Kelmės vasaros kursai – Lietuvos gaivinimo projektas

Posted: July 16, 2016 in Uncategorized

R. Apanavičiaus etnokultūrinis sąjūdis – KGB nekuruotas(kaip pvz. Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis) ir per romuvius naikintas Lietuvos Atgimimo Etnokultūrinis Sąjūdis. “Šiaulių krašto” nuotrauka.

Kelmės vasaros kursai prasidėjo kartu su politiniais sąjūdžiais- kai buvo siekiama atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.

Kelmės vasaros kursų įkūrėjai Romualdas Apanavičius, Algis Krutkevičius, ir kiti entuziastai turėjo viziją, jog per etnomuzikavimą įmanoma atgaivinti Lietuvą ir netgi visą Baltijos arealą iki pat Karelijos.

Kelmės kursai 1986-1987 m. kai gimė jų idėja, turėjo paslėptą politinę mintį – bet ji niekada nebuvo viešai išsakoma.

„Dainuojanti revoliucija“ niekada nebūtų atgaivinusi Lietuvos, jeigu jai nebūtų pritariama kanklėmis, daudytėmis ir skudučiais iš Kelmės.

Kelmėje tuo metu su iniciatyva iš sostinės , iš Apanavičiaus etnomuzikologijos mokslinės mokyklos, kilęs etnomuzikologijos sąjūdis apėmė kaip virusas ne tik visą Lietuvą, Baltijos arealą (Suomijoje nuaidėjo, jog suomišku pavydzžiui yra įkuriami vasaros kankliavimo kursai – suomiai iki šios dienos didžiuojasi ir visuose kanklių ir etnomuzikos žurnaluose tai pabrėžia), bet pasibeldė ir į Amerikos lietuvių širdis.

Nors buvo sovietmetis, geležinė uždanga vis dar veikė, o vizos į Tarybų Sąjungą buvo išduodamos po ilgos patikros, 1989 m., antruosiuose kursuose jau dalyvavo JAV lietuviai – jų buvo 5, bei dar viena vyresnė moteris, kurią mokiau teisingai ne su vienu pirštu, kankliuoti, o braukti nuo savęs. Jos buvo iš Klyvlendo. Labai įdomus sutapimas, jog viena lietuvė buvo Klyvlendo Apanavičių, kurie yra tiesioginiai Kelmės kursų įkvėpėjo, įkūrėjo Romualdo Apanavičiaus, giminės, kaimynė. Ji pasakė mažajai Kristinai Apanavičiūtei apie tai, tačiau ji nesuprato, apie ką „amerikonkos“ kalba. Amerikos lietuviai atvežė žinią apie save. Ir iš tikrųjų – Klyvlendo Apanavičiai į Lietuvą atvyko jau 1991 m. ir Lietuvos Apanavičiai galėjo apkabinti seniai dingusią, ir vėl atsiradusią giminę. Bėgdami nuo nacių, Kauno Panemunės Apanavičiai dar 1943 m. atsitraukė iš Lietuvos, kartu su išgelbėtuoju ir Laptevuosna neišvežtu Marijonu Apanavičiumi, Lietuvos žvalgybos karininko, Lietuvos kariuomenės iš žvalgybos kūrėjo, Kėdainių apskrities šaulių vado, tautininko, bei Kėdainių Kalnaberžės nusikaltusių vaikų internato mokytojo, Juozo Opanavičiaus (1892-1942, Rešiotai, lageris), Romualdo Apanavičiaus dėdės, tėvo Zigmo brolio, sūnumi.

Birbynininko, etnologo, Lietuvos ansamblių „Sutartinė“ ir LRT liaudies instrumentų ansamblio įkūrėjo ir vadovo pusbrolis Raimundas Apanavičius visą laiką dalyvavo JAV lietuvių etninėje veikloje, priklausė folkloro kolektyvams. Apanavičių šeima Lietuvą ir jos etninį paveldą gaivino net iš už Atlanto. Raimundo Apanavičiaus vaikai Vytas, Audrė – aktyvūs folkloro bei sporti draugijų dalyviai, 1991 m. jie atvyko su lietuvių sporto komandomis į Pasaulio Lietuvių sporto žaidynes.

Todėl ne keista, jog nuo vaikystės birbynę rankose laikęs R. Apanavičius, 19 metų būdamas su Žygeiviais grojęs slaptuose jų renginiuose, įkūręs „Sutartinę“, bei apvažiavęs pusę pasaulio, kol „leido“ vizas kontroliuojančios TSRS slaptosios tarnybos (vėliau apie 20 metų nebeleido, nes buvo pripažintas „pavojingu“ ir potencialiai galinčiu likti užsienyje – nors niekada šia galimybe nepasinaudojo, nes kaip sakydavo prof. Apanavičiaus tėvas Zigmaas Apanavičius „į Ameriką? Ne – mano sūnus knygos į kūjį nemainys“. Kelmės kursų įkūrėjo tėvas žinojo, kokį pragarą turėjo praeiti jo brolio Jurgio šeima, kai pateko į Ameriką – išsilavinę žmonės dirbo šachtose, fabrikuose, kol legalizavosi.), įkūrė ir Kelmės kursus.

Kuriant šiuos kursus, reikėjo neįtikėtino lankstumo.

Buvo dar tik pats „atšilimas“, o nuo Gorbačiovo laikų buvo prasidėjusi „perestrojka“.

Kursų tarptautiniam pobūdžiui įrodyti buvo pasitelkti tautų draugystės argumentai, o užsienio svečių apgyvendinimui paskelbtas konkursas. Visus metus iki kursų pradžios Vykdomojo komiteto, kuriam vadovavo dabartinis Kelmės vicemeras Izidorius Šimkus, nariai, vaikščiojo po namus ir vykdė apžiūrą – konkursą. Buvo atrenkami geriausiai susitvarkę namai, jiems buvo liepiama apsiželdinti aplinką, kad parodytų užsienio svečiams, kaip gražiai Kelmė gyvena.

Kursai buvo organizuojami aukštumoje. Zenonas Mačernius, pamena Romualdas Apanavičius, likus visai mažai laiko, ir pamatęs, jog pieva palei bendrabučius negraži, nurodė greitai užsodinti veją. Kas ir buvo padaryta. Vadinasi, anekdotai apie sovietinių laikų planavimą, kuris būdavo įgyvendinamas 100 proc. yra ne iš piršto laužti.

Nors Zenonas Mačernius prašė nepasiduoti provokacijoms, neerzinti sovietų valdžios, – aišku, jis privalėjo apsimesti, jog jis prie tautinio sąjūdžio, kuris Apanavičiaus ir jo kompanijos buvo vykdomas per etnomuzikavimą ir etnologijos mokslo atgaivinimą,- yra „ne prie ko“ – bet kursų organizatoriai jo neklausė.

Todėl 1988 m. Kelmės kursuose suplėvesavo 3 vėliavos – Lietuvos „geltona žalia raudona“ (Pirmas oficialus vėliavos iškėlimas Lietuvoje – anksčiau už Šaulių sąjungą ir Sąjūdį), Kelmės kursų (baltame fone vaizduojamos kanklės) ir Romuvos (nes romuviai dalyvavo kartu, vėliau jie supykę atsiskyrė, 1989 m. važinėjo po Kelmę ir per ruporus agitavo palikti kursus – kuo tai ne sovietų, KGB ir kitų slaptųjų tarnybų jau matytas darbas? Pamenate – Šiluvoje sovietai arba per atlaidus per ruporus per „aktyvius komjaunuolius“ „ragindavo palikti tuščią veiklą“ ir „kibti į socialiastinio rytojaus statymą“.)

