Karinga Lietuvos nepriklausomybės lopšinė

Posted: January 21, 2017 in Uncategorized
2010-02-17
Virginija Skučaitė

Kaip tarptautiniame kontekste atrodė ir buvo vertinama mūsų valstybė, dar tik spurdėjusi Nepriklausomybės lopšyje? Kai kurių Lietuvos istorinių posūkių šaknys, aplinkybės ir pasekmės – geopolitiniu požiūriu.

Pakišo koją lenkai

XX a. pasaulis pasiekė su nuostata, kad valstybės sienos turi daugmaž sutapti su tautos etninėmis ribomis.

Po Pirmojo pasaulinio karo jos dalyvės turėjo įsiklausyti į JAV prezidento Woodrow Wilsono, finansavusio išsekintą pokarinę Europą, pasiūlytą Tautų apsisprendimo principą. Šį principą, pagal kurį visos XIX a. Europos imperijos turėjo būti padalytos į tautines valstybes, jis stumte stūmė 1919 m. Paryžiuje vykusiose Versalio derybose. Tačiau šis principas nebuvo iki galo įgyvendintas.

“Paryžiaus konferencijos dalyviai nieko nenorėjo girdėti apie Lietuvos valstybę su etninėmis ribomis ir išėjimu prie Baltijos jūros, ignoravo mūsų valstybės ir pasaulio lietuvių politinių organizacijų argumentus bei reikalavimus, – aiškino Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys, klasikinės filologijos magistras Romualdas Apanavičius. – Tokią neigiamą nuostatą mūsų šalies atžvilgiu skleidė 1918 m. atsikūrusi Lenkija, kurios geopolitinę vertę stabdant bolševizmą ir suvaržant Vokietiją, vertino konferencijos dalyviai. Tad Lenkijos ir ją rėmusios Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos nuostata lėmė, kad žlugo V.Vilsono pastangos įvykdyti Lietuvos pasiuntiniams duotą pažadą sujungti visas lietuvių etnines žemes nuo Gardino gubernijos pietuose iki Karaliaučiaus ir garantuoti išėjimą į Baltijos jūrą per Klaipėdos uostą.

Tankas gimtinei vaduoti

Kodėl Lenkija tąkart Paryžiuje taip nedraugiškai elgėsi mūsų šalies atžvilgiu? Anot R.Apanavičiaus, pagrindinė to priežastis – lietuvis žemaitis Juozapas Giniotas, kilęs iš Raseinių apskrities Pilsudų kaimo. (Šio lietuvio žemaičio, kuris lenkiškai vadinamas Juzefu Pilsudskiu, motina buvo žemaitė bajoraitė Bilevičiūtė.)

“Priminsiu, kad J.Pilsudskis laikėsi idėjos atkurti gimtąją Lietuvą nuo jūrų iki jūrų (lenkiškai – mocarstvo). Tokios Lietuvos idėja buvo neįmanoma be sąjungos su Lenkija, su kuria kartu priešintasi Rusijos imperijos jungui. Pavyzdžiui, pralaimėję 1831 m. karą už nepriklausomybę (rusai jį vadino sukilimu), lietuviai ne kartą kreipėsi į Prancūziją, prašydami padėti išvaduoti Lietuvą ir Lenkiją iš Rusijos okupacijos. Juk ne veltui ir žemaičių bajoras Jonas Bukota, aplenkdamas anglų inžinierius net 70 metų, 1839 m. Paryžiuje sukūrė pirmąjį pasaulyje tanko projektą – ši karo mašina buvo skirta Lietuvai ir Lenkijai išvaduoti, bet Prancūzija neskyrė pinigų tam projektui įgyvendinti”, – dėstė R.Apanavičius.

Lemtinga J.Pilsudskio tremtis

Pasak R.Apanavičiaus, lenkams yra neginčijami J.Pilsudskio nuopelnai, atkuriant Lenkijos valstybingumą ir triuškinant bolševizmą, tačiau visai kitaip jis vertinamas gimtojoje Lietuvoje. Čia J.Pilsudskio vardas siejamas su Vilniaus krašto okupacija, slaptos lenkų karinės struktūros POV mėginimu 1919 m. organizuoti Lietuvoje valstybinį perversmą, etninėse lietuvių žemėse brutaliai sunaikinta lietuvybe.

