Aukštumų galima siekti ir emigravus

Posted: December 4, 2016 in Uncategorized

Visada džiugu išgirsti apie lietuvių pasiekimus užsienyje, o jei tas lietuvis dar ir plungiškis – džiaugsmas dvigubas. Visai neseniai „Plungė“ sužinojo, kad dešimt metų Airijoje su šeima gyvenanti mūsų kraštietė Monika Gedvilaitė-Ciparienė sėkmingai žaidžia Airijos šachmatininkių rinktinėje. 2012-aisiais ji Pasaulio šachmatų olimpiadoje Turkijoje iškovojo FIDE meistro vardą. 2015-aisiais tapo Airijos moterų šachmatų čempione, šiais metais šį titulą apgynė. Laimėjimų būta ir dar gyvenant Plungėje – Lietuvos mergaičių čempionate, atstovauta mūsų šaliai Europos ir pasaulio čempionatuose. Taigi skaitytojų dėmesiui – pokalbis su M. Gedvilaite-Cipariene.
– Trumpai papasakokite apie save. Kokią mokyklą baigėte Plungėje, kur studijavote, kokią specialybę įgijote?
– Mokiausi Plungės „Ryto“ vidurinėje mokykloje (dabar – pagrindinė), „Saulės“ gimnazijoje. Mokslus baigiau tuometinėje Plungės suaugusiųjų mokykloje. Dėl pinigų stygiaus ir dėl mažos dukrytės minčių studijuoti teko atsisakyti.
– Jau kone dešimt metų gyvenate Airijoje. Kas paskatino ten išvykti?
– Kaip ir daugelio kitų emigrantų, išvykimo priežastis – sunki finansinė padėtis.
– Kuo užsiimate šiuo metu? Kaip susiklostė šeiminis gyvenimas?
– Aš ir mano vyras Paulius, taip pat plungiškis, kartu esame nuo 2003-iųjų. 2004 metais mums gimė dukrytė Deimantė. Nuo 2007-ųjų visi drauge gyvename Airijoje. Įsidarbinau picerijoje šalia namų ir šiuo metu vis dar ten dirbu. Taip pat esu šachmatų trenerė, interneto svetainėje http://www.chess.com turiu savo mokymo profilį ir jau beveik trejus metus treniruoju žmones iš įvairių pasaulio šalių. Šis darbas man patinka: nesunkus, dirbu namuose sau patogiu laiku ir savo įgytas žinias perduodu kitiems. 2013-aisiais susilaukėme sūnelio Pauliaus. Ir po trylikos metų draugystės šiemet susituokėme Plungėje.
– Žinome, kad šachmatais sudomino tėtis. Ar ketverių metų mergaičiukei toks sudėtingas žaidimas buvo prie širdies?
– Šachmatai užėmė didžiąją dalį vaikystės. Kartais būdavo labai sunku, pavargdavau, norėdavosi tiesiog viską mesti, bet kartu tai buvo ir ypač įdomus užsiėmimas, nepaprastai patikdavo važiuoti į varžybas. O jos vykdavo beveik kas mėnesį įvairiuose Lietuvos miestuose. Daug esame pamatę, daug apkeliavę, daug įvairių žmonių sutikę ir draugų susiradę. Visi laimėti prizai atpirkdavo prie šachmatų lentos išlietą prakaitą. Iki šiol malonu prisiminti patirtus įspūdžius.
– Gal, be šachmatų, domėjotės ir kitkuo?
– Laisvalaikiu dar patikdavo žaisti krepšinį ir stalo tenisą. Tėvelis norėjo, kad tobulėtų ne tik mūsų protas, tad suteikdavo geras sąlygas būti fiziškai aktyviems. Gal dar ir šiandien kai kurie plungiškiai prisimena (ypač tie, kurie A. Jucio gatvėje gyveno), kad ant mūsų balkono buvo sumontuotas krepšinio lankas ir beveik kasdien susirinkdavo vaikai pažaisti. Krepšinio lankas buvo įtaisytas ir bute, ir specialų teniso stalą turėjome. Net ir stulpas buvo nuo grindų iki lubų pritaisytas kambaryje, kad galėtume laipioti! Taigi tėvelis įdėjo daug pastangų tiek dėl fizinio, tiek dėl protinio mūsų tobulėjimo, ir už tai jam esu labai dėkinga!
– Kai buvote keturiolikos metų, šachmatų treniruotės nutrūko. Kodėl?
