Kasacijos projektas Henrikui Daktarui, arba kodėl jo gynėjai prašinėja malonės?

Posted: March 19, 2017 in Uncategorized

henrikas-daktaras-68287836

Nuotr. Henrikas Daktaras iš Lietuvos spruko su Prezidento patarėjo Kęstučio Šimkaus pasu. Gal tai ir yra bylos esmė?

LIETUVOS AUKŠČIAUSIAJAM TEISMUI

Gynėjų g. 6, LT-01109

Kasatorius:

Henrikas Daktaras a.k.*************

Lukiškių TIK, Lukiškių skg. 6, Vilnius, 01108

KASACINIS SKUNDAS DĖL LIETUVOS APELIACINIO TEISMO 2017 01 27  NUTARTIES NR. 1A-115-177/2017, VYKDANT PAKARTOTINĮ PROCESĄ BYLAI GRĮŽUS IŠ LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO (BYLOS NR.  2K-7-2-699/2016, TEISMINIO PROCESO NR. 1-01-2-00015-2005-7), DĖL LIETUVOS APELIACINIO TEISMO 2015 07 02 NUTARTIES NR. . 1A-55-202/2015  IR KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMO 2013 06 14 NUOSPRENDŽIO NR.1-23-382/2013 PANAIKINIMŲ, IR BYLOS NUTRAUKIMO DĖL SENATIES BEI APLINKYBIŲ, FAKTŲ VISUMOS KLAIDOS (VEIKOS SUDĖTIES NEBUVIMO), BEI TYRIMO TERITORIALUMO PRINCIPO PAŽEIDIMO

LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., LR BPK 382 str. 2 d. pagrindu, LR BK 1961 m. 49 str. 4 d. pagrindu

2017 03 19

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, 7 teisėjų kolegija, 2016 06 16 pažeisdami LR BPK 382 str. ir priėmė nesuprantamą nutartį, kurios net neįteikė man ir neišaiškino. Pažymėtina, jog Lietuvoje galioja įstatymai, ir net Lietuvos Aukščiausiasis teismas negali sukurti savo atskiros teisės, ir išrasti savo kasacinį procesą, nes to neleidžia jų darbą reglamentuojantys aktai.

LR BPK 382 straipsnis. Teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, nutartys.

Teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima vieną iš šių nutarčių – ir išvardytos nutarčių rūšys.

1) atmesti kasacinį skundą;

2) panaikinti nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti;

3) panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles;

4) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį su pakeitimais ar be pakeitimų;

5) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka;

6) pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį.

Taigi, įstatymas, o jo privalo laikytis netgi aukščiausiasis teismas –  kuriame aiškiai parašyta, kad kasacinė nutartis būna VIENA, priėmė nesuvokiamą ir neaiškią rezoliuciją, 2016 06 16 nutaties rezoliucinėje dalyje, kuri skamba taip:

„Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdislavo Tuliševskio, nuteistųjų Egidijaus Abariaus, Rolando Zavecko kasacinius skundus atmesti“.

Vien ši rezoliucijos įžanga rodo, jog mano, Henriko Daktaro kasacija neatmesta – rodo ir tai, jog mano kasacija iš viso neišnagrinėta – nes teismas, remiantis, LR BPK 382 str. privalėjo apie ją pasisakyti, vienu iš punktų, išvardytų nuo 1 iki 6.

Tačiau einant toliau per rezoliucinę dalį, kuri ir parodo, kas byloje nuspręsta – aš niekur savo vardo ir pavardės, minimos savo kasacijos net neradau.

Be to, manau, šita visa byla yra kuo grubiausias LR BK 1961 m. 7 str. pažeidimas, pacituoju jį visą:

7 straipsnis. Baudžiamojo įstatymo galiojimas laiko atžvilgiu

„Veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymo metu.

Įstatymas, panaikinantis veikos baudžiamumą arba sušvelninantis bausmę, galioja atgal, tai yra apima ir prieš jo išleidimą padarytas veikas.

Įstatymas, nustatantis veikos baudžiamumą arba pagriežtinantis bausmę, atgal negalioja.“

Rezoliucinėja dalyje tačiau kalbama iš viso ne apie mane, o kitus asmenis, kuriuos teismas labai kruopščiai, prašokdamas 2 instancijas, išteisina, nors teismų praktikoje įprasta, jog to 3-ioje instancijoje nėra daroma.

„Vadovaujantis 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžių dalį, kuria Audrius Gudomanskas nuteistas pagal Lr BK 249 straipsnio 2 dalį, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį , BK 180  straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 2 dalį ir paskirta galutinė subendrinta galutinė bausmė, panaikinti, ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybė senačiai“.

Visų pirma, šioje rezoliucinės dalies dalyje yra labai didelė teisės taikymo ir aiškinimo klaida, nes, atkreiptinas dėmesys – kalbama apie dviejų (matematiškai – skaičius 2) nuosprendžių vieną dalį (matematiškai skaičius 1), tačiau du nuosprendžiai negali turėti vienos dalies, nes tai nėra nei logiška sveiko proto principais matuojant, nei tikslu matematiškai – o skaičiavimo klaida, kuri lemia neteisingus sprendimus, yra teisės klaida, todėl ir kasacijos objektas. Teismų procesinės klaidos, kurių visuma padaro proceso sprendimus nebeįmanomus įvykdyti – yra teisės klaida, ir LAT privalo apie tai pasisakyti.

Nuosprendžiai yra priimami skirtingu laiku, jie yra atskiri procesiniai dokumentai, ir jie negali sudaryti vientiso dokumento, tuo labiau turėti vieną kažkokią dalį, per du skirtingų teismų, skirtingų instancijų, dokumentus, turinčius skirtingus identifikacinius numerius, skirtingų teisėjų kolegijų pasirašytus.

Antra: jeigu yra nagrinėjama kaip čia nusikalstamo susivienijimo byla, kažkurį iš „gaujos“ išteisinus, ir jam bylą nutraukus – automatiškai nutrauktina visa byla, nes nusikalstamų susivienijimų bylose, bendrininkavimo institutuose, nėra bylos dalies, be to, nematyti, kada Lietuvos Aukščiausias teismas atskyrė Audriaus Gudomskio bylą – nes nematome to: nei numeriai nauji bylos, nei kad Audriaus Gudomskio atžvilgiu procesas išskirtas.

Jeigu byla vienam iš gaujos narių nutraukiama trečiojoje instancijoje, taip yra pažeidžiamos kitos „gaujos narių“‚ teisės išsiteisinti, nes procesas atseit nebevyksta. Tačiau nelabai suvokiama, kokia čia gauja, jeigu joje – 2 nariai: Henrikas Daktaras, ir Egidijus Abarius, kurie netgi kartu nevadovavo „gaujai“? Nes pats teismas nurodo, jog Henrikas Daktaras daug laiko praleido kalėjimuose – o iš ten juk nelogiška, kad geriau vadovauti, negu laisvėje. 1987 m. buvoįvykdytas net ne įkalinimas, o nutrėmimas, į Sibirą, ir aš tuo nutrėmimu kaip prejudiciniu faktu, pasiremiu šioje byloje, nes man įrodinėti ano įkalinimo aplinkybių nereikia, nes jį įvykdė LTSR teismai: taigi, aš buvau nutremtas, kad būčiau toli nuo Lietuvos. Grįžau tik 1992 metais. Šiame teisme įrodinėjama, jog aš vadovavau 1990-1993 metais nusikalstamai gaujai. – Šis „faktas“ yra fantaztija, nes Lietuvos Aukščiausias teismas ir visi kiti žemesni teismai turi galimybę susipažinti su archyvine teismų medžiaga, iš kurios matys, kur aš buvau ir kad neįmanoma iš Sibiro vadovauti gaujai Lietuvoje, tai neatitinka sveiko proto. Kaip ir neįmanoma iš Lukiškių rūsio, esant griežtame režime, vadovauti nužudymų organizavimams, ką tačiau labai intensyviai įrodinėjo Generalinė prokuratūra iki pat aukščiausios instancijos, bet teismai nepatikėjo.

Tokiu būdu, kai kasacinis teismas užsiėmė pirmosios ir antrosios instancijos teismų veikla – pažeistos buvo kitų sąžiningų proceso dalyvių teisės, pasisakyti dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių.

Tokiais atvejais tiek įstatymų leidėjas,  tiek ir teismų praktika nurodo bylą pernagrinėti iš naujo visoje apimtyje, nes kai paskutinėje instncijoje padaromas ženklus bylos pakeitimas – taip pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių deklaracijos pagrindu veikiančio EŽTT teismo praktika, jog bent viena apeliacija valstybėje narėje privalo būti.

Taigi, apeliuoti 2016 06 16 teismo sprendimą, kai kažkas išteisinamas, o aš ne – turiu teisę, nes priešingai pažeidžiamos pamatinės žmogaus teisės. Apeliacija kasacijai yra galima teikiant kasacinį prašymą peržiūrėti bylą dar kartą, o man teismai patys suteikė šią galimybę, nes 2017 01 27 apeliacine tvarka nagrinėjo mano bylą, ir aš 3 mėnesių termino niekaip nepraleidau teikti kasaciją, o kokioje apimtyje aš galiu teikti – man negali nurodinėti teismai, su tais keistais prierašais „nagrinėjamoje apimtyje“, nes apimtį, kurioje nagrinėtina, numato įstatymas – o baudžiamojoje teisėje dalinio nagrinėjimo, dalinių reikalavimų, ir dalies nusikaltimo, kaip ir dalies lavono tyrimo – būti negali, nes tai pažeistų baudžiamosios teisės prigimtį, jog tai yra visuminis, o ne dalinis, procesas.

Dabar gi kasacija išteisina vieną iš „gaujos narių“, o mes  kur kiti likome byloje įrašyti, nebegalime paprieštarauti, patys išsiteisinti, nesuvokiama, kodėl teismas, kažką išteisindamas, nepasisako, kad subyra gauja, nes joje nebelieka narių? Nėra atnaujinama byla,  nėra nurodyta, kad pernagrinėjama iš naujo, tiesiog nieko nenurodoma, o bylos dalyvis pats turi bandyti suvokti, ką teismas norėjo pasakyti, kai rezoliucinėje dalyje nieko ir nepasisakė apie kasacijas, kurias nuo savęs teikiau netgi dvi?

Jeigu kažką reikėjo išteisinti, turėjo būti peržiūrima iš naujo visa byla.