Caro žandarai už antivalstybinę veiklą J.Pilsudskį iš Lietuvos ištrėmė pačioje XIX a. pabaigoje, tad jis nepatyrė lietuvių tautinio atgimimo 1904–1905 m. ir neturėjo galimybių sąmoningai “atsilietuvinti”, kaip tuo metu tai padarė lenkakalbis lietuvis dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis.

“Jei būsimasis Lenkijos maršalas Juozapas Giniotas-Pilsudskis būtų likęs Vilniuje per lietuvių tautinį atgimimą 1904–1905 m., greičiausiai būtų tapęs autoritetingu nepriklausomos Lietuvos veikėju ir gal dabar jį garbintume kaip ir dr. Joną Basanavičių”, – įsitikinęs R.Apanavičius.

Kariavo trim frontais

Lenkijos valstybingumą 1916 m. pradėjęs atkurti J.Pilsudskis, laikydamasis “mocarstvo” idėjos (valstybė nuo jūros iki jūros), geriausiu atveju siekė tik marionetinės Lietuvos valstybės lenkiškame “mocarstve”. Tad 1918 m. pavasarį jis pradėjo rengtis pirmajai Lietuvos okupacijai. Tuo metu Lietuva, vos atkūrusi savo nepriklausomybę, turėjo beveik vienu metu kovoti trimis frontais: šiaurėje – su Rusijos baltagvardiečių bermontininkų pulkais, rytuose – prieš bolševikinės Rusijos antplūdį, o pietuose – prieš pilsudskinės Lenkijos intervenciją. Vakaruose buvo likęs neišspręstas Mažosios Lietuvos klausimas, kurį pavyko iš dalies sutvarkyti 1923 m., karine jėga atsiėmus Klaipėdos kraštą.

Tuo pat metu Prancūzija bet kokia kaina siekė priversti Lietuvą susidėti su Lenkija į vieną valstybę. Beje, Versalio sutartimi Prancūzija pasiekė, kad Klaipėdos kraštas būtų atiduotas jos globon. Po to prancūzai ketino atiduoti Klaipėdos uostą Lenkijai. Tam pasipriešino Lietuva ir Mažoji Lietuva.

Prancūzai liko apstulbę

“Suprantama, vien Mažosios Lietuvos lietuvių pastangų – garsiojo Tilžės Akto, kuriame buvo reikalaujama Mažąją Lietuvą prijungti prie Lietuvos valstybės, paskelbimo buvo per maža, kad šios teritorijos taptų Lietuvos dalimi. Suplanavę sukilimą prieš laikinus Klaipėdos krašto valdytojus ir jų planus, Mažoji Lietuva kreipėsi paramos į Didžiąją Lietuvą. Šioje situacijoje mažai kam dabar žinoma puse atsiskleidė rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, anuometinis Lietuvos šaulių vadas, pažadėjęs klaipėdiečiams pagalbą ir tarpininkavęs Mažosios Lietuvos deryboms su Lietuvos premjeru Ernestu Galvanausku.

1922 m. pabaigoje Klaipėdoje buvo išrinktas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris įkūrė 12 slaptų komiteto skyrių, vietos šaulių rinktinę, jaunalietuvių kuopą, rengė mitingus už Klaipėdos krašto grąžinimą Lietuvai. “Prancūzų nuomone, šis bruzdesys, vadovaujamas “kažkokio mažamokslio ūkininko” Martyno Jankaus, nekėlė pavojaus Antantės valdomam Klaipėdos kraštui”, – aiškino Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas.

1923 m. sausį Gelbėjimo komitetas kartu su beveik 1,5 tūkst. šaulių, kareivių, studentų, gimnazistų, įvairių visuomenės atstovų iš Didžiosios Lietuvos (visiems vadovavo V.Krėvė-Mickevičius) per vieną dieną perėmė visą Klaipėdos krašto valdžią – apstulbusiems prancūzams niekuo negalėjo padėti į pagalbą atskubėjęs lenkų karo laivas “Komendantas Pilsudskis”. Šis sukilimas išardė lenkų ir prancūzų politikų planus, ir Klaipėdos kraštas 1923 m. pradžioje tapo neatskiriama Lietuvos dalimi.

