Kuo teisėjas Šafronas skiriasi nuo teisėjos Monid?

Posted: December 6, 2018 in Uncategorized

monid
Nuotr. Amžiną atilsį principinga ir bylas netgi be ieškovų, be vaikų, be įstatymo, rašytiniais procesais nagrinėjusi teisėja Zoja Monid.
Kristina Sulikienė
Mano vien antraštės klausimas yra klaikus,nes visa teisėjų bendruomenė žino atsakymą – tuo, kad pirmasis gyvas, o antroji mirusi.
Tačiau tai tik faktinis atsakymas. Pagal metrikas. Pagal teismo įrašus. Realybėje man jie abudu vienodi – teisėjos Monid dyglius prisimenu iki šios dienos, kaip ji spręsdavo iš viso nieko nežiūrėdama, žodinius procesus paversdama rašytiniais. Kaip nuskriausti žmonės ją tiesiog prakeikinėjo, arba sakė “išsispręs kažkaip kitaip, apeliacijos neduodu – beviltiška” Išsisprendė – teisėja ėmė ir mirė. Tiesiog tu negali būti toks negražus, negeras, nors ir kryžių po kaklu apsikabinęs (neva, meldžiuosi,ir neva Dievas man kužda tas nesąmones, ką perkeliu į nutartis), ir tuo pačiu tikėtis “ilgai ir laimingai gyventi” “even after”, škia, kaip sako draugai amerikonai.

Su teisėju Šafronu labai gi panašiai paprastutėje paveldėjimo byloje. Tiesa, jį man į bylą dekretu skyrė pati prezidentė Dalia Grybauskaitė. Taip taip, nejuokauju. Šiaip bylą iškėlė teisėja Olga Šinkarenko, kuri, už tai kad drįso atlikti tokią šventvagystę, buvo Dalios Grybauskaitės dekretu atleista iš darbo tą pačią dieną, kai tik išsiuntinėjo visur reikalavimus pateikti atsiliepimus dėl mano močiutės Elenos Apanavičienės, 1991 11 11 pateikusios prašymą susigrąžinti žemę natūrą Rokų kaime, nei daug nei mažai jos tėtis Jonas Baronaitis turėjo – 16,52 ha, bėda tokia, kad žemė ribojosi su tokio Kazio Starkevičiaus giminės žeme, o jis dar tada pareiškė, jog kiek tik bus įmanoma, viso kaimo žemė bus jo, nes jis taip nori. Kaip tarė, taip padarė, niekas, išskyrus Kazį, neatgavo žemės, tik smulkias nuotrupas. Mes “atgavome” 1 arą prosenelio buvusios balos (nieko ten nei pastatysi, gal tik meldus kokius paauginsi), bei 3 arus mūsų pačių namų valdos, kurią žemėtvarkininkas “atkirto” ir kažkokiu būdu pavertė “grąžintina žeme”, nors žemė, suteikta namų valdoms, yra valstybės išperkama ir žemės dalybose nedalyvauja.

Taigi, 2017 03 17 kreipiausi į teismą su prašymu prailginti man terminą priimti močiutės palikimui. 2017 03 21 teisėja Olga Šinkarenko iškelė bylą, ir išsiuntinėjo šalims pateikti atsiliepimus.
2017 03 22 Dalia Grybauskaitė priėmė dekretą atleisti šią tewisėją iš darbo, neva ji paseno.
2017 03 23 notaras Šarūnas Rulys surašė “pareiškimą dėl palikimo priėmimo”, ir žmogui, niekada nesikreipusiam į teismą dėl palikimo termino atnaujinimo, tą terminą atnaujino tiesiog notarų biure, pagal “zakoną” – tai yra, pagal tarpusavio “saugumo ponetkes”.

Pagal visus šitus veiksmus “byla buvo baigta”. Teisėjas Šafronas pradžioje atrodė draugiškas, bet mane pastoviai vadino “oponente” trečiajam asmeniui, savo tėvui, kurį įtraukiau, kad žinotų apie procesą, nes taip numato LAT Senato 2005 12 29 nutarimas Nr. 56 – būtina įtraukti į bylą kitus galimus arba buvusius galimus pretendentus į paveldėjimą.

