Sigitas Martinavičius „kitaip“: Klonio gaujos bylos stebuklai

Posted: July 5, 2017 in Uncategorized

 

Image result for martinavičius venckienė

Visuomenėje, taip pat ir skaitytojų tarpe kilo „banga“ – tokie neįtikėtina reakcija, kai Sigitas Martinavičius „Klonio nusikalstamos gaujos“ (posėdžiai vyksta Šiauliuose)  „byloje“ liudijo…tiesą.

Tiesa nūdienos pasaulyje virto gerai konvertuojama preke: perkama ir parduodama, tarsi grūdai ar pienas rinkoje.

Nors, pavyzdžiui, Aurimui Drižiui  jo amžinas oponentas Alvydas Sadeckas taiko trivialios, savo paties susigalvotos „tiesos“ kriterijus, kokį dešimtmetį versdamas su juo bylinėtis įvairiausiose bylose. Kur ieškovas A. Sadeckas išklausomas, o atsakovui siūloma padėti įrodyti ieškinį. Esu dalyvavusi bylose prieš Sadecką (atstovavau Giedrės Gorienės laikraščio įmonę) – stebino teisėjų idiotiški pasiūlymai atsakovo atstovei, įrodinėti ieškinį. Tačiau toks „tiesos kriterijus“: „jam netaikomas realumo faktorius“, kaip rašo nesibaigiančiuose ieškiniuose advokatas.

Taip pat tiesos kriterijaus išsigimimą rodo begalė vykstančių bylų Lietuvos teismuose, bei dar daugiau – tyrimų prokuratūrose, kai užtenka kažką apkalbėti, ir tyrinėtojams nebereikia jokių įrodymų – „Garliavos gaujos“ byloje senieji patvorio kovotojai nepamiršo nei šio žodžio, nei jo reikšmės.

Sigitas Martinavičius tėra tik vienas iš daugelio labai stipriai apšmeižtų ir atstumtų žmonių, kurio emocijomis (užgautomis ambicijomis, atstūmimu, įdėjus daug pastangų į partijos kūrimą bei dalyvavimą Seimo rinkimuose)  savo laiku pasinaudojo korumpuotas kyšininkų klanas su paperkamąja teisėsauga priešakyje.

Klonio gaujos byloje S. Martinavičiui netgi siūlyta tapti nukentėjusiuoju (principingai atsisakė!), jam rodyta dalis medžiagos (darytas poveikis) – nors tai yra nusikaltimas: ikiteisminio tyrimo duomenų slaptumo pažeidimas.

Nieko Sigitas Martinavičius neišsigalvoja, kai primena apie balkonėlyje tupėdavusią „labai nukentėjusią motiną“, kurios sūnus neaiškiomis aplinkybėmis buvo nušautas ar nusišovė (policijoje buvo tiriamos abi versijos.) Ta gedinti motina viešai prisipažino, sakydama aklam snaiperiui – supermenui Raimundui Ivanauskui: „Tu net neįsivaizduoji, kiek pinigų investavau į šį reikalą“.

Gedinti motina visada kliovėsi kažkokia nesveika fantazija – mitologema, jog dėl Neringos Venckienės kaltės žuvo jos sūnus. Nesveika iliuzija kliovėsi tokiu ydingo mąstymo rato rezultatu:

  1. Vyras dirbo vieno teismo pirmininku ir „tvarkydavo“ bylas. (gal už kyšius?)
  2. Neringa Venckienė kreipėsi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę, susitikime papasakojo apie jos vyrą.
  3. Prezidentė atleido jos vyrą iš pareigų.
  4. „Bachūrams“ nebuvo „sutvarkyta“ byla, bet pinigai pervesti, todėl nušautas sūnus (paprasčiausia mafijos kronika, ir tiek…).
  5. Jeigu Neringa Venckienė nebūtų vykusi pas Prezidentę, sūnus būtų gyvas, ergo (taigi) – Neringa Venckienė – žudikė, o visi tie patvorio budėtojai – „poddelnykai“ (bendrininkai).

Šitą nesveiką schemą, kuria tiki gedinti motina, man atskleidė Giedrė Gorienė.

