekariauti) Sirijoje, bei jos “intervencija” (irgi daugiausiai su humanitariniais konvojais) į badaujančią Donbaso sritį, kuriai Ukraina nebemoka jokių išmokų trečius metus – nors kažkodėl laiko šią sritį savo valstybės dalimi…..

Nužvanginę karo ginklais, NATO šulai davė žalią šviesą Turkijos valstybės išdavikams, kad jie nuverstų teisėtai išrinktą valdžią.

Piliečiai nesutiko su tokiu absurdu, kad Europiškos demokratijos šalyje būtų įvedinėjama kažkokia tai Islamo kraštams pritaikyta karinė amerikinė demokratija, ir plikomis rankomis išėjo į gatves.

Žuvo nuo SAVOS kariuomenės tankų ir šūvių 90 žmonių, ir 150 kariškių- kolaborantų taip pat nuo SAVŲ (o kas organizavo perversmą – aiškinamasi).

Vakarų valstybės, persigandusios, jog bus apkaltintos “demokratijos įvedinėjimu”, puolė palaikyti Erdoganą.

Lietuvos specialiosios pajėgos narkotikus rijo ir ruošėsi kažkokiai operacijai jau prieš dvi savaites.

Kad ruošiama karo pradžia, idiotai išsidavė visiškai pašaliniams žmonėms.

Liepos 12 dieną buvo duota žalia šviesa pradėti kruvinus konfliktus, kur – nesvarbu.

Turkija – strateginis taškas, nuo kurio atsiveria galimybės bombarduoti tiek Rytų šalis, tiek Rusiją.

Praradę Krymą, 3-io pasaulinio karo strategai bandė gauti Turkijos kontrolę.

Dar 2014 m. nors Turkija yra NATO šalis, jos karinė ir politinė vadovybė atsisakė įleisti JAV povandeninius laivus, nurodę, jog sąsiauris per siauras.

Turkijos valdžia gerai suprato, jog jų šalį norima panaudoti karui su Rusija pradėti.

UK paliko Europos Sąjungą, o Turkija paliks NATO.

Dar viena karinio neutraliteto šalis Europos regione ir Islamo kraštuose bus tas demokratijos ir pacifizmo fortpostas, kuris leis įvesti taiką pasaulyje, kol neaiškios jėgos žvangina ginklais ir vis bando atidaryti antrąjį karštąjį tašką Europoje, o po Ukrainos, kuri permirkusi krauju, kas dieną praranda milijonus, ir karo autoriai jau net ir nebenori mokėti už šį karą.

Prisimintina 2012 07 05 provokacija, kai 2 švedai iš Lietuvoje esančio civilinio Pociūnų orouosto pakilo, kirto Baltarusijos sieną, primėtė meškiukų, ir pargrįžo. Kadangi šiuos du teroristus rėmė visa konservatorių grietinėlė, Baltarusijos vadovas vos nepaskelbė karo Lietuvai.

Tik gerų patarėjų dėka jis nusiramino, atleido net 5 kariuomenės aukštus pareigūnus, kurie, kaip paaiškėjo, prisidėjo prie meškiukų skrydžio.

Viešai spaudoje Aliaksandras Lukašenka pareiškė, jog jis yra geras valstybės vadovas, nes jis gerbia žmogaus gyvybę. Jo kariškiai neatidengė ugnies į švediškus chuliganus. Bet kitą kartą turbūt ugnis būtų atidengiama.

Išvengę karo savo teritorijoje, perversmų ir karų strategai nenurimo.

Laiko klausimas, kol paaiškės, kas iš tiesų prisidėjo prie Turkijos karinio perversmo – beje, nepavykusio – organizavimo.

Nenoriu burti iš kavos tirščių. Palaukime tarptautinės retorikos.

Ir beje, tai kur čia ta Rusijos grėsmė, jeigu Turkijoje į savo žmones šaudė jų mokesčiais išlaikomi kariškiai?

Lietuvoje juk kariams irgi kartojama, jog masinių neramumų atveju reikėtų sušaudyti savos valstybės piliečius.

Gal laikas atsipeikėti?

 

R. Apanavičiaus etnokultūrinis sąjūdis – KGB nekuruotas(kaip pvz. Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis) ir per romuvius naikintas Lietuvos Atgimimo Etnokultūrinis Sąjūdis. “Šiaulių krašto” nuotrauka.

Kelmės vasaros kursai prasidėjo kartu su politiniais sąjūdžiais- kai buvo siekiama atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.

Kelmės vasaros kursų įkūrėjai Romualdas Apanavičius, Algis Krutkevičius, ir kiti entuziastai turėjo viziją, jog per etnomuzikavimą įmanoma atgaivinti Lietuvą ir netgi visą Baltijos arealą iki pat Karelijos.

Kelmės kursai 1986-1987 m. kai gimė jų idėja, turėjo paslėptą politinę mintį – bet ji niekada nebuvo viešai išsakoma.

„Dainuojanti revoliucija“ niekada nebūtų atgaivinusi Lietuvos, jeigu jai nebūtų pritariama kanklėmis, daudytėmis ir skudučiais iš Kelmės.

Kelmėje tuo metu su iniciatyva iš sostinės , iš Apanavičiaus etnomuzikologijos mokslinės mokyklos, kilęs etnomuzikologijos sąjūdis apėmė kaip virusas ne tik visą Lietuvą, Baltijos arealą (Suomijoje nuaidėjo, jog suomišku pavydzžiui yra įkuriami vasaros kankliavimo kursai – suomiai iki šios dienos didžiuojasi ir visuose kanklių ir etnomuzikos žurnaluose tai pabrėžia), bet pasibeldė ir į Amerikos lietuvių širdis.

Nors buvo sovietmetis, geležinė uždanga vis dar veikė, o vizos į Tarybų Sąjungą buvo išduodamos po ilgos patikros, 1989 m., antruosiuose kursuose jau dalyvavo JAV lietuviai – jų buvo 5, bei dar viena vyresnė moteris, kurią mokiau teisingai ne su vienu pirštu, kankliuoti, o braukti nuo savęs. Jos buvo iš Klyvlendo. Labai įdomus sutapimas, jog viena lietuvė buvo Klyvlendo Apanavičių, kurie yra tiesioginiai Kelmės kursų įkvėpėjo, įkūrėjo Romualdo Apanavičiaus, giminės, kaimynė. Ji pasakė mažajai Kristinai Apanavičiūtei apie tai, tačiau ji nesuprato, apie ką „amerikonkos“ kalba. Amerikos lietuviai atvežė žinią apie save. Ir iš tikrųjų – Klyvlendo Apanavičiai į Lietuvą atvyko jau 1991 m. ir Lietuvos Apanavičiai galėjo apkabinti seniai dingusią, ir vėl atsiradusią giminę. Bėgdami nuo nacių, Kauno Panemunės Apanavičiai dar 1943 m. atsitraukė iš Lietuvos, kartu su išgelbėtuoju ir Laptevuosna neišvežtu Marijonu Apanavičiumi, Lietuvos žvalgybos karininko, Lietuvos kariuomenės iš žvalgybos kūrėjo, Kėdainių apskrities šaulių vado, tautininko, bei Kėdainių Kalnaberžės nusikaltusių vaikų internato mokytojo, Juozo Opanavičiaus (1892-1942, Rešiotai, lageris), Romualdo Apanavičiaus dėdės, tėvo Zigmo brolio, sūnumi.

Birbynininko, etnologo, Lietuvos ansamblių „Sutartinė“ ir LRT liaudies instrumentų ansamblio įkūrėjo ir vadovo pusbrolis Raimundas Apanavičius visą laiką dalyvavo JAV lietuvių etninėje veikloje, priklausė folkloro kolektyvams. Apanavičių šeima Lietuvą ir jos etninį paveldą gaivino net iš už Atlanto. Raimundo Apanavičiaus vaikai Vytas, Audrė – aktyvūs folkloro bei sporti draugijų dalyviai, 1991 m. jie atvyko su lietuvių sporto komandomis į Pasaulio Lietuvių sporto žaidynes.

Todėl ne keista, jog nuo vaikystės birbynę rankose laikęs R. Apanavičius, 19 metų būdamas su Žygeiviais grojęs slaptuose jų renginiuose, įkūręs „Sutartinę“, bei apvažiavęs pusę pasaulio, kol „leido“ vizas kontroliuojančios TSRS slaptosios tarnybos (vėliau apie 20 metų nebeleido, nes buvo pripažintas „pavojingu“ ir potencialiai galinčiu likti užsienyje – nors niekada šia galimybe nepasinaudojo, nes kaip sakydavo prof. Apanavičiaus tėvas Zigmaas Apanavičius „į Ameriką? Ne – mano sūnus knygos į kūjį nemainys“. Kelmės kursų įkūrėjo tėvas žinojo, kokį pragarą turėjo praeiti jo brolio Jurgio šeima, kai pateko į Ameriką – išsilavinę žmonės dirbo šachtose, fabrikuose, kol legalizavosi.), įkūrė ir Kelmės kursus.

Kuriant šiuos kursus, reikėjo neįtikėtino lankstumo.

Buvo dar tik pats „atšilimas“, o nuo Gorbačiovo laikų buvo prasidėjusi „perestrojka“.

Kursų tarptautiniam pobūdžiui įrodyti buvo pasitelkti tautų draugystės argumentai, o užsienio svečių apgyvendinimui paskelbtas konkursas. Visus metus iki kursų pradžios Vykdomojo komiteto, kuriam vadovavo dabartinis Kelmės vicemeras Izidorius Šimkus, nariai, vaikščiojo po namus ir vykdė apžiūrą – konkursą. Buvo atrenkami geriausiai susitvarkę namai, jiems buvo liepiama apsiželdinti aplinką, kad parodytų užsienio svečiams, kaip gražiai Kelmė gyvena.

Kursai buvo organizuojami aukštumoje. Zenonas Mačernius, pamena Romualdas Apanavičius, likus visai mažai laiko, ir pamatęs, jog pieva palei bendrabučius negraži, nurodė greitai užsodinti veją. Kas ir buvo padaryta. Vadinasi, anekdotai apie sovietinių laikų planavimą, kuris būdavo įgyvendinamas 100 proc. yra ne iš piršto laužti.

Nors Zenonas Mačernius prašė nepasiduoti provokacijoms, neerzinti sovietų valdžios, – aišku, jis privalėjo apsimesti, jog jis prie tautinio sąjūdžio, kuris Apanavičiaus ir jo kompanijos buvo vykdomas per etnomuzikavimą ir etnologijos mokslo atgaivinimą,- yra „ne prie ko“ – bet kursų organizatoriai jo neklausė.

