Archive for April, 2018

Advertisements

Henyte
Gerbiami Lietuvos Respublikos Seimo nariai!
Jums laišką rašo Lietuvos Respublikos pilietis Henrikas Daktaras. Manau, kad man prisistatyti net neverta, nes apie mano personą jau tiek prirašyta, kad Lietuvoje nėra kito tokio žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie “Daktarą”.

Deja, ta informacija, kokia buvo ir yra skleidžiama apie mane, yra ne tik negatyvi, ne tik pramanyta, bet būtent tokios informacijos pagalba buvo suformuotas mitas, neva aš esu nusikalstamumo ikona, vienvaldis nusikalstamumo lyderis.

Atrodytų, kad tuo metu, kiek aš esu nelaisvas (o taip yra nuo 2009 m. neskaitant ankstesnių mano teistumų), turėtų nevykti nei vienas nusikaltimas, deja, taip nėra.

Tokią informaciją, kurią skleidžia netalentingi, antrarūšiai rašytojai, kai kada gryni sukčiai, avantiūristai, šantažuotojai ar politiniai pataikūnai, teismai konvertuoja į visišką neteisybę, nors vienintelis tokių antrarūšių rašytojų nuopelnas tėra tas, kad jie tesugeba eksploatuoti mano pavardę ir iš to gerai uždirbti.

Jūs, gerb. Seimo nariai, esate įstatymų leidėjai.
Kaip adekvatus žmogus, aš suprantu, kad įstatymus reikia gerbti, jie turėtų būti taikomi visiems vienodai, visi asmenys turėtų būti lygūs prieš įstatymą. Taip turėtų būti, bet taip nėra, mažų mažiausiai mano atveju.

Mano personai Lietuvos įstatymai taikomi visiškai kitaip, nei kitiems piliečiams. Netgi suvokdamas, kad teisė gali būti traktuojama ir interpretuojama įvairiai, turėtų būti ir kažkokios tokio laisvo traktavimo ribos, jau netgi nekalbant apie teisę, bet ir moralę ir sąžiningumą.
Aš net baisiausiame sapne negalėjau susapnuoti, kad Lietuvoje galėtų būti tokių “jėgų”, kurios gali leisti nepaisyti Lietuvos įstatymų, ir to pasekoje esu apkaltintas ir nuteistas už tai, ko nepadariau.
Savo kailiu įsitikinau, kad Lietuvoje “telefoninės teisės” tradicijos gyvos ir giliai įleidusios šaknis. Galima būtų iš Konstitucijos išbraukti žodį “nešališki”, kada kalbama apie teismus.

Jeigu jau yra kontroliuojami teismai, tai apie teisingumo vykdymą negali būti nė kalbos.

Tada jau nebe teismai, o tos “jėgos” vykdo ne teisingumą, o užsakymus ir įsakymus, kaip atsitiko mano atveju.

Mano atžvilgiu buvo sukurti absurdiški kaltinimai. Tyrimai mano atžvilgiu buvo atliekami neobjektyviai. Turiu pripažinti, kad teismai priešinosi, kiek pagal jėgas galėjo tokiems užsakymams, deja, tokio pasipriešinimo neužteko.
Tai, kad teismai dar bandė prieštarauti “jėgų” užsakymams, rodo faktas, kad netgi tokiems absurdiškiems kaltinimams esant, teismai išteisino mane iš eilės man nepagrįstai inkriminuotų nužudymų, būtent:
1. Išteisino dėl V. Varno ir S. Čiapo nužudymo;
2. Išteisino dėl R. Borcherto nužudymo
3. Išteisino dėl R. Mučinsko nužudymo ir t.t.

Deja, teismai irgi yra veikiami “jėgų”, mane būtinai reikėjo nuteisti dėl to, ko akivaizdžiausiai nesu padaręs. Buvau nuteistas iki gyvos galvos už tariamą savo pusbrolio Rimanto Ganusausko nužudymą, nors to niekuomet nesu padaręs; dar daugiau, Rimantas Ganusauskas, turėjęs “Mongolo” pravardę, niekuomet nebuvo nužudytas tokiomis aplinkybėmis, kokios man buvo inkriminuotos.
Rimantas Ganusauskas mažų mažiausiai keletą metų, o gal net ir dabar yra gyvas, ką patvirtino visa eilė liudytojų netgi teisme, taip pat tą tvirtina jo paties sūnus. Galutinis motyvas, įrodantis, kad Rimantas Ganusauskas yra ir mažiausiai dar ilgai buvo gyvas, yra tas, kad Rimanto Ganusausko žmona sulaukusi, kol nuteisimas iki gyvos galvos įvykdytas, kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu. Ji pait pridėjo prie ieškinio leidinio, išleisto apie Lietuvos kūno kultūros institutą jo 50- metų įsteigimo proga, nuorašą su garsaus imtynininko Adolfo Liaugmino, šio instituto mokslininko, dedikacija, skirta Rimantui Ganusauskui, Ta dedikacija surašyta 1996 metais, taigi, mažiausiai trejus metus Rimantas Ganusauskas dar buvo gyvas, kas visiškai paneigia kaltinimo versiją.

Minėtasis Rimantas Ganusauskas buvo įnikęs į narkotikus, už daugybę nusikaltimų buvo ieškomas policijos. Žinodamas, kad paskelbta jo paieška, taip pat už šaunamojo ginklo panaudojimą, jis pasislėpė.

Tai, kad jis buvo gyvas, liudija ne mažiau 20 žmonių, taip pat ir jo sūnus, ir ilgamečiai Kauno policijos pareigūnai, su organizuotu nusikalkstamumu kovoję komisarai. Deja, tokie liudijimai kategoriškai atmetami, o mano nuteisimui jokie įrodymai nereikalingi.

Nejau Lietuvoje nėra tokios jėgos, kuri galėtų pažaboti ar bent jau kontroliuoti įsisiautėjusias teisėsaugos struktūras? Išaiškėjus, kad Rimantas Ganusauskas yra gyvas, ar būtų bent vienas prokuroras, nors vienas teisėjas, kurie prisidėjo prie mano nuteisimo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme – ar jie būtų nuteisti tokia pačioa bausme, kaip aš?

Jungtinių tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja 1984 m. gruodžio 10 d. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, priimtos pasirašyti, ratifikuoti ir prisijungti rezoliucija 39/46, 1 straipsnyje pateikia “kankinimo” sąvoką, pagal kurią kankinimu pripažįstamas kokiam nors asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar dvasinis skausmas arba kančia norint iš jo ar iš trečiojo asmens gauti informaciją ar prisipažinimą, nubausti jį už veikimą, kurį jis ar trečias asmuo įvykdė arba įtariamas jį įvykdęs, taip pat įbauginti. Kai tokį skausmą sukelia valstybės pareigūnas ar kitas oficialus asmuo, arba tai darant ar žinant, kyla ir valstybės atsakomybė.

Nejaugi Lietuvos Respublika yra tokia bestuburė, kad yra nepajėgi pažaboti įsisiautėjusius valstybės pareigūnus?

Jie nebejaučia jokios kontrolės, tada įgyja jiems nesuteiktą valdžią ir naudoja ją ne valstybės, o savo reikmėms.
Lietuva garsėja didžiausiu kalinių skaičiumi, taip pat didžiuliu skundų Europos Žmogaus Teisių Teismui skaičiumi.

Aš Lietuvos Respublikos pilietis ir rinkėjas, prašau Jūsų įsigilinti į mano situaciją, priimti atitinkamus sprendimus.

Kaip pavyzdį norėčiau pateikti Lietuvos teismų praktikoje, ko gero, patį įžūliausią sprendimą.

Mano byloje, kada buvo sprendžiamas mano perkėlimo iš Lukiškių kalėjimo į Pravieniškių koloniją klausimas, prokuroras, įvertinęs visapusiškai teigiamą mano elgesį laisvės atėmimo įstaigoje, sutiko, kad aš būčiau perkeltas. Deja, po to, kai teismas priėmė mano atžvilgiu palankų sprendimą, aukštesnysis prokuroras tokį sprendimą apskundė.
Visi teisininkai yra nustebę tokiu akibrokštu. Kitas atvejis, dar reikšmingesnis savo pasekmėmis, buvo bylos nagrinėjimo teisme metu, kada visa eilė liudytojų liudija, kad esu nekaltas, tačiau tokių liudijimų teismai nepaiso. Nors prašiau mano baudžiamąją bylą atnaujinti, nurodžiau visą eilę asmenų, kurie nebuvo apklausti teisme (pvz., jau minėtą Rimanto Ganusausko sūnų Elvį Ganusauską), tačiau ir prokurorai, ir teismai atsisako atnaujinti mano bylą. Štai dėl to jaučiuosi ypatingai išskiriamas iš kitų piliečių, mano atžvilgiu taikomi visiškai kitokie įstatymai, sukurti ne Jūsų, Tautos išrinktų atstovų, o kažkokių valstybei ir man priešingų jėgų.
Prašau Jūsų įsigilinti į mano situaciją, nes esu ne tik nekaltai nuteistas, bet ir sąžinės kalinys.
Nuoširdžiai linkėdamas visokeriopos sėkmės ir su didžiausia pagarba.
Pagarbiai Jums Henrikas Daktaras, Dievo karys!
Kas padės man – tam padės Dievas!
P.S. Kas padeda žmonėms – tas eina Dievo keliu!
2018 04 23 parašas

Henyte
Parašė Henrikas Daktaras ir pakomentavo neseną Lukiškių kalėjimo teikimą jį perkelti į lengvesnį režimą.
Teisėja pasirėmusi teikimu bei teigiamomis psichologų išvadomis, ir rekomendacijomis kalinį perkelti, atmetė teikimą, nurodydama, jog paskutinį kartą, kai buvo suimtas, jis piktnaudžiavo psichotropinėmis medžiagomis.
“1978 metais kai mane suiminėjo, buvau išgeręs šampano. Tačiau šampanas nėra psichotropinė medžiga”,piktinasi kalinys.
H. Daktaras nesupranta, kaip 2018 metais galima remtis byla, kuri buvo nagrinėjama prieš 40 metų, ir kaip prieš šitiem metų nagrinėtos bylos aplinkybės gali jį charakterizuoti šiandien?
O mano klausimas būtų – ar nerekia Eglės Gruodienės ištirti su psichologų komisija – jeigu žmogui atrodo, jog dabar ne 2018 ieji, o gūdus sovietmetis, ir 1978 ieji. Ir dar – nuo kada Lietuvos Respublikos Konstitucija leidžia naudotis neterminuotai bet kokia medžiaga, ir bet kuo remti sprendimus. Aišku, tas “vidinis įsitikinimas” – įdomus dalykas. Tačiau net žudikai po 10 metų bausmės atlikimo jau laikomi nekalti. O štai Henrikui Daktarui 1976 metų byla dėl kažkokių muštynių, pasirodo, turi neterminuotą galiojimą…Aš manau, jog privaloma įvesti privalomą teisėjų psichologinį tikrinimą, į testus reikėtų įtraukti klausimyną apie laiką, edrvę, ir kad pabandytų atlikti paprastus matematinius skaičiavimus.

darius-jauniskis-67689078
2018-04-27 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos ir buvusio Seimo nario Audriaus Nako spaudos konferencijos Seime pranešimas spaudai „Teismas dar kartą sako: prokuratūra turi pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvos saugumo vadovų veiklos“.