Kaip „bachūrai“ tvarkydavosi bylas pati mačiau: iš Lietuvos dabar jau pabėgusiam Algimantui Rėkliui (Islandijoje gavo politinį prieglobstį) šio teismo teisėja Rūta Palubinskaitė padvigubino 200 000 litų skolą versle, ir jis tapo skolingas 0,5 mln. Kreipėsi su apeliacijomis – nebuvo priimta. Dabar minėtas žmogus kaltinamas, kad apšmeižė tą šeimą, kurios galva „sutvarkė“ jo visą turtą, padvigubino skolą, ir praktiškai konfiskavo viską, bei sugriovė gyvenimą. Kurio sūnus iš mašinos grasino jam, rodė šautuvą. Policija netiria A. Rėklio finansinio persekiojimo, paperkant korumpuočiausią Lietuvos teismą – kokiu būdu teisėja Rūta Palubinskaitė sugebėjo 200 000 litų skolą padvigubinti – tačiau persekioja A. Rėklį. Kadangi negali jo pasiekti, ta pati aktyvi prokurorė Rita Poškienė, sukurpusi bylą beviltišku pagrindu – piktnaudžiavimas tarnyba, nors A. Drižius nėra valstybės tarnautojas –  padavė į teismą ne ką kitą, o Aurimą Drižių. Jis neva kaip redaktorius atsakingas už tai, ką kalba kiti žmonės.

 

Nevykdo cenzūros – todėl kaltas: nors spaudos cenzūravimas draudžiamas. Jeigu gedinti motina taip pyksta, tegul paneigia, kad sūnus nebuvo banditas, ir tiek, o ne pastoviai kelia ir kelia naujas bylas, ir visur yra nukentėjusi, nors dukrelė staiposi su triusikais JAV prieš TV ekranus, ir visiškai neatrodo nukentėjusi.

 

Dabar minėtas redaktorius turi atsakyti už tai, kad Rūta Palubinskaitė galimai grobstė A. Rėklio turtą (savo neteisėtomis nutartimis), turėdama „stogą“ – gedinčios motinos sutuoktinį. Nelogiškai ir nesveikai skamba. Bet LR BPK 228 str.- kurį turėtų normali valstybė su normalia teisėsauga taikyti tokioms korumpuotoms teisėjoms kaip Rūta Palubinskaitė – pritaiko redaktoriui, kuris daro interviu, ruošia pranešimus apie rezonansines bylas.

Ši teisėja per pietus netgi pričiupta gerianti alų (buvo ir nesenas skandalas, kai buvo užfotografuota), ir duodanti instrukcijas kitiems teisėjams, kaip nagrinėti bylas. Man apie tai, jog nušalinta mūsų žemės byloje teisėja  geria alų ir instruktuoja naujai paskirtą teisėją Burzdiką, pranešė sąžinininga teisėja Neringa Venckienė. Pasiremdama jos liudijimu, aš nušalinau Burzdiką. Taip, mielieji, taip ir pasakiau – kadangi geria pietų, bet ir darbo metu su Palubinskaite, ir gauna jos nurodymus, teikiu nušalinimą. Ką jūs manote – nusišalino.

Tai kur korumpuotas teisėjų kyšininkų klanas mylės tokią teisėją Venckienę? Kažkaip buvau pamiršusi šį epizodą. Ji ėjo Mickevičiaus gatve su Deimante, ir man pasakė kad „Keturiuose metų laikuose“ ką tik matė tris teisėjus geriant, ir tarp jų yra mano nušalintoji teisėja, bei naujai paskirtasis. Supratau, kad galas bylai, nes vis tiek vadovauja Rūta Palubinskaitė, kuri nesilaikydavo jokių procesinių reikalavimų, o kai ieškovas nuėjo pas gedinčios motinos vyrą pasikalbėti, apie R. Palubinskaitės elgesį, ir sužinoti, kodėl ji nesilaiko galiojančio CPK, teismo pirmininkas, kurio sūnus vėliau buvo nušautas – atsakė, jog „mes taip darom“.

Rita Poškienė, labai aktyvi prokurorė, priminsiu, perdavė piktnaudžiavimo tarnyba bylą, dėl Aurimo Drižiaus, į teismą, kažkokiu būdu prisapnavusi, jog minėtas redaktorius prilyginamas valstybės tarnautojui – nors niekur jokiame kodekse neradau, pagal ką ji galėjo tai atlikti. Matyt, pagal Sapnų ir šešėlių kodeksą, kuris viešam naudojimui nėra prieinamas.

Patys pripažįsta pagal kokį straipsnį turėtų būti teisiami, tik, atleiskite, mes nepakaltinami, tai yra, neliečiami, todėl nuteisime jus, kurie bando išsiaiškinti tiesą.

