Apeliacinis skundas dėl gyvo asmens Romualdo Apanavičiaus ( 1975 01 01) mirties įrašo panaikinimo

Posted: November 2, 2018 in Uncategorized

romutis
Vilniaus apygardos teismui
Pareiškėja:
Kristina Sulikienė
suinteresuotieji asmenys:
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrius
Kalinausko 21, Vilnius 188710061
VĮ Užsienio reikalų ministerija 188613242
J.Tumo – Vaižganto 2, Vilnius, 01511
Romualdas Apanavičius , Virginija Apanavičienė

APELIACINIS SKUNDAS DĖL VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMO 2018 10 02 SPRENDIMO BYLOJE DĖL MIRTIES ĮRAŠO ANULIAVIMO Nr. e2YT-19661-863/2018
2018 11 02
Į teismą kreipiausi su prašymu panaikinti mano dingusio, bet ne mirusio (nebuvo pagal Interpolo nuostatus joks lavonas kaip Romualdo Apanavičiaus g. 1975 01 01 atpažintas niekada) brolio, Romualdo Apanavičiaus gimusio 1975 01 01 mirties įrašą, kaip įregistruotą nesilaikant teisės aktų reikalavimų.
Teismas, patikėjęs melagingais dingusiojo žmonos Giedrės Ramanauskaitės mamos Irenos Ramanauskienės, kuri tik aklai vykdė dukters, norinčios dar kartą ištekėti, nurodymus, melagingais URM sukurtais popieriukais, visiškai nepanašiais į diplomatinius dokumentus, bei paties Civilinės metrikacijos skyriaus blaškymusi (pirma atsisakė dalyvauti procese, vėliau ėmė lyg palaikyti pareiškėją, o paskutiniame posėdyje vėl ėmė reikalauti netenkinti reikalavimo), visiškai nekreipęs dėmesio į pačios pareiškėjos paaiškinimus ir pateiktus įrodymus – jog Užsienio reikalų ministerija pati „atpažino“ dingusiojo Romualdo Apanavičiaus kūną telefonu, atmetė prašymą anuliuoti gyvo asmens mirties įrašą, praktiškai nenurodęs argumentų, kodėl priėmė tokį sprendimą, tik sausai pažymėjęs: „Netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Romualdo Apanavičiaus mirties įrašo Nr. 2416 panaikinimo.“
Byla turi ir viešojo intereso elementą, nes gyvi asmenys negali būti įregistruoti kaip mirę. Todėl toks teismo sprendimas yra ne tik nemotyvuotas, neargumentuotas, tačiau neatitinka ne tik viešojo intereso, bet ir prieštarauja sveikam protui bei gerai moralei.
Jau pirmo posėdžio metu tapo aišku, jog tariamas pagrindas įregistruoti mano gyvo brolio Romualdo Apanavičiaus mirtį yra su labai daug italų kalbos klaidų surašytas raštelis, kuris melagingai išverstas kaip „Civilinės metrikacijos skyriaus“ išduotas. Gale šio raštelio buvo aiškiai nurodyta „Ši pažyma neskirta pateikti viešojo administravimo institucijoms arba prievatiems viešųjų paslaugų valdytojams“, todėl bent jau teismui (jeigu Civilinės metrikacijos skyriui neaišku) turėjo būti aišku, jog kažkoks informacinio pobūdžio raštelis, kuriame aiškiai parašyta, jog tas raštelis nėra oficialus dokumentas, negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių.
Tačiau sukėlė.
Antras mano pastebėjimas buvo, jog neaiški įstaiga išdavė raštelį, todėl iš viso neaišku, ar Italijos įstaigos ką nors žino, jog neva jos išdavė kažkokius dokumentus.
Į tai teismas reagavo įtraukdamas URM į bylą, kuri skubiai pateikė tariamą Italijos įstaigos Romoje raštelį, kuris iš viso nebuvo pasirašytas ir neatitiko jokio dokumento apibrėžimo.