Kelmės kursuose romuviai 1989 m. ragindami palikti kursus, ir rėkaudami tai per ruporus iš pravažiuojančių automobilių, bei specialaus po kursų teritoriją važinėjusio autobuso – akivaizdžiai vykdė slaptųjų tarnybų užduotis, nes į Kelmės kursus veržėsi nei daug nei mažai – 1100 dalyvių iš Lenkijos Punsko krašto (2016 m. vėl Punsko lietuviai dalyvavo), Karaliaučiais lietuviai (2016 m. jie vėl čia), JAV ir Kanados lietuviai (2016 m. net 3 lietuvių  šeimos dalyvavo iš šių užjūrio valstybių!) bei aktyvus jaunimas ir senimas iš visos Lietuvos. Sugalvoti su ruporu vaikyti kursų dalyvius galėjo tik spectarnybų apmokyti žmonės, kuriems be to turėjo būti garantuota laisvė veikti, bei kad milicija jų nesuiminės, kai jie trukdys oficialų Vykdomojo komiteto globojamą renginį. Vadinasi, romuviai buvo globojami aukštesnių struktūrų, ir apie tai jie nelabai mėgsta kalbėti, vaidindami savaiminį niekieno neglobotą, bet prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią, persekiotą KGB, kovojusią organizaciją, kurios ir KGB tikslas buvo vienas – sunaikinti katalikų Bažnyčią, kuri buvo lietuvybės gaivinimo židinys. 1990 m. atkūrus Neprikjlausomybė ir pilnai atsikūrus Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, romuvių veikla pasidarė beprasmė – jie nebeturėjo kam, oponuoti. Šiuo metu ši saviveiklos kuopelė vis tiek prieina prie valstybės resursų, aktyviai veikia skaldomąjį ir ardomąjį darbą, taip pat per prokuratūras persekioja Apanavičiaus mokinius (Švenčionių užsakomosios baudžiamosios bylos prieš Reginą Mikštaitę – Čičiurkienę ir Zigmo Zinkevičiaus anūkę, abidvi – VDU etnologes – atvejis, į kurį teko kaip teisininkei įsikišti, surašius 10 skundų, bylą nutraukti. „Etnologe“ prisistatanti biologė pagonė Balčiūnienė dabar nebedirba šioje srityje, jai šios dvi specialistės maišė gyventi. Tokie „specialistai“ romuviai apraizgę visą Lietuvą, o naikinant etnologiją, šie romuviai vėl įgauna jėgą, nes gali rėkauti, jog „trūksta specialistų ir nėra kam dirbti“.)

Gandai apie Etnokultūros Lietuvos Sąjūdį, kuris nebuvo kuruojamas KGB, o veikiau orientavosi į Suomijos, Skandinavijos bei pasaulio modelį – jog kažką atgaivinti galima sukūrus židinį, nuo kurio liepsna pasklis į visą Lietuvą ir pasaulį (naudojamas ne uždaras pagonių modelis, kai jie pasielėpę miškuose garbina medžių dvasias, bet veikiau krikščioniška ideologija, Biblijose paskleista tiesa, apie žiburį, kuris nekišamas po lova – o toks žiburys buvo sovietų paneigta lietuvių etnokultūra, kuri su balto-slavų arealu sudaro ženklų pasaulio etnokultūros paveldą, ir jame užima ženklią vietą) – sklido po visą Lietuvą.

Prasidėjus 1989 m. kursams, kursantai plūdo kas dieną. Apgyvendinama buvo mokyklose, bendrabučiuose, ant grindų, visur, kur tik žmonės tilpo. Nors romuviai agitavo palikti kursus, kursantai, kurie „per klaidą“ atvyko į kursus – o tokios buvo „amerikonkos“, tik dar atkakliau mokėsi kankliavimo, dainavimo, bendravimo – kurio joms, užaugusioms homogeniškose lietuvių bendruomenėse, trūko visą gyvenimą. Plataus lietuviško bendravimo.

Todėl romuviams pamačius, jog kursų dalyviai nesiskirsto, teko tiesiog nukelti savo stovyklos datą po kursų.

Romuvių skaldomoji veikla vykdoma iki šios dienos.

Pavyzdžiui, pavykus kažkokiame kaime padaryti nuo šių kursų nukopijuotus kurselius, Žemaitijos vaikams paskleista žinia, jog čia yra vos ne Kelmės kursų filialas ir į Kelmę neva važiuoti nebereikia. Vaikai ir nebevažiuoja. Kurseliai daromi likus keliomis dienoms iki Kelmės kursų, dėl ko vaikai jau būna pervargę ir nebevažiuoja mokytis aukštos kokybės tautodailės, ir etnomuzikavimo. Koks tų kurselių lygis, niekas nežino, tačiau ten be abejonės dalyvauja romuviečių judėjimui prijaučiantys asmenys, kurie džiaugiasi, jog bent kažkiek pavyko „nukanalizuoti“ Kelmės kursus.

Nors tokia žinia buvo skleidžiama, Kelmės Kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas 2015 m. aiškiai pasakė:

„Mes tik džiaugiamės. Juk tam šitie kursai ir įkurti, kad juos galų gale būtų galima kopijuoti, ir steigti visoje Lietuvoje.“

Nomeda Jokubauskienė pritarė:

„Mums čia galų gale „minių“, žmonių ir nereikia, kad mes nebeturėtume jiems visiems laiko, ar nakvynės. Jeigu nuspręsta vaikus atkelti atskirai į panašią stovyklą – mes už, jeigu valstybė remia – irgi gerai.“

Kursų organizatoriams aišku buvo skaudoka, kai per pusę krito dalyvių skaičius. Liūdėjo ir kai kurių sekcijų mokytojai. Dovilė Norbutaitė, žalvario mokytoja, paskutinę dieną, kai beveik niekas neatėjo į sekciją, pasakė, jog jai labai liūdna.

Kursų baigmės išvakarėse išvyko   vaikų ansamblis, dalyvavęs kursuose. Tačiau įdomiausia, jog šie vaikai teturėjo būti vieną dieną – turbūt dėl to pačio pritikinimo, jog stovyklos jau jiems pakako.

Vaikai, kurie kaip kursų dalyviai ir svečiai gavo atskirą namą sodyboje, bei maitinimą, nusprendė pasilikti.

KGB lygio agitacija ne visada veikia jautrias sielas, kurios jaučia, kas yra joms gerai.

Vaikai sodyboje muzikuodavo, „džemindavo“, dieną eidavo į Jono Chockevičiaus vadovaujamą folkroko sekciją.

Iš Tauragės 2015 m. su specialisčių grupe, kurioms apmokėjo Tauragės kultūros įstaigos kelionę (retas atvejis Lietuvoje, kai savivaldybė skiria pinigų kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimui) atvykusi „apsidairyti“ etninės kultūros propaguotoja ir specialistė Indrė pirma buvo nusprendusi važinėti kas dieną, o vaikų nesivežti. Pakalbinus ją juos atsivežti, vaikai aišku „išzyzė“ nakvoti, ir visi trys (mažiausiai – tik 4 m,.) liko dalyvauti įvairiose sekcijose. (Vaikus atsivežti kalbinau aš, nes mano galva, kursuose privalo būti vaikų, nes jie yra “atominis” elementas valstybėje – nuo jų viskas prasideda ir ant jų laikosi valstybė. Jėzus sakė tą patį-  leiskite mažutėliams ateiti pas mane, nes jų yra Dangaus karalystė. Nors mano sekcijos nebuvo, bet aš su vaikais užsiimti galėjau ir sodyboje, jeigu būčiau norėjusi. Pernai pasirinkau stebėti viską ir šiek tiek atsitraukti – nes net nesugebėta pristatyti mano indėlio aprašant Kelmės kursus mokslo monografijoje. Aš supratau, jog veikia romuviai, su savo destruktyvia ir negatyvia energija, ir juos reikia prakentėti, nes medžio dvasios nėra tokios stiprios kaip proto šviesa.)

o 2016 m. Indrės vaikai „išzyzė“ visi dalyvauti kursuose. Ir nors mama buvo pervargusi po intensyvaus kultūrinio sezono, ji pildė mažųjų reikalavimus. „Kitais metais aš nedarysiu šios klaidos – važinėti kas dieną namo į Tauragę…baisiai pervargsti“. Beje, atkalbėjau pernai ją važinėti, įtikindama pasiimti vaikus, ir likti ramiai kursuose, pailsėti Kelmėje. Žinau, ką reiškia tos kelios dienos, kai „įtranzuoji“ į liaudies kultūrą, ir nebenori niekada iš ten „ištranzuoti“. Nors aišku, gyvenimas priverčia. Bet atsilaiko stipriausieji.

Todėl kursų ugnelė ir palaikytojai yra jau ir vaikai.

Gal dėl to dėl tos atskiros vaikų sekcijos, dar 2011 m. nutarus, jog trūksta „etnodarželio“, vyksta povandeninių srovių mūšiai. Nes uždegus vaikus kursais, jie sugeba išzyzti iš mokytojų ir tėvelių, kad būtų atvežami. Kelmės kursai ir šiais metais pritraukė daug vaikų, ir puošė atmoesferą. Pernai apie tai, kad labai padaugėjo vaikų, yra pasisakęs Alfonsas Motuzas, ir nuopelnus priskyręs K. Apanavičiūtei – Sulikienei dėl labai sėkmingos „etnodarželio“ sekcijos 2013-2014m., kur buvo vykdoma plati edukacinė veikla, bei netgi paglobojami vaikai, nuvedami parvedami iš tėvų, pagirdomi arbata poilsio kambaryje, leidžiant mamoms atsipalaiduoti dainavime ar siuvinėjime.

Kadangi Kristina  Apanavičiūtė – Sulikienė, prof. R. Apanavičiaus dukra, dalyvaujanti kursuose nuo 1989 m., vadovavo panašiai į Arūno Stankaus vadovaujamą sekciją 2013-2014 m., atrodo, buvo nutarta, jog čia „dublikatas“.