Būdamas kalėjime negaliu prieiti prie interneto, ir susipažinti su LAT sistema, tačiau dabar žinau, kad prie šios bylos LAT sistema buvo prirašiusi LR BK 382 str. 5 dalį – byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Įstatymas nerašo, kad tokiu atveju įmanoma, kad kažkuri dalis arba kaip rašė LAT „nuosprendžių dalis“, nes tokio atvejo įstatymas nenumato, vadinasi, reikia tikėti apie sistemoje egzistuojantį įrašą, jog byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo visa apimtimi – tik man teismai ir gynėjai apie tai pasakyti pamiršo. LR BPK 382 str. 5 dalis labai aiškiai nurodo:

5) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nėra niekur parašyta, kad galima panaikinti kažkokias dalis, o iš naujo nagrinėjant turėti „nagrinėjamą apimtį“, kaip kad keistą pačių sugalvotą sąvoką taikė iš naujo nagrinėdamas bylą Lietuvos apeliacinis teismas.

Tačiau aš to nežinojau, nes toje pačioje nutartyje yra dar vienas dalykas:

„Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas Ramutei Daktarienei priklausančiam turtui, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka“.

Visų pirma, jokios bylos dalies dėl Ramutės Daktarienės – nėra, nes Ramutė Daktarienė nėra bylos dalyvis. Bylos dalyvius ir jų teises apibrėžia tas pats LR BPK, ir niekas negali pakeisti įstatymo.

Šis sakinys mane įtikino, jog joks pakartotinis procesas nevyksta, nors iš  rezoliucinės nutarties dalies matome, jog dėl mano kasacijos – tenkinama ji ar atmetama – iš viso nepasisakoma, nors LR BPK 382 str. įpareigoja tai daryti – pasisakyti, pagal kokį punktą yra priimama kasacinė nutartis.

Iš LAT rezoliucinės dalies matome, jog teisėjai net nesivargino, ir nenusprendė nieko dėl mano kasacijos, o naujame procese man buvo liepta pasisakinėti tik dėl žmonos turto, o dėl savo klausimų – ne, neva čia nėra bylos dalykas. Dabar jau man aiškinama, kad neva čia iš viso civilinė byla, nors Ramutė Daktarienė ir dabar nėra bylos dalyvis: 2016 06 16 teismas nusprendė, kad 2015 07 02 nuosprendis neteisėtas, kad yra padaryta teisės taikymo ir aiškinimo klaida, o kasacinė instancija negali perspręsti bylos iš naujo, nes faktų nenustatinėja, todėl taip išeina, panaikino visą nuosprendį, ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Grįžus bylai nagrinėti apeliacine tvarka, teismas turėjo nekreipti dėmesio į mano pasyvią poziciją, ir į tai, kad aš nesupratau, kokia proceso stadija vyksta, nes kalėjime aš neturiu interneto, negaliu susirašinėti, iki šiol bylinėjausi dėl susirašinėjimo teisės.

Teismas vis tiek turėjo laikytis LR BPK 2 str. ir nagrinėti visą bylą, kad ir kiek advokatai reikalautų nagrinėti „dalį“ – nes baudžiamojoje teisėje dalies bylos nėra, tai nėra civilinis procesas.

Be to, niekas jokios bylos dalies niekada neatskyrė, nesuteikė naujo numerio tai bylai, kaip visur rašoma, dalinei. Apie bylų išskyrimą priimama nutartis, apie tai įrašoma į galutinę nutartį – tokių įrašų nėra.

Kaip matyti iš 2017 01 27 nutarties, nors mane įsiteisėjusiu sprendimu Lietuvos apeliacinis teismas išteisinęs, dabar tas pats teismas rašo, jog aš esu kaltas dėl Varno ir Čiapo nužudymo.

Tai suponuoja  faktą, jog LAT iš tikrųjų galėjo būti panaikinęs visus nuosprendžius, tačiau nesugebėjo to normaliai išaiškinti, nes, pripažinkime, rezoliucinė dalis labai miglota, ten iš viso nepasisakyta, apie ką eina kalba, nepasiskayta, ar tenkintas mano kasacinis skundas.

Juk LR BPK 382 str. aiškiai liepia pasisakyti dėl kasatoriaus kasacinio skundo.

Rezoliucinė dalyje nėra nieko apie tai, o naujame procese tas pats teismas, kuris mane išteisinęs dėl Čiapo ir Varno nužudymo, dabar pasisako, jog aš kaltas, ir tai įrodyta. Tai rodo, jog teismai iš viso net nežino, kokia apimtimi LAT grąžino bylą nagrinėti, ir kokia byla nagrinėjama.

Čiapo aš nežudžiau, buvau išteisintas, tačiau 2016 06 16 LAT nutartyje irgi yra įpintas sakinys, jog tekste nutarties teismas nustato, kad aš kaltas.

Tokio proceso, kad rezoliucinėje dalyje kažkas išteisinamas, o tekste nutarties paliekama, kad jis kaltas, Lietuvos baudžiamojo proceso kodeksas nenumato.

Bandymas sukurti „tarpinės kaltės institutą“, tiesa, labai įdomus precedentas.

2017 01 27 Lietuvos apeliacinis teismas todėl ir aiškina, kad negalima panaikinti arešto turtui mano žmonai, nes neva kažkur parašyta, kad aš prisidėjau prieš Čiapo nužudymo organizavimo.

Tokių interpretacijų būti negali, nes mes turime pasirinkti poziciją – tikime teismų sprendimais, juos vykdome, ar ne.

Jeigu teismai mane išteisino, bet nutartyse paliko logiškai prieštaraujančias idėjas, iš kurių seka, kad kiekvienoje naujoje byloje galima imti ką nori – arba nutarties aprašomąją dalį, arba rezoliucinę – nors iš tikrųjų taikytina tik rezoliucinė, nes ji apsprendžia, o aprašomoji dalis rodo, teisėjo logikos, mąstymo darbą, kaip jis priėjo prie tokios išvados – tada vadinasi, teismai netinkamai atliko darbą, nes paliko nesutaikomų prieštarų dokumentacijoje, neaiškumai tokie dideli, kad leidžia interpretuoti mano IŠTEISINTO – tariamos kaltės klausimą, o tai prieštarauja teisei.

Lietuvos Apeliacinis teismas būtent naujoje nutartyje neteisingai rašo, jog neva nustatyta, kad aš prisidėjęs prie Čiapo nužudymo, nors šitas pats teismas prieš metus mane dėl to išteisino.

Tokia prieštara tos pačios instancijos teismo, kai dvi nutartys toje pačioje byloje prieštarauja viena kitai, verčia prašyti LAT peržiūrėti vėl visus nuosprendžius iš naujo, nes dabar visiškai neaišku: tai kaltas ar nekaltas aš dėl Čiapo nužudymo – organizavau ar ne nusikaltimą, sėdėdamas Lukiškių rūsyje? Įveltos klaidos nuosprendžiuose, nutartyse, kuriose aš išteisintas rezoliucinėje dalyje, tačiau paliekama abejonė dėl kaltės aprašomojoje dalyje, bei po to tuo manipuliuojama, paliekant areštą visam šeimos turtui – neatitinka teisės.

Prieš metus teismas mane išteisina, neradęs kaltės, po metų jau aukštesnis teismas ir vėliau grįžus bylai atgal apeliacine tvarka, rašo, jog aš kaltas.

Kuriuo iš nuosprendžių tad tikėti reikia, ir kas apsprendžia?

Nesuvokiama ir kuri bylos „dalis“ buvo nagrinėjama, jeigu LAT iš viso taip išeina, mano ir gynėjų kasacijų net nenagrinėjo.

Tačiau TEISINĮ pagrindą, kodėl mano kasacijos paliekamos nenagrinėtos, – turėjo nurodyti. Nėra tokio prierašo, kad mano kasacijos paliktos nenagrinėtomis: apie jas absoliučiai nieko nepasisakyta.

Taip pat tokiu būdu buvo labai grubiai pažeista kasacijos teisė, nes niekas negali iš manęs jos atimti.

Šia kasacija ir prašau – leisti įgyvendinti savo teisę, kad manęs išklausytų visų instancijų teismai, kažkodėl mane išklausė tik 2 instancijų  – antros instancijos net du kartus, abudu sprendimai prieštarauja vienas kitam, o LAT atsisako net kalbėtis su manim, kas neatitinka LR BPK 2 str. ir paties baudžiamojo proceso prigimties, kad valstybė sukuria instancinę tvarką, ir ją taiko visiems, o ne pasirinktinai.

Kaip matome, 2016 06 16 LAT kam norėjo, tam taikė kasacijos teisę, o aš tokios teisės nebeturėjau – nors kodėl atsisakė nagrinėti mano kasaciją-  rezoliucinėje dalyje iš viso nenurodė.

Be to, teismai, nagrinėję bylą kelerius metus, dėl veikų, kurios neva nutiko prieš daugiau nei 20 metų, kaip ir prokuratūra, nesugebėjo nustatyti nei laiko, nei vietos, nei aplinkybių nei būdo,  kas daro absoliučiai negaliojančius visus kaltinimus, nes veikos sudėčiai būtina:

Vieta, laikas, aplinkybės.

Per visus nuosprendžius peržvelgę, visur matome, jog neva aš žudžiau visiškai nenustatytu laiku – bet būtinai ne vėliau iki kažkurio įstatymo datos. Teismams svarbiausios aplinkybės pasidaro ne nusikaltimo sudėtis, ir LR BPK 2 str. – ne tik kad visos nusikalstamos veikos būtų išaiškintos, bet kad ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas – teismams svarbiausia, kad kokiu nors būdu galima būtų pritaikyti kokį nors įstatymą, kad būtų galima mane įkalinti.

Taip ir lieka neaišku – jeigu 1996 metais kaip liudijo teismuose, Kauno kriminalists Tepelys nekėlė bylos, dingus Rimantui Ganusauskui, nes „nėra lavono – nėra ir veikos sudėties“, kokiu būdu tapo įmanoma tirti bylą, ir dar nužudymo, ir neturint lavono.

Priminsiu, jog nužudymo tyrimas prasideda nuo teismo medicinos ekspertizės akto, ir išvados, jog lavonas mirė smurtine mirtimi, ir dėl nusikalstamos įtakos.

Neturint lavono iš viso, ir remiantis liudytojų parodymais, nustatyti, jog žmogus nužudytas, ir detaliai aprašinėti, kaip tai įvyko – tai nėra teismo procesinė veikla, nes įstatymai nenumato tokios galimybės – kad pagal pasakojimus įmanoma pritaikyti atsakomybę už pačius sunkiausius nuaiskaltimus.

