Susitikimo vietos pakeisti negalima, arba kodėl Vakarai sutinka Rytus Lietuvoje

Posted: August 2, 2016 in Uncategorized

Kryžkelė, kur Rytai susitinka su Vakarais. Vieta, kur šie du „kosmosai“ bando užmegzti dialogą. Taip įsivaizdavo Lietuvos vietą pasaulyje garsus tarpukario filosofas Stasys Šalkauskis. Jo manymu, lietuvių tautos ir valstybės paskirtis yra įvykdyti unikalią Rytų ir Vakarų civilizacijų sintezę.

Pusiausvyra. Edweard Muybridge „Gyvūno judesių studijos“. 1887

S.Šalkauskio civilizacijų sintezės idėją būtų galima laikyti viena originaliausių, sukurtų to meto Lietuvoje. Ir nors šiandien S.Šalkauskis bei jo kolegos yra nepelnytai pamiršti, jų tarpukariu parašyti tekstai, tikėtina, šių dienų akademikams ir ne tik jiems leistų geriau suprasti procesus, vykstančius dabartinėje Lietuvoje.

Tačiau prieš pradedant kalbėti apie S. Šalkauskio civilizacijų sintezę būtina užsiminti, jog jo kūrybai labai didelę įtaką padarė rusų filosofo Vladimiro Solovjovo idėjos. Šią įtaką puikiai atskleidžia gana stiprios mesianizmo apraiškos S.Šalkauskio kūryboje. Kalbant apie pačią civilizacijų sampratą, jų skiriamuosius bruožus, čia gana aiškiai jaučiama Vakarų Europos teoretikų įtaką. Galiausiai, aptariant Lietuvos autorių vaidmenį S.Šalkauskio darbuose, galima aptikti nemažai kito garsaus tarpukario intelektualo Kazio Pakšto, kuris buvo geras S. Šalkauskio draugas, idėjų. Vis dėlto, nepaisant patirtos įtakos, Stasys Šalkauskis sugebėjo visas šias skirtingas mintis sujungti po vienu teoriniu stogu ir sukurti savo originalią civilizacijų sintezės teoriją.

Civilizacijų sintezė

S.Šalkauskio nuomone, civilizacija yra dviejų kultūrų kūrinys: liaudiškos ir šviesuomeniškos. Liaudiškoji kultūra yra žemesnysis civilizacijos vystymosi tarpsnis, kurio metu yra sukuriamas materialus pagrindas, forma tolimesnei civilizacijos plėtrai. Tuo metu šviesuomenė, arba inteligentija, kelia civilizaciją į aukštesnį lygmenį, suteikia jai turinį. Šitaip dėl darnaus šviesuomenės ir liaudies bendradarbiavimo bei tarpusavio pagalbos yra sukuriama tautinė civilizacija. Tautinės civilizacijos idėja užima labai svarbią vietą S.Šalkauskio kūryboje. Pasak jo, kaip tik tautinės civilizacijos dėka ir yra įmanoma sintezė tarp Rytų ir Vakarų.

Pasak S.Šalkauskio, Rytai – tai pasyvumas, o Vakarai – aktyvumas. Rytai gyvenime labiau remiasi instinktu, jausmais, o Vakarai – protu, valia. Norint, kad įvyktų šių civilizacijų sintezė, būtina rasti pusiausvyrą. Todėl čia labai paranki tampa tautinės civilizacijos idėja, kurios egzistavimą palaiko darna tarp materialaus ir idėjinio-dvasinio pradų. Jai esant, būtų įmanomas scenarijus, kur aktyvūs Vakarai sudarytų materialų pagrindą, o Rytai, remdamiesi šiuo pagrindu, tobulintų dvasią. Abu šie kosmoso milžinai turi peržengti savo ribas. Ir, pasak filosofo, jie taip padarė nedidelėje šalyje – Lietuvoje. Anot jo, Lietuvos pašaukimas ir misija yra įvykdyti šių dviejų civilizacijų sintezę. Iš tiesų Lietuvai teko dviguba našta. Viena vertus, ji privalėjo viduje išlaikyti pusiausvyrą tarp liaudies bei šviesuomenės ir vykdyti civilizacijų sintezę. Kita vertus, išorėje ji turėjo balansuoti tarp Rytų ir Vakarų. Tačiau išorinė pusiausvyra yra neįmanoma, jeigu nėra vidinės. Kaip tik vidinės pusiausvyros sugriuvimas, pasak teoretiko, ir nulėmė bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimą.

