Archive for the ‘Uncategorized’ Category

Zigmas_Vaisvila_2009
2018 m. liepos 18 d. 11 val. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija Seime „Besiteisinantys saugumiečiai vis giliau klimpsta melo liūne – Zigmas Vaišvila ir Audrius Nakas kreipėsi dėl dar vieno ikiteisminio tyrimo dėl VSD šmeižto“
Dalyvauja buvęs Seimo narys Audrius Nakas.

Teismai tris kartus Generalinei prokuratūrai nurodė, kad atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvos VSD vadovo Dariaus Jauniškio ir AOTD prie KAM buvusio vadovo Alvydo Šiupario piktnaudžiavimo tarnyba įrašant Zigmą Vaišvilą ir Audrių Naką į Lietuvos 2015 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą ir tuo juos apšmeižiant, yra nepagrįstas ir prieštarauja VSD vadovo D. Jauniškio raštiškam patvirtinimui, kad Z. Vaišvila ir A. Nakas nebuvo grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Generalinė prokuratūra gavo š.m. gegužės 18 d. VSD raštą, kuriuo paaiškinta, kad šią informaciją apie Z. Vaišvilą ir A. Naką VSD rinko, kaip apie asmenis, kurie siekia “pasinaudojant demokratinėmis procedūromis destabilizuoti Lietuvos valstybės sąrangą“, o jų „vaidmuo… pasireiškė bandymu konsoliduoti Rusijos interesams palankias politines organizacijas ir judėjimus.“
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausias prokuroras Martynas Jovaiša, pasirėmęs šiuo atsakymu, dar kartą prokuratūros vardu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Z. Vaišvilos ir A. Nako įtraukimo į Lietuvos 2015 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą.
Pranešėjų nuomonė iš esmės yra kitokia. Z. Vaišvila ir A. Nakas ne tik skundžia šį prokuroro M. Jovaišos nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir kreipiasi į Generalinį prokurorą Evaldą Pašilį dėl dar vieno ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl naujo šmeižto – š.m. gegužės 18 d. VSD rašto, kuriuo jie įvardinti kaip asmenys, siekiantys destabilizuoti Lietuvos valstybės sąrangą.

Advertisements

sidarenko
Pasak Stanislovo Tomo, prie grasinimų gali būti prisidėję buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, kuris turėjo įtakos slaptos JAV žvalgybos agentūros įkūrimui Lietuvos Respublikos teritorijoje, rėmėjai

Read more: https://sputniknews.lt/world/20180717/6551546/lithuania-advokatas-man-grasina-del-slapto-czv-kalejimo-tyrimo.html
http://www.ekspertai.eu/del-pareiskimo-hagos-prokurorei-apie-vadamkaus-ir-apociaus-padarytus-nusikaltimus-grasinimas-nuzudyti/

Mindaugas Sidaravičius įsiprašė “nakvoti” pas Eugenijų Pukėną į ofisą, kad galėtų nusifilmuoti štai tokioje blevyzgoje, būtinai su Absoliut buteliu.

pauliusstabingis
Radus Geležiniame Vilke tarnavusio Pauliaus Stabingio kūną, policijai užteko to, jog „jokių išorinių smurto žymių nėra“.
Nesvarbu, jog vyrukai gėrė ir mušėsi. Nesvarbu, jog greitoji ilgai jį gaivino, ir nebeatgaivino.
Nesvarbu, jog 25 metai tai ne senatvė, ir jokios senatvinės mirties būti negali. Negali būti ir mirties dėl ligos, nes karys yra tinkamas karinei tarnybai – vadinasi, dideliems krūviams.
Lietuvos kariuomenė, nebesulaukusi užpuolant ruso, pirma ėmė žudyti civilius (prisiminkime Trakų rajone siautėjusio kario žudiko istoriją), neseniai Vilniuje girti kariai apšaudė naujagimius – kaip visiški bepročiai šaudė į Gimdymo namų langus; galiausiai, kai atsibodo užmušinėti civilius, ėmė žudytis tarpusavyje. Skaičiuojamos jau ir mirtys dėl savižudybės – LK tokia slogi atmosfera, jog kariai verčiau nusižudo, negu grįžta į dalinius.