Tiek tretysis asmuo, tiek ir notaras faktą, jog 2017 03 23 buvo sukurta neįtikėtina klastotė – be teismo proceso buvo 23 metus praleistas terminas atnaujintas, – slėpė ne tik nuo manęs, bet ir nuo teismo. Prie bylos buvo pateikta mano senelio Z. Apanavičiaus paveldėjimo byla, o močiutės, kuri jau buvo užvesta – ne.

Pas notarą lankiausi net 3 kartus kovo mėnesį. Jis nesiteikė net kalbėtis, trankė durimis, nors pagal CK anūkas turi teisę teirautis apie senelių palikimus, o jeigu jie nepriimti – jis turi teisę atsinaujinti terminus palikimams priimti.

Viso šito ne tik notaras Šarūnas Rulys nežinojo, bet ir jo į bylos galą pasamdyta advokatė Reimerienė, apie kurią atskirai pasisakysiu. Tokias alogiškas nesąmones kalbančio žmogaus seniai nebuvau mačiusi – o teisme būtina visą dieną klausytis absoliučių nesąmonių, nes “reikia laikytis tvarkos”. Reimerienė šių metų gruodžio 5 dieną sugebėjo mane išvaikinti ir įrodyti, jog aš ir Elena Apanavičienė bei Zigmas Apanavičius – absoliučiai nesusiję asmenys, todėl, esą, aš nesu jokia įpėdinė, taigi, net negalėjau kreiptis į teismą. Ji nesuvokianti ir kodėl aš prašau panaikinti 2017 03 23 klastotę – neva jos panaikinimas jokių teisių nesukurs. Ėmė pasakoti tas pačias neįtikėtinas nesąmones, jog 2 reikalavimai turėtų būti nagrinėjami atskirose bylose – nors apie šių nesąmonių paneigimą labai plačiai pasisakė šitoje pačioje byloje Kauno apygardos teismo, o nutartis yra neskundžiama. Kadangi garsiai pasipiktinau Reimerienės šnekamomis melagystėmis, ji, nors ir ramiu demagogišku tonu, pasipiktino atgal. Kodėl aš drįstu oponuoti (juk normaliai jie, “advokatai” iš antikonstitucinio – klaninio susivienijimo “advokatūra” linkę sudoroti priešininką, neleidę jam nė prasikvėpti, jeigu tik jis kvėpuos – tuoj jį apkaltins “teismo negerbimu” dar geriau – trukdymu procesui. Iki tokių insinuacijų “advokatė” nepriėjo, bet buvo labai arti.

Kai neapsikentusi paprašiau pateikti dokumentus, jog aš buvau išvaikinta, ir išaugau vaikų namuose – nes tik tokiu atveju aš negalėčiau kreiptis į teismą, ir nebūčiau laikoma įpėdine, sukruto sujudo ir teisėjas – liepė “advokatei” liautis taip kalbėti, ir kreivai interpretuoti įstatymus.

Tuo momentu, kai išjudėjo teisėjas, aišku, jis nebuvo panašus į teisėją Monid, nes atrodė kaip gyvas teisėjas. Bet viso proceso metu prašvitimas šis buvo bene vienintelis – kai jis ėmė ginti mane nuo “advokatės” šlykščių prasimanymų ir įžeidinėjimų, jog neva aš niekaip nesu susijusi su savo seneliais.

Šią teisės šarlatanę baigiamoje kalboje “nukirto” į bylą įtraukta kaip kuratorė mano dingusiai mažametei dukterėčiai Deimilei Rimantei Apanavičiūtei advokatė Ina Kurauskienė. Ji nurodė, jog 1994 03 23 kai mirė mano močiutė, ir iki termino palikimui priimti pabaigos – ioki 1994 09 23, galiojo 2 nauji įstatymai, juos ir reikia apžvelgti – vienas 1994 02 10, kitas 1994 05 17, abudu jie praplėtė paveldėtojų eiles (“advokatė” Reimeriėnė apie šiuos įstatymus nieko nebuvo girdėjusi, tik suklapsėjo savo gražiai padažytomis akytėmis.)

