Kaip LRS narė Agnė Širinskienė Astridą Lindgren apjuodino

Posted: November 28, 2016 in Uncategorized

Vakar, kaip turbūt ir daugelis, perskaičiau Agnės Širinskienės disertacijos ištraukas. Jose esantys teiginiai, aišku, atėmė žadą, tačiau skaitant citatas, bet nematant viso teksto, tikrai buvo sunku vertinti, nes, pavyzdžiui, o gal teiginys, kad „liga yra Dievo bausmė“ yra tik kokio nors skyriaus apie istorinę ligos sampratą, kuri, be abejonės, kintanti, fragmentas? Taigi nors buvau šokiruota, bet tylėjau, nes, na, neskaičiau aš to teksto. Bet kažkaip net ir skaitant ištraukas, man į akis krito pakankamai laisvas disertacijos rašymo stilius – galvoju, va, kaip įdomu, reikia imti ir susirasti internete kokią nors minėtos autorės publikaciją, kad tiesiog perskaityčiau visą tekstą, pajusčiau ją kaip autorę. Deja, bet radau tik kolektyvinę: Kazimieras Meilius, Jonas Juškevičius, Agnė Širinskienė „Konkubinato iššūkiai šeimai“ (Tiltai. Priedas: Mokslo Darbai. 2006, Nr. 31, P. 148-199). Kad būtų aišku, apie ką kalbu, įdėsiu internete esančio teksto nuorodą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/…/DS.002.0.01.AR…/content

Taigi. Geriau būčiau neskaičius. Ne, aš tikrai nesiruošiu diskutuoti su autorių trio šeimos samprata, jų išskiriamais jos modeliais; netgi nediskutuosiu apie moters vietą šeimoje, nors man tai visai nepriimtina (beje, norintys gali smagiai paskaityti apie „visokias moterų konferencijas“, kurios nori, kad „jų teises pripažintų valstybė“ p. 163; apie motinas „egoistes“, kurioms jų darbas svarbiau nei vaikas p.166 ) – tai jų koncepcija, kurią jie dėsto ir, be abejo, tam turi teisę. Klausimas, privertęs mane nervintis visą parą: kaip jie tai daro ir kodėl?

Aptarinėdami įvairias „šeimos instituto“ formas autoriai nagrinėja vyro/moters, vaikų/ tėvų santykius, kurie kuria atmosferą šeimoje, formuoja vaiko suvokimą, kas yra šeima, kas yra jis pats ir t.t. Visa tai pateikiama „moralinių vertybių“ kontekste, kurio nepakankamumas šiuolaikinėje visuomenėje, pasak autorių, pažeidžia asmens orumą, traumuoja jo savivoką ir t.t. Kaip pavyzdys, pateikiama vieno iš tėvų nebuvimas šeimoje: tai gali būti tėvų skyrybos, vieno iš tėvų (ar abiejų) mirtis ar kitokia netektis. Ir štai čia (skyriuje „Jaunystės įtaka būsimai šeimai“ p. 166 – 167) autoriai staiga nuo visokių teorijų, statistikų peršoka prie literatūros personažų interpretavimo kaip vaiko jausenos iliustracijų. Maža to, jie užsimoja interpretuoti ir juos sukūrusių rašytojų gyvenimus; tiesa, „interpretuoja“ tik vienos – Astridos Lindgren. Bet kaip! Štai citata: „Vaikiškų knygų herojams dažnai tenka verstis be tėvų. Geriausia, kas gali nutikti tokiam vaikui, yra tai, kad jo motina miršta, kai jis jau būna sulaukęs tokio amžiaus, kai gali išgyventi vienas (pvz., dvylikos metų). Ką būtų patyrę Tomas Sojeris, Džimas Saga ar Raudonoji Zora, jei juos nuolat būtų prižiūrėjusi mama? Net Kestnerio Emilis turėjo kartkartėmis pabėgti iš namų, kad galėtų patirti savo garsiuosius nuotykius. O Pepė Ilgakojinė? Ji bene geriausias savarankiško ir nuo tėvų nepriklausomo gyvenimo pavyzdys. Nors ir keista, bet šį personažą galima vadinti prototipu, nes šią istoriją parašė motina, slegiama nešvarios sąžinės: Astrid Lindgren savo pirmagimę atidavė rūpintis šeimai, nes nematė kitos išeities iš susidariusios sunkios padėties. Taigi pati išsižadėjusi savo vaiko, sukūrė „Pepę Ilgakojinę”, tarsi beviltišką priesaką, tolesnę laimės ir sėkmės lemtį paliktam vaikui.“ (p. 167).

