Palaimintojo Teofilijaus šventėje D. Grybauskaitė praleido progą patylėti

Posted: June 27, 2017 in Uncategorized

Palaimintojo Teofilijaus  šventėje D. Grybauskaitė praleido progą patylėti

 

Kaip tarybiniais metais jokia šventė nevykdavo be apsamanojusių partijos sekretorių, taip ir dabar niekas nepasikeitė. Tik buvę komunistai persivadino kitaip – viena jų netgi „valstybės vadove“. Bet viduje įsiūto raudono skuduro juk neišsioperavo.

Daliai Grybauskaitei iki palaimintojo Teofilijaus Matulionio labai toli.

Buvusi komunistė – kolaborantė. Kolaboravo netgi po Nepriklausomybės atkūrimo – 1990 06 30 gavo algą iš TSRS komunistų partijos, už darbą partinėje mokykloje (komunizmą aišku dėstė toje mokykloje, o ne religiją. Ji pati teigia nieko nedėsčiusi, buvo „atsakinga sekretorė“, na, maždaug, trečias žmogus mokykloje.Koks skirtumas.)

Palaimintasis Teofilijus jokiomis aplinkybėmis nesutiko kolaboruoti, ir išduoti Jėzų.

Buvo tvirtas nuomonėje. Jeigu Dalia Grybauskaitė nesuvokia, kad ji kursto ir palaiko bei skatina pilietinį karą Ukrainoje, tai Teofilijus Matulionis viešu raštu atsiribojo tiek pats, tiek atribojo Lietuvos Katalikų bažnyčią (Vatikanas jį laikė Nr. 1 – faktine Lietuvos Katalikų bažnyčios galva – nors jokia spauda nepripažįsta, ir apie šį palaimintąjį neteko niekam girdėti iki šios šventės) nuo miško brolių judėjimo.

Jis motyvavo, ir tą išreiškė tarybinei valdžiai, jog Bažnyčia ir partizaninis judėjimas neturi nieko bendro.

Savo pasirinkimą motyvavo, jog miško brolių judėjimas prieštarauja 10 Dievo įsakymų (konkrečiai „nežudyk“). Taip pat matė partizaniniame judėjime galimybę susidoroti su Bažnyčia – jeigu tik kas iš kunigų ar tikinčiųjų palaikys. (O juk taip ir buvo – gyvuliniais vagonais vėliau išvežė ištisus kaimus už „palaikymą partizanams“ – mano pačios prosenelė Antazija, jau senutė, buvo išvežta į Vorkutą, o močiutei pavyko pabėgti.)

Toks arkivyskupas (Kaišiadoryse palaimino patį popiežių) negalėjo ir negali būti laikomas kelrode žvaigžde dabar Lietuvoje įsigalėjusios represinės ir karinės chuntos vadovybės, kuri kursto ir palaiko karą.

Dabartinė valdžia, kurią sudaro komunistų partijos ir KGB likučiai, palaiko ir kursto Ukrainos, taip pat ir Sirijos karą, remia pabėgėlius, nes dalis jų yra ISIS kovotojai, kurie randa čia jaukų prieglobstį bei karinę poziciją „būsimam karui“ su Rusija.

Tačiau Teofilijus Matulionis nepritartų šiai Dalios Grybauskaitės keliamai isterijai.

Palaimintasis Teofilijus visa širdimi mylėjo Rusiją, ir veržėsi į ją grįžti misijoms tęsti  – ir ilgėjosi jam mielos Rusijos visą savo gyvenimą.

Koncekruotas vyskupu būtent Rusijoje. Mūsų taip garsiai privatizuojamas Teofilijus visų pirma yra Rusijos šventasis.

Maskvos arkivyskupija vyskupui  Antanui Maleckiui, kuris ir paskyrė T. Matulionį Rusijos Katalikų bažnyčios vyskupu – 2003 m. pradėjo beatifikacijos procesą, dėl akivaizdžių šventumo įrodymų.

