Diplomato Viktoro Dagilio tėvas tarnavo 16-oje Lietuvių divizijoje

Posted: August 12, 2019 in Uncategorized


Video. Lentelių mūšiai garantuoja, jog visi komunistai, bei sovietų kolaborantų vaikeliai, sėdintys demokratinės Lietuvos tarnyboje, nebus judinami dar ateinančius 30 metų – juk mes turime lenteles, ir diskusijas, kkie geri buvo naciai – tačiau ambasadų kėdes ir visą URM atidavėme ne kam kitam, o komunistams ir komunistų kolaborantų vaikeliams.
Štai viskas kada nors ir išaiškėja – niekaip nebuvo įmanoma suprasti, kodėl lavonus telefonais atpažįstantis diplomatas VIktoras Dagilis toks neliečiamas.
Priminsiu, jog 2014 03 12 šis konkretus asmuo Italijoje telefonu Italijos policijai pasakė, jog rastas tinkluose įsipainiojęs žmogus yra lietuvis Romualdas Apanavičius.

Štai taip ir gaunasi – kol kovotojai už lenteles kaunasi mitinguose, ir vaidina didelius patriotus, tuo pačiu metu tarnybose, ypač URM, sėdi užkietėję komunistai arba labiausiai lojalių sovietų kolaborantų vaikeliai – koks, pvz. yra Viktoras Dagilis

Jau 16-oji lietuvių divizija faktičeski “više nekuda”. Tai buvo kolaboravimo viršūnė, tai žmonės, kovęsi su naciais. Elitas. Mums atnešė Rytų saulę. Jų vaikai anūkai ir proanūkiai iki gyvos galvos sėdės nepriklausomos, demokratinės, laisvos Lietuvos tarnyboje kaip bebūtų keistą už…uolią tarmystę..taip taip, sovietams.

“Vėliau buvo tarnyba sovietinėje armijoje, ten Jonas įgijo vairuotojo teises. Tarnavo Vilniuje, 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. „Paėmė rudenį, prieš spalio šventes. Pradėjo mus rikiuotėje vaikyti, ruošti šventiniam paradui. Buvau kuprotas, rankos nutįsusios, jokio žingsnio kariško neturėjau. Pamatė divizijos vado pavaduotojas pulkininkas Lunia ir liepė tokius kaip aš „klaustukus“ iš rikiuotės pašalinti. Kadangi buvau mechanizatorius, nukreipė į divizijos automokyklą“, – pasakojo J. Dagilis. Tarnybą Jonas baigė būdamas štabo vairuotoju.”
Nesvarbu, jog po karo 16-oji divizija juk su jokiais naciais nekariavo, o 1956 metais buvo iš viso išformuota, bet net ir interviu prieš mirtį Jonas Dagilis, diplomato, atpažįstančio lavonus telefonu, tėvas, pasididžiuodamas sako “tarnavau 16-oje divizijoje”. Galėjo tiesiog pasakyti “tarnavau armijoje”. Beje, į Vilnių lietuviai buvo siunčiami tarnauti tik ypatingais atvejais – jeigu turėdavo KGB “pripyską”. Normaliai lietuviai Lietuvoje netarnaudavo. Aišku, čia turbūt buvo tas išskirtinis atvejis, kai žmogus neturėjo “pripyskos”.

“Pagal žydų kiekį tai buvo ir pati žydiškiausia divizija visoje Raudonojoje armijoje. Žydai sudarė 13 % (136) karininkų ir 34,2 % kareivių koviniuose daliniuose.

Pradžioje divizijoje darbo ir įsakymų kalba buvo lietuvių kalba. Tačiau daugiau kaip trečdalis divizijos kovotojų lietuvių kalbos nemokėjo – divizijai priskirti patyrę frontininkai kariai ir karininkai daugiausia buvo ne Lietuvos rusai. Be to, bijota, kad fronte divizijos karius dėl nepažįstamos kalbos galėjo palaikyti priešais ir apšaudyti. Todėl netrukus divizijos kalba tapo rusų kalba.”

https://lt.wikipedia.org/wiki/16-oji_lietuviškoji_divizija

Ir žinote, kodėl tie lentelių mitinguotojai niekada neis prie URM ir niekada nevers nei užkietėjusio komunisto LIno Linkevičiaus, nei jo pavaduotojo dar didesnė komunisto Germano – nei šito pačio Viktoro Dagilio: nes jų pačų tėvai arba jie patys buvo uolūs tarybiniai kolaborantai.

