Etninės kultūros būklė Tauragėje: absurdo teatras su šou elementais, ar KGB instrukcijų laikymasis?

Posted: January 12, 2017 in Uncategorized

komskis2

Nuotr. Tauragės kultūros centre nusipelnęs chorvedys Zenonas Komskis yra nugrūstas į mažą kambarėlį, jam neleidžiama vadovauti folkloro ansambliui, o naujų narių kameriniam chorui jam atrasti sunku, nes vyksta kurstymas. Tačiau vadovas nenusimena: “Mūsų kameriniame chore dalyviai ne dėl skaičiaus – čia svarbiausia balsas”. Kad choras aukšto lygio – matyti iš repertuaro, bei girdėti repeticijos metu iš choristų pasirengimo.

Nors manęs neišrinko į Seimą, ir netgi aš nedalyvavau paskutiniame Seimo rinkimų etape, priešrinkiminį pažadą tauragiškiams išpildžiau: ištyriau Tauragės miesto ir rajono etnokultūros būklę, ir štai jums to tyrimo rezultatai.

Prieš savaitę aprašiau Lietuvoje ir visoje postsovietinėje erdvėje įvestą santvarką, kuri rimtose knygose yra vadinama „Naujoji pasaulio tvarka“. Ji kartu su „Naujuoju amžiumi“, kaip eklektine filosofijos, papročių ir mąstymo sistema (nieko bendro neturinti su tradicine kultūra), yra įdiegta visoje SSRS erdvėje ir socialistiniame bloke.

Šią sistemą palaikyti ir ją stimuliuoti, (pagrindinis jos šūkis „80 proc. debilų valdys 20 proc. protingų“ padeda naujai kalbėti (iki tam tikros ribos) apmokyti anos sistemos tarnai: komunistai, kadriniai KGB‘istai, KGB smogikai. GRU kariai – ne (GRU turėjo ir meno skyrių), nebent jie kažkokiu būdu įsilieję į „šią“ sistemą, KGB‘istams visą laiką bandant juos „išrūkinti“.

Žinant, su kuo „valgoma“ šiandienos valdymo sistema, manęs kažkodėl visiškai nenustebino faktas, kad Tauragės kultūros centre buvo niekinama ir persekiojama etnografe dirbusi Lijana Kiltinavičienė, kurią „darnus ir draugiškas“ kolektyvas su „labai šiltu darbo klimatu ir atmosfera“ privedė iki sunkios, gyvybei pavojingos ligos.

Image result for lijana kiltinavičienė

Nuotr. Etnografė, laimėjusi tautinio kostiumo projektą Tauragės Kultūros centrui, su ašaromis išsipasakojo, kaip buvo persekiojama, kad rinko medžiagą, telkė žmones, organizavo kalendorines šventes. Šiuo metu ji sunkiai serga.

Šiuo metu ši etnografė, kraštotyrininkė, liaudininkė yra operacinėje, ir aš jai linkiu dideliausios sveikatos, kad ji perskaitytų mano šiuos žodžius, skiriamus ir jai. Kad ji suprastų, jog ji buvo „išėsta“ ne šiaip sau piktų, pagiežingų žmonių, bet pažodiškai KGB majoro generolo Vaigausko nurodymų, išspausdintų ribotam ratui žmonių 1986 metais, besilaikančių asmenų, kurie išmokę viešai kalbėti „šių dienų terminais“ – tai yra visokių skambių frazių  kad „rusai puola“, ir panašiai.

Kaip minėjau ankstesniuose straipsniuose apie KGB veiklą Lietuvoje, jog didžiausia grėsme KGB laikė net ne politinius kalinius, ne vienuolius, ar kunigus: didžiausia grėsmė buvo kraštotyros būreliai, žygeiviai ir judėjimas „Romuva“.

Tai, ką vos per 4 dienas pamačiau Tauragės kultūros centre, yra labai tikslus KGB instrukcijos pavadinimu „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“ laikymasis.

„Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio iki pastarųjų metų KGB susiduria su klerikalų ir nacionalistų bandymais ideologiškai veikti jaunimą ir inteligenciją, įsiskverbiant į kraštotyros ir turistines draugijas (klubus, sekcijas) (KGB’isto Vaigausko vadovėlio 79 p.)

Tam, kad būtų galima identifikuoti „kenkėjiškus elementus“, Tauragės KC personalo skyrius naudoja 1992 metų nebegaliojančią asmens duomenų sistemizavimo ir pateikimo ją saugumo struktūroms formą, kurią įkyriai reikalauja užpildyti, nors pagal duomenų tvarkymo taisykles, naudoti pasenusių ir nebegaliojančių formų raštvedyboje negalima.

