Sergey Kanovich. Fryda, kuriai 96

Posted: September 17, 2016 in Uncategorized

LT. Frida gimė rugsėjo mėnesį. Šeduvoje. 1920 metais. Fridai sukako 96-eri.

– Eikš, šokam, – ištarė ji ir švelniai mane apkabino.

Ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta, griežė senas orkestras. Aš visą gyvenimą svajojau išmokti šokti tango, dievaži, visą gyvenimą.

Aš šokau su Frida.

Mes sukomės palengva, ir aš jutau, kaip šoku ne su ja, aš šoku su visais jos prisiminimais – aš šokau apsikabinęs jos vestuves, kai slapta nuo sovietų juos abu palaimino rabinas, aš šokau apsikabinęs jos sušaudytą senelį, šulinį, iš kurio ji semdavo vandenį šabo arbatai, aš buvau apsikabinęs ne seną guvią moterį, aš šokau su jos vyru, skubančiu pas ją į Vokietiją po ketverių metų nežinios, skubančiu iš Šiaulių, į kuriuos laukti žmonos jis grįžo iš Dachau, su vyru, kuris išgirdęs Šiauliuose 1947 metais, kad Frida gyva, teištarė jam žinią iš Vokietijos atnešusiam pasiuntiniui – „ką, mirusieji jau ėmė prisikelti?“, su vyru, kuris įtikėjo, kad Frida gyva, tik tuomet, kai pasiuntinys iš kišenės išsitraukė Vokietijoje Fridos keptų sausainių, aš šokau – ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta – su Šlomu, einančiu naktimis iš Šiaulių pas savo meilę Fridą Ickovič į išvaduotą Bergen-Belzeną, aš šokau su britų kariuomenės džipu, kurio kareiviai išlipo prie Fridos koncentracijos stovykloje, ir vienas iš jų, pagyręs Fridą už litvakišką puikią hebrajų kalbą, pažadėjo ir įvykdė pažadą – sugrįžti vakare su kareiviškos košės katilu, iš kurio vieni pavalgė ir gyveno, o kiti mirė bevirškindami, palaimingai pasirėmę į stovyklos barakų sienas, taip ir likę žvelgti amžiams sustingusiu žvilgsniu į pavasarišką Vokietijos dangų. Ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta – aš sukausi su kareiviu maitintoju, – vėliau jis jai šypsosis iš televizorių, tapęs vienu iš Izraelio prezidentų, – Chaimu Herzogu, tai nuo jo džipo Frida ir dar tuzinas kalinių norėjo ašaromis nuplauti visą karo purvą. Aš šokau su jos gražuoliu garbaniumi Rachmieliu („ak, koks jis buvo vaikas, ak, koks jis buvo gražus“), aš šokau su ta akimirka, kai, grįžusi po priverstinio darbo į getą, Frida neberado dvejų metukų Rachmielio kambaryje, ir niekada, niekada, niekad – ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta – jo neberado, kaip savo atžalų tą dieną nerado dar šeši šimtai Šiaulių geto motinų. Aš šokau su jos praeitimi, – ta ta ta ta, – kuri, man rodės, nepaisant visų negandų, visų ant šito atminties drugelio – ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta – sparnų užgriuvusių nelaimių, yra šilta, kaip Fridos skruostas ant mano peties, kaip jos ranka-drugelio sparnas mano delne. Ir aš nenoriu, – ta ta ta ta, tarim tararam, ta ta ta ta, – nenoriu, kad šokis baigtųsi, aš noriu, kad jis tęstųsi amžinybę, kad drugelis-Frida ir tūkstančiai kitų drugelių nenuplasnotų nežinion, kad skraidytų nuo žmogaus prie žmogaus, nuo žiedo prie žiedo ir jų sparnų negirdimas šlamėjimas, kaip vasaros nakties šiluma, glostytų kūdikiams garbanotas galvas.

Tango su Rachmieliu baigėsi. Padėkojęs, aš palydėjau Fridą.