Šioje byloje aš kaltinamas 2 niekada neatrastų žmonių nužudymu, detaliai nupasakojama, kaip aš smaugiau, šaudžiau, teisėjai geriau žino už bet ką, kaip viskas įvyko, nes kažkokie susitarę liudytojai paliudijo. Dėl Rimanto Ganusausko iš viso neatitinka nei viena aplinkybė, o nužudymo faktas įrodytas juridinio fakto byla dėl asmens pripažinimo mirusiu, nors tokia byla negali būti įrodymas, tuo labiau, kad R. Ganusausko sūnus Elvis Ganusauskas (kuris net nedalyvavo juridinio fakto byloje, nes nemano, kad tėvas miręs) mano, jog ir 1996 metais tėvas buvo gyvas – nes elementariai, sūnus su tėvu kalbėjosi, bendravo. Netikėti kad sūnus sako tiesą, neįmanoma, nes tokiais dalykais nėra juokaujama. Be to, iš bylos duomenų akivaizdu, jog nors aš ir pykau ant Rimando Ganusausko, jis man buvo tikras pusbrolis, ir taip su juo pasielgti, kaip yra inkriminuojama – negalėjau.

Liudiję kriminalistai paliudijo, jog R. Ganusauskas „Villulos“ žudynių metu buvo pasislėpęs užsienyje, jog jis turėjo sukūręs savo atskirą nusikaalstamą susivienijimą, kuris prekiavo narkotikais, R. Ganusauskas pats buvo narkomanas: galėjo mirti perdozavęs. Teismo išaiškinimai, jog aš neva konkuravau su narkomanu pusbroliu – yra pritempti, neįrodomi jokiais leistinais įrodymais.

Dėl Daktarų „nusikalstamo susivienijimo“

Yra visuotinai žinoma aplinkybė, jog mano plati šeima, kurios pavardė yra Daktarai, buvo garsi dar sovietmečiu, ir kad kriminalistai mane persekiojo su nebūtais kaltinimais dar iki Nepriklausomybės atgavimo.

Nei vienoje byloje nebuvau nuteistas dėl nužudymo, kalėdamas neužmušiau nei vieno žmogaus, todėl visiškai nesuvokiama, kaip teismas padarė išvadą, jog nusikaltimus daryti yra mano gyvenimo būdas, o ypač nužudymus.

Atvirkščiai – į mane buvo pasikėsinta ne kartą, „Villulos“ įvykiai rodė, jog ant manęs buvo užsakymas, o Rimantas Ganusauskas tai žinojo.

Viluloje žuvo 4 žmonės, į dar kelis tarpe jų mane – pasikėsinta, patyrėme išgyvenimų, tačiau teisėsauga R.Ganusauską ne nuteisė, bet paslėpė, ir padarė iš jo kankinį – ne kad jį nuteisti ir pasodinti dėl tikro nusikaltimo, kurį galima įtarti, jis užsakė, arba bent žinojo apie jį ir nepranešė (kas irgi buvo nusikaltimas pagal tuometinį LR BK), tačiau dabar jis padarytas mirusiu, ir vos ne kankiniu, nors būtent jis kaltas, kad „Villuloje“ žuvo žmonės.

Į mano šeimą ir mūsų namą Užliedžiuose pasikėsinta, 2008 metais, aš dėl to, supratęs, jog išžudyta gali būti visa šeima, pasitraukiau į užsienį.

Tapatybės dokumento suklastojimas tiesiog aplinkybė gyvenimo saugiau užsienyje, aš pripažinau šitą faktą, nes jis akivaizdus: tačiau šio dokumento panaudojimo aplinkybės neįeina į Lietuvos baudžiamąją jurisdikciją, ir negalėjo būti šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Gyvendamas Bulgarijoje, buvau apibūdinamas tik teigiamai, niekada nepakliuvau į teisėsaugos akiratį, atsiverčiau į tikėjimą, melsdavausi, buvau gerbiamas vietos žmonių.

Daugiau nusikaltimų nepadariau, nes nėra nusikaltimas norėti ramiai gyventi, kad niekas nesikėsintų ir nenorėtų nužudyti.

Teisėsauga ir teismai nesugebėjo įrodyti visos krūvos man inkriminuojamų nusikaltimų.

O juos prirašyti į vieną dokumentą reikėjo, kad galima būtų įtikinti Bulgarijos valdžią, mane ekstradikuoti. Mokėti už tokią ekstradiciją tikrai neprivalau, nes nebuvo jokios reikmės mane gabenti iš Bulgarijos, galų gale, beveik nieko šioje byloje neištirta, jokios prasmės tokiam tyrimui – nėra, nes visi kaltinimai su apibūdinimais, jog niekas nebuvo niekada nustatyta.

Metams bėgant, mane laikant žiauriomis sąlygomis, ir atliekant kankinimą – ne vieną administracinėę bylą jau laimėjau, ir laimėsiu – kaltinimai bliuško, o paskutinis bylos etapas parodė, jog LAT 7 teisėjai iš viso išsigando ką nors pasisakyti apie mano kasaciją, kas yra neįtikėtinas precedentas, nes buvo sudaryta net 7 teisėjų kolegija-  ir visi 7 neišdrįso pasakyti, ką nusprendė perskaitę mano 2 kasacijas.

Rezoliucinėje dalyje nieko nėra, o iš naujo vykdant procesą, parašyta, kad aš nužudžiau Čiapą, nes kažkuriame teismo sprendime aprašomojoje dalyje yra toks sakinys.

Tokių neatitikimų būti negali, nes asmuo jeigu yra išteisinamas nuo nusikalstamos veikos įsiteisėjusiu nuoprendžiu, jis laikomas nekaltu, todėl mane naujas sprendimas šmeižia, tai rašoma, siekiant atimti mano šeimos turtą, diskredituoti pavardę.

Mano duktė Henrieta Daktaraitė yra nepilnametė, vaikas visą gyvenimą gyvena tame name Sodų gtv. 11, Užliedžiuose, Kauno rajone, turi kambarį pamokoms ruošti, yra svetainė, yra priprasta aplinka. Prarasti vaikui gyvenamąją vietą būtų labai didelė psichologinė trauma – o vaiko interesai turi būti aukščiau Zddislavo Tuliševskio norų. Priprastoje aplinkoje yra sodas, daržas, lauko terasa, vaikas turi sveiką aplinką augti, turtas įgytas teisėtai, iš mano žmonos brolio, tas pažymėta ir nutartyse – tik kažkodėl toliau reikalaujama atimti visą turtą arba laikyti jį areštuotu. Tai neatitinka daugelio kitų asmenų interesų, ir yra naujas LR BPK 367 str. pažeidimas, nes nepilnametės Henrietos Daktaraitės interesai privalo būti ginami prioritetiškai, jos gyvenimo sąlygos turėjo būti apžiūrėtos, turėjo būti nustatyta, ar galima vaiką varyti į gatvę, be to, kokią teisę turi teismai areštuoti ir jos kambariuką – juk vaikui būtinas stabilumas, būtina netraumuoti vaiko psichologiškai, užtikrinti normalų vaiko vystymąsi. Aš tėvas, kuris uždarytas kalėjime, labiau rūpinuosi vaiku, negu mūsų valstybinės įstaigos, kurios tik dėl vaizdo garsiai kalba apie vaikų teisių gynimą – o iš darbų to nesimato.

Byla išnagrinėta iš viso neatsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus, visą laiką tik minint, koks aš baisus žmogus ir kaip viską iš manęs reikia atimti: nors net turtas, kuris atiminėjamas – ne mano,  nes iki turto dalybų gal menka dalis galėtų priklausyti pagal faktą, tačiau mes turtą pasidalinome labai seniai, ir suėjusios ieškinio senatys tretiesiems asmenims pareikšti pretenzijas dėl mūsų santuokinės turto dalybų sutarties – 22 metai yra absoliuti senatis, todėl nesuvokiama, kodėl teismai priima tokius klausimus, ir juos nekreipdami į senatis, nagrinėja. Ieškinio senatis pagal seną kodeksą buvo 3 metai, pagal naują 10 metų, jeigu teisėsaugai taip reikėjo mano žmonos turto, turėjo kreiptis žymiai anksčiau, dabar gi pažeidžiamas ne tik jos interesas į jos sąžiningai valdomą turtą – bet liečiami  nepilnamečiai asmenys, kurie apima viešąjį interesą, ir teismai privalo juos ginti.

Vėl teismai padarė tą pačią klaidą, kaip ir nagrinėdami Ramutei Daktarienei byloje nedalyvaujant: dabar gi atiminėja nepilnamečio vaiko paskutinę gyvenamą vietą jam net nedalyvaujant, neįtraukiant vaiko teisių apsaugos tarnybų.

Priminsiu, jog dar šeimoje yra ir anūkų, kurie atvažiuoja į šią „pilį“, kurią teismai laiko areštuotą, ir ten būna. Tai yra šeimos gyvenimo akimirkos. Joks teismas neturi teisės atimti iš mano šeimos jos prigimintių teisių teisių į būstą, teisių į giminystę.

Mes esame piliečiai, žmonės, ir mums vienodai galioja Lietuvos Respublikos įstatymai, nesvarbu, kad teismai ir prokuroas, kurį ne kartą prašiau nušalinti, to nepripažįsta.

Kaip matyti, prokuroras siekė, kad man būtų grąžinti visi kaltinimai, prieš mane pastoviai pasiakinėdavo neigiamai, o prieš kitus kaltinamuosius – ne. Prašė visus išteisinti, palikti tik mus su Abariumi uždarytus.

Pažymėtina, jog man abejotina,  kad Abarius galėjo vadovauti „Daktarų organizacijai“.

Teismai kiekviename sprendime painiojosiu, ir keitė datą, nuo kada egzistavo „Daktarų organizacija“.

Teismams rašo, jog ši organizacija egizistavo legaliai, naudojama sąvoka „de jure“.

De jure yra sąvoka apibūdinti teisėtai veikinčią, valdomą valstybę.

Teismas nejučia išsidavė apie sąvoką „vagis įstatyme“, kas yra paplitę visoje buvusioje SSRS, ir būtent Daktarai „legalizavosi“, atkūrus nepriklausomybę ir netgi anksčiau, veikė legaliai. Kaltinimai verslininkams pagalba apsisaugoti nuo banditizmo neatlaiko kritikos – nes verslininkai Vilijampolėje ir Centre, turintys lombardus, patys prašydavosi apsaugos paslaugų, mokėjo mėnesinį mokestį, visada sulaukdavo staigios pagalbos pagal iškvietimą. Apsaugos darbas yra teisėta civilinė veikla, tarnyba, o ne nusikaltimas, kaip bando pateikti – „reketavimas“. Geriau teisėsaugai, kai buvau pasodintas, ir „kamuolinių“ gauja tiek įsisiautėjo, jog iš Šarūno Vansevičiaus reketavo pusės jo turto, o jam atidavus visus turimus pinigus, vežė antrą kartą jį nužudyti – ir čia visiškai neseni įvykiai, būtent nuo tada jie prasidėjo, kai buvau uždarytas. Jaunieji nusikaltėliai nebebijo nieko, bet reketuoti 150000 eurų, ką darė „kamuoliniai“, yra baisiau negu verslininkams susimokėti „Daktarų organizacijai“, kuri veikė legaliai, kelis šimtus dolerių mėnesinį mokestį už apsaugą, kuri buvo suteikiamai realiai, o ne tik pažaduose. Iš Tuliševskio skundo išeina, jog labai blogai, jeigu žmonės turi į ką kreiptis dėl turto apsaugos, jog neva būtų teisėta, jeigu vyrautų banditizmas, ir reketas, o neteisėta, jeigu kažkas gali kažką apsaugoti.