V.Kudirkos šaknys – Provanse

Lietuviams besirūpinant savo valstybe etnografinėse ribose, iškilo ir Mažosios Lietuvos iki Karaliaučiaus klausimas, grėsęs rimtomis geopolitinėmis komplikacijomis su Vokietija. Mat XIX–XX a. sandūros Lietuvos valstybės atkūrimo projektuose ir žemėlapiuose mūsų šaliai turėjo atitekti ne tik Klaipėdos kraštas, bet ir pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis, likusi po Versalio sutarties Vokietijai. Priminsime, kad ši teritorija vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, tapo Kaliningrado sritimi.

Anot V.Šilo, klysta tvirtinantieji, jog Mažoji Lietuva buvo vokiška. Po 1710 m. čia siautusio maro, kai išmirė daugiau nei pusė Mažosios Lietuvos lietuvių ir paskutinieji prūsų palikuonys, į šią teritoriją organizuotai atsikėlė daugybė kolonistų iš Prancūzijos, Šveicarijos, Austrijos, Škotijos ir Bavarijos. Tad šioje Mažosios Lietuvos dalyje iki Antrojo pasaulinio karo dauguma gyventojų buvo ne vokiečių palikuonys, o tik šnekantieji vietine vokiečių tarme. (Beje, viena ryškiausių Lietuvos tautinio atgimimo asmenybių, Lietuvos himno autorius lietuvis Vincas Kudirka, savo pavarde ir kilme yra prancūzakalbių Provanso kolonistų Couderkų giminės palikuonis iš Rytprūsių.)

Lietuviai niekada neatleis

Nepriklausomybę, bet ne suvienytą savo etnografinę teritoriją, atgavusi Lietuva turėjo planų iš nusilpusios po karo Vokietijos susigrąžinti Mažąją Lietuvą iki Karaliaučiaus. Tačiau to padaryti nepavyko, nes lenkų žvalgyba, sužinojusi apie lietuvių ketinimus savo kariuomenę iš Pietryčių Lietuvos perdislokuoti Vakarų kryptimi, smogė Lietuvai klastingiausią smūgį. Lenkai užpuolė neginamą lietuvių užnugarį – Vilnių ir artėjo Kauno link, grasindami palaidoti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tokiu metu užpuldami Lietuvą, lenkai sulaužė 1920 m. pasirašytą Suvalkų sutartį, pagal kurią Vilniaus kraštą pripažino Lietuvai. Šią lenkų klastą lietuvių savanoriai sustabdė tik Giedraičių mūšyje. Deja, jo sėkmę sumažino Prancūzijos grasinimas nemėginti išvyti lenkų iš Vilniaus ir pietryčių Lietuvos.

“Tuo svarbiu momentu mums koją pakišo ir JAV, kurios 1918 m. neišleido į gimtinę grįžti dešimties tūkstančių Amerikos lietuvių savanorių – kartu su jais vietinė Lietuvos kariuomenė būtų lengvai sumušusi lenkus, atsiėmusi Mažąją Lietuvą, atrėmusi kitas grėsmes. Tiesa, iš tų tūkstančių JAV lietuvių savanorių keli šimtai visgi pasiekė Lietuvą. Tarp atvykusiųjų buvo ir vėliau išgarsėjęs lakūnas Steponas Darius, beje, išmokęs lietuvius krepšinio. Esu įsitikinęs, kad tai, ką lietuvis J.Pilsudskis padarė su Lietuva 1920 m., t.y. sutrukdė atkurti valstybę etninėse ribose ir pasmerkė sunaikinimui dalį tautos, lietuviai jam niekada neatleis. Jis visada bus vadinamas tautos išdaviku”, – tvirtino R.Apanavičius.

Etninė valstybė – ne svajonė?

Anot pašnekovo, Lietuvoje per menkai vertinamas 1918 m. lapkričio 30-ąją pasirašytas Tilžės Aktas, kuriame išreikšta Mažosios Lietuvos lietuvininkų valia susijungti su Didžiąja Lietuva. “Šis aktas yra ne mažesnės svarbos nei Vasario 16-osios, ypač turint galvoje Karaliaučiaus krašto ateitį. Mažoji Lietuva yra mūsų kultūros, raštijos ir kalbos motina, kuri iki XX a. vidurio smarkiai lenkė Didžiąją Lietuvą ekonominiu, kultūriniu ir intelektualiniu požiūriu”, – teigė R.Apanavičius.

