Lietuvių etninė muzika XVII– XX a. pasaulio muzikos kontekste: seniausiojo ryšio tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio priemonė?

Posted: August 14, 2016 in Uncategorized

ROMUALDAS APANAVIČIUS Vytauto Didžiojo universitetas, K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas .lt LITUANISTICA. 2007. T. 70. Nr. 2, p. 28–42, © Lietuvos mokslų akademija, 2007, © Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2007 Straipsnyje tyrinėjama lietuvių etninės muzikos, kaip seniausio ryšio tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio priemonės, paskirtis lyginant pasaulio priemonės, paskirtis lyginant pasaulio etninės muzikos ir jos atlikimo papročių duomenis. Ryšio tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio priemonėmis galėjo būti lietuvių etninių muzikos instrumentų pavidalai, dainų, ratelių ir žaidimų mitiniai įvaizdžiai, magiškieji veiksmai, garsus ir rėksmingas muzikavimas, muzikos instrumentai kaip apeiginės kaukės. Visi šie įvaizdžiai gali siekti pirmykštės bendruomenės laikus, o iki mūsų dienų išlikti dėl savo magiškumo. Raktažodžiai: etninė muzika, lietuviai, muzikos instrumentai, apeigos, magija

ĮVADAS

Problema – ar lietuvių etninė muzika buvo ryšys tarp žmonių ir „ano“ pasaulio atstovų, – nebuvo gvildenta. Apeiginę sutartinių paskirtį tyrinėjo D. Račiūnaitė-Vyčinienė1 , kuri manė, kad pačios sutartinės ir jų atlikėjos irgi galėjo būti tarpininkės tarp šio ir ypatingo pasaulio jėgų. Nagrinėdamas etninės muzikos kilmės klausimus šio straipsnio autorius taip pat iškėlė mintį apie muziką kaip ryšio tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio priemonę2 , tačiau tos minties neišplėtojo. Neišplėtota ir prielaida apie panašiomis priemonėmis galėjusius būti lietuvių ir pasaulio etninių muzikos instrumentų įvaizdžius3 , todėl šiame straipsnyje minėta mintis ir prielaida bus analizuojamos nuodugniau. Tyrinėdamas gruzinų daugiabalsumą pasaulio muzikos kontekste J. Žordanija daugiabalsę etninę muziką kildino iš pirmykščių žmonių komunikacinės sistemos4 . T. Leisiö5 , 1 D. Račiūnaitė-Vyčinienė, Sutartinių atlikimo tradicijos, Vilnius, 2000, p. 65–72. 2 R. Apanavičius, Etninė muzika. Teorijos klausimai, Darbai ir Dienos, 2001, Nr. 25, p. 7–38. 3 R. Apanavičius, Etninių muzikos instrumentų pagrindinės idėjos, Tradicija ir dabartis, Klaipėda, 2003, Nr. 3, p. 18–34. 4 И. М. Жордания, Грузинское традиционное многоголосие в международном контексте мно- гоголосных культур (к вопросу генезиса многоголосия), Тбилиси, 1989, c. 296–297. 5 T. Leisiö, The Taxonomy and Historical Interpretation of the Finnish Pastoral Aerophones, Studia instrumentorum popularis, V., Stockholm, 1977, p. 45-50. R o m u a l d a s A p a n a v iči u s. L I E T U V I Ų E T N I N Ė M U Z I K A X V I I – X X A . PA S A U L I O M U Z I K O S K O N T E K S T E : . . . 29 S. Oleadzkis6 ir N. Bojarkinas7 suomių, karelų, lenkų ir mordvių instrumentinės muzikos kilmę ir seniausiąją paskirtį siejo su darbais. K. Levi-Straussas egzotinių pasaulio kultūrų muziką ir muzikos instrumentus laikė apeiginių kaukių atitikmenimis8 . B. Putilovas9 egzotinių kultūrų, o R. Šimonytė-Žarskienė10 tų kultūrų ir lietuvių šiaurės rytų aukštaičių skudučius ir skudučiavimą siejo su totemais ir protėvių kultu. Iš kitų tyrinėtojų tik lenkų etnologas K. Mošyńskis11 manė, kad muzikos paskirtis – tarpininkauti tarp dviejų pasaulių, „kalbėti“ su mirusiaisiais, kad ji yra priemonė bendrauti su protėviais ir dievais, tačiau šios nuomonės plačiau nepagrindė. Straipsnio tikslas: nustatyti lietuvių etninės muzikos, kaip seniausiojo ryšio tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio priemonės, paskirtį išnagrinėjus lietuvių etninės muzikos XVII–XX a. pasaulio muzikos kontekste reikšmes, jų atsiradimo prielaidas ir ryšį su senaisiais tikė- jimais. Rengiant straipsnį pasinaudota lietuvių ir pasaulio etninės muzikos įrašais (per 3000), iššifruotais ir tyrinėtojų veikaluose paskelbtais gaidų pavyzdžiais (apie 1000), papročių ir muzikavimo būdų aprašais (apie 300 atvejų) ir kt.