Todėl akivaizdu, jog Daktarų šeima ir draugai veikė legaliai-

Užsiėmė verslais, teisėta veikla. Priešingai kaltinančioji pusė neįrodė per visas instancijas, nepateikė nei vieno įrodymo, o visos abejonės yra kaltinamojo naudai, nes aš nieko neprivalau įrodinėti, nes esu nekaltas – tą garantuoja man įstatymai. Čia ne civilinė byla, kad egzistuotų kaltumo prezumpcija, baudžiamojoje teisėje yra atvirkščiai, ir turi būti ginamos kaltinamųjų teisės.

Teismai nesugebėjo įrodyti, jog mano veikla buvo neteisėta, nes kiekvienam mano veiksmui įrodinėti naudojo niekur įstatyme neegzistuojantį įrodinėjimo būdą, kuris susideda iš „nenustatytu būdu, nenustatytu laiku, pirko iš nenustatyto asmens.“

Baudžiamojoje teisėje jeigu nenustatytas laikas, vieta, aplinkybės, subjektas – asmuo, kuris suteikę kažkokį nusikalstamos veiklos padarymo daiktą, ir jeigu neįmanoma identifikuoti paties daikto – laikoma, jog nėra ir nusikaltimo sudėties.

Vien teismų tikėjimo tuo, kad kaltinamasis kaltas-  neužtenka kaltei ir dar nužudymo byloje įrodyti, nes nužudymo byloms galioja 99 proc. tikėtinumo taisyklė, be to, be įrodymų šios bylos net nepradedamos.

Dėl teismų nurodomos„nagrinėjamosios apimties“.

Nors kaip minėjau, baudžiamajame procese nenumatytas nei hibridinis procesas, nei nagrinėjimas „nagrinėjamoje apimtyje“, teismas būtent 2017 01 27 nutartyje visur parašė, jog byla išsprendžiama „nagrinėjamoje apimtyje“.

Man nesuvokiama šita formuluotė, tuo labiau, jog 2016 06 16 LAT nutarė pagal LR BPK 382 str. 5 d. bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka– tą rodo ir tai, jog dėl mano dviejų kasacijų iš viso nieko nebuvo pasiakayta – nei jos tenkintos, nei atmestos.

Tuo labiau dar kartą man grįžtant į kasacinį teismą, aš ir turiu teisę paprašyti kad teismas vis tik vykdytų savo pareigą, ir išnagrinėtų kaltinamojo kasacijas, šį kartą ir tas kurių teismas neaišku dėl ko iš viso neišnagrinėjo, ir šią, nes tokią teisę turiu dėl LR BPK 7 str. numatyto rungtyniškumo principo. Jeigu teismas laikys, jog aš negaliu kreiptis, priminsiu, jog net jeigu vykęs apeliacinis procesas mane apėjo, aš turiu teisę teikti kasaciją per 1 metus nuo paaiškėjusių naujųn aplinkybių. O paaiuškėję yra tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2016 06 16 iš viso neišnagrinėjo mano dviejų kasacijų, apie jas rezoliucinėje dalyje iš viso nepasisakyta, o 20 17 01 27 priėmė nutartį, iš kurios aišku, kad nors vyko pakartotinis apeliacinis procesas, man nebuvo galimybė pasisakyti, ir teismas, mane nustūmęs mano paties byloje, bylą išnagrinėjo kažkokioje „nagrinėjamoje apimtyje“, ko iš viso nenumato įstatymai.

Dabar gi LAT prokuroro skundą nagrinėjo, ir atmetė, o mano nenagrinėjo, todėl nei atmetė, nei tenkino.

Štai vieno nuteistojo tiek nagrinėjo, jog jį net išteisino, tačiau teismų praktikoje nėra pasitaikę, kad LAT išteisintų  kasacinėje instancijoje, be pasekmių visai bylai, visiems kitiems kaltinamiesiems, tuo labiau, kai kalba eina apie bendrininkavimą. Nes t eismas jeigu išteisintąjį laikė mano bendrininku, privalėjo pasisakyti apie tai kalbėdamas ir apie mano kaltę.

Teismas tačiau pasirinko nieko apie mane nekalbėti, tarsi manęs nebūtų.

Tokio proceso, kai dėl kažko iš kaltinamojo atimamas kasacinis procesas – nenumato LR BPK – nėra išimties, nes šalių teisės lygios, o kaltinamųjų, kurie dargi uždaryti, teisės turi būti ginamos aktyviau. Teismas kaip matyt iš kasacinės nutarties, labai aktyviai gynė prokurorą, ir gilinosi į kiekvieną jo argumentą, o mano kasacijų iš viso neišnagrinėjo.

Dabar gi įvykęs procesas sukėlė dar daugiau neaiškumų.

Apeliacinės instancijos teismas, vykstant pakartotiniam procesui, prisipažino, jog labai sunku įsigilinti į bylą – taip reikia suprasti, todėl ji pilna neaiškumų, nes neįveikiama:

„Teisėjų kolegija pripažįsta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas tęsiasi labai ilgai, tačiau būtina įvertinti bylos sudėtingumą, jos apimtį (104 tomai), su tuo susijusią ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo trukmę, proceso dalyvių teisę skųsti procesinius veiksmus ir laiką, reikalingą skundams išnagrinėti.“ (2017 01 27 nutartis.)

Tačiau man kaip kaltinamam asmeniui, neturi rūpėti tas faktas, kad teismai iki šiol neįveikė 104 tomų bylos medžiagos – mano reikalas, kad aš nebūčiau kaltinamas nebūtais dalykais. Jeigu 2009 metais mane gabeno su dideliu skandalu – turėjo būti jau tada perskaitę visus tomus. O ne praėjus 8 metams prisipažinti, jog byla – neįveikiama.

Be to,  argumentas naujausioje nutartyje yra šmeižikiškas, ir jis prieštarauja šito paties teismo nustatytam faktui ir įsiteisjusiu nuosprendžiu, jog aš visiškai neklaltas dėl Čiapo nu-udymo.

2017 01 27 teismas rašo:

„Atsakant į šį argumentą būtina nurodyti, jog H. D. įsiteisėjusia nuosprendžio dalimi pripažintas kaltu ir dėl veikų, padarytų jam esant suimtam, nors tiesiogiai ir nedalyvavus darant tuos nusikaltimus, bet juos planavus, organizavus (S. Č. ir V. V. nužudymą; A. M., UAB ,,xxx“ savininko R. S. turto prievartavimą).“ Tokio fakto – nėra, nes šitas pats Lietuvos apeliacinis teismas 20 15 07 02 mane dėl šio dalyko išteisino.

Dabar gi teismas naujoje nutartyje rašo, visiškai prejudicinių faktų neatitinkančius dalykus, vien dėl to kasacinis teismas privalo panaikinti šią nutartį, ir grąžinti bylą išnagrinėti apeliacine tvarka:

Tokių faktų, jog aš būdamas suimtas, įsiteisėjusiu nuosprendžiu esu pripažintas kaltu dėl Čiapo ir jo vairuotojo nu-nužudymo- nėra. Tai yra nežinia iš kur paimta nuomonė, šmeižtas, nes Lietuvos apeliacinis teismas yra saistomas savo pačių nuosprendžiu,.

Priminsiu gerbiamam teismui, jog Lietuvos apeliacinis teismas nustatė:

„H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 7 punktą, 9 punktą (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) išteisinti, neįrodžius, kad H. D. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.“ (2015 07 02, Nr. . 1A-55-202/2015).

Aš buvau išteisintas dėl Čiapo nužudymo. Prokuroras prašė mane pripažinti kaltu dėl Čiapo ir Varno nužudymo. Teismas nustatė, jog aš to padaryti negalėjau, dėl to išteisino.

Aš esu išteisintas, dėl Čiapo ir Varno nužudymo (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis. 2015 07 02 Nr. Baudžiamoji byla Nr. 1A-55-202/2015) Lietuvos apeliacinis teismas negali nežinoti savo pačių sprendimų, tai yra neteisėta, teigti, jog aš kažkur esu apkaltintas, kai šitas pats teismas mane išteisino. Todėl toks argumentavimas neatitinka įsiteisėjusių nuosprendžių, arba teismai kažką slepia – gal tie visi nuosprendžiai buvo panaikinti, o man nebuvo paaiškinta, kokia teismo stadija vyksta. Todėl LAT ir prašau pagaliau išnagrinėti mano kasacijas, ir pasisakyti tiek dėl Čiapo, kad nebeliktų neaiškumų, nes aš buvau išteisintas, kad neįrodė prokuratūra, kad įmanoma sėdint Lukiškių rūsyje žudyti, kažką, todėl nauji pasisakymai, kad turtas būtinai turi likti areštuotas, nes paaiškėjo, kad kažkur tas pats teismas kuri maane išteisino, įžvelgia, jog esą aš buvau dėl to pateis nuteistas-  tokių neaiškumų nuosprendžiuose būti negali.

Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas būtent negali apsispręsti – kaltas aš ar nekaltas, todėl nuosprendyje paliko prieštaraujančias nuostatas, kurias dabar ir naudoja, tai aš kaltas, tai aš vėlgi nekaltas, nors teismas pats sugalvoti kaltinimų negali, jeigu prokuroras neprašė.

Tas pats pasakytina dėl kitų nužudymų, kur teismas taiso iš pasikėsinimo nužudyti į nužudymą – Seneckio atveju.

neaišku, kokiu būdu atsiranda šis kaltinimas, jeigu nėra įrodymų apie apskritai nei įvykio aplinkybes, nei lavoną, nei kad jis mirė smurtiniame poveikyje.

Teismas negali pats koreguoti kaltinamojo akto, rezoliucinėje dalyje jį keisdamas.

Pakartotiniam procesui inicijuoti teimas nurodęs pagrindus LR BPK 367 str. dėl turto arešto, tačiau žvelgiant šį visą vykusį procesą, bei jame padarytas klaidas, akivaizdu, jog pakartotinis procesas būtinas visos bylos peržiūrai, vien dėl to, jog joje pilna klaidų, bei yra pažeista mano teisė į gynybą – mano kasacijos iš viso iki šios dienos nėra išnagrinėtos, dėl jų nepasisakyta, o per naują bylą nagrinėjantis teismas visur parašė, jog jis sprendžia „nagrinėjamoje apimtyje“, tuo pačiu toje apimtyje mane dar apkaltino Čiapo nužudymu – ir net nenurodoma, kodėl, ir kas yra ta „nagrinėjama apimtis“, kai nagrinėjimas baudžiamajame procese yra kaltės klausimo kėlimas, ir analizavimas, buvo nusikaltimas ar nebuvo. Vienas faktas kad kažkas kažkur dingo atutomatiškai neįrodo buvus nusikaltimą.