Garsiausiai rėkiančio tautininko tėvas tikrai buvo partizanas (mitingo pradžioje jis stovi ant scenos ir gieda himną). Tačiau sovietams šturmavus mišką ir visus kitus sušaudžius, šitojo tėvas buvo paliktas gyvas, na o toliau pasakoti nereikia – ne tik buvo paliktas gyvas, bet jo sūnus – garsiausiai rėkiantis visuose mitinguose – studijavo Rusijoje, na o “laisvės laikais” dirbo Seimo nario, būtinai tautininko, padėjėju.

Šitiems visiems vatnykams nieko tokio perkreipta kepurė. Tada jie – tarybų socialistinio rojaus kūrėjų vaikai, dabar – jie neša mums laisvę ir demokatiję.

Panašiai kaip Magnolija. NKVD karininko, infiltruoto į partizanus , duktė. Didžiulė patriotė.
Su tuo ir noriu pasveikinti visus “lentelių mūšių” dalyvius, ypač landsbergine retorika pračiulbusį Seimo narį Mindaugą Puidoką, kuris, tarsi kokia Juknevičienė, iki 4
kartos pirmiausia išvardijo savo garbingus protėvius tremtinius, visi buvo arba ištremti, arba ryšininkai, arba partizanai. Tik iš kur tada jis toks atsirado – nes elementariai, jeigu jie nebuvo KGB agentais, jie turėjo būti nurepresuoti – tai likau nesupratusi.

Pavyzdžiui, mano geneologija labai jau panaši – bet mano šeimą persekioja raudonieji išgamos iki šios dienos. O MIndaugas Puidokas šilčiausiai sau ėdi Seime, dargi pasidinęs reitingus landsbergine mada – “išjojęs” ant reitingų arklio ant vienos parduotos į Naująją Zelandiją mergaitės kupros.

Apie VYtauto Lansdsbergio buvusį kolegą iš konservatorijos Marksizmo – lenininzo katedros, dabar jaugi baisų tautinių idėjų išpažinėją (visi tie komunizmo dėstytojai po to tapo “laisvės šaukliais”…) Arvydą JUozaitį iš viso patyliu, nes , be to, net nėra ką pasakyti. Žmogus šaukėsi Amerikos KOnstitucijos – taip, kaip kadaise studentams grasino matyt Sibirais, visais velniais ir mosikavo grūmodamas SSRS konstitucija. Laikai keičiasi, tik veikėjai ir jų vaikai – tie patys…

O dar jeigu su elitiniu komunistu Algirdu Butkevičiumi sieja ilgametė draugystė…Tai ką jau čia. Net prisidirbus vaikeliui Italijoje, ir URM parsiuntus jį iš tarnybos į Lietuvą – staigiai atsirado kitos šiltos vietos kitose ambasadose….
“Su Algirdu Butkevičiumi buvome įsidarbinę atliekų surinkimo punkte popieriaus presuotojais. Ir po kelis rublius uždirbi, ir grįžti su pilnu sakvojažu visokių knygų“, – apie tai, kokiais keliais spaudiniai keliavo į namus, pasakojo šeimininkas.”

Atsisveikinant su Jonu Dagiliu: netekome dar vieno šviesuolio

Dar Jonas Dagilis pristatomas kaip kraštotyrininkas. Galėjo juk persikirsti keliai su mūsų tėvu, kuris irgi buvo kraštotyrininkas, o dabar garsus etnologijos profesorius. Tik mūsų tėvas sovietams netarnavo ir su jais nekolaboravo, toks ir skirtumas. Visada raudonąsias išperas atskirsite pagal jų kėdžių šiltumą ir veido storumą, dalis jų jau ėmė mirti ankstyvomis mirtimis, nes daugelį metų ryja biudžeto pinigus, o naudos iš jų – jokios.
Raudonoji Magnolija prieš baigdama tarnybą sukaišiojo į diplomatines kėdes jai labiausiai nusipelnusius asmenis: kurie geriausiai laižė vieną vietą.
Kam ir kaip ką atlaižęs Romualdą Apanavičių, gyvą, bet dingusį asmenį pavertęs mirusiu, lieka neaišku, tik viena aišku – jog Lietuvoje klesti geneologiniai medžiai, pagal kuriuos, o ne pagal gabumus ar išsilavinimus, ir yra padalijamos diplomatinės ir politinės tarnybos. Tas pats klesti ir kariuomenėje.

Advertisements

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s