Angelė Raudienė. Kam užmynė ant nuospaudos tikybos mokytoja?

Posted: June 20, 2017 in Uncategorized

Loreta Raudytė nuotrauka.

ANGELĖ RAUDIENĖ

Skelbiame redakcijos gautą Telšių gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės mamos tekstą, kur ji dalijasi pamąstymais ir įspūdžiais po garsiojo „gėjų kanibalų“ skandalo.
Tekstą skelbiame iškart po pasirodžiusios žinios, jog Lygių galimybių kontrolierė, pati inicijavusi tyrimą, pati priėmė ir sprendimą, jog L. Raudytė pamokoje skatino diskriminaciją. Šį savo sprendimą ji argumentavo ideologiniais samprotavimais apie tai, kokios vertybės turi būti ugdomos tikybos pamokose.
Linkime mokytojai ir visai Bažnyčiai sėkmės kovoje už savo ir mūsų visų žodžio laisvę ir tikimės, kad politikai bei visuomenė neliks pasyvūs stebėdami šį istorinį susidorojimą.

Laisva nuo pamokų diena. Ji vos ne minutės tikslumu suplanuota. Penktadienį daug pamokų. Pasiruošimas joms užima nemažai laiko. Artėja istorijos ir tikybos metodinių ratelių organizuojamas rajoninis moksleivių konkursas Žemaičių krikšto 600 metinėms pažymėti. Baigiamieji pasirengimo jam darbai. Vyskupijos katechetikos centrui skubiai reikia pateikti informaciją apie šiais metais nuveiktus rajono tikybos mokytojų darbus.

Tačiau planas griūva kaip kortų namelis. Tuoj po pusryčių – skambutis iš kažkokio neprisistačiusio DELFI korespondento. „Mane ketina perduoti prokuratūrai.  Tikriausiai pasodins į kalėjimą“, – sako ji išeidama iš savo darbo kambario.

Maniau, kad juokauja. Iš veido ir balso skambesio suprantu, kad tai rimta. „Dabar tikrai įsitikinau, kad homoseksualizmas yra ideologija“, – sako ji ir trumpai paaiškina situaciją. Jos mokinė nufotografuotas skaidres, naudotas pamokoje, nusiuntusi į DELFI. Tai buvo amerikiečių psichologo ir sociologo Paul Camerono, tyrusio homoseksualinio gyvenimo būdą, padarytos išvados. Paskambinęs korespondentas ją kaltinąs už gėjų šmeižtą per vakarykštės dienos tikybos pamoką. Pasiūlęs susipažinti su skelbiamu Andriaus Tapino straipsniu.

Abi nueiname prie kompiuterio. Atsidarome DELFI. Matome kai kurias jos vakar per pamoką moksleiviams rodytas skaidres. Perskaitome komentarą, pilną neapykantos, paniekos, siūlantį „tokią mokytoją laikyti už kelių šviesmečių nuo vaikų“, reikalaujantį kraujo: „…lėks ne viena galva“.

Mokinė, atsiuntusi į DELFI šią medžiagą, esanti drąsi, šauni. Tai – Lietuvos ateitis. O štai su mokytoja, rodančia šešiolikmečiams moksleiviams tokias vulgarybes, kaip teigia DELFI ir Tapinas, reikia susidoroti – nedelsiant mesti lauk iš mokyklos.

Skambutis. Mokyklos direktorius kviečia skubiai ateiti. Nespėjus jam net tinkamai paaiškinti, kas sukėlė tokią audrą, mokyklą užgriūva televizija iš Klaipėdos. Iš visų pusių fotografuojama, reikalaujama paaiškinimų. Filmuojama mokykla, visi jos pašaliai. Po jos – kita televizija. Iš Vilniaus. ir vėl viskas iš naujo. Visi sugluminti. Apie normalų darbą mokykloje negali būti ir kalbos. Kolegos, mokiniai į visa tai reaguoja labai jautriai, nors mažai kas žino ir supranta, kas čia įvyko.