– Šachmatų treniruotes tėvelis nutraukė dėl lėšų trūkumo. Labai dažnai tekdavo į varžybas važiuoti iš tėvų varganų atlyginimų, nes skiriami dienpinigiai buvo labai maži. Taip pat daug įtakos turėjo tai, jog nebuvo rasta lėšų tėčiui kartu vykti į Pasaulio mergaičių (iki 12 metų ir iki 14 metų amžiaus grupės) čempionatą Maljorkoje. Tėvelio nuomone, aš ir sesuo Simona turėjome labai dideles galimybes parvežti Lietuvai medalius, tačiau pinigų jam drauge važiuoti neatsirado, o vienų (su kitais treneriais) jis išleisti nenorėjo. Tiek jis, tiek mes labai nusivylėme, ir tai labai prisidėjo prie jau bręstančio sprendimo viską nutraukti.
– Po trylikos metų vėl grįžote į šachmatų pasaulį. Kas paskatino? Ar nebuvo sunku pradėti iš naujo?
– Žinojau, kad Airijoje nėra daug stiprių moterų šachmatininkių (ne taip, kaip Lietuvoje), ir tai, kad galiu ko nors pasiekti šioje šalyje, paskatino mano grįžimą. Žinoma, paskatino ir šachmatų ilgesys. Visada jaučiau, kad mano gyvenime kažko trūksta. O sugrįžimas buvo labai sėkmingas. Ir pačiai buvo sunku patikėti, kad po tiek metų įgytos žinios niekur nedingo! Na, šiek tiek teko įdėti pastangų teorijai, debiutams prisiminti, kai kas buvo pamiršta.
– Ar vyras, vaikai domisi šia sporto šaka? Gal taip pat yra pasiekę kokių aukštumų? Ar palaiko Jus?
– Vyras visuomet ragino mane vėl pradėti žaisti šachmatais. Jei ne jis, turbūt net nebūčiau sugrįžusi. Visada mane morališkai palaiko varžybose, skatina dalyvauti, prižiūri vaikus, kai esu išvykusi, ir džiaugiasi mano kiekvienu laimėjimu. Beje, jis taip pat yra nemažai sporto srityje pasiekęs. Nuo mažens lankė dziudo treniruotes pas Justiną Žemgalį, sėkmingai dalyvavo tiek dziudo, tiek jėgos trikovės varžybose (treneris Edvardas Zaniauskas). Taip pat aktyviai žaisdavo krepšinį pas visų mėgstamą trenerį Gintautą Vaitkevičių. Prieš keletą metų pradėjo domėtis šachmatais, bet tik kaip mėgėjas, turnyruose nedalyvauja. Šiuo žaidimu bandžiau sudominti dukrą, tačiau jai prie širdies kiti dalykai – piešimas, pasakų kūrimas, drama.
– Ar dažnai grįžtate į Plungę? Kokia nuomonė apie gimtąjį miestą po tiek metų? Ar domitės, kas vyksta Lietuvoje, Plungėje?
– Kiekvienais metais vasarą dviem savaitėms parvykstame į Plungę. Labai pasiilgstame tiek artimųjų, tiek gimtojo krašto. Ir kaskart grįžę pastebime, kad Plungė vis gražėja. Labai patiko sutvarkytas stadionas prie mano buvusios mokyklos. Taip pat įrengta puiki vaikų žaidimų aikštelė A. Jucio gatvėje, gražiai sutvarkytas parkas ir Oginskių rūmai. Labai smagu ir įdomu kasmet pastebėti tuos pasikeitimus į gerąją pusę. Visada domimės, kas vyksta tiek Lietuvoje, tiek Plungėje. Skaitome žinias internete. „Lietuvos rytas“, „Plungė“ ir kiti leidiniai yra pagrindiniai mūsų skaitiniai.
– Ar planuojate kada nors grįžti į gimtinę visam laikui?
– Kol kas neturime jokių planų grįžti į Lietuvą. Ir ne tik dėl to, kad Lietuvoje visaverčiam gyvenimui sunkesnės sąlygos, bet ir todėl, kad jau esame pakankamai pripratę ir pamilę Airiją. Dirbame čia, dukra lanko mokyklą. Sūnelis turi Airijos pilietybę, pradėjo lankyti darželį. Žmonės čia labai draugiški, daug šypsosi (to Lietuvoje pasigendu grįžusi), gamta graži, nemažai parkų, netrūksta aikštelių vaikams. Tik orai galėtų būti geresni. 🙂
– Ačiū už pokalbį.

Jolanta Vasiliauskienė

http://laikrastisplunge.lt/aukstumu-galima-siekti-ir-emigravus/

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s