Kaip Mikulskio žemę vogė: Vilniaus m. apyl. (dabar – Lietuvos apeliacinio t.) teisėja R. Mickevičienė suklastojo savo pačios 1992 12 08                       nutartį  

Posted: May 8, 2017 in Uncategorized

Image result for vytautas mazeika

Nuotr. Vytautas Mažeika, Prano Mažeikos brolis irgi jau miręs, o Alfonsas Mikuskis teisybės tebeieško, ir nesupranta – kam šiems amerikonams reikėjo jo mamos ir jos brolių žemės?

Analizuojant valstybines klastotes, neretai pasidaro juokinga: kaip žmogus, sėdintis su valstybės regalijomis, su medaliu, ant kurio pavaizduoti valstybiniai simboliai, bei rankose laikantis valstybės herbą, gali sau leisti į nutartis surašyti visiškas nesąmones. Po to kai įsigilini, jog klastojamos netgi labai garsių, enciklopedinių asmenybių biografijos – kaip aiškėja Mikulskių žemės, kuri amerikonų Mažeikų pavogta per kelis juridinių faktų melagingus procesus – pasidaro nebejuokinga.

Pradėkime nuo pradžių.

Kai Tarybų Sąjunga ruošėsi įvesti kariuomenę į Lietuvą, Lietuvos kariuomenės vadas išleido įsakymą, kad Lietuvos kariai nesipriešintų, ir visaip su TSRS kariais sąveikautų. 1940 metais LK buvo užmautos uniformos su tarybinėmis žvaigždėmis – galite nueiti į Karo muziejų, esantį Kaune, ir priklausantį KAM, ir tuo įsitikinti. Tuo pačiu LK rezervui irgi galiojo tas pats įsakymas, kad jie nesipriešina, ir sąveikauja – tą jie ir dare, per daug triukšmo nekėlė, ir pretenzijų nereiškė.

Taigi, Lietuvos kariuomenė buvo inkorporuota į Tarybų Sąjungos kariuomenę, Lietuvos kariai kurie klusniai užsimovė tas uniformas, tapo TSRS kariais.

Pranas Mažeika – nagi to velionio Antano Mažeikos, Jono, kuriam, bežemiui, po mirties nustatyti keli juridiniai faktai, ir jis pripažintas ir tremtiniu, ir 32,78 ha žemės savininku – nors tiek pirmas, tiek antras teismų sprendimai yra nežinia iš kur ištrauktos nesąmonės, – 2 susimokiusių liudytojų melagystės, ir nieko daugiau – buvo Lietuvos kariškis. Taigi, labai aiškus žmogus, kurio asmens kortelė išliko, kaip ir jo visi faktai apie visus jo eitus mokslus: tiek Karo mokykloje, tiek Mokytojų seminarijoje, tiek VDU Medicinos fakultete.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo  teisėja R. Mickevičienė tačiau 1992 12 08 sprendime Lietuvos Respublikos vardu pripažįsta, jog apie tokį garsų asmenį nėra išlikusios informacijos ( LCVA, f. 930, ap. 2M, b.99 F.631, ap.7,6.16972; LKKAS archyvas – tik reikia mokėti skaityti lietuviškai, eini ir skaitai apie Praną Mažeiką…) nusprendžia pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo tenkinti.

Nustatyti juridinį faktą, kad Vytautas Mažeika, Antano su broliu Pranu Mažeika bei tėvais Antanu ir Veronika Mažeikomis 1941 m. birželio 14 d. buvo įtraukti į tremtinų asmenų sąrašą.”

Po šiuo galimai skiedalu (skiediklis tai toks dalykas statyboje, kai pilama į gerą substanciją šiek tiek ją praskiesti – taip ir čia: į tikrus faktus įmiešiama kažkokia nesąmonė, ir gaunasi košė), padėtas parašas, antspaudas, ir nurodyta, kad neapskundus per 10 dienų, ši fantazija įsigalios.

Esu monografijos ir disertacijos autorė. Dviejų magistrinių darbų autorė, ir keliolikos (jau nebesuskaičiuoju – nes rašiau savo malonumui daugelį jų) mokslinių straipsnių autorė.

Man rūpi faktai: taigi, susipažinti su Prano Mažeikos biografija man tetruko 1 minutę – nes archyviniai dokumentai, kurie 1992 metais vykusio teismo metu tikrai buvo prieinami – perkelti jau ir į knygas.