Vilniaus apygardos teismo teisėja Nijolė Žemkienė nutartimi atmetė Generalinės prokuratūros prokuroro Redo Savicko skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria panaikintas Generalinės prokuratūros atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvos VSD vadovo Dariaus Jauniškio ir AOTD prie KAM buvusio vadovo Alvydo Šiupario piktnaudžiavimo tarnyba įrašant Zigmą Vaišvilą ir Audrių Naką į Lietuvos 2015 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą ir tuo juos apšmeižiant.
Teismas Generalinei prokuratūrai nurodė, kad nepašalintas prieštaravimas tarp to, kad Zigmas Vaišvila ir Audrius Nakas buvo įtraukti į Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, ir to, kad VSD vadovas Darius Jauniškis po to raštu patvirtino, jog Zigmas Vaišvila ir Audrius Nakas nebuvo grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Šį prieštaravimą nustatė Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Punys. Vykdant šio teisėjo priimtą teismo nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Viktorija Šelmienė panaikino Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Redo Savicko nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl LR VSD vadovo Dariaus Jauniškio ir AOTD prie LR KAM buvusio vadovo Alvydo Šiupario piktnaudžiavimo tarnyba įrašant Zigmą Vaišvilą ir Audrių Naką į Lietuvos 2015 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą ir tuo juos apšmeižiant.
Prokuroras R Savickas skundė šią teisėjos V. Šelmienės priimtą teismo nutartį, tačiau Vilniaus apygardos teismo teisėja Nijolė Žemkienė dar kartą patvirtino, kad Generalinė prokuratūra neteisi.
Tad pasirinkimo Generalinei prokuratūrai nebelieka – ikiteisminis tyrimas dėl Lietuvos specialiųjų tarnybų vadovų savavaldžiavimo, piktnaudžiavimo ir Z. Vaišvilos bei A. Nako apšmeižimo pradėtinas.
Tai – skandalinga situacija, patvirtinanti išskirtinai žemą profesinį Lietuvos specialiųjų tarnybų ir jų vadovų lygį, šių tarnybų naudojimą politinėje veikloje. Generalinė prokuratūra turės atsakyti ir į klausimą, kas saugumo tarnyboms nurodė be jokio pagrindo Z. Vaišvilą ir A. Naką paskelbti grėsmėmis nacionaliniam saugumui. VSD vadovas Darius Juaniškis patvirtino, kad 2015 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą pasirašė neskaitęs.

Rakauskiene
Kristina Sulikienė
Jeigu tik paimi kokią skandalingą nutartį, visur pasenusios teisėjos Aldonos Rakauskienės pavardė.
Teisėjams galioja tie patys įstatymai, kaip ir visiems Lietuvos piliečiams.
Aldona Rakauskienė senatvės pensininke tapo dar 2015 metais.
Visos kitos teisėjos nedelsiant atleidžiamos, kai tik joms priartėja 62 metų riba.
Mano byloje pernai Dalia Grybauskaitė atleido teisėją, kuri dar nebuvo sukakusi senatvės pensijos amžiaus, nežiūrėjo jokių įstatymų, svarbu buvo išmesti teisėją, kuri drįso priimti mano ieškinį.
Nepakeičiamoji Aldona Rakauskienė dalyvavo ir aferoje – 2016 06 16 nutarties surašyme Henriko Daktaro byloje, kur 7 teisėjai, tame tarpe ir ši pamiršta atleisti teisėja, pamiršo (matyt dėl senatvės) išnagrinėti net dvi Henriko Daktaro kasacijas.
Rezoliucinėje nutarties dalyje absoliučiai nepasisakyta apie Henriką Daktarą, nors spauda iki šios dienos plyšaja, jog “LAT paliko galioti teismo nuosprendį”.
Nieko nepaliko – nes nieko iš viso nepasisakė, kaip tik, išteisino kažką dėl senaties, vadinasi, ir Henrikui Daktarui galioja tokia pati senatis. Todėl ir “pamiršo”, nes reikėjo ir Henrika Daktarą, ir kitą “bendrininką” Abarių išteisinti.
Negi Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra senelių prieglauda?
Juk Aldona Rakauskienė yra prisiteisusi 200 000 litų už sveikatos (emocinės) sutrikdymą, kai avarijoje žuvo jos vyras. Jeigu jai taip sunkiai sutrikdyta sveikata, kad reikėjo atiminėti paskutinį butą iš avarijos kaltininkės, tai kaip tuo pačiu metu ta sveikata tokia pagerėjusi, jog teisėja bylas nagrinėja netgi būdama pensininke?
Iš naujausios bylos, kai aklas snaiperis Raimundas Ivanauskas pripažįstamas kaltu, matyti, jog šitie užmiršti diedukai reikalingi, kad „prisiminus“ juos atleisti, nebebūtų natsakingų asmenų už visas rezonansines ir neretai suklastotas bylas. Kito paaiškinimo nėra.
O šitam visam teatrui vadovauja kas? Panelė Grybauskaitė.

Henyte
Kristina Sulikienė
Pabandykite kalėdami ištisus 9 metus neprarasti budrumo, visada, net Lukiškių rūsyje, ir drėgnoje 12 laipsnių “karštumo” celėje, kur laša nuo lubų, o lovą reikia kloti laikraščiais (nes šlapia) – išlaikyti gerą nuotaiką, visada šypsotis, viską visada laiku daryti, atsiminti…
Pats drausminės nuobaudos tikslas yra drausminti, o atsakomybė kyla tik dėl tiesioginės tyčios. Visada viskas turi būti tiriama kaip baudžiamojoje byloje, ir laikomasi nekaltumo prezumpcijos.
Henrikui Daktarui jokios panašios taisyklės negalioja nei vienoje byloje, todėl kai jis NETYČIA skubėdamas į paskaitą, pamiršo įjungtą televizorių savo kameroje (o už elektrą moka pats – todėl svarbiausios pažeidimo sudėtis – žala, nėra!), jam buvo skirta nuobauda, kuri galios metus, ir dėl to jis nebegalės prašytis perkeliamas į Pravieniškių pataisos namus, kur ne tik švarus oras, ir laukia buvęs kalėjimo draugai, bet ten galima auginti sodą, daržoves, kas Henrikui Daktarui visą gyvenimą labai patiko.
Net griežtojo sektoriaus kaliniai turi susikasę po lysvytę, ir labai džiaugiasi – nes gali auginti petražoles, špinatus, įvairias daržoves…Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija dar kartą užkirto galimybę netgi turėti VILTĮ.
Viltį gyventi kitur, kitaip.
Aš jau nekalbu apie Henriko Daktaro bylos absurdiškumą, kai 13 teisėjų, skaičiuojant per visas instancijas, nusišnekėjo taip, kad aš labai abejoju jų sąmonės būkle.
Visuose nuosprendžiuose yra parašyta, jog Henrikas Daktaras vadovaudavo susivienijimui, sėdėdamas kalėjimuose: Sibire jis sėdėjo griežtojo režimo kalėjime be jokio telefono ryšio, o nuo 1996 metų buvo suimtas „prevencine tvarka“ ir patupdytas į Lukiškių rūsį, kur raktą turėjo Lukiškių direkcija, ir niekas negalėjo ten įeiti.
13 teisėjų nusišnekinėja, jog įmanoma vadovauti ginkluotam susivienijimui iš kalėjimo.
Kadangi Henrikas Daktaras neatgailauja, kodėl vadovavo mintimis ir telepatija ginkluotam susivienijimui, todėl jo niekaip neperkelia į Pravieniškių pataisos namus.
O kad daugiau nesiprašytų iš Lukiškių ir pamirštų bet kokią viltį kada nors įrodyti, jog iš kalėjimo neįmanoma vadovauti niekam, net vaikams – tai užmūrijamas Lukiškėse.
Iš kur, jeigu tikėtume Klaipėdos apygardos, Lietuvos Apeliacinio ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimis, jis sėdėdamas rūsyje, labai sėkmingai yra vadovavęs ginkluotam nusikalstam susivienijimui.
Dėl to dabar vėl čia sugrąžintas. Ir taip išeina, vėl po keletos metų bus apkaltintas, kad vadovavo ginkluotam nusikalstamam susivienijimui, nes Lukiškių kalėjimo valdžia sudaro visas sąlygas daryti ir daryti naujus nusikaltimus.Nes taip reikia suprasti 13 teisėjų šedevrus.
Todėl kalinys ir nori iš čia ištrūkti, nes jis bijo, kad ir vėl bus apkaltintas subūręs ir sukūręs kokią Kosminę Marso grupuotę, kuriai vadovavo per…televizorių.
O įrodymas jau surinktas – pamiršo kosminį ryšį – TV – išjungti.
Nes norėjo palaikyti ryšį su išore. Kartą Lukiškių direkcija darė kratą kalinio celėje ir ieškojo interneto. Henrikas Daktaras į klausimą, kur laiko modemą, tyčia atsakė „tapkėse“, todėl kratos darytojai jam į smulkiausius skutelius supjaustė šlepetes…Ir nieko nerado, nes Henriko Daktaro puslapį tvarko visiškai ne jis, o paskirtas administratorius…
Teisėjai panašius skiedalus kurpė įrodinėdami Čiapo nužudymą.
Prokuroras Algimantas Kliunką tąkart LNK studijoje drebėdamas pasakė, jog Daktaras užsakė nužudymą, parašydamas raštelį ant cigarečių pakelio.
Ten buvo parašyta, jog jam reikia česnakų.
Nužudymo įrodymas yra tai, jog Algimantas Kliunka šio raštelio niekam neperdavė.
Laimei, Lietuvos Apeliacinis teismas nepatikėjo tokiais kliedesiais, ir šioje vietoje Henriką Daktarą išteisino.
Tačiau byloje yra paliktos 2 dvasios, bei beprotiški du sakiniai: jog jis subūrė ir vadovavo Daktarų suvienijimui 1990-1993 metais, tačiau jis iš Sibiro grįžo tik 1992 metų sausį, išėjęs už labai gerą elgesį (o ne už vadovavimą nusikaltėliams.) Išleidus anksčiau laiko, jis bet kada galėjo būti grąžintas atlikti bausmės, todėl ėmė užsiimti verslais – laikė kavinę. Su nusikaltėliais tiek bendro turėjo, kad jie atvažiuodavo pas jį naktį ir sakydavo „aš eisiu dabar tą ir tą užversiu“, o Henrikas jį ramindavo, įpildavo kokią čierkelę, ir sakydavo „o tu su juo geriau susitark, aš su juo pakalbėsiu“. Valstybinė mafija nurašinėjo įvairius savo nusikaltimus ant H. Daktaro, o kai jis bando išsiteisinti, jie aiškina, kad jis meluoja. Henriko Daktaro legenda sukurta dar sovietmečiu, o seniai kalintys kaliniai jam išaiškinę – ant tavęs bandys viską nurašinėti, pamatysi…
Kitas sakinys – jog vadovavo ginkluotam susivienijimui nuo 1993 iki 2000 metų, kai nuo 1993 metų jį pati bandyta sušaudyti (jo „nužudytas“ Mongolas pats dalyvavo užsakant nusikaltimą, nes pasislėpė Bulgarijoje, kaip teismuose liudijo kriminalistai to meto, tačiau ne jis teisiamas dėl Vilulos žudynių, kur buvo iššaudyti žmonės, o tik Henrikas Daktaras atsitiktinai likęs gyvas, tačiau Mongolas jau padarytas nužudytu, o jo šeima – reketuoja H. Daktaro šeimą per teismus, ir jiems, žudynių užsakovo giminėms, priteisinėjamos solidžios sumos…turbūt tokiu būdu teisėsauga atsidėkoja Mongolui, kad užsakė tas žudynes…), o nuo 1996 metų jis „vadovavo“ nebent vandens lašams nuo lubų Lukiškių rūsyje. Pačią pirmą dieną, kai anksčiau laiko išėjo iš kalėjimo, buvo sušaudytas Remigijus Daškevičius. Suklastojus šaudynių laiką (esą, šaudyta po 23 valandos), bandyta sugrąžinti Henriką Daktarą į kalėjimą. Kadangi esu to įvykio liudytoja, galiu pasakyti, jog Remigijus Daškevičius sušaudytas apie 21 valandą, o teisėsauga meluoja. Meluojantis prokuroras Bliuvas net išėjo iš sistemos. Jūs tik pagallvokite, kaip nuo seno stengiamasi laikyti Henriką Daktarą kalėjime, ne tik padaromi tikri nusikaltimai, bet dar imituojamos ir suklastojamos įvykio aplinkybės.
Kauno įvykius teisėjo Jono Furmanavičiaus sušaudymą – pagal pirmą legendą bandyta nurašyti ant Henriko Daktaro, tačiau, nelaimei, užtruko jo ekstradicija, ir reikėjo sukurti naują legendą – kad šaudė supermenas Kedys, o jam patarė ir padėjo aklas snaiperis Raimundas Ivanauskas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas neseniai nustatė, jog aklumas visiškai nemaišė gerai šaudyti ir pataikyti. Giedriui Janoniui „Kamuoliui“ dėl onkologinės ligos negalima atlikti kalėjime bausmės, o Raimundui Ivanauskui, sergančiam ir Alzhaimerio liga – galima.
Henrikas Daktaras sistemos akimis – iš viso net ne žmogus, o tik statistika. Nes niekas taip kvailai nesielgtų, ir taip bukai nuosprendžių neklastotų, jeigu tie 13 teisėjų mąstytų galva, o ne pinigine ar sėdimąja. Nes Buridano asilui, kuris neturi proto, aišku, jog kalėjime galima vadovauti nebent sapnamt, žiurkėms, ir vandens lašams, kurie įkyriai laša ant lovos. Bet ne daugiau.
Apie bylą sukurpusį prokuratūros medalininką Zdislavą Tuliševskį – iš viso patyliu, net net nežinau, ką apie jį sakyti. Taip kvailai rašyti – kad iš kalėjimų vadovavo ginkluotoms gaujoms – reikia neturėti arba smegenų, arba sąžinės, arba ir to, ir ano. Juk reikia susodinti kalėjimo administraciją, nes jie, pagal bylos logiką, ir sudarė sąlygas (jeigu tikėtume, kad Henrikas Daktaras tikrai vadovavo iš kalėjimo). Sudėtingiau bus su Sibiro kalėjimu, nes neaišku, kas atsakingas už vadovavimą nuo 1990 metų. Pats Alvydas S. (neminėsiu pavardės, nes dar nubylinės) skambindavo į Sibiro kalėjimą, ir teiraudavosi, ar kalinys griežtai laikomas, atsakymas būdavo „tikrai taip“. O dabar jau išeina, jog Sibiro kalėjiman LTSR teismai jį išsiuntė, kad jis…sukurtų ginkluotą gaują ir jai vadovautų.
Kodėl prokuratūroje netikrinama psichinė sveikata?
Dabar Henrikas Daktaras, kad amžinai būtų kaltas, nuteistas bent už televizorių.Manipuliuojant šia nuobauda, aišku, bus bandoma riboti pasimatymus su žmona.
Teisingai pasakė advokatas Kristupas Ašmys, jog susidorojimas prieš Henriką Daktarą primena labai prastą realybės šou.

