KGB-LTU veikla 2017m. : bažnyčios skaldymas iš vidaus ir principo “kuo mažiau” įgyvendinimas

Posted: April 26, 2017 in Uncategorized

Nuotr. Sutvirtinimo sakramento teikimo šventė vienoje Užnemunės parapijoje.

Metams bėgant,niekas nebeturėtų stebinti. Deja.  Žmogus apskritai yra keista būtybė, turbūt keisčiausia ir anomaliausia gamtos dalis.

Jeigu gyvūnas patiria skausmą, žalą, jis atsimena ilgai. Žmonės, kitam padarę žalą, neteisėtai apkaltinę, apšmeižę, po kurio laiko galvoja, jog nieko neįvyko, “galima važiuoti” toliau.

Tokiu elgesiu pasižymi netgi žmonių dariniai, visokios įstaigos, kurios prikenkę, po kurio laiko lenda prie žmogaus: ne – nieko neįvyko, dar pacituoja kokį Dievą ar dešimt teisingumo principų, arba atvirkščiai: tarkime, Lietuvos kariuomenėje Dievas skirtas tik turistams, kariams nepriklauso. Todėl neretas kariškis turbūt nežinos, ar čia Dievo, ar teisingumo 10 principų.

Baisiausia ir keisčiausia žmonijos klaida yra kailius išvertę KGB’istai.

Jau šita veislė mane nebaigia stebinti. Dažniausiai jie sulindę į religijos studijas, bažnyčias. Bažnyčiose būtinai jie kels chaosą, vaikščios susiraukę, susisukę, ir jeigu tarkime bažnyčios choras gausės, jie darys viską, kad gausiai pradėję lankyti žmonės – išsilakstytų. Geras KGB’istas būtinai išvaikys vaikus iš choro, nes Jėzus pasakė “leiskite mažutėliams ateiti pas mane, nes jų yra Dangaus karalystė”. Nors mano KGB’istas oficialusis darbo vadovas pareikalautų tikslios citatos – atsakysiu jam: pasižiūrėk į savo tarnybinius užrašus, juk jus agentūra mokė, kaip cituoti Raštą – juk net velnias jį cituoja.

Apie keistuoles Genę ir Zitą mano bažnyčios chore kurios elgiasi labai keistai – bet jeigu atsiversi KGB vadovėlį – jos elgiasi “teisingai” – galima rašyti atskirą knygą. Dar pridėjus šių baisių bobų nuolat kurstomą ir terorizuojamą merginą, turinčią mažiau galimybių, kuri į bažnyčią ateina susisukusi, susiraukusi, ir nežinau, kas ten ją gali samdyti giedoti ant kapų nes pats numirėliu gali pasijausti, tokią giesmę užsisakęs. O čia jau kita tema – tas mirties biznis. Pamenu, pasakiau “važiuoju giedoti ant kapų, ir į metines”, tai tos susisukėlės dar labiau susisuko. 10 000 žmonių ir trigubai daugiau sielų mirusių parapija – kelios moteriškės bando “aptarnauti”. (Iki šiol nežinojau, kad KGB’istės stumdosi dėl pinigų, atrodė, dėl ideologijos. Paaiškėjo – bažnyčioje stumdantis vieną kitą euriuką surankioja, ir taip toliau. Na, aš ne per Bažnyčią einu, ten blato neturiu. Man kas.)

Pasikalbėjus su žmonėmis, paaiškėjo, jog per laidotuves niekas negieda, anei per metines taipogi. Mano močiutė gūdžiu tarybmečiu vadovavo ir moterų komitetui, ir buvo kantičkų giedotojų būrelio vadovė, apgiedodavo mirusiuosius laidotuvėse, metinėse. Pėmiau ir pasisiūliau, ir jau turėjau pirmą užsakymą. Tuo labiau, kad visi apylinkių žmonės dar atsimena mano močiutę, ir ją mini geruoju.

Žinau, kad senės pasius ir išprotės: juk atkūrus Lietuvą joms toliau reikia statyti nesąmoningą leninistinę – stalinistinę santvarką, kurioje geras pilietis tai tas, kuris niekur neina, niekuo nesiskundžia, geriausia – atidarius sienas – išvažiuoja.

Vienos iš baisiausių choro senių dukros kaip ir ji pati per dešimtmetį, kiek giedu parapijos chore – nei karto laiku nepasirodė mišiose, nors Bažnyčios įsakuose aiškiai parašyta “nevėluoti į mišias”.

Jos ateina maždaug per 4 “Pulkim ant kelių” posmelį, arba per 8 Kryžiaus kelio stotį, jeigu yra Gavėnia, tada stumdosi chore, sukelia chaosą.

Jeigu būtų tarybiniai metai, aš suprasčiau jų elgesį: agentūra atsiuntė, kad žmonės per daug neatsipalaiduotų. O kam reikalingas šis elgesys 27 Nepriklausomybės metais?

Kita senė chore ne gieda, o karksi, niekada nepataiko į natą, bet kadangi kurčia viena ausimi, tai ji netgi negirdi pastabų, o jų niekas ir nesako, nes ji tiesiog tikrai negirdi.

Nors yra antras balsas, ji chore “diriguoja”.

Kartais bando kažką visiems įrodyti ir kelis mėnesius neina į mišias, neva, pasižiūrėkit, kas čia bus be antro balso. Ogi nieko. Kaip sako choro vadovas, yra daug puikių vien

Ateiti į tokio choro repeticijas yra kančia, vadovas tą suprato, todėl labai, oj labai gražiai paprašė, kad ateičiau. Nubėgęs per visą bažnyčią paskui mane, nes aš neturiu ką kalbėti su tom senėm, ir amžinai vėluojančiom seserim, kurios ateina retai, tik tada, kai reikia pasirodyti.

