Archive for June, 2017

Image result for kazimieras juraitis

Nuotr. Ko siekia gretos? Pinigų, aišku. Ko gi daugiau. 

Seimo rinkimai yra toks lakmuso popierėlis, kuris apnuogina viską.

Štai didysis kovotojas ir Vytauto Landsbergio artimiausias kaimynas per tvorą Žvėryne Kazimieras Juraitis Seimo rinkimuose nurodė, jog turi 7 vaikus, o per mestus uždirba net 2,26 euro.

Šaipėsi net Andrius Tapinas.

Tačiau didžiausias bajeris buvo, jog Kazimietas Juraitis pasirodo kadaise susiklastojęs pasą, su Jokšos pavarde galimai banditavo Vokietijoje.

Ką ten veikti darbo draudimo metais? Tik vogti.

Labai didžiuodamasis gyrėsi debatų laidoje, ir dar labiau pūtėsi, kad rusai identifikavo, kad jis klastotojas – nusikaltėlis, tačiau jis labai tuo didžiuojasi.

Čia toks veikėjas neva turėjo pademonstruoti “opozicinę mintį”.

Įdomu, ar Vytautas Landsbergis, šiojo opozicionieriaus kaimynas per tvorą, nelaiko jį už savo asmens sargybinį – juk iš kažko Kaziukas gyvena. O gal – būkime biedni bet teisingi – jis pajamas gauna Jokšos vardu? Juk paso istorijos pabaigos ir nežinome – gal prasitęsė nelemtą Jokšos pasą, ir gauna kokią nors kad ir Rusijos pensiją?

Juk niekas netiki, kad Kaziukas gyvena iš nepilnų 2,5 euro per metus…Dargi važinėdamas po įvairiausius renginius visoje Lietuvoje, ir filmuodamas visur kur tik įmanoma.

Advertisements

Puteikis girtas

Nuotr. Liūdnai pagarsėjęs kadaise girtuoklis Naglis Puteikis dabar abstinentas. O jo patarėja Rūta Zabielienė netgi Verygai patarinėja. Dabar jau daugiau negu 200 eurų uždirba.

Rinkimai jau praūžė, nelaimėję asmenys įsitaisė Seime, ir dabar jau gali nebe badauti.

Kalbu apie amžinai kovojančią Rūtą Zabielienę.

Ji įjo į rinkimus aišku dėl ko – nes neprasimaitino. Norėjo 10 kartų didesnės algos.

Savo deklaracijoje nurodo, jog per metus gavo vos 2500 eurų pajamų – vadinasi, per mėnesį gyveno iš maždaug 200 eurų. O remiantis vienos bylos medžiaga, dar ir Kauno rajono girtuoklius pašefuodavo – tai visai mažai turėdavo likti.

Todėl ir ėjo į Seimą. Ir pateko – dabar ne tik 200 eurų iš Naglio Puteikio už gražias akis gauna: tapo konkurento Aurelijaus Verygos patarėja.

Kadangi dabar jau pavalgiusi, nebe tokia pikta, tai ir po kaimus nebeslankioja, ir žmonių nebegąsdina.

Nepavalgęs žmogus piktas ir kerštingas. Visiems neprivalgiusiems reikia kloti kelią į Seimą, kad nebebūtų tokie pikti.

tai Rūtą Zabielienę etatas ar pusantro neutralizavo – niekur jos nebesigirdi, soti ir patenkinta. Kaip Aurelijus Veryga, kuriam ji patarinėja kaip kovoti prieš cukrų, druską ir alų. Ne samagoną – nes taškas matosi Rūtelei iš jos sklypelio. Taškai tegul lieka. Tiek to. Patarinėja prieš alų ir vyną kovot, kuo aršiau. Nes taip reikia.

METINĖS PAJAMŲ MOKESČIO DEKLARACIJOS GPM308 FORMOS PAGRINDINIŲ DUOMENŲ IŠRAŠAS
GPM308 formos deklaracijos:
Gautų pajamų suma
(GPM308 formos 12, 13, 13A, 14, 20 laukelių ir GPM308 formos V priedo V13 laukelių suma)
2521,42 Eur
Išskaičiuota (sumokėta) pajamų mokesčio suma
(GPM308 formos 26 laukelis)

 

60 Eur

http://www.vrk.lt/2016-seimo/kandidatai?srcUrl=/rinkimai/102/rnk426/kandidatai/lrsKandidatasTurtas_rkndId-1104524.html

The Calabrian mafia has infiltrated one of the largest migrant centers in Italy and stolen millions in state funds, Italian authorities claim. The police arrested scores of suspects, including a Catholic priest.

Italien Sicherheit in Rom (Getty Images/AFP/A. Solaro)

DW RECOMMENDS

Italian police have carried out a swoop on gambling companies run by the ‘Ndrangheta mafia, both in Italy and abroad. The organization, from southern Italy, has seen its power grow in recent years, spreading north. (22.07.2015)

Over 500 agents took part in the overnight raids that saw 68 people arrested in Calabria, officials said on Monday. The crackdown targeted the suspected members of the Arena crime clan, part of the powerful ‘Ndrangheta mafia organization in southern Italy.

According to the investigators, the suspects infiltrated the large migrant reception center at Isola di Capo Rizzuto and siphoned off state funds through the complex, which is linked to a Catholic charity. The local priest Edoardo Scordio was also among the suspects.

“Some 32 million euros ($35 million) went straight into the clan’s pocket,” assistant prosecutor Vincenzo Luberto said. He added an accusation that Father Scordio had received 150,000 euros for offering “spiritual guidance” to the migrants.

‘Money printing’ through migrant center

Authorities believe that the Calabrian-based Arena clan has controlled the center for over a decade. The camp’s management allegedly fixed contracts for providing food to the migrants and withheld tax payments, according to the Italian newspaper La Repubblica.

The Mafiosi reportedly set up the scheme with the help of Leonardo Sacco, the local head of the Roman Catholic Misericordia association, which is officially in charge of the Sant’Anna Cara facility.

“The Cara of Isola Capo Rizzuto had become a money-printing operation for organized crime thanks to the complicity of those who ran the center,” said head of the Italian parliament’s anti-mafia commission, Rosy Bindi.

Karte Isola di Capo Rizzuto Italien ENG

Through the center in Calabria, the mafia also made connections with two other facilities and the reception center on the Mediterranean island of Lampedusa. Commenting on the Monday arrests, Italy’s anti-graft chief Raffaele Cantone said that the mafia infiltration was “just the tip of the iceberg, and certainly not a one-off case.”

Paying for ‘ghost’ migrants

Authorities have long suspected wrongdoing in the Isola Capo Rizzuto camp, which at one time held 1,500 migrants from across the Mediterranean. An inspection in 2013 revealed that refugees were eating small portions of expired food, and that the center was illegally hosting 70 unaccompanied minors in aircraft hangars where there were only two toilets.

A year later, the local prefecture hinted that the number of people in the center might be exaggerated, with management taking money from the state for “ghost” migrants. In 2015, Italy’s L’Espresso magazine reported that the managers were stealing funds and making money by starving migrants.

“If the organisation was supposed to provide 500 meals, it provided 300 and the rest went hungry,” well-known anti-mafia prosecutor Nicola Gratteri said.

The Calabrian-based ‘Ndrangheta syndicate is believed to be the most powerful criminal group in Italy and one of Europe’s biggest cocaine importers.

Watch video05:52

Italy: The heart of the Mafia

dj/jm (Reuters, AFP, epd)

http://www.dw.com/en/italy-busts-mafia-operation-in-large-migrant-center-in-calabria/a-38847762

Flag of Guernsey

Nuotr. Guernsey valstybėlės vėliava

“Lithuania” means the Republic of Lithuania and, when used in a geographical
sense, means the territory under its sovereignty and other areas over which the
Republic of Lithuania exercises sovereign rights or jurisdiction in accordance with
international law”.

https://www.gov.gg/CHttpHandler.ashx?id=83317&p=0

Tai kur ta mūsų kita teritorija, kuri mums priklauso pagal tarptautinę teisę?

Kokias žemes esame atgavę, ir to nežinome?

Gal kur Afrikoje, ar Mėnulyje?

Ir iš kur tas toks užsidegimas kariauti Ukrainoje – gal gabalas Donbaso jau mūsų?

10 straipsnis
Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.
Valstybės sienos gali būti keičiamos tik Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai ją ratifikuoja 4/5 visų Seimo

Jeigu taip atsitiktų, jog Lietuva susijungė nors su gabalu Ukrainos, tai prieštarauja konstituciniam įstatymui dėl nesijungimo į SSRS darinius. Konstitucijos pažeidimas. Tikėkimės, kad Lietuvos Dalia mums nupirko Afrikoje kokią nors dykumą.

 

Palaimintojo Teofilijaus  šventėje D. Grybauskaitė praleido progą patylėti

 

Kaip tarybiniais metais jokia šventė nevykdavo be apsamanojusių partijos sekretorių, taip ir dabar niekas nepasikeitė. Tik buvę komunistai persivadino kitaip – viena jų netgi „valstybės vadove“. Bet viduje įsiūto raudono skuduro juk neišsioperavo.

Daliai Grybauskaitei iki palaimintojo Teofilijaus Matulionio labai toli.

Buvusi komunistė – kolaborantė. Kolaboravo netgi po Nepriklausomybės atkūrimo – 1990 06 30 gavo algą iš TSRS komunistų partijos, už darbą partinėje mokykloje (komunizmą aišku dėstė toje mokykloje, o ne religiją. Ji pati teigia nieko nedėsčiusi, buvo „atsakinga sekretorė“, na, maždaug, trečias žmogus mokykloje.Koks skirtumas.)