Visuomenė turėtų atkreipti dėmesį, jog Paulius Stabingis užmuštas profesionaliai – policija nemato išorinių smurto žymių, vadinasi, yra vidinis mirtinas kūno sumušimas, kuris lėmė šoką, kariui ėmė trūkti oro, galiausiai jis mirė. Yra arba lūžę šonkauliai, arba jis buvo tiek talžytas su kėde per nugarą, kad mirė dėl mirtino viso kūno sumušimo.
Tai rodo, jog Lietuvos kariuomenės specialūs daliniai apmoko karius užmušinėti žmones, taip, kad neliktų žymių.
Mamos neturėtų leisti savo vaikų į žudikus rengiančią kariuomenę.
Kariuomenės paskirtis yra apsaugoti valstybę ir, visų pirma, civilius karo metu, o ne mokytis, kaip užmušinėti be smurto žymių vieniems kitus taikos metu, ir tarnybos pagrindu (nepatinka kuopos draugas – surengiau balių ir užmušiau „be smurto žymių“.)
Didžiulė gėda generolui Žukui, kuris po samčių skandalo kaip tilo ir nutilo, ir nereaguoja į naują reiškinį – tai „savaiminė mirtis dėl tarnybos Lietuvos kariuomenėje“, kuri nusinešė ar tik ne 8 jaunų vyrų gyvybes dėl „savaiminių mirčių“, ir dar keletas nusižudė.
Lietuvos kariuomenė neturi nei normalios karo medicinos tarnybos, nei karo psichologų – preziumuojama, jog visiems viskas gerai, o karstą nupirks, jeigu ką. Rukloje nusišovė ir jauna karininkė, o Jonavoje girtas siautėjo ir į policininkus ginklą nukreipė Sigitas Maliauskas, kuris vėl lyg niekur nieko dirba LK reklaminį darbą, nes tokie kariai labai reikalingi. Pernai visiškai girtas su 2,49 promilės prie vairo Varėnos rajone sulaikytas Ruklos instruktorius, toks nerealus isterikas R. U., kuris dar mano tarnybos laikais rėkaudavo, jog „visus jus užmušiu“, ir blaivas jis būdavo jau ganėtinai išprotėjęs, o ką kalbėt apie girtą. Lietuvos kariuomenė atsisakė suteikti informaciją, kaip bus baudžiamas R.U. Nenustebsiu, jeigu pamatysime kartu su Sigitu Maliausku reklamuojant kariuomenę. Na, o kaip LK „prekės ženklas“, yra buvęs LK vadas, kuriam neseniai dėl vairavimo girtam (berods, 1,59 prom.) buvo atimta teisė vairuoti keleriems metams, ir paskirta bauda.
Apskritai, alkoholis įeina į LK reklamos veidą: toks karys Algirdas, kviesdamas stoti į kariuomenę, būtinai paminėjo ir alų, kuris iš viso nesiderina nei su sportu, nei su karine tarnyba, ir kurio kariuomenėje nėra.
Lietuvos kariuomenė veikia kaip konclageris: maistas kaip jovalas, o jeigu kalbėtume apie asmeninę higieną -nėra net tualetinio popieriaus, nes kariams kartojama, kad vis tiek greitai jie visi bus išsiųsti į Ukrainą, Siriją ir Somalį ginti ten Lietuvą ir Raudonąją Dalią nuo puolančio ruso.
Tiesa, kadangi kariai vis tiek yra „patrankų mėsa“, nėra išdalintos nei neperšaunamos liemenės, nei normalūs, nesurūdiję šalmai, nes aprūpinimo tiesiog nėra. Kariams sakoma, jog kažkas kažkur kažko nenupirko, o spaudoje juk skaitėme, jog kažkokia Amerikos kompanija neperšaunamas liemenes dar tik gamins, kada nors. Šovinių irgi nėra, nes viskas dovanojama Ukrainos karui, kuriame ji kariauja pati prieš save, o Donbaso sritį jau gina merginos ir moterys, nes žuvo daug vietinių vyrų. Šitas mano straipsnis su tokia pabaiga kokio nors Kasčiūno ir VSD konservatnykų flango bus traktuojamas kaip „grėsmė nacionaliniam Lietuvos saugumui“, tik norėčiau pasitikslinti – o kada Lietuva Donbase įsigijo nacionalinės reikšmės objektų – ar jau mums priklauso kokia nors anglių šachta, arba strateginė gamykla, ar tiesiog Ukrainos karas yra tas naujojo genocido šauklys: juk Ukrainoje jau išžudyti pajėgiausio amžiaus vyrai, neretai jų šeimos irgi iššaudytos, o Lietuvoje, manipuliuojant šiuo „naujuoju Afganistanu“, buvo atnaujintas visuotinis karo prievolininkų šaukimas, kuris lėmė tai, jog nuo šiandien kariai jau paskelbė karą vieni kitiems, ir ėmė žudytis tarpusavyje, nes, matyt, nebeištveria, kada bus galima „legaliai žudyti“.