Tai buvo didelė parama man, nes nors aš apie juos pasisakiau pareiškime, vėliau ieškinyje, pasirodo, galima stovėti teisme, užsimaukšlinus tą idiotišką surdutą, kvailai šypsotis, ir aiškinti visiškas nesąmones ištisas 7 valandas. Ir nieko. Joks teisėjas neturi teisės perklausti, ar “advokate” prisisiatanti Reimerienė baigė kokius nors teisės mokslus, nes aš suabejojau ne tik jos teisinėmis, bet ir loginėmis žiniomis. Nors atsiliepimė nurodė, jog jos gynyba notarui susidės iš Zigmo Apanavičiaus, testamento (priminsiu – byla dėl visiškai kito asmens Elenos Apanavičienės palikimo), paprašius LR CPK 163 str. pagrindu sustabdyti bylą, teisėjas perklausė Reimerienę, ar ji turi galvoje tai ką parašė atsiliepime (Romualdas Apanavičius yra vienintelis testamentinis Z. Apanavičiaus įpėdinis, ir testamentas nėra panaikintas, todėl , suprask, ieškinį dėl Elenos Apanavičienės atmesti), “advokatė ” tuoj pat ėmė išsisukinėti, išsigynė savo surašyto atsiliepimo, ir visiškai kaip galvą pametęs žmogus pareiškė, jog “ši byla su Zigmo Apanavičiaus testamentu visiškai nesusijusi” – nors atsiliepime juodu ant balto parašyta priešingai.

O ir pusę metų notaras Šarūnas Rulys durnino teismą ne kaip kitaip, o siuntinėdamas visiškai kito žmogaus – Zigmo Apanavičiaus paveldėjimo bylos dokumentus, kaip, suprantu, “visiškai nesusijusio”.

Kai esi baigęs kiek daugiau negu tave “teisiantys” asmenys, matai visą jų kompetencijos stoką ir visišką bukumą, kuris prasišviečia tose situacijoseė, kur tariamai save laikantis labai protingu asmuo čia pat išsižada savo žodžių, surašytų netgi raštu, ir tuo parodo, jog yra arba nesveikas, arba nesuvokia, jog šneka nesąmones. Abiem atvejais tokie “teisininkai” yra tikra bėda ir tikras pasityčiojimas iš teisės ir teisingumo.

Teisėjas Šafronas sukvietęs visus į parengiamąjį posėdį, vos spėjus įsitaisyti kabinete, pareiškė, jog išnagrinės bylą, nors iki 2018 12 01 galiojusoije 231 str. redakcijoje nebuvo tokios teisės. Ech – ir vėl įstatymas pakeistas tarsi specialiai šiai bylai, išmetus iš įstatymo žodžius “esant šalių sutikimui”. Kiek naršiausi iš teismo salės, kai kurie teisės portalai net nebuvo atjauninę , o štai dabar matau skirtumą – tikrai dingo žodžiai “esant šalių sutikimui”

LR CPK 231 str. 5. Tais atvejais, kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo bylą nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas šio Kodekso 232 straipsnyje nurodytos nutarties. Šiuo atveju bylos nagrinėjimas tęsiamas nuo nagrinėjimo teisme stadijos.

Todėl teisėjas jautėsi nevaržomai, o bylai, aišku kaip visada vadovavo komunistė Magnolija su savo Daukanto dvaro “telefoninės teisės skyriumi”.

Aišku, visas šitas KGB’ynas net nesitiki, jog taip greitai atsigausiu nuo dar vieno neįtikėtino teisėjo Šafrono šou ir viską subelsiu su klaviatūra, bet kažko laukti nei norisi, nei apsimoka – šiandien “laužė”, ir “žudė” mane, kitą dieną sulaužys ir nužudys kitą kokį žemės savininko paveldėtoją – juk tokiu tiktai būdu, būtent per neadekvačius teisėjus bei labai agresyvius “žemėtvarkinkus” buvo išgrpobstyta Lietuva, ir jokie piketai čia dėl “miškų išsaugojimo” nebepadės. Net Labanoro girioje šitie korumpantai formijo “2 ha asmeninio ūkio sklypus”, matyt kaimiečias apsimetę žemių skraidytojai, kurių daugiausiai buvo žemėtvarkininkų tarpe, ten augino “daržoves” – grybus, o jų ūkio gyvuliai buvo elniai. Juokauju, bet tokiose bylose, kur pretendentai prašė panaikinti tuos absurdiškus sklypus miške, teismai nukirtinėjo kaip plienas “suteikta teisėtai, atmesti”. Dar būtų galėję įrašyti “augina grybus, spanguoles, ūkio gyvulius elnius, kiškius, todėl atmesti”. Juokai juokais, bet ką gi tu tokio ūkiško galėjau auginti Labanoro girioje? Gal nebent asmeninę sąskaitą. Ir tai teko žemgrobiams dalintis su Ikėja.