Palaimintasis Teofilijus jokiomis aplinkybėmis nesutiko kolaboruoti, ir išduoti Jėzų.

Buvo tvirtas nuomonėje. Jeigu Dalia Grybauskaitė nesuvokia, kad ji kursto ir palaiko bei skatina pilietinį karą Ukrainoje, tai Teofilijus Matulionis viešu raštu atsiribojo tiek pats, tiek atribojo Lietuvos Katalikų bažnyčią (Vatikanas jį laikė Nr. 1 – faktine Lietuvos Katalikų bažnyčios galva – nors jokia spauda nepripažįsta, ir apie šį palaimintąjį neteko niekam girdėti iki šios šventės) nuo miško brolių judėjimo.

Jis motyvavo, ir tą išreiškė tarybinei valdžiai, jog Bažnyčia ir partizaninis judėjimas neturi nieko bendro.

Savo pasirinkimą motyvavo, jog miško brolių judėjimas prieštarauja 10 Dievo įsakymų (konkrečiai „nežudyk“). Taip pat matė partizaniniame judėjime galimybę susidoroti su Bažnyčia – jeigu tik kas iš kunigų ar tikinčiųjų palaikys. (O juk taip ir buvo – gyvuliniais vagonais vėliau išvežė ištisus kaimus už „palaikymą partizanams“ – mano pačios prosenelė Antazija, jau senutė, buvo išvežta į Vorkutą, o močiutei pavyko pabėgti.)

Toks arkivyskupas (Kaišiadoryse palaimino patį popiežių) negalėjo ir negali būti laikomas kelrode žvaigžde dabar Lietuvoje įsigalėjusios represinės ir karinės chuntos vadovybės, kuri kursto ir palaiko karą.

Dabartinė valdžia, kurią sudaro komunistų partijos ir KGB likučiai, palaiko ir kursto Ukrainos, taip pat ir Sirijos karą, remia pabėgėlius, nes dalis jų yra ISIS kovotojai, kurie randa čia jaukų prieglobstį bei karinę poziciją „būsimam karui“ su Rusija.

Tačiau Teofilijus Matulionis nepritartų šiai Dalios Grybauskaitės keliamai isterijai.

Palaimintasis Teofilijus visa širdimi mylėjo Rusiją, ir veržėsi į ją grįžti misijoms tęsti  – ir ilgėjosi jam mielos Rusijos visą savo gyvenimą.

Koncekruotas vyskupu būtent Rusijoje. Mūsų taip garsiai privatizuojamas Teofilijus visų pirma yra Rusijos šventasis.

Maskvos arkivyskupija vyskupui  Antanui Maleckiui, kuris ir paskyrė T. Matulionį Rusijos Katalikų bažnyčios vyskupu – 2003 m. pradėjo beatifikacijos procesą, dėl akivaizdžių šventumo įrodymų.

Dalia Grybauskaitė vadina Rusiją teroristine valstybe, tačiau šios valstybės atstovai labai drąsiai iškėlė savo mylimos valstybės vėliavą – šią šalį, priminsiu, mylėjo ir saugojo palaimintasis Teofilijus Matulionis (jis buvo ir Rusijos piliečiu), kuriam skaudėjo širdį dėl joje plintančio ateizmo, ir komunizmo įsisiautėjimo – ir nepaleido Rusijos vėliavos per visą beatifikacijos Mišių ceremoniją. Likimo pokštas – tačiau Daliai Grybauskaitei įsiterpus į šv. Mišių pabaigą – priminsiu, Teofilijus buvo kankinamas būtent komunistų – jai prieš akis buvo iškelta Rusijos vėliava. Teofilijaus švnetėje Dalia Grybauskaitė bei su nuskalbtomis uniformomis pasirodę Lietuvos kariai neturėjo jurisdikcijos tyčiotis iš Rusijos, ir liepti patraukti kaimyninės šalies, kurią taip mylėjo palaimintasis, vėliavą.

„Mano širdis veržiasi į Leningradą, ten mano kaimenė“ – rašė laiškuose palaimintasis Teofilijus.

Ar žinojo  Dalia Grybauskaitė, jog Lietuvos ir Rusijos šventasis Sankt Peterburge suprojektavo ir pastatė bažnyčią?

Ar žinojo karo šauklė ir kurstytoja, kad palaimintasis Teofilijus meldė lietuviams ir lenkams, melsdamasis Čenstakovoje – santarvės – nes per susiskaldymus galimas tautos ir tautų naikinimas? Jis matė, jog tautos labai artimos per tikėjimą, ir prašė Dievo ir Mergelės Marijos palaimos šioms supriešintoms tautoms.

Palaimintasis Teofilijus vykdė ir Fatimos 1917 m.  apsireiškimo žinią – ten pasakyta, jog pasaulis bus išgelbėtas – jeigu Rusija atsivers. Jis dirbo būtent Rusijoje, ir priešinosi ateizmo marui: dirbo pasaulio gelbėjimo darbą.

Grybauskaitinėje – lansdberginėje Lietuvoje mes net kapų tvarkymo (šiaip jau – religines) akcijas paverčiame politiniu įvykiu, todėl Rusijoje „misija – Sibiras“ sekama, ir stebima – nors kapų tvarkymas visų pirma turėtų būti tikėjimo aktas.

Rusų tautybės žmonių per komunizmo siautėjimą ištremta virš 2 milijonų („Rusijos agentu“ įtarinėtas Viktoras Uspaskichas – iš tremtinių šeimos: tremtinių kaime pastatė skulptūras lietuviams tremtiniams) – jie tose pačiose bekraštėse platybėse kentėjo su lietuviais. „Komjaunimo tiesa“, kuri netikrina istorinių faktų, paskelbė, jog palaimintąjį Matulionį – kuris mylėjo Rusiją – nukankino rusai.

Tačiau Šeduvoje jų nebuvo, o ir seselė, kuri suleido mirtiną dozę nuodų – pagal KGB pasiklausymo medžiagą – kalbėjo lietuviškai. Ir KGB‘istai čia buvo lietuviški.

Jeigu Dalia Grybauskaitė būtų pasidomėjusi, yra viena labai įdomi detalė. Palaimintasis Teofilijus iš Rusijos kalėjimo buvo išgelbėtas pirmą kartą, pasikeičiant Lietuvai kaliniais. Buvo sukeistas konkrečiai kartu su kitais kunigais į Antaną Sniečkų ir kitus pogrindinkus. Jų akys vienoje geležinkelio stotyje susitiko, ir vyskupas nepaliovė melstis už šio aršaus pogrindininko atsivertimą. (Teofilijaus kn. 37 psl.)

Antanas Sniečkus, atrodo, irgi nepamiršo, kieno dėka neturi šalti Lietuvos konclageryje (sunkiųjų darbų kalėjime pogrindininkai, komunistai neatlaikydavo, numirdavo), ir vėliau, nuo 1955 metų, ieškojo sovietų ištremto Teofilijaus Matulionio, bei išgelbėjo jį nuo mirties kalėjime – Antano Sniečkaus pastangomis Vladimiro kalėjime nuo 1946 m. kalintis  Teofilijus perkeltas į Invalidų namus, vėliau 1956 m. po Stalino mirties paleistas į Lietuvą. (Teofilijaus kn., 99 psl.)

Antaną Sniečkų greičiausiai vedė panašių šventųjų pavyzdžiai, ir jis gelbėjo vaikus iš Arkties – jam kartu su Justu Paleckiu pavyko išgelbėti 200 vaikų iš bekraščių Arkties sniegynų (šie vaikai buvo Lietuvos politinio elito atžalos, 1941 06 14 trėmimo), kol tarybų valdžia jiems uždraudė (tai detaliai aprašyta tremtinio, advokato Toliušio knygoje „Mano kalėjimai“, psl. 240-241). Juk turėjo būti šventojo pavyzdys, kuris vedė. Apie tai Dalia Grybauskaitė, perkeitusi kepurę ir esanti „disidente“ nekalbės – koks buvo sudėtingas laikotarpis,  ir kokiu būdu buvo gelbėjami žmonės ir pati Lietuva. Ji pasirinko, kaip ir garsusis „Dėdulė“ – paprastesnį – kolaboravimo – būdą. Ir ne išimtis jos pozicija dabar: labai naudinga tiek finansiškai, tiek geopolitiškai Ukrainos naikinimas – Dalia Grybauskaitė tam pritaria, tačiau visur mosikuoja Lietuvos vėliava. Ar lietuviai, kuriems pavyzdys yra palaimintieji Jurgis Matulaitis ir Teofilijus Matulionis, nori griauti, o ne statyti? Akivaizdu, jog D. Grybauskaitė Tautos nuomonės neatsiklausė.

Kai burnoje vis prasiveržia neapykanta rusams – deja, labai gaila, kad turime tokią nediplomatišką, neraštingą, ir pilną neapykantos valstybės vadovę.

Ką jai patartų palaimintasis Teofilijus Matulionis?

„Nuvyk į Rusiją, į ją visą gyvenimą veržėsi mano širdis…Ten mano avidė ir mano kaimenė“.

Žiauru girdėti šiuos žodžius iš savo šventojo!

Bet kaip jis rašė savo laiškuose – Dievui labiausiai nepatinka tas bukas susiskirstymas tautomis. Jis neskirsto – jis vienija.