saulius-velecka-77695025
Kristina Sulikienė
Sauliui Velečkai etiketę „Agurkas“ prikabino teisėsauga. Iš tikrųjų nebuvo jokių agurkinių, o visa byla yra oro burbulas, mano dar vis nekaltumo prezumpcijos saugomas ir Marijampolės pataisos namuose laikomas Saulius Velečka. Nerašau „kalintis“, nes pirmoji instancija nesuteikia teisės vadinti asmens kaliniu.
Suėmime šis kaunietis jau daugybę metų. Pabuvo kankinamas ir Lukiškių rūsy: iškėlė Henriką Daktarą iš rūsio, įkėlė Saulių Velečką. Jau tada suprato – nekovosi, suluošins. Dėl ortopedinio čiužinio kariauja iki šiandienos, Marijampolės PN esą nežino, kaip leisti nusipirkti čiužinį kaliniui, kuris turi problemų su nugara. Tokiais atvejais kalėjimo administracija tikisi, jog Bausmių vykdymo kodekse aprašytas bus kiekvienas atvejis. Taip išeina, jeigu ten neaprašytas tualetinio popieriaus pirkimas, tai galima būtų nepirkti? Arba, jeigu neaprašyta, jog kaliniams reikalingi pusryčiai ir laisvalaikis, tai esą, ir nesupranta? Apgailėtina pozicija – arba bukumas, arba piktnaudžiavimas tarnyba, vienas iš dviejų.
Saulius Velečka ir keletas kitų kalinių yra dirbtinai atskirti nuo visų kalinių, jiems suteiktos naujos patalpos, ir liepta sėdėti, nieko neveikti. Šitokia „veikla“ S. Velečkai iš viso nepriimtina. Todėl vieną rytą nutarė nueiti pasižiūrėti į valgyklą, ir pakraupo, neradęs ten maisto. Į jo paklausimą (mandagų), kur kalinių maistas, į jį buvo sureaguota atsukant milžinišką dujų balioną.
Vos nekilo riaušės, kurias bandė išprovokuoti Marijampolės PN administracija.
Saulius Velečka, kurio apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniame teisme net nepradėtas nagrinėti, suprato, jog norima apsunkinti jo išėjimą į laisvę – jeigu išteisintų dėl oro burbulų bylos, būtų gavęs kokią nors kitą bylą už įvykius kalėjime, todėl staigiai atsitraukė, išėjo be maisto, ir net be sauso davinio. Kilus labai dideliams skandalui, Marijampolės PN negalėjo paaiškinti, kodėl vagia kalinių maistą.
Davęs išsamų interviu žiniasklaidai, Saulius Velečka, kurio tėvai jo vaikystėje augino agurkus, dėl to jis mėgo dainuoti dainelę „Aš žaliasis agurkėlis“ (o kieno tėvai neaugino agurkų tais laikais? Iki šiol mėgstu ritualą rytais ir vakarais palieti agurkų lysvę), pasidomėjo ir galimybe auginti kad ir tuos pačius agurkus. Į tai vėl buvo sureaguota pašaipa, ir atneštas vazonas „štai, augink“.
Paaiškėjo, jog Marijampolės PN suimtieji ir kaliniai diskriminuojami: sodus – daržus turi net Pravieniškių griežtesniojo sektoriaus kaliniai, sodą augina iki gyvos galvos nuteistas Beleckas. Kybartų PN turi platų ir jaukų daržą, ir netgi keletą šiltnamių, kuriuos nupirko ir administracija, ir rėmėjai. Paskambinau į Kybartų PN įsitikinti, ar tai tiesa, tai, pasirodo, net augalų galima padovanoti, nes kalėjimas priima labdarą. „Čia gyvenimas toks pats kaip laisvėje – nes čia yra GYVI ŽMONĖS.“ -gražia suvalkiečių tarme paaiškino Kybartų PN humaniškumo pagrindus man telefonu.
Pravieniškėse kalinius konsultuoja augalų specialistė iš laisvės. Kaliniai mokosi teisingai sėti, auginti, apdengti plėvele lysves nuo šalnų. Šie kaliniai, kurie augina kažką, yra atsipalaidavę, su jais įdomu pabendrauti, gali valandą pasakoti apie špinatus, salotas, ir durpes. Tokiu būdu kaliniai atitraukti nuo liūdnų minčių, turi užsiėmimą.
Todėl Saulius Velečka pagrįstai ir paklausė – tai kodėl kitiems galima, o mums – ne? Atsakymo nesulaukė.
Dar palei Sauliaus Velečkos kambario langą pastatytas „blokatorius“ – antena, ir nuo kurios vienam kambario draugui ištisai bėga kraujas iš nosies: vadinasi, spinduliuotė tokia stipri, jog trikdo kraujotaką, galimi netgi insultai (jeigu sprogtų kraujagyslė galvoje.) Tokios antenos turi būti suderinamos su bent 3 tarnybom (Ryšių reguliavimo, savivaldybės administracija ir radiacine sauga: abejoju, kad bent vieną leidimą Marijampolės PN turi…).
Nelabai suprantu, ką sau mano Marijampolės PN administracija, kuri kažkokiame ilgame interviu bandė ir pozuoti, ir šypsotis, ir aiškinti, kokie jie geri, ir pūkuoti.
Kiek pranešė mano šaltiniai, „paprastajame“ sektoriuje kaliniai kai kur laikomi po 30 (galima po 20), kaliniams labai trūksta vietos, jie skaičiuoja, jog turi tik 1-1,5 kvadratinio metro. Nežino, nei kur kreiptis, nei ką daryti. Vadinasi, Marijampolės PN yra „duotas leidimas“ kankinimams, o kalėjimų departamentas yra užmerkęs akis.
Maistas, pranešė kaliniai – baisus, jeigu ir neišvagia. Valgyti beveik neįmanoma. Taip, jie nori daržo, nori visko, kaip turi visi kiti pataisos namai. Nori sužinoti, kiek priklauso kvadratinių metrų vienam (priklauso nuo 5 iki 7 kv. m. žiūrint, kaip EŽTT nusprendžia. Stanislovas Tomas pranešė, jog jau formuojama 7 kv. m. praktika. Lietuvos teismai aiškina, jog 3.6 kv. m. – vis tiek tai yra dvigubai daugiau, negu šiuo metu turi kankinami kaliniai).
Šie kvadratiniai metrai skaičiuojami, atmestus lovas, spinteles, ir kitus baldus.
Jeigu Marijampolės PN vienoje kameroje yra 10-čia asmenų per daug, vadinasi, yra plaunami pinigai, ir „nusiurbinėjami“ kaliniai iš kitų pataisos namų.
Gal kaliniai laikomi laikinai, kol kažkur vykdomi remontai, tačiau jiems ir turi būti paaiškinama – kiek šis kankinimas tęsis, ir kada jie galės gyventi normaliai, nebūti kankinami.
Saulius Velečka savo kova, aišku, atkreipė dėmesį ir į save, todėl pasidomėjau jo byla. Ten toks pats Zdislavo Tuliševskio „maski šou“ ir sapnų bei šešėlių karalystė, kaip Henriko Daktaro byloje: buvo surašytos visos neišaiškintos žmogžudystės, ir liepta teismui pripažinti, jog žudė arba bent užsakė S. Velečka, aišku, teismas atsisakė šokti pagal prokuroro dūdą. Zdislavas, labai didelis prokuratūros medalininkas, apskundė šį nuosprendį, nes jis nori kitokio sprendimo, ir teismai privalės jo klausyti, kaip kad klausė kliedesių byloje, kur Henrikas Dkatars, pasak Zdislavo, iš Rusijos kalėjimo 1990 metais per palydovinį ryšį sukūrė ginkluotą gaują ir jai vadovavo, vadovavimą jai tęsė ir iš Lukiškių rūsio nuo 1996 metų, iš kur užsakinėjo telepatiniu būdu nužudymus. Klaipėdos teismas klausė šitų kliedesių, ir viską buvo perkėlęs į nuosprendiį. Kiti teismai apnaikino, bet kliedesius dėl vadovavimo ginkluotai gaujai iš įvairių kalėjimų – paliko. Šiuo metu Henrikas Daktaras persekiojamas, kodėl nesigaili, kad vadovavo iš kalėjimų rūšių gaujai, ir tai laikoma sunkinančia aplinkybe – jeigu tu nepasiduoda ligonių kliedesiams (iš viso šitus skiedalus į nutartis su Lietuvos herbu perkėlė 13 asmenų, kuriuos teisėjais neapsiverčia liežuvis pavadinti – nes aš nežinau, ką reiški avartoti, jog rašyti tokias nesąmones, ir po to liepti tai pripažinti), tu pats kaltas. Taip yra panašiai su Sauliaus Velečkos byla – kliedesių rinkinys, tačiau bandoma pateikti už gryną pinigą.
Byloje palikti kažkokie narkotikai, kurių S. Velečka nei matęs, nei užsakęs, daug laiko praleisdavęs iki sulaikymo užsienyje, vykdė verslus.
Neatmestina, jog byla prieš Saulių Velečka sukurpta, siekiant imituoti kovą su organizuotu nusikalstamumu, ir siekiant pridengti tikrą ir iki ausų ginkluotą, bei visą Europą siaubinančią gaują „Kamuoliniai“.
Sauliaus Velečkos apeliacinio skundo nagrinėjimo data – nepaskirta, teisėjai – nežinomi, tačiau Dailius Dargis jau jį nuteisė, išleisdamas knygą „Kriminalinė agurkinių odisėja“, rašytojas giriasi, jog jo pasakų knyga labai perkama. Jeigu įvyks išteisinimas, bent galės nekaltai pralaikytas žmogus prisiteisti iš rašytojo, už šmežtą ir poveikį teismams (bei visuomenei.)
O aš savo ruožtu seksiu įvykius, kaip Marijampolės PN gerina kalinių sąlygas, taip pat, kokias reabilitacijos programas siūlo savo galimai persitempusiems darbuotojams (bendraujama – nenormaliai, tyčiojamasi iš kalinių, sakoma, kad jų vaikus užaugins kiti vyrai. Atrėžiama „ane? Ką sakei“. Matyt, įvykęs profesinis persitempimas, būtina personalo kaita. Japonijoje po 20 metų mokytojai pripažįstami nebepakaltinamais, matyt, tokią pačią taisyklę reikia įvesti ir pataisos namų pareigūnams.)