Dabar, susipažinusi su R. Mickevičienės darbo rezultatais – 3 eilučių sprendimu, kuris paneigia visus mokslinius tyrimus, dokumentus, ir faktus, jau visiškai pradedu abejoti karo istorijos mokslu –ar  jis iš viso yra reikalingas: jeigu archyvinius dokumentus galima pakeisti štai tokiomis nutartimis, ir nurodyti, jog jeigu jos nebus apskųstos, tai įsiteisės – tai kam tada reikalingi archyvai ir visos šios knygos, enciklopedijos?

Štai ką rašo apie Praną Mažeiką enciklopedija, išleista apie Lietuvos karininkus (2005 m.):

“Pranas (Francis) Mažeika. Gimė 1918 10 06 Sidorių vnk., Šiaulių vls., Šiaulių aps. Mokėsi Palangoje, 1938 06 19 baigė berniukų g-ją. 1938  07 08 pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1939 09 18 baigus Karo mokyklą (XIV asp laida), suteiktas pėst. ats. jaun. leitenanto laipsnis ir paleistas į pėstininkų karininkų atsargą.”

1939 metais atvyksta TSRS kariuomenė, ir Lietuvos kariškiai ją sveikina, ir visaip, pagal savo karo įsakymą, su jais “draugingai santykiauja”. Smetona irgi pasveikina iš balkonėlio, yra netgi vaizdo įrašas.

Jokių duomenų apie jokias tremtis nėra, nes toliau biografija sako:

“1941 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją.”

Taigi, teisėja nustatinėja Pranui Mažeikai, kuris 1941 metais –-  jis baiginėja mokytojų seminariją, ir turi savo tikslus dirbti ir gyventi Lietuvoje – tremtinio statusą – o jis gal apie tai net nežino! Nors susipažinus su dokumentais, matyti, jog Mikulskio žemę dabar valdo būtent Prano Mažeikos dukra Julitta Utz, tai turbūt viską apie šiuos procesus žinojo…Tik tylėjo, nes buvo JAV aviacijos atsargos majoras…Todėl Lietuvos pilietybės imti negalėjo, kad neprarastų pensijos bei statuso: draudžiama net būnant atsargoje priklausyti kitai valstybei, JAV yra griežti nurodymai.

Žmogus, matome, gabus, ir mokėsi ne tik Mokytojų seminarijoje. Tuo pačiu studijavo VDU – kaip ir kurso draugas bendravardis Pranas Mažeika, garsus krepšininkas, 1937 m. ir 1939 m. Europos čempionatų nugalėtojas, šis Pranas kartu su juo ne tik aspirantūrą baigė Karo mokykloje, bet ir į mediciną kartu įstojo, ir 1939-1944 m. ten mokėsi be pertraukų, nes abudu gavo VDU diplomus ir gydytojų licencijas.

Jeigu, kaip melagingai teigė Juozas Zavadskas pareiškime teismui, Pranas Mažeika būtų slaptęsis iki 1944 m. tai nebūtų turėjęs 40 metų trukusios gydytojo praktikos JAV.

Pranas Mažeika ne šiaip gydytojas – jis Tiubingene Vokietijoje 1945 m. apsigynė disertaciją.

Vokietijoje greičiausiai gimė jo dukra Marija Julitta, ir Alfonsas Mikulskis teisingai kėlė klausimą – kokiu pagrindu jai suteikta Lietuvos pilietybė?

Iš biografijos matyti, jog jokių grėsmių šiam karjerą dariusiam asmeniui nebuvo, ir jis neprivalėjo trauktis iš Lietuvos. Kaip minėjau ankstesniame straipsnyje, nutylima visuomet yra faktai apie žydų žudymus, ir dažnai bandoma atsiplauti su “tremtinio” statusu.

Tačiau šioje byloje klestintį gyvenimą prie visų valdžių turėjusiam Pranui Mažeikai suteikti tremtinio statusą yra kažkoks pasityčiojimas iš Sibiro šaltyje badu mirusių tikrų tremtinių.

Mano prosenelė Anastazija Kubilienė mirė badu Vorkutoje. Ji tremtinė. “Išbuožinta” –  nes turėjo 42 ha žemės. Tėvo pusbrolis Algis Apanavičius sušalo ir mirė 1946 m. prie Laptevų jūros, tais pačiais metais Pranas Mažeika klestėjo Vokietijoje, dirbo gydytoju, gavo algą.