Taip pat kai prokuroras ir teismai pritaikydami įstatymą prie bylos medžiagos, o ne analizuodami medžiagą, nustatinėja Daktarų organizacijos pradžios datą, ir šiuo metu sudėjus su kitomis nagrinėtomis bylomis, ta organiacija turi iš viso 3 įsikūrimo datas, ir skirtingus vadovus – nėra logiška, ir teisiškai pagrįsta skirtingose bylose prigalvoti skirtingus faktus toms pačioms aplinkybėms, tiems patiems reiškiniams.

Teismai sudaro vieną sistemą, ir vieni kitų bylų nežinoti negali,

Man kalint Sibire, irgi nustatyta, kad veikė „daktarų gauja“, ir yra nuteisti asmenys.

Man grįžus iš Sibiro, rašo šio proceso teismai, aš įkūriau daktarų susivienijimą iš naujo, de jure nuo 1993 metų.

Pirmosios instancijos teismas mane nuteisė už veiklą 1990-1993m. metų laikotarpiu, nors iš Novosibirsko kalėjimo buvau paleistas tik 1992 01 13.

Vėliau aukštesnių instancijų teismai kiekvienas bandė taisyti savo kolegų klaidas. Tačiau juridiniai faktai, jog 1987-1992 m. aš kalėjau ir dar labai toli  nuo Lietuvos negali leisti iškraipyti fakto, jog aš būdamas griežto režimo kalėjime, ir labai toli nuo Lietuvos, praktiškai, tremtyje, tikrai negalėjau nieko nei organizuoti, nei kurti, nei tuo labiau vadovauti.

Teismas iš tikrųjų taikė kitose bylose neva nustatytas aplinkybes, jog kažkokia gauja 1990-1993 m. susikūrė, veikė, ir ji vadinosi „Daktarų“. Vadinasi, daktarų gauja veikė be manęs, ir tą yra nustatę įsiteisėjusiais nuosprendžiais įvairių instancijų Lietuvos teismai.

Kodėl tais nuosprendžiais nesivadovaujama šioje byloje – man lieka nesuvokiama.

Šiame teismo procese teismas neva nustatė, jog nusikalstamas susivienijimas veikė nuo 1993 metų, o kai buvau suėmime Lukiškėse, neva jam vadovavo Abarius, tačiau remiantis prokuroro Tuliševskio nuomone, pavadinimą šis susivienijimas išlaikė, pavadinimas buvo „daktarų“. Todėl neva tai įrodo, jog aš iš kalėjimo jam vadovavau.

Tas pats pasiakytina, taip išeina, jog neva būdamas Sibire, vadovavau susivienijimui, apie kurį nežinojau.

Teismai nuo 1993  metų datuoja organizaciją, kurią Alvydas Sadeckas teigia buvus dar 1986 metais, nes tada įstatymas nustatė nusikalstamo susivienijimo apibrėžimą. Tačiau lex retro non agit – įstatymas atgal negalioja.

Naujai priimtas įstatymas negalėjo apibrėžti įvykių atgal į  praeitį, todėl kiekvienoje naujoje nutartyje teismai pradėjo kaitalioti datas „susivienijimui“.

Teismai bando įtikinti, jog aš, iš Sibiro paleistas uyž gerą elgesį, pastangas, iš sunkiojo režimo kalėjimo, tik grįžęs puoliau
„de facto“ kurti kažkokią gaują.

Teismai mano plačią giminę sutapatino su teisėsaugos sukurta gauja, kuriai nežinia kas vadovavo ir veikė mano giminės, kuri iki šiol plati, vardu.

Teismai, ir prokuratūra, nesigilindami į giminės geneologiją, ir į tai, kad aš nebuvau vyriausiojo brolio palikuonis, ir nebuvau iš pirmosios linijos, man priskyrė pagrindinį vaidmenį kažkokioje mistifikuotoje gaujoje, kurios aš akyse nemačiau – bet neva dvasiškai turbūt, teleptiškai, jai vadovavau netgi iš Sibiro.Tokia traktuotė būtina, kad mano asmeniui būtų įmanoma nurašyti visus neiš tirtus nusikaltimus.

Aš negalėjau būti jokios gaujos galva, nes aš turėjau vyresnį įbrolį Vaclovą, Vaclovo, kuris šiaip jau buvo laikomas mano pusbroliu, nes augo ne pas tėvą, o pas dėdę Petrą Daktarą. Esame skirtingų motinų vaikai, ši giminės istorijos dėmė – tragiška, bet noriu pateikti dabar, ir paaiškinti – jog aš būdamas jaunesnis brolis, niekada negalėjau ir negalėčiau būti pirmu.Teisėsauga, manau, tyčia nesidomėjo geneologija, o kūrė iš mūsų plačios giminės siaubų, ir monstrų „gaują“.

Aš buvau jaunesnis, ir todėl aš negalėjau būti turintis didžiausią įtaką giminėje, tačiau kažkam, kas norėjo manipuliuoti Daktarų giminės vardu, buvo naudinga  man priskirti pagrindinį vaidmenį. Būdamas šitiek metų kalėjime, aš negalėjau anksčiau sudėti argumentų, kad skambėtų įtikinamai, nes niekas teismuose ir teisėsaugoje netiki, jog aš esu tik vienas iš Daktarų giminės, kuri labai plati.

Geriausias pavyzdys, jog aš tikrai nesu toks svarbus ir reikšmingas yra tai, jog aš pabėgau past vienas be nieko gyventi į Bulgariją. Aš paaukojau turtą, asmeninį gyvenimą ir išvykau, kad niekam nebemaišyčiau. Jeigu būčiau, kaip teigiama šiuose visuose sprendimuose, „gauos galva“, niekada nebūčiau bėgęs, gyvenčiau nieko  nestokodamas, jeigu būčiau toks galings, manęs niekas net neliestų. Tačiau yra taip, kad akivaizdu, jog aš nesu joks Nr. 1 ar „gaujos galva“. Esu kenčiantis žmogus, kuris uždarytas ne tik kad be kaltinimo, bet ir be teismo sprendimo- nes kasacijos ir netgi dvi net nebuvo išnagrinėtos, pažeidžiant visus įmanomus teisės principus.

Aš labai reikalingas Lietuvos teisėsaugai, kad galėtų kurti legendą apie mane, koks aš esu baisus, ir nepataisomas, tačiau jokių įrodymų apie mano baisumą vykstant teismų procesui, ir laikant mane nekaltą suimtą jau 8  metai – ir nepateikė.

Mano šeimos turtą pateikami kaip įrodymą, jog neva aš nepataisomas nusikaltėlis, nepagalvojo patikrinti, jog Daktarų giminė buvo labai kadaise turtinga, ir pradėjus grąžinti turtą, tiesiog susigrąžino nuosavybę, ir nuo to reikia pradėti, kalbant apie kažkokius nusikalstamus turtus. Mano giminė valdė net „Vilko“ fabriką, namų, cechų, nes tai buvo plati ir žinoma giminė net iki SSSRS inkorporacijos. Tokios giminės natūralu, jog turėdavo daug nuosavybės, mano šeima gelbėjo žydus, kai kurie žydai galėjo atsidėkoti, aš buvau vaikas, ir negaliu visko tiksliai žinoti. Mano giminė buvo gerbiama, ir iki šios dienos esame laikomi Pasaulio Tautų teisuoliais, nes mūsų giminė gelbėjo nekaltai persekiojamus žydus. Todėl mūsų vardą būtina diskredituoti, kad žmonių gelbėtojai – tai neva žudikai. Tai yra įprastinė atvirkštinė metodika. Apie tai, kad mūsų šeima buvo gerbiama nes gelbėjo žydus, yra rašiusi net užsienio spauda. Šį faktą tyrė Yad Vašemas (Izraelio Holokaust tyrimo centras), tačiau man būnant kalėjime, mano motina Jadvyga atsisakė kalbėtis su žydų tyrėjais. Todėl, manau, visa šitas procesas, kai naudojama visuomenės patiklumu,  o ne galiojančiais įstatymais, jog asmuo turi būti laikomas nekaltu, kol neįrodoma preišingai — neatitinka galiojančio BPK, yra priešinga teisei, buvo labai grubiai pažeisti LR BPK 2 str. kad niekas nekaltas negali būti nuteistas, LR BPK 7 str. rungtyniškumo principas – nes net iki šiandien man Lukiškių TI bandoma riboti susirašinėjimą, kad nesusigaudyčiau, jog iki šiol galiu gintis ir apsiginti nuo neteisėtų kaltinimų; buvo pažeista LR BPK 382 str. 1-6 dalys, nes teismas nesugebėjo priimti absoliučiai jokios nutarties dėl mano dviejų kasacijų, o pakartotinis procesas mane apšmeižė, apkaltino Čiapo nužudymu, nors tokių nustatytų faktų nėra, arba aš nebesupratau, koks vyksta procesas.

Sunkinti padėtį grąžinus bylą atgal neleidžia galiojanti teisė, nes aš buvau išteisintas, o teismas teigia, jog nagrinėjo bylą tik kažkkioje man snesuvokiamoj „apimtyje“ . Tai, kad aš kaltas dėl Čiapo, yra šmeižtas, ir aukštesnis teismas turi pasisakyti apie tai, išspręsti visus neaiškumus.

Dėl senaties šioje byloje

Kadangi Rimanats Ganusauskas „nužudytas“ 1993 metų 12 25 – nors nėra nei vieno įrodymo, tai senatys skaičiuojamos pagal LR BK 1961 m. Didžiausias terminas šiuo įstatymu buvo numatytas 10 metų, su išimtimis, išskaičiuojant asmens naujus nusikaltimus, naujus nuteisimus.

2013 metais birželio 13 dieną priimant nuosprendį, buvo praėję beveik 20 metų nuo tariamo nusikaltimo, kruis įvykdytas tada, kai senatis buvo 10 metų.

Teismas iš viso nepasisakė, kaip skaičiuoja senatį, ir pagal kokį įstatymą

TAS PATS dėl Seneckio „nužudymo“. Jis „nužudytas“ irgi galiojant senajam LR BK, kuris numatė 10 metų senatį.

Iš tikrųjų, nuo tikrų nusikaltimų kur buvo tikri lavonai, ir tikrai nukentėjo žmones – esu išteisintas, su tais nesusipratimais, kažkur kažkokiose aprašomosiose dalyse.