Apie tas repeticijas esu rašiusi savo FB paskyroje, kokie ten košmarai vykdavo: tuo labiau, kad mokėmės kūrinius, kurių po to negiedojome, taip ir nesupratau tų repeticijų prasmė – gal kas senė Genė turėtų kur išsisiautėti?

Iš tikrųjų  rašinį norėjau rašyti ne apie bažnyčios chorą, bet turbūt susikaupė ir čia jau keletas “Sveika Marijų”.

Beje, kai mūsų parapijoje lankėsi Vilaviškio arkivyskupijos vyskupas Norvila, nei viena iš davatkų nepasirodė.

Vyskupas joms nėra autoritetas, nevertas dėmesio asmuo, nesvarbu, kad Kristaus vietininkas mūsų gražiame Užnemunės krašte.

Viena anūko konfirmaciją atėjusi stebėti močiutė net ištempusi kaklą žiūrėjo, klausėsi pamokslų giesmių, o vizituojančio ir tvarką palaikančio mišių metu kunigo paraginta sėstis – kategoriškai atsisakė, liko su šeima stovėti. Tokios močiutės mane žavi.

Aprašyčiau ir kitas puikias moteris, ant kurių laikosi bažnyčia, bet paskiau perskaitys mūsų KGB bobos, ir bus visiškai blogai.

Nes dar ne visai išvaikė jaunimą iš mišių, dar yra kur stengtis.

Pastebėjau ne tik aš, kad jaunimas vengia mišių, ir kažkur kitur važiuoja.

Jauna davatka J. kuri smerkia kiek labiau pasiekusius žmones (ji nekenčia pradinukų tikybos mokytojos, ir nepamiršta to pasakyti visiems – apkalbos yra baisus dalykas: tačiau davatka J. save laiko šventa, ir jai galima) giriasi, jog jos dukra nelanko šios bažnyčios, o važiuoja į miestą. Rado dėl ko girtis. Jeigu jaunimui kažko trūksta, jis eina, buriasi į grupelę ir groja gitara, o ne pabėga į miestą.

Pamenu, kartą kažkiek pergyvendama, kaip čia gausis, atsinešiau gitarą, ir pagrojau per mišias kelias giesmes. Tai šimtametės babytės pamenu po Mišių ne ėjo, o skrido, pasakė, jog labai gera išgirsti tokį modernišką garsą Mišiose. Tai mūsų tos pamaldžios babytės šventesnės už jaunimą, nes jaunimas vis dar ieško formos, o babytės – turinio, o jeigu prie turinio (pamaldumo) gauna dar ir formą – tada jos skrenda.

Jeigu babytės skraido, klausimas, ko tas jaunimas ieško mišiose.- Lieka atviru.

Aišku, senės davatkos – pabaisos yra baisus dalykas.

Na kas gali pernešti tas senes, kurios vėluoja, stumdosi, rėkauja net per Velykas.

Įdaviau vienai mergičkai natas ir sakau “dainuok”. JI ir paklausė. Po to sakau “ateik į chorą”.

“Tai aš retai vaikštau į bažnyčią”. “O tu ateik du kartus per mėnesį”, remdamasi kunigų patirtimi, kai jie pritraukinėja jaunimą į bažnyčią, pasakiau aš.

Rezultatas pranoko lūkesčius – mergaitė atsivedė dar ir sesę, o su visa šeima atėjo ir tėvas, ir mažasis broliukas. Mačiau, kaip dreba baisioji senė “dirigentė”. (Merginos laukiau po 2 savaičių, o ji atėjo iš karto po savaites, ir pasislėpė už manęs nuo senių, kaip iur aš darydavau – reikia stovėti choro krašte, kad kai davatkos pasiutę ims stumdytis – išeiti kur nors į priekį.)

Senė Genė manau nenusiramins, nes  tikslas “kuo mažiau”.

Teko dirbti darbe, kur buvusi KGBistė senė irgi vadovavosi principu “kuo mažiau”. Tai yra labai baisus principas, ir ant jo laikosi tolimesnis Lietuvos griovimas.

Muzikos muziejuje senė sakydavo, jog nereikia niekur reklamuoti mūsų renginių, nes reikia “kuo mažiau”.

Panašų principą kartą net išgirdau savo Alma Mater: “Kas čia bus kad VISI LANKYS KALBAS”.

Kas bus – visi pasidarys multilingvistai. Mačiau, kaip doktorantai lanko jau po dvi kalbas, sužinoję, jog jiems jos – nemokamai.

Juk, sako, moki žodį – žinai kelią.

Sakysit, nu ir varai tu ant senų žmonių. Ne, mūsų chore yra labai fainų pagyvenusių moteriškių, kurių davatkomis nepavadinsi, nors jos jau augina proanūkius. Jeigu žmogus yra tikintis, jo dvasia visada jauna, ir jis elgiasi jaunatviškai.

Baisiausia, kai vyksta parapijos šventės, tada pusjaunės sesnės susėdę vaiko mūsų neįgalią merginą, atnešti visoms senėms “bliūdų”, kai tuo metu 80 metų profesorė Čigriejienė stovi bendroje eilėje – ji tuo metu dar ir Seimo narė buvo.

Mūsų parapijos senės aukščiau Seimo, manau, ir Dievo.

Tai yra graudus vaizdelis praėjus šitiek metų nuo Nepriklausomybės atgavimo, tačiau Dievas kviečia visus. Ypatingai buvusius raudonuosius, kurie krenta dabar jau pirmose eilėse bažnyčioje.

Netikite – įsijunkite TV per Velykas ar Kalėdas, ir pasižiūrėkite, kas okupavę bažnyčios pirmas eiles.

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s