Antras dalykas – tarsi VSD ar AOTD ar kibernetinio saugumo centre, liepiama prirašyti sakinį, jog darbuotojas sutinka, jog jo duomenys būtų naudojami įstaigos viduje. Prie šio sutikimo darbuotojas, nežinodamas, jog „įstaiga“ greičiausiai reiškia VSD su AOTD, pasirašo ant nežinia ko- nes aš iki galo nežinau, kam iš tikrųjų priklauso Tauragės KC ir ką tuomet reiškia „įstaiga“. Be to, kam toks sutikimas, jeigu ir taip pagal darbo įstatymus, įstaiga kurioje darbuotojas dirba, turi teisę į tuos duomenis, kurie reikalingi naudoti su darbu susijusioms operacijoms. Tačiau čia bandoma rinkti neturint jokio leidimo, susistemintus asmeninius duomenis.

Paaiškinu labai savo teisumu įsitikinusiai sekretorei, jog apie vyrą duomenų jie rinkti neturi teisės, ir todėl aš jų nesuteiksiu. Neparodo susierzinimo, nors matau, kad erzinasi.

Pasenusioje formoje reikia užpildyti duomenis apie savo karinį parengimą, su malonumu užpildau, nes žinau, kad tai už dienos sukels įstaigoje totalią isteriją ir chaosą. Dar, kad žingeidi sekretorė kuo greičiau atsiskaitytų „įstaigai“, atnešu ir parodau karinį pažymėjimą.

Tik grįždama namo, suvedu galus, kodėl iš viso jie renka tuos duomenis apie karinį rengimą: ogi todėl, kad bijo kariuomenės žmonių, nes Tauragės Kultūros centras savavališkai naudojasi KAM ir LŠS priklausančiam nuosavybės teise pastatu.

Taip taip gerbiamieji: šis pastatas Dariaus ir Girėno g. 3, Tauragėje, yra pastatytas Lietuvos Šaulių sąjungos lėšomis 1933 metais. Toks užrašas pasitinka kiekvieną įžengiantį į pastatą, tačiau už slenksčio pasitinka kone isteriškai besielgiantys darbuotojai, kuriems, kaip senais gerais KGB laikais, įsakyta nieko neleisti – netgi į darbo pokalbį atvažiuojančio žmogaus.

Teko ir man pastoviniuoti kokias 10 minučių, kol į nieką nereaguojantys sargai pagaliau suriaumojo „ko jums reikia“. Tai buvo pirmas pasitikimas „kultūros įstaigoje“. Tokių kultūros apraiškų vėliau tik daugės, tačiau apie tai vėliau.

Atsakiau, kad keista, jog kultūros centras, ir žmonių  nematęs, ir nežino, jog rūbinėje paltus reikia pasikabinti, prieš įeinant į įstaigą. Išgirdau atsakymą, jog pas juos Tauragėje neįprasta, niekas taip nedaro. Atseit, ateina ir žengia su visu paltu. Nors yra rūbinė.

Per darbo pokalbį direktorius Virginijus Bartušis akivaizdžiai blaškosi: iš vienos pusės, „dega“ kažkokie projektai, atestacijos, ir tuščia etnografo bei folklorinio ansamblio vadovo vieta yra labai didelis minusas. Iš kitos pusės, jeigu jis manęs nepriims, gali kilti skandalas, nes yra paskleisti gandai, jog nėra jokio žmogaus ir nebus. Kažkuri buvusi darbuotoja ar esama matyt šantažuoja. Kaip minėjau, man labai įdomi Tauragės etnokultūros būklė, todėl aš nenusileidžiu, ir sakau, kad nakvosiu, važinėsiu, viską darysiu. Direktorius abejojęs, patiki, paskambina, suranda greitai ir operatyviai, kur apsigyventi. Norėdamas padaryti įspūdį, man skiria įstaigos vairuotoją. Žmogui iš kaimo čia turėtų būti „oho“, man aišku malonu, kad nereikia pėsčiom vaikščioti Tauragėje, kurios nepažįstu, bet vėliau paaiškėja, jog ta vieta, kur man teks nakvoti, yra už 1,2 km. (Kartais per dieną aš suvaikštau po 10-12 km.)

Taigi, yra atliekami tam tikrai veiksmai, kad padaryt įspūdį, ir panašiai, ir beveik nieko nekalbama, ką reikės dirbti. Įprasta taktika įstaigose, kuriose dirba „žvaigždės“: nepasisekusių karjerų arba tiesiog „sudegusio teatro“ aktoriai.

Vyksta daiktų inventorizavimas, ir „perdavimas“. Visi popieriai netvarkingi. Ansamblio „Jūrupis“ dalyviai ir ne tik, pavyzdžiui, įstaigos režisierė, išsinešę rūbus neaišku kada, nes niekur nėra datos.

