Pamąstymai aukštojo mokslo tema

Posted: August 30, 2016 in Uncategorized

Nuotr. Istoriją bak. ir mag. baigusi Asta Venskienė VDU labai reiškiasi etnologijos mokslo srityje, nors yra kitų specialistų, kurie bent baigę minėtus mokslus. Negi istorikai neturėtų dirbti istorijos darbo – kad etnologams atsilaisvintų užimtos vietos?

Naikinama etnologija, specialistus ruošia ne specialistai. VDU atvejis

Kristina Sulikienė

Kiekvienas kandidatas stengiasi pateikti save iš tų pusių, kurias išmano.

Kaip etnologijos krypties doktorantė, kuri šiuo metu yra disertacijos pateikimo baigiamajame etape, taip pat kaip dirbusi šioje srityje virš 4 metų, drąsiai galiu teigti, jog šiuo metu situacija etnologijos mokslo srityje darosi tragiška.

Vytauto Didžiojo universitetas didžiavosi 3 specialybėmis, kurios buvo didžiausio VDU fakulteto – Humanitarinių – pažiba: tai istorija, etnologija ir filosofija.

Studentai, įstoję į šį fakultetą, pirmus 2 metus mokėsi visi kartu, ir po to nuspręsdavo, kur pasukti.

Pasikeitus universiteto valdžiai 2006 m. kartu su „senais kadrais“, buvo pradėta naikinti ir jų kuruoti dalykai.

Jeigu universitetui esą nebereikėjo garsaus etnologo prof. Romualdo Apanavičiaus- 2006/2007 m.m. jis buvo nustumtas ne tik nuo priėmimo, bet ir nuo gynimo komisijų, nuo vadovavimo bakalauro, magistro darbams, ir tai darė jo paties rankomis priimti docentai, daktarai – tai kartu su profesoriaus naikinimu ir panieka jam, buvo pradėtas naikinti ir jo atgaivintas etnologijos mokslas.

VDU „gelbėtojai“ per kelerius metus pasiekė, jog į etninės kultūros studijas pradėjo stoti mažiau studentų. Tas pats vyko paraleliai su filosofija ir istorija, kuri šiandien vienintelė išlaikė savo bakalaurą: 2016 m. įstojo 16 studentų.

2007 m., po VDU, „išgelbėjimo“, pasklidus garsui, jog prof. R. Apanavičius nustumtas nuo visų akademinių reikalų, į etnologijos ir istorijos magistro studijas  neatėjo nei vienas studentas. Juos surinko tas pats R. Apanavičius per papildomą priėmimo etapą – kai jau „gelbėtojai“ suprato, jog niekaip be jo neišsisuks…Istorikus rinko irgi bandytas nustumti R. Janauskas. Bakalaurantai matė perversmą VDU viduje, ir bėgo iš VDU kaip iš skęstančio laivo. Etninės kultūros bakalaurai magistrą studijuoti išvyko į Vilnių.

VDU valdžia iki šiol nesuvokė, ką jie 2006 m. padarė su humanitariniais mokslais, ir jog atstatyti iki 2006 m. lygį šiuo metu praktiškai nebeįmanoma, nes griovimas jau įsibėgėjęs…Beje, prof. R. Apanavičių studentai pripažino „laukiamiausiu dėstytoju“, o prasidėjus ciklui „Alus, dėstytojas ir aš“, būtent R. Apanavičius atidarė šį ciklą, dėstydamas apie populiariąją muziką, o baras, kur vyko paskaita, „lūžo“- apsilankė 250 studentų. „Gelbėtojai“ nuo 2006 m. dezorganizavo ir demoralizavo universitetą, ir praktiškai universitetą apėmusi autoimuninė liga, turinti paranojiškumo požymių – baisiausia yra viskas, kas susiję su R. Apanavičiumi. O Etnologijos katedra juk yra jo „lizdas“. Šiais metais šiam profesoriui buvo suteikta net 0.00 etato jo kurtame universitete, dėl to, nenorėdamas žemintis, jis parašė prašymą atleisti iš darbo. Nors jo paskaitos – vienos lankomiausių.

