Grybauskaitės ir Linkevičiaus diplomatijos žlugimas: Italijos lavono (ų) istorija

Posted: January 23, 2017 in Uncategorized

Daugelis lietuvių liko nesupratę, kai Italijoje per ritualinių paslaugų mugę, buvo „numarinta“ mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri užuojautos atvirutėje pavadinta „Dalia Vogel“. Italijos pokštininkai visą tai įvilko į Melagių dienos laikotarpį, o didesnis diplomatinis skandalas ir nekilo. Kodėl?

Todėl, kad 2014 03 12 apie pietus Romoje reziduojantis Grybauskaitės ir Linkevičiaus kuruojamas ir šefuojamas Lietuvos ambasados ministras patarėjas Viktoras Dagilis telefonu pats „atpažino“ lavoną, rastą Ostijoje, jūroje, kuris, buvo įtariama, priklausė 2014 01 07 apvirtus valčiai įkritusiam žvejui.

2014 03 12 rytinė versija, jog čia žvejo lavonas – kurio 2014 01 08 ieškota ne tik su laivais, bet ir sraigtasparniu, ir jis nebuvo rastas – sugrąžinta į visus Italijos dienraščius, tiesa, ta Lietuvos diplomatijos versija – kai per telefoną buvo atpažintas mano brolis Romualdas J. Apanavičius – netrinama: paliekama, kad būtų galima palyginti naujienų turinį.   Tačiau ir Viktoras Dagilis Italijoje nebedirba. Parsiųstas į URM, į Vilnių.

Nors 2014 03 12 Lietuvos ambasada jau išsiunčia į Lietuvos kriminalinę policiją raštą, kad rastas Romualdo Apanavičiaus, gimusio 19 75 m. lavonas, Italijos policija tik 2014 03 13 pradeda atpažinimą: tikrins DNR, pirštų antspaudus, dantų žymes.

Iš kriminalinės policijos biuro skambinama „žuvusiojo“ tėvui profesoriui Romualdui Apanavičiui.

„Nors atėjusi tokia žinia, čia tikėti neverta, nes atpažinimas nėra atliktas“. Paieškos bylos vienintelei pareiškėjai – man – niekas nepraneša iki 2014 04 18, o po to, kai pagaliau atsiunčiamas raštas, kuriame pridėtas „pasiklydęs dokumentas“, nuvažiuoju į Vilnių, pas Kriminalinės policijos Nužudymų skyriaus vadovę, ir ji tą patį pasako – čia atpažinimo klaida, nes reikia tirti DNR, pirštų antspaudus, ir dantis. Dabar patikrinus paaiškėja, jog tokio svarbaus skyriaus vadovo pareigas ji prarado – tačiau nemelavo, kai atvykau pasikalbėti, ir pasitarti – paaiškino man Interpolo nuostatus, ir kad be jų joks lavonas nėra pripažįstamas atpažintu.

Viktoras Dagilis toliau į diplomato raštus nepanašiuose rašteliuose rašinėja:

„Italijos pareigūnai paklausė, ar nedingo koks lietuvis, nes jie rado TINKLUOSE ĮSIPAINIOJUSĮ lavoną (o 2014 01 07 juk dingo ŽVEJAS – mano pastaba), ir lietuviško paso viršelį, ir daugiau jie nieko neįskaito. Todėl paskambino į ambasadą paklausti, ar nedingo koks nors lietuvis“.

Šita faktinė aplinkybė, jog lavonas, rastas tinkluose, o ant tinklų – lietuviško paso viršelis – yra pažymėta PAIEŠKOS byloje, kurios atnaujinti Lietuvos prokuratūra nenori, ir atsisakė tokiais motyvais:

„Pareiškėjos nurodomi argumentai, kad nebuvo tirta rasta paskendusio asmens DNR ir pirštų antspaudai nėra pakankami ikiteisminiam tyrimui atnaujinti“, rašo prokuroras Arūnas Žemrieta 20 16 07 13 – o žmogus juk baigęs teisinį aukštąjį mokslą, ir lankęs Interpolo paskaitas apie lavonų atpažinimą…

Toliau, – sakinys iš fantastikos sferos:

„Byloje esantys duomenys neduoda pagrindo manyti, kad rastas paskendęs asmuo gali būti ne R. Apanavičius,

jo asmenybę nustatė Italijos Respublikos policijos pareigūnai“.

