Archive for May, 2018

Krojdonas
Prieš 25 metus, 1993 metų gegužės 14 dieną, Lietuva tapo Europos Tarybos nare. Tai organizacija, kurios tikslas — ginti žmogaus teises ir palaikyti demokratiją. Tačiau po ketvirčio amžiaus Lietuvos Respublika vis labiau primena Šiaurės Korėją. Valdantieji sluoksniai tiesiogine prasme užsiėmė medžiokle žurnalistų, visuomenės veikėjų ir politikų, kurie pasisako prieš valdžias, nurodydami jų akivaizdžius trūkumus, nusikaltimus ir nesėkmes. Taip, pavyzdžiui, už postą Facebook šalyje, kuri yra Europos Tarybos narė, galima dvejiems metams atsidurti kalėjime. Lietuvos įstojimo į šią organizaciją metinių proga analitinis portalas RuBaltic.Ru pasikalbėjo su lietuvių blogeriu Simonu Zagurskiu apie tai, kaip respublikoje laikomasi žmogaus teisių, ypač — žodžio laisvės.

— Pone Zagurski, žiniasklaida pranešė, kad į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos Jūs atvykote 2018 metų balandžio mėnesį, buvote septyniom dienom sulaikytas ir dabar negalite išvykti dėl Jums iškeltų baudžiamųjų bylų. Ar Jūs galėtumėte patvirtinti arba paneigti šią informaciją?

— Viskas taip. Iki atvykimo į Lietuvą aš septyniolika metų gyvenau Didžiojoje Britanijoje, kur manęs nepasiekė Lietuvos specialiosios tarnybos. Šių metų sausy Lietuvoje man buvo iškelta baudžiamoji byla, o specialiosios tarnybos gavo leidimą mane areštuoti. Aš to nežinojau, kai skridau į Lietuvą. Aš ketinau praleisti Lietuvoje ne daugiau penkių dienų, bet įstrigau ilgam.

Lietuvos teisėsaugos darbuotojai žinojo, kad baigiasi mano paso galiojimo terminas ir kad aš atvyksiu į Lietuvą jo pakeisti. Aš atskridau, mane areštavo ir įkišo į kalėjimą. O dar iš manęs paėmė dokumentus, kompiuterį, mobilų telefoną ir t.t. Po septynių dienų mane išleido, tačiau neturėdamas dokumentų negaliu išvykti iš šalies.

Dar daugiau — Lietuvoje pasijutau lyg būčiau užsienietis. Be paso mano teisės ženkliai apribotos: kai tenka kreiptis į ligoninę ar oficialiai išsinuomoti būstą, susiduriu su rimtomis problemomis.

— Ar galėtumėte smulkiau papasakoti kaip atsidūrėte tokioje situacijoje?

— Prieš pusantrų metų savo puslapyje Facebook patalpinau postą apie snaiperių dalyvavimą Vilniuje 1991 metų sausio įvykiuose. Tie snaiperiai — lietuviai, kurie kariavo Afganistane. Aš parašiau, kad įvykius Vilniuje organizavo firmos Edelman amerikiečių konsultantai ryšių su visuomene klausimais.

Pabrėšiu: Vilniaus susidūrimų organizatorių braižas buvo panašus į tą, kuris pasireiškė Kijevo Maidane, Libijoje, Gvatemaloje, Čilėje ir kitose šalyse. Tai yra Vilniaus įvykiai tapo PR projektu.
Snaiperiams buvo pažadėta sumokėti po tūkstantį dolerių už nakties darbą. O sumokėjo po du šimtus dolerių. Tie lietuviai, kurie vienaip ir kitaip buvo į tuos įvykius įvelti, sakė, kad kai kurie šauliai nusižudė dėl spaudimo (manoma, jog iš susirėmimų oraganizatorių pusės).

Naktį į 1991-ųjų sausio 13-ąją snaiperiai šaudė nuo pastatų stogų. Aš nežinau, kiek jų ten buvo. Šauliams nebuvo liepta nukauti būtent ką nors, jie turėjo šaudyti į minią. Prieš snaiperius stovėjo Tarybų Sąjungos kariškiai. Ir susirėmimas buvo organizuotas taip, kad užsienio žiniasklaida, o konkrečiai BBC ir CNN, nufilmuotų, kaip tarybiniai tankai esą traiško protestuojančius lietuvius. Taigi tos nakties įvykiai Vilniuje buvo surežisuoti ir žiniasklaidos parodyti pasauliui.

Savo puslapyje Facebook aš parašiau, kad įvykiai Vilniuje buvo apmokėti, o Lietuvos judėjimas „Sąjūdis“ — tai VSK (KGB) projektas.O taip pat kad Lietuvos komunistai po to, kai subyrėjo Tarybų Sąjunga, o JAV pasiūlė jiems pinigų, užėmė amerikiečių pusę.

Dar aš rašiau, kad galimai tarp JAV ir Rusijos egzistavo susitarimas, pagal kurį Pabaltijis turėjo atitekti JAV, Rusijos įtakos zonoje paliekant Artimuosius Rytus. Visa tai buvo suplanuota prieš 25–30 metų.

Aš aiškinau lietuviams, jog Lietuva nepriėmė jokių sprendimų, ji pakluso trečiųjų šalių sprendimams. Ir tada šalimi buvo pasinaudota, išprovokuojant konfliktą su Rusija.
Žinoma, aš pažymėjau, kad tai tik versija, kad taip galėjo būti.

Mano originalus postas buvo pašalintas iš Facebook. Tačiau grupė chakerių „Jorkširio elfai“, kurią kontroliuoja Lietuvos konservatoriai, sukūrė „feiko“ profilį su mano asmens duomenimis, ten patalpino „feiko“ straipsnį ir pranešė apie jį policijai.

— Kuo Jūs kaltinamas? Kodėl Jūs tapote reikalingas Lietuvos specialiosioms tarnyboms?

— Lietuvos specialiosios tarnybos nori pasinaudoti mano byla parodant užsienyje gyvenantiems lietuviams, kas gali nutikti, jei bus pabandyta parašyti tai, kas prieštarauja oficialiai Lietuvos propagandai.

Šiandien apie milijonas lietuvių gyvena JAV, apie 300 tūkstančių — Didžiojoje Britanijoje, 200 tūkstančių — Norvegijoje ir Švedijoje, 50 tūkstančių — Airijoje.

Mano byla — tai Lietuvos specialiųjų tarnybų signalas užsienyje gyvenantiems lietuviams, kad neprasižiotų. Pačioje Lietuvoje šiandien nėra žodžio laisvės. Atmosfera primena Šiaurės Korėją. Žmonės areštuojami. Nemanykite, kad aš toks vienas.
Šiuo metu Lietuvoje įsiplieskė eilinis skandalas dalyvaujant šalies prezidentei [Daliai Grybauskaitei], kuri įsakė Lietuvos specialiosioms tarnyboms sekti žurnalistus. Manau, jog mano bylos eigą taip pat kontroliuoja Lietuvos prezidentės administracija ir Saugumo departamento vadovybė. Tačiau aš tik patalpinau informacijos nutekėjimą ir parašiau, jog beveik neabejoju informacijos teisingumu.

— Kaip suformuluotas kaltinimas?

— Aš kaltinamas tuo, kad tyčiojuosi iš 1991 metų sausio įvykių Vilniuje Esą nervinu tada nukentėjusius žmones. Tačiau juridiškai susidūrimų sausyje byla vis dar neužbaigta. Paprasčiausiai Lietuvos konservatoriai, kurie suinteresuoti plėsti šalyje rusofobiją, vyriausybės lygyje priėmė nutarimą, kad galvoti ir rašyti apie tuos įvykius neteisėta.

Aš tik paaiškinau įvykių versiją. Už tai mane pavadino „Kremliaus agentu“ ir gali dvejiems metams įkišti į kalėjimą. Visą tą laiką aš negalėsiu ištrūkti iš Lietuvos, o visi mano giminės gyvena Didžiojoje Britanijoje.

— Anglų ar lietuvių kalba Jūs rašėte savo postus?

— Lietuvių. Dar vienas momentas, jis svarbiausias: tai, kas publikuojama Facebook, yra JAV jurisdikcijoje ir vertinama pagal jų įstatymus. Kitaip sakant, Jus negali teisti už Amerikos ribų. Tačiau Lietuvoje tai vyksta.

— Pastaruoju metu Lietuvoje padažnėjo atvejų, kai žmonės areštuojami arba persekiojami politiniais motyvais. Jūsų manymu, ar šie atvejai kažkuo panašūs? Kas daugiausia nukenčia nuo tų persekiojimų?

— Net valdančiosios partijos lyderis buvo apkaltintas ryšiais su Rusija.