Pranas Mažeika, kuris traukdamasis į Vakarus, su 3 diplomais – karininko, mokytojo ir mediko – dar įgyja ir mokslų daktaro kvalifikaciją.

Tai klestintis žmogus, kuris nuvykęs į JAV taip pat nesnaudžia:  vos atvykęs 1948 metais į JAV, po penkerių metų jis jau gauna mediko licencija, ir verčiasi privačia praktika (tuo tarpu priminsiu, karininkų šeimos, išvežtos į Laptevus, valgo sniegą, mirusių asmenų kūnus, ir miršta badu- kur kenčia šaltyje tikri tremtiniai, o ne įsivaizduojami, kaip teisėjos R. Mickevičienės sukurtieji).

Mediko karjeros jam nebeužtenka – įstoja į JAV karines oro pajėgas, ir tarnauja aviacijoje 1955-1958 m.

Gabus žmogus, įstoja mokytis į JAV karinio oro pajėgų universitetą Montgomeryje, ir įsidarbina mediku karinėje oro pajėgų naikintuvų  bazėje  Spokane, Vašingtono valstijoje.

Suteikiamas majoro laipsnis. Miršta 2010 rugsėjo 18 dieną, pragyvenęs klestintį ir pilną karjeros gyvenimą.

Tačiau viskuo apsirūpinus – keliomis pensijomis, -Lietuvoje parūpo Alfonso Mikulskio mamos žemė. Nors tu ką.

Visus šiuos metus ta Alfonso Mikulskio šeimos žemė nuomojama, ir JAV karinių oro pajėgų majoro dukrai Julitai Utz eina pinigai. Negalėjau pirma patikėti, kad toks klestintis žmogus imtųsi tokių aferų. Tačiau gal kas sukurstė, o gal pats nesuprato ką daro.

Kaip Mažeikos atsirado Jankų (Mikulskių) žemėje?

Pavyko išsiaiškinti, iš kur Mažeikos galėjo apskritai žinoti apie tokį laisvą ir 1992 m. niekieno neprašomą sugrąžinti žemės plotą: ogi besiribojantis žemės plotas Janulaičių susijęs su Mažeikų šeima – nes Veronika Mažeikienė – Janulaitienės sesuo.

Besitvarkydami Janulaičiai žemės dokumentus, turbūt pasisakė giminėms iš JAV, kad yra laisvas sklypas, ir sujungus du sklypus, gautųsi visiškai neblogas 70 hektarų ūkis, iš kurio būtų galima paimti pajamų.

Iš teismo sprendimų – totalių klastočių matome, jog teisėjai tiesiog drebėjo iš baimės: nes joks protingas teisėjas nespręstų bylos, neparašęs bent vienos užklausos į archyvus.

O kaip matome, Prano Mažeikos vardu net atskira byla atskirame karininkų fonde yra – todėl pareiškėjo Juozo Zavadsko fantazijos, surašytos teismui (“neišliko jokių dokumentų”) – iš piršto laužtos nesąmonės, ir teisėja neturėjo tikėti, ir tuo labiau, tvirtinti tokių išsigalvojimų herbiniu Lietuvos Respublikos antspaudu.

Be to epizodas, kad kažkas kažkur pabėgo iš namų ir tūnojo miškelyje kurį laiką, neįrodo jokio trėmimo fakto.

Nes visų pirma, nenurodyta, kur Mažeikos gyveno – Biekšių kaime tikrai negyveno, nes nėra Biekšių kaimo gyventojų sąraše, nėra ir ūkių savininkų sąraše – nors per kitą juridinio fakto bylą su giminaičiu Janulaičiu ir “įrodys”.

“Mokesčius mokėjo iki ateinant sovietams Jankai, nuvalstybino sovietai iš Jankų – o štai po šitiek metų galima ateiti su dviem melagiais liudytojais, ir “nusipirkti” žemę, o teisėjai tvirtina,” – piktinasi tikrasis šios žemės savininkas Alfonsas Mikulskis, dar 2008 m. pateikęs visus dokumentus mamos vardu, tačiau nesulaukęs jokio atsakymo jau 9 metai.

