Zigmas Vaišvila toliau įtikinėja visuomenę, jog čia sprendimas dėl skolos panaikinimo: pasiskaitykite patys

Posted: July 9, 2017 in Uncategorized

BYLA 2A-1908/2013

Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „FF lizingas“ dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 6 911 101,06 Lt skolą ir

56 procentų procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, jog 2002 m. gruodžio 6 d. pareiškimu atsakovas atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kuriuo, pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo (1997-06-17 redakcija, Nr.VIII-270) 14 straipsnio 6 dalies 3 punktą, siekė išvengti savo prievolės sumokėti LAB „Oruva“ 6 911 101,06 Lt už įsigytą kilnojamąjį turtą. Šį įskaitymą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 24 d. nutartimi pripažino neteisėtu ir panaikino (civilinė byla Nr.3K-3-529/2006). Kasacinės instancijos teismo nutarties pagrindu ieškovas 2008 m. liepos 2 d. kreipėsi į AB „Oruva“ bankroto bylą nagrinėjusį teismą, kuris 2011 m. kovo 23 d. nutartimi (civilinė byla Nr.2-24-71/2011) perdavė ieškovui likviduotos AB „Oruva“ reikalavimo teises, tarp jų ir reikalavimo teisę į 6 911 101,06 Lt, kuriuos UAB „FF lizingas“ liko skolingas AB „Oruva“ pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartį, 2002 m. rugsėjo 16 d. papildomą susitarimą prie šios sutarties ir pagal 2002 m. lapkričio 20 d. išrašytas sąskaitas. Ieškovas teigia, kad atsakovas iš esmės neginčija reikalavimo teisės pagrindo, neneigia nei paties skolos egzistavimo fakto, nei to, kad suėjęs terminas įvykdyti prievolę, nes pats atliko 2002 m. gruodžio 6 d. vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą bankroto byloje, kurį vėliau panaikino kasacinės instancijos teismas. Todėl yra pagrindas teigti šioje byloje egzistuojant prejudicinius faktus, dėl ko ieškovui papildomai įrodinėti tinkamo prievolės įvykdymo atsakovui fakto nėra būtina – teismų sprendimuose konstatuota, jog yra 6 911 101,06 Lt ieškovo reikalavimo teisė į UAB „FF lizingas“ ir atsakovas tokios skolos egzistavimo neginčija.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 6 911 101,06 Lt skolą ir 6 procentų procesines palūkanas. Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi (civilinė byla Nr.2-24-71/2011) perdavė ieškovui likviduotos dėl bankroto AB „Oruva“ reikalavimo teises, tarp jų ir reikalavimo teisę į 6 911 101,06 Lt, kuriuos UAB „FF lizingas“ liko skolingas pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartį, 2002 m. rugsėjo 16 d. papildomą susitarimą prie šios sutarties ir pagal 2002 m. lapkričio 20 d. išrašytas sąskaitas. Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl teismas sprendė esant pakankamą pagrindą konstatuoti faktą, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą dėl 6 911 101,06 Lt skolos likviduotai AB „Oruva“. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-24-71/2011 atsakovas nedalyvavo, tačiau minėtoje teismo nutartyje nustatytas faktas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudicinis faktas), kadangi toje byloje nagrinėtas klausimas yra glaudžiai susijęs su AB „Oruva“ bankroto byla, kurioje aktyviai dalyvavo ir UAB „FF lizingas“. Dėl to teismas sprendė, kad aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-24-71/2011, iš naujo nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 2 p.). Teismas sprendė, kad atsakovo 6 911 101,06 Lt skolos AB „Oruva“ faktas patvirtintas atsakovo veiksmais jam atlikus 2002 m. gruodžio 6 d. vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą AB „Oruva“ bankroto byloje, kurį vėliau panaikino kasacinės instancijos teismas. Nepripažindamas skolos fakto, atsakovas nebūtų siekęs prievolės pasibaigimo įskaitymu (CK 6.130-6.140 str.), o būtų teisme ginčijęs tokią skolą. Teismas sprendė, jog yra pakankamas pagrindas išvadai, kad skolos faktas yra įrodytas ir ieškovui papildomai įrodinėti tinkamo ir savalaikio prievolės įvykdymo atsakovui fakto nėra būtina (CPK 178, 187 str.). Teismas pažymėjo, kad atsakovo pateiktos ir ieškovo 2008 m. liepos 1 d. patikslintame prašyme Šiaulių apygardos teismui civilinėje byloje Nr. B2-301-267/2006 nurodytos įkeitimo sutartys yra galiojančios, byloje nėra duomenų, kad jos būtų nuginčytos ar ginčijamos, o ieškovas apie savo įkeitimu užtikrintus reikalavimus AB „Oruva“ bankroto byloje dar 2001 m. kovo 23 d. raštu Nr. 43-1098 (2 t., 130-132 b. l.) informavo bankroto administratoriaus įgaliotą atstovą. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, jog nagrinėjama civilinė byla turėtų būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 ir 3 punktų ir/ar 9 punkto pagrindais, o teismui nutarus, kad nėra pagrindų nutraukti bylą minimais pagrindais, ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir/ar 12 punkto pagrindais. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas neturi materialinio pagrindo reikšti ieškinį, ir nurodė, kad pareikšdamas ieškinį nagrinėjamoje byloje dėl skolos priteisimo ieškovas vadovaujasi Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, kuria ieškovui buvo perduotos reikalavimo teisės į atsakovą ir kuri yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Dėl šių priežasčių atmetė atsakovo prašymą nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas sprendė, kad atsakovas taip pat nepagrįstai prašo nutraukti nagrinėjamą bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo (bylos Nr. 2-260/2012), yra konstatuota, jog ieškovas neturi materialios reikalavimo teisės į atsakovą, kurios pagrindu jis galėtų grįsti ieškinio reikalavimą nagrinėjamoje byloje. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis buvo priimta civilinėje byloje, kurioje dalyvavo kitos šalys, buvo skirtingas reikalavimų pagrindas ir dalykas. Atsakovas prašo nutraukti bylą ir kitais CPK nurodytais atvejais (CPK 293 str. 9 p.) arba ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad ieškovas neturi materialiosios reikalavimo teisės atsakovui, todėl teismas turi teisę ir pagrindą atsisakyti ginti tokias apsimestines deklaruojamas ieškovo teises. Teismas sprendė, kad atsakovo teiginiai apie tariamą ieškovo piktnaudžiavimą teise yra nepagrįsti, kad atsakovas klaidina teismą, teigdamas, jog ikiteisminį tyrimą atlikusios institucijos nustatė žinomai melagingus AB Turto banką atstovavusių asmenų pareiškimus (teiginius) procesiniuose dokumentuose, siekiant išvengti atsakomybės dėl nusikalstamos veiklos BAB „Oruva“ kreditorių susirinkime ir likvidacinėje komisijoje. Atsakovas prašo palikti ieškinį nenagrinėtą ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, tačiau šios normos taikymui teismas taip pat nenustatė pagrindo, nes Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis, kuria ieškovui perduotos reikalavimo teisės į atsakovą, nėra nei panaikinta, nei pakeista, kas yra konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartyje, paliekant nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį, kuria atmestas UAB „FF lizingas“ prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti; nutraukti civilinę bylą CPK 293 straipsnio 1 ir 3 punkto ir/ar 9 punkto pagrindais; teismui nutarus, kad nėra pagrindų nutraukti bylą prašo palikti ieškinį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 p ir/ar 12 punktų pagrindais; priimti atskirąją nutartį dėl galbūt nusikalstamų ieškovo atstovų veikų ir pranešti prokurorui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

101. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai vadovavosi Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, nes Lietuvos apeliacinio teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi nustatė, jog Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi neišspręstas LAB „Oruva“ turto paskirstymo klausimas ir kad ši nutartis negali sukelti teisinių padarinių iš JAR išregistruotai AB „Oruva“, jos kreditoriams ir debitoriams. Tai rodo teismo šališkumą (CPK 21 str. pažeidimas).

112. Teismas dėl žemiau išvardintų aplinkybių neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas turėjo materialinį pagrindą reikšti ieškinį, todėl atmestini visi teismo teiginiai dėl atsakovo prašymų nutraukti bylą CPK 293 str. 1 p., 3 p. ir/ar 9 p. pagrindais ar ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 str. 1 d. 4 p. ir/ar 12 p. pagrindais netenkinimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartimi nustatyti ir išaiškinti svarbūs dalykai šioje byloje: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-529/2006 išsprendė tik sandorių, sudarytų tarp AB „Oruva“ ir UAB „Oruva“ ir Ko, taip pat tarp AB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ (po teisių perėmimo – UAB „FF lizingas“) dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, negaliojimo klausimą. Tačiau nesprendė klausimo dėl AB „Oruva“ reikalavimo teisių į UAB „Oruva“ ir Ko bei UAB „FF lizingas“ pagrįstumo ir dydžio. Civilinio proceso tvarka nepatvirtinus LAB „Oruva“ reikalavimo teisių į UAB „Oruva“ ir Ko bei UAB „FF lizingas“, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl turto, kuris nėra priteistas likviduotos AB „Oruva“ ar jos teisių perėmėjų naudai paskirstymo tarp įmonės kreditorių. Negalima daryti išvados, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi nusprendė dėl UAB „FF Lizingas” materialiųjų teisių ar pareigų. Šią išvadą Lietuvos apeliacinis teismas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr.2-24-71/2011 nesprendė klausimo dėl LAB „Oruva“ turto paskirstymo, civilinio proceso tvarka nėra išspręsti šių reikalavimo teisių pagrįstumo ir dydžio klausimai.