panemunes-komisariato-atidarymas-57711c3f11d0a.jpg
Kada bus pareikšti įtarimai Linui Pernavui už nusikalstamo “Kamuolinių” susivienijimo dangstymą?
Kristina Sulikienė
Spaudos konferencijoje, pranešdamas apie “Kamuolinių” gaujos 19 narių sulaikymą, Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas iškilmingai pranešė, jog “šiandien kamuolinių gaujos veikla baigta”.
Ar tikrai nusikalstamą susivienijimą, siaubinusį Europą, gali fiziškai sudaryti tik 19 žmonių?
Tokiu pasakymu Linas Pernavas paragino 250-300 žmones nešdintis iš Lietuvos, taigi, pridengė nusikalstamą susivienijimą. Net Robinas Hudas turėjo daugiau nei 20 vyrų. Kiekvienas antrokas pasakys, jog Linas Pernavas spaudos konferencijoje arba melavo, arba tyčia taip kalbėjo, kad duotų žinią teisėsaugos globojamai gaujai sumėtyti pėdas, bėgti iš Lietuvos.
Teisėsaugos pasakorius prieš keletą dienų išlemeno, jog apie 50 vyrų neša pėdas iš Lietuvos (tai toks čia tyrimas – taip suduotas smūgis?), o lrytas pranešė, jog gaują sudaro 300 žmonių.
Kyla klausimas, kada pačiam Linui Pernavui bus pareikšti įtarimai dėl nusikalstamo tarnybos pareigų neatlikimo, bei tokio viešo gaujos narių dangstymo? Ir ką jis veikė visus šitus metus, kai Kamuolį išsukinėjo teisėjai, Probacijos tarnybai kreipusis dėl jo įkalinimo – bausmės atidėjimo metu išvyko iš Lietuvos ir padarė naujus nusikaltimus Vokietijoje? Kur tas Lino Pernavo principingumas, apie kurį jis pernai kalbėjo, kai kovojo su vėjo malūnais, ieškodamas vienos merginos lavono?
Jau pernai matėsi, jog didžiulė gauja Lietuvoje yra, tik pajėgos jai triuškinti siunčiamos į miškus, pelkes ir laukus.
Rudenį teisėsauga pademonstravo savo neeilinį ir nusikalstamą bukumą, sukurpusi bylą Laurynui Baltrūnui, ir vėl visas teisėsaugos pajėgas metusi į pelkes, miškus ir laukus. Iš to bent kiek mąstantis asmuo galėjo suvokti, jog didžiulės pajėgos metamos tyčia ne ten, kad būtų galima sakyti, jog 2017 metais labai smarkiai kovota su organizuotu nusikalstamumu: Kėdainių ir Jonavos apylinkėse su keliasdešimt ekipažų ir “Ato” kovotojais ieškotas lygiai vienas lavonas; na o rudenį su tokiom pačiom pajėgom ieškojo vieno lavono Varėnos pelkėse. Tokių akcijų metu, kai teisėsauga tyčia sutelkdavo nenormalias pajėgas ieškodami vėjo laukuose, “Kamuoliniai” tiesiog galėjo klestėti ir tvarkytis savo “reikalus”.
Kol metų metais teisėsauga su labai principingu Sauliumi Skverneliu priešakyje kovojo su komentatoriais, žurnalistais, blogeriais, Klonio budėtojais, ir euro nemylėtojais, ir kol teisėsauga jų visų namuose darė kratas, išiminėjo kompiuterius, ir filmus “Ančiukas Čiukas”, “Kamuoliniai” tiesiog siautėjo pakelėse, pamiškėse, ir po visą Europą.
Kai Linas Pernavas atsisakė gilintis, su kuo susijęs pernai metų merginos pagrobimas, ir visiems, kas tik kels klausimus, pagrasino baudžiamosiomis bylomis – jis irgi atverė dar vienerius metus “Kamuolinių” siautėjimui, nes tas mašinos grobimas, susekus konkretaus žmogaus koordinates (“Kamuoliniai” buvo prisijungę prie valstybinių ryšių sistemų) nei naujas nusikaltimas, nei teisėsauga apie tokio tipo grobimus nežinojo, viskas melas.
O tas kliedėjimas, jog “Bieliauskų gaują pražiopsojome, nes patruliavome gatvėse” – dar vienas melas.
Čia norėta pasakyti “duokit mums dar daugiau pinigų, ir mes ką nors surasime, o dabar mes stovėsime keliuose ir nedirbsime, alga per maža”. Todėl, atseit, užsimerkta ir į “Kamuolinių” gaują.
Nes nežinoti “Kamuolinių” reiškia arba totalų bukumą, arba nusikalstamą tarnybos pareigų neatlikimą. Į buką Linas Pernavas nepanašus, na o į neatliekantį pareigų ir tą darantį tyčia – labai panašus.
Įdomiausia, jog bendrininkaujant šios gaujos palaikyme, dalyvavo ir labai principingi Dalios Grybauskaitės paskirti teisėjai: vienas 2014 metais atidėjo Giedriui Janoniui bausmės atlikimą, ir sudarė jam visas sąlygas organizuoti nusikaltimus Vokietijoje, o kitas, Probacijos tarnybai dėl nusikaltimo Vokietijoje kreipusis į teismą, ir prašant Giedrių Janonį siųsti atlikti bausmę už Šarūno Valasevičiaus reketavimą ir grobimą, atrėžė, jog atmeta šitą prašymą.
Visuomenė turėtų žinoti teisėjų – “Kamuolinių” bendrininkų pavardes, ir reikalauti jiems baudžiamosios atsakomybės. Kartu reikėtų spręsti dėl atsakomybės Linui Pernavui, ir, žinoma, Sauliui Skverneliui. Nesvarbu, kad žinodamas apie būsimą jo taip pat aplaidumu ir neveikimu globotos gaujos sulaikymą, jis pasislėpė premjero poste (tyrimą dėl “Kamuolinių” taip vadinama teisėsauga šiaip ne taip pradėjo 2016 metais) – tačiau tuo metu, kai ši gauja vykdė baisiausius nusikaltimus, jis buvo generaliniu komisaru, o vėliau netgi Vidaus reikalų ministru, ir nieko nedarė, kad ši gauja sėstų į kalėjimą, ir būtų išsklaidyta.
Linas Pernavas irgi nieko nebūtų daręs, jeigu ne užsienio partneriai, kurie ėmė įtarinėti Lietuvos teisėsaugą nusikalstamu aplaidumu ir nusikaltėlių dangstymu. Nes Vokietija tik suima Giedrių Janonį – Lietuva jį paleidžia. Ir vėl pasipila naujų nusikaltimų banga. Juk akivaizdu, jog Lietuvoje šie nusikaltėliai buvo ir tebėra dengiami.
Visos tos pasakos, jog teisėsauga nežino apie narkotikų platinimą Jonavoje, Kėdainiuose, subyrėjo, paaiškėjo, jog ir ten “prasisukę” “Kamuoliniai”.
Na o brolius Bieliauskus su automatų buožėmis kažkas kalėjimepridaužė, nes “Kamuoliniai” neliečiami, ir pernai jokiu būdu Linas Pernavas jų semti negalėjo, nes labai norėjo įsisavinti kovos su ginkluotu, organizuotu nusikalstamumu pinigus, kuriuos į tuščią ir kiaurą ryklę sėmė nuo 2016 metų, kai vieną rytą ta koja išlipęs iš lovos, suvokė, jog Lietuvoje mafija yra. Turbūt, kai į Premjero kėdę atėjo Saulius Skvernelis ir pasiūlė paimituoti kovą su gvaujomis, ir įsisavinti didesnį nei Lietuvos kariuomenės biudžetą.
“Chorošo”, atsakė Linas, “mes imsime pinigus, ir vaidinsime kad dirbame”.
Kadangi ši vaidyba prieš savaitę baigta, tai pasidarė komisarui labai liūdna. Be to, kaip suprantu, ir pačiam gresia baudžiamoji atsakomybė, nes nežinoti apie “Kamuolinius” galėjo tik labai bukas arba tik labai korumpuotas pareigūnas, į buką Pernavas nepanašus, vadinasi, lieka antras variantas.
Na o pernai metų rėkimas dėl tos merginos, ir lygiai metų maskavimas su idiotiškiausiomis bylomis, kaip Kumpio paieškomis pelkėje, rodo, jog Lietuvos policija pagatava ir išsigalvoti įvykius, kad tik nereikėtų dirbti.
Ateis laikas ir Mongolo “bylai”, nes ten irgi išsigalvotos aplinkybės. Kitaip teismai pasižiūrės ir į Sauliaus Velečkos teismus – juk iki šiol Henrikas Daktaras su Sauliumi Velečka buvo vadinami “nuožmiausiais nusikaltėliais”, o Dailius Dargis gyveno dergdamas jų vardą savo naujausiose knygose, kurias tebeštampuoja, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją (nepasibaigus Sauliaus Velečkos teismams, išleido knygą apie jį kaip nusikaltėlį, uždėjo netgi jo nuotrauką ant viršelio).
O “Kamuoliniai” buvo šventi nekalti ir neliečiami.
Jie sulaikinėjami atidarė duris policijai, nes, matyt, ne kartą yra atidarę, ir uždarę, gražiai “stakaną” padarę, ir išsiskirstę.
Palyginimui pasakysiu, jog policija, turėdama šitiek pajėgumų, nesugebėjo ištirti netgi paprasto sportininko Remigijaus Morkevičiaus sušaudymo, na o jo teta surado žudiką, ir pernai spalį netgi paviešino alfa.lt, pasakė, jog jinai žino, kas jis, ir kad jis serga mirtina liga. Neseniai paaiškėjo, kur jie susitiko – Morkevičiaus teta dirba kalėjime, ten jinai ir reanimavo savo auginto sūnėno žudiką. Teisėsaugai per stiprus buvo smūgis, ir Linas Pernavas su Anždejumi Roginskiu pasirinko tiesiog ignoruoti šitą faktą. Žudikas išklojo ir kas užsakė, ir už kiek. Žudikas, supratęs, jog jį gaivina jo aukos teta, iš susijaudinimo ėmė verkti, ir atsiprašinėti. Kad jis tik vykdytojas. Kad jis nežinojo, ką šaudo.
Kartais visuomenė dirba geriau taip vadinamos teisėsaugos, todėl klausimas toks – gal laikas tuos visus milijonus atiduoti visuomenei, ir įkurti piliečių draugoves?
Nes, tarkime, mano rajone Rokuose irgi rado “Kamuolinį”, ir tas buvo aišku iš Šarūno Valasevičiaus grobimo istorijos, kad mano rajone yra šios gaujos “rezidentas”.
Kažkoks “Šūra” terorizuoja Rokų bendruomenės pirmininką, kuris pats dirba advokatūroje, ir jis negali nuo jo apsiginti, nes “Šūra” elitas, sėdėjęs kalėjime, policija jo niekada neima.
Tai kam tada tokia policija? Būtų piliečių draugovė. Siautėja toks Šūra, atvyksta vietinė draugovė, duoda jam bananą. Šūra nusiramina.
Grobia tokie “kamuoliniai” žmogų, žmogus išsikviečia vietos draugovę, sugriūva 20 žmonių, susemia girtus kamuolinius. Ir nebūtų tų visų gaujų. Bet ne, sukurtas “Aras”, kuris labai gausiai finansuojamas, sukurta policija, kuri tiria komentarų, straipsnių,vėliavos negerbimo bylas. Teikia sodinti tokius žmones į kalėjimus. O visokie “Kamuoliniai” klesti. Gal užtenka ir Lino Pernavo “valdymo”. Sėdi visas arogantiškas, ir pasak pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkės Romos Katinienės, nesikalba su pareigūnais.
Jeigu Linas Pernavas turi bendravimo sutrikimą, jis negali vadovauti policijai. Ir jeigu jis temoka išsukinėti visokias gaujas, tai jo vieta ir yra gaujose, o ne PD generalinio komisaro kėdėje. Ateina laikas, kai jeigu žmogus nesuvokia, kažkas jam turi tai pasakyti.
Atsakant į pernai metų Lino Pernavo išpuolį prieš mane ir visą visuomenę, norėčiau jo atvirai paklausti – kas čia degrades?
Ar čigonai, kurie daužomi su automatų buožėmis (gal netgi buvo atvežtas jų padaužyti pats Kamuolys, o jis labai žiaurus yra) prisiėmė galimai “Kamuolinių” atliktą nusikaltimą, ar Linas Pernavas, kuris visą jaunimą, gimusį po Nepriklausomybės, išvadino degradais, ir pareiškė visai Lietuvai Nepriklausomybės dienos išvakarėse, jog “laisvė nieko neatnešė”.
Atnešė – garsią Europoje nusikaltėlių gaują, kurią sukūrė ir globojo Lietuvos teisėsauga – prokuratūra, policija, “Aras”, FNTT, STT (netyrė “Kamuolinių” turtų kilmės), korumpuoti ir į nusikaltimo rėmimą linkę teisėjai, Probacijos tarnyba, kuri nesugebėjo pasipriešinti nusikalstamam teismų neveikimui.
Ypatingas medalis turi būti skiriamas Zdislavui Tuliševskiui.
Jis tiek metų kovojo dėl Mongolo dvasios nusikaltimo ištyrimo, ir Henriko Daktaro pasodinimo, jog pamiršo dirbti su tikra ir iki dantų ginkluota gauja –“Kamuoliniais”.
Už šį amnezijos faktą, bei už Sauliaus Velečkos darymą antru gangsteriu, kad tik nereikėtų tirti Giedriaus Janonio nusikaltimų – medalį. Ir kuo greičiau.
O įteikti turėtų Linas Pernavas. Nes jis pats kaip medalis ir labai didelė dovana Lietuvai. Jam valdant gyventojai ėmė galvoti, jog reikia ginkluotis. Tačiau atsakant į šias mintis, Linas Pernavas į daugelio namus siuntė šturmo grupes, ir išiminėjo net žaislinius pistoletus.
Apie tai, jog Linas Pernavas apeidamas Seimą priėmė nusiginklavimo įsakymą be įstatymo, spaudos konferencijoje pranešė Seimo narys Simas Gentvilas.
Linas Pernavas tad visada įsivaizdavo, jog jis yra aukščiau Seimo, gali būti, ir Prezidentės.
Į sergantį jis nepanašus, bet toks įsivaizdavimas gali būti labai didelės korupcijos išraiška.
O nebaudžiamumas skatina nusikalstamumą, kas ir įvyko pačiu gražiausiu klasikiniu modeliu Lietuvoje.
Metų metais teisėsauga tyrė “nusikaltimus” – budėjimą Klonio gatvėje, piketą 2012 05 17 privbačiame Kedžių kieme (žmonės buvo nuteisti apygardos teismo, apylinkė išteisino), komentarų rašymas, straipsnių, blogų rašymas, youtube filmų kūrimas – visas šias veikas betirdami, galėjo nebesijaudinti tirti tikrų nusikaltimų, nes diena būdavo užpildoma beprasmiškomis veiklomis, teismai dusinami absurdiškiausiomis bylomis.
Teismai lengva ranka skirdavo suėmimus dėl “tęstinės nusikalstamos veikos – facebooko “share” mygtuko spaudinėjimo” (Dainius Petkus tebesėdi, liko dar mėnuo), o štai Giedrių Janonį – Kamuolį suimti NEGALIMA.
Linai Pernavai – atsistatydinkit. Gėda!!!