 

Gerai, kad aktyvioji Rita Poškienė, dirbanti pagal „užsakymų stalą“ (Šiauliuose, kai ją apkaltinau, neneigė, ir pripažino, jog kurpė bylą mano vyrui, „tačiau juk nutraukiau“, teisinosi labai aktyvi prokurorė, panašiai, kaip Snežana Denisovna iš laidos „Naša Raša“, ieškanti bet kokios progos prasigyventi, arba įtaką įgyti, turint omenyje, kad bylą ant mano vyro užsakė Rūta Zabielienė, o pagrindinis liudytojas – 1,81 promilės pripūtęs girtuoklis- bomžas) nedalyvavo teismo posėdyje, kai liudijo Sigitas Martinavičius – juk būtų gavusi priepuolį.Nes man atsisakinėjant parodymų, prokurorė visaip bandė mane priremti prie sienos, spausti, veikti psichologiškai, todėl paprašiau teisėjus ją nutildyti,ir mano prašymas buvo patenkintas.

 

Vos ne iki galimo priepuolio priėjo dvi kolegijos teisėjos, kurios liudytojų teigimu, tiesiog ėmė rėkti, išgirdusios „neteisingą“ S. Martinavičiaus liudijimą.

 

Juk šiuo „teisingu“ liudijimu, fiksuotu byloje, paremtas visas kaltinimas – nes jokių įrodymų nėra.

 

Tada, liudytojų teigimu, pats Sigitas Martinavičius perrėkė teisėjas, ir privertė jas nutilti. Ir tik tokiu būdu pabaigė savo liudijimą apie tai, kaip ir kiekvieno šios bylos liudijimo atveju – jog buvo daromas spaudimas, jos rašėsi beveik nematęs, kas ten surašyta protokole, nes po 6 valandų tardymo ir gedinčios motinos nuolatinio spaudimo jautėsi pervargęs.

 

Kilo džiugesio, kartu ir pasipiktinimo banga. S. Martinavičius buvo linksniuojamas, keikiamas, ir tuo pačiu metu – giriamas. Ech, kokia permaininga minia, apie tai rašė dar garsusis JAV vaikų rašytojas Markas Twenas, kai apibūdino „žudiko“ Mefo Poterio bylą. Vieną dieną jie jį smerkė ir reikalavo nulinčiuoti, kitą jau, paaiškėjus jo nekaltumui – nešė ant rankų.

 

Jeigu teisėsauga motyvuoja, jog Garliavoje, ir taip išeina, prižiūrint policijai, kriminalinės policijos biurui, ir dar begaliniam skaičiui tarnybų susikūrė gerai organizuota gauja – tada liudytojams tokiose bylose gresia mirtinas pavojus.

 

Policija net nesiruošia tų liudytojų apsaugoti, įsivaizduoja, kad jie kaip durneliai liudys pasakėčias, o vėliau gaus galus kaip Ūsas balutėje, arba Kedys „veidu į samanas“ su 3 promilėm prie Kauno Marių.

 

Visi mato, jog už šios bylos stovi gerai organizuota Lietuvos, gal net Italijos, tarptautinė žmonių prekybos, gal net narkotikų mafija.

Jai reikalinga, kad vyktų kažkokios butaforinės bylos, kad niekas nesidomėtų jos – tikrosios mafijos- reikaliukais.

 

Italijoje gegužės mėnesį Kalabrijos regione buvo sučiupta 62 žmonių prekybos linijos dalyvių, kurių tarpe yra areštuota net kunigų, bažnyčios organizacijų tarpininkų (migrantų „verslas“) o birželio 21 dieną sėmė Sicilijos narkotikų kartelį. Birželio 27 dieną Norvegijoje sulaikytas lietuvis su 17 kg amfetamino (rinkos kaina – 1 mln. eurų), jo nauja mašina buvo be gailesčio supjaustyta į gabalus. Komentatoriai gailėjo narkotikų verslo atstovo mašinos, ne žmonių, kuriems nuodyti buvo skirtas „šūdas“.

 

Niekas negailėjo Lietuvos policijos, kuri nesugeba gauti informacijos apie milijoninį krovinį – o štai norvegai geba. Bet Lietuvos policija vis tiek perka vis naujesnes mašinas ir aparatūrą – nors pateikti rezultatų, kaip kovoja su narkomafija – negali, nes pati policija ir dalyvauja šio kartelio veikloje, kaip rodo Šiaulių policijos- narkomafijos byla.

 

Nors Panevėžyje vyksta ši rezonansinė Šiaulių narkotikų – policijos mafijos byla, apie ją rašo tik principingasis LL žurnalistas Alvydas Vėberis. Visa kita užsakomoji žiniasklaida, arba purvasklaida – tyli. Tačiau netgi aprašyti kiekvieną net ir neįvykusį Garliavos gaujos posėdį – nors ši „gauja“ kaltinama vaikų darželio veikla – stovėjo gatvėjė (viešoje vietoje) prie antstolės Vaicekauskienės kontoros (savaime teisėta veikla, todėl baudžiamoji atsakomybė kilti negali.) – nepavargsta.