Todėl 1988 m. Kelmės kursuose suplėvesavo 3 vėliavos – Lietuvos „geltona žalia raudona“ (Pirmas oficialus vėliavos iškėlimas Lietuvoje – anksčiau už Šaulių sąjungą ir Sąjūdį), Kelmės kursų (baltame fone vaizduojamos kanklės) ir Romuvos (nes romuviai dalyvavo kartu, vėliau jie supykę atsiskyrė, 1989 m. važinėjo po Kelmę ir per ruporus agitavo palikti kursus – kuo tai ne sovietų, KGB ir kitų slaptųjų tarnybų jau matytas darbas? Pamenate – Šiluvoje sovietai arba per atlaidus per ruporus per „aktyvius komjaunuolius“ „ragindavo palikti tuščią veiklą“ ir „kibti į socialiastinio rytojaus statymą“.)

Kelmės kursuose romuviai 1989 m. ragindami palikti kursus, ir rėkaudami tai per ruporus iš pravažiuojančių automobilių, bei specialaus po kursų teritoriją važinėjusio autobuso – akivaizdžiai vykdė slaptųjų tarnybų užduotis, nes į Kelmės kursus veržėsi nei daug nei mažai – 1100 dalyvių iš Lenkijos Punsko krašto (2016 m. vėl Punsko lietuviai dalyvavo), Karaliaučiais lietuviai (2016 m. jie vėl čia), JAV ir Kanados lietuviai (2016 m. net 3 lietuvių  šeimos dalyvavo iš šių užjūrio valstybių!) bei aktyvus jaunimas ir senimas iš visos Lietuvos. Sugalvoti su ruporu vaikyti kursų dalyvius galėjo tik spectarnybų apmokyti žmonės, kuriems be to turėjo būti garantuota laisvė veikti, bei kad milicija jų nesuiminės, kai jie trukdys oficialų Vykdomojo komiteto globojamą renginį. Vadinasi, romuviai buvo globojami aukštesnių struktūrų, ir apie tai jie nelabai mėgsta kalbėti, vaidindami savaiminį niekieno neglobotą, bet prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią, persekiotą KGB, kovojusią organizaciją, kurios ir KGB tikslas buvo vienas – sunaikinti katalikų Bažnyčią, kuri buvo lietuvybės gaivinimo židinys. 1990 m. atkūrus Neprikjlausomybė ir pilnai atsikūrus Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, romuvių veikla pasidarė beprasmė – jie nebeturėjo kam, oponuoti. Šiuo metu ši saviveiklos kuopelė vis tiek prieina prie valstybės resursų, aktyviai veikia skaldomąjį ir ardomąjį darbą, taip pat per prokuratūras persekioja Apanavičiaus mokinius (Švenčionių užsakomosios baudžiamosios bylos prieš Reginą Mikštaitę – Čičiurkienę ir Zigmo Zinkevičiaus anūkę, abidvi – VDU etnologes – atvejis, į kurį teko kaip teisininkei įsikišti, surašius 10 skundų, bylą nutraukti. „Etnologe“ prisistatanti biologė pagonė Balčiūnienė dabar nebedirba šioje srityje, jai šios dvi specialistės maišė gyventi. Tokie „specialistai“ romuviai apraizgę visą Lietuvą, o naikinant etnologiją, šie romuviai vėl įgauna jėgą, nes gali rėkauti, jog „trūksta specialistų ir nėra kam dirbti“.)

Gandai apie Etnokultūros Lietuvos Sąjūdį, kuris nebuvo kuruojamas KGB, o veikiau orientavosi į Suomijos, Skandinavijos bei pasaulio modelį – jog kažką atgaivinti galima sukūrus židinį, nuo kurio liepsna pasklis į visą Lietuvą ir pasaulį (naudojamas ne uždaras pagonių modelis, kai jie pasielėpę miškuose garbina medžių dvasias, bet veikiau krikščioniška ideologija, Biblijose paskleista tiesa, apie žiburį, kuris nekišamas po lova – o toks žiburys buvo sovietų paneigta lietuvių etnokultūra, kuri su balto-slavų arealu sudaro ženklų pasaulio etnokultūros paveldą, ir jame užima ženklią vietą) – sklido po visą Lietuvą.

Prasidėjus 1989 m. kursams, kursantai plūdo kas dieną. Apgyvendinama buvo mokyklose, bendrabučiuose, ant grindų, visur, kur tik žmonės tilpo. Nors romuviai agitavo palikti kursus, kursantai, kurie „per klaidą“ atvyko į kursus – o tokios buvo „amerikonkos“, tik dar atkakliau mokėsi kankliavimo, dainavimo, bendravimo – kurio joms, užaugusioms homogeniškose lietuvių bendruomenėse, trūko visą gyvenimą. Plataus lietuviško bendravimo.

Todėl romuviams pamačius, jog kursų dalyviai nesiskirsto, teko tiesiog nukelti savo stovyklos datą po kursų.

Romuvių skaldomoji veikla vykdoma iki šios dienos.

Pavyzdžiui, pavykus kažkokiame kaime padaryti nuo šių kursų nukopijuotus kurselius, Žemaitijos vaikams paskleista žinia, jog čia yra vos ne Kelmės kursų filialas ir į Kelmę neva važiuoti nebereikia. Vaikai ir nebevažiuoja. Kurseliai daromi likus keliomis dienoms iki Kelmės kursų, dėl ko vaikai jau būna pervargę ir nebevažiuoja mokytis aukštos kokybės tautodailės, ir etnomuzikavimo. Koks tų kurselių lygis, niekas nežino, tačiau ten be abejonės dalyvauja romuviečių judėjimui prijaučiantys asmenys, kurie džiaugiasi, jog bent kažkiek pavyko „nukanalizuoti“ Kelmės kursus.

Nors tokia žinia buvo skleidžiama, Kelmės Kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas 2015 m. aiškiai pasakė:

„Mes tik džiaugiamės. Juk tam šitie kursai ir įkurti, kad juos galų gale būtų galima kopijuoti, ir steigti visoje Lietuvoje.“

Nomeda Jokubauskienė pritarė:

„Mums čia galų gale „minių“, žmonių ir nereikia, kad mes nebeturėtume jiems visiems laiko, ar nakvynės. Jeigu nuspręsta vaikus atkelti atskirai į panašią stovyklą – mes už, jeigu valstybė remia – irgi gerai.“

Kursų organizatoriams aišku buvo skaudoka, kai per pusę krito dalyvių skaičius. Liūdėjo ir kai kurių sekcijų mokytojai. Dovilė Norbutaitė, žalvario mokytoja, paskutinę dieną, kai beveik niekas neatėjo į sekciją, pasakė, jog jai labai liūdna.

Kursų baigmės išvakarėse išvyko   vaikų ansamblis, dalyvavęs kursuose. Tačiau įdomiausia, jog šie vaikai teturėjo būti vieną dieną – turbūt dėl to pačio pritikinimo, jog stovyklos jau jiems pakako.

Vaikai, kurie kaip kursų dalyviai ir svečiai gavo atskirą namą sodyboje, bei maitinimą, nusprendė pasilikti.

KGB lygio agitacija ne visada veikia jautrias sielas, kurios jaučia, kas yra joms gerai.

Vaikai sodyboje muzikuodavo, „džemindavo“, dieną eidavo į Jono Chockevičiaus vadovaujamą folkroko sekciją.

Iš Tauragės 2015 m. su specialisčių grupe, kurioms apmokėjo Tauragės kultūros įstaigos kelionę (retas atvejis Lietuvoje, kai savivaldybė skiria pinigų kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimui) atvykusi „apsidairyti“ etninės kultūros propaguotoja ir specialistė Indrė pirma buvo nusprendusi važinėti kas dieną, o vaikų nesivežti. Pakalbinus ją juos atsivežti, vaikai aišku „išzyzė“ nakvoti, ir visi trys (mažiausiai – tik 4 m,.) liko dalyvauti įvairiose sekcijose. (Vaikus atsivežti kalbinau aš, nes mano galva, kursuose privalo būti vaikų, nes jie yra “atominis” elementas valstybėje – nuo jų viskas prasideda ir ant jų laikosi valstybė. Jėzus sakė tą patį-  leiskite mažutėliams ateiti pas mane, nes jų yra Dangaus karalystė. Nors mano sekcijos nebuvo, bet aš su vaikais užsiimti galėjau ir sodyboje, jeigu būčiau norėjusi. Pernai pasirinkau stebėti viską ir šiek tiek atsitraukti – nes net nesugebėta pristatyti mano indėlio aprašant Kelmės kursus mokslo monografijoje. Aš supratau, jog veikia romuviai, su savo destruktyvia ir negatyvia energija, ir juos reikia prakentėti, nes medžio dvasios nėra tokios stiprios kaip proto šviesa.)

o 2016 m. Indrės vaikai „išzyzė“ visi dalyvauti kursuose. Ir nors mama buvo pervargusi po intensyvaus kultūrinio sezono, ji pildė mažųjų reikalavimus. „Kitais metais aš nedarysiu šios klaidos – važinėti kas dieną namo į Tauragę…baisiai pervargsti“. Beje, atkalbėjau pernai ją važinėti, įtikindama pasiimti vaikus, ir likti ramiai kursuose, pailsėti Kelmėje. Žinau, ką reiškia tos kelios dienos, kai „įtranzuoji“ į liaudies kultūrą, ir nebenori niekada iš ten „ištranzuoti“. Nors aišku, gyvenimas priverčia. Bet atsilaiko stipriausieji.

Todėl kursų ugnelė ir palaikytojai yra jau ir vaikai.

Gal dėl to dėl tos atskiros vaikų sekcijos, dar 2011 m. nutarus, jog trūksta „etnodarželio“, vyksta povandeninių srovių mūšiai. Nes uždegus vaikus kursais, jie sugeba išzyzti iš mokytojų ir tėvelių, kad būtų atvežami. Kelmės kursai ir šiais metais pritraukė daug vaikų, ir puošė atmoesferą. Pernai apie tai, kad labai padaugėjo vaikų, yra pasisakęs Alfonsas Motuzas, ir nuopelnus priskyręs K. Apanavičiūtei – Sulikienei dėl labai sėkmingos „etnodarželio“ sekcijos 2013-2014m., kur buvo vykdoma plati edukacinė veikla, bei netgi paglobojami vaikai, nuvedami parvedami iš tėvų, pagirdomi arbata poilsio kambaryje, leidžiant mamoms atsipalaiduoti dainavime ar siuvinėjime.

Kadangi Kristina  Apanavičiūtė – Sulikienė, prof. R. Apanavičiaus dukra, dalyvaujanti kursuose nuo 1989 m., vadovavo panašiai į Arūno Stankaus vadovaujamą sekciją 2013-2014 m., atrodo, buvo nutarta, jog čia „dublikatas“.