Ne veltui šį palaimintąjį mėgo unitai (graikų apeigų katalikai) – padovanojo jam ikoną. Ukrainoje paplitęs unitizmas turėjo vienyti lietuvius su rusais, katalikus su stačiatikiais. Tačiau šiuo metu, išdavus visus LDK ir bendrakaimynystės idealus, Lietuvos elitas, išduodamas palaimintųjų ne tik Teofilijaus – bet ir Jurgio Matulaičio idealus, niokoja ir griauna Lietuvą (pastarieji kūrė ir statė – kūrė vienuolynus, šalpos sistemas, palaikė varguolius ), bei išveža resursus iš Lietuvos karui Ukrainoje palaikyti (ištaškė netgi Vyriausybės rezervo paskutinius tūkstančius – nors Lietuvoje Sodra turi kelių mlrd. Eurų skolą) – net aršusis pogrindininkas Antanas Sniečkus Kremliuje meluodavo apie „karvių kanopų“ ligas, kad tik nereikėtų išvežti „normų“ ir apiplėšti Lietuvos.

Teofilijus rūpinosi ir šventosios Faustinos, kuri apreiškimus gavo Vilniuje, įprasminimu – turėjo Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopiją, o originalo kopija neretai pradedama laikyti antruoju originalu. Tačiau šv. Faustinos Lietuva iki šios dienos nesugeba panaudoti minimaliai kaip turizmo įrankio, ką jau kalbėti apie dvasinę žinią. Antrasis originalas – ideali Faustinos nurodymu tapyta paveikslo kopija – yra saugoma Kaišiadoryse. Tikėtina, jog Kaišiadorių šventikai išnaudos kiekvieną tikėjimo įprasminimo aplinkybę, ir Teofilijaus Matulionio palaikų buvimo vieta – Kaišiadorys, taps nauju dvasiniu Lietuvos centru, kur plūs maldininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio.

Lietuvoje juk niekada nebuvo sakoma, kas atrado, paskyrė ir konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių – ogi T. Matulionis, kuris gavo slapta susirašinėdamas Vatikano pritarimą. Teofilijų sekė net 11 KGB agentų – tačiau jis vis tiek sugebėjo susirašinėti su savo tiesioginiu viršininku – Romos popiežiumi.

Nors jo paskutinės tremties – Šeduvos – buveinė buvo apkaišiota pasiklausymo įranga – jis sugebėjo pasikalbėti su atvykusiais žmonėmis, susirašinėdamas rašteliais arba pasigarsindamas radijo aparatą. Šiuo adresu gavo netgi kvietimą atvykti į Vatikano II surinkinkimą. Nespėjo – buvo nužudytas.

Teofilijus Matulionis Vatikano buvo laikomas Katalikų Bažnyčios aukščiausiu hierarchu Lietuvoje – bet mes, lietuviai to iki vakar net nežinojome. Juk miško brolių palikuonių formuojamose knygose niekas nesugeba išstenėti arkivyskupo,  kuris nepalaikė žudymo judėjimo,- nes tai prieštaravo Kristaus mokymui – vardo.

Nenustebsiu, jog šventuoju Teofilijus bus paskelbtas Maskvos („teroristinės Rusijos“) arkivyskupijos pastangomis, kai pasistūmės palaimintuoju skelbimo vyskupo Antano Maleckio (1861-1935) procedūra. Tik ar sugebės Dalia Grybauskaitė stovėti šalia nekenčiamo Vladimiro Putino? Nemanau. Beje, kodėl į Rusijos vyskupo Teofilijaus Matulionio šventę nepakviesti Rusijos politinės valdžios atstovai – ar Daukantynės dvaras visiškai nesigaudo geopolitikoje, ir nesuvokia, koks šansas per palaimintąjį T.Matulionį buvo susitaikyti su kaimynais? Bent pabandyti tai pradėti daryti – juk politologas Vitkus, dar 2006 metais parašė monografiją, kurioje nurodė, jog geri santykiai su Rusija yra buvęs, tačiau jau prarastas šansas.

Tokios šventės galėtų būti ir šansas peržiūrėti Lietuvos religinę politiką – ar tikrai Lietuva yra patraukli valstybė piligrimams? Ar išnaudojamos visos galimybės? Deja.

Neįgyvendintas palaimintojo Teofilijaus dar 1937 metais rašytas kvietimas Šiluvoje sutvarkyti aplinką, ir pastatyti viešbutį – kad piligrimai turėtų kur apsistoti. Kol kas patalpa apsistoti įrengta tik „saviems“ – tai tiems jaunuoliams, kurie glaudžiau negu vidutinis katalikas bendrauja su Lietuvos Katalikų bažnyčia – tačiau toks dalykas yra labiau sektoms būdingas, o ne tradicinei bažnyčiai.

Lietuva tebelikusi atšiauria dvasine provincija, kurioje ir šiandien palaimintasis Teofilijus turėtų misijų iki kaklo.

Net į Katedros aikštėje vykusią šventę susirinko trigubai mažiau žmonių, negu ateina paspoksoti į kokį Tapiną ar Užkalnį. Laimė, kad šventės dalyviais netikėtai tapo gausiai kavines nugulę miesto svečiai – tiesiog iš lauko kavinių labai gerai matėsi ir girdėjosi šventė, todėl žmonės, nors ir pasyviai, bet tapo beatifikacijos paskelbimo dalyviais.

Palyginus, žmonės labiau veržėsi palaikyti alkoholio pramonę  koncerte prie Seimo, ar „Laisvės piknike“ „pasitūsinti“ su kolaboranto, komunisto Tapino sūnumi, bei ta pačia raudonąja Dalia.

Tačiau šį netikėjimo aktą kompensavo piligrimai iš visos Lietuvos, susirinkę su gera nuotaika, kėdutėmis, sumuštiniais. Kas neturėjo pasiėmęs maisto, ar norėjo rimčiau pavalgyti, pasklido po senamiesčio užeigėles. Teko užeiti į vieną senamiesčio kavinę pavalgyti – barmenai (jauni žmonės) negalėjo dirbti, buvo įsmeigę akis į televizijos ekraną, ir visa širdimi troško būti Katedros aikštėje, gaudė kiekvieną naujieną iš šventės. „Kaip norėčiau ten būti – būtinai nubėgsiu nors kelioms minutėms,“ – prisipažino barmenas – kavinės savininkas.

Yra gražių išimčių – tik tiek, kad šio restorano savininkai yra tikintys, taip išauklėję ir vaikus, tokį formuoja ir darbo kolektyvą (kavinės pavadinimas „Būsi trečias“, Totorių gatvėje. Žinau šią kavinę, nes jai atstovauja redakcijos draugas adv. A. Novikovas, kuriam teko vesti kelias  bylas, kuriose buvo bandoma uždrausti naudotis kavine, nes neva kai kurie kavinės kambariai neturi alkoholio licencijos – virtuvėje ir pagrindinėje patalpoje licencija galioja, o antroje klientų patalpoje – nebe, nes neva adresas kitas.) Įdomu ir tai, jog ši kavinė pasiruošė piligrimams – sekmadienį padarė dienos pietų pasiūlymus, ir tikėjo, kad kas nors vis tiek ateis pavalgyti.

Daugelis vilniečių, toks įspūdis, pasinaudojo proga nesudalyvauti nei Jaunimo dienose, apie kurias nebuvo beveik jokios informacijos, nei Teofilijaus šventėje.  Nekritikuoju ateizmu sergančių žmonių – tik ta menka kaimenė rodo mūsų Lietuvos tragediją: kad dvasinis penas nebelaikomas turtu, visą laiką mus pasitinka šaukiniai apie vartojimą, apie naujas mašinas ir naujus butus, ir vis augančių palūkanų paskolas (nors net bankai Lietuvai nepriklauso – todėl mūsų kišami pinigai mums nesugrįžta) tuo pačiu nepamirštant pridurti, jog labai reikia padėti kariaujančiai Ukrainai – na, pilieti, būk maloningas, nupirk vieną kitą ginklą Ukrainai išsišaudyti. Ir yra kas perka.

Tai rodo Lietuvos – griūvančios ir eižėjančios – problemą.

Ir teisingai sakė Vatikano atstovas – kad gal šitas palaimintasis padės išspręsti problemas, sustabdyti nelaimes, atvers Lietuvą.

Lietuva yra didelėje nelaimėje – susipykusi su visais savo kaimynais (net su lenkais), turi raudoną valstybės vadovę, kuri nemoka žegnotis, nors vaikystėje lyg ir ėjo Komunijos. Visiškai nemoka diplomatinės kalbos, bei net spiginant karščiausiai vasaros saulei, vilki Stalino bei kitų komunistinių valstybių vadovų tipo surdutą, tuo pabrėždama savo represinį, diktatorinį valdymo stilių.

Lietuvoje skatinama ir kurstoma pritarti žudynėms, jas palaikyti, atvirai veikia ginklams paramą renkantis Jonas Ohmanas, kuriam buvusi komunistė kabina medalius.

Teofilijus Matulionis išgelbėjo žydų vaikus, viena istorija aprašyta ir jis po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Tokios atjautos, supratimo, ir baimės neturėjimo (ginčydavosi su sovietais, ir cituodavo jiems tarybinius kodeksus bei bažnytinius kanonus – o TSRS Konstitucija nedraudė tikėjimo, todėl daugelį bylų dėl tikėjimo draudimo laimėdavo) šiandien ypatingai reikia kiekvienam iš mūsų – nes mūsų pačių valdžia stekena ir išnaudoja Lietuvą.