VDU paslaugiau siūlė dirbti 0 etato, bet važinėti savo lėšomis į katedros posėdžius.

Sunaikinę etnologiją, šie gelbėtojai, gryni sovietų palikuonys – nes tik sovietai šitaip žiauriai naikino mokslą apie Tautos Dvasią – jausis atlikę Lietuvai naudingą darbą…Todėl kaip kandidatė į Seimą ir mąstau: kol šitie sovietų pakalikai, tęsiantys sovietijos darbus, neįsijautė per daug, turbūt laikas tautai svarbias mokslo šakas perimti valdyti valstybei? Juk visiška universiteto autonomija veda į štai šitokį bardaką, kai iš viso nemąstoma apie Lietuvos ateitį. Juk ją vis tiek valdys lietuviai, o ne azijiečiai – į kuriuos, deja, šiuo metu orientuojami etnologijos mokslą norintys rinktis absolventai?

Jeigu abiturientai ateidavo parašę prioritetą į lietuvių etninės kultūros studijas, priėmimo komisija juos nuorientuodavo į Baltijos studijas, arba Azijos. Taip ir neliko etninės kultūros. Juk ne savaime ji sugriuvo – griovėjai intensyviai dirbo.

Nors 2013 m. Švietimo ir mokslo ministerija skyrė net 10 tikslinių ir finansuojamų vietų šiai esą „nepaklausiai“ specialybei, VDU valdžia, prieštaraudama valstybės etninės kultūros politikai, iš viso panaikino etninės kultūros bakalaurą, ir nebeskelbia priėmimo į šią specialybę.

Esą Lietuvai nebereikia žmonių, kurie išmanytų etnografinius regionus, būtų susipažinę su tarmėmis, tautiniu kostiumu, bei kitu materialiniu ir nematerialiniu lietuvių tautos paveldu.

Vietoj to universitete kaip grybai po lietaus pradėjo dygti Azijos ir kitų tolimų kraštų studijos, tačiau jose dirbti nebūdavo pakviečiamas nei vienas Etnologijos krypties doktorantūrą baigęs absolventas.

VDU pradėjo eiti UAB stiliaus ir savitiksliškumo keliais.

Nors per visą Lietuvą net ir šiandien susidarytų 20-30 abiturientų grupė, kurie rinktųsi šias studijas (pavyzdžiui, vien iš Kelmės stotų apie 7 abiturientus – nes Kelmės vasaros kursai bei amatų centras ugdo etniškai nusiteikusius mokinius), VDU valdžia nusprendė, jog tai atgyvena, ir nebereikia lietuviams mokytis savo tautos paveldo, bei tapatybės.

Šiandien per įvadą pirmakursiams VDU buvo minima

„orientuotumas į būsimą darbdavį“.

Leiskite paklausti, mieli kolegos: o mokslo institutas ar leidykla, muziejus, kultūros centras – čia ne darbdavys?

Jeigu sunaikinta sovietų persekiota etninė kultūra atgaivinta, paskleista per VDU, šaliai davė specialistų, – kodėl ją vėl reikia sunaikinti, išdraskyti Etnologijos ir folkloristikos katedrą, ją pervadinant  „moderniškai“ – „Kultūrų studijų“?

Žinote, koks atsakymas man peršasi?

Nes katedroje nėra daug tikrų etnologų. Ir todėl nebeliko, kam kovoti dėl etnologijos išsaugojimo.

Tikras specialistas yra tas, kuris specialybę yra baigęs, kvalifikavęsis  bakalauro ir magistro studijomis.

Pasižiūrėjus Kultūrų ir etnologijos studijų katedros dėstytojų biografijas, kai kurie jų nėra baigę etnologijos studijų.

Nors VDU aiškina, jog labai gerbia ir myli studentus, tačiau man labai patiko vieno būsimo studento šūkis, kurį jis pasiūlė VDU – truputį matęs nenormaliai vykstančias atestacijas, kai VDU „etnologai“ nenorėjo „praleisti disertacijos“.