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=6314:kada-bus-pareiksti-itarimai-linui-pernavui-uz-nusikalstamo-kamuoliniu-susivienijimo-dangstyma&catid=47&Itemid=101

Nors Linas Pernavas teigė, jog nesuvokia nusikaltimo, kai banditai pagrobė ir nužudė merginą, tačiau tai vienas iš daugelio tokio pobūdžio nusikaltimų. Kai kamuoliniai pagrobė Šarūną Valasevičių, policija jo neieškojo, jis sutrupinta koja paspruko nuo banditų pats. Antrą kartą kai banditai pagrobė, jis pabėgo nuo jų, nes žinojo, jog policija jo neieškos. Nesuvokiamas yra Lino Pernavo poižiūris į jo darbą. Jis gal nežino, kur dirba ir su kuo turi reikalus? Jam negirdėta, kas vyksta Lietuvoje, ar jis tik labai gerai vaidina? Kamuoliniai būtent garsėjo automobilių, žmonių grobimais, ir čia būtent būtų jų grupuotei tipiškas nusikaltimas, ir labai keista, kad Linui Pernavcui buvo labai keista, ir labai neįprasta, kaip šitas įprastas nusikaltimo būdas atliktas. Tokių nusikaltimų pilna, tik jie nebūdavo išaiškinti, nes teisėsuage nemesdavo šitokių pajėgumų. Vėliau, praėjus daugeliui metų, kokiam nors atpirkimo ožiui sukabindavo visus dingusius asmenis, ir pasodindavo iki gyvos galvos. Tokiu būdu “dirbdama” teisėsauga visiškai atsipalaidavo, ir išmoko nebetirti nusikaltimų, o jau apie užkardymą nėra jokios kalbos, tai nežinoma sąvoka.