Tokios nesąmonės nebuvo net prie sovieto – su palaimintuoju Teofilijumi sukeistas Antanas Sniečkus, grįžęs į Lietuvą, ją gelbėjo nuo tų pačių komunistų, kurie jį pastatė ją valdyti – nes pamatė, kad bus išgrobstyta viskas, jeigu nebus pasakyta „stop“.

(Parengta pagal kn. „Susipažinkime – esu Teofilius. Užrašė Algirdas Jurevičius (2017 )  bei 2017 06 25 dalyvaujant Teofilijaus šventėje.)

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=4523:palaimintojo-teofilijaus-sventeje-d-grybauskaite-praleido-proga-patyleti&catid=47&Itemid=101

Tags: Matulionis, Grybauskaite, Snieckus, Landsbergis

rezonansine-isgalvotos-pedofilijos-garliaviniu-byla-5666ad3426897

Kas yra labiau susireikšminęs: ar tas, kuriam dėl žurnalistinio ir juristinio darbo Klonio – pedofilijos byloje iškeltos 3 baudžiamosios bylos pagal 7 straipsnius, ir kuriam reikėjo netgi grįžti gyventi į Vilnių, kad mielaširdingi Kauno „mentai“ nenudaigotų – ar tie, kuriems buvo vos viena administracinė bylelė, bet jie nuo ryto iki vakaro rėkė, kokie jie nukentėję?

Atsakymas peršasi akivaizdus. Tik ne „etatiniams patvoriniams“, kurie tiek kreidelių paišyti, tiek dabar jau ir į Šiaulių bylą važinėja kaip į darbą.

„Rabota jest rabota“,- juk seni tarnybininkai sakydavo. Nesakysiu, kokios tarnybos – juk pradėsit rėkti, jog „tos tarnybos seniai nebėra“.

Kai iškvietė liudyti į „Garliavos gaujos“ bylą, neįsivaizdavau ką sakysiu – ir kaip sakysiu. Gal tą patį būčiau pasakius, o gal dar daugiau. Esmė, kad Violeta Milevičienė, pasirašanti piktuose komentaruose „Vilė“, pagal primityvų mąstymą, padalinusi Lietuvą į „teisingus“ ir „neteisingus“.

Teisingi- tai tie, kurie prilindo prie lovio, tačiau kurie negavo baudžiamųjų bylų.

Neteisingi visi kiti. O kad Klonio gatvėje buvo apie keliasdešimt tūkstančių žmonių, ir dar keli šimtai tūkstančių prie interneto, televizijos, ar kas dieną skaitydami laikraščius – tokie, kaip mėgstu vadinti, apsimestiniai kovotojai, juk to nepaskaičiuoja.

Svarbiausia laiku ir vietoje įlįsti į fotoobjektyvus. (Prisiminkime 1991 01 13 – medaliais apsikarstė tie, kieno nuotraukos išliko, o kas buvo šalia Audriaus Butkevičiaus, tai net priedo prie pensijos negauna – sorry, nėra dokumentų, kad vadovavot KAD žvalgybai AT viduje. Nepykite.)

Štai jaučiama, kad Šiaulių byla bus aprašinėjama, tai reikia ten važiuoti ir būti.

Apsimestiniai kovotojai eina ne ten, kur tikrai kažkas vyksta, bet ten, kur vyksta su filmavimu, kur yra daug liudytojų. Be filmavimo tu jų neprisišauksi – kaip išsilakstė visi 2012 03 26, kai turėjo paimti mergaitę. Klonio gatvėje buvo 9 žmonės – 2 moterys ir 7 vyrai, iš jų vienas Seimo narys Rytas Kupčinskas. Visi kiti „kovotojai“ dingo, nes kažkas pranešė, kad „šiąnakt neims“. Paimti visiškai neapsuptą teritoriją būtų užtekę šeštą ryto pasibelsti antstolei netgi be jokios apsaugos.

Todėl tai netiko nei vienai, nei kitai pusei, todėl susikambinta, kad reikia „daugiau veiksmo“.

Taigi, atlaikius kritines naktis (šaltyje prabuvome keletą dienų – budėjo, pamenu ir Raimundas Čiegis, bei jis eidavo į namą, nes buvo iš išrinktųjų, mes tai autobusiuke pamiegodavome), kai buvo labai lengva paimti mergaitę – nes niekas nesaugojo nei vieno perimetro, o mus, vienišus kovotojus, kurių buvo 7-10, nustumti su mažuoju piršteliu buvo lengva – tada jau po 2012 03 26  pasirodo visi aktoriai, režisieriai, netgi atitveria diedukų kiemo dalį – nurodo, kam galima, kam negalima užeiti – ir, aišku, Violeta Milevičienė šmėžuoja su foto aparatu.

mileviciene

Nuo to tokie kovotojai svarbesniais nepasidaro – o jų komentarai, kad kažkas, buvęs kritiškiausiais momentais, neva yra „susireikšminęs“ rodo, jog susireikšminęs yra pats komentatorius.

Mus, kovotojus, jau sureikšmino represinė prokuratūros sistema, kuri, laimei, Šiaulių teisme sėdi aplaužytais ragučiais: kai liepiau prokurorei Poškienei nutilti, teismas man pritarė, nes pripažino, kad prokurorė mane tikrai gąsdina – nes nurodžiau konkrečius faktus, kaip ji terorizavo mano visą šeimą su melaginga baudžiamąja byla (prie 3 Klonio bylų dar galima pripliusuoti „teroristų“ bylą – buvome kaltinami namie laikantys šaunamuosius ginklus, kurių neturime. Kariuomenės ir saugumo užsakymą Poškienė turėjo vykdyti, ką padaryti – rabota jest rabota.)

Prokurorams labai sunku priprasti, jog teisingumą vykdo tik teismai, ir jų kliedesių pilni rašteliai gali būti ir atmetami. Kad ir kiek jie veiktų liudytojus.

Violetos Milevičienės pykčio sulaukė ir Marius Kuprevičius, kuris prisipažino pats vienas be jokios „gaujos“ organizavęs Klonio judėjimą. Tai yra tokie objektyvūs faktai, kad 5 klasės vaikui aišku – nes užtenka susirasti Klonio „revoliucijos“ nuotraukas, vaizdo medžiagą, išanalizuoti M. Kuprevičiui iškeltų administracinių bylų medžiagą.

Nesvarbu, kad kažkokie maketuotojai sugebėjo iškirpti Marių Kuprevičių iš visų nuotraukų (labai stalinistinė metodika), ir jo nebeliko „violetinėje knygoje“ – žmonės atsimena ir žino, kad Marius Kuprevičius kovėsi prieš antstolius, telkė ir organizavo žmones, buvo nubaustas baudomis, jo bute buvo atlikta krata.

Priešiškas elgesys prieš jį iš „Klonio tikrųjų kovotojų“ („tikrųjų“, kabutėse) nepaveikė jo taip, kad jis meluotų teismui – vis tik žmona dirba šioje sistemoje, ir melagingi liudijimai nepapuoštų jo, kuris 2 gražioms judviejų mergytėms pasakojo, kas yra teismas, ir kaip reikia jame elgtis.

„Tikrųjų kovotojų“ pyktį tad ir sukėlė teismo salėje sakoma TIESA.

Violetos Milevičienės tad norėtųsi paklausti: tai ką ten su tom kreidelėmis taip paišėte, jeigu tiesa – jog Marius Kuprevičius (su Rūta Zabieliene) organizavo Klonio revoliuciją – taip erzina?

Juk aš nesitariau su Mariumi, ką liudysiu – mes kalbėjomės koridoriuje apie šį- bei – tą, Marius pasakojo, kad serga tėvai, todėl nepaliko vaikų pas juos, o Asta pabaigusi liudyti, tuos vaikus jam pažiūrės. Tikrai nustebau, kad mūsų su Mariumi liudijimai dėl Klonio revoliucijos pradžios absoliučiai sutapo.

Vadinasi, kreidelių paišymas iššaukė TIESĄ.

Tačiau šaukliams OBJEKTYVI TIESA nepatinka. Jie nori išprievartautos tiesos – tokios, kokią jie norėtų matyti.
Deja, taip nebūna.

Ir Šiaulių apygardos teismo pastatas – buvusios Zubovų arklidės – kažkaip provokuoja kalbėti tiesą, tik tiesą, ir nieko daugiau.

Gal grafų Zubovų aura – kad ir arklidėse – sklinda. Gal teisėjai čia kitokie. Gal žemaičiai – Lietuvos patriotai – tą aurą kuria.

Gal ir teisėjams pasidarė šlykštu nuo kalbų, kad šioje byloje, kur vis tik jie ir  niekas kitas priims nuosprendžius – jau neva generalinėje prokuratūroje su prezidentūros atstovais (taigi, iš viso paneigiant trečiąją – teisminę – valdžią) surašyta kiekvienam po 5 metus kalėjimo – byloje, kurioje seniausiai, iki bylos pridavimo į teismą, suėję senatys.

Jeigu būčiau teisėja, man būtų šlykštu visi tie  pasipūtę prokurorai, su savo „teisibėmis“, ir aišku, visi apsimestiniai kovotojai – represofilai, kurie, tegavę baudelę ir tik 300 litų, kaip Violeta Milevičienė, tiesiog kaifuoja nuo kitų žmonių bėdų, bylų, o jeigu paaiškėja, kad tokios Sulikienės buvo gavę visas 3  (baudžiamąsias) bylas su sekimais, kad buvo nebeįmanoma gyventi Kauno rajone, ir teko parvažiuoti gyventi į Vilnių – tada tiek susinervija, jog išvadina labiausiai nukentėjusius Klonio istorijoje žmones „susireikšminusiais“.