Lietuvos blaškymasis

Prieš pradedant kalbėti apie Lietuvos tautos ir valstybės raidą bei civilizacijų sintezę, būtina užsiminti apie tai, kad filosofas teigia, jog lietuvių tautos šaknys yra rytietiškos. Jo nuomone, Rytų pradas jaučiamas lietuvių kalboje, tautosakoje, mitologijoje. Lietuvių elgesyje matomas pasyvumas, būdingas Rytams. Autorius pateikia puikų lietuvių tautos rytietiškumo pavyzdį – Žemaitės Petrą Kurmelį. Filosofas teigė, kad aktyvumo stoka, nesugebėjimas paimti savo likimo į rankas, nuolatinis delsimas, būdingas šiam lietuvių tautos atstovui, yra labai giminingas Rytų psichologijai.

Tačiau lietuvių gentys buvo tokioje geografinėje padėtyje, kad greitai turėjo pamiršti savo pasyvumą. Iš vienos pusės pradėjo spausti kryžiuočiai, kurie vežėsi į Rytus, o iš Rytų į Vakarus veržėsi mongolų ordos. Abi šios jėgos privertė lietuvių gentis sukurti valstybę. Besiplėsdama lietuvių valstybė patenka į rusiškos-bizantiškos kultūros orbitą. Tai, anot S.Šalkauskio, laikantis vokiškosios filosofijos tradicijos, buvo tezė – tolesnės istorijos raidos išeities taškas. Lietuviai priėmė šią kultūrą gana palankiai, nes jų rytietiškas temperamentas buvo „palankus kiekvienai kultūrai, ateinančiai iš Rytų“.

Pasak autoriaus, tuo metu lietuviams pirmiausia pavyko išlaikyti išorinę pusiausvyrą, tačiau laikui bėgant būtinai reikėjo ieškoti naujų būdų ir vidinei pusiausvyrai išsaugoti. Tad tezės pabaigoje, ieškant vidinio balanso palaikymo būdų, pirmą kartą yra bandoma įvykdyti sintezę. Tai Pirmojo Lietuvos Statuto sudarymas 1529 m. Jame buvo bandoma sulyginti didžiojo kunigaikščio, panašėjusio į Rytų despotą, ir didikų, paveiktų vakarietiško individualizmo, galias. Vėliau prasidėjo procesai, pasibaigę 1569m. Liublino unija. Lietuva pateko į Lenkijos orbitą – prasidėjo antitezė.

Perėjimą prie šios fazės puikiai atspindi kiti Lietuvos Statutai. Jau antrajame valdžia padalijama tarp didžiojo kunigaikščio ir visos diduomenės. O trečiasis įteisina lenkiško individualizmo pergalę. Patekusi į lenkiškos-lotyniškos kultūros orbitą, Lietuva jau nebesugebėjo išlaikyti nei vidinės, nei išorinės pusiausvyros.

Visų pirma, Lenkija atėmė iš Lietuvos tas sritis, kurios buvo rytietiškų tradicijų saugotojos. Susieta su Lenkija, Lietuva turėjo ją remti, nes šiai žlugus, būtų žlugusi ir pati Lietuva. Vidinę pusiausvyrą sugriovė diduomenės nutautėjimas. Nutrūko ryšiai tarp materialinės ir dvasinės tautos jėgų. Išsiderinus pusiausvyrai tautos viduje, ji žlugo ir išorėje, o kartu su ja Lietuva prarado valstybingumą. Kaip ir mąžtant Rytų persvarai Lietuvoje, taip ir tada, menkstant Vakarų įtakai, vėl buvo bandoma įvykdyti civilizacijų sintezę. 1595 m. sudaryta Bresto unija, kuria sujungtos Romos katalikų ir stačiatikių konfesijos. Kitas sintezės bandymas, jau kur kas reikšmingesnis, pasireiškė per Adomo Mickevičiaus genijų.