„ANO“ PASAULIO MATOMI ĮVAIZDŽIAI

Betyrinėjant etninę muziką aiškėja, kad joje sukaupta tūkstantmetė žmonijos patirtis. Tai tarsi sudėtinga praeities programa, kurią labai sunku perskaityti, nes daugelis dalykų tarsi užkoduoti. Šis kodas yra ne tik kultūrinis, bet ir savotiškai genetinis, nes glaudžiai siejasi ne tik su kultūrine, bet ir su biologine žmonijos raida. Etninė muzika ryškiausiai atspindi didžiųjų ir vietinių žmonijos rasių išsidėstymą pasaulyje ir kur kas menkiau arba ir visiškai nesutampa su etninių grupių ir tautų gyventais ir dabar gyvenamais plotais. Taigi muzika labiau siejasi ne su kalba, o su genetiniais žmonijos ypatumais, nes pakeitusios kalbą tautos ar netgi etninės grupės visiškai išlaiko savo genetinį kodą ir kartu etninę muziką. Išlaiko, beje, gyvensenos ir ūkininkavimo būdus, kuriuos ir apgieda. Etninės muzikos išskirtinumą pabrėžė ir J. Žordanija, sakydamas: „Todėl įmanoma teigti, kad liaudies muzikinė kultūra, viena iš žmonijos meninio genijaus viršūnių, turi savyje vos ne viso žmonijos istorinės raidos kelio, ne tik meninio, bet ir biologinio, genetinį užtaisą.“12 Gilinantis į lietuvių ir pasaulio XVII–XX a. etninę muziką aiškėja, kad apgiedamas ne tik „šis“, bet ir „anas“ pasaulis. Apgiedama dažniausiai netiesiogiai, įvaizdžiais, kurie, būdami iš „šio“ pasaulio, greičiausiai reiškė ir „ano“ pasaulio gyvenseną arba „kelionę“ į „aną“ pasaulį. Akivaizdžiausiai su „kelione“, t. y. mirusiųjų palydėjimu į laidojimo (skandinimo arba sudeginimo) vietą siejasi etninių muzikos instrumentų pavidalai. Jie panašūs į luotus, valtis, urnas. Luoto, geldos, netgi karsto pavidalo (tik, žinoma, gerokai sumažinto) 6 S. Olędzki, Polskie instrumenty ludowe, Kraków, 1978, s. 5–6. 7 Н. Бояркин, Мордовская инструментальная сигнальная музыка, Музыка в обрядах и трудо- вой деятельности финно-угров, Таллинн, 1986, с. 39–60. 8 C. Lévi-Strauss, Laukinis mąstymas, Vilnius, 1997, p. 114. 9 Б. Н. Путилов, Миф – обряд – песня Новой Гвинеи, Москва, 1980, c. 245–255. 10 R. Šimonytė-Žarskienė, Skudučiavimo ištakos, Darbai ir Dienos, 2001, Nr. 25, p. 39–70; R. Šimonytė- Žarskienė, Skudučiavimas šiaurės rytų Europoje, Vilnius, 2003, p. 131–145. 11 K. Moszyński, Kultura ludowa słowian, Tom II: Kultura duchowa, część 2. Warszawa, 1939. Cit. pagal: K. Moszyński, Kultura ludowa słowian, 2 wyd., Tom. II: Kultura duchowa, część 2, Warszawa, 1969, s. 399–400. 12 И. М. Жордания, op. cit., c. 279. 