Dar per teismo posėdį išgirdau, jog neturiu iš viso teisės kreiptis, nes kadaise atstovavau savo tėvą žemės neatkūrimo byloje. Dėl šitos fantastinės idėjos šis teisėjas ir dar kita Eglė Kriaučiūnienė pasisakė labai griežtai dar šių metų sausį : žmogus į bylą nebuvo įtrauktas savarankišku asmeniu, buvo atstovas, o buvimas atstovu nereiškia, jog žmogus nebetenka savo asmeninių teisių.

Tą patį pasakė ir Šafronas, ir paprašė nesikišti teismo pirmininko į bylą. Jau tada teisėjas Šafronas ir visas teismas turėjo būti pakeisti kitu – nes bylai vadovaujantis teisėjas į garso įrašą prisipažino, jog bylai vadovauja kiti asmenys.

Advokatė Reimerienė ir čia pasižymėjo savo “teisine erudicija”. Kažkokį sprendimą, kuris nebuvo man priimtas, pavadino “prejudiciniu faktu”, nors teisės pirmokas žino, jog prejudicika galioja tik jeigu sprendimai priimami tarp tų pačių šalių ir labai panašiais klausimais. Neiškentusi paklausiau apie jos prejudicijos suvokimą, pagal kokį man nežinomą kodeksą ji aiškina, nes galiojančiame CPK to nėra, ką ji pasakoja, ji vėl pasimetė, ir ėmė klaksėti savo akytėmis. Blondinė yra blondinė.

Dar atsakovas mane “apkaltino”, jog 2008 metais buvau “diplomuota teisininkė”, todėl jau tada turėjau suvokti, kad palikimas nepriimtas. Tuo metu buvau varganame 1 kurse, ir apie teisę dar tik suvokinėjau kažką ką panašiai karvė apie debesį, ir tai, manau ji tą darė geriau, nei aš apie teisę tuo metu. Tikrai nesuvokiau jau tada ginti savo teises, nes advokatai kažką gudriau buvo sugalvoję, ir tikino, jog būtinai pavyks. Nesikišau ir nesipriešinau, nes nesuvokiau kodėl negalima kreiptis į teismą, jeigu nėra paveldėjimo teisės liudijimo dėl žemės, kurios nenori atkurti, juk tai irgi contradictio ad absurdum.

Dar išgirdau, jog esu siaubingai kalta, kodėl išdrįsau kreiptis su kasacija dėl žemės nuosavybės neatkūrimo – kasacija buvo priimta, o apsimetėlis “paveldėtojas” nulėkė į teismo posėdį, mane baisiausiai apkaltino, ir nebūdamas joks Elenos Apanavičienės įpėdinis (jis ir šiandien juo nėra), “atsiėmė kasaciją”.

Kaip jūs suprantat, žemės bylos yra tiek supainiotos, jog briedis iš tos Labanoro girios, pasiklydęs tarp tų žemės ūkio valdų vidury jau nebesančio miško, kanopas apverstų. Ėmė ir man virsti jos, pajutau, kad jeigu varys visą dieną, neišgyvensiu, jau teismo salėje ėmiau susiimti už galvos, laimei, buvau pasiėmusi mineralinio.