Dalia Grybauskaitė vadina Rusiją teroristine valstybe, tačiau šios valstybės atstovai labai drąsiai iškėlė savo mylimos valstybės vėliavą – šią šalį, priminsiu, mylėjo ir saugojo palaimintasis Teofilijus Matulionis (jis buvo ir Rusijos piliečiu), kuriam skaudėjo širdį dėl joje plintančio ateizmo, ir komunizmo įsisiautėjimo – ir nepaleido Rusijos vėliavos per visą beatifikacijos Mišių ceremoniją. Likimo pokštas – tačiau Daliai Grybauskaitei įsiterpus į šv. Mišių pabaigą – priminsiu, Teofilijus buvo kankinamas būtent komunistų – jai prieš akis buvo iškelta Rusijos vėliava. Teofilijaus švnetėje Dalia Grybauskaitė bei su nuskalbtomis uniformomis pasirodę Lietuvos kariai neturėjo jurisdikcijos tyčiotis iš Rusijos, ir liepti patraukti kaimyninės šalies, kurią taip mylėjo palaimintasis, vėliavą.

„Mano širdis veržiasi į Leningradą, ten mano kaimenė“ – rašė laiškuose palaimintasis Teofilijus.

Ar žinojo  Dalia Grybauskaitė, jog Lietuvos ir Rusijos šventasis Sankt Peterburge suprojektavo ir pastatė bažnyčią?

Ar žinojo karo šauklė ir kurstytoja, kad palaimintasis Teofilijus meldė lietuviams ir lenkams, melsdamasis Čenstakovoje – santarvės – nes per susiskaldymus galimas tautos ir tautų naikinimas? Jis matė, jog tautos labai artimos per tikėjimą, ir prašė Dievo ir Mergelės Marijos palaimos šioms supriešintoms tautoms.

Palaimintasis Teofilijus vykdė ir Fatimos 1917 m.  apsireiškimo žinią – ten pasakyta, jog pasaulis bus išgelbėtas – jeigu Rusija atsivers. Jis dirbo būtent Rusijoje, ir priešinosi ateizmo marui: dirbo pasaulio gelbėjimo darbą.

Grybauskaitinėje – lansdberginėje Lietuvoje mes net kapų tvarkymo (šiaip jau – religines) akcijas paverčiame politiniu įvykiu, todėl Rusijoje „misija – Sibiras“ sekama, ir stebima – nors kapų tvarkymas visų pirma turėtų būti tikėjimo aktas.

Rusų tautybės žmonių per komunizmo siautėjimą ištremta virš 2 milijonų („Rusijos agentu“ įtarinėtas Viktoras Uspaskichas – iš tremtinių šeimos: tremtinių kaime pastatė skulptūras lietuviams tremtiniams) – jie tose pačiose bekraštėse platybėse kentėjo su lietuviais. „Komjaunimo tiesa“, kuri netikrina istorinių faktų, paskelbė, jog palaimintąjį Matulionį – kuris mylėjo Rusiją – nukankino rusai.

Tačiau Šeduvoje jų nebuvo, o ir seselė, kuri suleido mirtiną dozę nuodų – pagal KGB pasiklausymo medžiagą – kalbėjo lietuviškai. Ir KGB‘istai čia buvo lietuviški.

Jeigu Dalia Grybauskaitė būtų pasidomėjusi, yra viena labai įdomi detalė. Palaimintasis Teofilijus iš Rusijos kalėjimo buvo išgelbėtas pirmą kartą, pasikeičiant Lietuvai kaliniais. Buvo sukeistas konkrečiai kartu su kitais kunigais į Antaną Sniečkų ir kitus pogrindinkus. Jų akys vienoje geležinkelio stotyje susitiko, ir vyskupas nepaliovė melstis už šio aršaus pogrindininko atsivertimą. (Teofilijaus kn. 37 psl.)

Antanas Sniečkus, atrodo, irgi nepamiršo, kieno dėka neturi šalti Lietuvos konclageryje (sunkiųjų darbų kalėjime pogrindininkai, komunistai neatlaikydavo, numirdavo), ir vėliau, nuo 1955 metų, ieškojo sovietų ištremto Teofilijaus Matulionio, bei išgelbėjo jį nuo mirties kalėjime – Antano Sniečkaus pastangomis Vladimiro kalėjime nuo 1946 m. kalintis  Teofilijus perkeltas į Invalidų namus, vėliau 1956 m. po Stalino mirties paleistas į Lietuvą. (Teofilijaus kn., 99 psl.)