30 L I T U A N I S T I CA. 2 0 0 7 . T. 7 0 . Nr. 2 yra lietuvių ir kaimyninių Baltijos tautų – latvių, estų, suomių, karelų, ingrų, vodų, lybių, šiaurės vakarų rusų – kanklės. Panašių į kankles luoto, valties arba geldos pavidalo styginių instrumentų yra ir Vakarų Sibire – tai Obės ugrų chantų ir mansių naras – juh, panan – juh ir sangultap. Kai kurie muziejuose saugomi Baltijos tautų kanklių pavyzdžiai primena žuvis. Lietuvos muziejuose esančios žemaičiams priskirtinos ne tik žuvis primenančios, bet ir bemaž visos kitos tradicinės žemaičių kanklės daugmaž atitinka į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų žuvų – kuprės ir nerkos – pavidalus. Galbūt daiktas šios kanklės irgi galėjo sietis su totemais, vaizduojančiais požeminį pasaulį, nes jos nudažytos žuvims būdinga juoda arba tamsiai pilka spalva. Kaušo pavidalo styginių strykinių ir skambinamųjų instrumentų gausu visame pasaulyje. Lietuvoje, Raseinių rajone, kaušu vadintas smuiko korpusas. Kaušai nuo seno naudoti ne tik buityje, bet ir ritualų metu nuliejant apeiginio gėrimo šlakelį. Negalima paneigti, kad kaušo pavidalo styginiai instrumentai galėjo kilti iš apeiginio kaušo ir pagal pirminę paskirtį atlikti panašią „šlakstymo“ iš kaušo, tik, žinoma, garsais, funkciją. Todėl hipotetiškai galima manyti, kad kaušo pavidalo muzikos instrumentai irgi galėjo būti savotiškais ryšio tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio įrankiais, padėjusiais mirusiesiems nukeliauti į dausas. Neatmestina, kad senovinę kaušo paskirtį Žemaitijoje galėjo perimti netgi bendratautinis instrumentas smuikas. Lietuvoje naudotas medinis, iš vieno medžio gabalo išskaptuotas urnos pavidalo būgnas. Kraštotyrininkas A. Vitauskas 1942 m. paskelbė Šiaulių apskrityje, Padubysio vals- čiuje, Skurvių kaime buvusio tokio instrumento piešinį ir jo aprašą13. Jis labai retas, nes daugiau tokių etnografinių pavyzdžių Šiaurės Europoje nėra, atitikmenys esti tik tolimesnėse kultūrose. Urnos pavidalo būgnai naudojami Mažojoje Azijoje, Vidurio Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Kaukaze, Irane, Afganistane, juos muša Australijos aborigenai ir Melanezijos australoidai. Instrumentai, nors ir naudojami muzikavimui, signalams ir ritualams, primena laidotuvių urnas, į kurias suberiami mirusiojo pelenai. Apie jų amžių byloja neolito epochos III tūkstm. pr. Kr. vidurio keramikinių būgnų iškasenos Vakarų Lenkijoje, kur plytėjo archeologinė rutulinių amforų kultūra, taip pat Lenkijos pietuose, buvusios Tripolės kultūros (IV–III tūkstm. pr. Kr.) plote14. Tokių būgnų iškasta ir Čekijoje, jie datuoti II tūkstm. pr. Kr. Nors visi Lenkijoje ir Čekijoje iškasti keramikiniai būgnai labai primena laidojimo urnas, archeologai juos linkę laikyti muzikos instrumentais, o ne šiaip sau buities daiktais. Jie surasti greta žmonių palaikų, o viršutinėse būgnų dalyse yra akivaizdūs išsikišimai odinei (kailio) membranai pritvirtinti15. Jaučio rago urnos pavidalo I tūkstm. pr. Kr. būgnų surasta kalnų Altajaus Pazyryko pilkapyje. Jie sudėti iš jaučio rago atitinkamai išlenktų plokštelių, kurių kraštai užeina viena ant kitos, suveriami siūlu. Iškastiniai būgnai artimi dabartiniams Tibeto, Afganistano, Irano ir Mažosios Azijos instrumentams16. Urnos pavidalo bronzinių būgnų, datuojamų 13 A. Vitauskas, Liaudies technika, Gimtasai kraštas, 1942, kn. 5, sąs. 30, p. 65–73. 