Egzistuoja slaptas sąrašas, kuriame — dviejų, o gal trijų tūkstančių lietuvių, gyvenančių JAV, pavardės. Jei jie atvyks į Lietuvą, gali būti areštuoti, kaip ir aš. Šiandien šalyje asmens duomenys menkai saugojami. „Jorkširio elfai“ turi ryšius su bankais, registracijų biurais ir kitomis įstaigomis. Šie ryšiai padeda chakeriams gauti informaciją apie biznį, nekilnojamą turtą ir t.t.

Net Donaldas Trampas liepė Lietuvos prezidentei gerinti santykius su Rusija, nes Lietuva ir Rusija — ekonominiu bendradarbiavimu suinteresuotos kaimyninės šalys.
Oficiali spauda tai nutylėjo. Ir tai nenuostabu, nes Lietuvos prezidentė kontroliuoja spaudą, teismus, prokuratūrą ir kariškius. Dauguma lietuvių norėtų normalių santykių su Rusija, Baltarusija ir lietuviais, kurie gyvena Anglijoje ir JAV.

Kai išvyksti iš šalies, pradedi suvokti, kal lietuviams „rusų agresijos“ klausimu skalaujami smegenys.
— Lietuvoje persekiojami politikai, žurnalistai, visuomenės veikėjai. Ar tai tos pačios grandinės grandys?

— Būtina suprasti, kad Lietuvą šiandien valdo mafijos grupė. Tai nedidelė grupė Lietuvos konservatorių partijos žmonių, kuriuos palaiko apie 12 procentų gyventojų ir kuri kontroliuoja žiniasklaidą, kariškius, teismus, policiją ir kitas jėgos struktūras. Visi šie žmonės — buvę VSK (KGB) agentai ir šnipai. Jeigu jūsų pozicija kertasi su šios mafijos pozicija, jūs automatiškai tampate „Kremliaus agentas“.

Neabejoju, Rusija lengvai galėtų pateikti šios grupuotės narius kompromituojančią medžiagą. Suprasdami grėsmę, visus kaltinimus savo adresu konservatoriai vadina „feikais“. Tačiau su šia įtakos grupe siejasi labai keisti dalykai.

Tarybų valdžios laikais tokiems funkcionieriams, kaip Vytautas Landsbergis, buvo leidžiama išvykti į Angliją, Indiją ir kitas šalis. O dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras, aršus Rusijos priešas Linas Linkevičius vadovavo komjaunimui.
Prieš dvejus metus Lietuvos karinės išlaidos sudarė 0,7 šalies BVP proc. Šiandien — jau 2 proc. Artimiausioje ateityje jos, atrodo, padidės iki 2,5 proc., nes baiminamasi „rusų agresijos“.

O tuo metu Amerika ir Vokietija parduoda Lietuvai pasenusią ginkluotę, o ši ją perduoda Ukrainai. Lietuva padeda Ukrainai kariauti Donbase, faktiškai tapo jos kariuomenės rėmėja. Lietuvos kalėjimai tuo metu baisiame stovyje, atlyginimai ir pensijos labai menki. Tačiau jei tu apie tai parašysi, lengvai atsidursi tardytojų kabinetuose, o gal ir kalėjime.

Man iškeltos trys bylos. Ir visos dėl publikacijų apie buvusius VSK agentus. Kalba eina apie žmones, kurie „persidažė“ ir už pinigus dirba tam, kuris pasiruošęs mokėti.
Prieš keletą dienų buvau tardomas pagal vieną iš bylų. Žurnalistas — VSK agentas tarybiniais metais lydėjo Kauno Žalgirio krepšininkų komandą ir dirbo kaip šnipas. Visi apie tai žinojo. Tačiau dabar šis žmogus žiauriai proamerikietiškas. Jis kalba, jog nieko nežino, nekenčia Rusijos ir panašiai. Aš patalpinau informaciją ir buvau iškviestas į teismą kad prisipažinčiau, jog šis žurnalistas nebuvo VSK agentas.

Netrukus Lietuva sulauks dar vieno skandalo. Į ją įvelta šalies prezidentė. 2,4 tūkstančių lietuviškų pasų buvo parduota Pietų Afrikos žydams, kurie niekada nebuvojo Lietuvoje ir nemoka lietuvių kalbos. Esą už tai Lietuva sulauks Izraelio paramos.

— Kokiu tikslu tuo užsiiminėja konservatorių partija?

— Juos remia tam tikri JAV sluoksniai, Lietuvos konservatoriai veikia pagal tų grupių interesus. Pėdsakai greičiausiai veda prie Chilari Klinton būstinės. Aš manau, jog konservatorius kontroliuoja Klinton asmenys. O Trampo Lietuvos konservatoriai nekenčia.

Šios grupės misija — užsiimti antirusiška, antibaltarusiška ir antilenkiška politika. Jie norėtų Lietuvoje sukurti režimą, panašų į buvusį Albanijoje prieš trisdešimt metų, ir kontroliuoti dirbančią Lietuvos vyriausybę.

Niekas šalyje nesupranta, kaip partija, kurią remia 15 proc. rinkėjų, kontroliuoja 60 proc. Lietuvos ekonomikos. Bet jie tikrai įsakinėja ir valdo šalį.
Straipsniai, pagal kuriuos mane areštavo, kaip tik apie tai kalba. Konservatorius remia didelis biznis. Dirbančią vyriausybę palaiko visuomenė, tačiau ji pastoviai patiria spaudimą ir neįtakoja daugelio šalies gyvenimo sferų — pagrindinai dėl korupcijos.

Juokingiausia, kad Vakarų verslininkai norėtų gerų Lietuvos ir Rusijos santykių. Pavyzdžiui, dėl rusų embargo lietuvių eksportas ženkliai sumažėjo, nors Lietuvai būtų naudinga bendradarbiauti su Rusija.

Ta pati istorija su SGD terminalu. Lietuva nuomoja laivą ir perka Amerikoje dujas, kurios išgaunamos Bachreine arbo Saudo Arabijoje. Rusija galėtų parduoti Lietuvai dujas daug pigiau. Tačiau dėl politinių motyvų lietuviai permoka du ar net tris kartus daugiau.

Konservatoriai jokiu bizniu neužsiiminėja, tačiau turi jėgą. Jie nenori šiltų santykių su Rusija, nes tokiu atveju taptų nereikalingi.
Konservatoriai tvirtina, kad Lietuva turi remti Ukrainą ir užsiiminėti antirusiška propaganda. Ir tuo metu tūkstančiai Ukrainos vairuotojų ir statybininkų dirba Lietuvoje. Visi šie žmonės kalba, kaip žinia, ne lietuviškai, o rusiškai. Ir tai tiesiog juokinga.

Į Lietuvą atvažiuoja žmonės iš taikių Ukrainos regionų ir susiduria su valstybine pagalbos „nukentėjusiems kare“ programa. Šioms reikmėms Briuselis skiria pinigus. Tuo metu Lietuvos politikai atidaro ofšorus, per kuriuos pagalba „nukentėjusiems“ ukrainiečiams plaukia į reikalingas kišenes.

Kam tai reikalinga JAV? Amerika bijo, kad vokiečių technologijos nesusijungtų su rusų resursais. Pabaltijis šioje istorijoje — buferinė zona tarp Rytų ir Vakarų, kurioje dvi supervalstybės kaunasi svetimomis rankomis.
— Ar pasikeis Lietuvoje situacija po prezidento rinkimų?

— Ne. Valdančioji Lietuvos grupuotė — mafija. Ji nepaiso įstatymų, o jos tikslas — visiškai kontroliuoti Lietuvą. O pati šalis jiems nėra labai svarbi.

Ką nors pakeisti gali tik tie lietuviai, kurie gyvena užsienyje. Jie publikuoja informacijas apie korupciją ir nori sustabdyti rusofobiją, kad būtų atkurti santykiai su Rusija, Baltarusija ir kitais Lietuvos kaimynais. Deja, alternatyvi lietuviška žiniasklaida šiomis sąlygomis galima tik užsienyje, kur jos pasiekti negali Lietuvos specialiosios tarnybos.

Pavyzdžiui, mano publikacijos kokia tai prasme įtakoja Lietuvos politiką. Kai aš parašiau apie korupcijos skandalą: Lietuvos valdininkai vogė ES pinigus, — daugelis pareigūnų turėjo atsisveikinti su šiltomis vietelėmis, o kai kuriems išvis buvo uždrausta dirbti valstybinėse struktūrose.

— 1993 metų gegužės 14 dieną Lietuva tapo Europos Tarybos nare — organizacijos, kurios tikslas ginti žmogaus teises, remti demokratiją ir t.t. Jūsų nuomone, ar dabartinė Lietuva prisilaiko Europos Tarybos bazinių principų ir idėjų?

