Kodėl viena galimai nepopuliariausių VDU dėstytojų Marija Oniščik verkia kruvinomis ašaromis, jog niekur neranda darbo?

Posted: January 15, 2017 in Uncategorized

Image result for marija oniščik

Marija Oniščik, kurios nurodymu Kristina Sulikienė dėl to, kad citavo mokslinius straipsnius, gavo mažesnį pažymį per magistro gynimą – gal dėl to tokios “mokslininkės” niekas niekur ir nepriima. 

Iš šieno ravėjų gyvenimo.
Kadangi laikas nuo laiko gaunu žinutes su klausimu „kaip sekasi darbą ieškoti?“, nutariau į šį klausimą viešai atsakyti, taip sakant, skaičiais ir faktais. Svarbiausias ir lemtingas skaičius toks: man 57 metai. Šis gėdingas skaičius pirmiausia iškyla mintyse tų, kurie gauna susipažinti su mano gyvenimo aprašymu (CV), prasidedančiu gimimo data 1959. Jei vis dėlto iš smalsumo ar iš pareigos, skaitantysis neatidės šios, oi-oi-oi, viso kažkieno tokio ilgo gyvenimo istorijos į šalį, sužinos mane turint tokius diplomus ir kvalifikacijas: muzikos teorijos dėstytojo, tikybos mokytojo, teologijos bakalaurą, anglų filologijos gretutinės specialybės sertifikatą, filosofijos magistrą ir filosofijos daktaro laipsnį. Dar turiu vargoninkų kursų baigimo pažymėjimą ir gidų kursų baigimo pažymėjimą. Jaunystės bado metais esu dirbusi paštininke, o subrendusio gyvenimo bado metais – žurnaliste laikraštyje „XXI amžius“; vėliau du metus esu dirbusi sekretore. Per 16 pedagoginio darbo metų esu parengusi ir dėsčiusi 18 skirtingų filosofijos dalykų kursų; išleidusi 29 mokslinius straipnius lietuvių ir anglų kalbomis, 6 mokslo populiarinimo straipsnius, 2 vertimus, 1 mokymo priemonę anglų kalba, 4 recenzijas; dalyvavau 22 konferencijose.
Maždaug tokio turinio CV nuo rugsėjo esu nusiuntusi į įstaigas, kurios skelbėsi ieškančios darbuotojų ar talkininkų: UAB Henry Fox (translation company, pageidavo gimtosios rusų kalbos, kurią kaip tik ir turiu); vertimo biuras Kalba.lt; vertimo biuras „Galerita“; vertimo biuras Ad Gloriam; UAB Inform Group (vertimai); vertimų biuras „Laraneda“; įmonė e-knyga (vertimai); UAB „Kelionių agentas“; kelionių agentūra West Express; žurnalas „Savaitė“; leidykla „Kitos knygos“ ir Kauno miesto muziejus (pastarasis nesiskelbė, bet pabandžiau „laimės“, nes kadaise man ten siūlė darbą). Muziejus atsakė lakoniškai: „Šiuo metu laisvų darbo vietų nėra“; e-knyga atsakė: „Kiek prašote?“ ir į mano labai kuklų pageidavimą atsakė „Mes esame nauja įmonė ir negalime mokėti rinkos kainos“; „Laraneda“ atsakė ir paprašė padaryti du bandamuosius vertimus iš ir į anglų kalbą, tai buvo ištraukos iš kažko pardavėjų ir pirkėjų komercinių sutarčių; vertimus atlikau, bet daugiau jie neatsakė. Daugiau niekas iš šio, suprantu, nelabai įspūdingo sąrašo neatsakė. Sąrašas neįspūdingas todėl, kad tik tiek darbo, kurį galėčiau gerai atlikti, skelbimų ir buvo. Teisybė, buvo ir tokių darbo skelbimų kaip „Etikos mokytojas Vilniuje, 2 pamokos per savaitę“ (kažin kokia būtų to piniginė išraiška?) ir „konkursas į Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto vietą“ (ilgiausiame pareigų sąraše – projektų koordinavimas ir skyriaus tinklalapio administravimas, sorry, nemoku; beje, „projektų koordinatorių“ ir „mokslinio darbo koordinatorių“ buvo pageidaujama ir dviejose mokymo įstaigose – Kaune ir Vilniuje).