123. Teismas nepasisakė dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, kad ieškovas sąmoningai pateikė žinomai melagingus duomenis apie neegzistuojančią 2002 m. rugsėjo 6 d. BAB „Oruva“ ir UAB „Parex Lizingas“ pirkimo-pardavimo ne varžytinėse sutartį Nr.2002/09/09/02 ir šios sutarties 2002 m. rugsėjo 16 d. papildomą susitarimą, kurių atsakovas ir AB „Oruva“ nepasirašė.

134. Teismas konstatavo, kad ieškovo ir AB „Oruva“ sudarytos įkeitimo sutartys yra galiojančios ir nenuginčytos. Ieškovas įkeitimo sutarčių nepateikė. Įkeitimo sutartyse nurodytų įkeistų daiktų sąrašo palyginimas su atsakovo iš BAB „Oruva“ pirkto turto sąrašu patvirtina, kad atsakovas nepirko iš AB „Oruva“ nė vieno turtinio vieneto, kuris būtų buvęs įkeistas ieškovui. Ieškovas šio argumento nepaneigė, o teismas, pažeisdamas CPK 14 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį reikalavimus, dėl šių argumentų ir pateiktų įrodymų nepasisakė, jų netyrė.

145. Teismas netyrė ir nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, kad ieškovas pagal 1996 m. spalio 2 d. ir 1998 m. sausio 15 d. finansų ministerijos ir AB „Oruva“ turto įkeitimo sutartis neturi pirmumo teisės prieš kitus BAB „Oruva“ kreditorius, todėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, reikalavimas turėtų būti perleistas pirmos, o ne trečios eilės kreditoriui.

156. Teismas nepasisakė ir dėl atsakovo argumentų, kad po Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutarties AB „Oruva“ bankroto byloje nenustačiusios teisių ir pareigų perėmėjo, 2005 m. kovo 31 d. AB „Oruva“ buvo išregistruota iš JAR ir jos prievolės baigiasi.

167. Teismas, neanalizavęs ir nevertinęs atsakovo argumentų ir įrodymų dėl ieškovo piktnaudžiavimo teise (žinomai melagingų duomenų teismams teikimas apie tai, kad atsakovas pirko iš AB „Oruva“ tariamai ieškovui įkeistą turtą, siekiant atlikti veikas, turinčias sukčiavimo požymių – galimai nusikalstamai įgyti 6 911 101,06 Lt reikalavimo teisę ir prisiteisti jos pagrindu iš atsakovo šią sumą), juos atmetė, pažeisdamas CPK 14 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

17Ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

181. Byloje nustatyta, kad UAB „FF lizingas“ 2002 m. gruodžio 6 d. pareiškimu Nr. 01-1429 atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kuriuo pažeidžiant ĮBĮ (1997-06-17 redakcija, Nr. VIII-270) 14 straipsnio 6 dalies 3 punktą, siekė išvengti savo prievolės sumokėti LAB „Oruva“ 6 911 101,06 Lt už įsigytą iš šios įmonės kilnojamąjį turtą. Šis įskaitymas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2006, buvo pripažintas neteisėtu, pažeidžiančiu imperatyvias ĮBĮ (1997 m. redakcija) nuostatas, ir panaikintas. Šioje kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje jos šalių teisėmis dalyvavo tiek ieškovas, tiek apeliantas – pastarasis nereiškė jokių atsikirtimų ar prieštaravimų apie tariamai jo atžvilgiu netinkamai nurodytą skolinį pagrindą (ne tokios datos ar numerio sutartį). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas vertintinas kaip prejudicinis faktas ir tokios aplinkybės nereikia iš naujo nurodinėti (CPK 182 str. 1 d. 2 p.).

192. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi nesprendė ir nepanaikino Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutarties. Ieškovas vadovaujasi įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartyje nurodė, kad ieškovas savo laiku inicijavo proceso atnaujinimą AB „Oruva“ byloje, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, civilinėje byloje Nr. 2-113/2007 palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, išaiškino, jog įmonės pasibaigimas neužkerta kelio įmonės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti AB „Oruva“ bankroto byloje, pretenduoti į naujai atsiradusį bankrutavusios įmonės turtą.