„Į DĖSTYTOJĄ ORIENTUOTAS UNIVERSITETAS“.

Šis šūkis yra labai taiklus, ypač kalbant apie etnologijos specialybės dėstytojus, daugelio kurių biografijose nematome, jog jie būtų šią specialybę patys baigę – nes daktaro laipsnis nėra kvalifikacija, tai garbės, mokslo, vardas.

Kai universitetas pasidaro orientuotas į dėstytoją, tada prie dėstytojo gali būti pritaikomas net jo padalinio pavadinimas. Kad tik tas dėstytojas išlaikytų darbo vietą.

Daktarė lektorė Asta Venskienė – „gryna“ istorikė. Tai labai panašu į etnologiją, tačiau tai nėra etnologija. Nes tyrimo metodai, pagrindinės sąvokos labai skiriasi.

Docentė Rasa Račiūnaitė – Paužuolienė. Filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikacija, bakalauro ir magistro laipsnis (Vilniaus universitetas). Kiek teko mokytis pas ją, svarbiausi akcentai šiai dėstytojai yra rašybos ir skyrybos klaidos bei sakinių struktūra, o ne etnologija.

Per disertacijos pristatymą gavau pastabą, kodėl darbe aiškinu „savaime suprantamus dalykus, kad etnologija – tai humanitariniai mokslai“.

Tačiau tokiems „specialistams“, kurie visiškai neseniai net nebuvo girdėję apie etnologiją, reikia paaiškinti šio mokslo raidą Lietuvoje ir Europoje. Nemanau, jog tai yra jiems „savaime suprantama“. Juk atėjus iš lietuvių kalbos, kur svarbiausia – sintaksė, gramatika, bei skyrybos ženklai, neretai sunku suvokti procesus, fenomenus, ir kultūrinę sąmonę. Nekalbu jau apie civilizacijas, kas „kablelininkams“ – tamsus miškas.

Dalia Senvaitytė – „gryna etnologė“: tiek bakalauras, tiek magistras baigtas VDU. Tačiau pastaruoju metu ji pasuko į „populiaresnę“ – tai religijotyros – sritį. Matyt, pinigai kiti, ir tyrimo sritis įdomesnė. Gaila. Nors katedroje yra „tikras“ etnologas, tačiau nėra kam tą etnologiją apginti.

Kita „gryna etnologė“ tai katedros vedėja Laimutė Anglickienė. Dar ji būna atstovi ir už mokslą, ir už studentą, ir už tinkamą teoriją – tačiau vėlgi, vienam kovoti su malūnizmais yra per sunku. Bendruose susirinkimuose vedėjos balsas prasmenga kitų, nekompetetingų, asmenų mirgalynėje. Vedėja mano disertaciją palaiko, nes tai yra ir jos 2000 m. apgintos disertacijos tęstinumas: juk malonu, kai tyrinėjamos tautinės mažumos. Bėda ta, kad Rasa Račiūnaitė – Paužuolienė „irgi“ jas tyrinėja, o čia jau prasideda „mokslinio cecho“ konkurencija. Nesuprantu ir nesuprasiu šių dalykų: juk normalūs ir išsamūs totorių, žydų, sentikių, rusų, lenkų tyrimai Lietuvoje nevyko ir nevyksta – viskas tik epizodiškai ir pripuolamai.

Lektorės Giedrės Barkauskaitės kompetencija  labai juntama. Visų pirma, tai žmogus, kuris niekada nieko nekeikia, neužsipuldinėja, nekritikuoja nepagrįstai, pritaria naujoms idėjoms ir sumanymams. O pasižiūrėjus gyvenimo aprašymą, aišku, kodėl: ši dėstytoja turi etnologijos mokslų magistro laipsnį, tiesa, bakalauras – choreografijos, pedagogikos. Tačiau visas situacijas ši gležnutė dėstytoja ir sprendžia būtent – pedagogiškai. Todėl katedroje yra dar vienas nors ir „negrynas“ etnologas. Bet ar iš baimės prarasti darbo vietą, ar dėl charakterio savybių, nėra kovojama dėl šios mokslo krypties išsaugojimo. Nes vis tik akivaizdu, jog veikia‚“didesnės jėgos“.