Pareiškus prieštaravimus dėl dar vienos klastotės – nors nemoku italų kalbos, tačiau plika akimi matėsi, jog raštas padarytas jį suklastojant, nes daugelis žodžių buvo „sukibę“, pasitaikė ir italų kalbos gramatinių ir stiliaus klaidų – URM reagavo, atsiunčiant dar vieną – šį kartą anglišką raštelį, kas irgi neatitinka jokios diplomatinės, ir teisinės logikos, nes įstaigos susirašinėja vienoda tvarka, o ne nuolat keičiant kalbą, ar stilių. Kiek supratau iš šių „manevrų“, jog kažkas, URM sistemoje nelabai mokantis italų kalbą, antrą kartą išsigando bandyti suklastoti „atsakymą“, todėl antrą kartą „atsakė“ jau angliškai.
Iš trečiojo asmens URM nebuvo gauta jokia teisinė pagalba, ir jo įtraukimas į bylą buvo bergždžias, veikiau teisėja padėjo šiai įstaigai toliau pridenginėti savo nesąžiningus darbuotojus, Viktorą Dagilį ir kitus, kurie per dokumentų klastojimą, ir melą Italijos pareigūnams, ir dargi telefonu, pavertė mano gyvą, ieškomą be žinios, brolį mirusiu, o atėjus teisybės akistatai teisme, neatsisakė savo galimai nusikalstamų kėslų, ir toliau įnirtingai melavo, tokiu būdu teisėja buvo suklaidinta, ir nebesugebėjo priimti teisingo ir pagrįsto sprendimo.
Pati teisėja Lysionok Kristina nesigilino į tai, ar asmuo iš viso yra miręs ar gyvas: atsisakė pareikalauti kitoje gatvės pusėję Laisvės pr. 80, Vilnius policijos archyve saugomą Romualdo Apanavičiaus dingimo bylą, iš kurios, susipažinus, būtų supratusi, jog jo kūnas „atpažintas“ buvo Lietuvos ambasados ministro patarėjo Viktoro Dagilio, ir dargi telefonu. Teisėja taip pat atsisakė prijungti Interpolo lavonų atpažinimo nuostatus, motyvuodama, jog ji nesupranta angliškai, nes aš pastebėjau, jog byla yra nagrinėjama ne pagal visuotinai pripažintas taisykles, o siekiant pridengti URM melą, tarnybinį piktnaudžiavimą, kai gyvas žmogus buvo pripažintas mirusiu per dokumentų suklastojimą.
Interpolo taisyklės, paaiškino teisėja, yra visuotinos, todėl esą nereikia prijungti, tačiau teisėja jų nežino, todėl nesuvokia, jog lavonas atpažįstamas per telefoną būti negali, o Interpolo nustatyto atpažinimo – gretinant giminaičių (būtinai artimųjų) DNR, tikrinant pirštų antspaudus, bei dantų konfigūraciją – atlikta nebuvo. Teisėja, URM, CMS ir liudytoja Irena Ramanauskienė viską darė, jog mano pagrįstas prašymas panaikinti gyvo žmogaus mirties įrašą būtų atmestas. Toks teismo procesas negali būti pripažintas teisėtu, tuo labiau, jog į bylą nebuvo gauti normalūs, atititinkantys dokumentų apibūdinimą dokumentai, viskas surašyta su didelėmis italų kalbos klaidomis, o pats „mirties išrašo išrašas“ pasirašytas Giedrės Ramanauskaitės – aš teismui pateikiau jos faksą, kur ji apsimetinėjo mano broliu, ir kuris buvo siųstas, skirtas suklaidinimui, iš Lietuvos ambasados Italijoje, tą pačią dieną, kai kreipiausi į policiją dėl brolio paieškos organizavimo – parašai labai atitinka, galima įsitikinti plika akimi.

Apostilė taipogi patvirtinta neįgaliotos įstaigos: apostiles pagal visas konvencijas tvirtina Užsienio reikalų ministerijos ir konsuliniai skyriai, čia gi Italijos Vidaus reikalų ministerijos Migracijos skyrius patvirtinęs, tai rodo, jog Giedrė Ramanauskaitė, tvarkydamasi ar gyvenimo leidimą, ar naują pilietybę, tiesiog vėliau atsiuntė kažkokius dokumentus į Lietuvą, kad paspartintų naujos santuokos sudarymą, ir įsikūrimą Italijoje, todėl mano gyvo brolio mirties įregistravimas akivaizdžiai turėjo nusikalstamą sumanymą – ištekėjusi moteris norėjo tokiu būdu „išsisiskirti“, o teisės teorijoje yra nuostata, jog jeigu vienu sandoriu nesiekiama tų veiksmų, kurie atliekami, o yra pridengiamas kitas sandoris, toks sandoris yra niekinis ir negalioja.