Tokio tipo bylose tenka išgirsti neįtikėtino lygio nesąmonių, o matyt žemėtvarkos prikurstytas kadaise buvęs adekvatus ir fainas mano tėvas, per keletą metų pavirtęs tik į šešėlį, tarpe posėdžių dar įžeidinėdavo – išgirdau, jog mano mama Virginija Apanavičienė, kurios nelabai mėgstu, bet šiaip ar taip ji mano mama, yra “asociali”, todėl aš kaip jos giminė, irgi neva tokia, ir man “muša Kligių genas”, kuriuo aš tik didžiuojuosi, nes tie, kas kilę iš mano senelio Kligio, turi labai aukštą intelekto koeficientą – pusbrolis dirba Facebook korporacijoje…Nemalonu, ir tai negali suteikti normalaus klimato bylai. Ir dar insinuacijos, kodėl iš viso kreipiausi, ir dar visokie kleidesiai, jog šis kreipimasis “trukdo atkurti žemęs nuosavybę”.

Paprašiau atsakovo paaiškinti, ar jis bent skaitė 2017 01 04 sprendimą, kuriame parašyta “nuosavybė bus atkuriama vėliau”, tai jis apsimetė, jog negirdi, nes ten taip ir parašyta, o pagaliau tą sprendimą gavusi, aš jį apskundžiau, nes “atkurta vėliau” yra tas pats kas niekada. Sklypas pastatų statybai suteiktas 1959 metais kolūkio valdybos nutarimu, “laisva Lietuva”, praėjus 60 metų nuo sklypo gavimo ir valdymo, rašinėja nesąmones, kad “atkurs vėliau”. Pagarsinau žemėtvarkos mergaitės berods Pednyčytės pavarde, nusikalbėjimus, kai ji beveik drebėdama pasakė, jog “mums tinka Apanavičius. Net jeigu jūs tapsite Zigmo Apanavičiaus įpėdine, mes su jumis nesikalbėsime, nes mes kalbėsimės su Apanavičiumi” Supratote, runkeliai? Žemėtvarka irgi pati sau yra zakonas. Ponetkė. Teisėjas Blintrubas, buvęs Dalios Grybauskaitės patarėjas, tik mirkčiojo mėlynom akytėm, ir šokinėjo nuo kiekvienos Pėdnyčytės ištartos nesąmonės, aktyviai kinkuodamas kaip kaimo arklys, galvą. Sprendimas, kaip pasidžiaugė universalus paveldėtojas Apanavičius, “nurašytas nuo Pėdnyčytės pasisakymų”. Tai, jog tas kliedesys, jog aš neturinti teisės iš viso kreiptis į teismą, yra apskųstas ir byla yra LVAT – “universalus” paveldėtojas mandagiai nutylėjo. O teisėjas, kurio skirtingumus su Monid bandau įžvelgti, bet menkai teįžvelgiu – niekuo nesidomėjo.

Per pietų pertrauką nukėblinau į internetinį tašką ir su savo smegenų likučiais (per 10 minučių man liepta pasiruošti bylai, perskaičius 3 atsiliepimus, gautus į bylą 1 diena prieš, o išsiųstus likus 16 valandų iki posėdžio), ir kadangi nežinojau, ar ištversiu iki galo, jeigu teisėjas kankins ankštoje Kauno apylinkės teismo kamūrkėje su plastikiniais langais, surašiau šitą popiergalį, kurį pavadinau “baigiamąja kalba”. Aišku, žodžių į vatą nevyniojau. Kad būtų įspūdingiau, aš jį paskaičiau prie “replikos teisės”, nes iš atsakovų vėl girdėjau neįtikėtinas nesąmones, jog neturėjau net teisės kreiptis. Taigi, tiko ta baigiamoji kalba, kurioje abiem atsakovam parašiau logikos “2”, ir nusiunčiau šiltų linkėjimui bylai vadovaujančiai Dašai Plikarpovnai ir visam VSD – KGB – NKVD skyriui – suvedus tokias raideles, jau į tą supuvusią kontorą šis raštas automatiškai nukeliavo, per tiek metų kažkiek jau “atkaliau” kovos su saugumiečiais arba vadinamaisiais “vėjo malūnais” metodiką. Kartą tokia metodika man padėjo numarinti pačią Dašą Polikarpovną, kai suskundžiau jos paskirtą klaikiai silpną VSD vadą Darių Jauniškį į užsienio žvalgybas, kad jis grėsme laiko mane, o nemato tikrų grėsmių. Tą pačią dieną Bolonijos laidojimo paslaugų mugėje kažkas pasityčiodamas pastatė Dalios Grybauskaitės paveikslą ir parašė, kad ji yra mirusi 2012 01 25 metais.
gryb1
Baigiamos kalbos pabaigoje dar įsikopipeistinau LTSR CK ištraukas, kurias šitaip neigė “advokatė” Reimerienė. Tačiau man neteko jų įrodinėti – tą padarė nebeapsikentusi Ina Kurauskienė, kuri nurodė, jog įstatymas yra mano pusėje, ir teisėjas privalo jį taikyti. Ačiū Jai.