Tačiau 2015m. apie 15 vaikų blaškėsi ir ieškojo šios sekcijos, ir niekur jos nerado.

Kristina Sulikienė nurodo, jog yra dirbusi Vokietijoje, Dresdeno mergaičių centre „Lucy“ vienerius metus pagal specialią „mergaičių socialinio darbo programą“, todėl ją pritaikė savo edukacinėje sistemoje, kurią ištobulino per 3 metus dirbdama Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje Kaune.

„Buvo renkami elementarūs liaudies instrumentai, kurie vaikui tarnauja kaip žaislas. Buvo surinktas toks komplektas, jog vaikas, atėjęs į tokią sekciją, nenori iš jos išeiti apie 1,5 valandos. O tas labai naudinga kursuose dalyvaujančioms mamoms. Baigęs edukacinę programą, jis kursų gale gaudavo dovanų vieną iš instrumentų – vaikus būtina paskatinti.

Prieštarauju, kad mano sekcija dubliuoja kitą – piemenų puaičmųjų instrumentų. Mano sekcijoje yra pristatomi visi primityvūs ir vaikams aktualūs instrumentai. Vaikai prisiliečia ir prie kanklių – juk į kankliavimo sekciją šitie mažutėliai eiti bijo. Yra netgi skiriamas laikas žodiniam paveldui – pasakojama, kaip atsirado instrumentai, kaip jie gaminami. Vaikams būtinas ir „pasakos sekimas“, todėl įpinama ir tautosaka.

Mano“piemenėlės“ šiuo metu paaugusios mergikės, ir jos dalyvauja jau rimtose sekcijose. Smuikuoja, groja kanklėmis. Džiugu matyti, kai vaikiukai, atvykę būdami vos 3 -4 metų, juos tinkamai užėmus, pajuto savo vietą kursuose. Realiai, kursai nėra pritaikyti 3 metų vaikams – o aš turėdama patirtį dirbant su labai mažomis mergaitėmis (Vokietijoje tikslinė mergaičių grupė buvo 6-10 m.), pritaikiau ją kursuose. Kai dirbau muziejuje, gandas apie mano edukacijas pradėjo sklisti per darželius, lopšelius, ir mano pagrindiniai mokiniai pradėjo darytis 3-5 metų vaikai. Su jais dirbant reikia ypatingo pajautimo, nes jų vidinis pasaulis yra labai pažeidžiamas, kai kurių tokio amžiaus vaikų – labai sudėtingas.

Pamenu, kaip 4 metų vakarė edukacijos viduryje prie manęs priėjo ir pasakė į ausį:

„Aš esu Vakarė. Nes aš gimiau vakare…“

Ji buvo liūdna. Aš jai atsakiau: „Tai puiku! Tu ateityje pasirink darbą po pietų. Ryte išsimiegosi, o vakare nueisi padirbėti, kai bus tavo laikas!”

Po edukacijos mokytoja man pasakė:

„Vakarė prašė perduoti, kad mokytoja jūs labai gera, nes JŪS JĄ SUPRATOTE“.

Kristina480x580-e1310655759623

Mažų vaikų vidinis pasaulis yra paslėptas, o jį atskleisti reikia ypatingų sugebėjimų. Tačiau atidarius tą lobių skrynelę, galima tą turtą paskleisti po visą Lietuvą. Todėl švietimo įstaigoms vadovauja babos – jagos, kurios valdo pavaldinius panašiai, kaip KGB laikais. Šita problema – nedesovietzuotos Lietuvos- išlieka. O desovietizaciją aš suvokiu perkeltine prasme – kad reikia išoperuoti KGB raugą iš smegeninių. Nebūtinai toms struktūros priklausęs žmogus bus blogas – geriausias pavyzdys yra Vykdomojo komiteto buvęs vadovas Izidorius Šimkus. Tokių žmonių nereikia nei desovietizuoti, nei perkeisti – jie visada dirbo Lietuvai. Tie, kas žlugdo jaunąją kartą, kas ją gniuždo, o vėliau siūlo „planą Lietuvai“, – tokius reikia liustruoti,netgi jeigu jie gimę šiais laikais. KGB raugas pasėtas kaip virusas, ir jis yra labai gajus. Tačiau tokie Kelmės kursai tą blogio sėklą naikina. Visų pirma su darbu, ramybe, visomis tomis katalikų tikėjimui būdingomis savybėmis.

Padirbėjus mažų vaikų, piemenaičių, (taip pat į šią sekciją mokinius atsiunčia Jonas, kuris sako „jau padžiazavome, parokavome, dabar bėkite etninės muzikos pasimokyti, tai yra labai svarbu,  nes ir mes „Thundertale“ naudojame liaudies  instrumentus),mergaitės vėliau nori sugrįžti, ir žino, jog yra ir joms vieta šiuose kursuose. Vokietijos socialinio darbo mokslininkai yra pastebėję, jog tam tikro amžiaus mergaitės gėdijasi tiek mokytojų vyrų, tiek ir berniukų, todėl kartais šie vaikai lieka neišlavinti – dėl to, kad bijo bendrauti.Todėl tokiems vaikams yra sukuriama jauki ir jiems pritaikyta speciali atmosfera. O švelnūs berniukai, meniški berniukai, tokiose grupėse pritampa. Ši sistema plačiai taikoma Vokietijoje, ir ji pasiteisino Kelmės kursuose, todėl turėtų būti tęsiama.

„Etnodarželio“ sekciją sugalvojo kursų organizatoriai ir prof. R. Apanavičius,pamatę, jog vaikai blaškosi, arba neleidžia tėvams edukuotis. Todėl manau jubiliejiniuose kursuose privalės būti tokia sekcija, ir apie tai jau aptarta su Nomeda Jokubauskiene.

„Į mokytoją orientuotas“ pedagogikos modelis – sovietinė atgyvena, vis dar gaji Lietuvoje

Jeigu Arūno Stankaus draugams ar pačiam A. Stankui atrodo, jog kažkas neva kažką dubliuoja, pasakysiu, jog man, kaip gyvenusiai ir dirbusiai Vakaruose, iki šios dienos yra keistas ir nesuvokiamas „į mokytoją orientuotas“ pedagogikos modelis – kai konkreti veikla siejama su konkrečiu žmogumi. Taip neturi būti, nes konkreti veikla yra orientuojama į lankytoją, klausytoją.

Mano edukacijoje, be to, konsultuojami mokytojai, kultūros darbutojai, kurie į užrašų knygeles užsirašo, kaip sukurti tokią edukaciją, ją pritaikyti, kur ir kaip susipirkti šiuos elementarius instrumentus. Nusifotografuoja instrumentus, užsirašo liaudies meistrų kontaktus, vėliau tikrai pas juos perka instrumentus, moka normalią kainą – taip pakelia ir liaudies meistrų veiklos lygį, suteikia jiems darbo.

Mokytoja Vidilija iš Žemaitijos, 2013m. kruopščiai išklausiusi mokytojams skirtą edukaciją, sukūrė folkloro ansamblį, laimėjo regiono turą. Todėl rezultatai akivaizdūs. Mokiniai užsisakė pas Žemaitijoje veikiantį liaudies meistrą TIKRUS lumzdelius, mokėjo pilną kainą, meistras norėjo nuleisti, pritaikyti nuolaidą, vaikai pasipriešino, ir pasakė, jog tuomet neskambės. Vėliau ir laimėjo konkursą su tais lumzdeliais, už kuriuos mokėjo pilną kainą. Meistras buvo pamalonintas tokio dėmesio, sakė, jog tai yra stebuklas – lumzdelius užsakę mokiniai…

Į mokytoją orientuojant veiklą  – ir įvardijant, kad sekcija yra tokio ir tokio žmogaus, tokia sekcija pasmerkta tvyroti pelėsiuose ir stagnacijoje. Laikas pripažinti, jog mergaičių socialinis darbas tikrai egzistuojanti mokslo šaka. O Kelmės kursuose K. Sulikienės sekciją daugiausiai lankė mergaitės, berniukų koncentracija buvo mažesnė. – Nors jie nebuvo atstumiami. Tiesiog mažos mergaitės renkasi mokytoją moterį, berniukai – vyrą. Tokia yra mažųjų psichologija.

Šiais metais paglobojau “besiblaškančius“ 10 vaikučių iš dienos centro, parodžiau savo turimą edukacinį krepšį, nuvedžiau juos į religinio giedojimo sekciją. Taip gražiai užsiėmėme, kad jie ir pagiedojo, ir išmoko tarškinti tarškynes, groti skudučiais, lumzdeliais, pažaidėme vaikiškų liaudies žaidimų. Mokytojų paklausiau iš Maltiečių ordino, ar joms ir jų vaikučiams būtų naudinga tokia speciali vaikučių sekcija, atsakė, jog tai yra labai svarbu. Betarškinant barškalais, mokytojos, kaip ir etnodarželin ankstesniais metais atvesdavę vaikus tėvai, 10 min išėjo pasivaikščioti, pabuvo atskirai, pailsėjo nuo visos dienos priežiūros atsakomybės. Kursuose yra toks didžiulis intensyvumas, jog reikia ieškoti poilsio momentų. Gerai, jeigu tam sudaromos specialios sąlygos.

Kursai visada buvo orientuoti į žmogų – kursų lankytoją. Asmenybių kultai, kurie vis prasiveržia kursuose, yra neleistini ir tvarkytini. Nes į lankytojus orientuoti kursai turi ateitį ir perspektyvą.

Būtina pasamdyti daugiau mokytojų, paruošti daugiau medžiagų ir kabinetų – kad visi kursų dalyviai galėtų mokytis ką užsibrėžę, be jokių apribojimų

Manau, tvarkytina ir kanklių gamybos sekcija. Šiuo metu mokytojas M. Dimšlys prisipažino, jog jam net 8 lankytojai yra per daug. Sveikintina, jog mokytojas žino savo galimybes. Todėl būtina mąstyti apie „atsarginį“ mokytoją, ir atsarginius medžio ruošinius. Šiais metais tik 4 vyriškiai gaminosi kankles. Ir tokiam žmonių skaičiui tebuvo pritaikyta darbo vieta. Pamąstykime – o jeigu atvyks vieno ansamblio kolektyvo nariai, kokie 12 žmonių, kurie bus užsibrėžę per kursus pasigaminti kankles, nes taip įsivaizduoja savo tolimesnę folkloro veiklą? Ir ką – sakysime, jog ne atleiskite, nėra medžio, nėra stalų, nėra mokytojų? Manau, jog būtina suvokti realybę – kad kursai vieną kartą metuose, o analogo Lietuvoje – nėra. Todėl būtina palaikyti tiek prestižą, tiek ir kursų lygį – kad jis atitiktų 1988-1989 metų lygį, nes mes negalime eiti atgal, gyvenimas juda į priekį, orientuokimės į progresą, neskatinkime regreso.