Tačiau 2015m. apie 15 vaikų blaškėsi ir ieškojo šios sekcijos, ir niekur jos nerado.

Kristina Sulikienė nurodo, jog yra dirbusi Vokietijoje, Dresdeno mergaičių centre „Lucy“ vienerius metus pagal specialią „mergaičių socialinio darbo programą“, todėl ją pritaikė savo edukacinėje sistemoje, kurią ištobulino per 3 metus dirbdama Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje Kaune.

„Buvo renkami elementarūs liaudies instrumentai, kurie vaikui tarnauja kaip žaislas. Buvo surinktas toks komplektas, jog vaikas, atėjęs į tokią sekciją, nenori iš jos išeiti apie 1,5 valandos. O tas labai naudinga kursuose dalyvaujančioms mamoms. Baigęs edukacinę programą, jis kursų gale gaudavo dovanų vieną iš instrumentų – vaikus būtina paskatinti.

Prieštarauju, kad mano sekcija dubliuoja kitą – piemenų puaičmųjų instrumentų. Mano sekcijoje yra pristatomi visi primityvūs ir vaikams aktualūs instrumentai. Vaikai prisiliečia ir prie kanklių – juk į kankliavimo sekciją šitie mažutėliai eiti bijo. Yra netgi skiriamas laikas žodiniam paveldui – pasakojama, kaip atsirado instrumentai, kaip jie gaminami. Vaikams būtinas ir „pasakos sekimas“, todėl įpinama ir tautosaka.

Mano“piemenėlės“ šiuo metu paaugusios mergikės, ir jos dalyvauja jau rimtose sekcijose. Smuikuoja, groja kanklėmis. Džiugu matyti, kai vaikiukai, atvykę būdami vos 3 -4 metų, juos tinkamai užėmus, pajuto savo vietą kursuose. Realiai, kursai nėra pritaikyti 3 metų vaikams – o aš turėdama patirtį dirbant su labai mažomis mergaitėmis (Vokietijoje tikslinė mergaičių grupė buvo 6-10 m.), pritaikiau ją kursuose. Kai dirbau muziejuje, gandas apie mano edukacijas pradėjo sklisti per darželius, lopšelius, ir mano pagrindiniai mokiniai pradėjo darytis 3-5 metų vaikai. Su jais dirbant reikia ypatingo pajautimo, nes jų vidinis pasaulis yra labai pažeidžiamas, kai kurių tokio amžiaus vaikų – labai sudėtingas.

Pamenu, kaip 4 metų vakarė edukacijos viduryje prie manęs priėjo ir pasakė į ausį:

„Aš esu Vakarė. Nes aš gimiau vakare…“

Ji buvo liūdna. Aš jai atsakiau: „Tai puiku! Tu ateityje pasirink darbą po pietų. Ryte išsimiegosi, o vakare nueisi padirbėti, kai bus tavo laikas!”

Po edukacijos mokytoja man pasakė:

„Vakarė prašė perduoti, kad mokytoja jūs labai gera, nes JŪS JĄ SUPRATOTE“.

Kristina480x580-e1310655759623

Mažų vaikų vidinis pasaulis yra paslėptas, o jį atskleisti reikia ypatingų sugebėjimų. Tačiau atidarius tą lobių skrynelę, galima tą turtą paskleisti po visą Lietuvą. Todėl švietimo įstaigoms vadovauja babos – jagos, kurios valdo pavaldinius panašiai, kaip KGB laikais. Šita problema – nedesovietzuotos Lietuvos- išlieka. O desovietizaciją aš suvokiu perkeltine prasme – kad reikia išoperuoti KGB raugą iš smegeninių. Nebūtinai toms struktūros priklausęs žmogus bus blogas – geriausias pavyzdys yra Vykdomojo komiteto buvęs vadovas Izidorius Šimkus. Tokių žmonių nereikia nei desovietizuoti, nei perkeisti – jie visada dirbo Lietuvai. Tie, kas žlugdo jaunąją kartą, kas ją gniuždo, o vėliau siūlo „planą Lietuvai“, – tokius reikia liustruoti,netgi jeigu jie gimę šiais laikais. KGB raugas pasėtas kaip virusas, ir jis yra labai gajus. Tačiau tokie Kelmės kursai tą blogio sėklą naikina. Visų pirma su darbu, ramybe, visomis tomis katalikų tikėjimui būdingomis savybėmis.

Padirbėjus mažų vaikų, piemenaičių, (taip pat į šią sekciją mokinius atsiunčia Jonas, kuris sako „jau padžiazavome, parokavome, dabar bėkite etninės muzikos pasimokyti, tai yra labai svarbu,  nes ir mes „Thundertale“ naudojame liaudies  instrumentus),mergaitės vėliau nori sugrįžti, ir žino, jog yra ir joms vieta šiuose kursuose. Vokietijos socialinio darbo mokslininkai yra pastebėję, jog tam tikro amžiaus mergaitės gėdijasi tiek mokytojų vyrų, tiek ir berniukų, todėl kartais šie vaikai lieka neišlavinti – dėl to, kad bijo bendrauti.Todėl tokiems vaikams yra sukuriama jauki ir jiems pritaikyta speciali atmosfera. O švelnūs berniukai, meniški berniukai, tokiose grupėse pritampa. Ši sistema plačiai taikoma Vokietijoje, ir ji pasiteisino Kelmės kursuose, todėl turėtų būti tęsiama.

„Etnodarželio“ sekciją sugalvojo kursų organizatoriai ir prof. R. Apanavičius,pamatę, jog vaikai blaškosi, arba neleidžia tėvams edukuotis. Todėl manau jubiliejiniuose kursuose privalės būti tokia sekcija, ir apie tai jau aptarta su Nomeda Jokubauskiene.

„Į mokytoją orientuotas“ pedagogikos modelis – sovietinė atgyvena, vis dar gaji Lietuvoje

Jeigu Arūno Stankaus draugams ar pačiam A. Stankui atrodo, jog kažkas neva kažką dubliuoja, pasakysiu, jog man, kaip gyvenusiai ir dirbusiai Vakaruose, iki šios dienos yra keistas ir nesuvokiamas „į mokytoją orientuotas“ pedagogikos modelis – kai konkreti veikla siejama su konkrečiu žmogumi. Taip neturi būti, nes konkreti veikla yra orientuojama į lankytoją, klausytoją.

Mano edukacijoje, be to, konsultuojami mokytojai, kultūros darbutojai, kurie į užrašų knygeles užsirašo, kaip sukurti tokią edukaciją, ją pritaikyti, kur ir kaip susipirkti šiuos elementarius instrumentus. Nusifotografuoja instrumentus, užsirašo liaudies meistrų kontaktus, vėliau tikrai pas juos perka instrumentus, moka normalią kainą – taip pakelia ir liaudies meistrų veiklos lygį, suteikia jiems darbo.

Mokytoja Vidilija iš Žemaitijos, 2013m. kruopščiai išklausiusi mokytojams skirtą edukaciją, sukūrė folkloro ansamblį, laimėjo regiono turą. Todėl rezultatai akivaizdūs. Mokiniai užsisakė pas Žemaitijoje veikiantį liaudies meistrą TIKRUS lumzdelius, mokėjo pilną kainą, meistras norėjo nuleisti, pritaikyti nuolaidą, vaikai pasipriešino, ir pasakė, jog tuomet neskambės. Vėliau ir laimėjo konkursą su tais lumzdeliais, už kuriuos mokėjo pilną kainą. Meistras buvo pamalonintas tokio dėmesio, sakė, jog tai yra stebuklas – lumzdelius užsakę mokiniai…

Į mokytoją orientuojant veiklą  – ir įvardijant, kad sekcija yra tokio ir tokio žmogaus, tokia sekcija pasmerkta tvyroti pelėsiuose ir stagnacijoje. Laikas pripažinti, jog mergaičių socialinis darbas tikrai egzistuojanti mokslo šaka. O Kelmės kursuose K. Sulikienės sekciją daugiausiai lankė mergaitės, berniukų koncentracija buvo mažesnė. – Nors jie nebuvo atstumiami. Tiesiog mažos mergaitės renkasi mokytoją moterį, berniukai – vyrą. Tokia yra mažųjų psichologija.

Šiais metais paglobojau “besiblaškančius“ 10 vaikučių iš dienos centro, parodžiau savo turimą edukacinį krepšį, nuvedžiau juos į religinio giedojimo sekciją. Taip gražiai užsiėmėme, kad jie ir pagiedojo, ir išmoko tarškinti tarškynes, groti skudučiais, lumzdeliais, pažaidėme vaikiškų liaudies žaidimų. Mokytojų paklausiau iš Maltiečių ordino, ar joms ir jų vaikučiams būtų naudinga tokia speciali vaikučių sekcija, atsakė, jog tai yra labai svarbu. Betarškinant barškalais, mokytojos, kaip ir etnodarželin ankstesniais metais atvesdavę vaikus tėvai, 10 min išėjo pasivaikščioti, pabuvo atskirai, pailsėjo nuo visos dienos priežiūros atsakomybės. Kursuose yra toks didžiulis intensyvumas, jog reikia ieškoti poilsio momentų. Gerai, jeigu tam sudaromos specialios sąlygos.