Kristina Sulikienė

Homos primatos lituanos

Posted: July 17, 2018 in Uncategorized

primatas
Jeigu 30 metų mums buvo grūdama į galvą, jog nieko negali būti baisiau už homo sovieticus lituanus (ką beje rėkaudavo ir JAV lietuviai, įžeidinėdami į gastroles ar mokslines keliones atvykusiuosius – šie savo ruožtu atšaudavo „mes kovojame viduje, o jūs bailiai – pabėgote, ir jūsų kova „iš išorės“ visko pertekus yra tik blizgučiai“.
Šiandien stebime baisesnį reiškinį – deevoliucionavusį lietuvį, kurio homo sapiens pavadinti nebeišeina, nes protingas žmogus (nebe pirmykštis) jau orientavosi į meną, į dvasinius dalykus (jau homo erectus piešė olose piešinius, o homo sapiens jau buvo išradęs buvo raštą, ir valdė gamtos jėgas, tiksliau, jis jau turėjo dvasinį pradą.)
Protingas žmogus suvokia, jog be skilvio prikimšimo yra žymiai visko daugiau gyvenime: tai gėrėtis rytmečiais, džiaugtis, kaip auga vaikai, karšinti senelius, ir jausti laimę, kad jie dar gyvi.
Homo sapiens turi jausmus, jis žvelgia į ateitį, analizuoja savo elgesį, ir prognozuoja pasekmes.
Dabartinis lietuvis, kuris kas dieną išskrenda į Londoną ar Dubliną plauti tualetų, tvarkyti kažkam namų, ar dirbti po 19 valandų salotų fabrike, yra deevoliucionavęs iki primato.
Todėl jis vadintinas homo primatus lituanus, ir nieko bendro su homo sapiens sapiens nebeturi.
Šią idėją apie civilizacinę degradaciją ne pati išmąsčiau – išgirdau per radio laidą, kur diskutavo dvi labai protingos psichoterapeutės, kurių pavardžių neatsimenu, bet klausau jų laidų jau virš dešimtmečio.
Gabios psichologės ir lieka niekam nežinomos, nes jos nesibūriuoja kiekviename mitinge, ir nesikiša į kiekvieną politinį procesą, kaip tai daro Slušnys ar Pūras.
Taigi, šios dvi gabios moteriškės ir iškėlė mintį – kas tokio turėjo atsitikti, kad lietuvis tiek degradavo, jog jam buvo įmanoma įgrūsti įdėją, jog tik gerai prikišęs skrandį ir pasistatęs būtinai naują ir didelįė namą jis bus laimingas?
Ir štai žiūrėkime – pilna tuščių butų, ir naujų namų, o jų savininkai vergauja „išsvajotuose“ Vakaruose.
Pati žinau vieną moterį, kuri pasiėmė paskolą dėl stogo remonto, ir turto atidalijimo, namas nuostabioje Lietuvos vietoje ant upės kranto stovi tuščias, nes vienas iš vaikų gyventi jame nenori, ir nuomojasi labai brangų ir mažą butą smirdinčiame nuo smogo Vilniuje, o kitas vaikas sėdi kalėjime, nes pakliuvo už vairo daug kartų girtas. Jau supratote, jog rūpestinga mama abiems „bezdelnykams“ dar ir pinigus siųsdavo, pati vergaudama už tarnaitę pas turtingą vakarietį. Ji, sėdėdama tuose Vakaruose bent gražioje kalnų vietoje, nebesupranta, tai kur ta laimė ir gyvenimo prasmė, jeigu to namo, dėl kurio ji vergauja pas turtingą poną, niekam nereikia, jis stovi tuščias.