O dėl dingusių žmonių, kurie gal gyvi sveiki Brazilijoje toliau kokainą uosto – man pritaikytas nuteisimas, net suėjus apkaltinamajai senačiai, todėl gerbiamą teismą prašau išnagrinėti kasacijas, ir bylą nutraukti, LR BPK 3 str. 1 dp. 1 d.

Dėl senaties, LR BK 1961 49 str. 4) dešimt metų nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams.

Apie senaties nutrūkimo nuostatą:

„Senaties eiga nutrūksta, jeigu, prieš sueinant šiame straipsnyje nurodytiems terminams, asmuo padaro naują nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams. Senatis šiuo atveju pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai buvo padarytas naujasis nusikaltimas.“ (LR BK 1961 49 str. ) paaiškinu – „nusikaltimas“ dėl tariamo Ganusausko nužudymo „paaiškėjo“ kai gyvenau Bulgarijoje. Kai gyvenau Lietuvoje iki 2008 metų – niekas manęs niekuo nekaltino, ir neieškojo.

Senatis šiam nusikaltimui tirti baigėsi 2003 12 25.

Tas pats su Seneckio byla. Tas pats su visom kitom bylom, epizodais, kas buvo prirašyta į šią bylą.

Ta įstatyminė nuostata, kad „žmogus vėl padaro nusikaltimą“ išsidėlioja laike, o ne praėjus labai daug laiko, teisėsaugai paliepus, kažkam panorėjus, sugalvojama apie 1993-1995 metų įvykius kbyla atbuline tvarka, arba „ištraukiama“ po 15  metų iš stalčiaus.  Tai yra neteisėta dėl teisėtų lūkesčių doktrinos, ir dėl to, jog niekas negali būti persekiojamas nei už akivaizdžiai teisėtą veiklą (LAT 2015 10 01 nutartis byloje Nr. 2K-7-205-222/2015Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00213-2013-3), nei praėjus labai daug metų, suėjus visoms senatims, pakeitus gyvenimo būdą, būti kaltinamu už senus, jaunystės įvykius, nuo kurių praėjo jau keliasdešimt metų, ir kelis kartus yra atliktos bausmės įvairiuose politinio persekiojimo procesuose.

Kitus jau išteisino dėl senaties, mane irgi turi išteisinti: nes man irig galioja ta pati senatis, jeigu man irgi galioja tie patys įstatymai, kaip bylos dalyviams.

Man bandoma nepaisant visko inkriminuoti „nusikalstamą susivienijimą“, tačiau tokio nusikaltimo iš viso nebuvo, kai Daktarų plati giminė „susikūrė“,  be to, turėti didelę šeimą, joje dalyvauti, švęsti šventes, susimušti su vienu kitu pusbroliu – nėra nusikaltimai, nes šeima, giminė, yra teisėtos sąrangos, visuomenės pagrindas. Teismai su teisėsauga pagal savo parašymą bando atbuline tvarla reglamentuoti mano ir mano pusbrolio Ganusausko santykius, tačiau tai yra šeimyniniai reikalai, kaip mes supratome bendravimą, taip bendravome – jis vartojo narkotikus, susikalbėti su juo būdavo neįmanoma. Koks buvo mūsų bendravimas – toks buvo, ir jo nepakeisi, tačiau aiškinti, jog tai, kad kartais užvoždavau pusbroliui, rodo, jog norėjau jį nužudyti – yra pritemptas pasakojimas. Visi broliai seserys, pusbroliai – pasimuša, tai yra normalu, ir niekas nekelia kas dieną bylų dėl smurto, atsižvlegdami, jog kartais susistumdymai yra neišvengiami. Taip buvo ir mūsų šeimoje, mes būdavo ir susistumdome – tačiau tai negali būti kaip mane apibūdinanti aplinkybė, ir dargi kad aš linkęs į žudymus – ir dar giminių, ir dar kaip suprasti iš bylos parašymo – per Kalėdas, švenčiausią metų laiką.

Nežinau, kodėl bandoma mano giminę paversti „nusikalstama organizacija“. Daktarų giminė plati, skaitlinga, ir taip buvo ir bus, nes gyvenimo, upės tėkmės nesustabdysi. Yra giminės, kurios skaitlingos, draugingos, ir, tas pats juk atsitiko ir Garliavoje, kur skaitlinga giminė buvo bandoma apkaltinti „ sukūrusi gaują“, iš…tetos ir dukterėčios. Moterų gauja.

Esu senas žmogus jau, ir ne pagal mano metus šitas tolimesnis manęs kankinimas. Man nereikia turto, kurio aš ir taip neturiu. Lietuvos valstybė man turi sudaryti galimybę dar pabandyti užsidirbti pensiją, nes paskutiniai metai kai laikomas esu be naudos Lukiškėse kenkia ne tik man, bet daro žalą ir valstybei, nes aš kol kas darbingasm, nedirbu, turiu kentėti, važinėti į posėdžius, turiu įrodinėti, kad esu žmogus, kad turiu teisę į tušinuką, į dantų taisymą, ir pasimatymus. Mane bandoma palaužti, bet mano bylos atskleidė pačias didžiausias Lietuvos teismų ir teisėsaugos problemas.

Be to, tariamai padarytų nusikaltimų metu kalėjimas iki gyvos atitiko mirties bausmę, kuri buvo skiriama tik ypatingais atvejais, ir sąrašas yra baigtinis:

24 straipsnis. Išimtinė bausmė – mirties bausmė

„Kaip išimtinę bausmę, iki ji bus visiškai panaikinta, leidžiama taikyti mirties bausmę – sušaudymą– už tėvynės išdavimą (62 straipsnis), šnipinėjimą (63 straipsnis), teroristinį aktą (64 straipsnio 1 dalis ir 65 straipsnio 1 dalis), diversiją (66 straipsnis), banditizmą (75 straipsnis), netikrų pinigų ir vertybinių popierių pagaminimą, turint tikslą juos realizuoti, arba jų realizavimą, jeigu tai daryta versliškai (86 straipsnio 2 dalis), spekuliaciją valiutinėmis vertybėmis arba vertybiniais popieriais versliškai ar stambiu mastu, valiutos operacijų taisyklių pažeidimą asmens, turinčio teistumą už spekuliaciją valiutinėmis vertybėmis arba vertybiniais popieriais ar už valiutos operacijų taisyklių pažeidimą (87 straipsnio 2 dalis), valstybinio ar visuomeninio turto grobimą itin stambiu mastu (95 straipsnis), tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis (105 straipsnis ir 254 straipsnio „c“ punktas), o karo metu ar kautynių aplinkybėmis – ir už kitus itin sunkius nusikaltimus TSR Sąjungos įstatymų specialiai numatytais atvejais (Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1961 m. liepos 5 d. įsako redakcija.“

Kadangi „nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis“ turi būti įrodomas ne pasakomis, o 99 proc. patikimumu, o to byloje nėra – nes nėra nei teismo ekspertizės aktų, nei pirštų anntspaudų, nei nustatytos aplinkybės, kaip mirė nukentėjusieji, todėl mirties bausmės atitikties kas yra dabar kalėjimas iki gyvos galvos negalima.

LR BK 1961 m. kodekso lydimieji dokumentai buvo ikiteisminių tyrimų arba tardymo veiksmų metodologiniai nuostatai, kurie numatė, jog nužudymo tyrimas pradedamas tik pagal teismo medicinos ekspertizės aktą, kuriame parašyta, jog yra mirtis ištikusi dėl pašalinio poveikio (smurtinė). Teismas nesilaikė paties tardymo pradžios reglamentavimo, todėl net negali taikyti LR BK 1961 m. 24 str. nuostatų, nes byloje niekas net nebandyta įrodinėti, nei paprastos aplinkybės nėra išsiaiškintos.

Tas pats įstatymas, kuris galioja šiai bylai, nustatė:

LR BK 1961 49 str.:

„Senaties eiga sustoja, jeigu padariusis nusikaltimą asmuo pasislepia nuo tardymo ar teismo. Šiais atvejais senaties eiga atsinaujina nuo to momento, kai asmuo sulaikomas arba kai jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų ir senatis nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.“

Senasis įstatymas numatė absoliučią 15 metų senatį, o naujasis įstatymas nenumatė senaties nutraukimo instituto, kuris kadangi švelnesnis – ir todėl galioja atgal, naujos ilgesnės senatys atgal negalioja, o štai nuostata, kad senatys nebenutrūksta, baudžiamajame procese – galioja atgal.

15 metų nuo Ganusausko mirties tariamos ar tikros suėjo 2008 metų gale, apie tą laiką pasikėsinta į mane apšaudytas namas įmesta granata, nusikaltimas neištirtas, o nuo jokio tyrimo nesislapsčiau, nes tai pripažinta ir visuotinai žinomas faktas, nes man nebuvo įteiktas joks šaukimas, buvau laisvas žmogus, ir išvažiavau, beje, suėjus absoliučiai senačiai dėl Rimanto Ganusausko.

Daugelis kitų „argumentų“ neverti dėmesio, nes teiginys, jog aš 1993-2000 m. vadovavau susivienijimui rodo, jog teisėjai laiko, jog įvairių kalėjimų administracija yra Daktarų taip vadinamo jų žodžiais susivienijimo bendrininkai: nes kaip kitaip suprasti tuos sprendimus, kur aš kaltinamas iš Lukiškių rūsio vadovavęs “gaujai“? Vadinasi, Lukiškės yra ta vieta, kur pagerėja „gaujos“ gyvenimas – vadinasi, teisėsauga tyčia, siekdamas skatinti nusikalstamumą, mane ten patalpino? Bet tai yra nelogiška. Ir tokių alogizmų yra visi nuosprendžiai, kurie susiję su manimi, vienas teisams bando ištaisyti kito teismo klaidas, tačiau tai nepanašu į veiklą, numatytą LR BPK 2 str.

Absurdiški kaltinimai, pvz. „H. Daktaras 1993-1995, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, Lietuvos Respublikoje, iš tyrimo nenustatytų asmenų, neturėdamas leidimo, įgijo 9 mm kalibro „Beretta“, kurį nenustatytu laikotarpiu neteisėtai gabeno ir laikė Kaune ir nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje“.

Ką gi apie tokius „nenustatytus kaltinimus“ teigė tuometinis kodeksas, procesinis kodeksas? Jeigu dabar pasidarė įmanoma tokias bylas ir dar dėl nužudymų, išnagrinėti iki LAT, tai pagal senesnę santvarką tai buvo neįmanoma, – nes žodis „nenustatyta“ rodo kad niekas neištirta, taigi, nėra veikos sudėties. O jeigu nėra veikos sudėties – nėra ir nusikaltimo. Baudžiamoji teisė yra labai logiška, ji neleidžia taip kvalifikuoti, ir traktuoti, teigiant, jog niekas nenustatyta, bet tu esi kaltas. Tai ne teisinė veikla.

