SKANDALĖLIS. Kodėl turi būti finansuojami arklio tyrinėjimai lietuvių tautosakoje? (VDU atvejis)

Posted: November 3, 2016 in Uncategorized

Kristina480x580-e1310655759623

Nuotr. Studijuodama nefinansuojamoje Etnologijos doktorantūroje, kaupiau darbinę patirtį. 2011 m.: pristatau etninės muzikos instrumentus Kernavės gyvosios archeologijos dienose. 

Kilęs šaršalas dėl pernelyg mažų mokslininkų algų (380 eurų), ir dar „mažesnių“ doktorantų stipendijų (450 eurų) paskatino mane pasidalinti vienos arklio tyrinėtojos investicija.

Tai mokslininkė, dabar jau mokslų daktarė Giedrė Šukytė.

Stojome kartu vienais metais į Etnologijos krypties doktorantūrą.

Ji parašė, kad tyrinės arklį lietuvių kultūroje, ją priėmė, manęs  – ne, nes aš parašiau, kad tyrinėsiu etnines mažumas, bendruomenes, santykius tarp jų, ir kaip užkirsti kelią etniniams konfliktams, lyginsiu Lietuvos ir Balkanų tautas.

Universtite atkakliąją arklio tyrinėtoją tiesiog taip ir vadinome – Arkliu.

Kai ji jau parašė tą savo disertaciją, nekeldama kojos iš namų – nors tarkime iš manęs bandė pareikalauti ne tik apeiti visą Lietuvą, bet dar ir visus Balkanus, viena dėstytoja priekaištavo, kodėl aš nesurinkau 400 anketų – na, tiek to, buvo pražuvo, aš irgi jau parašiau savo disertaciją, tiesa, ne apie arklį, o apie etnines bendruomenes, ir palyginau jas su Balkanų tautomis, bei aptariau etninių konfliktų prevenciją – šita disertacija iš viso nebuvo finansuojama Vytauto Didžiojo universiteto, o vos-ne –vos ją rašyti mane priėmė kitais metais, jau kai arklio tyrimai buvo pasistūmėję.- Kai ji parašė disertaciją, visi apsižiūrėjo,kad nėra nei vienos anketos.

Neapklaustas nei vienas arklys, žirgas, nei vienas arklininkas. Na, arklio neapklausi, bet nuvykęs į vietą bent apžiūrėti gali, kaip jis ir jo šeimininkas sugyvena, ir kokia jų vieta šiuolaikinėje lietuvių etnokultūroje.

Kur tau – arklio tyrinėtoja, pravalgiusi sočią pašalpą – nes stipendija nepavadinčiau, nes arklio tyrimas, pripažinkime, naudos atnešė tik disertantei – šiaip jau plačiau jos idėjos nežinomos – susigriebė, jog dabar jau reikia pasikeisti temą.

Paėmė pati ir pasikeitė – vietoj „kultūra“ parašė „tautosaka“.

O stebuklas toks – kad į tautosakos tyrimus – kuriuos ji visus 4 metus atlikinėjo, taip išeina nelegaliai, jos niekas nebūtų priėmę, nes mano tema buvo platesnė. Ji buvo kultūrinė.

Bet kai Giedrė Šukytė parašė, kad tyrinės arklį kultūroje, tai dėl žodžio „kultūra“ priėmė.

Image result for giedrė šukytė

Man negaila tos įmitusios doktorantės – valgyti tai jai reikėjo. Aš tai sugebėjau dirbti ir užsidirbti, ir dar ir teisę (mokamą) tuo pačiu metu su etnologija studijuoti.

Kai arklio tyrinėtoja vaikščiojo išpampusi nuo apgaule gautos stipendijos, aš džiaugiausi liekna talija. Nes patikėkite, lakstyti per 2 darbus nebuvo taip jau paprasta.

Kuo aš išlošiau, lakstydama per 2 darbus? Aš kaupiau darbo stažą, ir darbo patirtį, kuri man leido toliau, studijuojant nefinansuotoje doktorantūros vietoje, gauti kitus darbus – nes pavyzdžiui, etnologo į muziejų ieškojo „linksmo, ne kokio paniurusio mokslininko, su darbo patirtimi“. Taigi, niekas iš Etnologijos katedros netiko, – nes niekas iš doktorantų neturėjo darbo patirties.

O aš turėjau, todėl mane priėmė dirbti į muziejų, man esant 3 etnologijos doktorantūros kurse.

Kadangi visos šitos žvaigždės ir mūsų arklio tyrinėtoja gaudamos sočias stipendijas apkiausdavo, jos nevykdė ir plačios mokslinės veiklos, kurią aš vykdžiau. Maždaug 5 mokslinės konferencijos per metus (aišku, už savo pinigus). Kokie 3 moksliniai straipsniai. Visi – labai plačia tematika. Nuo etnomuzikologijos, etninių mažumų, iki žemės ūkio tyrinėjimų (tyriau net kiaulynus ir srutų perdirbimo galimybes, metano dujų gavybą…)

Na, ir atėjo diena – universitete atsirado keli etatai jaunesniajam mokslininkui.