Juk netgi šitaip žiauriai atstumtas Klonio judėjimo Marius Kuuprevičius neišdavė idealų, ir teisme nemelavo.

O jeigu jis ruošimąsi rinkimams pavadino „perversmo rengimu“ – tai čia jo interpretacija.

Teismas pasidarys išvadą, sugretinęs su galiojančiais įstatymais – ir padarys išvadą, jog rengimasis rinkimams yra teisėta, politinė veikla, gal tai buvo amoralu vaiko atžvilgiu – bet nusikaltimo sudėties nesudarė.

Marius Kuprevičius, net kaltintas Drąsiaus Kedžio drabužių vagyste, ir norėjęs nubylinėti Neringą Venckienę, vėliau ieškinį atsiėmė, ir nebesibylinėjo, atleido. Andriaus Ūso žūties dieną jis visiems Klonio jaunuoliams padarė alibi, juos pasikvietęs į savo sodybą Biržų rajone. Juk vėliau sistema bandė paversti Ūso prigėrimą baloje nužudymu, ir ieškojo, kas čia iš patvorinių galėjo tai padaryti – šis bandymas prašapo, nes visi buvo pas Marių Kuprevičių, ir Vitalijus Keršis taip pat, ir Gediminas Aidukas.

Prieš keikiant vieną ar kitą Klonio kovotoją, reikia žiūrėti į DARBUS, o ne į tai, ar jis rėkia „aš labai nukentėjęs“. Marius Kuprevičius niekada nerėkė – bet jis buvo nubauduotas dar pačioje pradžioje, o jo bute buvo atliktos kratos, jis buvo persekiojamas. Tuo pačiu metu jį pradėjo persekioti ne tik sistema, bet ir …“Klonio aktyvistai“, todėl jis šokiruotas tokių dalykų, ir atsiribojo nuo visos istorijos.

Mane asmeniškai šokiravo nevaržomas Neringos Venckienės elgesys vadinamojoje pedofilijos byloje 2012 metų birželį, už ką mane viešai iškeikė Naglis Puteikis. Tačiau aš negalėjau toleruoti teisėjos, kuri įžeidinėja žmones teisme, elgesio, tam turėjau paaiškinimą. Tačiau nuo pačios Neringos Venckienės kaip moters, motinos, globėjos, gabios teisininkės – niekada neatsiribojau. Visada galima pasakyti, kur ta riba, kur atsiriboji. Man nepatiko jos ėjimas į politiką, aš jai sakiau, kad nieko gero nebus, patarinėjau nepykdinti prezidentės. Ji sakė, kad teisingai patariu, ir vėliau pripažino, kad galėjo ir paklausyti protingo patarimo.

Ar Violeta Milevičienė buvo taip arti Klonio šeimos, ir aš patarinėjo, ar vykdė tam tikrus veiksmus, kaip kad 2010 05 13 mergaitės apsaugojimas nuo pagrobimo? Tikrai ne. Tačiau tokios Violetos, Dalijos ir panašios visada reiškėsi visur ir visada, ir sudarė kovotojų įvaizdį, – įtariu, jog to išmoko žalioje jaunystėje, kokiuose nors „disidentų“ apmokymuose – juk reikėjo sistemai žmonių, kad įmestų į disidentų tarpą – reikėjo viską stebėti.

Nepykite už mano nuomonę, tačiau man labai įstrigo tai, jog atvykęs į Klonio gatvę Viktoras Čmilis, pirmiausia įtarė Violetą Milevičienę kažkokia kitokia veikla, ir jai pareiškė nepasitikėjimą – pati Violeta man skundėsi. Todėl atsakymo gal yra neverta, bet kadangi buvo papilta daug komentarų, turbūt verta iškelti į viešesnę erdvę – nes žmogus reikštis nesiliaus, o paklaustas, kurią pusę – ar represinę palaiko, jeigu keikia bylai tinkamai ištyrinėti padedančius liudytojus – negalėjo atsakyti.

 

 

Loreta Raudytė nuotrauka.

ANGELĖ RAUDIENĖ

Skelbiame redakcijos gautą Telšių gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės mamos tekstą, kur ji dalijasi pamąstymais ir įspūdžiais po garsiojo „gėjų kanibalų“ skandalo.
Tekstą skelbiame iškart po pasirodžiusios žinios, jog Lygių galimybių kontrolierė, pati inicijavusi tyrimą, pati priėmė ir sprendimą, jog L. Raudytė pamokoje skatino diskriminaciją. Šį savo sprendimą ji argumentavo ideologiniais samprotavimais apie tai, kokios vertybės turi būti ugdomos tikybos pamokose.
Linkime mokytojai ir visai Bažnyčiai sėkmės kovoje už savo ir mūsų visų žodžio laisvę ir tikimės, kad politikai bei visuomenė neliks pasyvūs stebėdami šį istorinį susidorojimą.

Laisva nuo pamokų diena. Ji vos ne minutės tikslumu suplanuota. Penktadienį daug pamokų. Pasiruošimas joms užima nemažai laiko. Artėja istorijos ir tikybos metodinių ratelių organizuojamas rajoninis moksleivių konkursas Žemaičių krikšto 600 metinėms pažymėti. Baigiamieji pasirengimo jam darbai. Vyskupijos katechetikos centrui skubiai reikia pateikti informaciją apie šiais metais nuveiktus rajono tikybos mokytojų darbus.

Tačiau planas griūva kaip kortų namelis. Tuoj po pusryčių – skambutis iš kažkokio neprisistačiusio DELFI korespondento. „Mane ketina perduoti prokuratūrai.  Tikriausiai pasodins į kalėjimą“, – sako ji išeidama iš savo darbo kambario.

Maniau, kad juokauja. Iš veido ir balso skambesio suprantu, kad tai rimta. „Dabar tikrai įsitikinau, kad homoseksualizmas yra ideologija“, – sako ji ir trumpai paaiškina situaciją. Jos mokinė nufotografuotas skaidres, naudotas pamokoje, nusiuntusi į DELFI. Tai buvo amerikiečių psichologo ir sociologo Paul Camerono, tyrusio homoseksualinio gyvenimo būdą, padarytos išvados. Paskambinęs korespondentas ją kaltinąs už gėjų šmeižtą per vakarykštės dienos tikybos pamoką. Pasiūlęs susipažinti su skelbiamu Andriaus Tapino straipsniu.

Abi nueiname prie kompiuterio. Atsidarome DELFI. Matome kai kurias jos vakar per pamoką moksleiviams rodytas skaidres. Perskaitome komentarą, pilną neapykantos, paniekos, siūlantį „tokią mokytoją laikyti už kelių šviesmečių nuo vaikų“, reikalaujantį kraujo: „…lėks ne viena galva“.

Mokinė, atsiuntusi į DELFI šią medžiagą, esanti drąsi, šauni. Tai – Lietuvos ateitis. O štai su mokytoja, rodančia šešiolikmečiams moksleiviams tokias vulgarybes, kaip teigia DELFI ir Tapinas, reikia susidoroti – nedelsiant mesti lauk iš mokyklos.

Skambutis. Mokyklos direktorius kviečia skubiai ateiti. Nespėjus jam net tinkamai paaiškinti, kas sukėlė tokią audrą, mokyklą užgriūva televizija iš Klaipėdos. Iš visų pusių fotografuojama, reikalaujama paaiškinimų. Filmuojama mokykla, visi jos pašaliai. Po jos – kita televizija. Iš Vilniaus. ir vėl viskas iš naujo. Visi sugluminti. Apie normalų darbą mokykloje negali būti ir kalbos. Kolegos, mokiniai į visa tai reaguoja labai jautriai, nors mažai kas žino ir supranta, kas čia įvyko.

Nekantrauja švietimo skyrius. Prieš susitikdama žurnalistus vedėja nori bent pasikalbėti su mokytoja.
Klausomės radijo, žiūrime įvairių televizijos studijų laidas. Beveik be perstojo skelbiama ir skelbiama mokytoją žeminanti pikta informacija. Vis pridedamas vienas kitas sakinys po atliekamų „žurnalistinių tyrimų“. Tarsi Lietuvą būtų okupavusi svetimos šalies kariuomenė. Rodoma mokykloje filmuota medžiaga. Net žmogžudį sugavę vesdami prieš kameras pridengia veidą. O čia – be pasigailėjimo. Iš priekio ir iš šono. Skelbiami vardas ir pavardė. Jau ir švietimo ir mokslo ministrė siūlo tokios mokytojos nelaikyti mokykloje, nors išmesti ją neturinti galimybių – tai esąs savivaldybės reikalas. Telšių meras, žinoma, irgi pritaria ministrei. Duotas postūmis iš „viršaus“.

Kaip anais laikais, kai buvom okupuoti. Štai ir interviu su žinomais politikais. Negalima toleruoti, Gabrieliaus Landsbergio nuomone, nuo gyvenimo atsilikusios mokytojos ir mokyklos, kurioje ji dirba. Ten esanti tokia tamsa… Smerkia ir gatvėje užkalbinti „telšiečiai“ – kažkodėl fone už jų nugaros didmiesčio panorama. Tokių dalykų vaikučiams esą nevertėtų aiškinti. Nors tiesą sakant, niekas nesidomi, kas, kaip ir kodėl buvo aiškinama pamokoje šešiolikmečiams gimnazistams. Į televizijų studijas kviečiami vienas už kitą iškalbingesni asmenys. Baisu – homofobija. Kas bijo? Ji ar tie visi, ją puolantieji, – tos nuolat mokiniams besišypsančios tikybos mokytojos, kaip R. Miliūtės laidoje „Teisė žinoti“ sekmadienį apibūdins ta pati informaciją DELFI perdavusi abiturientė?