Kursai visada buvo orientuoti į žmogų – kursų lankytoją. Asmenybių kultai, kurie vis prasiveržia kursuose, yra neleistini ir tvarkytini. Nes į lankytojus orientuoti kursai turi ateitį ir perspektyvą.

Būtina pasamdyti daugiau mokytojų, paruošti daugiau medžiagų ir kabinetų – kad visi kursų dalyviai galėtų mokytis ką užsibrėžę, be jokių apribojimų

Manau, tvarkytina ir kanklių gamybos sekcija. Šiuo metu mokytojas M. Dimšlys prisipažino, jog jam net 8 lankytojai yra per daug. Sveikintina, jog mokytojas žino savo galimybes. Todėl būtina mąstyti apie „atsarginį“ mokytoją, ir atsarginius medžio ruošinius. Šiais metais tik 4 vyriškiai gaminosi kankles. Ir tokiam žmonių skaičiui tebuvo pritaikyta darbo vieta. Pamąstykime – o jeigu atvyks vieno ansamblio kolektyvo nariai, kokie 12 žmonių, kurie bus užsibrėžę per kursus pasigaminti kankles, nes taip įsivaizduoja savo tolimesnę folkloro veiklą? Ir ką – sakysime, jog ne atleiskite, nėra medžio, nėra stalų, nėra mokytojų? Manau, jog būtina suvokti realybę – kad kursai vieną kartą metuose, o analogo Lietuvoje – nėra. Todėl būtina palaikyti tiek prestižą, tiek ir kursų lygį – kad jis atitiktų 1988-1989 metų lygį, nes mes negalime eiti atgal, gyvenimas juda į priekį, orientuokimės į progresą, neskatinkime regreso.

Nes jubiliejiniai kursai gali pritraukti arti 500 lankytojų. Ir mes turime kursus orientuoti į lankytoją, kad nebūtų besiblaškančių ir nežinančių kuo užsiimti dalyvių – kad būtų taip, kaip kad buvo 1988-1989, kai visi norintys galėjo pasigaminti kankles. Tai yra pamatinė Kaustineno kursų idėja – kad kursų dalyvis išmokęs kankliuoti, vėliau ir kankliuotų visus metus. Jeigu kursai tikrai negalės priimti visų norinčių – paruoškime kanklių su nuolaida pardavimui kursuose. Galima išspręsti realias situacijas su didžiuliu lankstumu. Kanklės turi būti prieinamos kiekvienam norinčiam, nes vienintelis dalykas, kuris yra unikalus lietuvių tautai, ir kas skiria netgi iš viso baltų ir slavų arealo – yra būtent kanklės. Tai mūsų tapatybės neatsiejama dalis, visada buvo ir bus.

 

Nepritariu bandomai paskleisti „jaukių ir uždarų“ kursų idėjai, nes „srautas“, norint atgaivinti tautą, kad ji nenumirtų- dabar juk tikslai kiti, Nepriklausomybę atkūrėme, bet Tauta ir Valstybė miršta – turi būti etninės kultūros sklaidos „masiškumas“, nebijant šios sąvokos.

Jeigu pavyzdžiui šachmatininkai, neskleistų šachmatų žinios, ši sporto šaka, kuri beveik neremiama valstybės, būtų jau išnykusi.

Todėl kanklių judėjimas, kuris buvo pradėtas Kelmėje, turi išlaikyti masiškumo siekį, nes Suomijoje kankliuoja visi, o kanklių seminarai yra ne kažkokios išskirtinės grupelės prerogatyva, kaip vėl bandoma padaryti čia Lietuvoje, bet kiekvienam suomiui prienama etninės kultūros sritis. Dabar romuviai vėl bando uzurpuoti kankliavimą, padaryti tai kaip šou reginį. Dirbdama muziejuje, turėjau šią problemą, kai mano kolegė – pagonė – užrakindavo kankles ir paslėpdavo raktą. Manau, romuviai tiki tuo, jog tik jiems medžių dvasios patikėjo kankles. Tačiau tai yra kliedesys, ypač tautoje, kurioje nuo seno buvo kankliuojama, o kankles tremtyje lietuviai ilgėdamiesi namų, pasigamindavo netgi iš stalčių (daugiau informacijos buvo P. Stulgos vardo muziejaus rinkiniuose ir ekspozicijose.)

Apžvelgus kursus, matyti, jog jie ir išlaikė kursų charakterį, ir nuolat atsinaujina, keičiasi, kas yra gerai, nes, vadinasi, šie kursai turi gyvybės užtaisą savyje, ir šių kursų reikmė yra – į lankytoją orientuotis.

Kuo greičiau tai suvoks neretai „pasikėlę“ ir pasipūtę, „vieninteliais ir nepakartojamais“ save laikantys  kai kurie kursų mokytojai – tuo bus geriau.

Kai bijoma, kas bus kas bus jeigu užplūs lankytojai – nieko nebus, tiesiog reikės karūną, kuri dabar spindi (AŠ AŠ ESU KURSŲ MOKYTOJAS, MAN DUOKITE KUO GREIČIAU GERIAUSIOS ŽUVIES IR TĄ PATIEKĄL, KURĮ VAKAR UŽSAKIAU, KODĖL JŪS UŽSAKYMO PRAŠOT ŠIANDIEN, KUR VAKAR DIENOS LAPAS??KODĖL JŪS TAIP LĖTAI APTARNAUJAT? O KUR MANO ŠAUKŠTAS, ATNEŠKITE MAN ŠAUKŠTĄ, IR KUO GREIČIAU!!!NORIU SALDŽIOS SRIUBOS, NETINKA MAN ŠPINATŲ IR ŠALTIBARŠČIAI, GIRDIT, PRIE ŠIO STALO SALDŽIOS SRIUBOS, KUR TA SRIUBA?) paslėpti po žemaitiška skara, pasiraitoti šiurkščius lininius marškinius, pasistatyti šalia 2-3 pameistrius, ir dirbti dirbti dirbti vardan tos Lietuvos.

Kol kursų mokytojas kaukši su šakute valgykloje, nes barmenas „ne tokį“ patiekalą atnešė arba kai kursų mokytojas 20 minučių renkasi ir negali išsirinkti organizatorių apmokėto patiekalo (kai dalyviai net neturi laiko pavalgyti, nes bijo pražiopsoti ir nespėti į sekcijas, taip pat kai kursų dalyviai moka patys už save – o mokytojas juk gauna algą, nes jo sekcija lankoma, ir sumokėtas dalyvio mokestis…), kursuose gal yra dalyviai, kurie laukia kaip maisto – tik ne fizinio, o dvasinio – savo kurso mokytojo. Su jo turimomis žiniomis.

Pastebėtina, jog kursuose drausmės neretai stringa neretai mokytojams, grupės nėra perpildytos, bet vadovai neretai dingsta ir nepasirodo kokią valandą. Kursų dalyvių progresas stringa, ir pagaminama mažiau produkcijos, išmokstama mažiau. Pavyzdžiui, siuvimo sekcijos vadovė Justina Žebeliene dirbdavo iki nakties, o sekciją atidarydavo net anksčiau, apie 8  valandą. Nes bijojo, jog jos kursantai nespės pasisiūti, ką užsibrėžę. Justinai talkino jos vyras, kuris nesitraukė visas kursų dienas, ir padėjo jai. Tačiau kitų mokytojų elgesyje šio užsidegimo nebėra, jie tarsi sustojo laike, juos pagavo kursų rutina, jie įprato prie kursų, ir nebejaučia jokio entuziazmo. Ir tas matyti kai kurių mokytojų elgesyje, o šiuo elgesiu šie mokytojai atstumia potencialius sekcijos lankytojus.

Ši specialaus sabotažo technologija gali būti ir nedraugiškų trečiųjų jėgų darbas – pavyzdžiui, visur Lietuvoje į etnokultūrą besikišančių romuvių „technologijos“, „kuo mažiau skleisti etninę kultūrą“, – nes juk Tauta turi miegoti, nes atgimusi tauta prisikels, Lietuva – suklestės. Nes toks elgesys sudaro įspūdį, jog mokytojai nepasiruošę arba nemotyvuoti. Eugenijus Arbušauskas, tarkime, „dingsta“ tik 5-7 min. tarpsniui: išgerti arbatos, kavos, užkąsti sumuštinį. To paties reikalauja iš savo sekcijos dalyvių. Tokių dalykų kursuose neturėtų būti, ypač dejavimų, kaip mažai mokama. Kodėl tuomet brangiai apmokamas ir populiarus muzikantas Jonas Chockevičius, grojantis žinojome grupėje, nedejuoja, kad „jam mažai mokama“, kodėl jis džiaugiasi kvalifikaciniu diplomu, kurį gauna ne tik kaip sekcijos vadovas, bet ir kaip 32 valndas išklausęs kursų dalyvis?