Kas metai katedra išleidžia po 1-2 etnologijos mokslų daktarus, kurie prieš tai būna baigę etnologijos bakalaurą su magistru. Tačiau Etnologijos katedroje, kuri greitai vadinsis „Kultūrų tyrimų“, šiems perspektyviems „gryniems“ specialistams vietos neatsiranda. Vietoj jų pridarbinta kažkokių niekam nematytų jaunuolių, neaišku, iš kur pakviestų. Vėlgi – „kažkas liepė“.

Kur dirba mūsų absolventai?

Lietuvių tautosakos naminių gyvulių įvaizdžius, konkrečiai, žirgą, ištyrinėjusi mokslų daktarė Giedrė Šukytė vos- ne- vos buvo gavusi darbelį Šiaulių universitete, lektore, kaip pati guodėsi, darbas – tik pusė etato, o kabinetą jai skyrė rūsyje, net susirgo plaučių uždegimu. Šiuo metu dirba kažkur ne pagal specialybę.

Piemenų tradicijas Aukštaitijoje ištyrinėjusi Regina Mikštaitė – Čičiurkienė dar studijuodama etnologijos bakalauro studijose, išleido šia tema monografija, buvo pripažinta inovatyviausia studente. Po studijų baigimo jai nebuvo pasiūlytas joks darbas universitete. Šiuo metu dirba Nalšios muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja.

Sakmiškus pasakojimus ištyrinėjusi ir 2016 08 26 disertaciją apsigynusi Ingrida Stundžė – gryna etnologė, iki disertacijos ir 2 monografijų bendraautorė. Darbas universitete jai nepasiūlytas. Dirba kultūros srityje, darbą susirado dar studijuodama doktorantūroje.

Lakūnų gyvenseną ištyrinėjęs ir birželio mėnesį daktaro disertaciją apsigynęs Arvydas Griškus – „grynas“ etnologas – tiek bakalauras, tiek magistras, ir mokslų daktaras. Darbas universitete – nepasiūlytas. Šis specialistas dirba Jurbarke, kuruoja kultūrą.

Kristina Blockytė pernai metais apsigynė daktaro disertaciją. Ji – viena iš išimčių. Nuo magistro laikų turi darbą Klaipėdos universitete, pagal etnologijos specialybę. Nusimato tolimesnė perspektyva. Tačiau K. Blockytės atvejis – menka išimtis.

Galima tęsti atvirai klausti: kam tuomet VDU iš viso vykdo šias programas – etninės kultūros magistro ir daktaro, jeigu jiems nereikia šių kompetetingų ir jų pačių išugdytų žmonių?

Beje, ar žinojot, jog visi šie mokslų daktarai „vos ne vos“ apsigynė, nes tai apimtis buvo per maža, tai teorija netinkama, tai dar kažkas netiko. Kristina Blockytė, Ingrida Stundžė, ir šių eilučių autorė 4 kurse turėjo ne 2, o 4 atestacijas. Visoms trims buvo sakomos neįtikėtinai keistos pastabos, daugiausiai – kad tyrimai per platūs, kad juos reikia „susimažinti“. Kaip galima „susimažinti“… kompetenciją?

Labiausiai prie visko „prisikabinėja“ būtent etnologijos bakalauro ir magistro mokslų nebaigusios lektorės: tai Asta Venskienė ir Rasa Račiūnaitė – Paužuolienė. „Grynos“

ir „pusiau grynos“ kabinėjasi mažiau arba iš viso nesako  pastabų: nes džiaugiasi, kad tęsiami jų mokslo šakos tyrimai.