Nes jubiliejiniai kursai gali pritraukti arti 500 lankytojų. Ir mes turime kursus orientuoti į lankytoją, kad nebūtų besiblaškančių ir nežinančių kuo užsiimti dalyvių – kad būtų taip, kaip kad buvo 1988-1989, kai visi norintys galėjo pasigaminti kankles. Tai yra pamatinė Kaustineno kursų idėja – kad kursų dalyvis išmokęs kankliuoti, vėliau ir kankliuotų visus metus. Jeigu kursai tikrai negalės priimti visų norinčių – paruoškime kanklių su nuolaida pardavimui kursuose. Galima išspręsti realias situacijas su didžiuliu lankstumu. Kanklės turi būti prieinamos kiekvienam norinčiam, nes vienintelis dalykas, kuris yra unikalus lietuvių tautai, ir kas skiria netgi iš viso baltų ir slavų arealo – yra būtent kanklės. Tai mūsų tapatybės neatsiejama dalis, visada buvo ir bus.

 

Nepritariu bandomai paskleisti „jaukių ir uždarų“ kursų idėjai, nes „srautas“, norint atgaivinti tautą, kad ji nenumirtų- dabar juk tikslai kiti, Nepriklausomybę atkūrėme, bet Tauta ir Valstybė miršta – turi būti etninės kultūros sklaidos „masiškumas“, nebijant šios sąvokos.

Jeigu pavyzdžiui šachmatininkai, neskleistų šachmatų žinios, ši sporto šaka, kuri beveik neremiama valstybės, būtų jau išnykusi.

Todėl kanklių judėjimas, kuris buvo pradėtas Kelmėje, turi išlaikyti masiškumo siekį, nes Suomijoje kankliuoja visi, o kanklių seminarai yra ne kažkokios išskirtinės grupelės prerogatyva, kaip vėl bandoma padaryti čia Lietuvoje, bet kiekvienam suomiui prienama etninės kultūros sritis. Dabar romuviai vėl bando uzurpuoti kankliavimą, padaryti tai kaip šou reginį. Dirbdama muziejuje, turėjau šią problemą, kai mano kolegė – pagonė – užrakindavo kankles ir paslėpdavo raktą. Manau, romuviai tiki tuo, jog tik jiems medžių dvasios patikėjo kankles. Tačiau tai yra kliedesys, ypač tautoje, kurioje nuo seno buvo kankliuojama, o kankles tremtyje lietuviai ilgėdamiesi namų, pasigamindavo netgi iš stalčių (daugiau informacijos buvo P. Stulgos vardo muziejaus rinkiniuose ir ekspozicijose.)

Apžvelgus kursus, matyti, jog jie ir išlaikė kursų charakterį, ir nuolat atsinaujina, keičiasi, kas yra gerai, nes, vadinasi, šie kursai turi gyvybės užtaisą savyje, ir šių kursų reikmė yra – į lankytoją orientuotis.

Kuo greičiau tai suvoks neretai „pasikėlę“ ir pasipūtę, „vieninteliais ir nepakartojamais“ save laikantys  kai kurie kursų mokytojai – tuo bus geriau.

Kai bijoma, kas bus kas bus jeigu užplūs lankytojai – nieko nebus, tiesiog reikės karūną, kuri dabar spindi (AŠ AŠ ESU KURSŲ MOKYTOJAS, MAN DUOKITE KUO GREIČIAU GERIAUSIOS ŽUVIES IR TĄ PATIEKĄL, KURĮ VAKAR UŽSAKIAU, KODĖL JŪS UŽSAKYMO PRAŠOT ŠIANDIEN, KUR VAKAR DIENOS LAPAS??KODĖL JŪS TAIP LĖTAI APTARNAUJAT? O KUR MANO ŠAUKŠTAS, ATNEŠKITE MAN ŠAUKŠTĄ, IR KUO GREIČIAU!!!NORIU SALDŽIOS SRIUBOS, NETINKA MAN ŠPINATŲ IR ŠALTIBARŠČIAI, GIRDIT, PRIE ŠIO STALO SALDŽIOS SRIUBOS, KUR TA SRIUBA?) paslėpti po žemaitiška skara, pasiraitoti šiurkščius lininius marškinius, pasistatyti šalia 2-3 pameistrius, ir dirbti dirbti dirbti vardan tos Lietuvos.

Kol kursų mokytojas kaukši su šakute valgykloje, nes barmenas „ne tokį“ patiekalą atnešė arba kai kursų mokytojas 20 minučių renkasi ir negali išsirinkti organizatorių apmokėto patiekalo (kai dalyviai net neturi laiko pavalgyti, nes bijo pražiopsoti ir nespėti į sekcijas, taip pat kai kursų dalyviai moka patys už save – o mokytojas juk gauna algą, nes jo sekcija lankoma, ir sumokėtas dalyvio mokestis…), kursuose gal yra dalyviai, kurie laukia kaip maisto – tik ne fizinio, o dvasinio – savo kurso mokytojo. Su jo turimomis žiniomis.

Pastebėtina, jog kursuose drausmės neretai stringa neretai mokytojams, grupės nėra perpildytos, bet vadovai neretai dingsta ir nepasirodo kokią valandą. Kursų dalyvių progresas stringa, ir pagaminama mažiau produkcijos, išmokstama mažiau. Pavyzdžiui, siuvimo sekcijos vadovė Justina Žebeliene dirbdavo iki nakties, o sekciją atidarydavo net anksčiau, apie 8  valandą. Nes bijojo, jog jos kursantai nespės pasisiūti, ką užsibrėžę. Justinai talkino jos vyras, kuris nesitraukė visas kursų dienas, ir padėjo jai. Tačiau kitų mokytojų elgesyje šio užsidegimo nebėra, jie tarsi sustojo laike, juos pagavo kursų rutina, jie įprato prie kursų, ir nebejaučia jokio entuziazmo. Ir tas matyti kai kurių mokytojų elgesyje, o šiuo elgesiu šie mokytojai atstumia potencialius sekcijos lankytojus.

Ši specialaus sabotažo technologija gali būti ir nedraugiškų trečiųjų jėgų darbas – pavyzdžiui, visur Lietuvoje į etnokultūrą besikišančių romuvių „technologijos“, „kuo mažiau skleisti etninę kultūrą“, – nes juk Tauta turi miegoti, nes atgimusi tauta prisikels, Lietuva – suklestės. Nes toks elgesys sudaro įspūdį, jog mokytojai nepasiruošę arba nemotyvuoti. Eugenijus Arbušauskas, tarkime, „dingsta“ tik 5-7 min. tarpsniui: išgerti arbatos, kavos, užkąsti sumuštinį. To paties reikalauja iš savo sekcijos dalyvių. Tokių dalykų kursuose neturėtų būti, ypač dejavimų, kaip mažai mokama. Kodėl tuomet brangiai apmokamas ir populiarus muzikantas Jonas Chockevičius, grojantis žinojome grupėje, nedejuoja, kad „jam mažai mokama“, kodėl jis džiaugiasi kvalifikaciniu diplomu, kurį gauna ne tik kaip sekcijos vadovas, bet ir kaip 32 valndas išklausęs kursų dalyvis?

Be to, kodėl jau 4 metus jis nuo ryto iki vakaro pagal numatytas valandas visada randamas savo sekcijoje? Atsakymas turbūt matosi per baigiamuosius koncertus – 4 metus jo sekciją lankę vaikai, dabar jau jaunuoliai, greičiausiai per jubiliejinius kursus jau galės įrašyti kompaktinę plokštelę, kuri dėl kokybės netgi būtų perkama. Yra išbaigtumas, nugludinimas, matosi kruopštus darbas. Nors pats J. Chockevičius uždarymo koncerte nedalyvavo, tačiau ir be jo komentarų aišku, jog folkrokeriai dirbo labai sunkiai, ir kruopščiai.

Apie vidinę drausmę mokytojai turi pagalvoti, ir nerodyti blogo pavyzdžio kitiems. Apie tai kalbėjau su kai kuriais mokytojais, gal jie įsižeidė, bet vėliau drausmės nebepažeidinėjo.

Girdėjau kursuose ir nuomonių, jog neva Lietuvoje labai mažai moka, todėl stengtis neverta. Paaiškinau, jog šiuose kursuose garbė yra dalyvauti, ir į jų vietą atsirastų norinčių, jeigu netenkina sąlygos. Tada buvau apkaltinta kalbant liberalizmo terminais. Tačiau aš paaiškinau, jog aš pati dirbčiau nemokamai, jeigu povandeninės srovės pagaliau leistų man vykdyti savo susikurtą edukacinę programą. Man ne pinigai svarbu – man svarbu užkurti Lietuvos gaivinimo ugnį, nes ją užkūrus, Lietuva ir suklestės.

Kaip yra pažymėjęs Arnas Arlauskas, vienas „įelektrintas“ kultūrininkas vėliau, išvykęs iš Kelmės, „įelektrina“ kitus 7 žmones.

„Kokią dar skaičiuoklę, kokius dar „įrodymus“ apie „projekto tęstinumą“ ar „naudą“ turime pateikti ministerijai? Jeigu atvyko 200 žmonių, jie paskleis žinią 1400. Jeigu atvyks 1000, bus apšviesti apie etninę kultūrą 7000. Skaičiuoja tegul patys“.

Ir iš tikrųjų – Kėdainių atstovė Aušra Giedrienė atvyko 2012 m. pirmą kartą, su mažąja dukrele. Apie Kelmės kursus pasakiau jai Kernavės archeologijos festivalio metu. Ji sakė, jog jai labai trūksta kažkokių kursų, jai va taip prieit ir  kažką kaip muziejuje žiūrėti nepriimtina. Ji norinti mokytis, nori parodyti ir savo vaikams kažką. Tada papasakojau apie Kelmės kursus.

Nuo 2012 m. kėdainiškiai tiesiog šturmavo kursus. Kėdainiuose žinia apie kursus pasklido kaip virusas. 2016 m. baigiamojo renginio metu Nomeda Jokubauskienė pažymėjo, jog Kėdainių atvyko net 2 grupės. Ir joms yra dovana – kursų kalendoriai, paprašyta atvežti trečią grupę, greičiausiai, prašymas bus išpildytas…

Apsimokinę kursantai įsteigė Kėdainiuose Amatų centre veiklas. Loreta Steponavičienė gavo tautodailininko pažymą kaip tradicinių vytinių juostų pynėja. Juostas pina net jos 10 metų dukra, ir veda suaugusiesiems edukacijas, kurių šie noriai klausosi. Kursų baigimo metu su džiaugsmo ašaromis buvo paskleista ši žinia – jog Kelmės kursai ne tik gaivina dvasinį paveldą, bet jie šiais nelengvais laikais, kai žmonėms reikia galvoti, kaip išgyventi, sukuria netgi darbo vietą, kuri yra paklausi.