Be to, kodėl jau 4 metus jis nuo ryto iki vakaro pagal numatytas valandas visada randamas savo sekcijoje? Atsakymas turbūt matosi per baigiamuosius koncertus – 4 metus jo sekciją lankę vaikai, dabar jau jaunuoliai, greičiausiai per jubiliejinius kursus jau galės įrašyti kompaktinę plokštelę, kuri dėl kokybės netgi būtų perkama. Yra išbaigtumas, nugludinimas, matosi kruopštus darbas. Nors pats J. Chockevičius uždarymo koncerte nedalyvavo, tačiau ir be jo komentarų aišku, jog folkrokeriai dirbo labai sunkiai, ir kruopščiai.

Apie vidinę drausmę mokytojai turi pagalvoti, ir nerodyti blogo pavyzdžio kitiems. Apie tai kalbėjau su kai kuriais mokytojais, gal jie įsižeidė, bet vėliau drausmės nebepažeidinėjo.

Girdėjau kursuose ir nuomonių, jog neva Lietuvoje labai mažai moka, todėl stengtis neverta. Paaiškinau, jog šiuose kursuose garbė yra dalyvauti, ir į jų vietą atsirastų norinčių, jeigu netenkina sąlygos. Tada buvau apkaltinta kalbant liberalizmo terminais. Tačiau aš paaiškinau, jog aš pati dirbčiau nemokamai, jeigu povandeninės srovės pagaliau leistų man vykdyti savo susikurtą edukacinę programą. Man ne pinigai svarbu – man svarbu užkurti Lietuvos gaivinimo ugnį, nes ją užkūrus, Lietuva ir suklestės.

Kaip yra pažymėjęs Arnas Arlauskas, vienas „įelektrintas“ kultūrininkas vėliau, išvykęs iš Kelmės, „įelektrina“ kitus 7 žmones.

„Kokią dar skaičiuoklę, kokius dar „įrodymus“ apie „projekto tęstinumą“ ar „naudą“ turime pateikti ministerijai? Jeigu atvyko 200 žmonių, jie paskleis žinią 1400. Jeigu atvyks 1000, bus apšviesti apie etninę kultūrą 7000. Skaičiuoja tegul patys“.

Ir iš tikrųjų – Kėdainių atstovė Aušra Giedrienė atvyko 2012 m. pirmą kartą, su mažąja dukrele. Apie Kelmės kursus pasakiau jai Kernavės archeologijos festivalio metu. Ji sakė, jog jai labai trūksta kažkokių kursų, jai va taip prieit ir  kažką kaip muziejuje žiūrėti nepriimtina. Ji norinti mokytis, nori parodyti ir savo vaikams kažką. Tada papasakojau apie Kelmės kursus.

Nuo 2012 m. kėdainiškiai tiesiog šturmavo kursus. Kėdainiuose žinia apie kursus pasklido kaip virusas. 2016 m. baigiamojo renginio metu Nomeda Jokubauskienė pažymėjo, jog Kėdainių atvyko net 2 grupės. Ir joms yra dovana – kursų kalendoriai, paprašyta atvežti trečią grupę, greičiausiai, prašymas bus išpildytas…

Apsimokinę kursantai įsteigė Kėdainiuose Amatų centre veiklas. Loreta Steponavičienė gavo tautodailininko pažymą kaip tradicinių vytinių juostų pynėja. Juostas pina net jos 10 metų dukra, ir veda suaugusiesiems edukacijas, kurių šie noriai klausosi. Kursų baigimo metu su džiaugsmo ašaromis buvo paskleista ši žinia – jog Kelmės kursai ne tik gaivina dvasinį paveldą, bet jie šiais nelengvais laikais, kai žmonėms reikia galvoti, kaip išgyventi, sukuria netgi darbo vietą, kuri yra paklausi.

Kursų įkūrimo idėja irgi turėjo šį užtaisą – kad įelektrinti etnokultūrininkai įkurs ansamblius, amatų centrus, būrelius.

Juostų pynimo mokėsi moteris, kuri pasamdyta nuo rugsėjo vesti šį užsiėmimą Kauno tautinės kultūros centre.

„Man greitai reikėjo išmokti juostas pinti, austi, aš taip ir sužinojau apie šiuos kursus – nes man būtent tiko jų pobūdis. Man per trumpą laiką reikia išmokti amatą. Ir šiuose kursuose tai įmanoma. Vėliau mane dar apmokys kolegė.“, nurodė pakaitine darbuotoja pasamdyta jauna moteris, kuri iš karto pakvietė mane į savo būrelį, bei susidomėjusi išklausė mano turimos edukacijos planą, ir pažadėjo parekomenduoti tam pačiam centrui, su kuriuo dirbant VDU teko bendradarbiauti, organizuojant mokslinę – praktinę konferenciją.

Darbo vietų kūrimas, projektų aptarimas, bendradarbiavimas vyksta tiesiog pinant juostas. Taip ir vystosi Lietuvos kultūra, gimsta, atsinaujina iš naujo.

Irena Arlauskienė, aptardama jos sekcijos dalyvių darbą (mokiausi ir aš, pernai gavau asmeninį pakvietimą, kurio negalėjau atmesti, kad ir kaip mane traukia etnomuzikavimo, o ne amatų sekcijos arba mokytojavimas, darbas su vaikais) pažymėjo, jog grįžus namo, visos turėtų pasistengti išlaikyti kompetencijas – nes visos pradinius įgūdžius įgijo, juostas -nesudėtingas ir sudėtingesnes- pagamino.

Taip pat Irenos Arlauskienės pastangas įvertinau ir supratau – nes norint toliau tęsti etnokultūros darbuotojo veiklą, būtina mokėti bent vieną amatą – to yra reikalaujama bet kurioje etninės veiklos darbovietėje…1989 m. esu išmokusi pinti šiaudeliais, su juostų pynimu dabar tvirtai moku 2 amatininko veiklas. Taip pat moku pinti ir krepšelius, tačiau reikėtų atnaujinti kompetenciją.

„Reikia toliau neužmesti šios veiklos, mokytis, bandyti, dalyvėms parodžiau internetines edukacines programas, kur galima toliau mokytis. Kurseliai , užsiėmimai žiemos metu bus ir Kelmėje, reikia stebėti Amatų centro veikos aprašą. Mes kartais laimime projektus. Tačiau geriausiai mokytis namie, arba netoliese. Kad ir pavyzdžiui kauniškiai gali važiuoti pas kėdainiškius ir kokytis. Taip ir vyksta šių kursų tolimesnė sklaida.“

Kelmiškiai savo kompetencijas toliau lavina Kultūros centre bei Amatų centre. Maltiečių ordino vaikų dienos centras savo ruožtu užsirašė Danutės Ananakaitės, kitų kursų mokytojų kontaktus, ir pakvietė atvykti su edukacijomis pas vaikučius, kas tikrai bus padatyta.

Danutė Anankaitė, kuri su vaikučiais mokėsi giedoti senovinę giesmę „Žemčiūgai“, per repeticiją net apsiverkė.

„Negaliu, kaip gražu. Kokie nuostabūs vaikučiai – kaip angeliukai“, apie Maltiečių dienos centrą lankančius mažiau pinigėlių turinčių šeimų vaikučius pasakė mokytoja, ir giesmininkė, etninės kultūros puoselėtoja iš Pakražančio Kultūros centro.

Pagyvenusiųjų bei neįgaliųjų integracija kursuose

Kursuose dalyvauja ir senyvo amžiaus žmonės. Jie džiaugiasi, jog jų niekas nediskriminuoja, jog molį žiedžia ir senas, ir jaunas, krepšelius iš vytelių pina ir vaikutis, ir bobutė. Vienas vyresnio amžiaus vyras kursuose išmoko groti smuiku. Šiais metais tobulino įgūdžius. Paklaustas, kaip sekėsi, juokėsi iš savęs, kad „vietoje stoviu“. Tačiau doc. Gaila Kirdienė pabrėžė, jog tai ne tiesa, nes visi dalyviai padarė ženklią pažangą. „Gal žmogus kuklinasi, arba nemato savo progreso, ką aš, ilgametė sekcijos vadovė, puikiai matau. Šita sekcija pritraukia ir pažengusius, ir visai pradedančius. Tai yra atgaiva tiek dalyviams, tiek man, dėstytojai, ir mokslininkei, kuri turi labai mažai laiko atsipalaidavimui. Kursai – visos šeimos atostogos, dirbant. Atvažiuojame su visa šeima“.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojos vyras etnomuzikologas Arvyda Kirda – ilgametis bandonijos sekcijos vadovas, šiais metais sulaukęs moterų norinčių mokytis groti bandonija, dėmesio. „Tokia buvo žavi sekcija ir graži šiais metais. Labai lauksiu tokio sekcijos pobūdžio ir kitais metais“, juokavo vadovas.