„Kaip jūs ištveriate šį visai Lietuvai svarbų išbandymą. Man jis priminė anglų princesės Dianos likimą. Tik aš tada niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip tokio aukšto rango žmogus demokratinėje valstybėje negali apsiginti nuo žurnalistų persekiojimo. Tiesa, ten tie persekiojimai tęsėsi labai ilgai. O štai čia, Lietuvoje, tokia pragaro mašina paleista per vieną dieną. Dėl to jums daug sunkiau. Tikras košmaras. Žiūrovams ir klausytojams buvo liejami užprogramuotų frazių srautai. Tą matė visi. Bet, matyt, dėl to jie ničnieko ir neįtikino,“ – taip kitą dieną apibūdins situaciją  vienas iš mums artimų žmonių, stebėjęs, apie ką rodė ir kalbėjo ketvirtadienį beveik visos Lietuvos informacijos priemonės.

Stengiamės suprasti, kas ir kodėl užsuko tą „pragaro mašiną“…

Atsiremsiu į šiuos apaštalo Pauliaus žodžius: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis…“ (Ef 6, 12)

Kodėl įvairių studijų ir net LRT dirbantys žurnalistai atsidūrė toje „tamsybių pasaulio“ karalystės pusėje? Stengėsi įbauginti? Išvydome visas jų žurnalistinės „kūrybos“ variacijas: nuo specialiai sudėliotų, kad baisiau atrodytų, reklaminių montažų iki pokalbių su užsakovų bendraminčiais, jų straipsnių ir komentarų. Tie, kurie buvo kitos nuomonės, nors buvo kalbinti, mūsų žiniomis, į ekranus nepateko. Aiški neteisybė, kurią „demokratinėje šalyje“ vykdo vien tik oficialiai nuomonei pralaidi galingoji žiniasklaida kartu su valdžios institucijomis. Neįmanoma pabėgti nuo įspūdžio, kad vėl sugrįžome į tą pačią autoritarinę valstybę, iš kurios manėme seniai išėję.

Įdomi patirtis: kai kurie su filmavimo grupe atvykę televizijos darbuotojai, išėję po atlikto darbo į mokyklos koridorių, nešykštėjo gerų žodžių, reiškė palaikymą. „Tai kodėl gaudote lyg nusikaltėlę?“ –klausė priėjusi viena mokytoja. „Jei nedarysime, ko iš mūsų reikalauja, išmes iš darbo“.

Suprantama. Juk veikia beveik toks pat „blogio imperijos“ mechanizmas kaip ir tuomet mus okupavusioje totalitarinio režimo šalyje, kurią būtent taip pavadino Amerikos prezidentas R. Reiganas. Dar nespėjome užmiršti. Tik dabar, technologijų amžiuje, puolimas stipresnis, nes spartesnis ir efektyvesnis. Išsigąsta ne vienas. Pirmiausia tie, kurie labiausiai pažeidžiami. Darbas – daugelio šeimos maitintojų ir išlaikytojų bambagyslė. Todėl ir regime tai, ko dar nepamiršome: vienoks požiūris (veiksmu) deklaruojamas viešam naudojimui, kitoks – pašnibždomis.

Nevienareikšmiškai pasielgs ir Telšių mero sudaryta švietimo skyriaus darbuotojų komisija, dvi savaites tyrusi „nusikaltimą“, kruopščiausiai peržiūrėjusi visus planus, išnagrinėjusi visas šioje ir kitose pamokose naudotas priemones, kalbinusi klasės, kurioje vyko ši pamoka, mokinius, informaciją į DELFI perdavusią mokinę, Telšių jaunimo liberalaus jaunimo organizacijos atstovą, gimnazijos moksleivių Prezidentūrą, mokyklos vadovus, tikybos mokytojų rajoninio metodinio ratelio narius ir jokio kito prasižengimo, išskyrus pamokoje rodytas ir visai Lietuvai per televiziją paviešintas skaidres, nesuradusi. Ji konstatuos, jog pasinaudota kontraversiškai vertinamo autoriaus išvadomis, o panaudota medžiaga pamokoje yra perteklinė.

Tyrimo išvada: „Ji nevykdė Lietuvos Respublikos švietimo 49 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos mokytojui – užtikrinti mokinių saugumo, geros kokybės ugdymo, gerbti mokinį kaip asmenį, nepažeisti jo teisių ir teisėtų interesų“. Rekomendaciją nubausti duos mokyklos vadovybei, kuri beveik po mėnesio (gegužės 25 dieną), gavusi šio tyrimo protokolą, taip ir padarys. Tikėkim, kad tas veiksmas atliktas dėl šventos ramybės. Užbaigta mokinių labui. Gimnazijoje prasideda egzaminų sesija.

Mokytoja gavo papeikimą – mažareikšmį įrašą žmogaus darbo biografijoje. Bet tai juk parodymas, jog esi kaltas… Dėl ko? Už ką?

Neteko girdėti (to, neabejoju, neaptiko nė kruopščiai pažeidimų ieškoję tyrėjai), kad bent vienas mokinys būtų kur nors ir kada nors šios mokytojos smerkiamas ar įžeistas, pažemintas, įskaudintas, kad būtų pažeistos jo teisės, neleista išsakyti nuomonės. Ir kas Lietuvoje galėtų paaiškinti, ką turi bendra įstatymo 49 str. su mokytojos „nusižengimu“ – „pasinaudota kontraversiškai vertinamo autoriaus išvadomis, o panaudota medžiaga pamokoje yra perteklinė“?

Keistai atrodo visas šis spektaklis, kai pats Tapinas patvirtina, jog Vilniaus universiteto „Medicinos fakulteto studentai mokosi iš 2000 metais išleisto vadovėlio, kuriuose (matyt, norėta pasakyti „kuriame“) lesbietiška meilė prilyginama iškrypimui ir tokios iškrypėlės dažniausiai būna silpnaprotės infantilės ar psichopatės“.  Juk čia kalbama apie patį geriausią  Lietuvos universitetą, kurio atsakomybė žymiai pranoksta Telšių gimnazijos mokytojos pajėgas ir atsakomybę. Jis turi pakankamai pajėgų, leidžiančių patikrinti, kur, kiek ir kada yra suklydęs JAV Šeimos tyrimo instituto vadovas P. Cameronas. Bet jis to nepadarė, o žiniasklaidos išgarsintas žurnalistas neišdrįso pareikalauti, kad nuo šio dėstytojo būtų atskirti studentai „už kelių šviesmečių“ arba „lėktų jų galvos“. Matote, kas leista Jupiteriui – neleista jaučiui.

Ženklas duotas. Ne tik šiai tikybos mokytojai – visiems Lietuvos tikybos mokytojams: nedrįskite mokiniams sakyti to, ką manote, suprantate ar žinote; sakykite, ko dabar reikalaujama. Sakykite jiems, kad jau nėra lytinio gyvenimo normų ir nukrypimų nuo šių normų, kad niekada nebuvo normaliai žmogaus biologinei prigimčiai svetimų lytinių santykių, kuriuos praktikuoja homoseksualūs ir kai kurių kitų orientacijų asmenys, kad bet kokie seksualiniai santykiai yra toks pat gėris, jeigu tik pasitaiko žmonių, kurie taip mano.

Duotas ženklas ir Katalikų Bažnyčiai, ruošiančiai ir siunčiančiai į mokyklas dirbti su vaikais ir jaunimu tikybos mokytojus, drįstančius aiškinti, iki kokių protu sunkiai suvokiamų veiksmų nuveda nevaldoma seksualinė aistra ir kaip reikia vengti kelių, stumiančių žmogų į visišką degradaciją. Signalas jums: sudrauskite, jei norite, kad jus pakęstume. O jei ne… Juk nujaučiate kaip gali būti, pajungsime visas galias: ir panašias į tas, kurios buvo naudotos proletarinėje revoliucijoje, ir tik savo laisvę išpažįstančias bei ginančias „pažangiąsias“ laisvojo Vakarų pasaulio jėgas.

Duotas ženklas visoms Lietuvos mokykloms ir jų mokytojams. Ne tik tikybos. Jei kalbėsite lyčių lygybės tema, šiukštu, nedrįskite, sakyti mokiniams Europos kultūros tradicijomis pagrįstos nuomonės, besiremiančiosi graikų filosofais, Šventuoju Raštu, Bažnyčios požiūriu. „Geriau visai nekalbėkite apie mus, – sakė į INFO televizijos laidą R.Tapinienės pakviestas gėjų lygos vadovas: „Pakvieskite. Atvažiuosime ir moksleiviams paaiškinsime, kas mes ir kokie esame“. Net direktoriaus telefonu paklausė: „Ar priimsite?“

Štai jums! Visais informaciniais kanalais kiekvienas galite palaikyti LGBT nuomonę, prašom ją skelbti visai Lietuvai. O kitos nuomonės? Jau matėte, kas vyksta net tuo atveju, kai supažindinami mokiniai su kitokią nuomonę liudijančiu šaltiniu.