Labai įdomus yra Juozo Zavadsko kliedesys – pasakojimas, apie Prano Mažeikos pasitraukimo į Vakarus priežastis. Prano Mažeikos gyvenimas rodo, jog tai veržlus ir karjeros siekęs žmogus, kuriam Lietuvoje nebeužteko vietos reikštis, ir jis greičiausiai traukėsi į Vakarus, norėdamas siekti karjeros, o ne dėl to, kad “būtų ištremtas” – nes geriausias pavyzdys, jog sovietams būnant Lietuvoje, visus jų buvimo metus –  vienerius metus jis mokėsi dviejuose universitetuose, ir jam nei plaukas nuo galvos nenukrito – o gydytojų, kaip ir mokytojų, labai reikėjo, ir sovietai visų netrėmė būtent dėl šios priežasties.

Neretai kariškiai traukėsi, nes nenorėjo būti inkorporuojami dar kartą į TSRS kariuomenės sudėtį.

Kai kurie buvo susitepę žydų krauju, ir todėl bėgo. O kriminalinės bausmės už žydų žudymą nėra “numatymas tremti”. Jeigu žudė žydus – galėjo numanyt, kad bus sušaudytas. Taip ir reikia rašyti – jeigu buvo tokie faktai, teismui reikia rašyti tiesą, o ne kurti pasakaites apie slaptymąsi miške – geriausiai tą įrodo 2 universitetų diplomai, turbūt miškelyje gauti?

Gėda turi būti tokiems teisėjams, kurie patiki sugertuko lygio prašymukais.

Beje, Juozas Zavadskas teismui nepateikė, kad yra įgijęs teisininko išsilavinimą, nes jis atstovavo Vytautą Mažeiką. Teismai iki 1995 metų iš pareiškėjų reikalavo įrodyti, jog yra teisininkai. Nei vienoje byloje nėra pridėtas joks diplomas. Teisėja R. Mickvičienė padarė ir procesinius pažeidimus, kad apskritai priėmė tokį prašymuką ir jį nagrinėjo.

1992 11 06 Vilniaus 1 apylinkės teisme gautame pareiškime parašyta “Pareiškėjas Juozas Zavadskas” vėliau nubraukta ir parašyta “atstovas”.

Įdomu ir tai, kad Mikulskiai buvo susigiminiavę su Pašiaušės dvarininkais Sinkevičiais: Alfonso Mikulskio teta ištekėjo už dvarininko Sinkevičiaus, Pašiaušės dvaro dokumentuose nurodytas samdinys Antanas Mažeika, Jono.

Štai kaip ir įtariau: bežemiai, benamiai buvo šiais laikais padaryti dvarininkais, o stambūs ūkininkai, dvarininkų giminės – išbuožinti.

Mažeika buvo Mikulskytės – Sinkevičienės samdinys, o ne Mažeikos nusipirko Jankų – Mikulskių žemę, viskas yra sukeista vietomis…

Tai kas valdo Lietuvą?

Beje, ar Teisėjų etikos ir drausmės komisija svarstys kad ir 1992 12 08 metais atliktą pažeidimą, kuris yra ant nusikaltimo ribos?

Juk jokio trėmimo fakto Pranui Mažeikai nustatyti neįmanoma, nes jis viešai, nesislapstydamas mokėsi, dirbo, o iš Lietuvos išvyko kaip matyti iš biografijos, nes gavo pasiūlymą mokytis Tiubingeno universitete, gintis disertaciją,  taip pat gavo darbą vietos ligoninėje.

Jis ne pabėgėlių stovykloje gyveno, kaip kiti besitraukiantys į Vakarus. Jis darė karjerą.

Teisėjai privalo įsitikinti pateikiamų pareiškimukų pagristumu, nes melas ir dar sutirštėjęs ir po daugelio metų išlenda.

Pareiškimuke nenurodyta, kad Alfonsas Janulaitis jokiame Mažeikų ūkyje nedirbo, nes turėjo iki kaklo darbo savo tėvų ūkyje, nes Jankų kaimynai turėjo dar daugiau žemės – tai 37 hektarus.