Ji tik iš lėto suvokia, jog gyvenimas vyksta dabar, o ne už 5 metų, kai ji atseit grįš į Lietuvą. Ji nuolat teiraujasi, kaip mes gyvenam, ar įmanoma Kaune gauti darbą ir t.t. Nes vaikai sako, jog Lietuvoje galima gyventi tik Vilniuje. Kaip vilnietė originalė (gimiau ir augau tarp benzino ir TV ir net Majako antenų), pasakysiu, jog gyventi galima visur, jeigu tu esi asmenybė ir tu turi kažkokį užtaisą gyvenimui. Medūza juk neturi smegenų, ir ji gyvena milijonus metų ir gyvens.
Pažįstu vieną emigrantą, kuris trenkė gyvenimą Londone, ir nusipirko namą Naujosios Akmenės priegose. Atrodo – siaubas, koks keistuolis. Iš karto gavo darbą vietinėje kultūros įstaigoje, užsiima ir solo koncertais, ir turi gražų didelį namą ir daug žemės, ir net neėmė paskolos, nes nuosavybės kainos tame Lietuvos kampe – mažos. Ar jis laimingas? Tikrai taip. Tik jam šią tiesą, jog laimė yra pačiame tavyje, o menininko atveju – jeigu jis gali išskleisti kūrybos sparnus – jis suvokė po labai daug metų Londone. Jo brolis jau anksčiau trenkė Londoną, grįžo į Lietuvą, ir tapo neblogai žinomu muzikantu ir pedagogu. Namą pasistatė labai gražioje vietoje, netoli manęs (mūsų apylinkėse labai gražios Jiesios upės atodangos, tai ir pirmosios baltų gyvenvietės po ledynmečio.)
Pažįstu ir vieną puikią muzikų šeimą, kurie įsigijo namą dar atokesniame kaime, negu mūsų (ten susisiekimas su Kauno miesto sunkesnis). Tačiau abu laimingi – vyras garso režisierius, žmona turi savo privačią vaikų vokalo studiją. Ar jie tikrai save realizuotų emigracijoje? Nemanau. Ar jie primatai, ar sapiensai? Turbūt nereikia aiškinti, atsakymas peršasi, jog tai protingi žmonės, kurie suvokia, jog gyvenimas yra žymiai daugiau, nei turėsi stogą virš galvos…perspektyvoje.
Todėl jie turi tai dabar.
Labai įdomus vienos šeimos pavyzdys. Žmona gauna minimumą, nors dirba valstybės įstaigoje. Kaip ir kiekvienoje įstaigoje, niekas nežiūri, kiek valandų dirbi, ir moka mizerį. Pirko namą su vyru labai gražioje vietoje, turi tris vaikus. „Kartais atsibosdavo skaičiuoti centus parduotuvėje, ir pasijausdavau labai blogai“, pasakoja moteris. Tada ji tvirtai atsirėmė į žemę, ir nutarė, jog niekas neišvarys iš gimtinės, apsidairė aplinkui, juk sodyboje visko augo jau prie namo, dar visko prisėjo, prisodino, ir pradėjo prekiauti turguje. Ši moteris taip tiki tuo, ką daro, jog iš jos perka viską, o kol nėra klientų, ji mezga, kad nepraleistų nė minutės veltui. Apie tokius žmones turėtų rašyti žurnalas „Žmonės“, „Veidas“, o ne dėti tuos atsibodusius homo primatus lituanus snukius, ir aprašinėti, kiek milijonų jie perpardavinėdami kokių nors apiplėštų savininkų žemes prikaupė kažkuriame Skandinavijos banke.