Be to, nesuvokiama, kodėl teismai, mane teisdami už 1993 -1995 laikotarpį, taikė nuo 2003 metų įsigaliojusį kodeksą, tarkime, bendrininkavimą taikė iš naujo kodekso, o ne  iš senojo, nusikalstamą susivienijimą irgi taikė laike atgal,  nors senajame kodekse jis ne taip buvo apibrėžiamas, be to, „Daktarų šeimai“ ir negalioja,  nes neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą savaime teisėta organizacija – o šeima, giminė, draugų sambūris tokiais ir yra.

Dėl ginklų, kurie nebuvo išimti, nustatyti, jais nebuvo iššauta, siekiant surinkti duomenis tardymo tyrimui – tai galima pasakyti, buvo laikai, kai daug kas ginklus turėjo, nes Lietuvoje grėsė pilietinis karas, savanoriai buvo išėję į mišką. Tačiau niekas nėra teisiamas, pas nieką nevyko kratos, tik aš esu teisiamas, nors nenustatė, nei kur aš pirkau, nei kokiu tikslu, nei ką aš nuveikiau su tariamai turėtuoju ginklu.

Baudžiamajam tyrimui būtina veikos sudėtis, o ją sudaro būtent kaip jau minėjau, laikas, vieta, o tyrėjai aiškiai rašo, jog nieko niekada nenustatė, nei kur, nei kada, nei su kuo, nei kodėl – todėl mano veikla ir negalėjo būti tiriama pagal baudžiamąjį įstatymą, o visa šita byla labiau literatūrinis pasakojimas, o ne rimti nuosprendžiai, nes rimtuose nuosprendžiuose negali būti tokių dalykų, kaip nesanti veikos sudėtis, arba išvada, kad asmuo kažką padarė, ir tuo labiau kad jis kaltas – jeigu nėra surinkta jokių įrodymų.

Tas pats pasakytina apie mano „bendrininką“, ir tariamą „gaujos“ vadovą Abarių. Teisėsauga galėtų peržiūrėti senus tyrimus, kur Abarius maksimum buvo įtrauktas į tyrimą dėl vištų šlaunelių, ir cigarečių, tyrimai nutraukti, nes tyrime pradėjo figūruoti pavardės, esančios Seime. Nutraukus visus tyrimus prieš Abarių, apie 2003 metus (Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrimas IT nr. 39-1-108-00; Nr. 39-1-108-02) tie tyrimai buvo po daugelio metų sugalvojama, jog jis su manim kažkur kažkam vadovavo, užsakinėjo nužudymus – tai nelogiška.

Jeigu teisėsauga būtų turėjusi informacijos, kad jis toks pavojingas, 2003  metais nebūtų jo paleidę iš vištų šlaunelių kontrabandos bylos (ikiteisminis tyrimas Nr. 39-1-108-00; Nr.39-1-108-02), būtų pasodinę, nuteisę. Tačiau Abarius buvo paleistas, paliudijęs apie vištų šlauneles, o po daugelio metų staiga tapo žudiku. Tai nelogiška žmogaus persekiojimo seka, ir nekelia pasitikėjimo ši versija.

Egidijus Abarius negalėjo užsakinėti nužudymų, tuo labiau, kad Čiapas buvo mano draugas, byloje išsiaiškinta, jog mes bendravome šeimomis, esame keliavę į bendrą kelionę, yra aišku, kad Čiapas paliko raštelį, ir nurodė, kas bus kaltas dėl jo mirties, ir ten nėra nei mano nei Abariaus pavardžių, yra aišku, jog dingę 1500 lapų Čiapo nužudymo bylos iš šios bylos, yra nustatyta, jog jokio automobilio, kuris tariamai buvo užsakytas Čiapo nužudymui, užsakyta nebuvo, buvo pateikta buhalterija, ir teismui įrodyta, kad tokių faktų nėra.

Kaltinamieji ir jų liudytojai įrodę nekaltumą, todėl remiantis LR BPK 7 str.  turėjo būti atsižvelgiama. Tačiau prokuroro žodis būdavo kaip įstatymas, buvo labai daug galimai papirktų liudytojų, kurie bet ką būtų paliudiję, kad tik išsisuktų nuo bausmių, kurios jiems grėsė už tikrus, neišgalvotus nužudymus.

Tačiau žvelgiant į bylą  kurioje suėjusios absoliučios senatys. Yra akivaizdu, jog norėta mane palaikyti uždarytą, iš viso neturint tam jokio juridinio pagrindo, nes su tokiom bylomis bandoma įbauginti pilietišką visuomenę: kad štai mes galime uždaryti žmogų, net nenagrinėti jo kasacijos, ir niekas mums nieko negali padaryti. Tačiau tokia veikla yra galimai antivalstybinė, grėsmė valstybės pamatams, demokratijai, nes teismas, jo teisėjai priima Dievų rolę, kad jie gali spręsti, taip, kaip Likimas nurodo, o ne Įstatymas. Tokia veikla pavojinga, yra grėsmė nacionaliniam, saugumui, nes yra pakertamas pasitikėjimas valstybe, jos Konstitucija, teise ir santvarka.

Byloje iškeliamas ne teisė, teisingumas, o moralinis aspektas, pesekiojama mano žmona, kad neva turi per daug turto, yra gąsdinama. To neturėtų būti teisinėje valstybėje, nes žymiai daugiau turto turi korumpuoti žemėtvarkininkai, politikai, negalintys pagrįsti savo turimų turtų. Žvelgiant į turtų sąrašą, akivaizdu, jog jeigu jis ir atrodo per didelis, gali būt, tai yra dėl to, kad vientisi žemių masyvai žemėtvarkos buvo grąžinami atskirais sklypais. O kaip minėjau, Daktarų šeima byuvo turtinga dar tarpukariu, todėl nieko stebėtino, jeigu yra tam tikro turto.

Teismo argumentai, jog būti turtingu yra nusikaltimas, atmestini, nes netgi teisėjų tarpe yra milijonierių, ir jie nelaiko tai jokiu blogiu. Keisti mano žmonos persekiojimai, ir bandymas gąsdinti su VMI, mano mama irgi buvo tikrinama VMI, ir ne vieną kartą, ir visos inspekcijos nieko niekada nerado, nes ji dirba ir veda buhalteriją legaliai. Tas pats pasakytina apie mano žmoną, vaikus, kurie visi visą laiką persekiojami spaudos, juos visus bandoma apšmeižti, pavaizduoti neigiamai. Tačiau teismai neturėtų palaikyti tokios tendencijos, kad aš vienas esu blogas, nes manęs pasodinimas nepakeitė kriminogeninės situacijos Lietuvoje – šiuo metu yra toks išvešėjęs nesaugumas, šaudymai, žudynės, kad taip niekada dar nebuvo Lietuvoje, vien egzistuojanti situacija rodo, jog teismai mano byloje persistengė. Liudytojai parodė, jog visada prasidėdavo žudynės, šaudynės, kai teisėauga mano uždarydavo, o visada nurimdavo, kai grįždavau namo. Tepelys liudijo, jog aš dirbau su gaujomis konsoliduojantį darbą, ir neteisingai man prikaišiojama, jog pats turėjau gaują – aš esu iš senos giminės, kuri turėjo savo tarpe net garbingų „vagių įstatyme“, mūsų giminė  legalūs žmonės, legalizavęsi, ir teismai netinkamai sprendė, jog aš galėjau grįžti evoliuciškai atgal, jeigu aš ėjau visą laiką tik pirmyn. Ir jaunimas, kuris užaugo,  – yra legalūs, dirbantys, ir jie nėra pavojingi. Pavojinga yra nekontroliuojama jaunimo banga, kurią užaugino nebaudžiamumas, teisėsaugos žiūrėjimas pro pirštus. Kalbu apie paskutinių dienų – savaičių įvykius. Niekada nepalaikiau narkotikų „verslo“, ir niekada taip niekas iš narkotikų verslo nebuvo teisiamas ir persekiojamas, kaip aš – kuris gyvenime tokia pavojinga veikla neužsiėmė. Bylos neproporcingumas kai ką rodo, ir todėl teismai turėtų susiimti, ir pirmą kartą mano bylose nuspręsti pagal teisę, nežiūrėdasmi, ką teisia, o žiūrėdami, KAIP teisia, pagal kokį įstatymą, o gal ir vėl be jokio įstatymo?

Iki laikotarpio, dėl kurio vyko byla, buvau teistas tik kelis kartus, ir nei vieno karto dėl nužudymo, dėl ginkluotų gaujų kūrimo. Teismas neturėjo jokių prejudicinių faktų, kad galėtų aiškinti, jog aš nepataisomas – atvirkščiai, iš Sibiro lagerio buvau paleistas teisėjos sprendimu dėl gero elgesio, nustatyta, jog aš linkęs pasitaisyti, todėl nebereikia manęs laikyti visą likusį laiką. Teismo prirašyti dalykai neatitinka mano charakteristikų, ir įvykusių juridinių faktų – nes įsiteisėję nuosprendžiai, net jeigu tai Novosibirsko teismo teisėjos nutartis paleisti mane anksčiau laiko, nes aš taisausi – galioja iki šiandien, ir tokie sprendimai turėjo tapti charakterizuojančia medžiaga. Be to, gyvendamas Bulgarijoje, kad ir svetima susigalvota pavarde, buvau labai gerbiamas vietos žmonių, vaikščiojau melstis, nė karto nepatekau į policijos akiratį. Tai yra charakterizuojančios mane teigiamai savybės, o ne kaip neteisingai teismai teigia, jog neva žudynės yra mano gyvenimo būdas. Be to, kaip minėta, nuo 1993 metų praėję jau 24 metai. Bylos perdavimo į teismą laikotarpiui, nuosprendžio priėmimo dieną buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, nes teismai neteisingai taiko šiandienos įstatymą atbuline tvarka, nes lex retro non agit, įstatymas atgal visiškai negalioja, Lietuvos TSR baudžiamasis kodeksas šitą draudimą taikyti įstatymus atgal irgi buvo nurodęs:

7 str. 3 d.

Įstatymas, nustatantis veikos baudžiamumą arba pagriežtinantis bausmę, atgal negalioja.

Be to, byloje nesilaikyta teritorialumo principo – negalėjau atsakyti baudžiamąja tvarka už dokumento suklastojimą, jeigu jis buvo suklastotas ir panaudotas Bulgarijoje. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas galioja tik Lietuvoje, ir dėl veikų, padarytų Lietuvoje. Niekur byloje nėra paaiškinta, kokiu būdu Lietuvos teisėsauga atliko baudžiamąjį persekiojimą prieš mane Bulgarijoje, kai to neleidžia įstatymai, o aš nesu valstybės pareigūnas.

