„THE FORGOTTEN / UŽMIRŠTI“: KAIP MES BANDĖME PRISIMINTI HOLOKAUSTĄ

Posted: December 18, 2016 in Uncategorized

Marius Janulevičius

Holokaustas niekada nebuvo tema, kuria būčiau itin domėjęsis, bet šių metų pradžioje nutiko dalykas, kuris mane labai sudomino – pasirodė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“. Tiesą sakant, sudomino ne pati knyga, o liguistai aštri visuomenės reakcija. Visada keista stebėti žmones, kurie turi aiškią nuomonę apie viską, o ypač tuos dalykus, kurių akivaizdžiai neišmano. Kažkuo pavojingi tie žmonės, tiksliai žinantys, kas yra gėris, o kas – blogis. Žinojau, kad lietuvius kažkas vadina žydšaudžiais, žinojau, kad kažkas juos gina kaip žydų gelbėtojus. Nors dauguma, ko gero, tuo metu buvo tik atsargūs stebėtojai, apsimetantys, kad už lango vykstantys kraupūs dalykai su jų gyvenimais nėra niekaip susiję. Žodžiu, visokių buvo lietuvių, visokių yra ir dabar. Bet kai prasideda masinės rietenos dėl knygos, kuri dar neišleista ir juo labiau neperskaityta, ir visi turi aiškią nuomonę apie dalyką, su kuriuo dar nespėjo susipažinti, darosi įdomu.

Nusipirkau. Perskaičiau. Supratau, kad kažko naujo iš esmės nesužinojau. Bet pasidarė įdomu – vis dėlto išnaikinta didelė populiacija, išnaikinta niekšiškai, ir galų gale ištrinta iš kraštovaizdžio, atminties, istorijos. Beveik 10 procentų Lietuvos Respublikos piliečių – juk žydai buvo Lietuvos piliečiai – dingo, ir tiek. Vasarą keliavau po Aukštaitiją ir įsitikinau – miesteliuose, kur žydai buvo didelė gyventojų dalis ar net dauguma, dabar iš esmės nelikę jokių jų civilizacijos pėdsakų. Dingusios kapinės, sinagogos, vietiniai apie kažkada čia gyvenusius žydus nieko nežino arba „neprisimena“. Tada aplankė keistas jausmas – juk jeigu kažkokia istorijos jėga nušluotų lietuvius, naujieji Lietuvos gyventojai po 50–70 metų taip pat sėkmingai užmirštų, kad čia gyveno kažkokia vietinė tauta. Neįtikėtina, kaip lengvai iš visuomenės sąmonės galima ištrinti istoriją. Arba jos dalį. Tą nepatogiąją dalį, kuri šiandien neparanki. Lietuviai okupacijų metu buvo vieninteliai kankiniai, ir taškas.

Ir tada atėjo kiek ciniškas supratimas, kad Holokausto atmintis Lietuvoje reikalinga visai ne žydams, o lietuviams. Knaisiotis po savo praeities gėdą gali tik stiprios tautos. Ir mūsų tautoje tokių žmonių daugėja.

Kadras iš filmo

Rudenį garsiai nuskambėjo Vėliučionių istorija: masinės aukų kapavietės paieškos, krūmynai, netikslios nuorodos ir visa kita. Dirbu Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje, iki Vėliučionių – vos keli kilometrai. Pasiūliau keliems savo gimnazistams – Dominykui Veršalovičiui, Deividui Švenčioniui ir Andžej Davlevič, su kuriais esame „susukę“ ne vieną mėgėjišką filmuką, sukurti istoriją apie Holokausto atmintį. Su šia avantiūra jie iškart sutiko, nors nei aš, nei jie patys nenutuokėme, ką būtent ketiname filmuoti ir ką sieksime parodyti savo filmu, galų gale ar apskritai kas nors išeis.

Taigi, filmą pradėjome pažeisdami visas kino kūrimo taisykles – neturėjome nei scenarijaus, nei aiškios vizijos. Tai tapo keistu nuotykiu, kurio baigtis apskritai nebuvo aiški. Susitarėme tik dėl vieno dalyko – esame ne istorikai, tad vargu ar ką nors naujo apie Holokaustą atrasime; verčiau stengsimės suvokti, ką šiandienos žmonėms dabar, 2016 metais, reiškia Holokaustas – jeigu jis ką nors reiškia apskritai, ir ką tai gali pasakyti apie mus pačius, XXI a. žmones.

Nutarėme važiuoti į Vėliučionis ir įsitikinti, ar tikrai taip sunku rasti vietą, kur buvo nužudyta per 1000 žmonių. Per daug nesitikėdamas, susisiekiau su Rūta Vanagaite, pamaniau – jei sutiktų duoti trumpą interviu, mūsų filmas turėtų ryškų personažą. Rūta apstulbino – ji pati atvažiavo į Vėliučionis paklajoti miškais ir krūmais, parodyti masinę kapavietę, filmo idėja jai iškart patiko. Kai kurie pažįstami įspėjo, kad Vanagaitė mus įtrauks į skandalą. Tiesa, tie pažįstami jos knygos nebuvo skaitę.