203. Teismo motyvai dėl atsisakymo nutraukti šią bylą ar ieškinį palikti nenagrinėtą yra pagrįsti. Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-260/2012 ir nagrinėjamoje byloje yra skirtingos šalys, skirtingas reikalavimų pagrindas ir dalykas, dėl šios priežasties nėra pagrindo taikyti atsakovo prašomo bylos nutraukimo pagrindo (CPK 293 str. 3 d.). Dėl CPK 293 straipsnio 9 punkto, 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo teisės doktrinoje nurodoma, kad CPK 293 straipsnio 9 punktas nustato, jog bylą galima nutraukti tik kitais CPK nurodytais atvejais. Tai reiškia, kad CPK nurodytų bylų nutraukimo pagrindų sąrašas yra išsamus ir plečiamai neaiškinamas, jeigu pačiame CPK nenustatyta kitaip. Baigtinį bylos nutraukimo pagrindų sąrašo nustatymą lemia sunkūs bylos nutraukimo teisiniai padariniai, užkertantys galimybę kreiptis į teismą su analogišku pareiškimu.

214. Pagrindo taikyti CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktą taip pat nėra, kadangi teisiškai reikšminga aplinkybė civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 yra ta, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis, kuria ieškovui perduotos reikalavimo teisės į atsakovą nėra nei panaikinta, nei pakeista – tai konstatuota ir rezoliucinėje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarties dalyje.

225. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje perduodamas ieškovui reikalavimo teisę tinkamai įvertino aplinkybę, kad Finansų ministerija yra kreditorius, kurio reikalavimai užtikrinti įkeitimu. Įkeitimo teisę patvirtinantys dokumentai buvo pateikti bankroto bylą nagrinėjusiam ir reikalavimo teisę ieškovui perdavusiam Šiaulių apygardos teismui, todėl apelianto motyvai dėl neegzistuojančios įkeitimo teisės, vertintini kaip bandymas grįžti jau prie tos pačios instancijos teismo išspręstų klausimų, ką imperatyviai draudžia įstatymas.

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

25Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2001 m. sausio 30 d. nutartimi AB „Oruva“ buvo iškelta bankroto byla pagal Finansų ministerijos, kurią atstovavo AB Turto bankas, ieškinį. Šiaulių apygardos teismas 2005 m. kovo 30 d. nutartimi bankroto byloje Nr. B2-301-267/2006 nutarė užbaigti AB „Oruva“ bankroto procedūrą, patvirtinti patikslintus kreditorių reikalavimus, kurių suma – 212 599 080,55 Lt, ir išregistruoti AB „Oruva“ iš įmonių registro (1 t., 137-150 b. l.). AB „Oruva“ 2005 m. kovo 31 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, kaip bankrutavusi (3 t., 14 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi buvo ištaisytas minėtoje byloje 2005 m. kovo 30 d. priimtoje nutartyje įsivėlęs rašymo apsirikimas, nurodant, kad šia nutartimi buvo patvirtinti antros eilės Finansų ministerijos 104 200 105,57 Lt kreditorinis reikalavimas bei AB Turto banko 49 824 324,68 Lt kreditorinis reikalavimas.

26Tarp UAB „Parex lizingas“ ir AB „Oruva“ 1999 m. rugsėjo 29 d. buvo sudaryta faktoringo sutartis Nr. C-DTJ-99-0015, kuri 2002 m. spalio 31 d. buvo nutraukta. UAB „Parex lizingas“ 2002 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 01-1429 įskaitė pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytinėse sutartį Nr. 2002/09/06/02, 2002 m. rugsėjo 19 d. papildomą susitarimą prie sutarties ir išrašytas PVM sąskaitas faktūras UAB „Parex lizingas“ mokėtiną bankrutavusiai AB „Oruva“

276 911 101,06 Lt sumą, kaip dalies BAB „Oruva“ skolos UAB „Parex lizingas“ pagal 1999 m. rugsėjo 29 d. faktoringo sutartį Nr. C-DTJ-0015 dengimą.

28Lietuvos Aukščiausias Teismas, išnagrinėjęs Finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Finansų ministerijos, atstovaujamos AB „Turto bankas“, ieškinį atsakovams likviduojamai AB „Oruva“, UAB „Oruva“ ir Ko, UAB „Parex lizingas“ ir trečiajam asmeniui UAB „RRD“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, 2006 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2006, kasacinį skundą tenkino, Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 24 d. nutartį pakeitė – sprendimo ir nutarties dalį, kuria ieškovo ieškinys atmestas, panaikino – ieškinį tenkino, pripažino BAB „Oruva“ sudarytus sandorius negaliojančiais, tarp jų ir BAB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ reikalavimų, kurių dydis 6 911 101,06 Lt, įskaitymą pagal 2002 m. gruodžio 6 d. vienašalį UAB „Parex lizingas“ pareiškimą Nr. 01-1429 (1 t., 10-15).

29Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011, tenkino Finansų ministerijos prašymą patikslinti turto paskirstymą likviduotos AB „Oruva“ bankroto byloje ir perdavė Finansų ministerijai likviduotos dėl bankroto AB „Oruva“ reikalavimo teises į skolininkus, tarp jų ir 6 911 101,06 Lt reikalavimo teisę į UAB „Parex lizingas“ pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartį Nr. 2002/09/06/02, 2002 m. rugsėjo 16 d. papildomą susitarimą prie šios sutarties bei pagal 2002 m. lapkričio 20 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir 2002 m. rugsėjo 30 d. išrašytas sąskaitas faktūras, įsigijus kilnojamąjį turtą iš LAB „Oruva“ (1 t., 16 b. l.).

30UAB „FF Lizingas“ apskundė Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartį, prašė ją panaikinti, įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis UAB „FF lizingas” ir UAB „Oruva“ ir Ko bei prie šios bylos prijungti AB “Oruva” bankroto bylą Nr. B2-301-267/2006. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi apeliacinį procesą nutraukė, nurodęs, kad UAB „FF lizingas“ nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl neturi apeliacijos teisės (1 t., 17-18 b. l.). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nesprendžiamas klausimas dėl reikalavimo teisių į AB „Oruva“ turtą, atsiradusi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2006 m. spalio 24 d. nutartį, įgyvendinimo, o sprendžiama tik dėl reikalavimo teisių perdavimo ir tai nesusiję su UAB „FF Lizingas“, kadangi turto patikslinimas turto masės nekeičia. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi atmetė UAB „FF lizingas“ prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 (3 t., 23-28 b. l.). Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.2-260/2012, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį paliko nepakeistą (3 t., 115-119 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nurodė, jog pirmosios instancijos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi nesprendė klausimo dėl LAB „Oruva“ turto paskirstymo, tačiau nusprendė perduoti Finansų ministerijai, atstovaujamai AB Turto banko, 15 918 151,01 Lt likviduotos AB „Oruva“ reikalavimo teises į debitorius UAB „Oruva“ ir ko bei UAB „FF lizingas“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad po bankrutavusios įmonės išregistravimo iš viešo registro paaiškėjus, kad įmonė gali turėti reikalavimo teises, visų pirma, turi būti išspręstas klausimas dėl šių teisių pagrįstumo ir dydžio. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi negalėjo pakeisti ir nepakeitė šio teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi patvirtinto UAB „FF lizingas“ kreditorinio reikalavimo tenkinimo eilės ir dydžio užbaigiant AB „Oruva“ bankroto bylą, todėl 2011 m. kovo 23 d. nutartis apskritai negali sukelti teisinių padarinių įmonei, jos kreditoriams ir debitoriams. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2006 m. spalio 24 d. nutartimi išsprendė tik sandorių dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, negaliojimo klausimą, tačiau nesprendė dėl AB „Oruva“ reikalavimo teisių į UAB „Oruva“ ir Ko ir UAB „Parex lizingas“ pagrįstumo ir dydžio. Civilinio proceso tvarka nepatvirtinus LAB „Oruva“ reikalavimo teisių į UAB „Oruva“ ir Ko bei UAB „FF lizingas“, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl turto, kuris nėra priteistas LAB „Oruva“ ar jos teisių perėmėjų naudai, paskirstymo tarp įmonės kreditorių.

31Nagrinėjamoje byloje ieškovas LR finansų ministerija 6 911 101,06 Lt skolos reikalavimą likviduotos dėl bankroto AB „Oruva“ skolininkui UAB „FF lizingas“ grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-529/2006, ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.2-24-71/2011, nustatytais faktais, turinčiais prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai. Atsakovo skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino.

32Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas turėjo materialinį teisinį pagrindą reikšti ieškinį dėl skolos iš atsakovo priteisimo. Teisėjų kolegija iš dalies su šiais apelianto argumentais sutinka. Ieškovo materialinį teisinį reikalavimą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo pirmosios instancijos teismas grindė Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011, kuria ieškovui buvo perduotos LAB „Oruva“ reikalavimo teisės į UAB „Oruva ir Ko“ bei UAB „Parex lizingas“. Teismas sprendė, kad ši nutartis yra įsiteisėjusi ir turi prejudicinę reikšmę atsakovui, nors byloje jis ir nedalyvavo.

33Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas minėtoje byloje nedalyvavo, o nutartis buvo priimta netiriant ir nevertinant LAB „Oruva“ materialinio reikalavimo UAB „Parex lizingas“ pagrįstumo, todėl dėl šios priežasties minėta nutartis nagrinėjamai bylai neturi prejudicinės reikšmės.

34Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011, kuria ieškovui buvo perduotos AB „Oruva“ 6 911 101,06 Lt reikalavimo teisės į UAB „Parex lizingas“, prejudicialumą nagrinėjamai bylai pirmosios instancijos teismas grindė šios nutarties įsiteisėjimu ir galiojimu. Šiuo aspektu Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors minėta nutartis aukštesnės instancijos teismo nebuvo panaikinta, tačiau jos galiojimui ir taikymui įtakos turi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-260/2012, kurioje teisėjų kolegija, įžvelgdama viešojo intereso buvimą, pasisakė dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutarties teisinės galios ir reikšmės. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas UAB „FF Lizingas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl proceso atnaujinimo ir panaikintos taikytos laikinosios priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. A2-1238-154/2011 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „FF Lizingas“ prašymą dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 atnaujinimo, 2012 m. sausio 19 d. nutartyje konstatavo, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis nesukėlė teisinių padarinių; kad žemesnės instancijos teismas, neišsprendęs LAB „Oruva“ reikalavimo teisių pagrįstumo ir dydžio klausimų, nepagrįstai sprendė vieno iš LAB „Oruva“ kreditoriaus prašymą dėl reikalavimo teisių į likviduotos įmonės debitorius. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad įtraukus visus suinteresuotus asmenis į vieną bylą, joje turi būti sprendžiami LAB „Oruva“ kreditorių ar jų vardu veikusio LAB „Oruva“ turto administratoriaus pateiktų atitinkamų reikalavimų įmonės debitoriams UAB „Oruva“ ir ko bei UAB „FF lizingas“ pagrįstumo bei dydžio klausimai; teismui pripažinus LAB „Oruva“ kreditoriams teisę į tam tikrą debitorių UAB „Oruva“ ir ko bei UAB „FF lizingas“ prievolių dydį, turi būti sprendžiamas klausimas dėl priteisto turto iš debitorių paskirstymo tarp kreditorių; spręsdamas klausimą dėl turto paskirstymo, pirmosios instancijos teismas negali nustatyti kitokios kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, nei nustatyta šio teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi, o turi vadovautis šiuo res judicata galią turinčiu procesiniu sprendimu ir likviduotos įmonės turtą skirstyti pagal ĮBĮ nuostatas. Bylos nagrinėjimo metu ir skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis buvo priimta ir įsiteisėjusi. Aukštesnės instancijos teismo išaiškinimai žemesnės instancijos teismams yra privalomi, tačiau nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas į minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytus išaiškinimus neatsižvelgė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis yra pakankamas pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo 6 911 101,06 Lt įsiskolinimą.

35AB „Oruva“ bankroto byloje buvo patvirtintas antros eilės Finansų ministerijos 104 200 105,57 Lt kreditorinis reikalavimas (Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. nutartys, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-8-71/2005). Ieškovo reikalavimo teisė AB „Oruva“ bankroto byloje kilo iš valstybės paskolos AB „Oruva“ suteikimo, kurios įvykdymas buvo užtikrintas skolininko kilnojamojo turto įkeitimu. Ieškovas ir AB „Oruva“ 1996 m. spalio 2 d. sudarė turto įkeitimo sutartį, kuria įkaito davėjas (AB „Oruva“), užtikrindamas paskolos sutarties Nr. 170, pagal kurią Finansų ministerija suteikė bendrovei 3,7 mln. JAV dolerių paskolą mažo galingumo dyzelinių variklių gamybos projektui užbaigti, sąlygų įvykdymą įkeitė Finansų ministerijai sutarties priede išvardintą turtą, kuris įvertintas 13 988 998 Lt (1 t., 170-254 b. l.). Ieškovas ir AB „Oruva“ 1998 m. sausio 15 d. sudarė turto įkeitimo sutartį, kuria AB „Oruva“ įkeitė Finansų ministerijai nekilnojamąjį turtą prievolių pagal 1995 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartį Nr. 95, 1995 m. spalio 20 d. paskolos sutartį Nr. 10., pagal 1993 m. spalio 11 d. garantinį raštą Nr. 6, 1955 m. sausio 12 d. garantinį raštą Nr. 33a įvykdymui užtikrinti (2 t., 1-9 b. l.).

36Pagal CK 4.198 straipsnio 1 dalį įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas. Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, įkeitimo kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius (CK 4.198 str. 4 d.). Pagal Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnį įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka.

37Dėl įkeitimo objekto perleidimo ieškovo reikalavimas iš įkeisto turto negali būti patenkintas, kadangi šio turto pardavimo sandoriai nebuvo nuginčyti, tačiau atsiskaitymas pagal juos panaikintas, t. y. panaikintas atsakovo vienašališkas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, todėl LAB „Oruva“ reikalavimas įmonės debitoriams išliko.