 

Aprašo kaip baisiausius nusikaltimus paprastus gyvenimiškus atvejus (primenu – narkobiznio veikla nerūpi)- važiavo į Ūso laidotuves (minima byloje kaip nusikaltimas): nors tai – ritualinis veiksmas, savaime teisėta veikla, nes visos laidotuvės yra viešos. Netikite – skaitykite kanonų knygas. Slaptai laidodavo tik slaptos organizacijos, sektos, bei nusikaltėlius, savižudžius slapta laidodavo, dar pokaryje – partizanus.

Už butaforinių triusikų, himno, „atėjo trys banditai ir perskaitė nutartį“ bylų stovi gerai organizuota narkotikų, ginklų bei žmonių prekybos mafija, palaikoma ir stimuliuojama mūsų korumpuotos teisėsaugos – kitaip neįmanoma paaiškinti begalinio idiotiškumo kaltinamųjų aktų, kuriuos štampuoja Rita Poškienė bei kitos korumpuotos prokurorės ir prokurorai.

 

Kita asmeninė Stankūnaitės prokurorė Kristina Mockienė, kuri mane persekiojo su melaginga byla, kad aš neva seku Stankūnaitę (juk kaip bandyta mane prikergti prie šios „gaujos“ bylos!) – dabar kaip į darbą vaikšto į beviltišką bylą, kur  Kauno karo policijos įgulos viršininko pavaduotojas Arūnas Venckus, specialiųjų pajėgų pratybų „Shadow strike“ metu sumušęs po insulto sunkiai vaikštantį neįgalųjį Vytautą Šalomską, pripažintas pats nukentėjusiu – nors ta pati Kristina Mockienė pripažino, jog A. Venckus pats padaręs nusikaltimą LR BK 138 str. (nesunkus sveikatos sutrikdymas) – tačiau ėmė jį ir atleido nuo atsakomybės. Nes jo žmona Estera Venckienė – violetinių bylų policijos tyrėja, asmeninė klano patikėtinė, tardžiusi ir Laimutę Kedienę, ir Audronę Skučienę. Beviltiška byla, skirta užmaskuoti kariškio A. Venckaus galimą nusikaltimą, kuris kvalifikuotinas sunkiau, nei LR BK 138 str. – stringa, nes kaltinamasis nepajėga ateiti į teismus – juk patyręs keletą insultų, o ir ranka sulaužyta, sutraukyta, „nukentėjusysis“ labai nukentėjo, juk ne iš karto pavyko tą ranką sulaužyti.

 

Lietuvos kariuomenė pareiškė per korumpuotą atstovę Eglę Trataitę – Žebelienę, jog labai didžiuojasi šiuo kariškiu, kuris pratybų metu, ir kareiviniu režime, užpuldinėjo vėlyvu metu pensininką, nors tuo metu turėjo būti jau kareivinėse.

 

O jeigu žmonės atsiųstų daugiau informacijos apie visas vykstančias idiotiškas kliedesių bylas, susidarytų vaizdas skęstančios Lietuvos. Narkobaronai tuo metu paleidžiami į laisvę, net turtą išsaugo. O Henytė sėdi iki gyvos galvos, nes 2009 metais korumpuota teisėsauga nutarė, jog Baltarusijoje gyvenantis Mongolas iš tikrųjų 1993 metais mirė. Užtenka teisėsaugos kliedesio, tikėjimo, sapno – ir tavo likimas sulaužytas.

 

Jie ne kas kitas, bet dievai, pranašai. Bet ar tikrai? Kiek gali tęstis šita nesąmonė, kai prokurorų kliedesių makulatūros legalizuojamos teisėjų parašais ir antspaudais, ir visam gyvenimui sužlugdomas žmogaus likimas?

 

Nepasimoko prokuratūra ir iš keistų įspėjimų: poilsio metu „savaime“ mirė Klaipėdos 35 metų prokuroras.

Prieš tai kastuvu užkapota Klaipėdos kriminalinės žvalgybos viršininko giminaitė. Kokios rezonansinės bylos vyksta (ar nevyksta?) Klaipėdoje? O gal čia Likimo atpildas už netirtas bylas? Juk Klaipėdos apygardos teisėsauga netyrė, kai statydamas bebrams spąstus, „savaime“ mirė jaunas vyras, dviejų vaikų tėvas, verslininkas, vyras – ąžuolas. „Nurašė“ į „nelaimingą atsitikimą“. (Laimė, vaikas miegojo automobilyje, ir nežuvo nuo nusikaltėlių rankos.)

 

O tie atvejai – kai žūsta rezonansinius skandalus palaikę ir stimuliavę veikėjai?