Pažymėtina ir tai, jog šalyje, tai yra Prancūzijoje, kur mano brolis pastebėtas paskutinį kartą, jis iki šiandien yra laikomas gyvu, tačiau aš negaliu atnaujinti paieškos, nes Lietuvos policija, pasinaudojusi Lietuvos URM klastotėmis, Lietuvoje laiko jį mirusiu, o kreiptis tiesiai į Interpolą nėra numatyta, jie nevykdo paieškos, jeigu Lietuvos policija atsisako ją vykdyti. Jog ne kartą ir ne du kreipiausi į Lietuvos teisėsaugą, prašydama atnaujinti tyrimą, rodo mano pridedami raštai: prokurorai būdavo kieta kaip uola savo alogizme – „kūną atpažino Ostijos pakrantės tarnybos pareigūnai, netikėti jais nėra jokio pagrindo“, nors kiek teko surasti lavono nuotraukas Italijos spaudoje (pridėta su kreipimusi), tai lavonas yra apie 160 cm ūgio, o lavonai po mirties tikrai negali šitiek susitraukti – mano brolio ūgis yra 189 cm, jis buvo už mane aukštesnis, o ne žemesnis. Todėl tikėti tokiais veikiau būrimo salonui būdingais pasakymais, o ne prokuratūros analizei, aš kaip tik neturiu pagrindo, nes čia kalba eina apie žmogų, pilietį, kuris visur pasaulyje, išskyrus Italijoje ir Lietuvoje, yra laikomas gyvu, gali būti, kažkur gyvena arba yra laikomas, kalėjime, ligoninėje, ir , matyt, nesupranta, kodėl niekas iš artimųjų jo nelanko, ir nesiteirauja, kaip jis gyvena. Tačiau tokią situaciją, kai labai žiauriai elgiamasi su kažkur esančiu mano broliu, sukūrė būtent Lietuvos URM, ir Lietuvos policija su prokuratūra. Realybėje mano brolis greičiausiai tebėra Prancūzijoje, ir gyvena kažkurioje įstaigoje, gali būti, netgi su savo dukterimi, o kodėl jo niekas neaplanko, jis turbūt nesupranta, ir netgi matyt nežino, kad yra „miręs“.
Italijoje ir Lietuvoje priregistruotos nesąmonės, kai gyvas žmogus nesant jokio atpažinimo, kaip numato vieningos Interpolo taisyklės, nesant jokių jo mirties įrodymų, kitose šalyse negalioja. Žmogus matyt net nežino, jog yra laikomas mirusiu, ir tokia situacija yra labai didelis pasityčiojimas iš žmogaus. Taip pat neatmestina, jog mano brolis yra laikomas pagrobtas, o kad neieškočiau ir neišlaisvinčiau, nes tokiu būdu sužinočiau, kas iš tikrųjų jam nutiko ir kokioje konkrečioje tarnyboje jis tarnavo – pasirinktas štai toks variantas, kuris atitinka Romos Baudžiamojo statuto kodekso straipsnius, kaip „priverstinis dingimas“, kuris Hagoje įsikūrusio teismo bei JTO Priverstinių dingimų komiteto yra pripažįstamas kaip genocidu, ir jeigu šios instancijos teismas atmes mano prašymą panaikinti gyvo asmens mirties įrašą, aš kreipsiuosi į minėtas dvi įstaigas, reikalaudama pradėti genocido bylą prieš Lietuvą, kuriai, remiantis Romos Baudžiamuoju statutu, negalioja senatis.