Klausykit, bet toks Astridos Lindgren gyvenimo patirties interpretavimas yra absoliutus melas! Mat įvairūs šaltiniai pateikia visiškai kitokią jos gyvenimo istoriją, kuri verčia abejoti akademinio teksto autorių rašytojai inkriminuojama „nešvaria sąžine“ dėl neva „išsižadėto“ vaiko! Tad leisiu sau priminti pasaulinio garso vaikų rašytojos, kuri parašė jau minėtą „Pepę ilgakojinę“ „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“, „Mijo, mano Mijo“, „Brolius Liūtaširdžius“ ir kitus vaikų literatūros šedevrus, tam tikrus gyvenimo momentus. Tiesiog vardan tiesos.

Astrida gimė 1907 metais netoli Vimberio, Smolande (Švedijoje), paprastų ūkininkų Eriksonų šeimoje. Turėjo vyresnį brolį Gunarą, su kuriuo ypač buvo artimi, ir dvi jaunesnes seseris. Astrida buvo gabi, mokykloje jai sekėsi puikiai. Tad tėvas, pasižymėjęs ypač geru humoro jausmu ir iš esmės savo vaikams leidęs labai daug (daugelis Lindgren knygų personažų nuotykių – tiesiog iš jos vaikystės), svajojo apie puikią dukters ateitį. O ta puiki ateitis XX amžiaus pradžios Švedijoje, be abejo, buvo siejama su galimybe ištekėti už „padoraus“ vyro. Tačiau istorija pasisuko kiek kitaip. Sulaukusi 18-os Astrida, kuri visada buvo labai energinga mergina, pirmoji savo gimtam miestelyje nusikirpo plaukus (tai moterim nebuvo įprasta) ir… visiems netikėtai pastojo. Maža to, kad „užtraukė gėdą šeimai“ ji niekam nesakė, kas yra jos būsimojo kūdikio tėvas (beje, to nepasakė visą gyvenimą) ir visus vestuvių variantus, kuriuos jai tėvai siūlė, atmetė. Suprantama, kad tai kėlė tėvų rūstybę, Astridai teko palikti namus. Ir ji juos paliko – kurį laiką bandė kabintis pati (baigė stenografės kursus), tačiau nėštumas didėjo, o darbo ir pinigų nebuvo. Ir tuomet Astrida išvažiavo į Daniją, pas Kopenhagoje gyvenusią tuomet garsią vienišų motinų teisių gynėją advokatę Evą Anden, apie kurią sužinojo tiesiog iš laikraščio. Ši ją priėmė, aplinkiniams ir gydytojams pristatydama kaip tolimą savo giminaitę – Astrida Kopenhagoje 1926 metais pagimdė sūnų (ne dukrą!). Kurį laiką su mažuoju Larsu ji gyveno Stevansų šeimoje, kurią taip pat surado Eva Anden. Ten Astrida labai susidraugavo su ponia Stevans, todėl ši pasisiūlė pagloboti naujagimį tol, kol jaunoji mama susiras darbą, įsikurs. Astrida taip ir padarė – grįžo į Švediją, susirado sekretorės darbą viename automobilių klube, o laisvadieniais sugrįždavo į Daniją aplankyti savo sūnaus. Tai liudija Astridos laiškai broliui Gunarui, su kuriuo vieninteliu iš savo šeimos ji susirašinėjo, o ir gausios to meto nuotraukos, kurios niekaip neleistų teigti, kad būsimoji rašytoja savo sūnų buvo palikusi, o juo labiau jo išsižadėjusi. Tai buvo beveik klasikinė, mano skaičiavimu, kokius ketverius ar penkerius metus trukusi sudėtinga jaunos moters, kuri štai tokiose aplinkybėse kabinosi į gyvenimą, istorija, beje, iškalbingai bylojanti apie jau XX amžiaus pirmoje pusėje Danijoje veikusią moterų bendruomeniškumu paremtą socialinę sistemą. Sistemą, kuri realiai padėjo moterims, leisdama joms atsitiesti. Atsitiesė ir Astrida – gyvenimas ėmė palaipsniui šviesėt. Pirmiausia, jai atleido jos tėvai, pripažindami savo anūką, o 1931 metais ji ištekėjo už Sturės Lindgreno. Šis įsūnijo Astridos sūnų, šeima gyveno kartu ir 1934 metais jiems gimė dukra Karina, kuriai vėliau iš tiesų Astrida Lindgren iš pradžių pasakojo, o paskui ir surašė „Pepės ilgakojnės“ istorijas. Tačiau tai jau buvo visai kitos aplinkybės ir kitos situacijos, nė iš tolo nepanašios į tas, kurias dramatiškai „suaktualino“ savo moksliniame straipsnyje minėtų autorių trio.