Tiesa, kas neduoda manyti, kad tai nėra Romualdas Apanavičius – prokuroras nepateikia.

O aš radau šią žvejo lavono radimo nuotrauką dienraštyje „Roma šiandien“ – net nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, paprastas kaimo žmogus, gali matyti, kad lavonas – tai 160-170 cm. ūgio žmogaus.

Gaila, kad prokuroras neparašė, kad lavonai pabuvę vandenyje, traukiasi – nes lavonai iš tikrųjų išsitempia, nes kūnas išmirksta, raumenys atsipalaiduoja.

Vien negatyvioji aplinkybė – kad 188 cm ūgio žmogaus lavonas taip negali atrodyti, jau turėjo pajudinti melagingo atpažinimo bylos pagrindą, kai vietoj 160-170 cm. ūgio žvejo buvo „atpažintas“ ir dar telefonu, visą kaltę suverčiant Italijos pareigūnams, 188 cm ūgio žmogaus lavonas.

Grybauskaitės ir Linkevičiaus kuruojamoje „šutvėje“ turi dirbti būtinai galimi idiotai, nemąstantys apie pasekmes ir ateitį: nes tokias nesąmones daryti gali tik žemesnio nei vidutinio intelekto žmonės, nesusimąstantys, jog 2014 01 07 žuvusio žvejo artimieji turėjo nuosavybių, vaikų, turtinių santykių, ir jie gali eiti per teismo procesą, tariamą Romualdo Apanavičiaus jaunesniojo lavoną pripažindami savo artimojo kūnu – nesvarbu, kad to kūno nebėra, ir neaišku, kas jį ir kur „palaidojo“. Nes teisminio proceso pripažinimo mirusiu viena iš įrodinėjimo aplinkybių yra tikrai rastas, bet neatpažintas lavonas. Todėl jeigu Italijoje toks teisminis procesas įvyko, tuomet žurnalistai nedrąsiai ir parašė prierašą, kad jie grįžta prie žvejo versijos. „Griauti“ ambasados versijos – kai lavonai atpažįstami iš lietuviško paso viršelio, padėto „ant lavono“, kaip rašo Italijos spauda (ryte ant lavono nieko nebuvo, po pietų – atsirado) – nesiryžtama. Gal kad laukiama eilinio laiško iš Lietuvos – nors jų buvo prirašyta n+ k kvadratu. Ypač minint ypatingas žymes, ūgį, batų išmierą, ypatingą dantų struktūrą, bei pirštų antspaudus, kurie išsiimant naują pasą, buvo užfiksuoti – tiesa, paieškos byloje meluojama, jog „jokie antspaudai Lietuvos bazėse nėra saugomi“.

Nors prokuroras Žemrieta visur rašinėja apie Italijos pareigūnus, kurie atpažino – diplomatas Viktoras Dagilis laiškuose, kurie aišku elektroniniai, ten nėra jokio jo parašo, ir jis bet kada išsisuks, rašinėja versiją, jog 2014 03 12 ambasadai jau išsiuntus raštą į Lietuvą, neva 20 14 03 13 Romualdą Apanavičių atpažino jo ..žmona.

Tačiau spaudoje ir dokumentuose tokios versijos iš viso nėra.

Be to atpažinti atbuline tvarka (2014 03 12 ambasados raštas jau paruoštas ir išsiųstas) neįmanoma. Trečia – atpažinimas (DNR, pirštų antspaudai, kitos žymės) pagal Interpolo nuostatus vykdomos ARTIMŲJŲ GIMINAIČIŲ.

Kadangi Lietuvos prokuratūra nesuvokia šitos taisyklės, paaiškinu: žmona nėra giminaitis, kuris galėtų duoti savo DNR sulyginimui duomenų, jeigu lavonas yra sunkiai atpažįstamas vizualiai.