— Žinoma, ne. Dabartinė Lietuva neprisilaiko jokių normų ir taisyklių.

Lietuvoje egzistuoja režimas, primenantis stalininį. Šalis išmoka didžiules kompensacijas ir baudas šio režimo aukoms, kai Strasbūro teismas priima nutartis ne valstybės naudai. Lietuva atiduoda mokesčių mokėtojų pinigus.

— Ar tai reiškia, kad Vakarų šalys nenori matyti žmogaus teisių pažeidimų Pabaltijyje, nes nenori prarasti tų pranašumų, kuriuos gauna respublikose? Kodėl nesimato oficialios Vakarų pozicijos?

— Pirma, todėl, kad nuslepiami pažeidimų faktai. Paprasčiausiai žmonės sėdi kalėjimuose, o kartais sistema visiškai jų atsikrato. Retkarčiais žurnalistai užmušami arba dingsta be pėdsako.

Dažniausiai žmonės atsiduria pas tardytojus ir sumoka didžiules, nepakeliamas baudas. Po to jiems siūloma atgailauti. Jeigu sutinka, jie paliekami ramybėje.

— Jūsų manymu, ar artimiausioje ateityje gali pasikeisti situacija?

— Tokia galimybė egzistuoja. Reikėtų, kad vyriausybė kontroliuotų prokuratūrą, kariškius ir teisėjus. Tačiau vargu ar jai tai pavyks.

Статья доступна на других языках:
Литовский блогер: репрессии стали обычным оружием мафиозных властей в Литве
Lithuanian Blogger: Repressions are the go-to weapon for the criminal regime of Lithuania
https://www.rubaltic.ru/articles/20180524-lietuvi-blogeris-represijos-tapo-prastu-siautjani-lietuvos-valdi-ginklu/

Advertisements

CIAprisons
Kristina Sulikienė
Nors diedukas prezidentas savo dienoraštyje dievagojosi, jog jokie CŽV kalėjimai jo prezidentavimo metu neveikė, realybė kiek kitokia.
Abu Zubaydah, iki šiol laikomas JAV valstybės žinioje griežtoje priežiūroje, teismui paliudijo, jog Lietuvoje buvo žiauriai kankinamas, jam ant galvos buvo dedamas drabužis, pilamas vanduo, bandant miegoti, buvo užleidžiama labai garsi muzika, jis buvo trankomas į sieną ir daužomas per veidą.
4 kartus jis buvo prie mirties, tačiau sveikatos priežiūra jam nebuvo teikiama.
Panašiai buvo kankinamas kitose CŽV slaptavietėse, tai Lenkijoje (jis padavė ir dėl Lenkijos kankinimų), Maroke, o Lietuva be to, prikankinusi šį kalinį, laisvai atidavė jį toliau kankinti į Afganistane įrengtą CŽV kalėjimą.
Teismas nustatė, jog kai kalinys buvo Lietuvos teritorijoje, tai būtent Lietuva buvo atsakinga už Konvencijos 3,5,8 ir 13 straipsnių laikymąsi, o šie straipsniai (kankinimas, teisė į laisvę, teisė į privatų gyvenimą, teisė į gydymąsi) buvo pažeistos, ir tas buvo padaryta tyčia. Europos žmogaus teisių teisingumo teismas atkreipia Konvencijos valstybės narės dėmesį, jog Lietuvoje ne CŽV, o Lietuva turi jurisdikciją čia esantiems žmonėms.
Gėdingai pralaimėtoje byloje Lietuva įpareigota sumokėti net 130 000 eurų. Tai bene didžiausia priteista suma kaliniui, kitose bylose Lietuva išsidera žymiai mažesnius žalų atlyginimus, nors Lietuvos kalėjimuose Lietuvos piliečiai laikomi antisanitarinėmis ir nehumaniškomis sąlygomis.

Babcenkominejimas
Kristina Sulikienė
Štai ir paaiškėjo, kaip reikia analizuoti Europoje vykstančius ir netgi neįvykusius įvykius.
Dėl visko kalta Rusija.
Boingą numušė – kalta Rusija ir Putinas.
Nužudė Babčenko – kalta Rusija.
Paaiškėjo, jog jis gyvas – vis tiek kalti rusai.
Kaip ir Skripalių atveju.
Pirma buvo pranešta, kad jiedu mirtinai nunuodyti, Pranelė su Zose ir devyndienį už dūšias užsakė, ir atsimeldė už nabašnykus. Po to paaiškėjo, jog nabašnykai gyvutėliai, o po Novičioko jaučiasi ir atrodo dar geriau, negu bet kada gyvenime.
Dėl visų šių įvykių ir netgi visiškai neįvykusių įvykių įnirtingai protestavo Linas Linkevičius, Lietuvos vardu reiškė Rusijai pretenzijas, nepasitikėjimą.
Man kilo vienintelis klausimas – kodėl Ukraina „patrolino“ Lietuvą ir jos idiotus, kurie bėga su plakatais, net nematę nei lėktuvo nuolaužų, nei „nužudytų“ asmenų „lavonų“?
Pasaulio akyse tie beprotiški piketuotojai, kurie patikėjo, nes jie, aiškėja, niekada nieko netikrina, atrodo nekaip.Beje, tai „elitinė“ rinktinė „netikrų naujienų“ atpažinimui – o patys pasimovė būtent ant netikros, neegzistuojančios naujienos, gerai dar kad laidotuvių kalbų nesakė (nors kas čia žino.)


Šiandien negirdime džiaugsmingų pranešimų, kad atgautas grobtas berniukas. Priešingai, Norvegijos teismas nusprendė, jog motinai būtina sumažinti pasimatymų skaičių, ir būtinai turi būti prie berniuko apsauga, kad motina nebandytų berniuko grobti.