Antaną Sniečkų greičiausiai vedė panašių šventųjų pavyzdžiai, ir jis gelbėjo vaikus iš Arkties – jam kartu su Justu Paleckiu pavyko išgelbėti 200 vaikų iš bekraščių Arkties sniegynų (šie vaikai buvo Lietuvos politinio elito atžalos, 1941 06 14 trėmimo), kol tarybų valdžia jiems uždraudė (tai detaliai aprašyta tremtinio, advokato Toliušio knygoje „Mano kalėjimai“, psl. 240-241). Juk turėjo būti šventojo pavyzdys, kuris vedė. Apie tai Dalia Grybauskaitė, perkeitusi kepurę ir esanti „disidente“ nekalbės – koks buvo sudėtingas laikotarpis,  ir kokiu būdu buvo gelbėjami žmonės ir pati Lietuva. Ji pasirinko, kaip ir garsusis „Dėdulė“ – paprastesnį – kolaboravimo – būdą. Ir ne išimtis jos pozicija dabar: labai naudinga tiek finansiškai, tiek geopolitiškai Ukrainos naikinimas – Dalia Grybauskaitė tam pritaria, tačiau visur mosikuoja Lietuvos vėliava. Ar lietuviai, kuriems pavyzdys yra palaimintieji Jurgis Matulaitis ir Teofilijus Matulionis, nori griauti, o ne statyti? Akivaizdu, jog D. Grybauskaitė Tautos nuomonės neatsiklausė.

Kai burnoje vis prasiveržia neapykanta rusams – deja, labai gaila, kad turime tokią nediplomatišką, neraštingą, ir pilną neapykantos valstybės vadovę.

Ką jai patartų palaimintasis Teofilijus Matulionis?

„Nuvyk į Rusiją, į ją visą gyvenimą veržėsi mano širdis…Ten mano avidė ir mano kaimenė“.

Žiauru girdėti šiuos žodžius iš savo šventojo!

Bet kaip jis rašė savo laiškuose – Dievui labiausiai nepatinka tas bukas susiskirstymas tautomis. Jis neskirsto – jis vienija.

Ne veltui šį palaimintąjį mėgo unitai (graikų apeigų katalikai) – padovanojo jam ikoną. Ukrainoje paplitęs unitizmas turėjo vienyti lietuvius su rusais, katalikus su stačiatikiais. Tačiau šiuo metu, išdavus visus LDK ir bendrakaimynystės idealus, Lietuvos elitas, išduodamas palaimintųjų ne tik Teofilijaus – bet ir Jurgio Matulaičio idealus, niokoja ir griauna Lietuvą (pastarieji kūrė ir statė – kūrė vienuolynus, šalpos sistemas, palaikė varguolius ), bei išveža resursus iš Lietuvos karui Ukrainoje palaikyti (ištaškė netgi Vyriausybės rezervo paskutinius tūkstančius – nors Lietuvoje Sodra turi kelių mlrd. Eurų skolą) – net aršusis pogrindininkas Antanas Sniečkus Kremliuje meluodavo apie „karvių kanopų“ ligas, kad tik nereikėtų išvežti „normų“ ir apiplėšti Lietuvos.

Teofilijus rūpinosi ir šventosios Faustinos, kuri apreiškimus gavo Vilniuje, įprasminimu – turėjo Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopiją, o originalo kopija neretai pradedama laikyti antruoju originalu. Tačiau šv. Faustinos Lietuva iki šios dienos nesugeba panaudoti minimaliai kaip turizmo įrankio, ką jau kalbėti apie dvasinę žinią. Antrasis originalas – ideali Faustinos nurodymu tapyta paveikslo kopija – yra saugoma Kaišiadoryse. Tikėtina, jog Kaišiadorių šventikai išnaudos kiekvieną tikėjimo įprasminimo aplinkybę, ir Teofilijaus Matulionio palaikų buvimo vieta – Kaišiadorys, taps nauju dvasiniu Lietuvos centru, kur plūs maldininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio.

Lietuvoje juk niekada nebuvo sakoma, kas atrado, paskyrė ir konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių – ogi T. Matulionis, kuris gavo slapta susirašinėdamas Vatikano pritarimą. Teofilijų sekė net 11 KGB agentų – tačiau jis vis tiek sugebėjo susirašinėti su savo tiesioginiu viršininku – Romos popiežiumi.