Istorija apie neeilinę klastotę prasidėjo po to, kai Alfonsas Mikulskis per teismus 2009 metais sužinojo, kad kažkoks Juozas Zavadskas per teismus įrodė, jog Antanas Mažeika 1936 metais nusipirko Jankų ūkį iš 1927 metais mirusio Liudo Jankaus, su kuriuos pirkimo – pardavimo sutartį greičiausiai formino spiritizmo seanso metu – nes neva neišliko įrašai, nors visa Biekšių žemės byla gražiausiai per visus karus išlikusi, su paskutiniu notaro įrašu, datuojamu 1935 m.- kad žemė priklauso nuosavybės teise Jankų šeimai…

Turbūt kapinėse arba spiritizmo seanso metu pirkimo sandoris buvo surašytas, o dvasios parašas matyt ir neišliko…Tačiau ir šį “aktą” teismuose Juozui Zavadskui pavyko įrodyti…

Juokai juokais – tačiau Jankų ūkis buvo prižiūrėtas, nes Pašiaušės dvaro savininkai irgi buvo Jankų giminaičiai, ir kaip sako A. Mikulskis, tarkime, jeigu ir būtų kas nors blogai su tuo ūkiu, kaip vėliau pakeitęs parodymus melavo Janulaitis, šmeiždamas Jankus apie tariamas varžytynes – tai būtų pasirūpinęs dvarininkai bajorai Sinkevičiai (Mikulskiai). Jeigu esą kelis parduotuves turintys turtingi jo tėvai neva nesirūpino dėl kažkokių priežasčių – tik kokių- šmeižikai liudytojai nenurodė. Gal ir dirbo Jankų ųkyje Janulaičiai kaip samdiniai arba pagalbininkai, tai nėra mnelagingas liudijimas, tik kodėl naudojamas iškraipant nuosavybės santykius – kurie iš tikrųjų yra Jankų, o ne apsimelavusių Mažeikų – pusėje.Be to, nor sir žemė buivo įregistruota 2 suklastotų teismų sprendimų pagalba, tai nuosavybės fakto Marytei Utz nesukūrė – nes jos tėvas ar senelis niekada šios žemės nevaldė. Žmonės turi suvokti, jog neteisėta registracija nesukuria subjektinių teisių – nors ir yra atlikta 8 tariami juridiniai veiksmai. Turi būti žiūrima pati pradžia – tai juridinis pagrindas. Tokio pagrindo – nėra, o juridinių faktų bylos – melagingos, iš piršto laužtos, prisapnuotos, prikurtos, ir priliudytos net nemąstant, jog po kažkiek metų viskas bus išaiškinta.

Kai ubagui suteikiamas valdžios arba šturvalo vairas, štai kas atsitinka: susikeičia dėmenys vietomis – dvarininkas išsiunčiamas šunims šėko pjauti, o iš už Atlanto Biekšių žemes valdo kažkokia Marija Julitta Utz, kuri beje pirko žemę iš dėdės Vytauto Mažeikos, nes tėvo Prano Mažeikos vardu susitvarkyti tiesiai Jankų nuosavybę nepavyko.

Kaip įtariu, tas Vytautas Mažeika galėjo ir nežinoti, kad jo vardu yra daromos aferos, nes viskas buvo reikalinga JAV atsargos majorui Pranui Mažeikai. Visus sandorius atlikinėja ne patys sandorių autoriai, bet įgaliotieji asmenys. Ir dabar Alfonso Mikulskio žemę Prano Mažeikos dukra įgaliojusi parduoti, ir net pinigus pasiimti savo nuožiūra, įgaliojimas rašytas Čikagoje, niekas jo nepatvirtinęs, pati tik pareiškėja pasirašiusi – štai ir užtenka tokio raštelio, jeigu esi JAV oro pajėgų majoro dukra, ir Lietuvos teismams viskas tinka…

Vieno dalyko niekaip nesuprantu:

kam Pranui Mažeikai ta žemė, jeigu jo gyvenimas – ir laimingas, ir turtingas ir visoks koks?

Mano versija būtų tokia: ne žemėje čia buvo esmė, o savo biografijos “atplovime”. Kažkas toje biografijoje nebuvo tvarkoje, ir būtinai reikėjo kad ir kreivai pasidaryti “tremtinio statusą”.

Kaip pasakojo man viena mokslininkė  (Rūta Puišytė), jog buvo 1990 metais atvejų, kai statė paminklus kaimuose tremtiniams ir įrašydavo žydšaudžių pavardes.

Rokiškio rajone žmonės pasipriešino, ir pareikalavo išimti kai kurias pavardes iš sąrašų paminkluose: nurodė, jog tai ne tremtiniai, o kriminaliniai nusikaltėliai, prisidėję prie žydų šaudymo…Rokiškio rajone paminklai buvo pašalinti, ir sugrąžinti tik ištaisius tremtinių sąrašus – pašalinus žydų žudikų pavardes…

Marija Julita Utz tad galėtų atsakyti – kam jai, gyvenančiai JAV, reikalinga buvo visa šita žemgrobystės afera? Ar daug pinigų gavo, galimai apgrobusi Alfonsą Mikulską ir nusipirkusi žemę iš savo tėvo brolio?

