Kita keista istorija Panevėžyje: mirštantis 30 m. anūkas prieš mirtį susituokė, kad tik nieko neliktų giminei

Posted: February 23, 2017 in Uncategorized

urna-funeraria

Paskaitau panevėžiečio Alvydo Vėberio straipsnius, ir pagaugais eina nugara. Negi tai įmanoma? Negi tai vyksta?

Klausinėji, abejoji, kol pats nesusiduri su panašiom istorijom. Tenka tik pritarti kolegai žurnalistui, jog pinigų troškimas užtemdo protus, iškraipo natūralius žmonių santykius.

Nuo paskutinės vėžio stadijos mirė mano vyro pusbrolis, kuris apie tai, kad serga piktybine ir agresyvia, peraugusia vyriškų vietų vėžio forma žinojo nuo 2015 metų.

2015 m. vasarą buvo išoperuota sėklidė, po to, aišku, yra daroma chemoterapija.

Vyras liko vyriškai neįgalus. Taigi, vaikų nebebus, šeimos nebesukurs.

O juk ir nereikia – likus 1 metams iki mirties, kiti žmonės melstis pradeda, į Dievą gręžiasi, žiūrėk, Dievulis dar prideda nuo 5 iki 10 metų, kiti ir visus 25 su vėžio diagnoze pragyvena.

Tik ne Andrius.

Andrius likus metams iki mirties, ir besipjaustydamas visą kūną nuo mestatazių, sugalvojo dar ir susituokti, įrašas apie tai Kauno miesto savivaldybės sistemoje yra 2016 06 18.

Andrius mirė 2017 02 19 baisiuose skausmuose, po visą kūną išplitus vėžiui. Apie tai, kad serga, sužinojo 2015 metų vasarą.  Žiemą žinojo apie mestatazes. Giminės elgesys į kitus anūkėlius šiek tiek pasikeitė, nebebuvo rėkimo, tyčiojimosi, tačiau pinigai vis tiek ėjo būsimam velioniui.

Net jo mirties dieną neįmanoma buvo į protą atvesti močiutės, paklausus, ar ne laikas prisidėti prie trečiojo anūko mokslų: kuriuos apmokėti padėjo visiškai ne giminės – nes pasibaisėjo tokiu abejingumu. O vis tik mano vyras yra iš senos mokytojų giminės, ir galvą gerą turi. Šiuo metu universitetas net nenori jo prarasti, padeda išsimokėti studijų mokestį.

Buvo atkirsta, jog seneliai neprivalo remti anūkų: per Kalėdas neprivaloma tvarka dabar jau palaidotam anūkėliui buvo atseikėtas vokas, kaip sakė dar vieno anūko mama – su 1000 eurų.

Schema galimai yra tokia: „mylimiausias anūkas“ kažkur įstojęs, įklimpęs, išsipasakoja, kad štai, nors yra visų turtų paveldėtojas, jam greitai gali tekti mirti.

Turto grobstymo schemų autoriai staigiai sumeta: aha, iki savo mirties anūkas gali spėti paveldėti senelių, kurie sužinoję apie sunkią mylimiausio anūkėlio ligą, vos laikosi, turtą.

Močiutę insultas ištinka pergyvenant dėl anūkėlio ligos, mama, kuri  neįgali, vos laikosi. Schema turėtų suveikti – juk anūko liga varo iš proto senelius, kurie tuoj neatlaikys, vėliau visą turtą paimti į vienas rankas – „technikos reikalas“.

Organizuojamas planas. Nors anūkas niekada nepastebėtas su jokia moterimi, mes giminėje išgirstame, jog anūkėlis su kažkuo draugauja. Po to išgirstame, kad susituokė.

Nors tuo pačiu metu anūkas toliau pjaustosi organus nuo metastazių – po sėklidės išpjovimo sekė plaučio skilvelio šalinimo operacija – 4 stadija, ne juokas. Tai buvo jau per praeitas Kalėdas, kai anūkas žinojo, jog jam paskutinė vėžio stadija.