Bandonija – daugiau vyriškas instrumentas. Iš Kelmės kilusi kaunietė išgyvena, jog apsimokius pas A. Kirdą, nebebus kur edukuotis. Kursuose ji sužinojo, jog yra kur – Kauno tautinės kultūros centre veikia bandonininkų būrelis, jam vadovauja A. Kasparavičius. „Ir ji turi jį „laužti“, ir reikalauti, kad jis ją priimtų – ir viskas bus gerai“, pažymi kursų kompetencijų tęstinumo svarbą A. Kirda.

Pakalbinta dėstytojų, etnomuzikologų, ir pirmųjų R. Apanavičiaus etnoinstrumentologinių ekspedicijų, bei Kelmės kursų dalyvių dukra, Elena, pažymėjo, jog vienais metais ją buvo ištikusi „krizė“.

„Man atsibodo, buvo liūdna, kodėl aš privalau važiuoti su tėvais. Tačiau kai aš supratau, jog taip buvo ir bus – per šitą supratimą aš iš tos „krizės“ ir išėjau. Susiradau draugų, dar atvyko mano draugė, kad mane palaikytų kursuose. Po to karto panašių krizių nebeturiu. Aš suvokiu savo tėvų nuostabią veiklą, ir stengiuosi juos palaikyti. Šiais metais mokiausi giedoti žemaitiškai. Man tikrai kursuose gera, tik gal kiekvienas etnologų vaikas per tai pereina? O kaip buvo jums?“

Prisipažinau, jog man irgi buvo „sausros laikotarpis“, kai kokį gerą dešimtmetį nelabai domėjausi etnine kultūra, man tai atrodė – kažkas „žemiau“. Bet kartą gavusi nuo „Nalšios“ folkloro ansamblio dalyvės tėvo kapo titnagą, mintyse pamačiau, jog mano visas gyvenimas – tai etninė veikla. Prisiminiau save 3metukų, groja Klova ir jo ansamblis, o aš sakau „tėtuk, nuvesk mane prie tos trobos…“ archeologijos muziejaus ekspozicijoje… Ir kai peržvelgi gyvenimą, jame skamba muzika, o patys laimingiausi momentai – tai atmintyje saule šviečiantys Kelmės kursai, ir minios Lietuvą mylinčių žmonių. Lietuva pabudo ne dėl to kraujo, kaip bando pavaizduoti konservatoriai, ne sausio 13 buvo apginta Laisvė. Ji buvo apgintą pačią pirmą pirmųjų Kelmės kursų dieną, ir ginama iki šios dienos, skleidžiant išsivadavimo žinią iš Kelmės – Lietuvos etninės kultūros centro. VDU sunaikinus etnologiją, šiuo vieninteliu tikru centru tampa Kelmės Kultūros centras. Tai ir atsakomybė, bet tai ir Tautos Likimas. Kad tie, kas užsidėjo nešti Tautos Budinimo Naštą, ją turės nešti iki galo. 29 metus gyvuojantys ir niekaip nesugriaunami kursai, nors bandymų būta daug ir įvairių, tai įrodo.

Kursai turi kaip minėta, socialinės integracijos aspektus – ne tik integruojant labai mažus vaikus, ar kantriai dirbant su senyvo amžiaus kursantais, visiškai nepabrėžiant jų amžiaus, tačiau atsiranda jau daugiau šeimų ar kolektyvų  su neįgaliaisiais.

Kursuose pagaliau pradėjo šeimos atsivežti savo neįgaliuosius, nes pastebėjo, jog kursuose niekas jų nediskriminuoja, suranda veiklas. Mažiau galimybių turintys žmonės kursuose atranda savo veiklas, o tyloje ir ramybėje ir fizines jėgas atgauna. Pynimo iš šiaudėlių mokytoja Kornelija Lopetienė pačią pirmą dieną prisipažino, jog jai su neįgaliaisiais netgi labiau patinka dirbti, nes tai – labai gabūs darbeliams žmonės. „Aš turiu savo veikloje neįgaliųjų, jie yra labai krupštūs, jiems labai sekasi su šiaudeliais dirbti. Todėl manau, jog kursuose gali atvykti ir daugiau neįgaliųjų – aš juos priimčiau savo sekcijoje, man malonumas su jais dirbti.“

Neįgalus vaikinas Rimantas jau 4 metus važiuoja į kursus. Pastaruosius 2 metus lipdo iš molio, gieda, taip pat nueina pasiklausyti Jono sekcijos. „Aš gyvenu nuo kursų iki kursų“, prisipažino vaikinas, po šio prisipažinimo gavęs iš organizatorių specialų kalendorių – kuris ir yra – nuo kursų iki kursų.

„Iki Kelmės kursų aš nežinojau apie tokį nuostabų ir turtingą etno pasaulį. O dabar netgi pravardę iš Arlausko „Etnosiaubas“ gavau“. Jūs esate visi labai geri ir malonūs žmonės, visi bendrauja, sveikinasi, kalbasi, man labai gera kursuose. Man labai patinka ir Jono sekcija, aš ten nueinu, ir „kaifuoju“. Tiesa, aš sėdžiu ramiai, netrukdau, nes žinau, kad jiems reikia susikaupti“.

Šis jaunuolis lankė ir naujai įsteigtą naujojo giedojimo sekciją – nes yra pamaldus, dalyvauja mišiose, rekolekcijose. Kursų religinis pobūdis tad labai tinka kai kuriems lankytojams, ir labai netinka medžių garbintojams, kurie, nors labai viešojoje ir neviešojoje erdvėje savinasi kursų idėją, tačiau negali įrodyti, jog jiems miške begarbinant medžius, Kalvis Vainemainenas iš „Kalevalos“, pasiėmęs kankles, pakuždėjo apie Kaustineno esančio Suomijoje, kanklių kursus.

Amžina kova dėl kursų autorystės: tačiau ar Kalvis Vainemainenas iš „Kalevalos“, suomių epo, galėjo kursų idėją pasakyti Lietuvoje romuviams, bėgiojantiems aplink medžius? A.a. A. Krutkevičiaus indėlis į kursus

Apie romuvius Romualdas Apanavičius vengia kalbėti, tik nurodo, jog tai suaugę žmonės, kuriems vis dar atrodo, jog žaibas trenka ne į ypatingo tankio ąžuolo medieną, tačiau dėl to, jog ąžuolas turi sielą.

„Ką su jais padarysi? Eina, žaidžia kaip vaikai, vaidina kažką. Mokslas pažengęs į priekį“.

Kad yra ir anapusinis pasaulis, profesorius pripažįsta – tą matome iš jo mokslo darbų, kur jis atvirai pripažįsta lietuvių etninius instrumentus turėjusius paskirtį suartinti „šį“ ir „aną“ pasaulį.

Šiais metais nebėra Algio Krutkevičiaus – tačiau kursuose jautėsi jo entuziazmas, jo pasėta sėkla. Vis tik pirmųjų kursų įkūrėjai vėliau nepaliko kursų savieigai, ir metų metais juos prižiūrėjo ir juos globojo.

Net dabartinė rajono valdžia yra pirmųjų kursų įkūrėjų ramstis, ir globėjai – tas pasakytina apie Izidorių Šimkų, kuris ir 2016 m. kursuose ir juos atidarė, ir uždarė, ir prisiminė pirmuosius kursus, geru žodžiu minėjo ir a.a. Algį Krutkevičių. „Teko dalyvauti atidarant pirmuosius kursus“, per atidarymo ceremoniją paminėjo vicemeras.

Algio Krutkevičiaus šeima apklausus internetu pažymėjo, jog kursų idėją galėję sugalvoti jiedu abudu su R. Apanavičiumi – tuo labiau, jog pastarasis ne kartą minėjęs apie A. Krutkevičiaus indėlį.

„Tėvelis tik niekada nemėgo kabintis sau laurų, todėl ir liko tai neakcentuota“, pažymėjo kursų vieno iš kūrėjų A. Krutkevičiaus sūnus.