Remigijus_Morkevicius
Šokis ant Remigijaus Morkevičiaus pelenų arba kodėl išniekintas jo atminimas?
Kristina Sulikienė
Kartais po asmens nužudymo nusikalstama veika jo asmeniui nesibaigia. Būna, kad išniekinami jo palaikai ir atminimas. Tas ir atsitiko su Remigijumi Morkevičiumi. Jo gyvenimo meilė paskelbė, jog jai reikia pinigų laidotuvėms, daug kas suaukojo. Tada meilė pasiėmė pelenus ir parvežė namo, o pinigus išleido savo reikmėm.
Ten, nepaisant Lietuvos Respublikos įstatymų, kurie nelaidoti pelenų leidžia tik trumpam, kai reikia pasiruošti pervežimui, pastatė mirusiojo pelenus ant spintos.
Vaikams buvo aiškinama, jog tėtis dabar gyvens ant spintos (vaikų traumacija.)
Lietuvoje nėra įteisinta pelenų laikymas namie, tai laikoma ne tik nepagarba mirusiajam, bet ir nusikaltimu (LR BK 311 str.) Baudžiamąją atsakomybę užtraukia netgi dalies palaikų neteisėtas pasiėmimas ir neteisėtas jų laikymas.
311 straipsnis. Mirusiojo palaikų išniekinimas
1. Tas, kas neteisėtai paėmė mirusiojo palaikus ar jų dalį arba tyčiojosi iš mirusiojo palaikų, arba juos išniekino,
baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Kovotojo gyvenimo meilė nebuvo su juo susijusi santuokos ryšiais, todėl žvelgiant grynai per civilinės teisės prizmę, ji ir teisių nei į jį, nei į jo vardą – neturi, todėl jau toks savivaliavimas rodo, kad asmuo elgiasi neteisėtai, nes sugyventinio statusas Lietuvos Civiliniame kodekse iki šios dienos – neįtvirtintas, todėl nesukuria jokių teisinių padarinių vien gyvenimas kartu. Taip pat labai svarbi mirusiojo valia, o Remigijus Morkevičius yra išsireiškęs, jog jeigu jam kas nors atsitiktų, jis nori laidotis „pas savus“, tai yra, su močiute, pas kurią augo.
Kai kovotojo teta pabandė atgauti pelenus, atvykusi į SAVO BUTĄ, kurį ši moteris jėga užgrobusi (su kovotoju ji nebuvo susituokusi, o butas R. Morkevičiui nepriklausė – jis yra tetos), gyvenimo meilė išsikvietė „spintas“ – tokius vyrukus 2ant2 arba liaudyje vadinama „spinta su antresolėmis“.
Teta suprato, jog negali ne tik palaidoti savo auginto giminaičio (Remigijus anksti neteko mamos), bet negali net įeiti į savo butą.
Facebooke gyvenimo meilė ištrynė Remigijaus Morkevičiaus puslapį su visom jo nuotraukom, mintimis, pastebėjimais, ir dar kartą atliko mirusiojo atminimo išniekinimą.
Teta yra bauginama su „snukiais“, užvaldytas ne tik giminaičio vardas, išniekinti jo palaikai (šiuo metu padėti kažkokiame rūsyje, kad tik teta nepalaidotų), bet užgrobtas ir butas, ir viskas daroma jėga, o „gyvenimo meilę“ dengia net policija, nes ji davė „teisingus parodymus“ – kad, neva nieko apie nieką nežino, o policijai tik to ir reikėjo: nors mano duomenimis, gyvenimo meilė puikiai viską žino, kas ir dėl ko nužudė, tik tyli, nes pažadėta „atkovoti butą“. Beje, gyvenimo meilė padavė į teismą geradarę tetą, kuri leido gyventi savo bute. Manipuliuojama vaikais, tačiau byla eina pagal senąjį kodeksą, todėl tiek šioji, tiek kitoji gyvenimo meilė šansų turi lygiai 0 (gyvas būdamas Remigijus Morkevičius dėl palikimo nesikreipė, o senasis kodeksas paveldėtojų eiles numatė iki anūkų). Byla reikalinga, kad tik būtų pratemptas laikas neteisėto buto užgrobimo, nes teta neaišku, ar nori tokią pasipūtusią ponią laikyti savo bute, kuri tyčiojasi ir niekina jos giminaičio atminimą, bei gąsdina kažkokiais stipriais vyrukais.
Teta prisipažino, jog yra tekę kartą kviesti greitąsias moteriai, kuri po vyro mirties elgėsi neadekvačiai, ir dar kartą ji to nenorėtų, todėl ji nesiėmė jokių represinių priemonių prieš giminaičio draugę, nes gali būti, ji nesuvokia savo veiksmų ir negali valdyti. Pelenų laikymas ant spintos nerodo labai stabilios moters būsenos, tačiau atsiranda, kas palaiko ir netgi pritaria.
„Gyvam esant visi mylėjo ir gerbė, o dabar net kapo nėra“- šiandien man parašė teta, todėl nutariau paviešinti ir paklausti sportininkų visuomenės: o jūs norėtumėte būti „palaidoti“ …ant spintos…? Kad niekas negalėtų uždegti žvakelės, parymoti prie jūsų kapo, padėti savo medalių (kaip daro sportininkai…) Turbūt nei vienas iš jūsų nenorėtų tokios patyčios po mirties. Todėl siūlau netylėti, ir kreiptis į teisėsaugą, kad būtų iškelta byla, o pelenai paimti per kratą ir atiduoti giminaičiams laidojimui – kaip numato įstatymai. Jie yra nepakeisti – laikyti namie draudžiama palaikus. Ypač prie mažamečių vaikų (kur vaiko teisių apsaugos tarnybos – gal motinai reikalinga psichologinė, o gal rimtesnė pagalba?)
Labai keista, kad sportininkai, šitokią pagarbą demonstravę jam gyvam būnant, lenkiasi kažkokiai galimai neadekvačiai moteriškei, kuri nežino, jog palaikus palaidoti būtina, o rinkti pinigus už laidotuves, kurių nebuvo yra nusikalstamma veika – sukčiavimas (LR BK 182 str. 1 d.)
Remigijus Morkevičiaus galimai buvo sušaudytas „Kamuolinių“, o užsakė galimai valstybinė mafija, nes užsienio specialiosios tarnybos liepia naikinti žmones, kurie nepasiduoda sisteminiam diktatui, ir yra savarankiški, vienija ir telkia tautą. Remigijus Morkevičius globojo šūsnį benamių vaikų, iš savo pinigų darė jiems staigmenas, pirko jiems maistą. Jį sušaudžius, šie našlaičiai liko be globėjo.
Remigijus Morkevičius padarė vienintelę „klaidą“ – jis draugavo su Henriku Daktaru. Sisteminė mafija, kuri užvaldžiusi mafijos grandinę, negalėjo to atleisti. Lietuvos teisėsauga ne kovojo su mafija, o ją „perėmė“ (prisiminkime, kaip gražiai 15 metų Šiauliuose veikė policijos narkomafija…): galvojo, pasodinus Henriką Daktarą, Kaune sukursime savąją, ir „darysime biznį“. Biznis daromas per operatyvininką, kuris tariamai „infiltruojamas“ į gaują, jis gauna tuos visus pinigus, siekiančius kartais milijonus (pasidalina su teisėsauga, kuri tampa gaujos „stogu“ – kad „Kamuoliniai“ jautėsi stoguojami, rodo atviras ginklų ir šimtų tūkstančių eurų laikymas namie…), o kai gauja sulaikoma, pasakoma, jog neva jis dirbo, infiltruotas buvo (pamenate, vieną „kamuolinį“ atsisakyta net vest į teismą, motyvų teisėsauga neaiškina.) Teisėsauga apsimeta, kad „tiria“, o gauja gaudavo netgi šviežutėles policijos uniformas nusikaltimams daryti – dažniausiai tokiu būdu grobdavo žmones. Ir visiems labai gerai buvo, atseit.
„Kamuoliniai“ siautėjo net 19 metų. Jiems paklusti ir atsisakė Remigijus Morkevičius. Tiesa, kai spauda plyšauja, „ kas Kaune ims sostą“, kalbėdami frazėmis iš filmų, priminsiu, jog Henrikas Daktaras nemirė, jis tik neteisėtai įkištas į kalėjimą. O pati teisėsauga jį „pasodino į sostą“, todėl patarsiu – „neverskite karaliaus“. Tik tiek. Jeigu jis būtų laisvėje, jau šiandien Remigijaus Morkevičiaus žudikas ant kelių maldautų atleidimo, kaip tai darė reanimacijoje kalėjime (todėl žudiko pavardė žinoma, ir ji perduota teisėsaugai, tik teisėsauga sako dar tik aiškinsis tą nusikaltimą, nes iki šiol nieko nesugebėjo išsiaiškinti – sakė, jog šaudymasis gatvėse „labai naujas būdas aiškintis santykius.“) Henriko Daktaro teisėsauga bijo dėl to, kad jis buvo galimai sukūręs savo žvalgybos agentūrą, su kuria sugebėdavo rasti netgi teisėsaugininkų pamestus brangius daiktus. „Atsidėkodamas“ Alvydas Sadeckas jį išsiuntė į Sibirą. Dabartinės bylos duomenimis, kalėdamas Sibire, ir vėliau išleistas už labai gerą elgesį anksčiau laiko, Henrikas Daktaras iš tikrųjų, remiantis Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, nuo 1990 metų telkė „Daktarų“ susivienijimą, ir jam iš Sibiro vadovavo, byloje tik neradau, per kurį sputniką – nes mobiliojo ryšio ir facebooko tuo metu iš viso nebuvo. Visuomenė aklai tiki, nes žiniasklaida plyšauja šitus prokuroro Tuliševskio sukurtus paistalus, kurie perkopijuoti į nuosprendžius. Buvo nuteistas pirmoje instancijoje ir dėl nužudymo užsakymo iš Lukiškių rūsio telepatiniu būdu – Lietuvos Apeliacinios teismas panaikino šitą liguistą fantaziją. LAT iš viso neišnagrinėjo H. Daktaro kasacijos, taip ir liko jis nesupratęs, kodėl neišteisinamas dėl dviejų dvasių – tik jos tebuvo likusios byloje, nuo tikrų lavonų buvo išteisintas.
Man susidaro įspūdis, jog tie „spintos“ įsivaizduoja, jog Remigijaus Morkevičiaus gyvenimo meilė turi kažkokį „statusą“. Nieko ji neturi. Jeigu Remigijus Morkevičius jį galėjęs turėti – tai šie statusai nepaveldimi, tuo labiau, neperduodami nesusituokusioms moterims. Jeigu Henrikas Daktaras galėjęs jo prašyti kartais pažiūrėti tvarką Kaune, kai jo nebus – o tvarkos žiūrėjimas yra bendravimas su visais, bet nesikišimas į jų veiklą, ką Remigijus Morkevičius ir darė – tai šis prašymas neperėjo jo gyvenimo meilei, tuo labiau jos draugeliams. Teisėsauga neteisingai aiškina nuotrauką, kur matome Remigijų baliuje su „Agurku“ ir „Kamuoliu“. Toks pasisėdėjimas atitiko jo – taikos kario – ideologiją – niekur nesikišti, bet domėtis, kas vyksta. Pusė metų prieš nužudymą jis nebesidomėjo niekuo, kas vyksta, gyveno labai uždarą gyvenimą, gali būti, jam buvo intensyviai grasinama. Remigijus Morkevičius priklausė Japonijos kovos draugijai, ir jie duoda priesaikas – būti šviesos kariais, todėl dalyvavimas su tamsos, pogrindžio pasauliu būtų prieštaravęs jo ideologijai. Teisėsaugoje neretai dirba labai menko išsilavinimo ir žemos moralės asmenys, kurie nesugeba susidėlioti aukos psichologinio portreto, kad geriau galėtų suvokti prieš ją įvykdytą nusikaltimą, o tik kalba bendromis frazėmis – tai vienur galime pasiskaityti, kad buvo susijęs su „agurkiniais“, kitur- kad su „kamuoliniais“, o jeigu tiksliai, su niekuo nebuvo susijęs, tik priešingai, nei daugelis pogrindžio atstovų, gerbė Henriką Daktarą, net pasodintą už grotų. Tas negalėjo patikti teisėsaugai, šiandien net kaliniai treniruojami nekęsti Henriko Daktaro. Tačiau jis rašo, jog savo elgesiu jis užsitarnauja vis daugiau kalinių pagarbos – visų pirma, jis atsisakęs “statuso“ įvaizdžio (aukštas statusas niekada nedirba), vaikšto į būrelį, ir mezga kojines kūdikiams, tas negali nepatikti kaliniams. „Agurkas“ eina Henriko keliu, ir Marijampolės pataisos namuose reikalauja sudaryti sąlygas užsiimti daržininkyste. Kalėjimo valdžia jam davė naujas patalpas, liepė jaustis „vierchu“, o jis nenori, nori būti paprastas ir vienodas su visais kaliniais, tas sukėlė šoką kalėjimų valdžioje. Beje, Agurkas pagarbiai atsiliepdavo apie Remigijų Morkevičių – tas irgi turėjo nepatikti teisėsaugai.
Dėl „sostų hierarchijos“, pasakysiu – vienintelis atvejis, kai moteris dali užimti vietą, yra jos tiesioginė giminystė su „šeima“ – šią moterį ir norėjo sušaudyti samdyti smogikai, ji kartais susitikdavo su Remigijumi Morkevičiumi, nes nesijautė saugi niekur ir niekada. Šią moterį, galėjo būti, teisėsauga kurstė tomis frazėmis iš filmų apie sostus ir karalienes, laimei, pasipainiojau aš ir pasakiau, jog čia viskas – pasakos, o gyventi reikia taip, kad gyveni tik vieną kartą: dirbti, pačiai užsidirbti, ir nelįsti niekur ieškoti sostų ar pasosčių. Ji pagaliau suprato. O pernai atvirai dar piktindavosi, kodėl giminaitės dirba paprastus darbus – o giminaitės juk ir nori parodyti, jog yra paprastos, ir nepriklauso niekur. Todėl ir stovi už baro, skaičiuoja pinigėlius, priima užsakymus…
„Spintos“ labai klysta, kai telkiasi ir vienijasi aplink juodąją našlę, kuri kas dieną galimai daro nusikaltimą – niekina Remigijaus Morkevičiaus atminimą, ir daro tai tyčia, nes pateisinimo, kam laikyti pelenus ne palaidotus, o juos tampytis tai ant spintos laikyti, tai rūsyje – nėra. Andžejau Roginsi, Linai Pernavai – yra gyvų Policijos departamente? Šitas nusikalstamas elgesys, rodantis nepagarbą mirusiajam gali rodyti ir tai, jog našlė puikiai žino nusikaltimo aplinkybes. Ir netgi galėjusi dalyvauti jį užsakant – šitą versija niekada net nebuvo tikrinama. Pagal kriminalinę psichologiją, žudiko arba bendrininko braižą rodo elgesys po nužudytojo mirties – žudikas neretai negali žiūrėti į aukos lavoną, nedalyvauja laidotuvėse, arba kaip šiuo atveju – išniekina atminimą: negedi ir kitiems neleidžia gedėti. Visais atvejais, įvairias versijas teisėsauga turi tirti tuo labiau, jog kai žuvo kovotojas, pirmas klausimas tetai buvo „o jis buvo parašęs testamentą ir kur tas testamentas galėtų būti? Jūs gal laikote pas save?“. Pamąstymai teisėsaugai, ir -– pirmyn. Sportininkai – netylėkite, nes neaišku, kada jus užkels ant spintos ir vaikams lieps kalbėtis su jūsų pelenais prieš miegą. Brrrr.

Teta dar rudenį davė interviu spaudai:
https://www.delfi.lt/veidai/zmones/po-r-morkeviciaus-nuzudymo-prabilo-jo-teta-visos-jo-bedos-del-moteru.d?id=76142299
https://www.delfi.lt/veidai/zmones/po-vieso-atsisveikinimo-su-r-morkeviciumi-nezinia-del-urnos-laidojimo.d?id=73288974
https://www.alfa.lt/straipsnis/50228249/po-ilgos-tylos-prakalbo-nuzudyto-sportininko-r-morkeviciaus-teta-visos-bedos-prasidejo-tada-kai-jo-gyvenime-atsirado-moterys
Morkeviciusurna