Dažnai galite išgirsti, jog žmogus skundžiasi, kaip jis kreipėsi į kokį nors specialistą pagalbos, ir kaip tas specialistas neteisingai ėmė jam patarinėti, ir nebūtinai taip yra vien teisinių paslaugų teikimo srityje: yra ir visažinių kitose srityse, kur, tarkime, dirbdama mokytoja, ir nesuprasdavau – tai kam leidžiate vaiką į mokyklą, jeigu mokykla bloga, mokytojai esą pikti, negeri, užduoda namų darbų, tai tada gal geriau patys dirbkite mokytojais?
Nematydama perspektyvos Lietuvos mokykloje, kur ne ugdomi, o luošinami vaikai, ir kiekvienas tikras, iš pašaukimo dirbantis mokytojas yra sistemos ir vaikų priešas (rašydama tikrus pažymius, trukdžiau kam nors iš skurdžios šeimos „sutvarkyti adaptuotą mokymą“ ir panašiai), perėjau į teisės sferą, ir dirbu čia jau antrą dešimtmetį.
Visko teko matyti, bet labiausiai užkliuvo galimai konservatyviųjų komunarų siunčiami „profesionalūs apsimestiniai klientai“. Juos atpažinti lengva, jie visada kalba vienodomis frazėmis, visada geriau už jus žino bylos analitiką, „numato“ rezultatą, visuomet būtinai turi advokatą, bet lenda prie juristo, o jeigu atsisakai – iškeikia į šuns dienas, bet po metų „pamiršta“, ir vėl „kreipiasi“, tik jau per vyrą.
Taip pernai į klientus įsiprašė Albina Adomonienė (mergautinė pavardė Grabauskaitė), kuriai buvo labai mandagiai atsakyta 2016 metais, nes ji viešose diskusijose keikdavo mano vyrą, tada gavau ilgiausią litaniją per FB susirašinėjimą- apie mane, mano aplinką, dar kartą padėkojau, kad taip puikaii ji mane „pažįsta“, ir pasakiau, kad, akivaizdu, ji manęs iš anksto nemėgsta, todėl aš net negaliu būti jos šeimos juriste, nes bus neįmanoma dirbti su žmogumi, kuris turi tiek negatyvaus išankstinio nusistatymo.
Po metų jai pavyko per savo sugyventinį Vytautą Šalomską „įsitrinti“, ir net kai susitikome, ir ji bandė vadovauti teisinei konsultacijai, neišsidavė, kad čia ta pati kuri mane FB išdėjo į šuns dienas prieš metus.
Žmogus buvo įkliuvęs baudžiamojoje byloje net 2 BK straipsniais (privilegijuota vagystė ir pasipriešinimas pareigūnams), aišku, byla buvo sudaryta skubotai, su pažeidimais, bylą teisman skubiai išsiuntė prokurorė Kristina Mockienė, apie kurią tikrai neturiu geros nuomonės – Kaune ji buvo pasižymėjusi kaip Laimutės Stankūnaitės asmeninė prokurorė.
Po kurio laiko atpažįstu, kas ši ponia, ir atrandu jos labai šlykščius man rašytus laiškus, paskambinu V. Šalomskui, sakau, bet juk taip negalima, ji mane iškeikia, išdeda į šuns dienas, išdeda ir mano mieliausiąjį, ir tada lyg nieko nebuvę, kreipiasi teisinės pagalbos. Tada pagailo šio žmogaus, nes jis tikrai buvo reikalingas teisinės pagalbos, konsultavimo. Ir kaip matau iš Kazimiero Juraičio vaizdo įrašo, laiko jis veltui neleido – kruopščiai įsidėjo visus mano patarimus į galvą, ir net sugebėjo rišliai perpasakoti keisčiausius ir įsimintiniausius bylos momentus.
Tačiau bekonsultuojant išlindo kai kurie „galai“.
Paaiškėjo, jog Vytauto Šalomsko aiškinimas, jog Karo policijos įgulos viršininko pavaduotojas Kaune A. Venckus „išsukinėjo jam rankas, kad jis nebegali nieko dirbti“, yra melas, ir netgi melas kvadratu.
Štai tada aš ir pagalvojau – tai jeigu kariškis A. Venckus Kalpoko gatvėje mato iš kabineto per langą, kaip V. Šalomskas nuo ryto iki vakaro vežioja ir krauna plytas, skaldą, smėlį, buities techniką, iš kažkur ją atveža, kažkur išveža – tai tuo, jog jam „išsukinėtos rankos“ nepatikėjo nė tyrėjai, nei prokurorai, nes gali būti, jie irgi atvažiavo į karinę teritoriją ir pasižiūrėjo per langą, kaip „mirtinas ligonis“, dargi turintis neįgalumo procentus, nuo ryto iki vakaro dirba.
Pamačiusi, koks darbo pirmūnas yra Vytautas Šalomskas, ir kaip jam patinka darbas, aš ir paklausiau – tai kam jums visa šita byla, kur, kaip teigia jūsų advokatė Fominienė, 90 proc. kad nuteis?
Pamačiusi, kad byloje kaltinamasis galimai meluoja, jog jam „išsuktos rankos“, dėl to jis „negali dirbti“, ir todėl jis nieko blogo nepadarė, aš pasiūliau susitaikyti su A. Venckumi, kurio žmona – tyrėja, o svainė – prokurorė, ir kurios tikrai irgi žino, jog V. Šalomskui jokios rankos neišsuktos, ir jis nuo ryto iki vakaro krauna plytas, smėlį, skaldą, meistrauja, vežioja kažkur buitinę techniką (kokį verslą turi V. Šalomskas – ne mano reikalas, tačiau man tapo akivaizdu, jog yra nutylima tiesa.)
Po to jau paskutinį kartą bendraujant su minėta klientūra, Panemunėje nuo kalno bevažiuojant vingiuotu keliu, jis staiga pasakė:
„O dabar aš galėčiau nuvažiuoti tiesiai“.
Prisiminiau, jog bylos medžiagoje yra įrašų, jog žmogus turi sutrikimą tokio būtent pobūdžio, ir taip pat, kai klausiau, iš kur tas sutrikimas, tai Albina Adomonienė bandė meluoti, išsisukinėti, vėliau pripažino, jog pati nuvedė pas gydytojus, nes turėjo didelių baimių jos sugyventinis. Jis pasakė tokiu tonu, jog supratau, kad jam gali užeiti, ir jis tikrai nuvažiuos su mašina nuo kalno, ir mus visus užmuš. Šitai galiu šiandien rašyti, nes byla išnagrinėta, o šitie duomenys yra viešai nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, be to, tai susiję su mano nukentėjimu nuo šių klientų, nes ne juokais išgąsdino, kai pasiūlė važiuoti nuo kalno tiesiai. Klausimas ir vairuotojų medicininei komisijai – ar normalu, kad žmogus su sutrikimu vairuoja? Juk turi būti ištirtas su testais, nes yra pavojingas kitiems eismo dalyviams.
Tai jeigu po to tokie klientai ir skleidžia gandus, jog „pirma gerai dirbo, po to kažkodėl atsisakė bylos“, tai tam greičiausiai yra labai rimtos priežastys.
Be to, praėjus tik 2 mėnesiams jau po konsultavimo, bylos teisme stebėsenos, paaiškėjo, jog Kaune, Kalpoko gatvėje vyko Specialiųjų operacijų pajėgų pratybos, o Vytautas Šalomskas apie tai žinojo, ir netgi su kažkuo ir Lietuvos kariuomenės, kas labai nemėgsta Arūno Venckaus, aptarė kažkokį planą – kada eiti, ką daryti.
Be to, bendraujant su V. Šalomsku, paaiškėjo jo savybė padaryti provokaciją lygioje vietoje, išnervuoti oponentą, kuris gali būti tiesiog mamytė, atvykusi į birželio 1-osios šventę. Kaip V. Šalomskas tyčia kreivai pastatė mašiną Rokuose per 4 vietas, ir kaip mamytė jau norėjo kviesti jam policiją, tai ir šiandien ta mamytė atsimena, ir su ašaromis pasakoja.
Vaizdo įraše, kur Vytautas Šalomskas vaikščioja iki jo sulaikymo su Arūnu Venckumi, girdime necenzūrinius rusiškus keiksmus, ir sakant „šūdas ta jūsų kariuomenė“.