Duotas ženklas visai Lietuvai. Nemiegokite! Seksualinė revoliucija, prasidėjusi JAV praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, persiritusi per Europą, jau užgriuvo ir mūsų šalį. Lig šiol jos alsavimą jautėme tik iš tolo. Dabar grybštelėjo ir mus, tuos žmones Lietuvoje, kuriems šios žurnalistų iškeltos problemos niekada nebuvo aktualios. Jau spėjome įsitikinti: kiekviena revoliucija – tai prievarta,  reiškiama ne tik manifestacijomis gatvėse, daužanti parduotuvių vitrinas, padeginėjanti namus ir automobilius gatvėse, bet ir laužanti žmonių likimus, keičianti jų gyvenimus. Ir šiuo atveju spėta pareikalauti, kad „lėktų galvos“. Jau gana daug Lietuvoje yra jos vykdytojų – revoliucionierių: žurnalistų, politikų, net valdžios žmonių. Gal „jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės“ (Jn 55, 22)? („Jeigu nori pateisinti moraliniu atžvilgiu neteisingą elgesį, turi būti pasiruošęs pateisinti kitų amoralų elgesį“ (R.R.Reilly)), o norėdami apsiginti nuo savo sąžinės priekaištų naudoja išmėgintą puolimo taktiką? Jie – jėga.

O gal jie – tie, kurie net „nežino, ką darą“ (Lk 23,24) – nori būti šiuolaikiški ir „madingi“?

Tikėkimės, kad šį kartą jie atsitraukė. Ar ilgam? Kovos laukas – jaunų žmonių sielos: jų protai ir širdys. Ar išsaugosime jas? Ar atlaikysime? Turėkime vilties – seksualinė revoliucija neišvengiamai žlugs, kaip ankščiau ar vėliau žlugo visos revoliucijos. Jų laimėjimai laikini. „Kiekviena kova reikalinga aukų“ (J.Janonis). Geriau, kad jų būtų kuo mažiau…

propatria.lt

Image result

Nuotr. Kauno apygardos teismas byloje Nr. 2A-645-413/2017 trečiojo asmens atstove įrašė advokatę A. Ručienę, kuris su niekuo šioje byloje nesudariusi sutarties – o ir paties trečiojo asmens Tatjanos Balandienės byloje iš viso nėra. Dingo, pakeliui iš kasacinio teismo. 

Teismų administracijos vadovui  R. Norkui pateiktas paklausimas dėl bylos Nr. 2A-645-413/2017 suklastojimo : Tatjana Balandienė ištrinta iš savo pačios bylos

Laba diena, esu juristė ir laisva portalo ir laikraščio “Laisvas laikraštis” bendradarabė.

Nuo balandžio mėnesio rašau apie Tatjanos Balandienės bylą.

Ji mano, jog bylinėjasi byloje Nr. 2A-645-413/2017, tačiau teismų informacinė sistema atsisako ją pripažinti apeliante.

Štai paskutinė informacija šios bylos statistinėje kortelėje iš liteko sistemos:

http://liteko.teismai.lt/tvarkarasciai/paieska.aspx

Kauno apygardos teismas

 

CIVILINIŲ BYLŲ TVARKARAŠTIS

 

 

 

 

 

 
  Data Laikas Vieta Bylos Nr. Teismo sudėtis Proceso dalyviai
(fizinių asmenų vardai ir pavardės tvarkaraštyje nurodomi, tik tuomet, kai paieška atliekama įvedus jų vardą, pavardę ir gimimo datą)
Bylos esmė Įvykis Posėdžio rezultatas
  2017.06.26 09:30   2-69-3-06852-2015-9 | 2A-645-413/2017 Gintautas Koriaginas  (pirm. , pran.)
Albina Rimdeikaitė
Diana Labokaitė
ieškovas ( apeliantas) Gintaras Balandis  **
ieškovo atstovas Matilda Liatukaitė  **
atsakovas Kauno miesto savivaldybė
( 188764867)
trečiojo asmens atstovas ( apelianto atstovas) Aušra Ručienė  **
trečiojo asmens atstovas Vidas Juozas Zigmantas  **
kompensacijos priteisimo dėl būsto nepritaikymo neįgaliojo poreikiams Posėdis
 

 

Pati apeliantė nemato jokios bylos informacijos. Buvome kreipęsi nurodytu telefonu “teismų konsultacija”, ten šaipėsi, ir pradėjo aiškinti apie “bylos nematomumą”.

Pažymėtina, jog Aušra Ručienė šiai apeliantei neatstovauja – tačiau gauna bylos medžiagą ir šaukimus.

Kaip matyti bylos kortelėje, kam tariamai atstovauja A.Ručienė – iš viso nenurodyta.

Tatjana Balandienė teisi, kai teigia, jog ji iš viso nefigūruoja savo pačios byloje – nėra įtraukta, tik kažkodėl kažkas ją pastoviai atstovauja, o jai pačiai neleidžiama, nors ji neveiksnumo neturi, savo pilietinių teisių neatsisakė.

Netgi pateikti prašymo šioje byloje negali, nes Liteko prie šios bylos ji neegzistuoja.

Nežinome, ar teimai sprendžia jos prašymus kuriuos pateikia per raštinę – nes nematoma eiga tų prašymų sprendimo. Tatjana Balandienė gali prisijungti tik prie šios bylos kasacinės instancijos, ten pateikė prašymą priversti Kauno apygardos teismą įvykdyti 2016 12 29 nutartį, kuria ji apeliantė laimėjo procesą.

Tačiau po šio prašymo praėjo beveik savaitė, ir Kauno apygardos teismas iš viso nevykdo LAT nutarties. Jeigu neįmanoma susikalbėti adminstracine ir procesine tvarka, ar tai reiškia, jog Lietuvos teismai klastoja šią bylą ir Tatjana Balandienė turi kreiptis į prokuratūrą – juk iš šiandien liteko pateiktų duomenų matyti, jog bylos pati kortelė suklastota – Aušra Ručienė byloje nedalyvauja, o Tatjana Balandienė, kurios apeliacija nagrinėjama – iš viso nenurodyta. Advokatės Aušros Ručienės biuras vakar pateikė pakartotinį informacinį raštą, jog jokios atstovavimo sutarties su Tatjana Balandiene neturi, todėl į bylą įtraukinėjama – nepagrįstai.

Prašome priversti Kauno apygardos teismą nebeklastoti dokumentų. Beje, šioje byloje buvo nukeltas posėdis į birželio 23 dieną, niekam nepaskelbta, tačiau buvo įvesta į liteko sistemą.

Dabar atkelta atgal į birželio 26 dieną, ir sekretorė meluoja, jog ji suklydo. Prašome patikrinti, kokią teisę turėjo teisėjai kaitalioti teismo posėdžio datą iš viso šalims nepranešę – o tik korumpuotoms “advokatėms”, kurios labai uoliai atsisakinėjo “ieškinio”, nors čia apeliacinė instancija.  Apeliantė Tatjana Balandienė nematydama bylos, bijo, jog “advokatės” gali būti atsisakę “ieškinio”, ir teismas gali tai patvirtinti, tai neatitinka jos ir jos sutuoktinio valios.

Rašau jums kaip žiniasklaidos atstovė, nes tikrai tęsiu aprašinėti šią bylą. Nes joje yra suklastota net pati pradžia – apeliantas nedalyvauja savo paties byloje.

Kreipiamasi Teisėjų tarybos puslapio nurodomais adresais. Tokios klastotės dar nesu mačiusi, nors jau mačiau daug, kai atstovavau byloje ir teisėja R. Palubinskaitė panašius dalykus darė su bylos statistine medžiaga. Bet ten ji klastojo “tik” protokolą arba bylos numerį. Čia suklastotas žmogaus statusas – jo iš viso nėra byloje.

 

rezonansine-isgalvotos-pedofilijos-garliaviniu-byla-5666ad3426897

Nuotr. Audronė Skučienė ir Raminta Baltuškienė

Šiandien Šiauliuose „Garliavos – Klonio gaujos“ teismas vyko ypatingai netikėtai ir emocingai.

Nors Marius Kuprevičius tikėtinai liudijo į „klano“ pusę, tačiau  Šiaulių apygardos teismui įrašinėjant, ir,  pasirašęs dėl atsakomybės, paliudijo, jog jis visą pradžią „Garliavos judėjimo“ organizavo, padedant Rūtai Zabielienei (kuri nei teisminiame, nei ikiteisminiame tyrime iš viso net neapklausta!). Kaltinamieji emocingai reagavo: „Štai prisipažino organizatorius ir kurstytojas – o jo nėra kaltinimuose. Kodėl?“

Į prokurorės Ritos Poškienės klausimus apie „Venckienės ir Skučienės gaują“, liudytoja Kristina Sulikienė atsakė – „jog jeigu ir kas nors ką nors organizavo, tai tyrime iš viso kažkodėl neapklausta Rūta Zabielienė.“

Į R. Poškienės terminą „Garliavos įvykiai“ liudytoja reagavo skeptiškai, ir paprašė paaiškinti, ką tai reiškia. Į tai bylos dalyviai reagavo šurmuliu, ir juoku – juk toks išsireiškimas tikrai ne teisinis terminas. Nes teisėja terminai skaičiuojami valandomis, dienomis, o ne kažkokiais „įvykiais“.

Todėl liudytoja išvardijo savo „Garliavos įvykių“ seką:

1.2010 metų gegužės mėnesį Rūta Zabielienė intensyviai organizuoja mitingus ir piketus Garliavos istorijai palaikyti.