Nors jo paskutinės tremties – Šeduvos – buveinė buvo apkaišiota pasiklausymo įranga – jis sugebėjo pasikalbėti su atvykusiais žmonėmis, susirašinėdamas rašteliais arba pasigarsindamas radijo aparatą. Šiuo adresu gavo netgi kvietimą atvykti į Vatikano II surinkinkimą. Nespėjo – buvo nužudytas.

Teofilijus Matulionis Vatikano buvo laikomas Katalikų Bažnyčios aukščiausiu hierarchu Lietuvoje – bet mes, lietuviai to iki vakar net nežinojome. Juk miško brolių palikuonių formuojamose knygose niekas nesugeba išstenėti arkivyskupo,  kuris nepalaikė žudymo judėjimo,- nes tai prieštaravo Kristaus mokymui – vardo.

Nenustebsiu, jog šventuoju Teofilijus bus paskelbtas Maskvos („teroristinės Rusijos“) arkivyskupijos pastangomis, kai pasistūmės palaimintuoju skelbimo vyskupo Antano Maleckio (1861-1935) procedūra. Tik ar sugebės Dalia Grybauskaitė stovėti šalia nekenčiamo Vladimiro Putino? Nemanau. Beje, kodėl į Rusijos vyskupo Teofilijaus Matulionio šventę nepakviesti Rusijos politinės valdžios atstovai – ar Daukantynės dvaras visiškai nesigaudo geopolitikoje, ir nesuvokia, koks šansas per palaimintąjį T.Matulionį buvo susitaikyti su kaimynais? Bent pabandyti tai pradėti daryti – juk politologas Vitkus, dar 2006 metais parašė monografiją, kurioje nurodė, jog geri santykiai su Rusija yra buvęs, tačiau jau prarastas šansas.

Tokios šventės galėtų būti ir šansas peržiūrėti Lietuvos religinę politiką – ar tikrai Lietuva yra patraukli valstybė piligrimams? Ar išnaudojamos visos galimybės? Deja.

Neįgyvendintas palaimintojo Teofilijaus dar 1937 metais rašytas kvietimas Šiluvoje sutvarkyti aplinką, ir pastatyti viešbutį – kad piligrimai turėtų kur apsistoti. Kol kas patalpa apsistoti įrengta tik „saviems“ – tai tiems jaunuoliams, kurie glaudžiau negu vidutinis katalikas bendrauja su Lietuvos Katalikų bažnyčia – tačiau toks dalykas yra labiau sektoms būdingas, o ne tradicinei bažnyčiai.

Lietuva tebelikusi atšiauria dvasine provincija, kurioje ir šiandien palaimintasis Teofilijus turėtų misijų iki kaklo.

Net į Katedros aikštėje vykusią šventę susirinko trigubai mažiau žmonių, negu ateina paspoksoti į kokį Tapiną ar Užkalnį. Laimė, kad šventės dalyviais netikėtai tapo gausiai kavines nugulę miesto svečiai – tiesiog iš lauko kavinių labai gerai matėsi ir girdėjosi šventė, todėl žmonės, nors ir pasyviai, bet tapo beatifikacijos paskelbimo dalyviais.

Palyginus, žmonės labiau veržėsi palaikyti alkoholio pramonę  koncerte prie Seimo, ar „Laisvės piknike“ „pasitūsinti“ su kolaboranto, komunisto Tapino sūnumi, bei ta pačia raudonąja Dalia.

Tačiau šį netikėjimo aktą kompensavo piligrimai iš visos Lietuvos, susirinkę su gera nuotaika, kėdutėmis, sumuštiniais. Kas neturėjo pasiėmęs maisto, ar norėjo rimčiau pavalgyti, pasklido po senamiesčio užeigėles. Teko užeiti į vieną senamiesčio kavinę pavalgyti – barmenai (jauni žmonės) negalėjo dirbti, buvo įsmeigę akis į televizijos ekraną, ir visa širdimi troško būti Katedros aikštėje, gaudė kiekvieną naujieną iš šventės. „Kaip norėčiau ten būti – būtinai nubėgsiu nors kelioms minutėms,“ – prisipažino barmenas – kavinės savininkas.