Kursų įkūrimo idėja irgi turėjo šį užtaisą – kad įelektrinti etnokultūrininkai įkurs ansamblius, amatų centrus, būrelius.

Juostų pynimo mokėsi moteris, kuri pasamdyta nuo rugsėjo vesti šį užsiėmimą Kauno tautinės kultūros centre.

„Man greitai reikėjo išmokti juostas pinti, austi, aš taip ir sužinojau apie šiuos kursus – nes man būtent tiko jų pobūdis. Man per trumpą laiką reikia išmokti amatą. Ir šiuose kursuose tai įmanoma. Vėliau mane dar apmokys kolegė.“, nurodė pakaitine darbuotoja pasamdyta jauna moteris, kuri iš karto pakvietė mane į savo būrelį, bei susidomėjusi išklausė mano turimos edukacijos planą, ir pažadėjo parekomenduoti tam pačiam centrui, su kuriuo dirbant VDU teko bendradarbiauti, organizuojant mokslinę – praktinę konferenciją.

Darbo vietų kūrimas, projektų aptarimas, bendradarbiavimas vyksta tiesiog pinant juostas. Taip ir vystosi Lietuvos kultūra, gimsta, atsinaujina iš naujo.

Irena Arlauskienė, aptardama jos sekcijos dalyvių darbą (mokiausi ir aš, pernai gavau asmeninį pakvietimą, kurio negalėjau atmesti, kad ir kaip mane traukia etnomuzikavimo, o ne amatų sekcijos arba mokytojavimas, darbas su vaikais) pažymėjo, jog grįžus namo, visos turėtų pasistengti išlaikyti kompetencijas – nes visos pradinius įgūdžius įgijo, juostas -nesudėtingas ir sudėtingesnes- pagamino.

Taip pat Irenos Arlauskienės pastangas įvertinau ir supratau – nes norint toliau tęsti etnokultūros darbuotojo veiklą, būtina mokėti bent vieną amatą – to yra reikalaujama bet kurioje etninės veiklos darbovietėje…1989 m. esu išmokusi pinti šiaudeliais, su juostų pynimu dabar tvirtai moku 2 amatininko veiklas. Taip pat moku pinti ir krepšelius, tačiau reikėtų atnaujinti kompetenciją.

„Reikia toliau neužmesti šios veiklos, mokytis, bandyti, dalyvėms parodžiau internetines edukacines programas, kur galima toliau mokytis. Kurseliai , užsiėmimai žiemos metu bus ir Kelmėje, reikia stebėti Amatų centro veikos aprašą. Mes kartais laimime projektus. Tačiau geriausiai mokytis namie, arba netoliese. Kad ir pavyzdžiui kauniškiai gali važiuoti pas kėdainiškius ir kokytis. Taip ir vyksta šių kursų tolimesnė sklaida.“

Kelmiškiai savo kompetencijas toliau lavina Kultūros centre bei Amatų centre. Maltiečių ordino vaikų dienos centras savo ruožtu užsirašė Danutės Ananakaitės, kitų kursų mokytojų kontaktus, ir pakvietė atvykti su edukacijomis pas vaikučius, kas tikrai bus padatyta.

Danutė Anankaitė, kuri su vaikučiais mokėsi giedoti senovinę giesmę „Žemčiūgai“, per repeticiją net apsiverkė.

„Negaliu, kaip gražu. Kokie nuostabūs vaikučiai – kaip angeliukai“, apie Maltiečių dienos centrą lankančius mažiau pinigėlių turinčių šeimų vaikučius pasakė mokytoja, ir giesmininkė, etninės kultūros puoselėtoja iš Pakražančio Kultūros centro.

Pagyvenusiųjų bei neįgaliųjų integracija kursuose

Kursuose dalyvauja ir senyvo amžiaus žmonės. Jie džiaugiasi, jog jų niekas nediskriminuoja, jog molį žiedžia ir senas, ir jaunas, krepšelius iš vytelių pina ir vaikutis, ir bobutė. Vienas vyresnio amžiaus vyras kursuose išmoko groti smuiku. Šiais metais tobulino įgūdžius. Paklaustas, kaip sekėsi, juokėsi iš savęs, kad „vietoje stoviu“. Tačiau doc. Gaila Kirdienė pabrėžė, jog tai ne tiesa, nes visi dalyviai padarė ženklią pažangą. „Gal žmogus kuklinasi, arba nemato savo progreso, ką aš, ilgametė sekcijos vadovė, puikiai matau. Šita sekcija pritraukia ir pažengusius, ir visai pradedančius. Tai yra atgaiva tiek dalyviams, tiek man, dėstytojai, ir mokslininkei, kuri turi labai mažai laiko atsipalaidavimui. Kursai – visos šeimos atostogos, dirbant. Atvažiuojame su visa šeima“.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojos vyras etnomuzikologas Arvyda Kirda – ilgametis bandonijos sekcijos vadovas, šiais metais sulaukęs moterų norinčių mokytis groti bandonija, dėmesio. „Tokia buvo žavi sekcija ir graži šiais metais. Labai lauksiu tokio sekcijos pobūdžio ir kitais metais“, juokavo vadovas.

Bandonija – daugiau vyriškas instrumentas. Iš Kelmės kilusi kaunietė išgyvena, jog apsimokius pas A. Kirdą, nebebus kur edukuotis. Kursuose ji sužinojo, jog yra kur – Kauno tautinės kultūros centre veikia bandonininkų būrelis, jam vadovauja A. Kasparavičius. „Ir ji turi jį „laužti“, ir reikalauti, kad jis ją priimtų – ir viskas bus gerai“, pažymi kursų kompetencijų tęstinumo svarbą A. Kirda.

Pakalbinta dėstytojų, etnomuzikologų, ir pirmųjų R. Apanavičiaus etnoinstrumentologinių ekspedicijų, bei Kelmės kursų dalyvių dukra, Elena, pažymėjo, jog vienais metais ją buvo ištikusi „krizė“.

„Man atsibodo, buvo liūdna, kodėl aš privalau važiuoti su tėvais. Tačiau kai aš supratau, jog taip buvo ir bus – per šitą supratimą aš iš tos „krizės“ ir išėjau. Susiradau draugų, dar atvyko mano draugė, kad mane palaikytų kursuose. Po to karto panašių krizių nebeturiu. Aš suvokiu savo tėvų nuostabią veiklą, ir stengiuosi juos palaikyti. Šiais metais mokiausi giedoti žemaitiškai. Man tikrai kursuose gera, tik gal kiekvienas etnologų vaikas per tai pereina? O kaip buvo jums?“

Prisipažinau, jog man irgi buvo „sausros laikotarpis“, kai kokį gerą dešimtmetį nelabai domėjausi etnine kultūra, man tai atrodė – kažkas „žemiau“. Bet kartą gavusi nuo „Nalšios“ folkloro ansamblio dalyvės tėvo kapo titnagą, mintyse pamačiau, jog mano visas gyvenimas – tai etninė veikla. Prisiminiau save 3metukų, groja Klova ir jo ansamblis, o aš sakau „tėtuk, nuvesk mane prie tos trobos…“ archeologijos muziejaus ekspozicijoje… Ir kai peržvelgi gyvenimą, jame skamba muzika, o patys laimingiausi momentai – tai atmintyje saule šviečiantys Kelmės kursai, ir minios Lietuvą mylinčių žmonių. Lietuva pabudo ne dėl to kraujo, kaip bando pavaizduoti konservatoriai, ne sausio 13 buvo apginta Laisvė. Ji buvo apgintą pačią pirmą pirmųjų Kelmės kursų dieną, ir ginama iki šios dienos, skleidžiant išsivadavimo žinią iš Kelmės – Lietuvos etninės kultūros centro. VDU sunaikinus etnologiją, šiuo vieninteliu tikru centru tampa Kelmės Kultūros centras. Tai ir atsakomybė, bet tai ir Tautos Likimas. Kad tie, kas užsidėjo nešti Tautos Budinimo Naštą, ją turės nešti iki galo. 29 metus gyvuojantys ir niekaip nesugriaunami kursai, nors bandymų būta daug ir įvairių, tai įrodo.

Kursai turi kaip minėta, socialinės integracijos aspektus – ne tik integruojant labai mažus vaikus, ar kantriai dirbant su senyvo amžiaus kursantais, visiškai nepabrėžiant jų amžiaus, tačiau atsiranda jau daugiau šeimų ar kolektyvų  su neįgaliaisiais.

Kursuose pagaliau pradėjo šeimos atsivežti savo neįgaliuosius, nes pastebėjo, jog kursuose niekas jų nediskriminuoja, suranda veiklas. Mažiau galimybių turintys žmonės kursuose atranda savo veiklas, o tyloje ir ramybėje ir fizines jėgas atgauna. Pynimo iš šiaudėlių mokytoja Kornelija Lopetienė pačią pirmą dieną prisipažino, jog jai su neįgaliaisiais netgi labiau patinka dirbti, nes tai – labai gabūs darbeliams žmonės. „Aš turiu savo veikloje neįgaliųjų, jie yra labai krupštūs, jiems labai sekasi su šiaudeliais dirbti. Todėl manau, jog kursuose gali atvykti ir daugiau neįgaliųjų – aš juos priimčiau savo sekcijoje, man malonumas su jais dirbti.“

Neįgalus vaikinas Rimantas jau 4 metus važiuoja į kursus. Pastaruosius 2 metus lipdo iš molio, gieda, taip pat nueina pasiklausyti Jono sekcijos. „Aš gyvenu nuo kursų iki kursų“, prisipažino vaikinas, po šio prisipažinimo gavęs iš organizatorių specialų kalendorių – kuris ir yra – nuo kursų iki kursų.

„Iki Kelmės kursų aš nežinojau apie tokį nuostabų ir turtingą etno pasaulį. O dabar netgi pravardę iš Arlausko „Etnosiaubas“ gavau“. Jūs esate visi labai geri ir malonūs žmonės, visi bendrauja, sveikinasi, kalbasi, man labai gera kursuose. Man labai patinka ir Jono sekcija, aš ten nueinu, ir „kaifuoju“. Tiesa, aš sėdžiu ramiai, netrukdau, nes žinau, kad jiems reikia susikaupti“.