Spėkite – ką paėmė: arklio tyrinėtoją ar mane? Mane. Arklio tyrinėtoja, dėl to savo tyrinėjamo arklio vaikščiodavo ganėtinai pasipūtusi, ir su niekuo nesisveikindavo.

Mokslinės grupės vadovas, atrinkęs mokslininkus pagal mokslingumą, dar tyrė ir komunikavimo aspektą.

O kadangi jau buvo žinoma, kad arklio disertacijos tema galimai suklastota – buvo išsigąsta, ką šita, iš namų kojos neiškėlusi arklio kultūros tyrinėtoja, galės nuveikti ekspedicijose, kur reikės lakstyti per visą Lietuvą su palapinėmis, foto kameromis, ir diktofonais?

Taigi, summa summarum: esu pikta dėl arklio tyrimų finansavimo, bet mane vėlgi šiandien pradžiugino, pasiguglinus, kur dabar yra šita arklio tyrėja.

Ji dirba Aplinkos apsaugos ministerijos ar agentūros padalinyje, ir yra specialistė kultūros paveldui.

Sėdi, tiesa, gražiame kaime, su 50 gyventojų: Palūšėje.

Tačiau: tam, kad galėtum sėdėti Palūšės užkampyje – tam tikrai nereikia ištyrinėti arklį. Kultūroje. Arba tautosakoje. Esu dirbusi šitame kaime, valtinėje, labai trumpai. Bet tiesiog tai palaiko mano argumentą: jog tam, kad galėtum gyventi Palūšėje, tau nereikia baigti etnologijos doktorantūros, tyrinėjant arklį.

Tai yra: valstybės tarnyboje yra reikalavimas būti baigusiam magistro studijas. Jeigu Giedrė Šukytė norėjo dirbti kultūros specialiste, ji tai galėjo daryti jau prieš 9 metus – neatiminėti iš kitų gabių doktorantų stipendijų, o eiti ir dirbti. Tačiau reikėjo dar kelių metų, kad susivoktų, jog dr. laipsnis neišmaitins – o iš dėstytojo algos irgi sotus nebūsi. Gerai, kad žmogus susiprato vėlai, bet dar laiku.

Toks mano reziumė visiems šitiems mokslininkų ir ne mokslininkų piketams.

Beje: buvo dar pikantiškesnė tema, kuri laimėjo sočią pašalpą 4 metams. Bet apie tai galima ir kitą kartą parašyti. Tiesa, tas mokslų daktaras, kurio irgi niekur nesimato, turbūt dainuotų kažką panašaus su garsiąja Brigita Gaitanži.

Kai gauni pensiją ar pašalpą „darmai“ – po to juk reikia atidirbti.

O mianynykai juk gauna keliones, stipendijas, pašalpas – už nieko neveikimą.

Dažniausiai – pasinaudojant „einančių“ karinių konfliktų temomis.

Būtų tai Gruzija ar Ukraina. Bet apie tai irgi galima pasamprotauti vėliau.

Tiesa, negražu nepaminėti, jog arklio tyrinėtoja po studijų baigimo – kai pati savavališkai pasikeitė temą, kur žodį „kultūroje“ pakeitė „tautosakoje“, gavo labai perspektyvų darbą Šiaulių universitete, su labai geromis darbo sąlygomis – rūsyje.

Alga buvo 900 litų. Žiūrėdama į ją, aš ne tik širdyje, bet ir veidu plačiai juokiausi.

Tuo metu, nors ir būdama nefinansuotoje doktorantūroje, kurią tęsiau kiek norėjau – nes juk man reikia dirbti, ir užsidirbti , ir ant manęs niekas pykti nebegalėjo, nors ir labai norėjo – uždirbdavau apie 1900 litų per mėnesį. Nebūdama jokia arklio tyrinėtoja. Tiesa, plėšydamasi per 3 darbus. Bet visais atžvilgiais, metams bėgant, aš vėl tiktai laimėdavau prieš tuos proteguotus arklių ir akių tyrinėtojus, kurių dabar nebesigirdi, arba jie sėdi miškuose.

Jeigu kam įdomu, kaip dabar gyvenu, tai labai panašiai, kaip ir visada, – praktiškai, galėčiau tik padėkoti Vytauto Didžiojo genijams, kad mane pastatė į tokią poziciją, jog aš nuolat turiu dirbti ir užsidirbti.

Mano darbo stažas eina, – o visų tų kurie kaltina Putiną dėl savo nelaimių, nes neišgyvena už 450 eurus – neina.

Galiu tik reziumuoti, jog jiems visiems ir 300 yra per didelė stipendija. Nes daugelis jų vykdo niekinius, ir niekam neįdomius tyrimus, kurių mokslu net  nepavadinsi. Tuo labiau, kad tokios disertacijos, kai tyrinėjamas arklys, arba 32 asmenų turinti radikali smurtinė grupuotė, kurių kai kurie nariai šiuo metu teisiami kompozitoriaus Dobrovolskio tyčinio nužudymo byloje – tai neatsiperkančios investicijos.

Tai yra pinigų išmetimas į balą.

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s