Pašnekovo nuomone, Lietuva dar gali turėti vilčių atgauti Mažąją Lietuvą ir lietuvišką Vilniaus krašto dalį, esančią už dabartinės valstybinės sienos. Suprantama, to nepasieksime karinėmis ar panašiomis priemonėmis. “Prisiminkime 1991-ųjų Sausio 13-ąją – pasaulis tai pavadino Vakarų civilizacijos pergale prieš bene 80 metų įvairioms šalims grasinusį bolševizmą. Mes įrodėme pasauliui, kad esame aukštos geopolitinės kultūros nacija, nesiveldama į konfliktus atkakliai ir kantriai siekianti savo aukščiausių tikslų, – įsitikinęs R.Apanavičius. – Ir ką gali žinoti, gal derybomis, gal padėdami kitoms valstybėms spręsti jų geopolitines problemas, sulauktume netikėtos pagalbos. Pagalbos, kuri leistų išsipildyti, regis, neįmanomai mūsų svajonei – po daugelio šimtmečių atkurti suvienytą etninę Lietuvą.”

Istorijos dr. Vilma Akmenytė:

Pirmasis pasaulinis karas smarkiai pakeitė Europos žemėlapį – jame sumirgėjo naujos linijos ir naujų valstybių pavadinimai, tarp kurių buvo ir ilgam šimtmečiui iš politinės kartografijos buvęs išbrauktas Lietuvos vardas. Jaunos valstybės kūrėjai, klodami jos pamatus, žvalgėsi į tolimą praeitį – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas audrino jų vaizduotę. Lietuvos politikai Pirmojo pasaulinio karo metais suvokė, kad Lietuvos likimas priklausys nuo didžiųjų kariaujančių valstybių bei nuo susiklosčiusios geopolitinės situacijos. Iki minėto karo pabaigos Lietuva liko tarp Vokietijos okupuotų teritorijų.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, o 1918 m. lapkričio pradžioje, prieš pat karo pabaigą, buvo sudaryta Lietuvos Vyriausybė, kuri ėmėsi vadovauti valstybės kūrimui.

Tik susikūrusiai Lietuvos diplomatinei tarnybai teko spręsti sudėtingus uždavinius: ieškoti prielaidų, kaip būtų galima etnografines žemes įjungti į valstybės sudėtį, išgauti Lietuvos valstybės de jure pripažinimą, gauti išėjimą prie jūros. “Mes galėjome tada bet kam pasirodyti naivūs, laukdami iš to meto didžiųjų valstybių kažkokio idealizmo arba kilnaus palankumo teisingiems mūsų reikalavimams”, – taip apie didžiųjų valstybių požiūrį į jauną valstybę yra išsitaręs vienas Lietuvos diplomatijos kūrėjų Petras Klimas (1891–1969).

Po dvejus metus trukusių Nepriklausomybės kovų (1919–1920 m.) lietuvių tautinė valstybė buvo įtvirtinta didesnėje etnografinės Lietuvos dalyje. Deja, Vilniaus kraštas buvo prarastas: 1920 m. spalio 9 d. Lenkijos kariuomenė, vadovaujama generolo L.Želigovskio, užėmė istorinę Lietuvos sostinę. Lietuvos ir Lenkijos santykiai pašlijo ilgiems dviem dešimtmečiams, tačiau šiame konflikte daugiausia laimėjo Rusija (vėliau – Sovietų Sąjunga) ir Vokietija.

Rusija visuomet siekė į savo sudėtį įjungti rytinėje Baltijos pakrantėje gyvenusias tautas. Netgi sėkminga 1923 m. Klaipėdos įjungimo į Lietuvos sudėtį akcija negalėjo mums kompensuoti Vilniaus netekimo ir netrukus komplikavo Lietuvos ir Vokietijos santykius. Sudėtinga geopolitinė padėtis ir visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį diplomatinius santykius jaukęs Vilniaus klausimas bei Klaipėdos problema santykiuose su Vokietija skatino Lietuvos diplomatus ieškoti ginčo sprendimo būdų, neretai renkantis kompromisų kelią. Sudėtinga geopolitinė situacija tapo tikru išbandymu valstybės kūrėjams ir Lietuvos diplomatams, nubrėžė veiklos kryptis visam nepriklausomybės laikotarpiui.

http://kauno.diena.lt/dienrastis/tema/karinga-lietuvos-nepriklausomybes-lopsine-263486

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s