Tačiau tai nesustabdo „ jaunamartės“.

Įdomus jos elgesys per laidotuves – nerieda nei viena ašara, šypsena, jau ruošiant išnešti urna – šypsena.

„Aš nesiruošiu liūdėti, AŠ RUOŠIUOSI PAGYVENTI“, pasako ji man prie urnos, kai priverčiu bendrauti – nes prieš tai vaidina, kad nepažįsta, nežino, kad vyras turėjo kaunietį pusbrolį. (Naujos mašinos iš salonų kainuoja nuo 25 000 iki 50 000 eurų – aš suprantu, kodėl ji taip pasakė: tačiau tai yra per žiauru.)

Nepažįsta mūsų ir velionio kita močiutė, pirma draugiškai kalbasi „jūs turbūt iš Andriaus darbo“ – darbas, o gal šita keista organizacija, kurios narių ateina ne mažiau 20 – yra teigiamas dalykas, o kai išgirsta, kad čia tikras pusbrolis su žmona – pradeda kone rėkti „nesąmonė“. „Aš netikiu, kad čia pusbrolis – KAŽKOKIA NESĄMONĖ“. Įdomiai nuskamba. Nesąmonė – nes priešais tave sėdi tavo anūkėlio kūnas ir kraujas, o ne NESĄMONĖ.  Tavo anūkėlis melžė senelius, kad šitam, ką tu pavadinai NESĄMONE, būtų sunkiau – bet jis ištvėrė, kabinosi į gyvenimą, šiandien mokosi kaip pirmūnas Vytauto Didžiojo universitete. Ne      NESĄMONĖ anūkas – į kurį šitiek investuota – šiandien jau kolumbariume, jo nebėra.

Velionis ne tik neigė giminystę su giminaičiu, kurio sąskaita galimai parazitavo – tačiau tuo įtikino netgi savo močiutę. Kaip supratau, močiutė kažką girdėjo apie dar vieną pusbrolį, bet jis buvo miglotai apibūdintas. Jeigu tu parazituoji kažkieno sąskaita – o mano vyras nėra nemylimas anūkas, jį dievina senelis – tik jį visą laiką bandoma atskirti nuo giminės, greičiausiai – dėl turtų – dėl godumo, arba dėl žemiausių emocijų – kokios nors neapykantos kažkam, kas jis nėra – tada pradedi neigti tą, kurio įpėdinystės teises esi pasiėmęs.

Mano vyras pirmas vedė iš visų anūkų, ir pagal tradicinę lietuvių mąstyseną, jis ir buvo traktuojamas „pirmiausiu anūku“. Taip pat mano vyras yra gimęs iš santuokos, turi senelio pavardę. Sunkiai sergančio 4 vėžio stadija anūko santuoka man buvo panaši ne tikį  desperaciją – bet į pasirodymą „aš irgi sugebėjau susituokti, ne tik jis“. Dar vienas anūkas yra pagimdytas ne santuokoje, todėl pagal tradicinę lietuvių mąstyseną anūkų eilėje jis nėra pirmas. Buvo tokia senovinė mąstysena, ir ja  kai kurios giminės vadovaujasi: patinka tai ar ne.

Kaip suprantat, man buvo sunku važiuoti į tokias laidotuves, kuriose dar buvo pareikštas „dress kodas“ (angl. Apsirengimo taisyklė). Mano galva, pats tikriausias „dress kodas“ – tai tinkamai apgiedoti velionį, palinkėti jam aukšto dangaus, ir lengvos žemelės. Laidotuvės yra dvasinis valios aktas, o ne fizinis. Tačiau tik ne šitose laidotuvėse.