Į ausį Lijanai Kiltinavičienei sukuždu, jog dokumentai negaliojantys, ir jeigu kas dingtų – ne jos atsakomybė. Darbuotojai išgrobstė. Žmogus, kuriam likusios kelios dienos iki operacijos, atsidūsta ir nusiramina.

Jau kai mane priima į darbą, prie manęs įkyriai lendama ir siūloma pasirašyti ant sąrašo, kuriame išvardytų daiktų aš gyvenime nemačius, ir visi jie įvertinti 10 000 eurų.

Atsisakau, nes pirma reikia parašyti normalius, galiojančius dokumentus. Ateina diena, kai ansambliečiai turi juos pasirašyti – jie pradeda maištauti, atsisakinėti pasirašyti, vieni rašosi, kiti parašo „paimta: rūbai“, ir pradeda draskyti akis. Viskas aišku: Žemės ūkio ministerijos projektu skirtos lėšos nuėjo ne kultūrai, o privatiems asmenims. Tada pareiškiu, jog jeigu jie taip elgiasi, jie privalės grąžinti valstybei priklausančius rūbus į įstaigą, ir galės iš čia pasiimti, prieš tai suskaičiavus viską iki paskutinės kojinės. Be to, jeigu nelankys užsiėmimų, tada jie net negali laikyti ansambio veiklai skirtų rūbų.

Negali patikti tokia kalba. Kyla maištas. Iš kažkur atsiranda dekrete esanti etnografė, ir duoda startą „repeticijai“.

To jau per daug. Darbo kodekse aiškiai parašyta, jog jeigu darbuotojas užleidžia savo darbo vietą kažkam svetimam, tai yra labai grubus darbo drausmės pažeidimas, ir gresia atleidimas iš darbo.

Violetai Girdžiuvienei, kuri oficialiai nedirba, nes augina vaiką, paaiškinu, jog dabar aš esu etnografė įstaigoje, ir aš vadovauju ansambliui, o ji jeigu malonėtų, galėtų perduoti repertuarą, nes tokia yra tvarka.

Violeta Girdžiuvienė kaip suprantu, nelabai žino, kas yra tvarka, ir ką reiškia būti ansamblio vadovu: nors Lietuvos nacionalinės kultūros centro puslapyje aiškiai nurodytos taisyklės, papunkčiui, ką vadovas daro, ir kas yra folkloro ansamblio vadovas.

Paaiškinu, jog „Jūrupė“ yra 2 kategorijos folkloro ansamblis, ir jeigu kai kurie ansambliečiai nenorės lankyti man vadovaujant, tai ne bėda – galima dainuoti namie, kad ir garaže (prisiminus klojimo teatro spektaklius Aukštaitijoje, pasakau, o metalo žargonu „garažinis“ yra visiškai geras žodis – tai žmogus, kuris repetuoja pasislėpęs, sau, vėliau kada nors išeina į sceną netikėtai iš to savo garažiuko.).

Atsisakymas pasirašyti už paimtą turtą bei pabėgimas iš repeticijos yra etikos pažeidimas, tačiau patys pažeidėjai bėga skųstis. Kiti kandidatai į ansamblį viską stebi, nenori kištis – bet dabar supratau, kodėl jie paaiškina, kad negali lankyti esant šiai sudėčiai. Nes be to, yra nusidainuojančių, neturinčių klausos.

Be to, Violeta Girdžiuvienė vis tik duoda 2 lapus, ir pareiškia, jog čia sausio 27 dienos šventės dainos. Aš jai ir visiems paaiškinu, jog žiemą dainuoti Joninių dainas yra nepriimtina, be to, kai vertins ansamblį, taip ir įvertins, kad vadovas nesugeba skirti kalendorinių švenčių ir papročių, todėl aš negaliu leisti tokio neprofesionalumo.

Įbėga įstaigos režisierė, pavaduotoja, režisierė sako – na ir kas, kad Joninių daina bus giedama žiemą? „Jeigu kalbėsimės teisiniais terminais, menas nevyks“. Atsakau jai, kad jau dabar matau, kad čia menas nevyksta – pati režisierė per pirmadienio susirinkimą skundžiasi, jog su ja nebendrauja renginių organizatorė Salvinija – mielas ir šviesus žmogus, kuriam gali skambinti naktį. Ir kuri dėl įstaigoje vykstančių „šviesių ir malonių“ darbinių pokalbių, kelias dienas turėjo biuletenį: nes nebegalėjo dirbti dėl per didelės įtampos darbe – pašlijo sveikata.