Šis jaunuolis lankė ir naujai įsteigtą naujojo giedojimo sekciją – nes yra pamaldus, dalyvauja mišiose, rekolekcijose. Kursų religinis pobūdis tad labai tinka kai kuriems lankytojams, ir labai netinka medžių garbintojams, kurie, nors labai viešojoje ir neviešojoje erdvėje savinasi kursų idėją, tačiau negali įrodyti, jog jiems miške begarbinant medžius, Kalvis Vainemainenas iš „Kalevalos“, pasiėmęs kankles, pakuždėjo apie Kaustineno esančio Suomijoje, kanklių kursus.

Amžina kova dėl kursų autorystės: tačiau ar Kalvis Vainemainenas iš „Kalevalos“, suomių epo, galėjo kursų idėją pasakyti Lietuvoje romuviams, bėgiojantiems aplink medžius? A.a. A. Krutkevičiaus indėlis į kursus

Apie romuvius Romualdas Apanavičius vengia kalbėti, tik nurodo, jog tai suaugę žmonės, kuriems vis dar atrodo, jog žaibas trenka ne į ypatingo tankio ąžuolo medieną, tačiau dėl to, jog ąžuolas turi sielą.

„Ką su jais padarysi? Eina, žaidžia kaip vaikai, vaidina kažką. Mokslas pažengęs į priekį“.

Kad yra ir anapusinis pasaulis, profesorius pripažįsta – tą matome iš jo mokslo darbų, kur jis atvirai pripažįsta lietuvių etninius instrumentus turėjusius paskirtį suartinti „šį“ ir „aną“ pasaulį.

Šiais metais nebėra Algio Krutkevičiaus – tačiau kursuose jautėsi jo entuziazmas, jo pasėta sėkla. Vis tik pirmųjų kursų įkūrėjai vėliau nepaliko kursų savieigai, ir metų metais juos prižiūrėjo ir juos globojo.

Net dabartinė rajono valdžia yra pirmųjų kursų įkūrėjų ramstis, ir globėjai – tas pasakytina apie Izidorių Šimkų, kuris ir 2016 m. kursuose ir juos atidarė, ir uždarė, ir prisiminė pirmuosius kursus, geru žodžiu minėjo ir a.a. Algį Krutkevičių. „Teko dalyvauti atidarant pirmuosius kursus“, per atidarymo ceremoniją paminėjo vicemeras.

Algio Krutkevičiaus šeima apklausus internetu pažymėjo, jog kursų idėją galėję sugalvoti jiedu abudu su R. Apanavičiumi – tuo labiau, jog pastarasis ne kartą minėjęs apie A. Krutkevičiaus indėlį.

„Tėvelis tik niekada nemėgo kabintis sau laurų, todėl ir liko tai neakcentuota“, pažymėjo kursų vieno iš kūrėjų A. Krutkevičiaus sūnus.

„Esu mokytojavęs kursuose, vedžiau smuikavimo sekciją. Būtinai atvyksiu į jubiliejinius kursus, jeigu kas pakvies.“ Sužinojęs, jog R. Apanavičiaus šeimos nariai jau metų metais dalyvauja kaip svečiai kursuose, Krutkevičiaus šeima irgi susidomėjo tokia galimybe – tiesiog ilsėtis Kelmės kursuose, mokantis vienoje ar kitoje sekcijoje. Pasaulyje yra normalu, kai kursų, seminarų, sporto varžybų įkūrėjų palikuonys vėliau globoja konkrečius renginius, juos palaiko ne tik morališkai, bet ir finansiškai. Lietuvoje labiau yra tradicija ne kurti, o naikinti, kas jau sukurta, arba savintis kitų žmonių atliktus darbus, pačiam nesugebant nieko sukurti.

Kursų kai kurių mokytojų arogancijos strėlės neretai būna nukreipiamos į kursų įkūrėjų vaikus, artimuosius. Ši negera skleidžiama atmosfera persiduoda į aplinką, ir todėl gali būti mažėja kursų dalyvių skaičius.

„Šiuose kursuose yra kažkoks jaučiamas negatyvas, iš pat pradžių“, pažymėjo Naujųjų giesmių vadovė Rita Blinstrubienė. „Aš kaip maldos žmogus, tą jaučiu, ir galiu identifikuoti – čia reikalinga malda.“

„Todėl visų kursų metu aš meldžiausi, ir siunčiau maldos pagalbos žinutes visiems draugams. Ir jaučiasi, kad ta juoda atmosfera kažkur dingo“.

Tai buvo pirmas žmogus, kuris man pritarė apie šiuos – negatyvius kursų atmosferos, neapykantos, pagiežos – dalykus dalykus. Jie nėra apčiuopiami  fiziškai, tačiau jie apčiuopiami, turint dvasinį jautrumą. Kursų dalyviai – meniški žmonės, todėl sugadinus kursų atmosferą, dalyvių mažėtų, ir taip būtų pasiekti griovimo tikslai.

  1. Blinstrubienė be to reagavo į Vaitkevičienės pastabą apie lietuviškas šamanines praktikas, kai būrėjų užkeikimai buvo rodomi per paskaitą vaizdo medžiagoje, ir net vaikams.

„Tai buvo labai baisu. Aš per paskaitą meldžiausi. Nes tai gali pakenkti sąmonei, ypač vaikams“. Ir iš tikrųjų, kai „babos“ iš vaizdo medžiagos kalbėjo užkeikimus, dalis paskaitos klausytojų tiesiog užmigo.

Etnologijos mokslų daktarė, VDU ugdytinė, pati 2011 m. tyrinėjusi Kelmės kursus, Regina Mikštaitė – Čičiurkienė pažymi, jog Dalios Vaitkevičienės tyrimai  – ne visai etiški mokslo požiūriu.

„Šios informacijos negalima skleisti viešai, ji yra skirta ribotai žmonių grupei, turinčiai ypatingas galias. Tai, ką ji daro, yra ne tik moksliškai neetiška, bet ir pavojinga“, pritardama pamaldžios R. Blintrubienės intuicijai apie tyrimo etiškumo stoką, pažymėjo pripažinta mokslininkė, Švenčionių krašto muziejaus Etnologijos skyriaus vedėja.

Kursuose tad visą laiką skverbiasi pagonybės sėkla, kuri neretai eina su pamaldžiam žmogui nesuderinamu savo EGO ir SUPEREGO aukštinimu. Ankstesniuose kursuose tokių paskaitų apie šamanines praktikas nebuvo, tikėsimės, ateities paskaitos bus šviesios, ir susijusios labiau su kursų tematika, kaip buvo įprasta iki šiol, kai mūsų tarkime VDU etnologų mokslininkų būrelis skaitydavo paskaitas apie folkloro ansamblius, etninės muzikos tyrimus, arba kai man teko dėstyti apie edukaciją bei etnologijos mokslo padėtį Lietuvoje, bei moksliškai pristatyti pačių Kelmės kursų tyrimą.

Paskaitų iš viso buvo labai mažai, dalyviai daugiau užsiėmė sekcijose, ir vertėtų padidinti paskaitų skaičių, nes neretas dalyvis atvyksta ir teorinių žinių bagažus pasipildyti. Pavyzdžiui pernai metais Tauragės kultūros darbuotojos nepraleido nei vienos paskaitos, o jų buvo ne mažai. Šįmet paskaitų ir renginių nepraleido minėtas neįgalus jaunuolis Rimantas, kuris džiaugėsi tiek daug sužinojęs Gailos Kirdienės paskaitoje apie smuiką, bei jo pritaikymą etninėje muzikoje.

Kai kuriais metais suskaičiuoju iki 6 paskaitų. Šiais metais jų buvo vos 3.

Kursų kai kurios negerovės, ir amžina pagonių bei R. Apanavičiaus mokyklos priešprieša

Bet kai prasideda karūnų dalybos, ir dalinimaisi sostais – kas čia yra geresnis vadovas, arba kieno idėjos geresnės – nors netgi remiantis autorinių teisių įstatymų, idėjos nėra šio įstatymo objektu- tada prasideda bet kokio šviesaus darinio griūtis.

Socialiniuose tinkluose pirmąją kursų dieną ilgametis iki 2010 m. kanklių gamybos sekcijos vadovas Albertas Martinaitis klausė – „ar apipilsi mėšlu Kelmės kursus ir šiemet“?

Nemanau, jog mokslinė diskusija, gerųjų, negerųjų pusių, trūkumų įvardijimas yra „mėšlas“.

Be to, mėšle piemenukai šildydavosi kojas. O neganęs kiaulių – profesoriumi nebūsi.

Tą geriausiai įrodo mano tėvo, Kelmės kursų įkūrėjo atvejis.

Jeigu Albertas Martinaitis mano, jog R. Apanavičiaus gyvenimas buvo rožėmis klotas, ir jis lengvai atėjo į liaudies instrumentų pasaulį – jis labai klysta.

Kas dieną tėtis vaikščiojo po 14 km į mokyklą pirmyn atgal, kol būdamas pirmoje klasėje, pradėjo fiziškai nykti, ir gydytojai bijojo, kad jis nenumirtų.

Todėl mano tėtis net metus gyveno pas tolimus gimines Garliavoje – kad nereikėtų kas dieną vaikščioti, ir būtų taupoma gyvybinė energija, kuri, smulkaus sudėjimo berniukui kas dieną seko. Būdamas mažiukas, jis dėl jo paties gerovės, buvo atskirtas nuo šeimos, ir gyveno globėjų šeimoje, kaip dabar tai būtų vadinama.

„Mama yra prisipažinusi, jog kas dieną su nerimu bėga ir žiūri, kaip ar aš pareinu geležinkeliu jau namo. Ji bijodavo, drebėdavo jos širdis. Ji mane saugojo, nes mūsų šeimoje dėl karo meto sunkumų buvo išmirę labai daug vaikų, 5 iš viso. Likę buvome 3 broliai, kuriuos mama labai saugojo.“ Vėliau abudu tėčio broliai mirė, ir mano tėtis yra likęs vienas iš buvusio 8 vaikų būrio. Brolis Viktoras susilaukė dviejų vaikų, mirė tragiškai, užsidegus kolūkio skirtam ir jo norėtam privatizuoti specialisto namui, 1992 m. Prof. R. Apanavičiaus brolis Viktoras g. 1943 buvo kolūkių darbuotojas, dirbo su sunkiąja technika. „Vikčius buvo gabus ką nors išardyti nuo vaikystės, bet sudėti paskiau nesugebėdavo, pamenu, būdavo juokinga, kad ardyti mėgo, o sudėti nebežino kaip. Tas jį skatino toliau ardyti, ir bandyti sudėti. Būdamas vaikas, jis parodė, kuo norės dirbti užaugęs. Jį domino technika“. Tėvo pėdomis yra nuėjęs ir sūnus, jis yra gabus automechanikas. Beje, kariuomenėje Viktoro sūnus tarnavo elitinėse pajėgose, kodėl – pats nežino. Matyt, „sistema“ žino Apanavičių šeimos gebėjimus ir geneologiją. Brolis Marius buvo dailininkas, jis mirė nuo ligos, būdamas labai jaunas, vos 27 m. Buvo baigęs dailės mokyklą, gražiai piešė.