„Esu mokytojavęs kursuose, vedžiau smuikavimo sekciją. Būtinai atvyksiu į jubiliejinius kursus, jeigu kas pakvies.“ Sužinojęs, jog R. Apanavičiaus šeimos nariai jau metų metais dalyvauja kaip svečiai kursuose, Krutkevičiaus šeima irgi susidomėjo tokia galimybe – tiesiog ilsėtis Kelmės kursuose, mokantis vienoje ar kitoje sekcijoje. Pasaulyje yra normalu, kai kursų, seminarų, sporto varžybų įkūrėjų palikuonys vėliau globoja konkrečius renginius, juos palaiko ne tik morališkai, bet ir finansiškai. Lietuvoje labiau yra tradicija ne kurti, o naikinti, kas jau sukurta, arba savintis kitų žmonių atliktus darbus, pačiam nesugebant nieko sukurti.

Kursų kai kurių mokytojų arogancijos strėlės neretai būna nukreipiamos į kursų įkūrėjų vaikus, artimuosius. Ši negera skleidžiama atmosfera persiduoda į aplinką, ir todėl gali būti mažėja kursų dalyvių skaičius.

„Šiuose kursuose yra kažkoks jaučiamas negatyvas, iš pat pradžių“, pažymėjo Naujųjų giesmių vadovė Rita Blinstrubienė. „Aš kaip maldos žmogus, tą jaučiu, ir galiu identifikuoti – čia reikalinga malda.“

„Todėl visų kursų metu aš meldžiausi, ir siunčiau maldos pagalbos žinutes visiems draugams. Ir jaučiasi, kad ta juoda atmosfera kažkur dingo“.

Tai buvo pirmas žmogus, kuris man pritarė apie šiuos – negatyvius kursų atmosferos, neapykantos, pagiežos – dalykus dalykus. Jie nėra apčiuopiami  fiziškai, tačiau jie apčiuopiami, turint dvasinį jautrumą. Kursų dalyviai – meniški žmonės, todėl sugadinus kursų atmosferą, dalyvių mažėtų, ir taip būtų pasiekti griovimo tikslai.

  1. Blinstrubienė be to reagavo į Vaitkevičienės pastabą apie lietuviškas šamanines praktikas, kai būrėjų užkeikimai buvo rodomi per paskaitą vaizdo medžiagoje, ir net vaikams.

„Tai buvo labai baisu. Aš per paskaitą meldžiausi. Nes tai gali pakenkti sąmonei, ypač vaikams“. Ir iš tikrųjų, kai „babos“ iš vaizdo medžiagos kalbėjo užkeikimus, dalis paskaitos klausytojų tiesiog užmigo.

Etnologijos mokslų daktarė, VDU ugdytinė, pati 2011 m. tyrinėjusi Kelmės kursus, Regina Mikštaitė – Čičiurkienė pažymi, jog Dalios Vaitkevičienės tyrimai  – ne visai etiški mokslo požiūriu.

„Šios informacijos negalima skleisti viešai, ji yra skirta ribotai žmonių grupei, turinčiai ypatingas galias. Tai, ką ji daro, yra ne tik moksliškai neetiška, bet ir pavojinga“, pritardama pamaldžios R. Blintrubienės intuicijai apie tyrimo etiškumo stoką, pažymėjo pripažinta mokslininkė, Švenčionių krašto muziejaus Etnologijos skyriaus vedėja.

Kursuose tad visą laiką skverbiasi pagonybės sėkla, kuri neretai eina su pamaldžiam žmogui nesuderinamu savo EGO ir SUPEREGO aukštinimu. Ankstesniuose kursuose tokių paskaitų apie šamanines praktikas nebuvo, tikėsimės, ateities paskaitos bus šviesios, ir susijusios labiau su kursų tematika, kaip buvo įprasta iki šiol, kai mūsų tarkime VDU etnologų mokslininkų būrelis skaitydavo paskaitas apie folkloro ansamblius, etninės muzikos tyrimus, arba kai man teko dėstyti apie edukaciją bei etnologijos mokslo padėtį Lietuvoje, bei moksliškai pristatyti pačių Kelmės kursų tyrimą.

Paskaitų iš viso buvo labai mažai, dalyviai daugiau užsiėmė sekcijose, ir vertėtų padidinti paskaitų skaičių, nes neretas dalyvis atvyksta ir teorinių žinių bagažus pasipildyti. Pavyzdžiui pernai metais Tauragės kultūros darbuotojos nepraleido nei vienos paskaitos, o jų buvo ne mažai. Šįmet paskaitų ir renginių nepraleido minėtas neįgalus jaunuolis Rimantas, kuris džiaugėsi tiek daug sužinojęs Gailos Kirdienės paskaitoje apie smuiką, bei jo pritaikymą etninėje muzikoje.

Kai kuriais metais suskaičiuoju iki 6 paskaitų. Šiais metais jų buvo vos 3.

Kursų kai kurios negerovės, ir amžina pagonių bei R. Apanavičiaus mokyklos priešprieša

Bet kai prasideda karūnų dalybos, ir dalinimaisi sostais – kas čia yra geresnis vadovas, arba kieno idėjos geresnės – nors netgi remiantis autorinių teisių įstatymų, idėjos nėra šio įstatymo objektu- tada prasideda bet kokio šviesaus darinio griūtis.

Socialiniuose tinkluose pirmąją kursų dieną ilgametis iki 2010 m. kanklių gamybos sekcijos vadovas Albertas Martinaitis klausė – „ar apipilsi mėšlu Kelmės kursus ir šiemet“?

Nemanau, jog mokslinė diskusija, gerųjų, negerųjų pusių, trūkumų įvardijimas yra „mėšlas“.

Be to, mėšle piemenukai šildydavosi kojas. O neganęs kiaulių – profesoriumi nebūsi.

Tą geriausiai įrodo mano tėvo, Kelmės kursų įkūrėjo atvejis.

Jeigu Albertas Martinaitis mano, jog R. Apanavičiaus gyvenimas buvo rožėmis klotas, ir jis lengvai atėjo į liaudies instrumentų pasaulį – jis labai klysta.

Kas dieną tėtis vaikščiojo po 14 km į mokyklą pirmyn atgal, kol būdamas pirmoje klasėje, pradėjo fiziškai nykti, ir gydytojai bijojo, kad jis nenumirtų.

Todėl mano tėtis net metus gyveno pas tolimus gimines Garliavoje – kad nereikėtų kas dieną vaikščioti, ir būtų taupoma gyvybinė energija, kuri, smulkaus sudėjimo berniukui kas dieną seko. Būdamas mažiukas, jis dėl jo paties gerovės, buvo atskirtas nuo šeimos, ir gyveno globėjų šeimoje, kaip dabar tai būtų vadinama.

„Mama yra prisipažinusi, jog kas dieną su nerimu bėga ir žiūri, kaip ar aš pareinu geležinkeliu jau namo. Ji bijodavo, drebėdavo jos širdis. Ji mane saugojo, nes mūsų šeimoje dėl karo meto sunkumų buvo išmirę labai daug vaikų, 5 iš viso. Likę buvome 3 broliai, kuriuos mama labai saugojo.“ Vėliau abudu tėčio broliai mirė, ir mano tėtis yra likęs vienas iš buvusio 8 vaikų būrio. Brolis Viktoras susilaukė dviejų vaikų, mirė tragiškai, užsidegus kolūkio skirtam ir jo norėtam privatizuoti specialisto namui, 1992 m. Prof. R. Apanavičiaus brolis Viktoras g. 1943 buvo kolūkių darbuotojas, dirbo su sunkiąja technika. „Vikčius buvo gabus ką nors išardyti nuo vaikystės, bet sudėti paskiau nesugebėdavo, pamenu, būdavo juokinga, kad ardyti mėgo, o sudėti nebežino kaip. Tas jį skatino toliau ardyti, ir bandyti sudėti. Būdamas vaikas, jis parodė, kuo norės dirbti užaugęs. Jį domino technika“. Tėvo pėdomis yra nuėjęs ir sūnus, jis yra gabus automechanikas. Beje, kariuomenėje Viktoro sūnus tarnavo elitinėse pajėgose, kodėl – pats nežino. Matyt, „sistema“ žino Apanavičių šeimos gebėjimus ir geneologiją. Brolis Marius buvo dailininkas, jis mirė nuo ligos, būdamas labai jaunas, vos 27 m. Buvo baigęs dailės mokyklą, gražiai piešė.

Zigmas Apanavičius yra prisipažinęs, jog išleisti vidurinįjį sūnų į mokslą buvo labai sunku – reikėjo labai aukotis, taupyti pinigus. Bet Elena Baronaitytė- Apanavičienė (senos LDK giminės , magnatų Pociejų palikuonė), užsispyrė, ir sakė, nors vieną sūnų išleisiu į aukštumas.

Ir jai pavyko. Gal kažkiek prisidėjo tas faktas, kad antros eilės pusbrolis Vytautas Jakelaitis kuris buvo Elenos Apanavičienės giminė per Baronaičius, buvo kažkurį laiką kultūros viceministru. Gal jo autoritetas lėmė, kad nebuvo leista sunaikinti mano tėvo kaip specialisto, ir kaip asmenybės.