Nekantrauja švietimo skyrius. Prieš susitikdama žurnalistus vedėja nori bent pasikalbėti su mokytoja.
Klausomės radijo, žiūrime įvairių televizijos studijų laidas. Beveik be perstojo skelbiama ir skelbiama mokytoją žeminanti pikta informacija. Vis pridedamas vienas kitas sakinys po atliekamų „žurnalistinių tyrimų“. Tarsi Lietuvą būtų okupavusi svetimos šalies kariuomenė. Rodoma mokykloje filmuota medžiaga. Net žmogžudį sugavę vesdami prieš kameras pridengia veidą. O čia – be pasigailėjimo. Iš priekio ir iš šono. Skelbiami vardas ir pavardė. Jau ir švietimo ir mokslo ministrė siūlo tokios mokytojos nelaikyti mokykloje, nors išmesti ją neturinti galimybių – tai esąs savivaldybės reikalas. Telšių meras, žinoma, irgi pritaria ministrei. Duotas postūmis iš „viršaus“.

Kaip anais laikais, kai buvom okupuoti. Štai ir interviu su žinomais politikais. Negalima toleruoti, Gabrieliaus Landsbergio nuomone, nuo gyvenimo atsilikusios mokytojos ir mokyklos, kurioje ji dirba. Ten esanti tokia tamsa… Smerkia ir gatvėje užkalbinti „telšiečiai“ – kažkodėl fone už jų nugaros didmiesčio panorama. Tokių dalykų vaikučiams esą nevertėtų aiškinti. Nors tiesą sakant, niekas nesidomi, kas, kaip ir kodėl buvo aiškinama pamokoje šešiolikmečiams gimnazistams. Į televizijų studijas kviečiami vienas už kitą iškalbingesni asmenys. Baisu – homofobija. Kas bijo? Ji ar tie visi, ją puolantieji, – tos nuolat mokiniams besišypsančios tikybos mokytojos, kaip R. Miliūtės laidoje „Teisė žinoti“ sekmadienį apibūdins ta pati informaciją DELFI perdavusi abiturientė?

„Kaip jūs ištveriate šį visai Lietuvai svarbų išbandymą. Man jis priminė anglų princesės Dianos likimą. Tik aš tada niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip tokio aukšto rango žmogus demokratinėje valstybėje negali apsiginti nuo žurnalistų persekiojimo. Tiesa, ten tie persekiojimai tęsėsi labai ilgai. O štai čia, Lietuvoje, tokia pragaro mašina paleista per vieną dieną. Dėl to jums daug sunkiau. Tikras košmaras. Žiūrovams ir klausytojams buvo liejami užprogramuotų frazių srautai. Tą matė visi. Bet, matyt, dėl to jie ničnieko ir neįtikino,“ – taip kitą dieną apibūdins situaciją  vienas iš mums artimų žmonių, stebėjęs, apie ką rodė ir kalbėjo ketvirtadienį beveik visos Lietuvos informacijos priemonės.

Stengiamės suprasti, kas ir kodėl užsuko tą „pragaro mašiną“…

Atsiremsiu į šiuos apaštalo Pauliaus žodžius: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis…“ (Ef 6, 12)

Kodėl įvairių studijų ir net LRT dirbantys žurnalistai atsidūrė toje „tamsybių pasaulio“ karalystės pusėje? Stengėsi įbauginti? Išvydome visas jų žurnalistinės „kūrybos“ variacijas: nuo specialiai sudėliotų, kad baisiau atrodytų, reklaminių montažų iki pokalbių su užsakovų bendraminčiais, jų straipsnių ir komentarų. Tie, kurie buvo kitos nuomonės, nors buvo kalbinti, mūsų žiniomis, į ekranus nepateko. Aiški neteisybė, kurią „demokratinėje šalyje“ vykdo vien tik oficialiai nuomonei pralaidi galingoji žiniasklaida kartu su valdžios institucijomis. Neįmanoma pabėgti nuo įspūdžio, kad vėl sugrįžome į tą pačią autoritarinę valstybę, iš kurios manėme seniai išėję.

Įdomi patirtis: kai kurie su filmavimo grupe atvykę televizijos darbuotojai, išėję po atlikto darbo į mokyklos koridorių, nešykštėjo gerų žodžių, reiškė palaikymą. „Tai kodėl gaudote lyg nusikaltėlę?“ –klausė priėjusi viena mokytoja. „Jei nedarysime, ko iš mūsų reikalauja, išmes iš darbo“.