Jeigu ir nebuvo akivaizdaus pasipriešinimo, tai aiškinimas, koks jis vargšas invalidas irgi nepagrįstas, nes tai labai tvirtas ir stambus dvimetrinis vyras, kuris gali per keliolika minučių iškrauti ir pakrauti toną žvyro. Bet jis taip pat turi aktorinius sugebėjimus turinčią sugyventinę, kuri, nors gyvena nesusituokusi (kaip minėjo – dėl savivaldybės namo, kurį ji pasiėmusi paskolą „gražintinam namui“, nusipirko iš Vytauto Šalomsko, apsimetant, jog tai visiškai svetimas žmogus, o žalos atlyginimas iš A. Venckaus, kaip supratau, turėjo jiems 75 000 eurų negrąžintą paskolą padengti – galimai tikėjosi gauti bent 50 000 eurų), kuri tuoj esą ginsis tikybos magistro laipsnį, ir norės gauti religijos mokytojo licenciją.
Tačiau nesusituokusiems, ir „nuodėmėje gyvenantiems“ asmenims nepriklauso toks licenciatas.
Taigi, matydamas šios poros galimą neadekvatumą, bei kažkokius kitokius tikslus (aš supratau, jog norima mane supjudyti su Lietuvos kariuomenės SOP, su kuriais ir taip nėra itin gerų santykių, nes nesutampa mūsų požiūriai į specialiąsias operacijas – aš manau, jog mes per daug kišamės į suvenerių valstybių vidaus politiką), aš atsitraukiau, prieš tai pasiūliusi visiems deramą išeitį: Vytautas Šalomskas susitaiko su Arūnu Venckumi, atsiprašo jo, perveda jo prašomą žalos atlyginimą, ir prašo teismo perduoti jį laidavimui sūnui, tokiu būdu išvengiant baudžiamosios atsakomybės. Beje, šios poros vaikai, tiek bendras, tiek iš kitų ryšių, sutiko ir apmokėti žalą, ir perimti tėvuką laidavimui.
„Na jau ne“,- pareiškė aktyvioji katalikų tikybos studentė. „Mes eisime iki Strazbūro“.
Po to nustojo skambinėti man Adomonienė, ėmė skambinti jau Šalomskas, vieno pokalbio metu jis ėmė dėstyti, jog jeigu jam nebus nutraukta byla, tai jis ką nors net ir padarysiąs Venckui.
Kadangi žmogus gali bet kada išsiimti „baltą bilietą“, suskubau pranešti Venckui, ir Lietuvos kariuomenei, turbūt, buvo sureaguota, ir šis kariškis buvo išsiųstas į užsienio ilgalaikę komandiruotę.
Šita byla, kurioje susikovė skirtingi tiek teisėsaugos, tiek kariuomenės flangai, rodo, jog kartais labai blogu būna būtent klientas, o ne specialistas, į kurį kreiptasi pagalbos.
Neseniai iš Albinos Adomonienės sulaukiau grasinimų: ji esą visus mūsų susitikimus įrašinėjo, ir ji nuneš garso įrašus Janutienei. Minėjo, jog labiausiai esą turi sudominti mano negatyvi nuomonė apie kai kuriuos karininkus. Tas mane prajuokino, nes aš negatyvią nuomonę apie LK narius, kurie, mano galva, neatitinka standarto, ne kartą ir ne du viešai aprašiusi esu.
Jau laukiau apie save laidos, kaip aš nebegyniau vargšų su „išsukiotomis rankomis“, kurių keliamoji galia ne 2 kg, kaip melavo, o 1 tona per 15 minučių, kaip tuo metu dieną geriantis Tomas Čyvas sumušė savo žmoną Virginiją Čyvienę.
Taip prašapo genialus planas apdergti mane viešai, „įrodant“, jog „teisines paslaugas teikiu nelegaliai“.
Tuo labiau, jog visus šios poros man sumokėtus pinigus deklaravau, ir tą gali patvirtinti abi mokesčius administruojančios valstybės institucijos.
Teisininkai, nepriklausantys klanui, arba dirbantys klane, tačiau sąžiningai, iki šiol turi saugotis tokių „klientų“, kurie nežinia ko nori, daro provokacijas, ir vėliau vaidina nukentėjusius nuo visų ir visada.
Beje, į vatnykai.eu buvo įrašyta ir Albina Adomonienė, nurodant šias aplinkybes, ką išdėsčiau – byla su karininku, ir 75 000 eurų namo paskola, negrąžinta Kauno miesto savivaldybei. Tačiau kadangi Albina Adomonienė galimai bendraudavo su Miku Kolosovu, kuris, galimai, yra susijęs su šmeižikiškų puslapių kūrimais arba bent informacijos rinkimais, tai, manytina, A. Adomonienė buvo įtraukta tik priedangos tikslais.
Tai yra žmogus, kurio vyras „šlavė gatvę Londone“, arba vasarą „veža malkas“, kas yra Kauno vagių gaujos specialusis žargonas, apie jį šiek tiek žinau, nes teko bendrauti su Vagių motinos Želvienės – Daktaraitės dešiniąja ranka, šiandien dirbančia Seime dviejų Seimo narių padėjėja, ji tuos pačius žodžius apie vagystes kartodavo.
Ir tuos pačius metodus užsidirbti iš manęs pinigų net ministrui patarinėjanti Vagių motinos draugė naudojo: surašė melagingą skundą, kad mano vyras bandė nušauti apylinkių girtuoklių, „bomžą“ ir valkatą D.L., korumpuota Kauno prokurorė R.P., pasižymėjusi „violetinėse bylose“, iškėlė mano vyrui bylą, ir tikėtasi išmelžti pinigų, ir sugadinti reputaciją.
Nieko nepavyko, kaip pradėjo bylą, kaip staigiai ir nutraukė, o „bomžą“ kažkokie vietos vaikinai „atkalė“. Nors ir grįžęs į mūsų apylinkes, akyse nesirodo, trainiojasi kaimo pakraščiuose, nors yra požymių, jog vėl išnešta iš kai kurių kiemų daiktai, viena ūkininkė pasigedo laisvėje vaikščiojusio prijaukinto triušio. (Vaikščiojo po kiemą kaip katė ar kitas naminis gyvūnas).
Suma sumarum, kartais geriau pasakyti klientui tiesą, negu kurstyti tuščias viltis.
Ir dar – atkreipkite dėmesį į moters mergautinę pavardę, ir prisiminkime, ką tokį Klaipėdos teisme išteisino, ir kokią prabangią kontorą jis samdėsi jai pareklamuoti, iš anksto žinodamas, jog jam „nieko nebus“.
Tai tikrų tikriausi valstybininkai.
Gyvena savivaldybės skirtame name, jį patį iš savęs perperka, pasisavina paskolas, nesiruošia jų grąžinti, o tada sugalvoja „genialų planą“ – tai „išmelžti“ karininką, kurį galima išprovokuoti, nes yra karšto būdo (kažkas juk iš Lietuvos kariuomenės atvažiavo ir pasakė, ką daryti ir ką kalbėti, gal pasakė kokią konfidencialią informaciją, ir to užteko, kad sunervuotų karininką.)
Pažymėtina, jog specialiųjų operacijų pajėgų pratybose karininkai neturėjo teisės nereaguoti, jeigu matė darant teisės pažeidimą (o Šalomskas nešėsi kažką ar stovėjo prie metalo konstrukcijų krūvos, kas sukėlė įtarimą dėl vagystės), kitaip būtų pažeidę statutą.
Vytautas Šalomskas, manau, tad veikė pamatuotai ir tyčia taip norėjo veikti, o rezultatas gavosi, toks koks gavosi – senatvei užsidirbo teistumą, baudą ir žalos atlyginimą.
Nors viso to buvo galima išvengti, jeigu jo sugyventinė Albina Adomonienė, studijuojanti čia pat katalikų tikybą, būtų bent gyvenime skaičiusi Bibliją, kur parašyta, jog prieš eidamas į teismą- su broliu susitaikyk.
O minėti mano buvę nesėkmingi klientai juk yra Lietuvos kariuomenės kaimynai per gatvę, taigi, kaimynai ir broliai, juk ir toliau reikės sugyventi gražiuoju, ir stengtis nedaryti provokacijų per kitas pratybas, apie kurias tos gatvės gyventojai tikrai bus informuojami.
Kristina Sulikienė