Nors laidojama iš viso be maldų ir kunigo, tačiau pareiškiama, jog būtina kažkaip ypatingai apsirengti ,“nes bus žmonių“. Nors esu filmavusis net televizijoje, ir netgi esu viename renginyje prie vieno stalo sėdėjusi su vienu Lietuvos Prezidentu, ir mane rodė per TV – taigi, žmonių, net aukščiausio rango – nebijau, ranka man mojavo iš Švedijos karalius, kai išėjo iš Katedros po mišių – nes mano aukštas stotas traukia akį – nustembu. Kas čia per žmonės, kad prieš juos reikia „apsirengti“? Negi nesugebėsiu? Juk net su Prezidentu esu dalyvavusi, ir tikau jam. Kai taip pareiškiama, yra masonerijos nuojauta. Bet nemačiusi – negaliu spręsti.

Atvykę matome, jog tik velionio tėvas yra apsirengęs taip, kaip senais laikais laidotuvėm – juodas kostiumas, visi kiti vilki kasdieninę aprangą. Tik ne jaunuoliai, kurie vėliau bandys paslėpti urną, bėgdami nuo artimųjų eisenos. Mano nauji drabužiai – išsiskiria iš aplinkos, atrodau prabangiai –  prabangos vengiu, nes stengiuosi būti „prie žmogaus“, na, toks yra mano stilius. Nemėgstu išsiskirti, ir demonstruotis, ir viskas. Tokia esu nuo vaikystės. Labai gerus drabužius laikau tik ypatingoms progoms (kokrečiai kostiumėliai pirkti TV  laidoms), o pusbrolio laidotuvės, nemanau, kad buvo tokia proga: nes laidotuvėse svarbiausia dvasinis aktas. Bet ką padarysi. Teko. Nes „kažkas ateis, prieš ką reikia pasirodyti“.

Tas, kad tarpduryje stovi 20 vienodų jaunuolių, o išnešant urną, jaunuoliai su ja bando bėgti mums už nugarų – šokiruoja, tačiau nepasimetu. Beje, jaunuoliai – „dress kodo“ nesilaiko. Kaip ir daugelis paprastų giminaičių, draugų: vyrauja džinsai, kasdieniai megztiniai – juk šalta, dar žiema.

Kas vyksta išnešant urną – esu girdėjusi tik pasakojimuose. Bet visa laimė, jog man papasakojo, kaip vyksta laidotuvės slaptose organizacijose: jog paskutinėmis akimirkomis giminės nebeprileidžiami prie kūno, o šalia pastatomi du „gorilos“

Šalia Andriaus urnos atsiranda 2 juodai apsiengė asmenys, kurių ūgis – apie 2 metrus 10 cm.

Suprantu, jog sekta ar organizacija daro juodąjį ritualą – išiminėja Andrių Gotovtą iš jo giminės, bėgdami su pelenais nuo jos. Kas bandys priešintis – „gorilos“ nustums. Man mafijos „dress kodas“ nebaisus, nes aš dirbau net su Daktarų šeima, ir „gorilų“ prisižiūrėjau, kaip ir mašinų be numerių. Todėl manęs masoniškos – mafijinės apeigos nesutrikdo.

Lauke, kai jaunuoliai iš „organizacijos“ – laidotuvėse kol kas nežinau, kas čia – sekta, ar koks kitas darinys – vėl surepetuotu judesiu atlieka tą patį juodąjį ritualą – bėga mums, giminėms, už nugarų (laidotuvių rituale negalima bėgioti – jie elgiasi priešingai: vadinasi, atliekama satanistinė apeiga), paimu savo vyrą už rankos, o velionio tėvą – už parankės, ir einame paskui Andriaus pelenus. Šalia eina Andriaus mama, seneliai, kitas pusbroliukas. Nepavyksta atskirti, „išgimininti“ Andriaus iš giminės – nors bandyta, ir elgesys – surepetuotas, nes to spontaniškai nesugalvosi.