Dabar jau aišku, kad daugiau vertimo ar panašaus „savarankiško“ darbo ieškoti nebėra prasmės, nes tam reikia turėti individualaus darbo pažymėjimą, kurio aš jau ir dabar neišgalėčiau nupirkti, o su naujais mokėsčiais tai tampa visiškai nebeįmanoma. Taigi, lieka samdomas arba nelegalus darbas. Beje, vienas mano panašioje situacijoje esantis draugas vieną nelegalų vertimą gavo: verčia tekstą apie kažkokias chemines medžiagas; pats jis to teksto turinio nesupranta, bet užsakovai patenkinti ir žada sumokėti; kitas, net būdamas arabų kalbos specialistas, jokio darbo neranda jau antri metai (iš ko gyvena, nežinau, juk nedarbo draudimą mūsų valstybė tik pusę metų moka, o paskui – nieko, o greitai žada ir jį apmokestinti). Viena pažįstama filologijos mokslo daktarė bandė įsidarbinti prekybos centre kasinininke. Nepriėmė. Sakė, kasininkių reikia, bet mokslo daktarų – ne. Daug yra mūsų, diplomuotų šieno ravėjų. Jaunesni norėtų įsigyti kokią nors „rinkoje“ parduodama specialybę, pvz., restorano padavėjo, slaugytojo, ar pan., bet negali, nes toks mokslas kainuoja.
Sėdi, žmogau, namuose, mėnesiai pasidaro kaip dienos, kalbi tik su katinu ir su kompiuteriu; beje, taip gyvenant, yra ir taupymo „privalumų“, pvz., drabužių visiškai nebereikia, transporto išlaidų nebeliko, vandenį galima sėkmingai taupyti nesiprausiant, juk vis tiek niekas tavęs nemato, jei iš namų išeini tik į parduotuvę ir į darbo biržą (o darbo biržos darbuotoja pageidauja tave matyti kiek galima rečiau, nes jai tavęs gaila, ir nieko daugiau, be užuojautos, ji pasiūlyti negali, dar daugiau, matydama tave, ji vis aiškiau suvokia, kad jos pačios darbas yra visiškai beprasmis), ir tampi vis labiau įsitikinęs, kad niekuo dirbti paprasčiausiai nebegali.
Kuo dar, be „koordinatoriaus“, negaliu dirbti? Negaliu vargoninkauti, nors šiam darbui atidaviau pusę savo gyvenimo (ir dėl to neturėsiu būtino stažo pensijai, nes darbas dar tarybiniais laikais buvo nelegalus), nes praradau balsą. Bet galėčiau kur nors netoli nuo Kauno sekmadieniais vadovauti chorui (jei tai būtų ne „jaunimo“ choras, nes estradinės muzikos, nors užmuškite, nesuprantu). Negaliu dirbti dabar tarp mokslo daktarų populiaraus (ir skatinamo) taksisto darbo; negaliu dirbti netgi paštininke, nes šiam darbui šiandien būtinas reikalvimas – nuosavas automobilis, o aš tokio niekuomet neturėjau ir vairuoti nemoku. Negaliu dirbti valytoja – neturiu fizinių jėgų. Indų plovėja galėčiau dirbti (mėgstu indus plauti), bet šio darbo skelbimai būna tik „kombinuoti“ – ieškomos valytojos-indų plovėjos, paprastai pusei minimalaus užmokesčio etato. Ir tikrai negaliu dirbti tokio darbo, kuris yra niekam nereikalingas, beprasmis, ar net žalingas.
Ką darau per dienas-mėnesius? Rašau knygą apie Kauno architektūrą. Labai labai įdomu. Gal kas žino darbą, su namais ir jų istorija susietą? Turbūt nepriimtų, nes atitinkamo diplomo neturiu. Bet kai kitą kartą bandysiu kam nors parduoti recenziją, būtinai pridėsiu mano turimą muzikos teorijos diplomą, ir savo amžių nurodysiu, kad manęs „jaunuoju kritiku“ daugiau nevadintų. Skaičiai ir faktai tam prieštarauja. 

 

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s