38Sprendžiant dėl ieškovo teisės į LAB „Oruva“ reikalavimą įgijimo, svarbu nustatyti, ar ieškovas turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius. Apeliantas teisus, kad teismas nepasisakė dėl to, jog 1996 m. spalio 2 d. kilnojamojo turto įkeitimo sutartis nėra įregistruota Hipotekos registre. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad abejoti 1996 m. spalio 2 d. įkeitimo sutarties galiojimu nėra pagrindo, kadangi byloje nepateikta duomenų dėl nurodytos sutarties panaikinimo ar pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija sutinka, kad įkeitimo sutartis nėra nuginčyta, tačiau jos galiojimui turi įtakos Hipotekos įstaigų steigimo įstatymas (įstatymo redakcija, galiojusi Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutarties priėmimo metu, kadangi svarbu nustatyti, ar kreditorinių reikalavimų tvirtinimo metu ieškovas turėjo įkeitimu užtikrintą reikalavimo teisę LAB „Oruva“), todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėto įstatymo nuostatomis, turėtų spręsti dėl Finansų ministerijos, kaip įkaito turėtojo, pirmumo teisės prieš kitus kreditorius egzistavimo (CK 4.198 str. 4 d.). Tai, kad tvirtinant kreditorinius reikalavimus nebuvo nurodyta ieškovo pirmumo teisė į kreditorinių reikalavimų patenkinimą dėl įkeitimu užtikrintų reikalavimų, nepanaikina ĮBĮ 34 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galiojimo. Jeigu būtų nustatyta, kad AB „Oruva“ pardavė atsakovui ieškovui įkeistus daiktus ir, kad ieškovas turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius, tai atsakovui parduotų įkeistų ieškovui daiktų verte ieškovas turėtų teisę į jo reikalavimo patenkinimą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo, ar ieškovas turėjo iš įkeitimo sutarties kylančią pirmumo teisę į savo kreditorinio reikalavimo patekinimą Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutarties, kuria patvirtinti nepatenkinti kreditorių reikalavimai, priėmimo metu (civilinė byla Nr. B2-8-71/2005).

392002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartimi Nr. 2002/09/06/02, 2002 m. rugsėjo 19 d. susitarimu ir pagal PVM sąskaitas faktūras AB „Oruva“ pardavė atsakovui įvairų kilnojamąjį turtą už 6 911 101,06 Lt (2 t., 14, 15, 16-104). Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi ieškovo nepatenkinti reikalavimai buvo priskirti prie antros eilės kreditorių, todėl nenustačius, ar ieškovas turėjo iš įkeitimo sutarties kylančią pirmumo teisę į savo kreditorinio reikalavimo patekinimą, nenustačius jo įkeitimu užtikrintų reikalavimų apimties, negalima tenkinti ieškinio reikalavimų ir priteisti ieškovui iš atsakovo ieškinyje nurodyto dydžio sumą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas 6 911 101,06 Lt ieškovui iš atsakovo priteisė neištyręs aukščiau nurodytų aplinkybių bei neatsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-260/2012, pateiktus išaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė, ar 2002 m. tarp AB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ sudarytais pirkimo-pardavimo sandoriais atsakovui buvo perleistas ieškovui įkeistas turtas. Tik nustačius, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalyku buvo ieškovui įkeisti daiktai, ar jų dalis, galima būtų spręsti apie ieškovo reikalavimo teisę atsakovui. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir neanalizavo, todėl darytina išvada, kad nebuvo atskleista bylos esmė.

40Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Aukščiau aptartų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis neturi galimybių nustatyti, nes byloje reikia tirti ir vertinti naujas aplinkybes, susijusias su įkeitimo objekto perleidimu atsakovui pagal pirkimo-pardavimo sutartį bei teisės į reikalavimų, atsiradusių iš įkeitimo sutarčių, patenkinimo iš įkeisto turto pirmiau už kitus AB „Oruva“ pirmos eilės kreditorius galiojimą. Dėl tirtinų ir vertintinų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų gavimo galimybių, jų pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais, todėl egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pirmiausia turi spręsti dėl ieškovo pirmumo teisės prieš kitus AB „Oruva“ kreditorius egzistavimo, taip pat turi nustatyti, ar AB „Oruva“ ir atsakovo 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytinėse sutartimi Nr. 2002/09/06/02, 2002 m. rugsėjo 19 d. susitarimu ir pagal PVM sąskaitas faktūras buvo parduoti ieškovui įkeisti daiktai. Tik nustatęs, kokia dalis įkeistų daiktų ir kokios vertės buvo parduoti atsakovui, teismas turės galimybę spręsti dėl ieškovo reikalavimo dydžio. Prie ieškovo ir AB „Oruva“ 1996 m. spalio 2 d. įkeitimo sutarties pridėtas įkeičiamų daiktų sąrašas (1 t., 171-254 b. l.). Byloje pateikta AB „Oruva“ ir atsakovo sudaryta pirkimo –pardavimo sutartis ir papildomas susitarimas prie sutarties (2 t. 14, 15 b. l.). Sutarties 1 punkte nurodyta, kad pardavėjas parduoda turtą pagal sutarties priedą Nr. 1, kuris yra sutarties neatskiriama dalis. Papildomame susitarime nurodyta, kad jis skirtas ištaisyti pirkimo pardavimo ne varžytynėse sutartyje, sutarties priede ir priėmimo-perdavimo akte Nr. 01 padarytą klaidą. Sutarties priedo Nr. 1 ir priėmimo-perdavimo akto Nr. 01 byloje nėra. Šie dokumentai turi reikšmės sprendžiant, kokie daiktai pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduoti atsakovui, todėl turėtų būti išreikalauti bylą nagrinėjant iš naujo. Šie šalių sudaryti dokumentai turi būti tiriami ir aiškinamasi, ar AB „Oruva“ ir atsakovo sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje buvo parduoti ieškovui įkeisti daiktai. Atkreiptinas dėmesys, kad pirkimo –pardavimo sutartimi ir papildomu susitarimu atsakovui buvo parduota daiktų, kurių vertė 89 880,60 Lt (2 t., 14, 15 b. l.), tačiau bendra atsakovui parduotų daiktų vertė sudaro 6 911 101,06 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas, ar atsakovui parduoti daiktai buvo įkeisti ieškovui, turėtų vertinti ne tik sutarties priedo Nr. 1 ir priėmimo-perdavimo akto Nr. 01 prie sutarties Nr. 2002-09-06-02 duomenis, bet ir PVM sąskaitose faktūrose išvardintus daiktus.