7 mėnesius pabuvus žmona, ir neaišku, kuriuo pagrindu – nes šeimos ryšių kurti šita pora nesiruošė, tikslai kažkokie kiti – pateikti save kaip vienintelį artimą žmogų, ir dar surepetavus tai iš anksto, paskutinėmis velionio žemiškosios kelionės iki amžino poilsio vietos kolumbariume akimirkomis – yra juodasis, gali būti, satanistinis –  ritualas. Nes nužudžius kūną – po to labai svarbu pavogti sielą, tapatybę, ištrinti asmenį. Andriaus Gotovto ir taip niekur nėra internete, tai rodo, jog jis save laikė įslaptinęs. Labai staigi vėžio forma gali  reikšti savaiminės mirties imitavimą, nes nuo tokio vėžio mirė Lozoraitis, tokie metodai naudojami slaptose organizacijose. Sukūrenus kūną, išsiaiškinti priežastis – nebeįmanoma.Žmonės, kaip minėjau, metų metais gyvena su piktybiniais vėžiais. Čia mirtis per staigi, ir jis pats nesitikėjo, o ir daktarai minėjo pagerėjimus, o ne pablogėjimus. Nors – turbūt tai buvo šventas melas. Kad seneliai nenumirtų, kad bent jie išgyventų. Manau, gydytojai elgėsi garbingai – nes slaugantys asmenys neretai miršta pirmesni. Gydytojai pasaugojo velionio senelius ir mamą.

Beje, sukūrenus kūną, bus neįmanoma padaryti DNR, jeigu „žmona“ pareikš, jog ji pagimdė įpėdinį. Nors jaunamartė ištekėjo už vyriškai neveiksnaus žmogaus, neaišku, ar kas įrodinės, kai atsiras „paveldėtojas“. Dar kokia schema čia numatyta – galime pamatyti vėliau. Turto grobimo schemose yra veikiama pagal galiojančius civilinius įstatymus. Pagimdyti vaiką po mirties – įmanoma, ir tai būtų 1-os eilės įpėdinis. Tačiau mes, giminės, juk žinome, kokia liga sirgo velionis, ir kad vaikų turėti nebegalėjo.

Beje, grįžusi namo šiaip ne taip išsiaiškinu, kas čia per sekta, ar organizacija. Vienodi jaunuoliai, beje, kaip ir našlė, neverkia, neliūdi, prie  gedulingų pietų stalo – juokauja, susirašinėja per facebookus su namiškiais. Plepa apie „sutartį neturėti vaikų“, ar kažką panašaus. Jeigu neturima vaikų – turtai tenka sektai.

Namie tik išsiaiškinu, kad čia ne sekta, o korporacija Neo Lithuania. Nuotraukose šalia našlės visur matau labai aršų marsiečių medžiotoją, lojiką visuose FB forumuose, Danilevičių. Jis yra aršus Ukrainos karo palaikytojas, o mes esame aršūs nepalaikytojai. Turbūt kažkoks mūsų giminės turtas reikalingas naujiems ginklams, šoviniams užpirkti, juk reikia bet kokia kaina finansuoti Ukrainos hibridinį karą, kai ukrainiečiai šaudo ukrainiečius, o rėkia, kad Rusija užpuolė. Juk Jonas Ohmanas sakė, jog „šalmus ir optiką suaukojo babytės“.

Tačiau labai keista, jog seniausia studentų organizacija ateina į laidotuves be maldos, be užuojautos, nebuvo nešamos ir gėlės. Laidojama buvo tarsi laidotum ne draugą, o priešą, atnešiau žvakių, bet kadangi velionis netikintis, tai jos buvo išneštos.

Velionis labai kategoriškai reiškė valią laidotis be maldų ir kunigo.

Kaip supratau, jis tikėjo tik šiuo gyvenimu, todėl kaupė viską šiandienai: jeigu pirko mašiną, tai būtinai naują, o seneliai turėjo prisidėti.

Jeigu kažką pirko – viskas tik nauja. Mano vyras čia buvo kaip suprantu nesusipratimas, vargšas giminaitis, apie kurį net nereikėjo niekam pasakoti – kai nieko nepasakoji, tai tarsi žmogaus ir nėra.