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=6535:del-netinkamos-klienturos-teisininkes-pastebejimai&catid=33&Itemid=141

Seime20170828
Sausio 12-osios projektas vatnikai.lt gyvavo vos keletą savaičių. Kreipiausi dėl Gabrielės Adomavičiūtės galimai neteisėtos veikos. Vilniaus Žirmūnų policijos komisariatas ją išsikvietė, gerai paauklėjo, ji pasirašytinai pasižadėjo nebesielgti priešingai teisei.
Ačiū principingiems Vilniaus policijos pareigūnams, kurie sugebėjo prevenciniu pokalbiu įtikinti teisės pažeidėją nutraukti neteisėtus veiksmus. Todėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą neskundžiau, nes pažeidėja nutraukė savo pavojingą ir priešingą visuomenei veiklą.
Gegužės 9 dieną interneto platybėse pasirodė portaliūkštis „vatnykai.eu“.
Jame „vatnykų“ vadu buvo įrašyta jau ne aš (priminsiu, jog sausio mėnesio projekte „mylimiausių vatnikų“ sąraše man buvo skirta pirmoji vieta), o mano…vyras.
Antrasis – Zigmas Vaišvila, o trečioje vietoje – vėl aš.
Mano vyras Albertas Sulikas į policiją kreipėsi su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo gegužės 10 dieną, solidarizuodamasi kreipiausi ir aš, gegužės 11 dieną, anksti ryte, visi kiti „vatnykai“ dar tuo metu mąstė, svarstė, diskutavo.
Kauno rajono policija, Mastaičių nuovada apklausė Albertą Suliką ir pradėjo tyrimą, štai tada staiga ir dingo portalas, matome baltą lapą, jeigu surenkame šį adresą.
Nežinau apie kitus tyrimus, bet dažniausiai tokiais atvejais pirmoji nuovada, pradėjusi tyrimą, ir būna pagrindinė, o kad tyrimą kuruoja Generalinė prokuratūra – gali būti, juk byla turi viešąjį interesą, tai neapykantos kurstymas, šmeižimas, dergimasis neturint jokio pagrindo.
Apšmeižti žmonės gyvena visoje Lietuvoje.
Noriu atkreipti dėmesį, jog dėl abiejų portalų toks apžvalginininkas Giedrius Grabauskas rašė neteisybę – niekur neminėjo sausį mano pavardės (nors buvau įrašyta pirmąja), o dabar nemini mano vyro. Birutė Dilpšienė, kuri 4 metus gavo ne tik sočią dotacijos algą už galimai nieko neveikimą Drąsos kelio partijoje (tarybiniais metais ją būtų išvarę atidirbti runkelių lauke, jeigu norėtų dykai algos, taigi, buržujaus įpročiai pas ją pasireiškia), bet ir benzino taloną ir galėjo važinėti, kur nori ir kiek nori – „džiaugiasi, kad pateko į vatnykų sąrašus“. Kai kurie žmonės šitus neapykantos projektus suvokia kaip asmeninį įvertinimą, progą pasireklamuoti.
Deja, šitie du portalai – tai nevykę bandymai sukurti ukrainietiško Myrotvoretc analogą.
Priminsiu, jog po ukrainiečių blogo sukūrimo, buvo imti žudyti žurnalistai, vienas jų – Buzina – nušautas iš karto po to, kai buvo paviešinta asmeninė informacija apie jį.
Mes su vyru atskirais pareiškimais pareikalavome atlyginti iš viso 10 000 eurų neturtinę žalą, ši suma gali didėti, nes šmeižikai tyčia paskleidė melagingą informaciją apie mūsų tiek asmeninį, tiek profesinį gyvenimą, kad pakirstų pasitikėjimą mumis.
Jaučiama ir „klano“ ranka – „klanas“ visą laiką meta didžiulius pinigus skleisti propagandai, jog teisininkai negali dirbti teisės darbo, kad jie kažkokie neva nepilnaverčiai. Mano teisinė veikla VMI registruota dar 2013 12 05, jau penkerius metus deklaruoju visas gaunamas pajamas, ir sumoku valstybei didžiulius mokesčius: taigi, uždirbu pensininkams pensijas, o tiems šmeižikams, kur sėdi ir kuria tuos portalus- pašalpas, kurias jie gauna už „patriotizmą“ ir nieko neveikimą.
Apšmeižtas sutuoktinis dirba vienoje centrinėje Kauno vietoje, ir nematyti jo gali tik aklas, arba tokių šmeižikiškų portalų kūrėjai.
Abu remiame vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio idėjas, todėl visa kita šmeižikiška informacija irgi iš piršto laužta.
Šmeižikams, kaip supratau, labai kliūva mano teisinių paslaugų kainos, jog aš 155 eurų pensijas gaunantiems senukams, būna, pareiškimus surašau ir už 20-60 eurų, nes daugiau jie mokėti negali.
Tačiau šmeižikų išsvajotuose Vakaruose „teisininkas su širdimi“ yra labai garbinga pozicija visuomenėje, ir tuo reikia didžiuotis, o ne drabstyti mane purvais. Aš suprantu, jog oligarchams ir Kauno mafijinėms grupuotėms iki šiol pikta, kad pensininkų porai atkovojau „privatizuotą“ kelią į jų sklypą Vytėnuose, už Megos, Kauno mieste, juk „verslininkai“ jau dalijosi „milijonus“.
Šie žmonės sąžiningai naudojo šį sklypą nuo tarybinių laikų, nes tėvai dirbo Vytėnų augalininkystės stotyje, todėl niekas neturi teisės atiminėti nei sklypo, nei kelio į jį.
Sklypą atkovojo iš visą turtą pagrobusio brolio, apeliacinį skundą tada surašiau už 200 litų – tiek galėjo duoti pensininkai, padėkojau, ir priėmiau. Labai keistai įsivaizduoja šmeižikai, jog pensininkai, kurie visą gyvenimą dirbę ir gauna elgetiškas, neadekvačias pensijas, turi iš viso neginti savo interesų, o nusileisti klanams ir oligarchams, kurie įžūliai, vidury dienos, grobia turtą.
Jeigu papasakočiau visas sėkmingas konsultacijas ir laimėtas bylas, tai neužtektų dienos, todėl nevardysiu, tiesiog šmeižikams turiu žinutę: teisę praktikuoju jau antrą dešimtmetį. Pradėjau nuo nuskriaustų senukų, invalidų, vienišų mamų, kurioms atiminėja vaikus, o aš kovoju prieš visas tarnybas ir laimiu – ir toliau taip bus. Nieko nepadarysit. Nelimpa šmeižtas ir viskas.
Kai Aurimui Drižiui 2015 metais ėmiau padėti bylose, ir surašiau apeliaciją, tai laimėjome ne tik apeliaciją, bet ir kasaciją. Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas Norkus nutartyje pažymėjo, jog apeliacija surašyta taip profesionaliai, jog kasacinio skundo priešingos pusės nėra pagrindo tenkinti. Nesakysiu, kiek man mokėjo klientas, tačiau tai, aišku, nebuvo advokatų „alga“, nes „Laisvo laikraščio“ redaktorius ir kreipėsi, nes nebeišgalėjo mokėti advokams. Tiesa, gavau „sėkmės mokestį“ vėliau, nes paprašiau. Klientas išvengė 8700 eurų „žalos atlyginimo“. Ir šiandien atstovauju „Laisvam laikraščiui“ Vilniaus apygardos teisme, turiu savo vardu vedamą bylą, nes dirbu įmonės, kuri leidžia laikraštį, juriste; surašiau apeliacinį skundą byloje dėl teisėjų galimo susivienijimo – nes advokatai atsisakė padėti Aurimui Drižiui, o kiek mokėjo – vėlgi, čia ne šmeižikų reikalas, aišku, kad nereikalauju atnešti čemodano. Man advokatų „darbo metodai“ nėra suvokiami, juk minimali alga Lietuvoje yra viena žemiausių Europoje, tai pagal ką jie nustatę tuos kosminius įkainius? Advokatai neretai sėdi tuščiose kontorose, imituoja darbą, bet kažkodėl pyksta, jeigu kiti susiranda klientų, dirba, užsidirba, moka mokesčius valstybei. Labai žemo lygio veikla atakuoti ne tik per spaudą, bet dabar jau ir per kažkokius blogus.
Teisė yra socialinis mokslas, o socialinis teisingumas yra teisės sritis. Jeigu mūsų teisininkai atsisakė žmonėms rašyti EŽTT skundus, bei atstovauti vaikų grobimo bylose, arba atstovauja šiose bylose netinkamai – čia yra jų problema. Ir nieko bendro tinkamas atstovavimas, pagalba socialinio jautrumo bylose ir „vatnykizmas“ neturi.
Beje, kuo toliau, tuo labiau pastebiu, jog mūsų visuomenė išsigimė. Juk iki 1995 metų Civilinis kodeksas leido padėti bylose netgi neturint jokio teisinio išsilavinimo.
Šiandien panaikinti net įgaliotieji atstovai, kad tik teisėjams niekas netrukdytų priimti „teisingus sprendimus“. Prieš ką ir už ką kovojate, „vatnykų medžiotojai“?
Šmeižikai, tad sakau: liaukitės. Bus trečias „vatnykas“ – irgi uždarysime.
Kristina Sulikienė


“Pupyčių” tema vis labiau domina visuomenę.
Išsigandusi ažiotažo, su vyru ėmė taikytis Oksana.
Kita “pupytė”, išsinešė klykiantį vaiką, pareiškė naujus ieškinius, ir dingo kaip į vandenį.
Todėl beliko kreiptis į “pupytę” viešai, nes kitaip ji nekomunikuoja, matyt, turi bendravimo negebėjimą.
Nes jeigu išmoko kraipyti sėdimąją, kiti sugebėjimai nebereikalingi.

remigijus-simasius-uztvers-vilniu-nuo-vilnieciu
Nuotr. Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis, drg. Šimašiau.
Visi portalo skaitytojai puikiai žinote iostoriją, kaip Kristina Sulikienė ieškojo brolio Romualdo Apanavičiaus, kurio nematė nuo 2012 metų pabaigos, ir kaip 2014 01 10 kreipėsi su paieškos prašymu į Vilniaus 5-ąjį PK, ir kad po dviejų mėnesių Lietuvos ambasados ministras patarėjas Viktoras Dagilis telefonu atpažino žvejo, 2014 01 07 iš valties įkritusio į audringą jūrą su visu žvejybiniu tinklu, Ostijose miestelyje, valdomame Spados klano – kaip Romualdą Apanavičių, nes pasirodo, lavonus galima atpažinti nuotoliniu būdu, ir per telefoną.
Toliau, kas sekėte istoriją, puikiai žinot, kokius vėjus atrašinėjo ambasados, konsuliniai departamentai, o į drabužius nuo vakarėlių ambasadose nebetelpantis LInas Linkevičius iš viso atsisakė pasidomėt, kokiomis nesąmonėmis užsiima diplomatinis korpusas, kuriam atrodo, jog jeigu jis gali pranešti apie žmogaus mirtį, tai, vadinasi, gali ir atpažinti kažką.
Nei vienas nenorėtumėme, kad mus padarytų mirusiais, ir kikentų į akis :’ dabar tu oficialiai lavonas, nebeturi nei asmens kodo, nei paso, vaikų, Tėvynėsm tėvų, chachacha”.
Įdomiausia,jog toks keršto planas buvo rengiamas Romualdui Apanavičiui, ir jis yra perspėjęs draugus, kad perduotų visiems, jog jeigu praneš, kad jis mirė – kad netikėtų, ir jo ieškotų.
Taigi, nebeapsikentusi šitos situacijos, dingusiojo sesuo kreipėsi į teismą, teismas priėmė pareiškimą, paskyrė posėdžio datą, ir nurodė Vilniaus civilinės metrikacijos skyriui parengti atsiliepimą. Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis skyrius atrašė analogiškas nesąmones, ką pateikė savo atsirašyme 2015 06 03 – jog atėjo kažkokia ponia Irena Ramanauskienė, pateikė kažkokius dokumentus, ir todėl jie įregistravo. Nei kas ta Ramansuakienė yra dingusiajam, ir kokios jos teisės pažeistos, jeigu to žmogaus mirties neįregistruoti – skyrius paaiškinti atsisakė.
Atsisakė ateiti į posėdį, arogantiškai nurodė, jog neateis.
Teismas Vilniaus civilinės metrikacijos skyriui skyrė ATVESDINIMĄ.Nurodė, jog nepasirodžius posėdyje, gresia bauda ir atvesdinimas, nes teismas ir šalys turi klausimų.
Pareiškėja pateikė prašymą išreikalauti dokumentus, kurių pagrindu įregistruota gyvo žmogaus mirtis. Teismas nurodė, jog Vilniaus CMS elgiasi neteisėtai, nes su atsiliepimu privalėjo pateikti įrodymus, todėl pagrasinta papildoma bauda, jeigu Vilniaus CMS neteiks informacijos, ir meluos.
Pagarba principingiems teisėjams kurių dar liko ganėtinai sueižėjusioje teismų visuomenėje…
Kristina Sulikienė
https://visuomenedotcom.wordpress.com/2015/07/20/romualdo-apanaviciaus-jaunesniojo-mirti-uzregistravo-svetimas-zmogus-vilniaus-cms-duomenys/
https://visuomenedotcom.wordpress.com/2015/07/22/ponia-irena-ramanauskiene-romualdo-apanaviciaus-mirti-registravo-kaip-kaimyne-cms-atsakymas/