Rastas nusišovęs VSD pareigūnas, su prokuratūra persekiojęs Kusaitę.

Avariją padarę „teisėjas – lemtis“ Kondratjevas.

Su stambiu kyšiu sučiuptas Venckienę keikęs ir ją persekiojęs politikas.

Galima vardyti, kiek įvairių ženklų jau įvyko. Kiek įvykių vyksta.

Vien tas faktas, kad JAV ne tik kad atsisako išduoti Neringą Venckienę, bet neseniai jai išdavė ilgalaikį leidimą dirbti valstijose, rodo, jog šita supuvusi korumpuota iškrypėlių sistema priėjo galą.

Juk čia Neringos Venckienės žodžiai, už kuriuos jai irgi kėlė bylas – kad sistema iškrypusi, ir nepraeis nei 5 metai, ir tiesa paaiškės.

Nuo Klonio šturmo ir Sigito Martinavičiaus bei kitų šaunuolių liudijimų ir praėjo lygiai 5 metai.

Liudijimai tokie ne tik iš baimės gauti galą – žinant, kas gresia visiems, kas tik įtrauktas į „violetinę įskaitą“, visi žino, jog „ežerų užteks visiems“. Todėl tikrai neapsimoka nešiotis jokių paslapčių – žmonės fiksuoja parodymus, nes  ne viena jau paslaptinga žūtis įvyko. Mirė ir Andrių Ūsą radęs kaimietis.

Kiekvienas, kas bus naudingas šiai mafijai, gaus po balutę – kažkas ir rašė, jog Lietuvoje pakankamai ežerų visiems pabaigti „veidu į samanas“.

Mafijos bylose, kaip pavyzdžiui rašoma Henriko Daktaro knygoje „Išlikti žmogumi“, visi liudytojai visais laikais atsisakydavo visų parodymų, o nukentėjusieji – pretenzijų.

Taip būdavo visais laikais, ir todėl nėra čia ko Poškienei stūgauti, ar teisėjoms rėkauti ant liudytojų.

Žmonės bijo. Niekas iki šiol nepaaiškino, kas nužudė Drąsių Kedį – o pasakaitės, kad jis nusiridenęs kūlversčiu, ir atėjęs su švariais batais bei neiššovusiu ginklu, mirė savaime – nieko neįtikina, nes Lietuvos piliečiai neserga psichikos ligomis, kaip šių pasakaičių kūrėjai.

Lygiai panašiai žmonės netiki ir savaiminio paskendimo 50 cm gylio balutėje versija, abejonių kelia ir per 15 minučių į įvykio vietą Alytaus rajone iš Kauno (atstumas apie 60 km) atlėkusios (turbūt su reaktyviniu lėktuvu?) advokatės Kraujutaitienės mirtis – moteris buvo jauna, o surietė toks vėžys, kad nepadėjo net Šveicarijos gydykla. Beje, Maskvos vėžio institutas priimti šią garsią personą…atsisakė. Kodėl? Na patys girdėjote Vladimiro Putino nuomonę apie pedofiliją. Kalbama, kad net sunkiai sergant, nuo jos nusisukę tėvai atsisakė ją palaikyti ir su ja bendrauti – dėl pedofilų palaikymo ir gynimo.

Nepadėjo ir Giedrei Gorienei 2012 metų „stebuklingas atsipeikėjimas“, kai ji su visu laikraščiu perėjo į pedofilų klano pusę – po beveik metų ją surietė tokia liga, kad 56 dienas „valgė“ per lašelinę. Nei viena ligoninė nepriėmė nei vienai parai garsios personos – pedofilų klano palaikytojos.

Jos laikraštyje liejosi ditirambai teisėjui Cininui, 2011 metais buvo garbinama gedinti motina, net leidžiami priedai apie tai, kaip „violetiniai“ persekioja šią šeimą, Sokolovas pylė pagiežą ant Garliavos liudytojų, Kedžio, diedukų, „Drąsos kelio“ partijos (labai šlykštūs straipsniai pylėsi rinkiminės agitacijos metu), ir Venckienės, kūrė įvairiausias „galios“, ir „suspaudimo“ teorijas.

2014 metų pradžioje keletą mėnesių garsi redaktorė galimai buvo prie mirties, net laikraštis buvo apstojęs. Po sudėtingos operacijos buvo išgelbėta jos gyvybė (pati aprašė visą ligos istoriją 4 puslapiuose vedamajame), tačiau laikraštis niekada nebeatsigavo, tapo sisteminiu ruporu, kiekviename numeryje garbinami pokario banditai, komunistė Dalia Grybauskaitę, dar gerai, kad nepalaikomas Ukrainos pilietinis karas.