Kai šitaip gražiai VDU savo įvadinėje savaitėje pristato universitetą, tad ir norisi paklausti: kur link universitetas eina, jeigu tarkime etnologijos nelaiko „tinkama“ mokslo šaka, o mokslų daktarus ruošia „iš inercijos“? O iš tiesų gal galėtų visiems atskleisti tiesą, jog vyksta didžiulė konkurencija dėl žinių, o etnologiją galutinai siekia nukonkuruoti visai net ne humanitarinės mokslo šakos…Matyt, su pabėgėliais „ateina“ ir labai dideli pinigai…Per URM…o gal kurią kitą ministeriją?

Dėl to kažkokiai URM darbuotojai, tuo pačiu metu dirbančiai dar ir VU, buvo rezervuota pavasario semestre vieta „net“ už 87 eurus – ir dar važinėti iš Vilniaus. Kai pasiklausai, kaip tarsi elgetos ašaros ir „krapijamos“ „valandos“ – konkretiems žmonėms, nekreipiant dėmesio į studijų kokybę, tai tos įvadinės pirmakursių savaitės lektoriams ir norėtųsi pabaksnoti su faktais prieš nosį.

Jog VDU svarbiausias žmogus – tai dėstytojas.

Charakteringas dalykas, jog pasikeitus rektoriui, Humanitarinių mokslų fakultete iš foje 2 aukšte buvo dingę visi minkštasuoliai: kad tik studentai „nesitrintų“ ir „netrukdytų“. Matyt, studentams pradėjus sėdėti ant šaltų grindų, buvo nuspręsta dalį minkštasuolių sugrąžinti.

Tokie paprastučiai dalykai irgi rodo, į ką orientuojamas universitetas.

Disertantą tokios dėstytojos, kaip A.Venskienė gali piktai aiškindama išvaryti iš kabineto,  žemindama jį bakalauranto akivaizdoje, nes „turi konsultaciją“. Pasako eiti dirbti į biblioteką, nors tokią doktorantūrą gali ir panaikinti – jeigu doktorantai neturi įrengtos darbo vietos.

Doktorantas VDU– ne studentas, ir ne dėstytojas. Jis yra akademinis „niekas“.

Juk jam po studijų baigimo nebus pasiūlyta darbo vieta, ir net „vakuojančios“ vietos už 87 eurus per semestrą bus pasiūlytos ne „saviems“, o kažkokioms URM darbuotojoms, kurios turbūt ateityje „kuruos“ milijonų įsisavinimus. (Koks tikslas važinėti pusę metų iš Vilniaus, gaišti kas kartą 5-6 valandas, ir gauti 87 eurus?)

Manau, jog studijų susiejimas su dideliais pinigais, arba verslo struktūromis yra ydinga tendencija, tačiau gaji VDU, kuris nebegali pasigirti tuo, kuo gyrėsi iki „universiteto išgelbėjimo“.

2006 m. universitetan atėjus „gelbėtojams“, buvo išsigelbėta nuo filosofijos, etnologijos, nuo kai kurių europinio lygio specialistų, dar pora dėstytojų, neatlaikę baisios atmosferos universitete, mirė (jaunas istorikas ir jauna, 2 vaikų mama, filosofė.) Tokia atmosfera būtų buvusi neįmanoma prie senosios valdžios, kuriai rūpėjo kiekvienas studentas, nes VDU iki 2006 m. buvo orientuotas į studentą.

Nuo 2006 m.- į dėstytoją. Tiesa, kas neprisitaikė, tuos išnešė kojomis į priekį. Ir vėl ramu VDU, likusius dar ir atleido dėl „etatų mažinimo“. Ilgus metus humanitarinėse specialybėse dirbantys dėstytojai liūdnai padejuoja, jog jau susitaikė su būsina pardavėjo dalia, kai VDU bus atleidinėjami „nereikalingieji“, „nepaklausių specialybių“ darbuotojai. „Tik kad dar priimtų prie tos kasos – juk ir ten reikia kompetencijos…“

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2717:pamastymai-aukstojo-mokslo-tema&catid=33&Itemid=141

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s