Pažymėtina, jog ne tik mano brolis yra priverstinai dingęs – jo 2011 12 07 duktė Deimilė Rimantė Apanavičiūtė irgi 2012 metų gruodį priverstinai dingo iš Lietuvos ir niekas nei iš giminių, nei netgi iš Lietuvos ambasados Prancūzijoje jos nematė, nors buvo motyvuojama, neva ji yra Essone regiono socialinės globos namuose, kokiuose, nežinojau iki pernai metų, kol neužklausiau VVTIT vadovės Alinos Jakavonienės, nes buvo būtina įtraukti mergaitę į paveldėjimo bylą Kauno apylinkės teisme.
Genocido veiksmai pasireiškia ir civilinių teisių atėmimo suma: iš manęs tos civilinės teisės yra atimtos, prie mano vardo nuo 2014 metų (brolio „mirties“ legalizavimo per dokumentų suklastojimą) yra prirašyta, jog aš esu teroristė, labai pavojingas asmuo, ši informacija išsiunčiama absoliučiai į visas potencialias darbovietes, man trukdoma įsidarbinti, o jeigu aš įsidarbinu, mirtinai įsibauginę naujieji darbdaviai mane atleidžia, minėdami mano „karinį aprangos stilių“, „grėsmes“ ir įvairius panašius neįtikėtinus dalykus, kas rodo, jog prie mano asmens duomenų taipogi atliktas dokumentų suklastojimas, kas sudaro civilinių teisių atėmimo/pažeidimo sudėtį, apie ką irgi kalba Romos Baudžiamojo teismo kodeksas.
Baigiamojoje kalboje išreiškiau mintį, jog gali būti, mano brolis galėjęs būti vienas iš „Juodvarnių“ slaptos karinės organizacijos įkūrėjų, nors ir buvo nepilnametis, tačiau, motyvavau baigiamojoje kalboje, aš būdama vaikas, niekaip šiai organizacijai priklausyti negalėjau, ir apie jos pavadinimą – nors ir nutuokdavau apie kažkokią slaptą organizaciją, – nežinojau iki šių metų vasario pabaigos, kol šio pavadinimo nepaviešino „Lietuvos rytas“, nurodęs, jog vienas iš šios slaptos organizacijos dalyvių ramiausiai sau dirba Vilniaus universitete, dėsto paskaitas.
Todėl man ir kyla klausimas, jeigu baudžiamoji byla dėl tariamai neteisėtos, teroristinės ir kitaip kaip baisios „Juodvarnių“ organizacijos veiklos nutraukta, nes suėjusios senatys, tai kodėl tas mano brolis laikomas kažkur uždarytas, o aš tebelaikoma „labai pavojingu asmeniu, su labai geru kariniu paruošimu?“. Tokia informacija prie mano pavardės yra padaryta tyčia, siekiant sunaikinti, nes yra sunaikinta jau pusė šeimos, pasikėsinta buvo ir į mano tėvą, tretįjį asmenį, jis 2014 05 03 buvo rastas su gilėjančia smegenų kraujosruva, jis vos nemirė.
Po baigiamosios kalbos joje paminėtas geriausias brolio draugas Audrius Skaistys staiga padarė karjerą, tapo Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nariu, pasitraukus dėl nežinia ko kitam jo partijos kolegai Urbanavičiui. Tokie žongliravimai rodo, jog konservatoriams yra skausmingas klausimas „Juodvarnių“ organizacija, o likusius liudytojus, turėdami iki šiol rankose vykdomosios valdžios aparatą, ir manipuliuodami Prezidente bei jos skiriamais teisėjais, jie siekia jeigu ne fiziškai, tai bent civiliškai eliminuoti iš viešojo ir bet kokio profesinio gyvenimo, nepaisant to, jog remiantis šios pačios slaptos organizacijos kariniais įžadais, man baigti sudėtingus teisės mokslus padėjo minimo A. Skaisčio brolis, Gediminas Skaistys, už teisinę praktiką parašęs „10“. Manau, jog yra neteisinga, jog kiti šios organizacijos nariai yra „legalizavęsi“, gyvena viešą gyvenimą, dirba politikoje, teisėje, o jau kiti ir jų šeimos nariai turi arba dingti be žinios, arba bijoti kur nors pasijudinti iš namų. Labai didelis susidorojimas buvo surengtas pernai Policijos generalinio komisaro Lino Pernavo, kai aš savo socialinio tinklo facebook paskyroje paklausiau, kodėl jis vienos merginos ieško su 40 policijos ekipažų, dronais ir sraigtasparniais, o visiškai neieškojo dingusio be žinios mano brolio – jo paieškos byla yra tuščia, negautas nei vienas duomuo, žmogus yra kaip dingęs nuo žemės paviršiaus, tarsi prasmegęs tuose Valdo Adamkaus vardo CŽV kalėjimuose, kurių, esą visiškai nebuvo, visi, ir JAV Senatas, ir EŽTT meluoja, tik vieni lietuviai nemeluoja.