Tie žmonės, kurie suvokia, jog kažkokia Lietuvos (nerinkta) valdančioji ranka tyčia nesilaiko jokių Europos socialinės chartijos reikalavimų (minimali alga šiandien Lietuvoje turi būti arti 650 eurų, o Graikijoje yra virš šios sumos), jie tvirtai kojomis įsikabina į gimtąją žemę, ir sako – trūks plyš, ištversime. Jie ir kitus paragina nepasiduoti, kovoti, nes gyvenimas yra žymiai daugiau nei vien pusryčiai, pietūs ir vakarienė, o ir juos galima pasigaminti iš lauko žolių, ir net pušies žievės, turbūt jums atrodė, jog tai tik liaudies posakiai, ar pasakų personažų išsidirbinėjimai. Nusilpęs lietuvis išsivirdavo dilgėlių sriubą pietums, o vakarienei užsitepdavo juodųjų serbentų uogienės ant duonos, ir gyveno ilgai, sočiai ir laimingai. Dabartinis primatus lituanus nežino nieko apie nieką – jo makaulėje vienintelė ne tai kad mintis, bet instinktas: prisiryti, ir kuo sočiau, ir būtinai šiandien. Instinkto vedami primatai ir elgiasi visiškai ne kaip žmonės. Lietuva tuštėja, o mūsiškiai primatai gyuvena Vakaruose skurdžių rajonuose, be galimybės kada nors pakilti visuomenės laiptais, ir nebesuvokia, jog Tėvynėje jiems niekur kilti nereikės, o prie minimalios algos jie gaus gryną orą, šviežias nenupuršktas daržoves ir koncertą lietuvių kalba kokioje nors senovinėje medinėje kaimo bažnyčioje, kaip tai vyksta pvz. Margininkuose, arba jeigu gamtiškas šventes minint, tai ir Naisių festivalis – visiškai neblogai jau žinomas, nemokamas, ir kas svarbiausia – blaivus. Viso šito užsienyje jie už jokius pinigus negaus. Vakarais vos spės nurėplioti į lovą, kai ryte jau žadintuvas žadins į darbą, tada 2 valandas įvairiais traukiniais jie vyks į darbą, vakare atgal. Tai ne mano išsigalvojimai – šitai papasakojo emigraciją trenkęs dar visai jaunas vyras. Jis laimingas Lietuvoje, ir uždirba visai ne minimumą, nes sugalvojo teikti reikalingą paslaugą, kurią teikią visą parą (sugedusių mašinų transportavimas.) Jis teigia, jog paskaičiavę vieną dieną viską, suprato, jog Lietuvoje gyvens kokybiškiau, nes be darbo liks laiko nueiti į parką, koncertą, nuvažiuoti prie jūros. „Juk gyvenimo prasmė yra žymiai daugiau, nei vien turėti daug pinigų“,- sveikai mąstantis žmogus pasakė tai, kas jį atskyrė nuo homo primatus lituanus ir iš karto grąžino į žmogaus būseną.
Turbūt skaitėte ne vieną pasakojimą, kaip nusigyvenę lietuvių emigrantai išeina su palapinėmis gyventi į miškus Anglijoje, kaip kokie Robin Hudai, nes nebeturi nei pinigų grįžti, nei turi valios pripažinti, jog jų avantiūra „auksiniuose“ Vakaruose nepavyko.
Juk jie šitiek metų kartojo „aš kitoks, aš ėdu geriau, galiu prisigerti iki žemės graibymo kada noriu“.
Norvegijos emigrantų kasdienybė panaši – tie, kurie gyvena ten daugelį metų, beveik nėra nieko sukaupę, nes savaitgaliais prageria, be to, dalį pinigų jie siunčia namiškiams. Namiškiai, kaip jau skaitėme aukščiau, gyvena sostinėse arba ištisai geria. Jeigu emigrantai žinotų, jog jų sunkiai ir vergo darbu uždirbti pinigėliai Lietuvoje giminių iššvaistomi, prageriami – jie jų tiesiog nesiųstų.
Konservatnykai, nustekenę Lietuvą iki Gabono lygio, jau seniai trynė rankomis, kad „emigrantai susiunčia perlaidomis antrą biudžetą“.
Tuo pačiu metu galimai nuo proto nušokusi Raudonoji Dalia rėkia apie karą.
Maskvoje vykusio pasaulio futbolo čempionato metu susitaikė visos šalys, o ką tik Helsinkyje susitiko Vladimiras Putinas ir Donaldas Trumpas.
Homo primatus lituanus toliau muša kuoką, rėkauja „duokit ėst“, ir parceliuoja Lietuvą, nesvarbu kam – svarbu kad rytoj bus galima prisiėst dar labiau.