Remigijus_Morkevicius
Kristina Sulikienė
Kai labai ramiame rajone, kuriame teko nuomotis beveik metus, po VSD langais, sušaudė kovotoją Remigijų Morkevičių, tyrėjai privalėjo atlikti apklausas.
Taigi, dar 2016 metų gale ar 2017 pradžioje vienoje apklausoje liudytojas pavadinkime jį X, įvardijo galimą Remigijaus Morkevičiaus žudiką, kuris priklausė „Kamuolinių“ gaujai.
Liudytojas X tą sužinojęs labai paprastai: kai kas iš pažįstamų dirba viename kalėjime, ir kartą tekę reanimuoti vieną kalinį, jis mirinėjo, tai mirties akivaizdoje žmonės juk labai atviri, paėmė ir pasisakė: „Štai Dievas mane baudžia, kam aš sušaudžiau tą Remygą…“
Medicinos darbuotojai – ne kriminalistai. Jų darbas – gaivinti. Medikai atgaivino, kažkuris perdavė kažkam, ką girdėjo kalinio agonijos metu.
Žiūrėkit, kaip veikė „Kamuolinių“ gauja: vadeiva Giedrius Janonis „Kamuolys“ –„nepagydomas ligonis, kuriam išimtas vienas plautis, serga sunkia onkologine liga, todėl negalės atlikti laisvės atėmimo bausmės dėl Šarūno Valasevičiaus reketo, grobimo, sužalojimo sunkaus“.
„Kamuolinių“ reketuotas verslininkas Šarūnas Valasevičius – visas išsigandęs, nes jo grobikai gyvena tiesiog už upės, policija – bejėgė. Kai aprašiau, jog jis buvo šaudytas, pjaustytas – pamenate „negerbia Ievutės“. Bet ne apie Ievutę ten straipsniai buvo, o apie gaujas, kamuolinius, ir valstybinę mafiją. Viskas buvo užpilta tokiu rėkimu, kad žmonės net ir šiandien nieko negirdėję apie „Kamuolinius“.
Dar geresnis metodas naudojamas, kai valstybei reikia „nuimti“ neparankius piliečius – iš kalėjimo trumpam išleidžiamas ar atostogų, ar pabėga kalinys, atlieka labai sunkų nusikaltimą, ir lyg niekur nieko grįžta į „postą“. Niekas – net aš – neįtarinės kalinčių kalinių šaudynėmis Kaune.
Tačiau kaip parodė Vilijampolėje vos 25 metrai nuo „Daktarynės“ gyvenantis kunigas majoras Alfonsas Bulota, jog į jo namus buvo pasiųstas įsibrauti ką tik iš kalėjimo išleistas vagis – čigonas, kuris aiškiai buvo instruktuotas, jog reikia imti ginklą ir juo šaudyti. Vadinasi, visa sistema veikia, kai išleidžiamas smogikas – kalėjimų administracija, prokuratūra, policija, probacija, kriminalinės žvalgybos skyrius. Netgi kariuomenėje, jos specialiosiose pajėgose buvo „stukačius“, kuris pranešė į „centrą“: „Jau paėmė ginklą“.
Kaip mirtinas ligonis, Pravieniškėse kalėjęs kalinys galėjęs būti paleistas „atostogų pas šeimą“, jam į rankas iš kurio nors „Kamuolinio“ namų, kur jie nesislapstydami laikė ginklų ir sprogmenų arsenalus, paduotas „Kalašnikovas“, tas mirtinas ligonis privežamas, jis sušaudo kovotoją, o pirmadienį jis ramiai grįžo į kalėjimą toliau atlikinėti bausmės, bet kadangi sąžinė buvo nešvari, tai ir atsidūrė reanimacijoje.
Andžejus Roginskis ir Linas Pernavas galimai neturi nei garbės, nei sąžinės, nei galų gale, nuovokos, jeigu jie tikisi, jog bus galima šitą Remigijaus Morkevičiaus nužudymo bylą laikyti stalčiuje, kaip ji laikoma Vilniuje dėl Remigijaus Daškevičiaus sušaudymo Vilniaus centre, kai pilnoje žmonių gatvėje policija viską atitvėrė ir nei vieno liudytojo neapklausė, nes tiesiog, suvestinėse nusikaltimo laiką pasuko 2 valandom į priekį. „Mes nustatėme pagal kulką, įstrigusią kasos aparate, jis rodė 23:01“, rašė šitie kliedėtojai, nors pamenu gerai, buvo ne vėliau 21 valanda. Mes trumpam pasitraukėme nuo suoliuko Vokiečių gatvėje, ir nuėjome į klubą „Amerika“ pasižiūrėti, ar jau groja muzika šokiams – ir dar negrojo, nes netgi nebuvo 21 valandos. Ir tada pasigirdo VIENAS ŠŪVIS. Iš kur ten kažkokia kulka kasos aparate – čia pasakoriai sukuria tokias kliedesių istorijas. Manęs, kurios galva kurį laiką buvo smogiko taikykllje, anei draugių, kurioms prašovė virš galvų – apklausti nereikėjo. Prokuroras Bliuvas pats viską žinojo, kai pati atėjau liudyti, 2012 metais, jis mane įtikinėjo, jog aš neteisingai atsimenu. Aš jam paaiškinau, jog tokie įvykiai, kai miesto centre šaudo, išlieka visam gyvenimui su visom smulkmenom. Teisėsauga tyčia pasuko nusikaltimo laiką, kad galėtų apkaltinti Henriką Daktarą, kad jis nesilaiko drausmės ir nebūna namie po 22 valandos. Tačiau H. Daktaras tą vakarą kažką šventė, turbūt jo paleidimą, ir turėjo ypatingai daug liudytojų, ir netgi fotonuotraukų pirtyje. O 23 valandą – suklastotą nusikaltimo valandą, jis jau miegojo. Nuo tada ir ėmiau abejoti kurpiamomis pasakomis apie baisų žudiką Henriką Daktarą, nes savo akimis mačiau, kaip netgi klastojamos laiko aplinkybės, kad būtų galima pritempti prie norimo siužeto.
Dabar aiškėja, jog Remigijaus Daškevičiaus nužudymas – kelio pravalymas „Kamuoliniams“, nes Henrikas Daktaras tuo metu buvo kelios dienos kaip paleistas iš kalėjimo ir jis elgėsi atsargiai. Aišku, iš karto bandyta jį ir apkaltinti, kad jis ne pirty savo „dvare“ sėdėjo su krūva draugų, o lakstė kaip supermenas šaudyti „Daškės“, ir dar Vilniuje, nors Henytės mada labiau būtų su tuo pačiu Daške pirty pasišnekėti, o ne šaudytis.
Žudikas, nušovęs Daškę, jau miręs, draugai, kurie žinojo jo vardą, pavardę – irgi, byla užklimpo, ir ji baigta – NIEKAIP. 2 savaites po nužudymo policija „ieškojo pravažiuojančios mašinos“, nors mes galėjome parodyti, iš kurio lango ir kurio aukšto šauta, nes tokius dalykus, kaip sakoma, nugara gali jausti – o juk šovė tada, kai mano galva nebetrukdė matomumui. Kantraus būta žudiko, ir profesionalaus.
Remigijaus Morkevičiaus nužudymo bylą bandyta irgi užgalaistyti, ir labai vengta kalbėti apie konkrečią gaują, kuri 19 metų siautėjo po Kauną, nes visą laiką reikėjo kalbėti apie H. Daktarą, Agurkus ir dargi naujai išrastą „gaują“ – Patvorio violetinius.
Šiuo metu Remigijaus Morkevičiaus numanomas žudikas perkeltas į Alytaus pataisos namus (turbūt už gerą elgesį arba dėl labai sunkios sveikatos būklės.)
A.Roginskis dar ieškos, ir dar tik sies R. Morkevičiaus nužudymą su „Kamuoliniais“, gal kada nors pasitvirtins. Aišku, laukiama nepagydoma ligas sergančio smogiko galo, o juk mirusieji – nekalba.
Aiškėja, jog prie Remigijaus Morkevičiaus nužudymo organizavimo prisidėti galėjusi kiek aukštesnė už paprastas gaujas – valstybinė mafija, na, o „Kamuoliniai“ nors byloje ir bus minimi kaip užsakovai, jie yra tik valstybinės mafijos vykdytojai.
O tai, kad jie namuose atvirai laikė ginklus, sprogmenis ir moteriškuose rankinukuose – šimtus tūkstančių grynųjų, rodo, jog tai valstybinė gauja, kurios privengė ir pats policijos departamentas.
O kad Linas Pernavas tuoj „apsiverks“, matėsi spaudos konferencijoje. Normalus policijos vadas didžiuotųsi, susėmęs nusikalstamą gaują, kuri siaubino visą Europą. O jis labai nelaimingu veidu dėstė kažkokius lozungus iš kažkokių vadovėlių. Ne toks nusiminęs jis buvo pernai, kai kovo 10 dieną visai Lietuvai pareiškė, jog baisiausia gauja tai ta, kuri pagrobė merginą. Jog „Laisvė nieko neatnešė“. Ir labai vengė „Kamuolinių“ temos…Jau jie, kaip supratau pernai, Linui Pernavui – šventieji, o visus kitus galima persekioti. Policija pernai iš viso netyrė versijos, jog „Kamuoliniai“ galėję tyčia nužudyti kažkurio aukšto policininko giminaitę, kad tai būtų perspėjimas policijai, jeigu ji bandys juos „semti“. Policija labai gerai suprato, ir visus metus nieko neveikė „Kamuolinių“ byloje. Neseniai buvo skambutis iš Teisės ir teisėtvarkos komiteto, skambino vienas Seimo narys, pasinaudodama proga, kad jis man pats skambina, ėmiau ir paklausiau – kada priversite Roginskį susemti Kauno mafiją? Kodėl jis nieko nedirba? „Lyg kažką dirba, nėra jau kad visai nieko…“- bandė teisinti Roginskį Seimo narys. Atsakiau, jog gaujos semiamos „vienas- du“, o ne metų metais imituojant veiklą. Gal ir Seimo narys kažką padarė, gal „paspaudė“. Juk prie nei vienos valdžios „Kamuolinių“ niekas nejudino, jie suklestėjo prie konservatorių, socdemų ir darbiečių. Arba šie visi nesugebėjo parodyti, kas valstybėje yra valdžia – kad tai nėra Kriminalinės policijos biuras, kaip jiems kažkodėl atrodo, jie tik samdomi darbuotojai, kuriuos galima lengvai pakeisti.
Na,o ką dabar reikės daryti, jeigu paaiškės, jog buvau teisi – kad pernai metų rezonansinis grobimas ir žudymas irgi susijęs su šia gauja?
Juk pirminis spaudos pranešimas buvo, jog merginą sustabdė …policija, ir ji dėl to sustojo. Iš kur pas kažkokius 19 -mečius Romų tautybės asmenis policininkų uniformos? O štai „Kamuoliniai“ jų turėjo visą spintą – kai grobė Šarūną Valasevičių vidury dienos iš Smetonos alėjos Panemunėje, atvažiavo bent 8 „Kamuoliniai“, persirengę žaliom tikrom uniformom.
Kai Vilniuje buvo nudaužtas su mašina Michail Tamoikin, kuris turi milijoninę antikvariato kolekciją, irgi privažiavo tikra policijos mašina, ir iš jos iššoko, kaip jam pasirodė, tikri policininkai, tačiau jie nekalbėjo rusiškai, buvo labai jauni, ir rankose turėjo revolverius – iš to jis suprato, jog čia tikromis valstybės regalijomis pasidabinę banditai. Linui Pernavui labai nepasisekė: Michail Tamoikin priklauso Europolui, ir jis netylėjo, gal ir jis prisidėjo prie Europolo aktyvizavimosi Lietuvoje, nes jo pasakota istorija niekas iš jo kolegų nesuabejojo.
Neseniai režisierius Emilis Vėlyvis Gedimino prospekte 12 valandą dienos padarė šou, ir pavaizdavo, kaip po Lietuvą siautėja valstybės remiamos gaujos. Kurių neliečia jokia policija, kuriai gaujos netgi gadina turtą. Iš kur Vėlyvis paėmė TIKRĄ policijos mašiną, niekas negalėjo paaiškinti, o policija kukliai pratylėjo.
Kaip paaiškino Vėlyvis, paskolino vienas buvęs pareigūnas, kuris tikrą mašiną su tikrais specialiųjų tarnybų ženklais laiko GARAŽE.
Ir tai buvo tiesa – nes policijos mašinos, uniformos, netgi prie policijos sistemų prijungta ryšių įranga yra suteikta dabartinei valstybės remiamai gaujai „Kamuoliniams“. Iš kur žinau?