Kaip šviežus oro gūsis naujausiausias numeris birželio 23- liepos 7 Nr. 13, kuriame rašoma apie Griškevičių, Sniečkų (jog nebuvo „svoločiai“, o savotiškai kovėsi už Lietuvą, siekė jai gėrio), taip pat pagerbiamas palaimintasis Matulionis (kurį iš mirties gniaužtų išgelbėjo Sniečkus lygiai du kartus – ypatingai 1955-1956 m. perkeldamas jį į Invalidų namus, ir vėliau pasirūpindamas jo grįžimu į Tėvynę.) Tačiau tokių prabudimų Giedrės Gorienės gyvenime po persivertimo į klano pusę mažėja. Niekam nežinomas laikraštis buvo tapęs garsiu, jį graibstė ne tik paprasti piliečiai, bet net VSD visi skyriai prenumeravo ne vieną egzempliorių, o Andrius Kubilius pasibraukdavo sakinius straipsniuose, sekė kiekvieną numerį.

Dabar laikraštėlis grįžo į savo pradinę vegetacijos būklę, o graibstomas „Laisvas laikraštis“ – kuriame pavargęs nuo sisteminio, šlykštaus korupcinio melo „gyvenimas kas dieną Lietuvoje gerėja, ypač pasitikėjimas teismais“ (Grybauskaitės, nebetelpančios į drabužius, kliedesiai) žmogus randa atgaivą – TIESĄ. Tokią, kokia ji yra – ne parduodamą ir perkamą, bet kaip rašytojas ją mato, ir išjaučia.

Šis laikraštis niekada nepersivertė į klano pusę, ir visada abejojo „oficialiomis versijomis“ kiekvienoje rezonansinėje byloje.

O kaip filosofijos bakalaurė ir magistrė (esu ne tik diplomuota teisininkė), pasakysiu – jog tik abejojant (Descartes „ lot.Dubito – ergo sum“ – abejoju, vadinasi esu) galima atrasti tiesą. Policijai net ši klasikinė filosofinė konstanta nežinoma. Nes neaišku, ar policininkai baigia kokius nors normalius mokslus, be tų „mokslų“ – kaip kurpti ir klastoti bylas, ir jas pateikti kaip tikras.

 

Neįtikina visa serija kitų „savaiminių“ mirčių. Net Klonio gatvės budėtojas Juozukas „pasikorė“, o kojos siekė grindis.

 

Teisėjas buvo sušaudytas 8 kulkomis, bet rastos tik 4 tūtelės, o viena kulka – drabužiuose. Tarsi kas pribarstė. Nuteistas Raimundas Ivanauskas, kaip kurstęs Drąsių Kedį ir Mindaugą Žalimą žudyti – tačiau nei pirmasis, nei antrasis niekada nebuvo pripažinti nei organizatoriais, nei vykdytojais šitų nusikaltimų. Raimundas Ivanauskas bendrininkavo su dvasiomis, arba šešėliais, kuriuos mato savo ankančiomis akimis. Teisėjai abejoja, ar jis aklas – todėl siunčia pasitikrinti į koloniją, ten užkliuvinės už visko, kas tik kelyje pasitaikys, ir bus nustatytas jo aklumo procentas, nes dabar gydytojai bejėgiai tai padaryti.

 

Sako teisėjai, jog ši byla pagydė ir R. Ivanausko Alzheimerį – na ką, gi  į tokią gydyklą – Utenos psichiatrinę gydyklą- daržovyną kai išsiuntė,  tai ir parašė, kad sveikas – o ką „psichai“ susigaudo apie fizines ligas, jie tik apie dvasias rašo. Gal ir prokurorus, kurie kuria neįtikėtino lygio pasakaites, gydo – kas čia žino?

 

Prokuratūros pasakojimai galėtų išeiti atskiru tautosakos tomu, ir esu ne kartą tą siūliusi mokslininkams, bet jie geriau tyrinėja arklio kultūrą arba Rusijos karą Sirijoje ir Ukrainoje.

 

Prokurorų kliedesiai niekam neįdomūs – net mokslo pasauliui.

 

Prokurorų visata, toks įspūdis, skrieja paralelinėje orbitoje.