2.2010 05 12 Rūta Zabielienė jai paskambino, ir paprašė nuvykti į Klonio gatvę pasižiūrėti, ką išdarinėja Marius Kuprevičius. Jai sukėlė įtarimų, kad jis gali nesielgti adekvačiai, todėl reikia stebėti. Nuvykusi pamatė visur besiblaškantį Kuprevičių,kuris reikalavo palapinės, bei norėjo padarytas nuotraukas su imitacine palapine siųsti į vieno laikraščio redakciją, imituojant, jog žmonės jau dabar renkasi Garliavoje.

3.2010 05 13 Rūta Zabielienė organizuoja Deimantės Kedytės apsaugą, ir faktiškai sutelktų žmonių pagalba apsaugo ją – nes po eilinio pasimatymo su motina, mergaitė vaiko teisių apsaugos darbuotojos vedama tolyn nuo dieduko per perėją. Liudytojai ima rėkti „Deimante, kur senelis?“, ploti delnais. Mergaitė atsipeikėja, paleidžia vaikų teisių apsaugininkės ranką ir nubėga pas senelį.

4.2010 05 14 prasideda prokurorės minimi „Garliavos įvykiai“, turintys turiningą priešistorę.

Kai prokurorė R. Poškienė pakėlė balsą ir ėmė faktiškai grasinti liudytojai, tada K. Sulikienė paprašė ją patylėti, nes ja nepasitiki, nes visų pirma, vykdė jos sekimą, 20 12 03 23-2012 09 23 ir pranešė tik po metų (2013 06 13), o ne iš karto, kaip reglamentuoja kodeksai, visų antra, pernai iškėlė jos vyrui baudžiamąją bylą melagingu jau minėtos Rūtos Zabielienės pranešimu, ir terorizavo visą šeimą pusę metų, melagingai apkaltinant visą šeimą laikant namie šaunamuosius ginklus.

„Bet nutraukiau tą bylą“, – sumurmėjo R. Poškienė.

„Na ir kas, bet dabar grasinat, kad jeigu netvirtinsiu parodymų, tai kažką man padarysit. Nepasitikiu šita prokurore, ir teismo prašau neleisti jai manęs veikti.“

„Jūs negalit, nes esat liudytoja“, replikuoja teismas.

„Ne aš esu asmuo, kuriam taikytos procesinės prievartos priemonės (sekimas) šioje byloje, turiu visas šalies teises ir pareigas, ir prašau šalinti prokurorę nuo mano apklausos, nes ji man daro spaudimą, man grasina“, pasakė K. Sulikienė.

Teismas tenkino prašymą, ir klausimus uždavė pats, prokurorei neleido toliau kalbėti.

Banaitis dėkoja, kad liudytoja K. Sulikienė, ganėtinai daug laiko praleidusi Klonio gatvėje, jo iš viso neatpažįsta. „Ačiū jums, kad liudijate tiesą“.

„Pasakykit, ar jums buvo keliamos kitos bylos“,- gale liudijimo paklausia šis nepagrįstai persekiojamas žmogus.

„Taip. Už Stankūnaitės „sekimą“ (2012 03 13 pradėta byla – ir tik 2013 10 17 nutraukta), ir policininkų bei visos kariuomenės kaip skriaudžiamų socialinių grupių „diskriminavimą“ (2012 03 23 pradėta, ir tik 2013 01 24 nutraukta). Ši byla, kurooje pasiklausė – trečioji. Todėl turėjau dėl ko bijoti, ir todėl liudijimas negalėjo būti pateikts laisva valia ir be baimės.“

Prokurorė dar buvo paklaususi:

„Ar Gecevičienė įrašinėjo jus, filmavo?“

Liudytoja K. Sulikienė paaiškina:

„Gecevičienė parodė ženklais, kad nekalbėčiau per daug, nes viskas filmuojama – rodė tylos ženklą – sučiauptas lūpas, ir rodė į lubas.“

Tačiau vėliau prokurorę liepta patildyti, kad nedarytų spaudimo, ir prašyta tai patvirtinti.

Teismas pritarė:

„Liudytoja ir dabar bijo prokurorės, nes kėlė bylas šeimai“.

  1. Sulikienė: „Taip, buvome daromi ginkluotais nusikaltėliais, nors jokio ginklo namuose neturime“.

Andrejus Lobovas, norėdamas užsitvirtinti, paklausė:

„Ar jums pas tyrėją Gecevičienę buvo daromas spaudimas?“

  1. Sulikienė:

2012 nmetais tyrinėjau muzikos festivalius, ir visur kur važiavau, mane sekiojo dvimetriniai – ne kokie „kurdupeliai“, ne 1.50 cm, o dviejų metrų. Tai aš klausiau Gecevičienės, kas siuntė tuos agentus, kurie netgi neslėpė, kur dirba, kad policijoje, tačiau ji neigė, ir stebėjosi. Tai reikėtų Poškienės klausti, kokias priemones be telefonų pasiklausymo, ji dar slapta taikė, ir kokį begalinį psichologinį spaudimą liudytojams vykdė. Vėliau po liudijimo, Rokų kaime pasirodė ir automobiliai tamsintais stiklais, ir teko keisti gyvenamąją vietą.“ (Čia teismas ėmė tildyti, kad nebepasakotų liudytoja apie patirtą persekiojimą šioje byloje, neva, nesusiję.)

Po K. Sulikienės liudijimo, gynyba, gretindama su Kuprevičiaus liudijimu, sprendžia, jog būtina kviesti Rūtą Zabielienę liudyti – juk ji minima organizavusi „Garliavos įvykių“ pradžią.

  1. Sulikienė paaiškina, jog ir jokio „kasos“ ar mafijiniais terminais tariant „obščiago“ nebuvo, nes būdavo žmonės, kurie nori paaukoti, tai tuo metu Klonio gatvėje budintys piliečiai ir pasinaudoja ta parama – įsipila benzino, nuperka visiems budintiems ir atvykusiems pasisvečiuoti kavos, sumuštinių padaro, kartais ir karštus pietus visiems nuperka.

Jokio nusikaltimo mitingavime, taikiuose piketuose juk nėra.

Į Andrejaus Lobovo advokato (ypatingai aktyviai pasirodė šiandien, pagarba šiam jaunam perspektyviam teisininkui) klausimą „koks A. Lobovo vaidmuo Klonio gatvėje?“, liudytoja K. Sulikienė atsakė:

„Aidukas man pasakė 2010 05 21 atvykęs į gatvę (Poškienei atrodo, kad jis atvyko jau vasarį, tačiau taip nebuvo) – „Lobovas…sėdėjo kalėjime…turėjo tatuiruočių salioną“. Po to nusiteikiau negatyviai, ir nebendravau su juo. Tačiau ką galiu pasakyti – žmogus siekė dėmesio. Nustūmė su alkūne Marių Kuprevičių, krito ant kelių. Gal kūrė kovotojo įvaizdį. Kitą kartą atsimenu, kad tų pačių metų liepos mėnesį atvyko su žmona į Klonio gatvę, rodė plakatą, aktyviai pasakojo, jog piketuoja po visą Lietuvą. Tačiau juk pati prokuratūra jau yra pripažinusi, jog piketai yra teisėta veikla.“

Po šio liudijimo A. Lobovas kiek atkuto, ir savo klausimuose – pasirodymuose, kurių teismas nestabdė, siekdamas kuo išsamiau išnagrinėti bylą, minėtas piketuotojas ir minėjo „tai kodėl turi būti teisiami žmonės, kurie atvyko šiek tiek pasireklamuoti, ir bandelių pavalgyti?“

To paties jis klausė Rūtą Janutienę, kuri atsakė, jog šių žmonių teisiamųjų suoluose būti negali, nes teisėsauga vengė ir tebevengia atsakyti, kuri iš versijų – „pedofilai prievartavo Deimantę ir jos pusseserę“ ar „pedofilijos nebuvo“ yra teisingos.

„Jeigu ką teisti čia – reikėtų teisti pačią teisėsaugą. Ir kodėl čia blogiau negu Putino Rusijoje – juk čia negalima piketuoti, draudžiama žodžio laisvė? Kur mes einame?

Ir gal reikėtų pasikviesti Vytautą Landsbergį ir paklausti jo šioje byloje, kodėl ši byla iš viso yra? Juk jis buvo toks patarėjas, taip padėjo…“

Kristupas Krivickas ne liudijo,  o praktiškai „stenėjo“. Nesugebėjo atsakyti į A. Lobovo klausimus, ar jis tikėjo pedofilijos istorija. Kai to paties paklausė viena iš teisėjų, jis ir teisėjai nesugebėjo atsakyti, visaip išsisukinėjo – kodėl šitaip tikėjo Drąsium Kedžiu, o vėliau jį tiesiai sakant – pardavė. Kodėl 2009 metų vasarą nufilmavęs jo istoriją, kai jis pats kreipėsi į jį, nerodė medžiagos, ištraukė ją tik vėliau, ja manipuliavo, patraukė šimtus tūkstančių žmonių domėtis šia istorija, o vėliau išsižadėjo pats savo veiksmų – atsakyti nesugebėjo.

Kitas posėdis byloje – rytoj, 9:30.

Jeigu esi Šiauliuose – užeik į Šiaulių apygardos teismą.

P.S. Viena Klonio gatvės įvykių stebėtoja taip replikavo:

„Kristupui Krivickui užkirto kelią į Seimą du kartus būtent ši istorija, kurioje jis nesugebėjo būti nuoseklus. O Rūta Janutienė visada pasižymėjo įžvalga, ir ji matyt mato, kad buvo neteisi, kai nusigręžė į kitą pusę. Todėl jos liudijimas kitoks.“