41Jeigu bylos nagrinėjimo metu bus nustatyta ieškovo pirmumo teisė prieš kitus kreditorius ir nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sandoriais atsakovui buvo parduoti ieškovui įkeisti daiktai ar jų dalis, ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo iš atsakovo galėtų būti tenkinamas ta apimtimi, kokios vertės atsakovui buvo parduoti ieškovui įkeisti daiktai. Nenustačius ieškovo pirmumo teisės prieš kitus kreditorius buvimo ar nenustačius, kad atsakovui buvo parduoti ieškovui įkeisti daiktai, pirmosios instancijos teismas turėtų vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-260/2012, pateiktais išaiškinimais, kad LAB „Oruva“ kreditoriai turi būti informuoti apie susidariusią situaciją, kad įtraukus visus suinteresuotus asmenis į vieną bylą, joje turi būti sprendžiami LAB „Oruva“ kreditorių reikalavimų įmonės debitoriams pagrįstumo bei dydžio klausimai, kad spręsdamas klausimą dėl turto paskirstymo, pirmosios instancijos teismas negali nustatyti kitokios kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, nei nustatyta šio teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi, o turi vadovautis šiuo res judicata galią turinčiu procesiniu sprendimu ir likviduotos įmonės turtą skirstyti pagal ĮBĮ nuostatas.

42Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu galima konstatuoti UAB „Parex lizingas“ 6 911 101,06 Lt skolą LAB „Oruva“. Paties atsakovo veiksmai, jam 2002 m. gruodžio 6 d. atliekant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą Nr. 01-1429, patvirtina skolos faktą ir jos dydį pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartį Nr. 2002/09/06/02, 2002 m. rugsėjo 19 d. papildomą susitarimą prie sutarties ir PVM sąskaitas faktūras, todėl yra pagrindas išvadai, kad UAB „Parex lizingas“ skolos faktas ir dydis LAB „Oruva“ yra nustatytas, tačiau vien iš to spręsti, kad visa ši likviduotai AB „Oruva“ turinti priklausyti reikalavimo suma atitenka ieškovui, nėra pagrindo. Priteisti ieškovui nurodyto dydžio skolą neišsiaiškinus, ar ieškovas turi pirmumo teisę, kylančią iš įkeitimo sutarčių, prieš kitus kreditorius, nėra pagrindo.

43Apeliantas neteisus, kad teismas sprendimą grindžia neegzistuojančia BAB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartimi Nr. 2002/09/09/02. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad tiek ieškovas, tiek teismas vertindami BAB „Oruva“ ir atsakovo sudarytą pirkimo-pardavimo ne varžytinėse sutartį, turi omenyje būtent atsakovo nurodytą sutartį Nr. 2002/09/06/02, o ne kokį nors kitą šalių susitarimą. Tai, kad ieškovo ir teismo procesiniuose dokumentuose nurodytas sutarties numeris yra su vieno skaičiaus klaida vertintina akivaizdžiu rašymo apsirikimu, o ne melagingų duomenų pateikimu.

44Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms apie bylos nutraukimo ar ieškinio palikimo nenagrinėto pagrindų nebuvimą. Dėl apeliacinio skundo argumentų šiuo aspektu teisėjų kolegija detaliau nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

45Atsižvelgdama į tai, kad byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.

46Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

47Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s