Tada (jau esu mačiusi tokių „spektaklių“, kuriems režisūra parašyta iš anksto) – režisierė ir prisipažįsta, jog ji sukūrė visą šitą situaciją, paskambinusi dar ketvirtadienį (mano darbo pokalbio dieną) V. Girdžiuvienei ir neva paprašiusi repetuoti su ansambliu.

Tačiau tikrajai vadovei, kurios jau ir pavardė Tauragės KC puslapyje yra nurodyta, – tai yra, man, pasakyti kažkaip pamiršo. Ir per susirinkimą nieko nesakė. Tokie dalykai yra akivaizdi betvarkė, bet kaip matome, ji kuriama tyčia, kad nevyktų etnokultūrinė veikla.

Vėliau ansamblietės apsiskundžia. Per tą laiką surenku 6 naujus – senus  žmones: tai Tauragės KC darbuotojai, balsingi, su klausomis, kai kurie kankliuoja, kiti – nori išmokti, ir  kurie negali pakęsti dabartinės sudėties megėjiškumo, neprofesionalumo, todėl jie nesijungia į kolektyvą. Dabar, pareiškia jie, lankys, jeigu bus aukštas lygis.

Taigi, pagrindinė skundo esmė ir yra:

„Mums čia nereikia, kad mums dainuojant ir nepataikant į natą, mus kažkas taisytų“.

O iš direktoriaus Virginijaus Bartušio lūpų išgirstu draudimą:

„Aš neleisiu čia tokios saviveiklos, kad jūs skambinėtumėte per skyrius ir telktumėte žmones į ansamblį. Neleisiu saviveiklos, ir viskas. Neskambinėsite. Netelksite. Aš pakviečiau Violetą, aš paprašiau“. Kodėl meluoja, kai režisierė Algima jau prisipažino surežisavusi provokaciją – nesuprantu.

Paskaitykime, ką rašo LNKC:

  1. Vadovo veikla: 2. Suburia kolektyvą ir rūpinasi juo.
  2. Rūpinasi naujų dalyvių paieška, organizuoja priėmimus, dirba su naujais nariais.
  3. Planuoja kolektyvo veiklą. (Folklorinio kolektyvo vadovo veiklos apibūdinimas. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, http://www.lnkc.lt/index.php?848329337)

Nors folklorinių kolektyvų statusą tvirtina Kultūros ministerija su LNKC išvada, tačiau Tauragės KC direktorius Virginijus Bartušis man tiesiai pareiškia, kad jis neleis vykdyti Vadovo veiklos 2-4 funkcijų.

Apie rūbų priežiūrą, ir inventorizaciją irgi rašoma tuose nuostatuose, be to, net ir arkliui yra aišku, kad vadovas vadovauja, o ne ateina pasižiūrėti, kaip ansambliečiai savavališkai repetuoja be jokios priežiūros – nei metodologinės, nei etnomuzikologinės, o po to dar viso ansamblio ir turbūt kultūros centro vardu atlieka Joninių dainą viešoje Žiemos ciklo šventėje, kurioje filmuojama, kad tik tyčia ansamblis nepakiltų į 1 kategoriją. Nes ansamblių vertinimo metodikoje rašoma, jog vertinamas repertuaras: jo atitikimas regionui ir kalendoriniam ciklui.

Grįžtant prie skambaus straipsnio pavadinimo, mano nuomone, V. Bartušis tiesiog netikėtoje situacijoje išrėkė vieną iš KGB isntrukcijų, nes KGB būtent kadrai taip ir rėkdavo, kad negalima nei liaudies vakaronių, nei jokių čia kapelų ir ansamblių. („Garsusis“ „Dėdėlė“, kuiris rytoj gaus „Laisvės premiją“, taip rėkavo Muzikos akademijoje apie 1985 metus, kai išvaikė studentų liaudies vakaronė, o jos dalyvius perdavė į KGB.) Yra tarybinis liaudies menas, ir yra scenos menas, ir prašau, užsiimkite!

Beje, Virginijus Bartušis kažką panašaus ir atsakė Kelmės kultūros centro direktoriui Arnui Arlauskui, kai jis, lankydamasis Tauragėje, jo paklausė, kodėl pas juos žemas etnokultūros lygis, kame yra problemos?

Kodėl nėra stengiamasi pakilti? Tada V. Bartušis atsakęs, jog jie ne Kelmė, ir jiems nereikia to, kaip yra Kelmėje. Priminsiu, kad Kelmėje 1988 metais Vilniaus etnomuzikologai R. Apanavičius. E. Virbašius, V. Palubinskienė ir dar keletas aktyvistų įkūrė iki šiandien tebevykstančius Kelmės vasaros etnomuzikavimo ir amatų kursus, pagal Suomijoje vykstančių kursų Kaustinene pavyzdį. Prof. Romualdas Apanavičius nuo 1983 metų darė liaudies vakarones, o prasidėjus atšilimui, pradėjo daug veikti, kad būtų atgaivinta etnokultūra apskritai, todėl kai tai pavyko Kelmėje, ir ne be Arno Arlausko, Algio Krutkevičiaus indėlio, bei vietos supratingų komunistų pagalbos (pvz. Zenono Mačerniaus), nuo tada kai kuriems etnokultūros žlugdytojams Kelmės KC ir dar tie vasaros kursai, kurie niekaip nesugeba nusibaigti, yra kaip rakštis vienoje vietoje.