Suprantama. Juk veikia beveik toks pat „blogio imperijos“ mechanizmas kaip ir tuomet mus okupavusioje totalitarinio režimo šalyje, kurią būtent taip pavadino Amerikos prezidentas R. Reiganas. Dar nespėjome užmiršti. Tik dabar, technologijų amžiuje, puolimas stipresnis, nes spartesnis ir efektyvesnis. Išsigąsta ne vienas. Pirmiausia tie, kurie labiausiai pažeidžiami. Darbas – daugelio šeimos maitintojų ir išlaikytojų bambagyslė. Todėl ir regime tai, ko dar nepamiršome: vienoks požiūris (veiksmu) deklaruojamas viešam naudojimui, kitoks – pašnibždomis.

Nevienareikšmiškai pasielgs ir Telšių mero sudaryta švietimo skyriaus darbuotojų komisija, dvi savaites tyrusi „nusikaltimą“, kruopščiausiai peržiūrėjusi visus planus, išnagrinėjusi visas šioje ir kitose pamokose naudotas priemones, kalbinusi klasės, kurioje vyko ši pamoka, mokinius, informaciją į DELFI perdavusią mokinę, Telšių jaunimo liberalaus jaunimo organizacijos atstovą, gimnazijos moksleivių Prezidentūrą, mokyklos vadovus, tikybos mokytojų rajoninio metodinio ratelio narius ir jokio kito prasižengimo, išskyrus pamokoje rodytas ir visai Lietuvai per televiziją paviešintas skaidres, nesuradusi. Ji konstatuos, jog pasinaudota kontraversiškai vertinamo autoriaus išvadomis, o panaudota medžiaga pamokoje yra perteklinė.

Tyrimo išvada: „Ji nevykdė Lietuvos Respublikos švietimo 49 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos mokytojui – užtikrinti mokinių saugumo, geros kokybės ugdymo, gerbti mokinį kaip asmenį, nepažeisti jo teisių ir teisėtų interesų“. Rekomendaciją nubausti duos mokyklos vadovybei, kuri beveik po mėnesio (gegužės 25 dieną), gavusi šio tyrimo protokolą, taip ir padarys. Tikėkim, kad tas veiksmas atliktas dėl šventos ramybės. Užbaigta mokinių labui. Gimnazijoje prasideda egzaminų sesija.

Mokytoja gavo papeikimą – mažareikšmį įrašą žmogaus darbo biografijoje. Bet tai juk parodymas, jog esi kaltas… Dėl ko? Už ką?

Neteko girdėti (to, neabejoju, neaptiko nė kruopščiai pažeidimų ieškoję tyrėjai), kad bent vienas mokinys būtų kur nors ir kada nors šios mokytojos smerkiamas ar įžeistas, pažemintas, įskaudintas, kad būtų pažeistos jo teisės, neleista išsakyti nuomonės. Ir kas Lietuvoje galėtų paaiškinti, ką turi bendra įstatymo 49 str. su mokytojos „nusižengimu“ – „pasinaudota kontraversiškai vertinamo autoriaus išvadomis, o panaudota medžiaga pamokoje yra perteklinė“?

Keistai atrodo visas šis spektaklis, kai pats Tapinas patvirtina, jog Vilniaus universiteto „Medicinos fakulteto studentai mokosi iš 2000 metais išleisto vadovėlio, kuriuose (matyt, norėta pasakyti „kuriame“) lesbietiška meilė prilyginama iškrypimui ir tokios iškrypėlės dažniausiai būna silpnaprotės infantilės ar psichopatės“.  Juk čia kalbama apie patį geriausią  Lietuvos universitetą, kurio atsakomybė žymiai pranoksta Telšių gimnazijos mokytojos pajėgas ir atsakomybę. Jis turi pakankamai pajėgų, leidžiančių patikrinti, kur, kiek ir kada yra suklydęs JAV Šeimos tyrimo instituto vadovas P. Cameronas. Bet jis to nepadarė, o žiniasklaidos išgarsintas žurnalistas neišdrįso pareikalauti, kad nuo šio dėstytojo būtų atskirti studentai „už kelių šviesmečių“ arba „lėktų jų galvos“. Matote, kas leista Jupiteriui – neleista jaučiui.