14 W. Kamiński, Instrumenty muzyczne na ziemiach polskich. Zarys problematyki rozwojowej, Kraków, 1971, s. 20–26. 15 W. Kamiński, op. cit., s. 21–22; T. Malinowski, Archeology and Musical Instruments in Polond, World Archeology, 1981, vol. 12, N. 3, p. 266–272. 16 С. И. Руденко, Культура населения горного Алтая, Москва–Лениград, 1953, c. 324. R o m u a l d a s A p a n a v iči u s. L I E T U V I Ų E T N I N Ė M U Z I K A X V I I – X X A . PA S A U L I O M U Z I K O S K O N T E K S T E : . . . 31 V a. pr. Kr.–I a. po Kr., surasta Vietname ir Pietryčių Kinijoje; jie tapatūs Pietryčių Azijos etnografiniams būgnams. Manoma, kad naudoti laidotuvėse ir šamanų apeigose iššaukiant dvasias17. Neatmestina, kad ir lietuvių urnos pavidalo, kaip, beje, ir statinės, kubilo, būgnų naudojimas siejosi su įsitikinimais, kad instrumente apsigyvena mirusiojo dvasia. Pavyzdžiui, Naujųjų Hebridų salose mediniai būgnai laikyti protėvių kaukėmis18. Šiaurės Amerikos indėnų būgnai gaminami tada, kai sapne aplanko įkvėpimas ir dvasia nurodo, kaip būgnas turi būti nudažytas19. Buriatų šamano būgnas reiškė ir žirgą, kuriuo šamanas būgnydamas, atseit, joja žeme, po to pakyla iki dangaus ir nusileidžia į požemio karalystę20, t. y. būgnu pasiekia visas tris senosios pasaulėžiūros sferas. Būgnyta ir per laidotuves. Centrinės Azijos tadžikai iš Bucharos, mirus netekėjusiai merginai arba nevedusiam jaunuoliui, laidotuvių metu mušdavo būgną ir šokdavo. Šitaip elgėsi ir Bucharos žydai, o uzbekai iš Taškento būgną mušdavo ir pagyvenusios moters laidotuvėse. Arabai būgną mušė apraudodami mirusįjį, būgno oda buvo ištepama suodžiais21. Nėra jokios abejonės, kad būgnijimas per laidotuves galėjo būti ir ryšio tarp „šio“ bei „ano“ pasaulio priemone. Būgnijimo sąsajos su mirusiųjų pasauliu akivaizdžios ir Lietuvoje. Archeologas ir etnologas E. Tiškevičius dar 1869 m. rašė, kad Biržų apskrityje bubinu mušė vakarais, šaukdami kaimo žmones melstis, šio instrumento garsais kviesdavo ir į laidotuves22. Radviliškio apylinkėse XIX a. apie ligonio mirtį kaime pranešdavo dviem pagaliukais sutartu taktu mušdami būgnelį23. To valsčiaus Alksnupių kaime bubinu, barabanu duodavo žinią apie kieno nors mirtį dar ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, tam tikslui būgnas naudotas ir kitose Šiaurės Lietuvos vietovėse24. Kupiškio valsčiuje bubinas būdavo mušamas pašarvojus mirusįjį, tada visi susirinkdavo melstis25. To valsčiaus Didžprūdžių kaime mirus žmogui mušdavo būbiną. Pereidavo per „ulyčią“ ir duodavo ženklą mušdami dvipusį būgnelį26. Lietuvių pučiamieji instrumentai dažnai yra paukščių ar gyvulių pavidalo. Tai daugiausia iš molio pagaminti ir išdegti, taip pat mediniai švilpukai. Paukščių ir gyvulių 17 П. Беллвуд, Покорение человеком Тихого Океана, Юго-Восточная Азия и Океания в доистори- ческую эпохy, Москва, 1986, c. 213 – 215. 