Vieno iš Tauragės KC padalinio darbuotoja pasakė, jog ji Arno Arlausko pastabas priėmė, ir už jas padėkojo, nes  etnokultūros baruose dirba tik  1 metus, ir labai nori mokytis ir visko išmokti.

Su šia darbuotoja per 3 dienas pavyko „nuversti kalnus“: pradėta organizuoti kalendorinė ir Žemaitijai būdinga šv. Agotos duonos šventė (Žemaitijoje yra stiprus šv. Agotos kultas, buvo garbinamos jos statulės, meldžiamasi joms, kad saugotų namus); sudaryti kontaktai su Šunskų bendruomene Marijampolės rajone, – jie rengia Duonos kelio šventę, ir mielai bendradarbiaus; apžiūrėtas Norkaičių bendruomenės lietuviškos (miesto) dainos ansamblis „Žara“, jį sudaro aktyvios bendruomenės moterys, kurios gieda 3 balsais, ir kurios iki man atvykstant nežinojo, jog jų ansambliui yra sukurta ir klasifikacija folkloro stilių klasifikatoriuje (moksliniame, ne ministeriniame). Moterys šypsojosi, džiaugėsi, kad jos nėra „netikras folkloras“, kaip paniekinamai yra vadinama metodininkų.

Tiesa, kai pačią pirmą dieną pareiškiau, kad vakare eisiu prasidainuoti į garsaus ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje chrovedžio Zenono Komskio vadovaujamą kamerinį chorą, tai metodininkės Iridijos buvo sutikta beveik su panieka.

„Negerai. Nes reikia būti tikru etniku“.

Keista, kai visiškai ne etnologas, o žmogus su vadybos diplomu, bando paaiškinti, kas yra „tikra etnologija“.

Paaiškinu Iridijai, kad būnant „tikru etniku“, balsas irgi labai reikalingas. O baubimo, rėkimo nepernešu, turės balsus lavinti ir ansambliečiai. Matyt, po šios pastabos ir buvo „nutekinta“ informacija, jog reikės dirbti, o ne vaidinti, kokie mes čia unikalūs ir gražūs patys savaime, nes mes taip va einame, o galėtume neiti. Šita pozicija labai keista, kaip ir pozicija visiškai nekankliuoti ir kitų nemokyti – tarsi kanklės, praėjus jau 30 metų nuo pirmųjų Kelmės kursų, kurie buvo pavadinti būtent Kankliavimo kursais, būtų kažkas elitarinio, neprieinamo, uždrausto.

Kadangi mėgstu skaityti apie KGB ir NPT instrukcijas, matau tik šitai, ir nieko daugiau:

Kad Tauragės kultūros centras (jo „ofisas“ – iš tikrųjų, pastatais šis KC nesiskundžia, ir turėtų kur išsinešdinti, jeigu jau tikrieji savininkai pareikalautų), įsikūręs Lietuvos kariuomenei, šauliams ir atsargos karininkams priklausančiame pastate, etnokultūrą imituos, nes jos nekenčia. Jeigu tik kas bandys kaip Lijana Kiltinavičienė arba aš, propaguoti kultūrą, o KGB kalba tariant „įsilieti į kraštotyros ar turizmo draugijas, sekcijas“, bus kovojama taip, kaip buvo kovojama tarybiniais laikais.

Tiesa, turbūt įdomu, kaip baigėsi mano karjera Tauragės KC?

Violeta Girdžiuvienė, kuri dar prieš savaitę atsisakinėjo grįžti į darbą, nes ji turinti 6 mėnesių kūdikį, ir neturinti kur jo palikti, po „repeticijos“, o iš tikrųjų, surežisuoto spektaklio, neva pareiškė, kad ji grįžta į darbą.

To grįžimo pareiškimo niekas man nerodė. Todėl aš niekur nesijudinau iš darbo. Manau, tikėtasi, jog darbe nebepasirodysiu, ir mane bus galima atleisti už pravaikštą.