Lietuvoje yra vykdoma Apartheido politika, atviras genocidas, nes JTO Priverstinių dingimų komitetas yra nustatęs konkrečius požymius, kas yra genocidas, apartheidas – tai netikėti asmenų dingimai, jų likusios šeimos civilinių teisių atėmimai, suvaržymai.
Net jeigu man pavyksta įsidarbinti, tai darbovietė nemoka algos, arba perveda pasityčiojant 50 eurų, kaip atsitiko paskutinėje darbovietėje UAB „Patikimas verslas“, visa tai sieju su mano brolio dingimu, pavertimu mirusiu, nes visiškas sisteminis nesiskaitymas su manimi ir prasidėjo nuo 2014 03 11 – tariamos brolio mirties -esą tą dieną jis neva įkrito į upelį Romoje, plaukė ne mažiau 10 valandų, ir išplaukė Spados klano (tokia itališka mafija) valdomame 80 000 gyventojų turinčiame Ostijos miestelyje, tiesiai priešais Spados šeimos kavinę, kurioje pernai ir įvykdyti mafijos galvų sulaikymai.
Kiekvienas pilietis, kurio teisės yra pažeistos, tiesiog privalo kreiptis į teismą, aš tą ir padariau. Pažeistas mirties įregistravimo procesas ne tik analizuojant smulkius dokumentiškus netikslumus, bet ir pažeidžiant patį pamatinį principą – jog įregistruojamas kaip miręs asmuo turi būti iš tikrųjų miręs. Šiandien nei policija, nei prokuratūra, nei į bylą įtrauktas URM nesugebėjo pateikti nei vieno įrodymo, jog mano brolis apskritai kada nors buvo Italijoje po savo dingimo – buvo visur pasitelkiami „liudytojai“ dirbantys URM sistemoje, „liudijo“ net Liuksemburge esanti ambasada, esu gavusi jų laišku, nors tai savaime suprantama, jog konsulinis korpusas neatsako jokia tvarka už melą – visur pasaulyje šioje sistemoje dirba nepriekaištingos reputacijos asmenys, Lietuvos diplomatinis korpusas naudoja savo kėdes tam tikrų sandorių kaip šis pridengimui, ir po to pridedamas prierašas „netikėti nėra pagrindo“. Esu gavusi ir grasinančių laiškų iš URM, kad jeigu aš teigsiu, jog jie neteisingai (suprask, telefonu atpažindami suklydo) atpažino brolio lavoną, tai bus laikoma šmeižtu, nors, kai bandžiau išklausti, nuo kada gi konsulinis skyrius iš viso įgijo teisę dalyvauti lavonų atpažinime, tai keli diplomatai atvirai prisipažino, jog niekada, jog tai būtų laikoma labai dideliu tarnybos pareigų pažeidimu.
Vincento Tallarico niekada nepasirašė ant dokumento, kuris netgi nėra tikras dokumentas, o kažkokios suvestinės išrašo pažyma, benagrinėjant bylą, nebuvo gautas nei vienas dokumentas, kurį būtų galima išnagrinėti, ir pasidaryti išvadas, jog būtų aišku, kad viskas atlikta preciziškai, ir nebuvo pažeisti įstatymai.