18 P. Collaer, Ozeanien. Musikgeschichte in Bildern, Leipzig, 1965, I, S. 110–113. 19 И. Мачак, Проблемы научной документации музыкальных инструментов, Народные музы- кальные инструементы и инструментальная музыка, Москва, 1987, II, с. 56–67. 20 Г. М. Михайлов, Бурятский шаманизм: история, структура и социальные функци, Новосибирск, 1987, c. 109–110. 21 Б. Х. Кармышева, Архаическая символика в погребально-поминальной обрядности узбеков Ферганы, Древние обряды, верования и культы народов Средней Азии, Москва, 1986, c. 139– 181. 22 E. Tyszkiewicz, Birże, Rzut oka na przeszłość miasta, zamku i ordynacyj, St. Petersburg, 1869, s. 19– 24. 23 A. Vyšniauskaitė, Šeimos buitis ir papročiai, Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, p. 516. 24 A. Vyšniauskaitė, Signalinis būgnas Lietuvos kaime, Mokslas ir gyvenimas, 1969, Nr. 6, p. 47–48. 25 E. Glemžaitė-Dulaitienė, Kupiškėnų senovė, Vilnius, 1958, p. 248. 26 Etnomuzikos instituto duomenys. Etnomuzikos instituto archyvas (aprašai ir bylos nenurodytos), Vilnius, 1989. 32 L I T U A N I S T I CA. 2 0 0 7 . T. 7 0 . Nr. 2 figūrėles vaizduojantys instrumentai gali siekti žilą senovę, nes švilpukus žmonės naudojo jau vėlyvajame paleolite27. Paukščių pavidalo švilpukų, datuojamų XI–XIV a., iškasta Šiaurės Rusijoje28, o XVI–XVIII a. – Latvijoje29. Iškasenos atitinka ir Lietuvos muziejų etnografinius eksponatus, kuriuos daugiausia pūtinėjo vaikai. Vaikų žaislai laikomi žmonijos ankstyviausios kultūrinės pakopos palikimu, susijusiu su kultu ir apeigomis. Šiaurės tautose tai įvairios šventųjų gyvulių – gaidžio, avino, žirgo – figūrėlės30. Galimos ir švilpukų sąsajos su pirmykščiu totemizmu. Vaikų žaislai galėjo būti ir ryšio tarp žmonių ir protėvių pasaulio priemonėmis. Styginių instrumentų pavidalai primena žmogų – tokie yra Zairo ir Centrinės Afrikos Respublikos instrumentai kundi, nkundi, kondu, konda. Jie turi kojas, panašų į žmogaus liemenį ir pilvą – tuščiavidurį rezonatorių, gerokai pailgintą kaklą ir žmogaus galvą. Nuo kaklo iki liemens apačios ištemptos stygos31. Žmogaus kūno dalių vardais įvardijamos ir kitų pasaulio kultūrų muzikos instrumentų, ypač styginių, dalys. Šitaip vadinamas ir plačiai pasaulyje paplitęs smuikas. Lietuvoje smuiką sudaro liemuo, kaklelis, galvutė, šonai, nugarėlė. Žmogaus kūno ir muzikos instrumentų dalių sąsajos gali siekti gana senus laikus, kai žmogaus pavidalo instrumentai turėjo vaizduoti protėvius, jų garsai – protėvių balsus

http://www.lmaleidykla.lt/publ/0235-716X/2007/2/Lit_028_042.pdf

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s