O kodėl gi tėvas nesitvarkė žemės – ar ne dėl to, kad JAV pilietis buvo?

O pati kodėl nėjo ieškoti “senelių žemės”?

Daug klausimų šioje byloje, tik viena aišku, kad dar daug ko ir nežinome: kodėl šitaip keistai vyko žemės (ne) grąžinimo procesas, ir kurių galų klestinčiam JAV karinių oro pajėgų majorui Pranui Mažeikai ta nelaiminga 1927 metais mirusio Liudo Jankaus žemė, kurią jo tėvas neva nusipirko iš velionio 1936 metais…Dokumentai neišliko, nes Liudas Jankus jau 9 metai kaip kapinėse gulėjo, logiška.

Beje, pagaliau aiškėja, jog Mažeikos gimę Sidorių vienkiemyje: vadinasi, turi būti kažkur jų sodybos vieta, ir bažnytinės metrikos. Iki šiol visose bylose viskas įrodinėjama tik “juridinio fakto pagalba”.

Labai įdomu būtų pamatyti dokumentus: juk kažkuo remiantis žmonės tarpukariu turėjo vidaus pasus, be to, tarnavimas kariuomenėje reiškė, jog egzistuoja detali karininko asmens kortelė, kur surašyti visi asmens ir šeimos duomenys…

Apie tai teisėja R. Mickevičienė net nesusimąstė.

Beje, minėta teisėja ir dabar dirba teismų sistemoje: netgi pačiame Lietuvos Apeliaciniame teisme, teisia nusikaltusius, sprendžia žmonių likimus.

Gimimo metai ir vieta 1952 m. Šilutės r.

Išsilavinimas 1979 m. Vilniaus universitetas. Teisininko kvalifikacija.

Teisinio darbo patirtis 1974-10–1980-05 Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismas, teismo vykdytoja, konsultantė, vyresn. teismo vykdytoja

1980-06–1995-01 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, teisėja, nuo 1992-06 šio teismo pirmininko pavaduotoja

1995-01–1996-10 Vilniaus apygardos teismas, teisėja

1996-10–iki šiol Lietuvos apeliacinis teismas, teisėja

2008-09–2011-10 Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija, narė

2011-11–iki šiol Pretendentų į teisėjus atrankos komisija, narė

Kalbos Anglų, rusų

Atrinkinėja teisėjus!

Tačiau pati 1992 12 08 pademonstravo, jog tam, kad priimtum sprendimą Lietuvos Respublikos vardu, ir vėliau leistum pavogti iš tikrųjų savininkų 32,78 hektaro žemės, jokių- nei teisės, nei apskritai, skaitymo gebėjimų turėti NEREIKIA.

Galima kažką už akių paversti tremtiniu.

Beje, nuo kada galima į teismo sprendimą įrašyti asmenis, kurie net nepakviesti į teismo salę? Tai vadinamasis „absoliutus sprendimų negaliojimo pagrindas“ – sukurti teises ir pareigas asmeniui, apie ką jis net nežino. Klestintis karjerą daręs medikas, kuris sąmoningai išvyko mokytis ir dirbti į Tiunbingeną 1944 m. paverčiamas tremtiniu, Vokietija sulyginama su Sibiru.

Štai teisėja R. Mickievičienė JAV karinių oro pajėgų majorui Pranui Mažeikai nustatė, kad jis tremtinys.

Tačiau jis būti tremtiniu negalėjo, nes niekas jo netrėmė – ir jokiame miškelyje jis nesislapstė, nes mokėsi dviejose aukštosiose mokyklose. Dar ir disertacijos projektą rašė, ir tikrai ne miškelyje…

Nuo jokių sovietų nebėgo, nes išvyko mokytis ir dirbti į Tiubingeną.

Tačiau teisėja R. Mickevičienė per tokias ir panašias bylas pasidariusi karjerą šiuo metu sėdi ne kur kitur, o Lietuvos Apeliaciniame teisme. Ir dar teisėjus mums atrinkinėja.

http://www.legacy.com/obituaries/chicagotribune/obituary.aspx?pid=145554125

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s