Zigmas Apanavičius yra prisipažinęs, jog išleisti vidurinįjį sūnų į mokslą buvo labai sunku – reikėjo labai aukotis, taupyti pinigus. Bet Elena Baronaitytė- Apanavičienė (senos LDK giminės , magnatų Pociejų palikuonė), užsispyrė, ir sakė, nors vieną sūnų išleisiu į aukštumas.

Ir jai pavyko. Gal kažkiek prisidėjo tas faktas, kad antros eilės pusbrolis Vytautas Jakelaitis kuris buvo Elenos Apanavičienės giminė per Baronaičius, buvo kažkurį laiką kultūros viceministru. Gal jo autoritetas lėmė, kad nebuvo leista sunaikinti mano tėvo kaip specialisto, ir kaip asmenybės.

Tėvelio aplinkoje buvo vykdomos provokacijos su melagingais įskundimais net į LTSR VRM į Turto grobstymo skyrių. Buvo bandoma inicijuoti baudžiamąsias bylas. VRM specialistai ištyrė, jog R. Apanavičių tyčia ir melagingai įskundė jo katedros vedėjas.

Beje, prieš mane panašiai yra vykdomos provokacijos, keliamos bylos, ir man tėtis yra pasakojęs, jog jis yra visa tai praėjęs. Universitete be to būdavo skleidžiami gandai, vien tam, kad negalėčiau ateiti dirbti prie disertacijos. Mokslinio komiteto narys prf. Balsys buvo pasibaisėjęs, ir nurodė, jog jeigu universitetas neleidžia doktorantams ateiti į darbą ir dirbti, iš tokio universiteto gali būti atimamos doktorantūros teisės.

Jeigu Albertas Martinaitis nesiekė mokslo aukštumų, ir nesidomėjo liaudies instrumentais taip giliai, kaip mano tėvas ir jo kolegos, kai tėtis rizikavo būti suskųstas saugumui vien dėl disertacijos teiginių, jog modifikuoti instrumentai yra pasityčiojimis iš Lietuvių tautos ir jos paveldo.

Ir šiuos teiginius ir net visą skyrių jis turėjo išmesti – nes jam 9 dešimtmetyje Konservatorijos kolegos pradėjo grasinti baltomis meškomis ir netgi lageriu už tariamą „antivalstybinę veiklą“.

Tai kaip dabar čia A. Martinaitis skleidžia, jog Apanavičius neva net kanklėmis nemokėjo groti (nors keista birbyne mokėjo, armonika irgi, net mandolina tėtis moka groti…) – bet kažkaip vos neiškeliavo į Sibirą vien dėl disertacijos. Tik konservatorijos skundikai, KGBistai pripažino, jog neva

„laikai nebe tie Apanavičiau, šiaip tai jau drožtum savo liaudies birbynes iš kedrų, mes pasistengtume…pas baltas meškas“.

Tėtis dėl liaudies instrumentų tyrimo, kaip matote, kentėjo išpuolius, tačiau atlaikė.

O Kelmės vasaros kursai, kiek yra man pasakojęs Arnas Arlauskas, išpuolių taikinyje būdavo  kas metus. Rajono valdžia ir netgi ministerijos atstovai vis klausdavo, na kam tie kursai, juk jau viskas atgaivinta, kam čia reikia.

Tačiau minimi atvejai rodo – auga naujoji karta.

Jeigu vaikas „įelektrinamas“ šiuose kursuose, jis statinį krūvį nešis per visą gyvenimą.

Kelmės vasaros kursai – beveik vienintelis etnologijos mokslo židinys, sunaikinus Etninės kultūros studijas VDU. Ar įsisteigs fakultetas Kelmėje?

Kaip galiu įrodyti šį teiginį?

Esu ne tik teisininkė (baigiau šią specialybę dėl profesijos), bet ir etnologė. Man VDU keršydama man, kad palaikiau tėvą, kai jie jį naikino fiziškai, išmesdami ne tik iš katedros gyvenimo, bet netgi neleisdami vadovauti studentų darbams, ar dalyvauti būnant profesoriumi, studentų priėmimuose (taip pasidarė nuo 2006  m. kai VDU buvo „išgelbėtas“ „naujųjų pranašų“, kurie per 10 metų tiek išgelbėjo universitetą, jog jis yra ant degradacijos ribos, o etnologijosspecialybė buvo sunaikinta), neskyrė disertacijai stipendijos, darė įvairias provokacijas kai dirbau etninės muzikos tyrėja, buvo siekiama, jog manęs nebūtų mokslininkų monografijoje. Teko eiti pas rektorių.

Dabar buvo siekiama, kad mano disertacija apie etnines mažumas ir konfliktų prevenciją neišvystų dienos šviesos. Teko kalbėti apie savo vadovo A. Motuzo provokacijas ir jo psichologinį terorą net su valstybės kontrolieriais.

Kursų metu taikėmės ir taikėmės su darbo  vadovu prof. Motuzu, kuris visus metus mane universitete „žudė“. Apie tokį „žudymą“ man yra pasakojęs mano tėvas, kai moksliniai vadovai puldavo kaip vilkai, kad tik nebūtų rašomas mokslas.

(Beje, išsipildė Arno  Arlausko nuostata – jog Kelmės kursuose nėra vietos pykčiui. Jeigu atvykote, ir būname kartu – visi prašome susitaikyti, kas susipykę, o jeigu nesutinka ideologinės nuostatos – nediskutuokite, o eikite dirbti į sekcijas. Šita „instrukcija“ yra labai gera, ir ji pasiteisina. )

Beje, VDU etnologijos mokslo nebeliko, Vėliaus ir Apanavičiaus vadovauta Etnologijos katedra – susinaikino iš vidaus, kaip autoimuninę ligą turintis virusas. Beliko „kultūrų studijos“.

Laiko klausimas, kol Kelmėje neįsisteigs prie Kelmės kultūros centro Etninės kultūros bakalauro programa su kokio nors universiteto filialu.

Baigdama savo apmąstymus, ir palinkėčiau Kelmės Kultūros centrui parašyti Etnologijos studijų programą, ir įsteigti Kelmėje universiteto filialą.

Nes Lietuva miršta. Ją reikia jau nebe gaivinti, o reanimuoti.

O Lietuvos skubios reanimacijos  adresas aiškus – tai Kelmės vasaros kursai, kiekvienų metų liepos antroji savaitė. Laukiame Jūsų kitais metais, liepos 11 d.

Vicemeras pažadėjo fejerverkus. O jeigu jų ir nebus, manau, visų širdelėse ugnis degs.

P.S,. Už šio straipsnio idėją dėkoju Albertui Martinaičiui. Jis man vakar, pasibaigus kursams, liepos 15 d.,  vėl parašė ir gana taip galimai piktokai, jog aš turiu aprašyti savo šeimos istoriją, juk ji labai garsi. (Prieš tai mane įtikinėjo, jog mano tėvas neva net kankliuoti nemokėjo – nors teisingai kankliuoti jis mokė visą Lietuvą – nuo savęs, o ne grojant kaip gitara…Pirmasis etnomuzikos koncertas įvyko dar 1983 m. Žemutinėje pilyje. Pamenu, nes man buvo 3 metai, ir aš pirmą kartą buvau muziejuje, ir prašiau mane nuvesti prie etnografinės sodybos – namie vartydavau etnografinių rūbų albumus, ir visas detales netgi viso Pabaltijo mokėjau mintinai. Dabar pasigaminusi juostą žinau, kad ji yra lyviško kolorito. Pasakiau kursų vadovei Arlauskienei, ji pritarė, jog čia „pamarys“, o pamario kultūra yra kuršiška – ir šiek tiek finougriška, todėl ir raštai šių kultūrų panašūs.)

Manau, jog įžvelgusi tikrumą šio pasiūlymo, aš ir atlikau gerą darbą – nes mano tėtis R. Apanavičius nors ir planavo rašyti atsiminimų knygą, to nedaro. Nes save aprašyti labai sunku. Yra bendraujama per socialinius tinklus su jo kolegomis iš Liaudies instrumentų ansamblio.

Bendrauju su pirmųjų kursų dalyviais, ekspedicijų tuometiniais medžiagos rinkėjais. Yra išsaugota 1988 m. etnointrumentologinės ekspedicijos fotografijų albumas.

Visi, kas atsimena Kelmės kursų įkūrimą, bei gali papasakoti savo tolimesnius užsidegimus – laukiu visų atsiminimų, pastabų, įžvalgų. Laikas medžiagą surinkti koncentruotai, kol vėl „Romuvos“ judėjimas nepradėjo su ruporais visų šaukti palikti kursus ir vykti garbinti medžio dvasias.

Kelmės kursuose yra kalbinamas medis – bet tai daroma kaltais, skaptais, kai gaminamės kankles, drožiame labai populiarioje sekcijoje kaukes. Atvykite. Pasikalbėkite su medžiu. Dirbdami. Bet ne fantazuodami….Siuvimo sekcijoje irgi kalbiname augalą-  liną…Juostų pynime – bendraujame su siūlais, jaučiame medžiagą. Kalbamės mes su gamta. Esame gamtos vaikai. Bet šioje vietoje reikia labai tvirtai skirti, kur yra perkeltinė prasmė. O tiesioginę – taikyti gyvenime. Kalbantis su Lietuvos Tautos dvasia – kankliuojant.

 

 

2016 m. liepos 15 dieną baigiamuoju koncertu ir paroda buvo pabaigti 4 dienas trukę jau 29-ieji Kelmės vasaros kursai (taip jie vadinami sutrumpintai.)

230 kursų dalyvių mokėsi amatų, bei etnomuzikavimo.

Be jau tradicinėmis tapusių sekcijų, šįmet kursantus pasitiko naujovę – sekcija “Naujos giesmės”.

Pirmą dieną, kaip prisipažino sekcijos viena vadovių Rita Blinstrubienė, ši sekcija nesulaukė lankytojų. Tačiau paaiškėjo, jog nerimauti nebuvo dėl ko – antrą, trečia dieną kursų lankytojai tiesiog užplūdo naująją sekciją, kurioje ne tik pasimokydavo modernaus religinio folkloro,  bet ir padiskutuodavo apie Dievą.