Tik kodėl tas žmogus eina paskui tave paskutinėmis tavo akimirkomis, nors tu elgeisi su juo žiauriai, atiminėjai duonos kąsnį (buvo laikotarpis, kai vyras neturėjo namų – tačiau šalia tobulojo anūko vietos jam neatsirado, tačiau priglaudė tėvas ir pamotė, padėjo patys nieko neturintys ir nustumti) – nors pats buvai turtingas, ir dar apsuptas „korporacijos“ – gal tai rodo tave lydinčio asmens aukštas moralines vertybes?

Nors tobulasis anūkas bet kada galėjo atvažiuoti ir būti pas senelius – tokios „privilegijos“ neturėjo net senelių sūnus, ir kiti anūkai. Jiems visada būdavo pareiškiama, jog kažkas nuo kažko pavargo, jog triukšmas sekina. Išskyrus senelis visada prašė anūkėlių kad jie atvažiuotų – ypač, kad tai būtų mano vyras. Todėl jau keleri metai vyrą bandoma atskirti nuo senelio, su kuriuo jis labai panašus.

Man maišėsi daug jausmų, bet galiausiai gaila tokio jauno žmogaus, kuris neaišku nei kam gyveno, nei kodėl tuokėsi gulėdamas mirties patale.

Giminėms paaiškinau, jog nėra tokio įstatymo, jog „viską paveldi žmona“. LR CK 5.13  str. reglamentuoja, kad sutuoktinisu su velionio, kuris neturėjo vaikų, tėvais paveldi kartu. Vienas paveldėti negali, jeigu yra antrosios eilės paveldėtojai, kurie reglamentuoti LR CK 5.11 str. 1 d.2 p.

Jeigu santuoka apsimestinė, kaip galimai yra šiuo atveju – tada paveldėjimo teisę galima netgi nuginčyti.

Katalikų Bažnyčios kanonai būtent apibrėžė, kas yra apsimestinė santuoka, ir tokias santuokas pripažindavo negaliojančiomis. Apsimestinė santuoka, jeigu ja nesiekiama sukurti šeimos ryšių, o siekiama kitų tikslų.

Migrantai mėgsta tuoktis dėl leidimų gyventi, o seniausios studentų korporacijos atstovė Viktorija nusprendė susituokti su mirštančiu žmogumi, greičiausiai, dėl turto. Turtas yra ne tik nekilnojamas, bet yra ir kilnojamo turto – kaipo girdėti pasakojimai apie naują mašiną, į kurią, kaip minėjau, seneliai, skriausdami kitus anūkus, kišo kaip į tuščią balą, be to, greičiausiai rašė testamentus, apie kuriuos „žmona“ irgi galėjo žinoti.

Nors netikiu masonų sąmokslu, bet pirmą kartą dalyvavau kažkokiose keistose laidotuvėse.

Net tarybiniais metais teko dalyvauti pašarvojimuose, ir jie buvo atliekami Šv. Teresės bažnyčios rūsyje, ir giedojo giedotojai, ir močiutės pusseserė buvo vienuolė Vargdienių seserų kongregacijoje, ir nebijojo išpažinti tikėjimą, o močiutės sesuo Valė man atsiuntė maldaknyges, kai paprašiau – o buvo dar tarybiniai metai.

Tačiau laidotis be kunigo, bei atskiriant save nuo šeimos – yra savęs paniekinimas. Neleidome to atlikti. Negalima savęs niekinti, net jeigu gyvenai egoistišką, ir niekingą gyvenimą, be jokios prasmės, be šeimos kūrimo. Reikia oriai ir garbingai sugebėti ir išeiti. Jeigu to nesugebi – tam ir yra giminės ir šeima, kurie būna iki gyvenimo galo. Draugai būna tik tada, kai tau sekasi. Šeima – iki pabaigos.

O jeigu nesugebėjai išeiti oriai – leisti padėti tau oriai išeiti. Tam yra ne tik Bažnyčios Kanonai, tam yra civilinė teisė, kuri yra sukurta pagal visuomenės papročius ir taisykles.

“Laisvas laikraštis”

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3761:turtas-grobiamas-tuokiantis-su-mirstanciais&catid=31&Itemid=101

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s