Kiekvieną sintezės darbą lydi intensyvi kūryba. Tuo metu intensyviausiai kūryba vyko Vilniaus universitete. Čia buvo sutelktas visas intelektualinis lietuvių žiedas. Šios veiklos pasekmė buvo Adomo Mickevičiaus genijus. Jis užaugo krašte, kur lenkiškos ir rusiškos tradicijos buvo labai susijusios, ir, S.Šalkauskio nuomone, jis geriausiai žinojo, kaip šias kultūras sujungti. Civilizacijų sintezė buvo vykdoma jo kūryboje („Gražina“, Konradas Valenrodas“ ir pats svarbiausias – „Ponas Tadas“). Tačiau vieno žmogaus pastangų neužteko. Sintezę privalėjo vykdyti visa tauta. Tad, pasak S. Šalkauskio, galiausiai įvyksta sintezė – tautinis atgimimas.

Civilizacijų sintezė tautinio atgimimo kontekste

Tautinis atgimimas buvo lietuvių tautos atsakas tarpusavyje besivaržantiems rusams ir lenkams. Lietuvių tauta pareiškė, kad nenori būti nei rusiška, nei lenkiška, ir neleis jai vadovauti žmonėms, nuvedusiems ją iki prarajos. Tautiniame atgimime savo balsą pagaliau tarė ir liaudis. Juk ilgą laiką lietuvių tauta turėjo tik vadinamąjį savo materialinį pagrindą, nes diduomenė ilgainiui visiškai nutautėjo. Tačiau išliaudies kilusi inteligentija, remdamasi šiuo žemesnių socialinių sluoksnių išlaikytu pagrindu, pradėjo kelti tautinę civilizaciją į aukštesnį lygmenį.

Vykstančią sintezę S.Šalkauskis vėl pateikė per iškilių asmenybių kūrybą. Jo nuomone, civilizacijų sintezę geriausiai atspindėjo Vydūnas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Aleksandras Dambrauskas. Visi jie buvo užaugę skirtingų civilizacijų įtakoje: Vydūnas – vokiečių, M.K.Čiurlionis – lenkų, A.Dambrauskas – rusų. Remdamiesi šių kultūrų pradais, šie menininkai jautė poreikį pažinti jiems priešingas kultūras, ir tai atsispindėjo jų kūryboje.

Kalbėdamas apie tarpukario laikotarpį, S.Šalkauskis teigė, jog lietuvių liaudis dėl modernizacijos „žymia dalimi nustojo savo grynai tautiško savotiškumo“. Todėl labai svarbiu tampa vidutinis visuomenės sluoksnis, kuris leido surasti pusiausvyrą tautos viduje. Pasak autoriaus, radus vidinę pusiausvyrą, buvo galima pradėti kurti išorinę pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, tačiau, kaip parodė ateitis, Lietuvos tarpininkavimas buvo nesėkmingas, ir Antrojo pasaulinio karo metais ji pati vėl dingo iš žemėlapio.

Aptarus šią S.Šalkauskio idėją, savaime kyla klausimas: ar ji yra nors kiek naudinga šiais laikais? Norint į jį atsakyti, būtina išgryninti S.Šalkauskio idėjas ir išskirti pačias svarbiausias. Galima pasiūlyti dvi. Pirma – Lietuva yra paribio valstybė, vieta, kur per amžius iki pat šių dienų vyko ir vyksta skirtingų civilizacijų susidūrimas, dialogas. Todėl šiuolaikinių Lietuvos geopolitikų propaguojamas geopolitinio centro ar geopolitinių vartų idėjas būtų galima traktuoti kaip tam tikrą S.Šalkauskio civilizacijų sintezės interpretaciją. Tiek S.Šalkauskį, tiek šių dienų teoretikus vienija mintis, jog vienintelis kelias Lietuvai išlikti – tarpininkauti tarp skirtingų civilizacijų. Antra svarbi S.Šalkauskio idėja yra jo pateikta lietuvių tautos mentaliteto analizė. Manau, jog peržiūrėjus ir pritaikius ją šių dienų kontekstui, ši S.Šalkauskio analizė socialinių mokslų atstovams leistų geriau suprasti vienokius ar kitokius lietuvių veiksmus, ypač specifinį požiūrį į politinį procesą ir dalyvavimą jame.

Deividas Šleky

Deividas Šlekys

VU TSPMI lektorius. Akademiniai interesai susiję su karo studijomis, socialinių mokslų ir istorijos sąveikos problematika. Corp! RePublica filisteris.

http://www.postscriptum.lt/10-civilizacijos/susitikimo-vietos-pakeisti-negalima-arba-kodel-vakarai-sutinka-rytus-lietuvoje

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s