Vien negatyvioji aplinkybė, kad lavonas yra 20 cm trumpesnis, negu „atpažintasis“, bet visose Italijos naujienose pakeistas įrašas, kuriame rašoma, kad „žurnalistai sugrįžo prie pirminės versijos, jog 2014 03 12 rastas lavonas priklauso 2014 01 07 dingusiam ir niekada po to neberastam žvejui“, rodo, jog Grybauskaitės ir Linkevičiaus aferistų šutvė priėjo liepto galą.

O kad jie suprastų, ką reiškia „netyčinis numarinimas“, ir  „identifikavimo klaida“, buvo parinkta Ezopo kalba: pati Lietuvos prezidentė buvo „numarinta“ Italijos ritualinių paslaugų ir laidojimo reikmenų mugėje 2016 04 01-03 dienomis.

Didesnis diplomatinis skandalas nekilo, nes Lietuvos ambasada Italijoje telefonu „atpažino“ 2014 03 12 rastą lavoną, ir Grybauskaitės „numarinimas“ buvo tinkama diplomatine kalba pasakyta, jog Lietuvos diplomatija yra lavono lygio.

„Diplomatas“ Dagilis, su kuriuo buvo iš viso neįmanoma susikalbėti kalbant ta pačia lietuvių kalba, tyliai išsiųstas iš Italijos.

Diplomatams patiems dalyvauti ir labai aktyviai lavonų atpažinime draudžia ne tik Interpolo, bet ir diplomatijos taisyklės.

Tačiau jeigu perskaitai Romualdo Apanavičiaus jaunesniojo paieškos bylą, tai pagrindiniai liudytojai – diplomatai.

Daugiau jokių duomenų nėra, todėl padariau išvadą, jog Romualdo Apanavičiaus kurso draugė Gražienė ir jos draugeliai – diplokorpusas galėjo ir susitarti, juk labai patogu – už nieką neatsakai, pliurpi nesąmones, atpažįsti telefonu lavonus, o jeigu ką – turi diplomato neliečiamybę. Tai, kad R. Apanavičius iš viso išvyko iš Lietuvos – nerado nei vienas paiešką vykdęs tyrėjas. Tačiau  tuometinė Gražienės ambasada (neatsimenu jau, kurioje šalyje, bet toli nuo Lietuvos – o arti prie Paryžiaus) liudijo, jog jie matė R. Apanavičių. Tyčia dar užsiklausiau raštu, ir gavau atsakymą, kad jie esą bendravę, gaila, tik kad nepasakė, kokiu būdu – teleportacija, sapnais ar telepatija?

 

Kartą skambinau Gražienei į Paryžių (priminsiu, jog „žvejo“ R. Apanavičiaus duktė auga Paryžiaus priemiesčio vaikų namuose – tačiau Lietuvos diplomatai neva negali jos pamatyti), ir klausiau, gal ji galinti kuo padėti – juk tik 5 stotelės traukiniu iki mergaitės. Gražienė skubiai pasakė, jog neturi laiko, ir kad mergaitė „turbūt jau įvaikinta“. Tiesa, tuo metu visi dokumentai rodė, jog ruošiamasi įvaikinimui, todėl Prancūzijos tarnybos paprašė mūsų, artimųjų mergaitės giminaičių, kreiptis į teismą su įvaikinimo prašymu. Paaiškinau Gražienei, kad mes esame kreipęsi, ir niekas be mūsų negali to daryti. Tada pasakė, jog ji kultūros atašė, ir atsisveikino.

 

Štai dėl to Linas Linkevičius vėl paskirtas „diplomatijos vadovu“, nes jo diplomatai moka telefonais įvykdyti lavonų atpažinimą, bei išsisukinėti, kai į juos kreipiasi Lietuvos piliečiai.

Priminsiu, jog diplomatija yra įkurta Lietuvos piliečiams esantiems užsienyje ginti. Kitos funkcijos nėra ir negali būti.

Tačiau ką jie veikia iš tikrųjų – puikiai matome iš šios istorijos.

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3533:grybauskaites-ir-linkeviciaus-diplomatijos-zlugimas-italijos-lavono-u-istorija&catid=47&Itemid=101

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s