Kai Linas Pernavas pernai kurstė su manimi susidoroti, kovo 16 dieną 12 valandą prie mūsų namo atvažiavo du juodi autobusėliai, ir iš ten iššoko 8 banditai. Kai vyras ėmė skambinti į 112, ir policija pasakė, jau važiuojam, banditai staiga dingo. Tai parodė, jog jie prisijungę prie policijos ryšio. Be to, žinojo kur gyvename. Tą pačią dieną apie 14 valandą sudaužė mašiną mano teisininkei, įrėžė ten, kur sėdėjo vaikai, prieš tai skambino į mano numerį, kai sėdėjau advokatų kontoroje.
Linas Pernavas labai mykė, jog „Kamuoliniai“ turi „kontržvalgybos priemones“. Tai tegul Linas Pernavas paaiškina, kas jas jiems davė, ir kodėl šita mafija turėjo surišimą su mūsų valstybinėmis ryšių sistemomis“? Juk kai pagrobė Enriką Daktarą, tai irgi greičiausiai buvo „kamuoliniai“, jie privažiavo su 10 mašinų miesto centre prie klubo, suleido kažkokią injekciją Enrikui, įgrūdo į mašinos bagažinę, vienas vienintelis žmogus paskambino Ramutei Daktarienei, kad pagrobtas sūnus. Tas įvykį matęs žmogus pernai lygiame kelyje užsimušė, palįsdamas po fūra ties Kazlų Rūda…
Mama staigiai telefonu pasuko į Kauno rajono policiją, ir paprašė blokuoti visus kelius.
Tą pačią minutę, kai į gatves ir kelius išriedėjo daug policijos ekipažų, banditai miške ties Kulautuva išmetė Enriką Daktarą, prieš tai jį žiauriai subaladoję, sutrupinę ranką. Vaikinas iššliaužė iš miško į degalinę, remdamasis viena ranka, ir išsikvietė taksi. NEKVIETĖ POLICIJOS! Nes bijojo, kad vėl tie patys pasirodys (?). Pamenate, buvo istorija, jog jis klube susitumdė su Šviniumi, ir tada kažkas davė komandą „fas“ – įtariamasis yra, bus nušauti du zuikiai vienu metu. Vėliau prokuroras Palaima bandė griežtai kaltinti Švinių, bet Enrikas paaiškino, jog čia ne tas žmogus, nuo kurio jis nukentėjo. Vyrai susitaikė, kas prokurorui buvo nesuvokiama – kad nenorima šokti pagal jo dūdelę. Kas tokie pagrobę buvo Henriko Daktaro sūnų – prokurorui buvo visiškai neįdomu, arba tiksliau – jis negalėjo tirti teisėsaugai priklausančios mafijos darbelių. Štai dabar Andžejui Roginskiui užduotis – iš naujo ištirti Enriko Daktaro pagrobimą, iškeliant versiją, jog tai galėję daryti „Kamuoliniai“. Kodėl netikiu, kad mušėsi Švinius? Nes mačiau Enriko Daktaro nuottrauką po įvykio. Mušė ne mažiau 4 asmenys vienu metu, o jis prisidenginėjo rankomis, kad neužmuštų. Veidas buvo mėlynos spalvos, ištinęs, nebuvo nei vienos sveikos vietos, viena ranka – sutrupinta, gal buvo ir kankinamas.
Tas įvykis, kai Ramutei Daktarienei tik paskambinus į policiją, banditai paleido auką, rodo, jog jų ryšys prijungtas prie policijos sistemų.
Ir štai šitą momentą tegul Europolas aiškinasi: kad policija turi savo nusikalstamas grupuotes, ir su Šiaulių policijos narkomafija niekas nesibaigia.
Reikia sužinoti, kas pririšo „Kamuolinius“ prie valstybinių ryšių.
Ir dar vienas klausimas – kas tas vienas „Kamuolinis“, dėl kurio suėmimo iš viso nesikreipta. Priminsiu, jog policija kreipiasi dėl suėmimų facebook komentarų bylose, ir teismai lengva ranka skiria ir 2 ir 4 mėnesius laisvės atėmimo, nes „jeigu bus laisvėje, tęs nusikalstamą veiką – rašys ir rašys facebook komentarus, todėl uždaryti“. Kas čia toks, kad jis laisvėje nedarys jokios žalos? Vėl koks nors…policijos giminaitis? Kuris bus pateikiamas kaip „operatyvininkas, infiltruotas į gaują?“
Užtenka slėpti veidus, ir vardus. Visuomenė turi žinoti tuos išgamas, kurie 19 metų terorizavo Kauną ir visą Europą.
Lino Pernavo ištįsęs veidas gali rodyti dar štai ką – Europolas prisijungęs prie visų jo telefonų, ir jį patį tiria, nes Europolas supratęs, jog Lietuvos policija su prokuratūra dengia Lietuvos narkokartelį. Komentatoriai stebėjosi, kodėl mafijos stogai policijoje jų neperspėjo. Matyt, Europolas patiems išgrasino suėmimais, jeigu bent vienas žingsnis į šalį.
Lietuvos policija ištaško milijonus, tirdama „komentavimų“ bylas, ir tuo pačiu metu ji gali apsimesti, jog neturi laiko tirti tikrų nusikaltimų.
Jau kai buvo policija priremta prie sienos dėl brolių Bieliauskų, tada pasigirdo absurdiškas pasiteisinimas: „Mes pražiopsojome Bieliauskų gaują, nes patruliavome gatvėse“.
Labai atsiprašau, o ką veikėte 19 metų, jeigu pražiopsojote …“Kamuolinius“??
Be to, patruliuojant gatvėse galima buvo juos irgi pastebėti.
O 2010 metais „kamuoliniai“ buvo apsilankę ir Klonio gatvėje. Juos pastebėjo Gediminas Aidukas, ir iškvietė policiją.
Kiek dabar atpažįstu iš nuotraukų, tai ten pasirodė pats „bosas“ su kažkokiu matyt apsaugininku. O kas dabar teisiamas? Gediminas Aidukas dviejose bylose kaip didžiausias nusikaltėlis. Nes budėjo Klonio gatvėje ir išvaikė „Kamuolinius“. Pamenu, policija nelabai norėjo atvažiuoti vaikyti šitų banditėlių, tai Gediminas vienas pats liepė jiems nešdintis, jie bandė šokti į akis, muštis, bet buvo išvyti.
Tyrėja ir prokurorė nurodo, jog Gediminas Aidukas subūrė su kitais nusikalstamą gaują, ir vykdė nusikaltimus – stebėjo asmenis. Aš dabar suprantu, kaip tyrėjai su prokurore svarbūs „Kamuoliniai“, nes jie buvo neliečiami, ir juos taipogi „stebėjo“ Gediminas Aidukas, ir užkardė jų nusikalstamas veikas prie pilietiškus žmones.
Man dar labai įdomu – ne tik Klonio gatvė, bet ir Artojų buvo apsmaigstyta kriminalinės policijos sekimo įranga. Tai ar Policijos departamentas nežino, jog kartą ten apsilankė pats „Kamuolinių“ bosas, ir bandė įvykdyti kažkokias provokacijas, gal net nusikaltimus? Ar tai dar vienas įrodymas, jog „Kamuolinių“ mafija veikė išvien su policija? O kaip suprasti tuos 30 policijos ekipažų, kurie blokavo koloną, kai buvo vežama mergaitė į pasimatymą? Policija pati nustebo, pamačiusi tas mašinas, ir sakė, jog jie nieko apie jas nežinoję. Kas tada ten buvo? Policija, ar banditai, laikantys tikras policijos mašinas garažuose? Vienintelis Gediminas Aidukas prasiveržė per tuos banditus, kurių kai kurie kūnais šoko dengti automobilių, ir akivaizdu, jog jau 2010 metų gegužę mergaitę, diedukus būtume matę kaip savo ausis…Gediminas Aidukas prasiveržė per „policininkus“, nes būdamas policininko sūnus, atpažino, jog čia -ne policija, čia – tik imitacija. Tame beprotišku greičiu lekiančiame automobilyje paskui Garliavos mergaitę buvau ir aš, ir Romualdas Repšys (jis paskui būdavo linkęs „neatsiminti“). Nuo banditų mergaitę ir diedukus, kurie važiavo mašina (beje, banditai atkirto ne tik ir tikrą policijos automobilį, kuris turėjo lydėti koloną), dabar teisiamas kaip didžiausias nusikaltėlis, nes jis kažką galėjęs žinoti apie valstybinę mafiją, kuriai išdalinti tikri policijos skiriamieji ženklai. Pamenu, Gediminas Aidukas man įsakmiu tonu pasakęs „tu važiuosi su manim“. Jis norėjo, kad aš pamatyčiau visa tai, ką jis jau žinojo. Verbaline kalba tą išreikšti sunku. Parodė per įvykį.
Susijaudinę baikeriai tąkart paliudijo, jog mašinos iššoko tiesiai prieš baikerių koloną, ir jie visi galėjo žūti. „Kokia policija taip elgiasi? Čia turbūt ne tikra policija buvo“, tiesiai į TV tąkart pasakė baikeriai. Jokio išsamaus tyrimo, kas ten tokie blokavo kolonas ir kelius – nebuvo.
Grįžtant prie „Remygos“ sušaudymo, pats motyvas, kodėl „Kamuoliniai“ kažką nurodė sušaudyti, nėra toks svarbus, nes pats Henrikas Daktaras yra įvardijęs, jog Remigijų Morkevičių nužudė „bezprizornikai“, ar „bezpridelnikai“, o kitame interviu jis būtent taip ir išvadinęs „Kamuolinius“.
O ir tiriant „Kamuolinius“ kaip gaują, o ne kaip metų metais būdavo daroma, jog po kelis narius ištirdavo, ir staigiai paleisdavo, šitą nužudymą visai gaujai priskirti irgi įmanoma. Juk taip daroma kitose bylose. Jau tas mirtininkas, kuris baigia nusibaigti Alytaus pataisos namuose, gal net ir nebebus traukiamas atsakomybėn, nes, kaip minėta, jis jau atgailauja ir išsipasakojęs medicinos personalui, jog padaręs klaidą, nužudęs Remigijų Morkevičių. Čia tik A.Roginskis su L.Pernavu nesugeba surinkti informacijos, net jeigu ji seniausiai yra apklausos forma nužudymo byloje…Dirbant policijoje reikėtų tikrinti ir gebėjimus skaityti ir rašyti, nes susipažįstant su įvairiomis rezonansinėmois bylomis, juk pastebime, jog raštingumo net ir prokurorų tarpe – nulis. Ir kažkodėl niekas neišmokė tyrėjų, jog sąvoka „nenustatytoje vietoje nenustatytu laiku nenustatytomis aplinkybėmis“ reiškia NUSIKALTIMO – VEIKOS NEBUVIMĄ.
Apgailėtini kaltinamieji aktai su tokiomis formuluotėmis, kur tyrėjai prisipažįsta, jog negalėjo nustatyti nusikaltimo sudėties, tačiau vis tiek perduoda bylą į teismą…
Remigijaus Morkevičiaus byloje tiek vieta, tiek laikas, tiek ginklas iš kurio šauta, aiškūs, ir jau manau, jis antradienį kratos metu rastas, ir asmuo kuris sušaudė, jį seniai žinomas. Reikia tik valios – arba dirbti, arba išeiti iš sistemos, kurioje nenori dirbti. Kreipiuosi į Liną Pernavą ir Andžejų Roginskį: jeigu taip nemėgstate šito darbo – neužimkite vietų. Užleiskite jas tiems, kas mėgs darbą, kuris būtinas dėl visuomenės saugumo. Nes dabar policija jau beveik tapusi parodijų šou – ir tas labai gerai matosi Panevėžio apygardos teisme, kur teisiama 15 metų siautėjusi policijos narkomafija, susikūrusi Šiauliuose…Kuri pranoko netgi garsiausius nusikaltėlius, žiaurumu, organizuotumu. Juk irgi panašiai, kaip mano aprašoma gauja, veikė per valstybės ryšių sistemas, ir naudojo kontržvalgybos priemones, tokiu būdu dengė nusikaltimus.
Ir užtenka visur tampytis pajacą, tariamą gaujų žinovą. Nei viena jo knyga neturi nieko bendro su realybe, yra priskirtina pasakų kategorijai. Policija tiesiog sugalvojusi dar vieną būdą, kaip uždirbti iš savo nusikalstamo neveikimo, kai nebuvo metų metais užkardoma „Kamuolinių“ ir kitos gaujos. Tik įvyksta nusikaltimas – jau pasakorius sėdi, „komentuoja“, bet niekada į temą nieko nepasako, kad čia viena ar kita gauja galėtų būti, visada išgirsime, jog tai „naujas būdas aiškintis santykius“, nesvarbu, kad šitas būdas – šaudytis miestuose, ir netgi jų senamiesčiuose, senas ir niekaip neišgujamas. Policijai būtina meluoti, jog tai „naujas būdas“, nes tadfa gal nereikės aiškintis – ką veikia policija, akd sugaudytų gaujas, ir jos nustotų šaudytis?