Jono Varkalos brolio partizano Kazimiero Varkalos – Daumanto istorija

Posted: August 13, 2016 in Uncategorized

KAZIMIERAS ALGIRDAS VARKALA-ŽALIUKAS, DAUMANTAS

Prieš 55 metus, 1948-ųjų kovo 18-ąją Prienų valsčiaus Čiudiškių kaime išduoti žuvo Tauro apygardos štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, Geležinio Vilko rinktinės vadas Kazimieras Algirdas Varkala-Žaliukas, Daumantas, rinktinės štabo narys Kazys Gudauskas-Varnas, Vaidila, 1-ojo būrio vadas Vytautas Jundila-Juodvarnis, partizanai Antanas Pranka-Vytautas ir Vytautas Žemaitis-Saulius
Kazimieras Algirdas Varkala-Žaliukas, Daumantas

KAZIMIERAS ALGIRDAS VARKALA-ŽALIUKAS, DAUMANTAS gimė 1924 m. balandžio 7 d. Prienų valsčiaus Valentiškės kaime, Lietuvos savanorio šeimoje. Varkalai augino 12 vaikų, užaugo 8: Kazimieras Algirdas (g. 1924 m.), Kazimiera (g. 1926 m.), Janina (g. 1927 m.), Danutė (g. 1931 m.), Vytautas (g. 1938 m.), Aldona (g. 1939 m.), Birutė (g. 1943 m.) ir Jonas (g. 1951 m.). Tėvai turėjo 10 ha žemės.

Kazimieras buvo visapusiškai gabus: gražiai piešė, kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų pasakojimus. Šie gabumai pravertė ateityje: tapęs laisvės kovotoju, turėjo rūpintis partizanų spauda, rinko partizanišką tautosaką ir fiksavo Geležinio Vilko rinktinės žygius bei darbus. Surinktą ir susistemintą medžiagą perdavė į Vakarus vykstančiam artimam kovos draugui Juozui Lukšai-Skirmantui. Vėliau ši visais atžvilgiais autentiška medžiaga gražiai tilpo į Skirmanto knygą „Partizanai“.

Kazimieras Algirdas Varkala-Daumantas

O kol kas gabus vaikas Prienuose lankė „Žiburio“ gimnaziją. Ją baigęs, įstojo į Kauno VDU Medicinos fakultetą, tačiau studijavo neilgai. Generolui Povilui Plechavičiui organizuojant Vietinę rinktinę, patriotiškai nusiteikęs jaunuolis įstojo į rinktinės Marijampolės karininkų mokyklą, rengdamasis būsimai kovai su grįžtančiais sovietiniais okupantais. Išbandymų metas netruko ateiti. 1944 m. rugsėjy, Rytprūsiuose dar tebegriaudžiant patrankoms, pas Prienų valsčiaus Dūmiškių kaimo gyventoją Urbanavičių susirinko keli vyrai: Vincas Senavaitis, Kazimieras Algirdas Varkala, Kazimieras Juočys, šeimininko sūnūs Kazimieras ir Vytautas. Apsvarstę padėtį, jie įkūrė partizanų būrį – būsimos Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės užuomazgą. Jis buvo pavadintas Geležinio Vilko pulku, kuriam vadovavo V. Senavaitis-Žaliavelnis. Vėliau šis „pulkas“ virto 8-ąja kuopa, dar vėliau – Geležinio Vilko rinktine.

Pirmas K. A. Varkalos partizaniškas slapyvardis – Žaliukas. Iš pradžių vadovavo būriui. 1946 m. birželio 9 d. žuvus rinktinės vadui Juozui Stravinskui-Žiedui, Daumantu pasivadinęs K. A. Varkala perėmė vadovavimą rinktinei. 1947 m. pabaigoje šalia tiesioginių pareigų jis paskirtas dar ir Tauro apygardos štabo žvalgybos skyriaus viršininku.

Laisvės kovą rėmė visa Varkalų šeima. Jų sodyboje Valentiškės kaime buvo iškastos net keturios slėptuvės – po namu, po daržine, po malkine. Dar kelias slėptuves partizanai buvo įsirengę netoli sodybos. Jose dažnai lankėsi ne tik eiliniai kovotojai, bet ir rinktinės štabo nariai: Stasys Lukša-Juodvarnis, Kazimieras Juočys-Šatas, Antanas Gudynas-Speigas, pats K. A. Varkala…

Vienoje slėptuvių pabuvo ir išdavikas Juozas Markulis-Erelis; tuo metu pogrindis dar nežinojo jį esant išdaviku. Patyrę apie J. Markulio dviveidiškumą, sodybą paliko ne tik laisvės kovotojai, bet ir jos gyventojai. Laimei, štabo slėptuvės išdavikas nežinojo.

K. A. Varkala rinktinei vadovavo beveik dvejus metus. Buvo sumanus vadas, patikimas mūšio draugas. Stiprino rinktinės narių drausmę, nepraleisdavo progos priminti, kad partizanai būtų mandagūs su gyventojais ir dėkingi rėmėjams. „Visada padėkok ir neprieštarauk, partizane, – sakydavo. – Ką žmogus turi, tuo pavalgydina, už tai jam ačiū. O jei neturi, būk dėkingas už šilumą“.

Vadas žuvo 1948 m. kovo 18 d. Prienų valsčiaus Čiudiškių kaime. Kartu nuo kulkų krito dar keturi kovos draugai: Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo narys Kazys Gudauskas-Varnas, Vaidila, 1-ojo būrio vadas Vytautas Jundila-Juodvarnis ir partizanai Antanas Pranka-Vytautas, Vytautas Žemaitis-Saulius. Pasisekė atsitraukti tik A. Gudynui-Speigui. Pamatę baudėjus ir nenorėdami pakenkti Mačiūtoms, pas kuriuos ilsėjosi, vyrai traukėsi Šventupės link ir vienas po kito žuvo. Sunkiai sužeistas K. A. Varkala nusišovė.

Kazimierui Algirdui Varkalai 1997 m. gruodžio 17 d. pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR prezidento dekretu Nr. 71 apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. 1999 m. gegužės 17 d. KAM įsakymu Nr. 934 jam suteiktas majoro laipsnis.

 Varkalos raštas

Varkalos raštas
Varkalos raštas

K. A. Varkalos-Daumanto pasirašytas raštas apie raštvedybos patikrinimo 53-iojoje kuopoje rezultatus (su rinktinės antspaudu)

Geležinio Vilko rinktinės vado K. A. Varkalos-Daumanto 1947 m. rugsėjo 3 d. raštas, adresuotas 53-iosios kuopos vadui, kuriame griežtai reikalaujama laikytis organizacijos nuostatų

 

Aldona Vilutienė, Justinas Sajauskas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro

Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus

Genocido aukų muziejus

http://genocid.lt/datos/varkala.htm

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s