drizius1
Kristina Sulikienė
Visų valstybių kariuomenių specialiuosiuose padaliniuose, bei taip pat slaptose nežymėtose tarnybose apmokymuose naudojama „sulaužymo“ taktika.
Tai yra – karį tiek įžeidinėja, tiek ant jo rėkia, paskutiniais žodžiais vadina, kol jis nebereaguoja į įžeidinėjimus.
Dar „sulaužymo“ taktika apima ir fizinį smurtą – karys tiek daužomas, kol nebejaučia skausmo, be to, kol išmoksta apsiginti. Tave daužys tol, kol tu parodysi, jog tu voši atgal, ir taip, jog mirtinai patiesi instruktorių. Tik tada tave aukštą kvalifikaciją turintis vadovas paleis.
Žvelgiant į Aurimo Drižiaus ir teisėjos Survilienės “kovą“, man nejučia ir išnyra vaizdas: teisėja Survilienė pirmą dieną kariuomenėje. Instruktorius, vėliau pagaunamas už vairo girtas su 2.48 promilės, taigi, ganėtinai neadekvatus netgi blaivas, klykia „aš jus visus užmušiu“. Man buvo nejauku, o teisėja Survilienė turbūt jau surašytų tarnybinį pranešimą apie teismo negerbimą.
O jeigu ji pakliūtų į specialų dalinį, kur lieptų valgyti iš šiukšlių dėžės, šliaužti per purvą ir mėšlą, valgyti mėšlą, aš nežinau, turbūt Survilienė neištvertų tokio pažeminimo, surašytų dar vieną tarnybinį pareiškimą, kad negerbiamas teismas.
Na, o jeigu rikiuotėje žaliūkas, perėjęs Vietnamą, Afganistaną, Kambodžą, Siriją, ir dar keletą kitų karštų taškų, tiesiai į ausį suriktų „ kas p…tavo motiną?“, tai turbūt apsiverktų ir vėl rašytų pranešimą.
Turiu galvoje, jog jeigu teisėjai yra valstybės tarnautojai, ir jie vykdo teisingumą, kodėl jie nepraeina jokių mokymų, kaip bendrauti su žmonėm – juk į teismo salę tai ne Lordų rūmai žymiuoja, ne Belgijos princesės, ir ne galų gale Ukrainos prezidentai, tiek Janukovyčius, tiek Porošenka, su kuriais susišnekėdavo Grybauskaitė.
„Teismo trukdymo“ straipsnis skirtas tokiam elgesiui, kai teismo proceso dalyvis keistai elgiasi: šūkauja, išgėręs gestikuliuoja, vaikšto tarp suolų, stumdo stalus, lenda prie teisėjų – va yra teismo darbo trukdymas, ir tokį pilietį pirmiausia reikia įspėti, tada pašalinti, tada bandyti skirti baudą, o jeigu jis nesiliauja taip elgęsis, tada tik galima mąstyti apie baudžiamąją atsakomybę.
Dabar gi toks eilinis o gal ir ne visai eilinis pilietis Aurimas Drižius parašė nušalinimą teisėjai, nuo kurios pervargo. Jau jam „marios iki kaklo“.
Teisėja ėmė ir įsižeidė, ir sakė, jog perskaitė sekretorė Zoselė ar Pranelė,todėl, vadinasi, šitas įžeidimas viešas, nes Zoselė su Pranele yra visuomenė.
Dabar įsivaizduokime teisėją amerikiečių specukų mokymuose, Vietname, Afganistane ir dar daug kur buvęs vis dar gerai atrodantis senis prieina, ir sako:
„Ką pupa, ne raumenys, o tešla?“ Ir skaudžiai suspaudžia jai rankas.
Neįsivaizduoju, kodėl tokie dvasia silpni žmonės galvoja, jog gali vykdyti teisingumą, jeigu padarius paprasčiausią veiksmą – įsivaizduojant tokius „teisingumo vykdytojus“ paprasčiausiuose kariniuose mokymuose, tu suvoki, jog nei šautuvo laikytų, sakytų, nagas nulūš, nei klausytų vadų įsakymų, nes „aš juk teismas, čia aš vadovauju“. Neįsivaizduoju teisėjos Survilienės Tėvynės gynyboje, jeigu reikėtų jai vadovauti. Ji tikrai neklausytų, ir visą laiką keltų man baudžiamąsias bylas, kad aš, liepdama išplauti grindis, arba paruošti vadavietei maisto (vyksta karas!), įžeidžiau teismą.
Aurimas Drižius tuo tarpu, kol aš tokiai buvusiai teisėjai, dabar eilinei aptarnavimo kuopos karei, davinėju nurodymus, sėdėtų raštininko pozicijoje, ir taip pat vadovautų tai pačiai taikos meto teisėjai, o dabar virėjai.
Nes į mūšį ji netinka, nes ji įsižeis dėl visko, nes civiliniame gyvenime ji neperneša teisybės: kad ji rašo neteisingas nutartis, ir atsibodo pareiškėjui, todėl jis reikalauja kitos teisėjos.
Aš nekalbu apie tuos teisėjus, kurie pirmadienį surašo vieną nutartį, o penktadienį pripažįsta savo pačių nutartį neteisėta. Šitie netinka net į virtuvę.
Nes pirmadienį pagamins kietai virtus kiaušinius, bet jų neduos kariams, o penktadienį juos supjaustys į mišrainę, tada visi apsinuodys. Nes jeigu kažkokia nelogiška logika, kuri yra teismuose, vadovautis, tai nereikės jokio ruso, nes užtektų teisėjus į aptarnavimo kuopą paskirti, jie ten su savo logika, kur dešinė nežino ką daro kairė, ištručys pusę pulko, ir rusai galės per facebooką skelbti okupaciją.
Ką kalbėti apie nutartis, kur neįrašomas suėmimo terminas, arba nepanešama į kalėjimą, jog kalinys jau paleidžiamas.
Įsivaizduokite, pasodinamas toks teisėjas į vadavietę, vis tik teisės magistras, taikos metu dirbo teisėju, turėtų būti ne bato aulas.
Sako majoras:
„Rašyk, eilini: draugas Putinai, paliaubos iki gegužės 31dienos, jeigu iki gegužės 29 dienos atsiųsite derybų planą, tai mes tada dvi dienas pagalvosime“.
Teisėjas, kuris taikos metu buvo įpratęs rašinėti pievas, rašo:
„Ponas Lukašenka,
Mes paleidžiame raketų kopleksą „Mai 31“, tačiau iki gegužės 29 dienos jūs galit sumokėti mums išpirką, tada negriausime Astravo.“
Leiskite pagalvoti, ką majoras padarytų su tokiu teisėju, o karo metu eiliniu?
O štai kas dieną jie teismuose taip tyčiojasi iš teisės, teisingumo, popieriaus ir rašiklio, ir nėra to majoro, kuris už karšieniaus paimtų ir įmestų į karcerį vandenyje pasėdėti 3 mėnesius, už tokias nesąmoningas rašliavas. Turint aukštąjį universitetinį teisės išsilavinimą.
Nuomonė apie teisėjus Lietuvoje – prasta. Pasitikėjimas teismais – beveik nulinis.
Tačiau teisėja, kurią žeidžia, jog sekretorės Zoselė su Pranute sužinojo, kad ja nepatenkintas Drižius, mano kitaip. Jai atrodo, jog su šia byla ji pakels pasitikėjimą teismais.
Na, o bylą nagrinėjantis teisėjas sėdi šiuo metu ties šiuo rebusu, nes jis tiesiog gali nekreipti jokio dėmesio į bylos eigą, įrodymus, jo paskirtis – padėti kablelį.
O kokia ryt mėnulio fazė,vėjas kurio krypties – tas ir lems. O gal Tulpės iš Magnolijos dvaro skambutis…