Ženklas duotas. Ne tik šiai tikybos mokytojai – visiems Lietuvos tikybos mokytojams: nedrįskite mokiniams sakyti to, ką manote, suprantate ar žinote; sakykite, ko dabar reikalaujama. Sakykite jiems, kad jau nėra lytinio gyvenimo normų ir nukrypimų nuo šių normų, kad niekada nebuvo normaliai žmogaus biologinei prigimčiai svetimų lytinių santykių, kuriuos praktikuoja homoseksualūs ir kai kurių kitų orientacijų asmenys, kad bet kokie seksualiniai santykiai yra toks pat gėris, jeigu tik pasitaiko žmonių, kurie taip mano.

Duotas ženklas ir Katalikų Bažnyčiai, ruošiančiai ir siunčiančiai į mokyklas dirbti su vaikais ir jaunimu tikybos mokytojus, drįstančius aiškinti, iki kokių protu sunkiai suvokiamų veiksmų nuveda nevaldoma seksualinė aistra ir kaip reikia vengti kelių, stumiančių žmogų į visišką degradaciją. Signalas jums: sudrauskite, jei norite, kad jus pakęstume. O jei ne… Juk nujaučiate kaip gali būti, pajungsime visas galias: ir panašias į tas, kurios buvo naudotos proletarinėje revoliucijoje, ir tik savo laisvę išpažįstančias bei ginančias „pažangiąsias“ laisvojo Vakarų pasaulio jėgas.

Duotas ženklas visoms Lietuvos mokykloms ir jų mokytojams. Ne tik tikybos. Jei kalbėsite lyčių lygybės tema, šiukštu, nedrįskite, sakyti mokiniams Europos kultūros tradicijomis pagrįstos nuomonės, besiremiančiosi graikų filosofais, Šventuoju Raštu, Bažnyčios požiūriu. „Geriau visai nekalbėkite apie mus, – sakė į INFO televizijos laidą R.Tapinienės pakviestas gėjų lygos vadovas: „Pakvieskite. Atvažiuosime ir moksleiviams paaiškinsime, kas mes ir kokie esame“. Net direktoriaus telefonu paklausė: „Ar priimsite?“

Štai jums! Visais informaciniais kanalais kiekvienas galite palaikyti LGBT nuomonę, prašom ją skelbti visai Lietuvai. O kitos nuomonės? Jau matėte, kas vyksta net tuo atveju, kai supažindinami mokiniai su kitokią nuomonę liudijančiu šaltiniu.

Duotas ženklas visai Lietuvai. Nemiegokite! Seksualinė revoliucija, prasidėjusi JAV praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, persiritusi per Europą, jau užgriuvo ir mūsų šalį. Lig šiol jos alsavimą jautėme tik iš tolo. Dabar grybštelėjo ir mus, tuos žmones Lietuvoje, kuriems šios žurnalistų iškeltos problemos niekada nebuvo aktualios. Jau spėjome įsitikinti: kiekviena revoliucija – tai prievarta,  reiškiama ne tik manifestacijomis gatvėse, daužanti parduotuvių vitrinas, padeginėjanti namus ir automobilius gatvėse, bet ir laužanti žmonių likimus, keičianti jų gyvenimus. Ir šiuo atveju spėta pareikalauti, kad „lėktų galvos“. Jau gana daug Lietuvoje yra jos vykdytojų – revoliucionierių: žurnalistų, politikų, net valdžios žmonių. Gal „jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės“ (Jn 55, 22)? („Jeigu nori pateisinti moraliniu atžvilgiu neteisingą elgesį, turi būti pasiruošęs pateisinti kitų amoralų elgesį“ (R.R.Reilly)), o norėdami apsiginti nuo savo sąžinės priekaištų naudoja išmėgintą puolimo taktiką? Jie – jėga.

O gal jie – tie, kurie net „nežino, ką darą“ (Lk 23,24) – nori būti šiuolaikiški ir „madingi“?

Tikėkimės, kad šį kartą jie atsitraukė. Ar ilgam? Kovos laukas – jaunų žmonių sielos: jų protai ir širdys. Ar išsaugosime jas? Ar atlaikysime? Turėkime vilties – seksualinė revoliucija neišvengiamai žlugs, kaip ankščiau ar vėliau žlugo visos revoliucijos. Jų laimėjimai laikini. „Kiekviena kova reikalinga aukų“ (J.Janonis). Geriau, kad jų būtų kuo mažiau…

propatria.lt

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s