Jeigu paimtumėte ir palygintumėte Raudonosios Dalios nuotraukas inauguracijos dieną ir šiandien, jūs suprastumėte, jog nors ji yra ir mokslų daktarė, tiesa, sovietinė, tačiau ji yra būtent tipinis homo primatus lituanus pavyzdys. Tai ką daryti Linui Linkevičiui ar Rasai Juknevičienei. Jie tik seka kumyrės pavyzdžiu ir kas dieną kliedi visokias nesąmones apie puolančius marsiečius ir visur slypinčius Rusijos agentus, visiškai tarsi pamiršę, jog mes turime net 255 km (sausuma), 18 km (Kuršių mariomis) ir 22 km jūra, iš viso 285 km ilgio valstybinę sieną su Rusija, ir situacijos, jog Lietuvoje nebūtų nei rusų, nei jų įtakos, būti negali ir to niekada nebus.
O kad Rusija, esanti šalia, iki 2014 metų nesąmonių („sankcijų“ bei paskelbimo ją „teroristine šalimi“) darė ir gerąją įtaką, supirkdama begalinius kiekius Lietuvos ūkininkų produkcijos, tai Magnolija neva pamiršo, ir nebeatsimena. Palyginimui pasakysiu, jog iki 2014 metų gyvas jautienos svoris kainavo 4 litus, po „sankcijų“ vos 2lt. Ūkininkai verkė, ir keikė valdžią. Pamenate pasakojimus apie pieno pylimą į griovius? O nemokamo pieno dalinimo akciją Vilniuje – kai ūkininkai toliau keikė valdžią, o senukai verkė, nes „jau seniai nebeįperkame pieno…“.
Dabar gi kiaušinius Raudonoji Dalia išrūpino tiekti į Saudo Arabiją, bet ar tai nėra labiau kosminė programa, turint tokį kaimyną su begaline rinka? Aš jau nekalbu, kad ir lietuviams reikalingi geri kaimiški kiaušiniai, ir jie jų aišku ieško turguose, nes parduotuvėse iš fabrikų tie kiaušiniai nors ir pigūs, bet nekokybiški, neturi maistinių savybių.
Neišsiplėsiu, nes diskutuoti su homo primatus lituanus neįmanoma – jis yra regeneravęs iki primato lygio, ir tiesiog negeba palaikyti diskusijos dėl smegenų trūkumo. Homo primatus lituanus nutrenkia žaibas vien nuo vienos ar kitos internetinės svetainės paminėjimo. Niekada nesusimąstėte, jog degradavęs žmogus tiesiog nebegeba skaityti, o ne kad jis suvokia, jog turinys žalingas? Neskaitantis žmogus būtent vėlgi labiau yra primatas, negu mąstantis. Skaitantis žmogus skaitys rusų klasikus ir rusų poeziją, ir niekada nerėks kad jį puola rusai, nes įkvėptas Jesenino ar Puškino kūrybos, jis bus pakylėtas nuo žemės šiek tiek į kitokią plotmę, ir jo pirminis tikslas nebus prisiryti ir parduoti Lietuvą kad ir branduoliniam šiukšlynui dėl ėdalo.
Viena Anglijos senolė, esanti devintoje dešimtyje, nusprendė išmokti rusų kalbą, kad dar spėtų paskaityti mėgstamą poeziją originalo kalba.
Homo sapiens lituanus vertins nuolat išmetinėjamą rusų literatūrą (pasižiūrėkite, kas dedasi bibliotekose, ir miestų „špokinyčiose“) ir tas knygas gelbės, nes suvoks, jog pasaulinė klasika tiesiog neturi vertės. O Magnolijai, kuri kadaise gyveno Leningrade, jau niekas nebepadės. Gal tik liaudies išmintis, kuri teigia „kvailą, kaip ir kuprotą pagydys tik grabo lenta“.
KristinaSulikienė

neringa-venckiene-pateike-dar-viena-ieskini-valstybei1
Neseniai visi JAV laikraščiai pranešė, jog JAV teismas atisakė tenkinti Lietuvos teisėjos, Seimo narės (prieš pabėgimą) prašymą stabdyti jos ektradiciją, ryšium su politinio prieglobsčio byla, kuri bus nagrinėjama tik kitais metais.
Teisėja pažymėjo, jog byloje yra požymių, jog Neringa Venckienė pati provokavo “sukilimą” ir iššaukė į save tokias pajėgas, kurios šturmavo jos namus.