Kristina Sulikienė

Eugenijus Pukėnas teisme bylinėjosi paprasčiausioje vaikų gyvenamosios vietos nustatymo byloje, kurių šimtais ir tūkstančiais nagrinėjama šalies teismuose.
Vienas iš vaikų – vyresnėlis – nebeapsikentęs fizinio ir psichologinio smurto ne tik iš motinos, bet ir senelio pusės, išėjo gyventi pas tėvą, Eugenijų Pukėną – kas yra visiškai normalu, nes jokio teismo sprendimo, su kuo vaikams gyventi, net nėra.
Tada aktyvioji motina pateikė reikalavimą nustatyti jau teismo proceso metu vaiko gyvenamąją vietą su ja, o nutartį perdavė vykdyti antstoliams.
Po to viskas vyko kaip veiksmo filmuose – aktyvioji motina, buvusi „Olialia“ pupytė, su antstoliais, advokatais ir policijomis laukdavo vaiko, einančio iš mokyklos, ir bandydavo jį jėga įsitempti į automobilį, o vaikas pabėgdavo.
Vaikui atsibodo šitas „bojevykas“, ir jis pareiškė norą mokytis namie.
Šimašius ir kompanija – specialistai organizuoti smurtinius vaikų ėmimus – atsisakė suteikti gabiam vaikui galimybę mokytis namie.
E. Pukėnas nenusileido, ir apskundė Vilniaus miesto savivaldybę , ir jos vaiko teisių apsaugos skyrių teisėsaugai.
Dėl smurtavimo prieš vaiką, kai policija nekėlė bylos pagal tėvo skundus, turėjo sureaguoti į tėvo gyvenimo draugės ir vaiko psichologo skundus. Šiuo metu inicijuojama ir vaiko paieškos byla, bet policija, nors niekur vaiko, dingusio jau 10 dienų, niekur nerado, pagrobimo bylos nekelia – nes neva yra nutartis, tai su ja atseit galima dingti.
Hagos konvencija dėl tarptautinių civilinių vaikų grobimo aspektų (1980) nurodo, jog grobimu laikomas vaiko vežimasis į užsienį be kito tėvo sutikimo. Sutikimas turi būti notarinis. Vaikus galima pagrobusi moteris 2018 05 17 ieškinyje teigia, jog tai tėvas yra grobikas.
2018 05 17 8 ryto apgavę vaiką, kad tai bus psichologo ir motinos konsultacija (kaip ir „šventosios Garliavos motinos“ atveju, vaiko ir motino ryšys absoliučiai nutrūkęs, arba jo niekada nebuvo), klykiantis vaikas buvo išneštas užlaužtom rankom iš tėvo darbo vietos, o teisme „šventoji“ motina tą pačią dieną pareikalavo iš viso uždrausti matytis tėvui su visais vaikais, ką aktyvioji ir pagarsėjusi teisėja Zoja Monid, metusi visas kitas bylas, puolė uoliai vykdyti.
Eugenijus Pukėnas nepasimetė, ir pateikė atskirąjį skundą. Jame nurodė, jog draudimas matytis su vaikais absoliučiai nepagrįstas, o antstolės aktas kaip tik įrodo, jog motina tebesmurtauja prieš vaiką.
Dėl smurto vaikas ir išėjo gyventi pas tėvą.
Dar buvo pateiktas neadekvatus ir su tikrove prasilenkiantis ieškinys, kur tobuloji motina nemini nei smurto prieš vaikus, nei savo „Olialia“ nuogos sėdimosios karjeros, o viskuo kaltina vaikų tėvą.
Ieškinyje skundžiasi tuo, jog nežino savo buvusio vyro praeities – tačiau kai už- jo tekėjo ir gimdė vaikus, viskas tiko, nes piniginė tuo metu buvo stora, tai kaip kiekvienai blondinei, to pakako, ir kaip kiekvienai „Olialia“ pupytei, tik pasibaigė dideli resursai – jau vyras nebetinka, ir jau jis netgi nebegeras tėvas. Turėtų pinigų – būtų ir tinkamas, ir geras. Beje, ieškinyje ir minima, kad štai, nėra pinigų – bet ar pupytė kuo nors prisidėjo prie berniuko išlaikymo, kai jis net 2 metus gyveno su tėvu?
Teisingai viename iš vaizdo įrašų ir sako Eugenijus Pukėnas: vaikų teisės užsiima motinos atstovavimu byloje, o ne vaiko interesų gynimu.
Labai jau primena vieną garsią „tobulos motinos“ istoriją, kai po 6 metų niekas nežino, nei kur mergaitė, išnešta sukryžiuotom kojom iš gimtųjų namų, nei kur pati tobulybė.
Beje, Edita Žiobienė tada Garliavos šeimą kaltino „vaiko traumavimu“, vien dėl to, jog vaikas, bijodamas kad motina jį pagrobs, pasiprašė pamokų namie.
Teko vartyti tos labai gabios mergaitės pažymių knygelę.
Iki smurtinio grobimo mokėsi puikiai.
Po to pasipylė ieškiniai, kad vaikas „psichiškai sutraumuotas“.
Tas pats scenarijus ir čia – nors praėjo jau 6 metai, vadinasi, nieko nepasimokyta iš anos garsios istorijos, ir net data atsitiktinai, ar ne, pasirinkta tai „gegužės 17“, kad būtų parodyta, kieno valdžia Lietuvoje.
Paklausiau garsios kovotojos už vaikus Neringos Ozolinos – ką namo apie šią konkrečią Eugenijaus Pukėno istoriją?
Ji atsakė, jog nei „tobulai motinai“ iš Petrašiūnų, nei šiąjai „Olialia“ pupai – Norvegijoje jokie vaikai nebūtų duodami net prisiliesti. „Smurtas yra tas faktorius, kuris parodo, jog tas tėvas nesugeba auginti vakų ir nesugebės. Į smurto aplinką Norvegijoje vaikai negrąžinami“,- nukirto praeityje viena aršiausių Barnavernet kritikių, šiandien jau nebe tokia arši, kai kalbama apie neadekvačius tėvus.
Kitas Norvegijos lietuvis pasidalinęs publikacija apie Eugenijaus Pukėno bėdas, kai buvo smurtu pagrobtas vaikas, atvirai paklausė: „Tai ką, mamų gynėjai, ir Barnevernet keikėjai? Ką čia pakomentuosit?“ Niekas nedrįso nieko parašyti.
O privačia žinute šis užsienio lietuvis man parašė, jog ir jis piketavo prie ambasados, gynė atimtų vaikų motinas, kol nesužinojo, jog kai kuriais atvejais tai buvo naminis smurtas, nepadorus elgesys, seksualizavimas, netgi vairavimas neturint teisių ir išgėrus – ir vaikai tikrai teisingai buvo atimti. „Mūsų vaikų teisėms labai toli iki vaikų gynimo, o Norvegijos vaikų gynimas pateikiamas kaip „grobimas“, tačiau tai yra neadekvačių motinų sąjūdžio balsai“, mano užsienio lietuvis.
Akivaizdu, jog Norvegijos lietuviai stebi šią istoriją, ir yra tėvo, kuris sugeba auginti vaikus, pusėje. O Lietuvoje visos Šakalienės ir Žiobienės, kurios neva gina vaikus nuo smurto, jos gina sausas teorijas, bet ne vaikus. Tuo labiau, jog šioje byloje niekas nekalba vaikus atiduoti globėjams – yra geras ir mylintis tėvas, turintis ir darbą, ir būstą, ir moralę. Ko nepasakysi apie „pupytę“, kuri iš šiltų valstybinių vietų kažkodėl išėjo (dirbo prie Europos sąjungos pinigų skirstymo), bet teismui delsia pateikti savo finansinius rodmenis – viskuo kaltina tik vaiko tėvą, ir ieškinyje nurodo „dokumentų nepateiksiu, kad neapkraučiau teismo“. Pagarbiai – ir pasirašo jos trečios eilės pusbrolis, advokatas Ugnius Pėdnyčia. Pati motina dėti parašą po absurdišku, ir tikrovės neatitikančiu ieškiniu net neišdrįso. Klausimas, ar advokatas gali spręsti vaiko interesų klausimus, ir atiminėti iš gyvų vaikų gyvą tėvą? Čia juk ne teisės, o šeimos klausimas, ir tokius sprendimus turi priimti patys tėvai, o ne jų advokatai. Akmuo į daržas „teisininkams“, kurie nebesuvokia, kur darbas, o kur žmonių asmeninis gyvenimas.