Kristina Sulikienė
2018 12 04 12:27
BAIGIAMOJI KALBA
Visų pirma, 2008 metais buvau tik 1 kurse teisės studijose, ir apie nieką kas db kalbama, nasigaudžiau, ir tuo labiau, mes LTSR teisės nesimokėme, ir apie 1994 05 17 atnaujinimus sužinojau neseniai, nes netgi minimuose teismuose mano prašymai buvo atmetami pagrindu, jog esą LSTR teisė iš viso neleido paveldėti anūkams, kas iš tikrųjų nėra tiesa, nes kai močiutė mirė, jau buvau laikoma įpėdine.
Antra, atsakovas nieko bendro su byla taip ir nepasakė. Visą laiką girdėjome apie Zigmą Apanavičių, kuris, kaip nustatė teisėjas Šafronas, niekaip nėra susijęs su šia byla – nei jo testamentas, dėl kurio nuginčijimo vyksta kita, byla, ir nuginčijus, šitoje byloje akivaizdžiai forsuojamas sprendimas Apanavičiui taps beprasmiu, bet jį vėl teks per naują ginčyti.

Nieko apie tai, kodėl jis teigia 2017 03 23 esantis paveldėtojas kaip sūnus, o ne kaip sutuoktinio testamentinis įpėdinis – neišgirdome, nors teisėjas motyvavo, jog pareiškimo turinys esą nesvarbu, kad jis nelogišzai surašytas, tačiau aš motyvuoju būtent tuo, jog jis nesuprantamas ir surašytas nepridedant jokio juridinio įrodymo, jog R. Apanavičius kaip sūnus prasiilgino 23 metus praleistą terminą palikimui priimti.

Visi kiti išvedžiojimai apie kitas bylas, kurios LR CK 448 str. 2 d. nustatyta tvarka net neturi jokio juridinio validumo, nes tiesiog nėra įregistruotos įstatymų nustatyta tvarka ir sprendimai neatitinka įstaigų išduodamų dokumentų, YRA NIEKINIAI, ir jie lenkia teisėją pažeidinėti galiojančią teisę ir spręsti pagal taip vadinamąsias „ponetkes“, mafijos ir nusikaltėlių žargonu „
supratimą“.