 

Koks sveiko proto žmogus galėjo sukurpti tokio lygio nesąmonę, ir dar, suėjus absoliučioms senatims, nešti tokią makulatūrą, tikintis, jog ji „pravažiuos“? 2015 metais rašytoja, liaudyje vadinama „Kūze“ krykštavo, jog „teismui perduota gaujos byla“, ir prognozavo, jog visi bus nuteisti. Tą patį ji prognozavo ir Kaišiadoriuose nagrinėtoje byloje, kurioje visi alei vieno buvo išteisinti, kaip nepadarę jokios nusikalstamos veikos, kai Garliavoje 2012 05 17 taikiai, be ginklo, dalyvaudami privačioje valdoje piknike, stebėjo teismo sprendimo vykdymą. Rinktis pas žmonės į privačią valdą iki šiol nereikėjo jokio teismo ar savivaldybės leidimo, nes savininkai disponuoja teise – ką kviestis, o ko nesikviesti.

 

Tiesiog atsakymas peršasi vienas – buvo tikimasi „komsomolkės“ pagalbos, o juk žmonės niekada nieko netikrina, ką rašo tiražuojamas dienraštis.

 

Niekas iki šiol nežino, kad Neringai Venckienei didžioji dalis įtarimų iš viso panaikinta, o „himno byla“, kuri 2016 metais sukurpta Laimutei Kedienei, būtent išparazituota iš 2015 09 24 nutraukto tyrimo, nors Lietuvos Respublikos BPK draudžia tokius procesinius cirkus – nutraukei bylą – eik per atnaujinimą, jeigu jau kirba kažkur sėdimojoje noras prikelti tą nudvėsusį lavoną. Ne, paėmė ir „atidarė“ naują bylą tuo pačiu pagrindu. O „nusikaltėlis“ Karolis Venckus, kuris „nusikaltimą“ padarė būdamas 11 metų, net neapklaustas. (Lietuvos Respublikos BPK baudžiamąją atsakomybę numato nuo 14 metų – tačiau Kauno prokurorai turi kitą kodeksą, kurį suvokia skriedami savo paralelinėje orbitoje. Paprastam žmogui yra per sudėtinga įeiti į nesveiką, sužalotą prokurorų mąstyseną, nes reikėtų vartoti tai, ką jie vartoja. O mes niekas nežinome, kokios tai substancijos, kurios sukelia šitokias haliucinacijas – kad 11 metų vaikas atsako baudžiamąja tvarka, ir dar per kitus asmenis – pavyzdžiui, babytę, kuri buvo namie, o ne pikete, ir jokių veiksmų neatliko.)

Neapklaustas ir „nusikaltėlio“ Karolio Venckaus įstatyminis atstovas Aidas Venckus, šiuo metu su „besislapstančiu“ „nuo teisingumo“ sūnumi atostogaujantis Majamyje. Kažką smagaus veikia tėvas ir sūnus: kyšininkų klanui nepavyko supjudyti šių vyriškių. Neringa Venckienė atsisakė susitikti su ją galimai išdavusiu sutuoktiniu: juk skyrybos, tikėtina, buvo fiktyvios, tikėtasi šeimos susijungimo JAV. A. Venckus vietoj to susirado moteriškę, ir su ja gyvena. (Ne man spręsti, bet kiek mačiau, visiškai gražiai gyvena, taikiai bendrauja, tvarkosi – gal čia toks likimas, ką padarysi. Kartais ateina laikas pokyčiams gyvenime, ir nesakyčiau, kad N. Venckienei JAV yra blogai, kaip sakė man pokalbio metu – ji patenkinta, ir svarbiausia – saugi FIZIŠKAI.) Teisėsauga trina rankomis, nes pavyko visiškai suskaldyti Klonio judėjimą, ir garsiąją šeimą.

Ar tikrai? Tai iš kur tada atsiranda tokie Sigiai, kurie atvažiuoja, ir galutinai sugriauna visą bylą?

Iš niekur jis neatsirado. Visada buvo šalia.

2013 metais Martinavičiai ateidavo palaikyti Klonio šturmo dalyvių bylose. Taip taip, tikrai pamenu, ir bendravau su Sigitu, tik guodėsi, kad ta partija baisiai šmeižia ir labai jaučiasi jis nekaip, bet sužinojęs, kad atstovauju, atėjo palaikyti, pasižiūrėti, kas vyksta. Atėjo su gražuole žmona.

 

Dabar korumpuotas kyšininkų klanas po šio liudijimo grasina sudoroti visą šeimą: Sigitui žada sužlugdyti verslą, o žmonai sutrukdyti jos vystomą meninę veiklą – kuria papuošalus, dalyvauja parodose.

 

Šaltiniai teigia, jog Sigitas Martinavičius priliudijęs iš labai didelės baimės – nes tuo metu korumpuotas kyšininkų klanas jam bandė kelti berods 3 bylas. Aišku, viskas prašapo, bet spaudimas buvo didžiulis.