Ir vis dėlto neapleidžia klausimas: kokiu būdu Lietuvos akademiniame leidinyje buvo galima taip lengvai apšmeižti pasaulinio garso rašytoją? Negi niekas to nepastebėjo, nepatikrino jos biografijos faktų, kurie yra visuotinai žinomi, o jei ne – tereikia tik pagūglint, jei jau apie rašytojus ne filologai rašo ir kitų šaltinių neturi. Ir kas svarbiausia, kodėl ir už ką kliuvo būtent Astridai Lindgren, rodos, tokiame su ja niekaip nesusijusiame straipsnyje, ypač tam kontekste, kuriame ji minima? Juk ji, kaip motina, savo vaikams niekada nebuvo mirusi, ji niekada jų nepaliko, net, kaip matom iš realių biografijos faktų, ir to mažojo savo sūnaus. Juk tai etikos problema, apie kurią taip garsiai autorių kalbama. Ir pirmiausia, rašymo etikos: jei jau moksliniame straipsnyje drįstama parašyti, kad Lindgren „pati išsižadėjusi savo vaiko, sukūrė „Pepę Ilgakojinꔓ, privalu pateikti nuorodą, į kokį nors šaltinį (archyvinę medžiagą, monografiją, straipsnį), kuriuo remiantis taip teigiama. Ar Astrida Lindgren to neverta, nes jos gyvenimo faktai neatitinka autorių teigiamų „moralės normų“; ar tai, kad ji buvo socialdemokratė, domėjosi moterų problemomis; o gal tai, kad ji švedė, o būtent iš tos Skandinavijos visokios liberalios lytinio švietimo programos ir plūsta:), leido už asmens orumą pasisakantiems autoriams taip su ja pasielgti? Juk jei taip atidžiau paskaičius straipsnį, ten tarp visų teorinių modelių, statistikų, už ausų „prie temos“ pritemptų literatūros personažų Astrida Lindgren buvo vienintelis realus žmogus, kurio gyvenimą autoriai leido sau „painterpretuoti“. Taip, rašytoja jau mirus, miręs ir jos sūnus, kurį ji pergyveno, bet likusi duktė, anūkai, proanūkiai – tai nustebtų palikuonys sužinoję, kad Lietuvos mokslininkai „ištyrė“ ir moksliniame leidinyje paskelbė, jog jų močiutė tėtės ar dėdės buvo išsižadėjus… Tai juk realūs žmonės ir realūs jų gyvenimai. Negi tik todėl, kad tie gyvenimai neatitinka autoriams priimtinų modelių, juos galima šitaip mindžioti? Ir paskui grasiai aiškinti apie etiką, bioetiką, pagarbą gyvybei visose jos stadijose. Bet viena iš gyvybės stadijų yra realus moters gyvenimas su pačiom įvairiausiomis jo patirtimis, kurios turi būti gerbiamos. Kitaip – visos etikos teorijos yra tik tuščias skambėjimas. Liūdna, kad to skambėjimo Lietuvoje tiek daug.
Na, negalima šitaip neatsakingai.

O dabar pridėsiu kelias Astridos Lindgren ir mažo jos sūnaus nuotraukas – ar ji jums jose panaši į savo vaiko išsižadėjusią motiną? https://www.google.com/search…

Aistė Birgėrė, FB

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s