Tėvelio aplinkoje buvo vykdomos provokacijos su melagingais įskundimais net į LTSR VRM į Turto grobstymo skyrių. Buvo bandoma inicijuoti baudžiamąsias bylas. VRM specialistai ištyrė, jog R. Apanavičių tyčia ir melagingai įskundė jo katedros vedėjas.

Beje, prieš mane panašiai yra vykdomos provokacijos, keliamos bylos, ir man tėtis yra pasakojęs, jog jis yra visa tai praėjęs. Universitete be to būdavo skleidžiami gandai, vien tam, kad negalėčiau ateiti dirbti prie disertacijos. Mokslinio komiteto narys prf. Balsys buvo pasibaisėjęs, ir nurodė, jog jeigu universitetas neleidžia doktorantams ateiti į darbą ir dirbti, iš tokio universiteto gali būti atimamos doktorantūros teisės.

Jeigu Albertas Martinaitis nesiekė mokslo aukštumų, ir nesidomėjo liaudies instrumentais taip giliai, kaip mano tėvas ir jo kolegos, kai tėtis rizikavo būti suskųstas saugumui vien dėl disertacijos teiginių, jog modifikuoti instrumentai yra pasityčiojimis iš Lietuvių tautos ir jos paveldo.

Ir šiuos teiginius ir net visą skyrių jis turėjo išmesti – nes jam 9 dešimtmetyje Konservatorijos kolegos pradėjo grasinti baltomis meškomis ir netgi lageriu už tariamą „antivalstybinę veiklą“.

Tai kaip dabar čia A. Martinaitis skleidžia, jog Apanavičius neva net kanklėmis nemokėjo groti (nors keista birbyne mokėjo, armonika irgi, net mandolina tėtis moka groti…) – bet kažkaip vos neiškeliavo į Sibirą vien dėl disertacijos. Tik konservatorijos skundikai, KGBistai pripažino, jog neva

„laikai nebe tie Apanavičiau, šiaip tai jau drožtum savo liaudies birbynes iš kedrų, mes pasistengtume…pas baltas meškas“.

Tėtis dėl liaudies instrumentų tyrimo, kaip matote, kentėjo išpuolius, tačiau atlaikė.

O Kelmės vasaros kursai, kiek yra man pasakojęs Arnas Arlauskas, išpuolių taikinyje būdavo  kas metus. Rajono valdžia ir netgi ministerijos atstovai vis klausdavo, na kam tie kursai, juk jau viskas atgaivinta, kam čia reikia.

Tačiau minimi atvejai rodo – auga naujoji karta.

Jeigu vaikas „įelektrinamas“ šiuose kursuose, jis statinį krūvį nešis per visą gyvenimą.

Kelmės vasaros kursai – beveik vienintelis etnologijos mokslo židinys, sunaikinus Etninės kultūros studijas VDU. Ar įsisteigs fakultetas Kelmėje?

Kaip galiu įrodyti šį teiginį?

Esu ne tik teisininkė (baigiau šią specialybę dėl profesijos), bet ir etnologė. Man VDU keršydama man, kad palaikiau tėvą, kai jie jį naikino fiziškai, išmesdami ne tik iš katedros gyvenimo, bet netgi neleisdami vadovauti studentų darbams, ar dalyvauti būnant profesoriumi, studentų priėmimuose (taip pasidarė nuo 2006  m. kai VDU buvo „išgelbėtas“ „naujųjų pranašų“, kurie per 10 metų tiek išgelbėjo universitetą, jog jis yra ant degradacijos ribos, o etnologijosspecialybė buvo sunaikinta), neskyrė disertacijai stipendijos, darė įvairias provokacijas kai dirbau etninės muzikos tyrėja, buvo siekiama, jog manęs nebūtų mokslininkų monografijoje. Teko eiti pas rektorių.

Dabar buvo siekiama, kad mano disertacija apie etnines mažumas ir konfliktų prevenciją neišvystų dienos šviesos. Teko kalbėti apie savo vadovo A. Motuzo provokacijas ir jo psichologinį terorą net su valstybės kontrolieriais.

Kursų metu taikėmės ir taikėmės su darbo  vadovu prof. Motuzu, kuris visus metus mane universitete „žudė“. Apie tokį „žudymą“ man yra pasakojęs mano tėvas, kai moksliniai vadovai puldavo kaip vilkai, kad tik nebūtų rašomas mokslas.

(Beje, išsipildė Arno  Arlausko nuostata – jog Kelmės kursuose nėra vietos pykčiui. Jeigu atvykote, ir būname kartu – visi prašome susitaikyti, kas susipykę, o jeigu nesutinka ideologinės nuostatos – nediskutuokite, o eikite dirbti į sekcijas. Šita „instrukcija“ yra labai gera, ir ji pasiteisina. )

Beje, VDU etnologijos mokslo nebeliko, Vėliaus ir Apanavičiaus vadovauta Etnologijos katedra – susinaikino iš vidaus, kaip autoimuninę ligą turintis virusas. Beliko „kultūrų studijos“.

Laiko klausimas, kol Kelmėje neįsisteigs prie Kelmės kultūros centro Etninės kultūros bakalauro programa su kokio nors universiteto filialu.

Baigdama savo apmąstymus, ir palinkėčiau Kelmės Kultūros centrui parašyti Etnologijos studijų programą, ir įsteigti Kelmėje universiteto filialą.

Nes Lietuva miršta. Ją reikia jau nebe gaivinti, o reanimuoti.

O Lietuvos skubios reanimacijos  adresas aiškus – tai Kelmės vasaros kursai, kiekvienų metų liepos antroji savaitė. Laukiame Jūsų kitais metais, liepos 11 d.

Vicemeras pažadėjo fejerverkus. O jeigu jų ir nebus, manau, visų širdelėse ugnis degs.

P.S,. Už šio straipsnio idėją dėkoju Albertui Martinaičiui. Jis man vakar, pasibaigus kursams, liepos 15 d.,  vėl parašė ir gana taip galimai piktokai, jog aš turiu aprašyti savo šeimos istoriją, juk ji labai garsi. (Prieš tai mane įtikinėjo, jog mano tėvas neva net kankliuoti nemokėjo – nors teisingai kankliuoti jis mokė visą Lietuvą – nuo savęs, o ne grojant kaip gitara…Pirmasis etnomuzikos koncertas įvyko dar 1983 m. Žemutinėje pilyje. Pamenu, nes man buvo 3 metai, ir aš pirmą kartą buvau muziejuje, ir prašiau mane nuvesti prie etnografinės sodybos – namie vartydavau etnografinių rūbų albumus, ir visas detales netgi viso Pabaltijo mokėjau mintinai. Dabar pasigaminusi juostą žinau, kad ji yra lyviško kolorito. Pasakiau kursų vadovei Arlauskienei, ji pritarė, jog čia „pamarys“, o pamario kultūra yra kuršiška – ir šiek tiek finougriška, todėl ir raštai šių kultūrų panašūs.)

Manau, jog įžvelgusi tikrumą šio pasiūlymo, aš ir atlikau gerą darbą – nes mano tėtis R. Apanavičius nors ir planavo rašyti atsiminimų knygą, to nedaro. Nes save aprašyti labai sunku. Yra bendraujama per socialinius tinklus su jo kolegomis iš Liaudies instrumentų ansamblio.

Bendrauju su pirmųjų kursų dalyviais, ekspedicijų tuometiniais medžiagos rinkėjais. Yra išsaugota 1988 m. etnointrumentologinės ekspedicijos fotografijų albumas.

Visi, kas atsimena Kelmės kursų įkūrimą, bei gali papasakoti savo tolimesnius užsidegimus – laukiu visų atsiminimų, pastabų, įžvalgų. Laikas medžiagą surinkti koncentruotai, kol vėl „Romuvos“ judėjimas nepradėjo su ruporais visų šaukti palikti kursus ir vykti garbinti medžio dvasias.

Kelmės kursuose yra kalbinamas medis – bet tai daroma kaltais, skaptais, kai gaminamės kankles, drožiame labai populiarioje sekcijoje kaukes. Atvykite. Pasikalbėkite su medžiu. Dirbdami. Bet ne fantazuodami….Siuvimo sekcijoje irgi kalbiname augalą-  liną…Juostų pynime – bendraujame su siūlais, jaučiame medžiagą. Kalbamės mes su gamta. Esame gamtos vaikai. Bet šioje vietoje reikia labai tvirtai skirti, kur yra perkeltinė prasmė. O tiesioginę – taikyti gyvenime. Kalbantis su Lietuvos Tautos dvasia – kankliuojant.

 

 

Advertisements
Comments
  1. Ačiū, gera kai sutinki man artimas idėjas ir žmones

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s