Ne veltui bylos kaltinamasis Banaitis man iškėlė klausimą, ar man buvo daromas spaudimas per kitas iškeltas baudžiamąsias bylas – atsakiau teigiamai: kad buvo lygiai 2 bylos iškeltos, todėl buvo baisu. Pats Banaitis dirbęs teisėsaugoje, ir jis žino kolegų „bajerius“, kaip „išmušami“ parodymai.

Šaltinių duomenimis, Sigitas Martinavičius todėl ir dalyvavo įvairiose laidose, šventėse, renginiuose, kad jo nesudorotų, kad būtų matomas, žinomas, nes tik tokiu būdu dar galima atsilaikyti sisteminio spaudimo įtakoje.

 

Aiškėja, kad ir TV laida, kur Martinavičius išvadina „visokias Sulikienes“ „Rusijos agentėmis“, ir iš karto „gauna į snukį“ nuo Šustausko, o Urbšys puola visus taikyti, ir toliau gina Sulikienę – surežisuotas spektaklis, kad parodytų palaikymą. Ne visi suprato- žiūrint laidą atrodė, koks blogas tas Martinavičius, ir parsidavęs.

 

Pati filmavausi ne vienoje TV laidoje, ir žinau diskusijų laidų specifiką – jog turi būti intriga, kažkas kažką puola, tada kažkas gina.

 

TV šou žanras visada turi būti, kad vienas sėdi antiherojus, viskuo nepatenkintas, ir visus puola, o tada visi kiti geriečiai jau gina tiesą.

 

Dabar gi Garliavos nusikalstamos grupuotės bylos šou Sigitas Martinavičius sudalyvavo ne kaip antiherojus, o kaip herojus.

 

Šimtai palaikančių komentarų sveikina jį, ir džiaugiasi.

 

O kaip patyrusi Klonio „didvyrių“ („bailių kelio“ veikėjų) persekiojimą, ne tik 2010, 2012 m. bet ir 2016 m. per rinkimus, kai partijos nusipenėjusios moteriškės atsisakė skirti rinkiminei agitacijai bent 50 eurų (nors „įsisavinta“ dotacija siekė 600 000 eurų, ir 2016 m. partijos kasoje buvo ne vienas tūkstantis likęs: juos „plovė“ ištaškydami baliams, ir bereikšmiams pirkiniams), ir dar suklastojo mano biografiją, bei pavogė mano straipsnius, ir juos spausdino 150 000 egz. tiražu nesusimokėję nei vieno euro, nors Seimo rinkimų įstatymas to neleidžia (nemokama agitacija draudžiama), visiškai suprantu, ką patyrė S. Martinavičius, ar Marius Kuprevičius, kuris absurdiškai buvo kaltinamas Drąsiaus Kedžio megztuko vogimu, ir išleidus 90 000 litų kainavusią knygą, buvo iškirptas iš visų nuotraukų, kaip senais gerais Stalino laikais. O kad patys giminaičiai pervargusiam ir visus drabužius sunaudojusiam kovotojui pasiūlė apsirengti tą megztuką – istorija nutyli. Juk 2010 05 14 Marius lėkė nepasiėmęs  kelių atsarginių eilučių – kaip pats liudijo, išgirdo per radiją, kad neigiamai baigėsi Drąsiaus Kedžio mergaitės byla, buvo lauke su treningu, kaip stovėjo, taip šoko į mašiną ir atrūko į Klonio gatvę.

Sigito Martinavičiaus šmeižikai irgi nerinko taktikų – kaltino jį norėjus prieiti prie partijos kasos (bet juk niekas tuo metu nežinojo apie būsimą milijoninę dotaciją!).

Kaltino infiltracija, ir kitais nebūtais dalykais. Nors Sigitas Martinavičius pasirodo nuo 1993 metų pažinojo Renaldą Ščiglinską, ir nesitikėjo tokių dalykų.

Šaltiniai teigia, jog S. Martinavičius stebisi, kodėl Ščiglinskas ir Lobovas toliau „pila alyvos į ugnį“, jeigu byla eižėja, byra, ir joje sprendimas aiškėja – kad nebėra pagal ką priimti Generalinėje prokuratūroje naktį kartu su Prezidentūros atstovais surašytą nuosprendį – visiems po 5 metus kalėjimo, išskyrus „stukačių“. Juk tokiems rimtiems kaltinimams reikia pagrindo – bent kokio nors vieno melagingo liudijimo. Šiuo metu nei vienas bylos liudytojas – išskyrus kaltinamasis „ožys“, kuris ir taip neatsako baudžiamąja tvarka už melagingą liudijimą – netvirtina Ritos Poškienės kaltinamojo akto.

Kiti posėdžiai nusimato jau rudenį. Kuris ne už kalnų.

 

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s