Yra gražių išimčių – tik tiek, kad šio restorano savininkai yra tikintys, taip išauklėję ir vaikus, tokį formuoja ir darbo kolektyvą (kavinės pavadinimas „Būsi trečias“, Totorių gatvėje. Žinau šią kavinę, nes jai atstovauja redakcijos draugas adv. A. Novikovas, kuriam teko vesti kelias  bylas, kuriose buvo bandoma uždrausti naudotis kavine, nes neva kai kurie kavinės kambariai neturi alkoholio licencijos – virtuvėje ir pagrindinėje patalpoje licencija galioja, o antroje klientų patalpoje – nebe, nes neva adresas kitas.) Įdomu ir tai, jog ši kavinė pasiruošė piligrimams – sekmadienį padarė dienos pietų pasiūlymus, ir tikėjo, kad kas nors vis tiek ateis pavalgyti.

Daugelis vilniečių, toks įspūdis, pasinaudojo proga nesudalyvauti nei Jaunimo dienose, apie kurias nebuvo beveik jokios informacijos, nei Teofilijaus šventėje.  Nekritikuoju ateizmu sergančių žmonių – tik ta menka kaimenė rodo mūsų Lietuvos tragediją: kad dvasinis penas nebelaikomas turtu, visą laiką mus pasitinka šaukiniai apie vartojimą, apie naujas mašinas ir naujus butus, ir vis augančių palūkanų paskolas (nors net bankai Lietuvai nepriklauso – todėl mūsų kišami pinigai mums nesugrįžta) tuo pačiu nepamirštant pridurti, jog labai reikia padėti kariaujančiai Ukrainai – na, pilieti, būk maloningas, nupirk vieną kitą ginklą Ukrainai išsišaudyti. Ir yra kas perka.

Tai rodo Lietuvos – griūvančios ir eižėjančios – problemą.

Ir teisingai sakė Vatikano atstovas – kad gal šitas palaimintasis padės išspręsti problemas, sustabdyti nelaimes, atvers Lietuvą.

Lietuva yra didelėje nelaimėje – susipykusi su visais savo kaimynais (net su lenkais), turi raudoną valstybės vadovę, kuri nemoka žegnotis, nors vaikystėje lyg ir ėjo Komunijos. Visiškai nemoka diplomatinės kalbos, bei net spiginant karščiausiai vasaros saulei, vilki Stalino bei kitų komunistinių valstybių vadovų tipo surdutą, tuo pabrėždama savo represinį, diktatorinį valdymo stilių.

Lietuvoje skatinama ir kurstoma pritarti žudynėms, jas palaikyti, atvirai veikia ginklams paramą renkantis Jonas Ohmanas, kuriam buvusi komunistė kabina medalius.

Teofilijus Matulionis išgelbėjo žydų vaikus, viena istorija aprašyta ir jis po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Tokios atjautos, supratimo, ir baimės neturėjimo (ginčydavosi su sovietais, ir cituodavo jiems tarybinius kodeksus bei bažnytinius kanonus – o TSRS Konstitucija nedraudė tikėjimo, todėl daugelį bylų dėl tikėjimo draudimo laimėdavo) šiandien ypatingai reikia kiekvienam iš mūsų – nes mūsų pačių valdžia stekena ir išnaudoja Lietuvą.

Tokios nesąmonės nebuvo net prie sovieto – su palaimintuoju Teofilijumi sukeistas Antanas Sniečkus, grįžęs į Lietuvą, ją gelbėjo nuo tų pačių komunistų, kurie jį pastatė ją valdyti – nes pamatė, kad bus išgrobstyta viskas, jeigu nebus pasakyta „stop“.

(Parengta pagal kn. „Susipažinkime – esu Teofilius. Užrašė Algirdas Jurevičius (2017 )  bei 2017 06 25 dalyvaujant Teofilijaus šventėje.)

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=4523:palaimintojo-teofilijaus-sventeje-d-grybauskaite-praleido-proga-patyleti&catid=47&Itemid=101

Tags: Matulionis, Grybauskaite, Snieckus, Landsbergis

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s