Direktorius Virginijus Bartušis, matė, kad aš vis tiek darbe, ir trečią dieną vis dar dirbu – konsultavau „Žaros“ vadovę Birutę, atšviečiau knygelę „Gale lauko vienasėdis“ (Vilnius, 1989), kurioje yra įvairių liaudiškų dainų iš visos Lietuvos, paaiškinau visiems, jog etnokultūra nėra nieko slapto, privataus – jog ši knygelė irgi prieinama didesnėse bibliotekose, ir kad man nėra gaila pastovėti prie aparato, pakopijuoti.

Beje, Kęsčių skyriaus etnokultūrininkės, kurios norėjo tobulėti, pasakė, jog atsišvies dainas, ir naudos.

Priminsiu, jog Violeta Girdžiuvienė atsisakė perduoti naujam vadovui folkloro ansambllio „Jūrupis“ liaudies dainų, kurios neturi autorystės, reperturą, laikydama tai savo autorine nuosavybe, ar privačia inltelektine veikla. Prieš tai vadovei Lijanai Kiltinavičienei, taip išeina, repertuaras irgi nebuvo perduotas – todėl darbas iš viso ir negalėjo vykti.

Direktorius Virginijus Bartušis, kuris mane priėmė, atleisti pats nesiryžo.

Todėl pasiėmė nedarbingumo pažymėjimą, ir atsakomybę už galimą aferą permetė kitiems asmenims.

Situacija detaliai buvo nupasakota žaliųjų- valstiečių partijos atstovei Virginijai Eičienei, mero pavaduotojai, kuri pati vadovauja folkloro ansambliui. Beje, kaip supratau, direktorius V. Bartušis nei liberalo mero pats būdamas LSDP senbuvis, nei žaliųjų valstiečių, esančių šiuo  metu Seime, ir kurie kelia etnokultūros lygio klausimus, ir finansavimną – ar didinti ar ne – nebijo.

Beje, dėl finansavimo.

Ar jūs, mokesčių mokėtojai, norite, kad 600 eurų alga būtų mokama štai tokiems darbuotojams, kurie neskiria žiemos nuo vasaros, kurie nesugeba net surašyti tinkamai turto išdavimo dokumentų, bei kurie šiaip nedirba, bet jeigu išeina į atostogas, tada, pamatę, kas yra tikras etnokultūrinis darbas, jau atlekia „savanoriauti“, o kai neleidžiama daryti bardako, tada dar ir iš dekretinių atostogų tariamai „grįžta“ (nemačiau to „grįžimo pareiškimo“, bet reikia tikėti, kad įvyko stebuklas, ir per 3 dienas vaikas užaugo. Gal koks iš milžinų giminės.)

Beje, manau, jog 21 tarnybinis koeficientas kultūros darbuotojai galimas, tik jeigu jis turi tinkamą išsilavinimą. Tačiau prisidengiant Kultūros ministro įsakymu, jog šitas koeficientas yra suteikiamas folkloro ansamblių vadovams, didžiausi pinigai yra išmokami tikriems diletantams, nieko nesigaudantiems etnokultūroje.

Beje, pabaigai pateiksiu, kaip direktorius Virginijus Bartušis mato 2 kategorijos folkloro ansamblį.

„Tai yra ne folkloro ansamblis, o metodinis būrelis, ir nieko daugiau“.

Metodiniam būreliui vadovauti Kultūros ministerija neskyrė 21 koeficiento. Todėl susidaro įspūdis, jog „Jūrupės“ veiklos nėra: ji imituojama tik dėl nepagrįstų lėšų įsisavinimo iš valstybės.

Todėl man ir kilo klausimas – kai kultūrininkai piketuoja – kas laimi? Ar tikrai etnologai, kraštotyrininkai, ar nenusisekusios muzikos mokytojos, kurios save „atranda“ sferoje, kurioje iš viso nesigaudo ir net nenori gaudytis?

Beje, o kokį pavyzdį rodo 6 mėnesių kūdikį namie nesant jokio darbinio reikalo paliekanti motina? Turiu galvoje – apie kokius papročius ji galinti pasakoti, ir diegti juos jaunimui, juos dorybiškai ugdyti – jeigu savo gyvenimo pavyzdžiu to visai nerodo?

Ir ką mano apie tai Seimo narė Šakalienė, kuri būtent ir kalba apie „emocinį smurtą“ prieš vaikus – ji turbūt ir turi galvoje panašias situacijas, kai maniakinio despotizmo, karjerizmo apimtos motinos pameta vaikus, visiškai negalvodamos apie vaikų emocinį saugumą?

Kuo ne emocinis smurtas lakstyti į darbą, palikus kelių mėnesių kūdikį, kelti provokacijas, ir galiausiai taip elgtis, kad kultūros centras netektų etnokultūros specialisto?

Manau, čia tik instrukcijų laikymasis ir nieko daugiau. Tiesa, tarybiniais metais buvo ansamblio vadovas, ir šalia – KGB majoras, kuris lydėdavo ansamblį į užsienio keliones.