Iki šios dienos lieka abejonė, kaip Lietuvos valstybės institucijos turi tokią drąsą, kad iš šeimos narių atima teisę ir galimybę atpažinti kūną, o pačios imasi šeimos vaidmens, jokie teisės aktai neleidžia valstybei perimti šeimos vaidmens, niekur pasaulyje tokie veiksmai, kai tarnautojai ir dar telefonu atpažįsta lavonus, nelaikomi teisėtais ir pagrįstais, netgi Afrikoje lavoną atpažįsta du šeimos nariai, dalyvaujant ir genties seniūnui, čia gi pasikliauta kažkokia iš anksto sukurta legenda, jog mano brolis kažkokiu būdu buvo Italijoje, jog vaikščiojo į ambasadą, jog po to žvejojo audringoje jūroje, ir buvo rastas įsipainiojęs į tinklus. Nors tikras žvejas, žvejojęs su tinklu atviroje jūroje, Ostijoje į vandenį įkrito 2014 01 07 – likus 3 dienoms iki mano apsilankymo policijos nuovadoje, kur buvo pradėta paieškos byla. Visos aplinkybės o būtent tai, jog lavonas yra žymiai trumpesnis, kalba URM nenaudai, ir suponuoja mintį, jog Romualdas Apanavičius g. 1975 01 01 yra valstybinės reikšmės liudytojas, kuris yra paslėptas su tikslu, kad nepaaiškėtų to paties dabartinio URM ministro Lino Linkevičiaus veiksmai, kai jis būdamas ir ex-komunistu, ir brazauskiniu darbiečiu, ir tuo pačiu metu vaidindamas didžiulį patriotą , pritarė slaptos karinės organizacijos „Juodvarniai“ sukūrimui, nes šios organizacijos nariai treniruodavosi Lietuvos specialiųjų pajėgų (jėgerių) stovyklose, na o šių pajėgų ilgametis vadas buvo dabartinis VSD vadas Darius Jauniškis, kuris irgi atsisakė gilintis į šią istoriją, nes kaipgi buvęs SOP vadas, 1992 metais apmokytas Prancūzijos specialiųjų pajėgų karo akademijos kursuose, galėtų pats savo veiksmus išsinagrinėti?
Visa byla dvelkia politizacija, nors byloje turėjo būti sprendžiamas paprasčiausias klausimas – ar galima, nesant rasto lavono, ir esant krūvai su rašybos ir stiliaus klaidų pateiktų raštelių, nepanašių į dokumentus, registruoti gyvo asmens, nors ir dingusio mirtį – kai artimieji – tėvai ir seserys – to visiškai negeidauja?
Teismas dingusiojo ir neteisėtai mirusiu Lietuvoje įregistruoto asmens seserį traktavo žemiau valstybės institucijų – neva, jau jos tai gali ir atpažinti, ir pripažinti mirusiu, o artimieji, kurie minimi pirma eile vieninguose Interpolo nuostatuose – nebeturi tokios teisės. Tai rodo, jog teisėja, analizuodama bylą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos įstatymais, ir juos labai grubiai pažeidė, jai nebuvo įdomu ir vieningi Interpolo lavonų atpažinimo nuostatai, kuriais visame šitame procese nebuvo vadovautasi. Teisėjai nebuvo įdomi pati esmė, jog žmogus iš viso nėra miręs, nes nėra jokių įrodymų apie jį, nei apie jo dingimą, nei apie mirtį. Buvo pažeisti pamatiniai teisės principai, gera moralė, taip pat teisėja veiksmus, kai mirties įrašas įrašytas kliaujantis dokumentu, kuris turi įrašą „Ši pažyma neskirta pateikti viešojo administravimo institucijoms arba privatiems viešų paslaugų valdytojams“
it
laikė teisėtais, todėl, vadinasi, teisėja taikė jai pačiai težinomą „kodeksą“ („ZAKONĄ“), nes nei vienas į bylą gautas „dokumentas“ arba jo parodija Romualdo Apanavičiaus g. 1975 01 01 mirties įregistruoti nesuteikė teisės.
Todėl remiantis išdėstytu, teismo prašau:
1. Panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2017 10 02 sprendimą ir patenkinti mano pareiškimą.
PRIDEDAMA:
38 EURŲ ŽYMINIO MOKESČIO APELIACINIAM SKUNDUI PATEIKTI 2018 10 31 ČEKIS.
Pareiškėja Kristina Sulikienė

https://visuomenedotcom.wordpress.com/2015/12/02/del-interpolo-standartu-lavonu-atpazinime-nesilaikymo-r-apanaviciaus-mirties-byloje/

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s