Dėl nusikaltimo – gyvenimo Bulgarijoje svetima pavarde.

Dėl prisiėmimo Kęstučio Šimkaus tapatybės ir gyvenimo su ja aš prisipažinau. Tačiau teismai pažeidė teritorialumo principą – nes nutartyse aiškiai rašoma, jog nusikaltimas – disponavimas svetimu dokumentu – padarytas Bulgarijoje. Todėl disponavimas Kęstučio Šimkaus dokumentu negali būti laikomas nusikaltimu, nes vėlgi nėra veikos sudėties – nėra teritorialumo. Tai, jog Kęstutis Šimkus buvo valstybės pareigūnas, ir turėjo diplomatinį statusą – teismas turėjo aiškintis, uždėjęs šiai bylos daliai grifą „slaptai“: tikrinti, kokiu būdu man pateko jo dokumentas, ar jis „bendrininkavo nusikaltime“. Kęstutis Šimkus buvo Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas. Byla, kaip matėme, vykdoma, tarsi aš būčiau išdavęs valstybę. Bet jeigu aš „susiklastojau“ tokią tapatybę, vadinasi, aš  ne nusikaltėlis, o labai atsargus žmogus, nes tik tokiu būdu galėjo prie manęs nelįsti ir manęs neliesti kurį laiką. Teismai galėjo atskleisti visuomenei, kokia čia vyksta byla – nes visuomenei aišku, jog byla turi „valstybės išdavimo“ atspalvį, Pagal Tarybų Sąjungos baudžiamąjį kodeksą tai būtų 58 str. – todėl man ir taikoma „iki gyvos“, tarsi būtų TSRS laikai, ir galiotų tie seni kodeksai. Tačiau aš niekada nedirbau Prezidentūroje, o koks dokumentas ir kokia tapatybė man pakliuvo – tokia ir naudojausi. Čia teismams reikia aiškintis, kokiu būdu prezidento patarėjo tapatybės kortelė ar jos klastotas dublikatas pakliuvo pas mane, o ne man įrodinėti, kad aš esu žmogus. Teismas nesiaiškino šios tapatybės kortelės pasigaminimo aplinkybių, neapklausė tikrojo tapatybės savininko – nieko nesiaiškino, bet esmė tokia, jog būtent už šią tapatybės priedangą esu taip žiauriai teisiamas, o ne už lavonus, kurių nėra. Esmė, jog grynai teisiškai žiūrint, tai Bulgarija yra ne Lietuva, ir šis bylos epizodas, kad aš kažkur gyvenau su svetima pavarde neįeina į Lietuvos teisinę jurisdikciją, todėl ir naikintinas iš bylos, nes tokiu būdu Lietuvos prokuratūra nori tirti veikas visur pasaulyje, ir kištis į kitų valstybių suvereniteto reikalus, o tai jau yra grėsmė tarptautiniam transnacionaliniam saugumui, ir teismas turi laikytis ir tokių minėtų nuostatų.

Kadangi byloje yra valstybės paslapties klausimas, buvo pažeistas ir LR BK 367 str., dar kartą, nes Valstybės saugumo departamentas nebuvo įtrauktas į bylą trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu, nes byloje ėjo kalba apie VSD ir URM išduodamų dokumentų, tiksliau, pareigūrų duomenų, apskaitą, kuri šioje byloje buvo paversta buitiniu nusikaltimu, neva aš ėmiau ir susiklastojau tikrą dokumentą. Kaip minėjau, aš neprivalau aiškintis apie savo padarytas veikas, išdavinėti, kas man padėjo išvengti nužudymo, kuris buvo akivaizdžiai suplanuotas, užpuolant namą ir įmetant granatą – tačiau akivaizdu, jog tie visi veiksmai, kai mano kasacijos  iš viso jų buvo 2 net nenagrinėjamos, kai man meluojama apie proceso stadiją – rodo, jog byloje nenaudojami Lietuvos Respublikos įstatymai, tačiau LR BPK nenumato jokių išimčių, o Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, jog prieš įstatymus visi žmonės lygūs – ar jie būtų Henrikai Daktarai, ar Kęstučiai Šimkai. Be to, jeigu aš gyvenau su tariama diplomatine priedanga, tai rodo, jog mane gelbėjo būtent Lietuvos valstybė, ir aš buvau valstybės saugomas liudininkas, todėl teismai turėtų aiškintis – kas prokurorams nutekino valstybės paslaptį – jog aš esu saugomas liudininkas, ir gyvenu Bulgarijoje, susikūręs tapatybės legendą, nes šita byla ne apie tai, kad aš kažką blogo padariau – ši byla yra apie valstybės paslapties nutekinimą, ir šis aspektas niekada nebuvo tiriamas. Nes epizodas, kad aš neva klastojau dokumentą, kad galėčiau juo disponuoti lygiai mėnesį – neįtikinamas, nes aš dar turėjau pravažiuoti daug valstybinių sienų, ir manęs niekur nesustabdė. Apie tai byloje nei žodžio. Bylos eiga rodo, jog teisėsauga mano išvykimą galėjo matyti nuo A iki Z, tačiau tai rodo ir tai, kad teisėsaugai valstybės paslaptys yra nutekinamos – mano byla rodo, jog neliečiami asmenys nėra saugūs: mūsų galimai korumpuota teisėsauga gali juos rasti bet kur. Tegul mano byla būna geras pavyzdys apie tekinamas valstybės paslaptis, ir peršviečiamus pareigūnų duomenis. Tai rodo, jog ir Pociūnas ir visi kiti buvo sekami ir matomi mūsų teisėsaugos – nei vienas slaptas pareigūnas, paaiškėjo, nėra saugus. Apie tai teismas turėtų pasisakyti. Aš neteigiu, jog aš buvau pareigūnas, aš tik prašau atkreipti dėmesį, jog man faktiškai buvo kuriama diplomatinė priedanga, o byloje kuri jau 4 metus nagrinėjama teismuose – nei žodžio apie Kęstučio Šimkaus tapatybės prisiėmimą, dėl ko aš nesiginčijau, prisipažinau, galėjausi – nes aš esu iš prigimties sąžiningas žmogus. Bet ko nepadariau – prisipažinti negaliu, nes tai nėra tiesa, be to, teismai privalėjo įrodinėti, o ne kaltinamasis. Baudžiamojoje teisėje ko neįrodo – viskas yra naudinga kaltinajam, tokios yra taisyklės, nes tai apibrėžia nekaltumo prezumcijos institutas, kuris yra universalus. Tai, jog byloje yra minimi kiti asmenys, kaip pavyzdžiui, nužudytaasis Čiapas,  kuris apsistodavo Lietuvos ambasados viešbutyje Maskvoje – kurie turėjo diplomatinį statusą – ir kad juos galėjo žudyti būtent tie, kurie juos sekė, o ne ų draugai – teismai nei karto nesiaiškino, ir nesigilino. Juokingi epizodai, kad kažkas važiuoja į ambasados viešbutį Maskvoje ir su 50 000 dolerių maišu po veikiančiomis kameromis užsakinėja čečėnams Čiapo nužudymą, į ką jie suvokdami provokaciją, griežtai atsisako. Byloje yra tiek daug neaiškumų, jog bylą njeigu teismai nesugeba išnagrinėti, geriausiai yra nutraukti, ir nebesigilinti, tuo labiau, jog Lietuvos Apeliacinis teismas praėjus net 8 metams po mano ekstradicijos, teigia, jog iki šiol labai sunku įsigilinti į bylą, neva, taip reikia suprasti, jos niekas dar ir neperskaitė. Tai jeigu neįmanoma į ją įsigilinti – tai ir nereikia jos nagrinėti, ją reikia nutraukti, o mane paleisti iš suėmimo.

Kadangi mano dėstomi argumentai apie tai, jog privalėjau pasitraukti iš Lietuvos, pagrindžiami kitų baudžiamųjų bylų dokumentais, tai prie prašymų aš ir prašau tas bylas išreikalauti ir prijungti prie šios bylos – nes tik tuomet bus įmanoma suvokti, kodėl išvykau iš Lietuvos, ir kokie teisėsaugos tikslai čia mane laikyti, ir kodėl taip žiauriai keršijama. Taip pat gal tai padės atnaujinti tas bylas, kurios yra žymiai baisesnės, negu niekada neatrastų lavonų galimai dvasių nužudymo tyrinėtijmai, panašūs į pasakojimus, bet ne į teisės darbą. Tuo labiau, akd ginkluotas nusikalstamumas metams bėgant tik stiprėja, veša, klesti, toliau šaudomasi, ir nerandami nei užsakovai, nei žudikai.

Remiantis išdėstytu, ir LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. ir LR BPK 382 str. 2 d.teismo prašau:

1.Lietuvos apeliacinio teismo 2017 01 27 nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 07 02 nutartį, ir Klaipėdos apygardos 2013 06 14 nuosprendį Nr. 1-23-382/2013– panaikinti, ir bylą  nutraukti.

  1. Išreikalauti namo Užliedžiuose Sodų g. 11 Kauno raj. Apšaudymo 2008 metais bylą, kuri tiriama kaip „viešosios tvarkos pažeidimas“ LR BK 284 str. ir kuri yra neištirta iš prokurorės Ritos Poškienės (Kauno apylinkės prokuratūra) ir prijungti prie bylos. Bylos numerio nežinau, nes neturiu tokių galimybių, man draudžiama susirašinėti, gintis, naudotis internetu.
  2. Išreikalauti ir prijungti prie bylos „Villulos“ restorano 4 asmenų žmogžudystės bylą, kurioje esu pripažintas nukentėjusiuoju, o byla neištirta, neva neradus kaltininkų. Prokuratūros sistemoje turi būti tokia byla prie neišnagrinėtų bylų skyrelio, su mano kaip nukentėjusiojo statusu.

Henrikas Daktaras

THE LITHUANIAN SO CALLED “MAFIA BOSS” HAS ESCAPED LITHUANIA WITH THE PASSPORT OF THE PRESIDENTIAL ADVISOR, LAYWER KESTUTIS SIMKUS.

None of the courts has admited it, and the last court, of the higher instance, Supreme court,  2016 06 16 even did not decided anything.

The prisoner has contacted Kristina Sulikiene, and asked fot her help, finally sent the docs, and the other papers she gathered herself – as the so called advocates refused to help, and share the information.

At the moment the prisoner has a right to the last plea at the Supeme Court, but his advisors adviced him not to do it, and beg for the good will of the comission of the prisoners.

But fot this thing man should admit that he is guilty, and Henrikas Daktaras never agreed to accept charges.

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s