Prieš ateidama į repeticiją, turėjau „susivokti“, jog aš būsiu vadovė, o iš tikrųjų vadovaus kažkoks žmogus, paskirtas saugumo. Tačiau manau, jog KGB instrukcijomis vadovautis šiais laikais gali tik visiški ligoniai, kurie gyvena praeitų laikų iliuzijomis, ir bet kokia kaina siekia išlaikyti aną santvarką, kuri niekada nebegrįš, deja.

O Žemaitijoje Kelmė niekada ir nebeleis tam marui, kuris nekenčia etnokultūros, klestėti.

Beje, Arnas Arlauskas kvietė Tauragės KC ansamblius dalyvauti 30-uosiuose jubiliejiniuose kursuose. Aišku, jie atsisakė, nes tokia…instrukcija.

O visi kiti ansambliai, kurie neturi „prirašymo“, ir jie nesivadovauja saugumo instrukcijomis, net nežinojo, kad galima registruotis į Kelmės kursus ir dalyvauti programoje, gaunant dalyvio statusą. Nors dirbau tik 3 dienas, spėjau susakyti šitą informaciją normaliems liaudininkams, kuriems užrašiau netgi Kelmės KC telefoną.

Sėkla, pasėta Žemaitijoje 1988 metais, yra sudygusi. Dabar jau jauno miško amžiaus. Tačiau kaip matau, seni KGB likučiai nepasiduoda.

Viskas iš tikrųjų yra Tauragės mero ir jo pavaduotojos rankose. Ar jie nori, kad šitaip toliau būtų, ar atėjo laikas permainoms ir Tauragėje.

Beje, Zenonas Komskis, kuris nugrūstas kažkur į užkulisį, ir apie kurį skleidžiamos apkalbos, ir žmonės kurstomi neiti į jo chorą, turi folkloro vadovo kompetenciją: nes yra vadovavęs folkloro ansambliui „Jūra“, kuris šiuo metu turi 1 kategoriją. Tačiau jam kaip supratau, negalima vadovauti, nes jis turi ir aukštąjį muzikinį išsilavinimą, ir yra žinomas Lietuvojes ir pasaulyje.

Kai viskas sukeičiama vietomis, tada kyla klausimas – ar tikrai reikia tokias veiklas finansuoti? Ir ar galima visiškai netiriant, ir nežinant situacijos vadinti ansamblį „folkloro anambliu“, jo „vadovui“, neaišku, ar ką susigaudančiam etnokultūroje, mokėti 600 eurų algą pagal vieną aukščiausių koeficientų, kai iš tikrųjų pats direktorius ansamblio tokiu nelaiko, ir paniekinamai įvardija „metodiniu būreliu“.

Tikiu, kad tokių kultūros centrų su panašiomis peripetijomis yra visoje Lietuvoje.

O rašinį baigsiu Šventojo Rašto žodžiais, gal tiksliai nepacituosiu, bet pabandysiu. Prieš eidamas į teismo salę, pabandyk su broliu susitaikyti, ir atiduoti jam turtą, kurį esi iš jo pasisavinęs. Tauragės kultūros centro direktoriui siūlau pirmam ieškoti būdų, kaip įsileisti šaulius ir karininkus atgal į jiems priklausantį pastatą. Nes nuosavybės teisių į jį niekas nepanaikino. Sovietai tik atėmė neteisėtai patį pastatą. O dabar kultūros centras atsisako bent vieną kambarį skirti kariuomenei ir šauliams. Niekur nemačiau šaulių sąjungos vėliavos, programose nenumatyti renginiai skirti kariuomenei. Nėra bendradarbiaujama su karininkų ramovėmis – gal ir ramovių nereikėjo grąžinti kariuomenei, ką?

Grįždama iš pietų pirmąją dieną, su rankom nuvaliau paminklo Pūtviui – Putvinskiui pakopas. Buvo apsnigę, ir apledėję, negražiai ir nepagarbiai atrodė. Toliau – nuvalyti vardą ir pavardę – nepasiekiau. Vos už 50 metrų esantis Tauragės kultūros centras net nesirūpina, kad šio pastato savininkų vienas iš autoritetų, būtų tinkamai gerbiamas. Vietoj to, valytojų gvardija nuo ryto iki vakaro gremžia pastato, statyto 1933 metais, grindis – nes tokiu būdu bando panaikinti visur besismelkiantį pelėsio kvapą. Turbūt atliktos rekonstrukcijos gražiai apipavidalino išorę – o pastatas, ypač vienas jo kampas, smenga? Tačiau apie tai juk negalima kalbėti  – dar paskui įsikiš kariuomenė, Kultūros paveldo tarnybos, kaip jie imituos savo veiklą toliau?