Į skandalą mūsų niekas neįtraukė, bet filmo siužetas pajudėjo. Po savaitės, rugsėjo 23-iąją, Vėliučionis aplankėme dar kartą – čia vyko atminimo maršas. Po jo pavyko pakalbinti ten dalyvavusį Efraimą Zuroffą – jis ne tik pasirodė ne toks jau baisus, kaip rašoma lietuviškoje žiniasklaidoje, bet dar ir malonus – pasakė, kad jaunoji lietuvių karta iš tiesų keičiasi. Jo nuomone, tam didelės įtakos turėjo Mariaus Ivaškevičiaus ir Virginijaus Savukyno straipsniai, Rūtos Vanagaitės knyga, kuri, skirtingai nuo gausybės gerų, bet akademinių leidinių, pasiekė masinę auditoriją, galų gale Molėtų atminimo maršas – visa tai kažkokiu būdu leido lietuviams suvokti, kad žydai buvo tiesiog žmonės, gyvenę kartu su mumis.

Kadras iš filmo

Vėliau įsiprašėme į Vilniaus Gaono žydų muziejų, kurio direktorius Markas Zingeris mums bandė paaiškinti priežastis, dėl kurių žydų naikinimo tema sovietmečiu buvo tabu ir kaip nutiko, kad žuvę žydai buvo paversti tiesiog žuvusiais „tarybiniais piliečiais“. Tai man padėjo suprasti, kodėl sovietmečiu leistoje brošiūroje apie Kauno IX Fortą vos du kartus (!) paminėtas daiktavardis „žydai“. Skaitant minėtą brošiūrą apskritai neaišku, ką tie „fašistiniai žvėrys“ masiškai žudė karo metais. Bet dar įdomesnė pokalbio dalis buvo apie pačius lietuvius: nors neįmanoma paneigti valstybinių institucijų dalyvavimo sunaikinant Lietuvos žydus, taip pat kraupiai didelio lietuvių savanorių budelių skaičiaus, mes vis dar norime tikėti, kad dėl okupacijų ir karo iš esmės kentėjo išimtinai lietuviai. Dar įdomiau tai, kad, pasak Marko Zingerio, praeities kančiomis ir istorinėmis nuoskaudomis lietuviai iki šiol teisina savo dabarties nesėkmes. Tai dėmesio verta mintis – mes iš tikro dažnai linkę dūsauti ir kaltinti aplinkybes, tai beveik nacionalinis lietuvių bruožas.

Interviu filmui sutiko duoti ir istorikas Ilja Lempertas, su kuriuo susitikome Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje (kad tokia yra, nei aš, nei mano mokiniai anksčiau apskritai nežinojome). Ilja Lempertas mūsų mėgėjiškus tyrinėjimus praturtino dar kitokiomis mintimis – pasak jo, lietuviai nesuvokia, kad žydų tragedija buvo ir lietuvių tragedija. „Kad žydai yra mūsiškiai, mes dar ilgai nesuprasime, – pareiškė jis. – Jeigu tai apskritai kada nors įvyks. Galų gale, kad jei ne mūsiškiai, tai bent kaimynai.“ Istoriko teigimu, Holokausto masto mes negalime suvokti pasitelkdami tik skaičius – svarbu suvokti žmones kaip atskiras asmenybes, įsivaizduoti po žudynių likusius tuščius miestelius ir miestus, namus užkaltais langais. Apskritai istorija esą naudojama patriotizmo propagandai, ir ne tik Lietuvoje; tai paaiškina, kodėl mokyklinėse istorijos programose toks menkas dėmesys skiriamas Holokausto temai – ši juk tema neugdo pasididžiavimo ir garbės jausmo.

Pasiklausėme ir mūsų gimnazijos bibliotekininkės, kiek knygų apie Holokaustą biblioteka turi ir kaip dažnai jomis domisi skaitytojai. Knygų šia tema gimnazijoje – vos keletas, ir paskutinįsyk jomis domėjosi istorijos mokytoja, kai ruošė mokinį istorijos olimpiadai. Turbūt nieko keisto – kai apklausėme vyresniųjų klasių gimnazistus, paaiškėjo, kad trečdalis net nežino sąvokos „Holokaustas“, dar trečdalis suvokia šio žodžio sąsajas su žmonių žudynėmis, bet nesieja konkrečiai su žydais.

Filmą baigėme Paneriuose, taip ir nepadarę jokių išvadų. Tiesą sakant, prie išvadų ir nebuvo įmanoma prieiti. Filmas baigiasi gimnazisto Dominyko žodžiais: „Tiesiog prisiminti.“ Iš tikro Holokaustas Lietuvoje yra dviguba tragedija – pirmiausia dėl to, kad tai ir buvo tragedija, ir antra – dėl to, kad ši tragedija buvo tiesiog užmiršta. Ją prisiminę galbūt greičiau taptume pilietiška visuomene – visuomene, kuri myli savo šalį, bet kartu geba laiku pastebėti ribą, kai patriotiniai šūkiai nejučia pakrypsta arba sąmoningai pakreipiami į pavojingus kraštutinumus.

Į filmo kūrimą nejučia įsitraukė ir dvi anglų kalbos mokytojos – Vaiga Stanevičienė ir Svetlana Jarockaja, kurių paprašėme titruoti filmą anglų kalba. Iš neutralių vertėjų jos palaipsniui virto žmonėmis, susidomėjusiais Holokausto Lietuvoje tema. Gandas, kad kuriame „kažką apie žydus“, pasklido gimnazijoje. Kas iš to? Manau, kad naudos yra. Filmas „The Forgotten/ Užmiršti“ nepakeis lietuvių požiūrio į Holokaustą. Būtų naivu to tikėtis iš tokio mėgėjiško projekto. Bet šis filmas pakeitė mus pačius – tuos, kurie jį kūrėme. Vien dėl to buvo verta tai daryti.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-13-the-forgotten-uzmirsti-kaip-mes-bandeme-prisiminti-holokausta/152741

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s