Neva, mes, notarai, advokatai, teisėjai suprantame, jog nors ginčijamame 2017 03 23 pareiškime yra parašyta, jog R. Apanavičius paveldi kaip sūnus, tačiau mes esą „pagal ponetkes“ suvokiame, jog jis turėjo omeny, kad jis neva paveldi kaip E. Apanavičienės sutuoktinės testamentinis įpėdinis – yra antiteisiška, ir atiįstatymiška, tiesiog vienos visuomenės grupės, susijusios su VSD ir Dalia Grybauskaite, kuri šitoje byloje pakeitė sau palankų teisėją, aplinka, ir nieko bendro neturi su įstatymais, demokratija, ir teisingu teismo proceso, kurio tikėdamasi aš kreipiausi į teismą.
Joks įstatymas iš manęs kreipimosi teisės neatėmė, priešingai, Teismų įstatymo 5 str. reglamentuoja, jog atsisakymas nuo kreipimosi į teismą negalioja.
EŽTT jurisprudencija aiškiai sako, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, galioja pagal 6 str. teisė į nešališką teismą. Deja, šitame procese, kur teisėjo nutartis kartais ir žodines (taigi, – pagal Daukanto dvaro „ponetkes“) teko skųsti instancine tvarka, ir 2 kartus laimėti – tokia teisė man palikta nebuvo.
Šiandien buvo paskirtas Parengiamasis teismo posėdis, tačiau be šalių sutikimo ir be nutarties buvo „pervažiuota“ į pagrindinę stadiją, ieškovei leidus pasiruošti vos 20 minučių.
Priminsiu, jog kai kurie atsiliepimai buvo šalism išsiųsti likus 16 valandų iki posėdžio, kas man dirbant sudėtingą lauko prekybos darbą, nes iš teisinės veiklos nepragyvenu, buvo neįmanoma, bet juk „ponetkių“ o ne įstatymo valdomam teismui kažkoks ten sunkiai dirbantis darbo žmogus neįdomu, visada mane galima apkaltinti, jog esu baigusi teisę, ir turiu suprasti visas „ponetkes“ ir nutylėjimus.
Nors tai turi būti mano baigiamoji kalba, kurią vietoj pietų rašau interneto kavinėje (taigi, maitinuosi šia kalba, o ne maistu kaip normalus žmogus), net nemokant CPK mintinai, aišku, jog parengiamajame posėdyje neturi būti nagrinėjama byla iš esmės, todėl yra labai grubiai pažeistas kodeksas, bet aišku, Dalios Grybausakitės paskirtam teisėjui į bylą ir už nieką neatsakančiam notarui Ruliui ir jo mamai Rulienei įstatymai negalioja, kaip jie negaliojo KGB, taip dabar negalioja ir šių dienų KGB – VSD – NKVD.
Todėl remiantis išdėstytu, vis tik teisėjui primenu, jog šitoje byloje galioja įstatymai, o ne „ponetkės“, ar ne kas geriau kitą įžeis, ar parašys, jog „kadangi yra Zigmo Apanavičiaus testamentas“ prie to pareikš „tačiau jis su šita byla nesusijęs“, tai…ieškinį atmesti,
Matosi, jog žmonės leidžia apeiti net ir logikos dėsnius, už kuriuos profesorius Plečkaitis būtų parašęs 2 ir būtų išmetęs iš filosofijos studijų be teisės kada nors į jas grįžti, o aš šiaip ar taip, esu ne tik teisės, bet ir filosofijos bakalaurė ir magistrė, ir man koktu šiandien girdėti šitas alogiškas ir ateisines nesamones, vien tam, kad mano močiutės žemę toliau, pagrobęs ją iš nieko nesuvokiančių kaimiečių – grytelnykų, galėtų toliau arti Seimo narys Konservatorius kazys Starkevičius. Keista, kad jis neįtrauktas į šį procesą kaip suinteresuota šalis – juk laimės tik jisai, ir niekas daugiau.

587 straipsnis. Palikimo priėmimas

Palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis.

Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą.
Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.
Asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kada kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti savo sutikimą priimti palikimą per likusią palikimui priimti termino dalį; jeigu ta dalis yra trumpesnė kaip trys mėnesiai, ji prailginama iki trijų mėnesių.
Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko.
588 straipsnis. Termino palikimui priimti prailginimas
Šio kodekso 587 straipsnyje nustatytą palikimui priimti terminą gali teismas prailginti, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas, pasibaigus tam terminui, ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmusysis palikimą įpėdiniai.
Šiais atvejais įpėdiniui, praleidusiam terminą palikimui priimti, perduodama iš jam priklausančio turto, kitų įpėdinių priimto ar perėjusio valstybei, tik tai, kas išliko natūra, taip pat lėšos, gautos, realizavus kitą jam priklausančio turto dalį.

589 straipsnis. Teisės priimti palikimą perėjimas
Jeigu įpėdinis, šaukiamas paveldėti pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą (587 straipsnis), teisė priimti jam priklausančią palikimo dalį pereina jo įpėdiniams.
Šią mirusio įpėdinio teisę jo įpėdiniai gali įgyvendinti bendrais pagrindais per likusią palikimui priimti termino dalį. Jeigu likusi termino dalis yra trumpesnė kaip trys mėnesiai, ji prailginama iki trijų mėnesių.

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s