Beje, be proto daug laiko skiriama kavos gėrimui ir pliurpimui. Tyčia, kadangi žinojau, jog saugumas duos nurodymą mane „išrūkinti“, dirbau nuo pirmos minutės be jokių kavų ir atsipalaidavimų. Kol klegėdami darbuotojai pirmadienį 45 minutes gėrė kavutę, aš parašiau 2 puslapius metodinės medžiagos „Žiemos šventės“. Per kitus kavagerius pabaigiau metodinę priemonę, iš viso 6 puslapiai, su patarimais kaip rinkti medžiagą, ir išsiunčiau tiems darbuotojams, kurie domisi ir kuriems reikia. Kitiems, ypač etnografei, per prievartą neįkiši nieko – gali, kaip liaudis sako, kuolą ant galvos tašyti, bet jeigu žmogus yra nusiteikęs neskleisti etnokultūros, jos negaivinti, jis tą atkakliai vykdys – tiksliau, užsiims nevykdymu jokių reikalavimų, nurodymų, nuostatų. Nes tokiu būdu tik ir galima žlugdyti etniškumą, kartu ir tautiškumą, etninę, tautinę savimonę.

Savimonę smukdyti galima ir „keičiant plokštelę“.

Sausio 13 dieną Tauragėje irgi neišgirsite Eurikos Masytės „Laisvės“, nes „labai bloga fonograma“.

Yra įvairių būdų, kaip perprogramuojama tautos atmintis. Pirma – su „nezabudkėmis“, antras būdas – per meną, pakeičiant dainas. Meniškos ir kuklios natūros Euriką Masytę pakeičiant gašlia Jazzu.

Šaulių ir kariuomenės pastatą užpildant ne kultūra, o chaltūra, į rūsį ar užkulisius nustumiant kamerinį chorą su garsiu pasaulyje chorvedžiu, Z. Komskiui vis aiškinant, kaip jis, apdovanotas ir žinomas žmogus, nieko nesugeba, o folklorinį ansamblį pervadinant į „metodinį būrelį“.

 

Tauragės r. Eil. Nr. Meno šaka, žanras Miestas / Rajonas / Savivaldybė Visas kolektyvo pavadinimas Kategorija (I;II;III;I V) Amžiaus grupė (Vaikų/Suaugusių jų/Mišrus) Dalyvių skaičius Pagrindinio vadovo vardas, pavardė Kitų vadovų vardai, pavardės Vadovų skaičius 1 Choras Tauragės r. Tauragės kultūroscentro kamerinis mišrus choras „Opus“ III suaugusiųjų 17 Zenonas Komskis 1 2 Choras Tauragės r. Tauragės kultūroscentro vyrų choras „Mintauja“ III suaugusiųjų 20 Danutė Petraitienė 1 3 Choras Tauragės r. Tauragės kultūroscentro tremtinių mišrus choras „Tremtinys“ IV suaugusiųjų 31 Romualdas Eičas 1 4 Dainų ir šokių ansamblis Tauragės r. Tauragės kultūroscentro dainų ir šokių ansamblis „Jūra“ I suaugusiųjų 64 Virginijus Bartušis Gintaras Bartušis, Saulius Bernotas, Birutė Sagatauskienė 4 5 Folkloro kolektyvas Tauragės r. Tauragės kultūroscentro folkloro ansamblis „Jūrupė“ II mišrus 25 Lijana Kiltinavičienė 1 6 Folkloro kolektyvas Tauragės r. Tauragės kultūroscentro Kęsčių skyriaus folkloro ansamblis „Traka“ III suaugusiųjų 16 Violeta Girdžiuvienė 1 7 Liaudiškų šokių kolektyvas Tauragės r. Tauragės kultūroscentro merginų liaudiškų šokių grupė „Žiedužėlis” III vaikų 17 Vaida Jurgilevičienė 1 8 Liaudiškų šokių kolektyvas Tauragės r. Tauragės kultūroscentro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupė „Vėjava“ I suaugusiųjų 19 Birutė Sagatauskienė 1 9 Mėgėjų teatras Tauragės r. Tauragės kultūroscentro liaudies teatras II suaugusiųjų 20 Algima Juščiuvienė 1 10 Pučiamųjų instrumentų orkestras Tauragės r. Tauragės kultūroscentro pučiamųjų orkestras „Tauragė“ II mišrus 37 Tadas Zakarauskas Vaida Jurgilevičienė 2

Patvirtinta Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus 2014 10 24 įsakymu Nr. V-93, bet Tauragės KC direktorius tai laiko niekiniu dokumentu, ir sako, jog ansamblis Jūrupė yra “metodinis būrelis” ir nieko daugiau.

 

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s