– Gaila, kad aš truputį šlubčioju, kai šoku, – taria Frida.

– Tu puikiai šoki tango, Frida. Puikiai.

– Aš noriu į Šeduvą. Tu mane paimsi į Šeduvą? Aš ją sapnuoju.

– Būtinai, Frida, būtinai.

Aš išeinu į lauką. Lyja. Mano svajonė šokti tango išsipildė. Ir mano ašaros drauge su Izraelio žiemos lietumi plauna fikusais ir palmėmis apsodintą gatvę. Joje gyvena „La cumparsita“ šokantys
drugeliai.

EN. Frida was born in September 1920 in Seduva. She turned 96 now

“Let’s dance,” she said, and softly embraced me.

Ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta, the old orchestra played. My whole life I dreamt of learning to tango, lordy, my whole life.

I danced with Frida.

We turned slowly, and I felt I wasn’t dancing with her, I was dancing with all of her memories, I was dancing, embraces, at her wedding, when secretly, from the Soviets, the rabbi blessed them both, I was dancing with her murdered grandfather, with the well from which she drew water for the Shabbes tea, I was dancing not with an elderly and attractive woman, but with her husband, hurrying to her in Germany after four years of not knowing, hurrying from Šiauliai, where he had returned from Dachau to wait for his wife, with the husband who, having heard in Šiauliai in 1947 Frida was alive, could only say to the messenger who brought him the news from Germany: “What, have the dead begun to rise already?” With the man who only was convinced Frida was alive when the messenger drew from his pocket cookies Frida had baked in Germany, I danced, ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta, with Shlomo, going by night from Šiauliai to his beloved Frida Ickovič, to liberated Bergen-Belsen, I was dancing with a British military jeep whose soldiers had disembarked at Frida’s concentration camp, of whom one soldier who praised Frida’s wonderful Litvak Hebrew language made a promise and kept his promise: to come back in the evening with a cauldron of porridge, whose eating allowed some to live, while others died in the middle of digesting it, standing against the barracks walls for support and frozen there like religious statues bestowing blessings, left to gaze forever with unwavering eyes towards Germany’s western sky. Ta-ta-ta-ta, tarim-taram-ta-ta-ta-ta I was dancing with the soldier who fed who would later smile back at her from the television set after becoming president of Israel, Chaim Herzog, and Frida and another dozen inmates wanted to wash from his jeep all the filth of war, with their tears. I danced with the handsome curly Rachmielis (“Oh, what a child he was, oh what a beautiful child he was”), I was dancing with that moment when never, never, never again Ta-ta-ta-ta, tarim-taram-ta-ta-ta-ta, she couldn’t find him, just as that day another six hundred mothers of the Šiauliai ghetto couldn’t find their offspring. I was dancing with her past, ta-ta-ta-ta, which, it seemed to me, despite all the losses, all of the misfortunes which fell–Ta-ta-tra-ta, tarim-taram-ta-ta-ta-ta–upon the wings of this butterfly of memory, is warm like Frida’s cheek on my shoulder, as warm as her wing-hand in my palm. And I don’t want, Ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta, I don’t want this dance to end, I want it to go on forever, so that Frida the butterfly and thousands of other butterflies wouldn’t drift off into oblivion, but would fly from person to person, from flower to flower, and the unheard fluttering of their wings would caress like the warmth of the summer night the curly heads of the babies.

The tango with Rachmielis ends. Thanking her, I escorted Frida. “Too bad that I limp a little when I dance,” Frida said.

“You dance the tango wonderfully, Frida. Wonderfully.”

“I want to go to Šeduva. Will you take me to Šeduva? I dream about it.”

“Certainly, Frida. Certainly.”

I go outside. It’s raining. My dream of dancing the tango has been fulfilled. And my tears along with the rain of the Israeli winter wash the street lined with figs and palms. That’s where the butterflies who dance La Cumparsita live.

Sergey Kanovich, facebook.com

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s