Kursai iš tiesų turi katalikišką pobūdį, todėl ši sekcija tik sustiprino Kelmės kursus.

Jau nuo 1990 metų kursuose įsteigta religinio apeiginio giedojimo sekcija, kurioje gaivinamas senasis “kantičkų” giedojimas, kursantai supažindinami su Žemaitijos šventųjų kultais “patronų” giesmėmis.

Paskui Alfoną Motuzą jau kursuose įsijungęs jaunimas. Šįmet ragų ir kitų ritualinių instrumentų sekcijai vadovavo jaunas žalpiškis, Rokas Žalandauskas, kuriam pradžią į etninę muziką davė ne tik pamaldi močiutė – būdamas vaikas buvo atvežtas į Kelmės vasaros kursus, kur susipažino su liaudies instrumentais, ragų pūtimu, bei religiniu folkloru.

Interviu etnologijos doktorantei Kristinai Apanavičiūtei – Sulikienei, kursų įkūrėjo prof. R. Apanavičiaus dukrai, kuri irgi įkvėpimą eiti etnologės keliu gavo būdama vaiku Kelmės kursuose, bei nuo 1983 metų dalyvaudama visur su tėčiu jo rengiamuose etnom,uzikavimo koncertuose, etnointrumentologinėse ekspedicijose, Rokas Žalandauskas pažymėjo:

“Mūsų jaunimas į giedotojų ansamblį susibūrė tada, kai mirė mano močiutė, kuri man gyvenime padarė įtaką – ji mane vedė į bažnyčią, mokė giesmių, vedė klapčiukauti, net esu mąstęs tapti kunigu. Tada močiutės garbei mes su pussesere, drauge jos, susibūrėme į ansamblėlį, brolis irgi groja. Taigi, taip gimė tarsi gedint, tarsi pagerbiant močiutę jaunimo ansamblis. Gal kas ir stebisi, tačiau juk pereinamumas turi būti, o ir poreikis yra. Mes jau pakviesti dalyvauti ir tarptautiniame kalėdinių giesmių festivalyje. Man dar viskas keista, nauja, aš nesuprantu. bet matyt einame teisingu keliu”, pažymi žalpiškis, ir jam pritaria Danutė Anankaitė, kuri vadovauja ritualinio giedojimo sekcijai.

Minėta giesmių mokytoja juokiasi, jog dabar ji pati vyriausia, o buvo laikas, kai buvo jauniausia. Vyksta kartų kaita.

O kaip sekėsi vadovauti sekcijai?

“Gerai. Didžiulis susidomėjimas senosiomis giesmėmis. Tiek moterų, vyrų, tiek vaikų tarpe. Baigiamajam koncertui paruošėme giedmę su Kelmės Maltiečių ordino vaikų dienos centro vaikučiais. Jie nuostabūs. Jų mokytojos irgi giedojo. Mokytojoms buvo tai netikėtas ekspromtas, nes jos nesitikėjo, jog vaikai taip tiks šioje sekcijoje. Atlikome ir 2 giesmes šv. Antanui su vyresniaisiais giedotojais- mokiniais”.

Kitose etnomuzikos sekcijose intensyviai vyko darbas šokių, ratelių, kankliavimo, žemaitiško giedojimo, smuikavimo, bandonijos, armonikos, skudučiavimo, piemenų pučiamųjų instrumentų klasėse.

Kursai neapsiriboja vien etnomuzikavimu.

Atkakliausieji gaminosi patys kankles. Sekcijos vadovas Mindaugas Dimšlys atitrūkęs minutės pertraukėlei atsigerti arbatos, pasidžiaugė, jog šįmet visi dirbantys – vyrai.

“Išsipildė mano svajonė. Turbūt jau senstu ir nebepritraukiu moterų”, – juokavo meistras.

Kankles žmonai gamino Aušros Giedrienės vyras, pats, prisipažino, su etnomuzika tiek ir teturįs bendro – per žmoną. Kanklių kontūras šio vyriškio rankose išryškėjo jau antrąją dieną. Nuo jo niekur nesitraukianti šeimos pagrandukė, kursuose dalyvaujanti nuo 4 metukų amžiaus, šiais metais mokėsi liaudiškus šokelius groti smuiku, ir parodė savo gebėjimus per baigiamąjį koncertą.

Kursų dalyvių tarpe darbavosi ir tuo pačiu metu vykusio tarptautinio folkloro festivalio “Ir paauga žali leipa” dalyviai.

Svečiai iš Rusijos (Karaliaučiaus srities), folkloro grupės “Ataman” (kazokiško folkloro ir papročių gaivinimo) dalyviai, patys turintys lietuviškas šaknis, gaminosi kaukes. Meistro  Eugenijaus Arbušausko sekcija buvo tokia sėkminga, jog kai kuriuos interesantus jis perkalbėjo rinktis kitą sekciją – perkalbinėjo vaikus, kurie gali palaukti metus du. Atkakliausiems vaikams buvo paruoštos lentelės, medis, ir jie galėjo pasigaminti nesudėtingas suvenyrines kaukes. “Tačiau matosi, jog šie vaikia yra laikę įrankius”, pastebėjo sekcijos dalyviai – sutuoktinių pora, kurie be šios sekcijos jau nebeįsivaizduoja Kelmės kursų.

“Pernai atvykome su kėdainiškiais, irgi buvome kaukių drožybos sekcijoje. Taip patiko, jog vėl atvykome, ir vėl pas E. Arbušauską. Kitur galvojome, bet vėl pas jį.”

Pats Eugenijus Arbušauskas neslėpė pasitenkinimo, jog pas jį grįžo pernai metų kursantai.

“Tai rodo jų begalinį pasiryžimą tobulėti toliau. Nes tu gali gerai amatą išmokti tik jeigu jį toliau tobulini”, pažymėjo tautodailininkas.

Vytinių juostų pynimo sekcijos vadovė tautodailininkė Irena Arlauskienė sulaukė motyvuotų sekcijos dalyvių, kurios pasiryžę išmoktą gebėjimą skleisti savo bendruomenėse.

Kėdainiškė Loreta Steponavičienė prieš kelerius metus pas Ireną Arlauskienę išmokusi šio amato – šiandien pati pripažinta tautodailininkė. Ji su ašaromis dėkojo savo Mokytojai per kursų uždarymą. Kitos moterys taip pat seka šiuo pavyzdžiu, ir atkakliai mokinosi vyti juostas.

Alma Meškienė iš Šaukėnų pati vadovauja amatų užsiėmimams vietos Kultūros centre. Nusprendė apsimokyti šio amato, kad galėtų savo 30 moterų parodyti, ir perteikti.

“Gyvenau 8 metai emigracijoje, visko ten mačiau, bet dabar grįžau, ir užsiimu tokia visiems naudinga švietėjiška veikla. Ką mes veikiame su moterimis? Viską – mes mezgame, siuvinėjame, o dabar pabandysime ir šio amato. Mano dukra irgi audžia juostas. Nors dirba teisinį darbą….Tai gyvenime nemaišo, ką išmoksi, tu panaudosi gyvenime visada”, džiaugėsi pasakodama apie savo bendruomenės moteris Alma.

Pavydėtinas Almos aktyvumas, ir užsidegimas. Ji suvertą juostą ant kortelių (yra vejama juosta senoviniu būdu) veždavosi namo, ir pindavo iki vėlyvos nakties.

Su kursantėmis mokėsi ir riešinių bei siuvinėjimo sekcijos vadovė Jolanta Gečienė.

Kursantės juokėsi, jog mokytoja ruošiasi jubiliejiniams kursams – kai gali būti juostų sekcijoje reikės dar vienos mokytojos. Riešinių sekcijoje mergaitės siuvinėjo, mezgė riešines.

Labai populiari buvo tradicinio siuvimo sekcija, kuriai vadovavo Justina Žebelienė.

Moterys ir netgi vyrai siuvo marškinius, senovinius archeologinius rūbus – o jie naudingi turėti dirbant muziejuose, kultūros centruose, vedant edukcijas, todėl tokia sekcija yra būtina ir labai naudinga kvalifikuotis atvykstantiems kursantams.

Drabužius Kėdainių amatų centro Arnetų namams svajojo pasiūti ir L. Steponavičienė, kuri dėl apkrovos kursuose net nepriėjo nusipaišyti lekalų. Todėl L. Steponavičienė svarsto galimybę surengti mini siuvimo kursus Arnetų namuose, pasikviečiant Justiną Žebelienę.

Kursų sklaida – akivaizdi. Kursantai pasibaigus kursams tiesa pasklinda po visą Lietuvą, tačiau kai kurie toliau palaiko glaudžius metodologinius, kultūrinius ir netgi mokslinius ryšius.

Jonas Chockevičius jau 4-ius metus vadovavo folkroko sekcijai, o joje lankė tos pačios Tauragės merginos, kurios 2013 m. pas jį dalyvavo. Taigi, kursantės tobulina folkroko įgūdžius. Vadovas baigiamojo koncerto metu jau buvo išvykęs namo, nes jam gimė sūnelis, kuris yra mažutėlis, kursantės pačios vienos labai švariai atliko 2 kūrinius, kurių vienas – sudėtinga sutartinė.

Kursų atidaryme žodį tarė valdžios atstovai. Jie palaikė kursus ir jų metu, apžiūrėjo visas sekcijas.

Kelmės rajono vicemeras Izidorius Šimkus prisiminė, jog teko dalyvauti pirmųjų kursų atidaryme, jų pradėjimo darbuose, kartu su kursų įkūrėjais, taip pat ir R. Apanavičiumi.

Kelmėje kursai ir įsisteigė, dėl buvusios labai palankios tuometinės rajono valdžios, kuri skatino etninę kultūrą, kai kituose rajonuose buvo dar bijoma šios temos, dėl sovietų vykdytos lietuvių nutautinimo politikos, draudžiant etninę kultūrą, autentiškus intrumentus, religiją, folklorą, etnologiją.

Susiję:

http://www.kelme.lt/lit/Kelmeje-atidaryti-29-ieji-Zemaiciu-etnomuzikavimo-ir-tradiciniu-amatu-vasaros-kursai

http://www.kelmiskiams.lt/zemaiciu-etnomuzikavimo-ir-tradiciniu-amatu-kursai-nepraranda-populiarumo-nes-valstybe-prasideda-nuo-kulturos/

http://www.kelmiskiams.lt/atidaryti-28-ieji-vasaros-kursai/

http://siauliukrastas.lt/?data=2013-06-29&rub_raj=1141131318&id=1372417735&pried=2013-06-29