Neringa Venckienė, išgirdusi sprendimą, atrodė sugniuždyta, pranešė JAV spauda.

Akelaitis
Nuotr. Marijampolės chirugas Gediminas Akelaitis paaiškina, jog 19 ministrų savo įsakymais iškraipė visą medicinos sistemą, dėl ko nebegalima gelbėti vaikų toje vietoje, kur jie serga – būtina vežti kažkur kitur, o bevežant įvyksta ir nelaimės.
„Pateisinkime, nes ji tenorėjo vienu ypu ne tik pacientą nuvežti, bet ir sunkiai sergantį vyrą aplankyti“- kaip kokia Mat Tereza verkė Marijampolės greitosios pagalbos stoties vadovas, teisindamas kolegę. Juk dirba 35 metus. Per tuos 35 metus ne kartą pirko braškių, veždama mirtinus ligonius, ir niekas „neužstūkino“.
„Aš sustojau tikrai du kartus, iššokau šalikėlėj, nu žinokit ligoniui veži, negali apipuvusių braškių nuvežt, iššokau dirstelėjau, sustojimas užtruko iki dviejų minučių, priimu kaltę, nesakau, kad esu teisi“, – teisinosi greitosios pagalbos slaugytoja Laima Šalaševičienė.
„Jis taip atsimerkė, ašaros byra. Mamyte, viskas bus gerai. Skaudėjo jam, o jinai dar tyčiojasi iš mūsų, sako, ką aš jums padariau, laiko atėmiau. Sakau, aš dėl vaiko. Sako, tai kas jam yra, lašinė taigi kabo. Vaikas tų emocijų nerodė, jis tą pilvą pasiėmė, tiek raitėsi tenai“, – pasakojo J. Alamburdienė.
Komentuoja šiandien man šią situaciją Kauno medikė:
„Lašelinė galėjo paspartinti apendicito trūkį. Turėjo nieko nedaryti – kuo greičiau tiesiog pristatyti chirurgui“.
Kilus ažiotažui, jog „medikė“ nubausta neadekvačiai – už vaikui sukeltos gyvybei grėsmės situaciją ji tenubausta įspėjimu (o kitą dieną situacija pasikartojo – aktyvūs marijampoliškiai fiksavo „greitąją“ besitvarkančią reikalus vėlgi), sureagavo „centrinė aparatinė“ – miesto savivaldybė.
Nors Marijampolės greitosios pagalbos vadovui nieko tokio, kad dėl medikės aplaidumo, kai ji net du kartus stojo pirkti braškių neva sergančiam vyrui (labai sergantis 35 metus dirbančios stotyje vyras svarbiau už mirštantį paauglį), tačiau Marijampolės merė Irena Lunskienė bei savivaldybė sureagavo griežtai. Štai ką rašo Marijampolės mero pavaduotojas Povilas Isoda savo socialinio tinklo paskyroje liepos 11 d.:
„Baisu ir nepateisinama, kas įvyko su greitają pagalba!
Kai prie žmogaus gyvybės gelbėjimo manoma, kad galima dar ir savo pora reikaliukų pakeliui susitvarkyti – čia jau peržengtos visos ribos.
Nuoširdžiai atsiprašome šeimos, net sunku įsivaizduoti – kokį siaubą turėjo išgyventi.
Nedelsiant pradedame tyrimą, šaukiama stebėtojų tarybą ir visi kas atsakingi už tokį nepateisinamą pareigų neatlikimą turi būti įvardinti ir prisiimti atsakomybę, kad niekada nieko panašaus nepasikartotų.“
Žodžio kišenėje neieškojo marijampolietis medikas, politikas Gediminas Akelaitis:
-SAM ir VLK įsakymais ligoninėse panaikinta vaikų chirurgijos lovos. Paslaugos nefinansuojamos. Jeigu reikia, specialistai konsultacijoms iš klinikų nevažiuoja. Štai ir reformų pasekmės. Čia apendikso uždegimas, o kur galvos traumos su kraujo išsiliejimais, kraujagyslių trombozės. Apendectomija- banali operacija,kurią atlikti per 30 minučių gali bet kuris chirurgas.
Įsakymais uždarinėjama, mažinama lovų profilis, nefinansuojamos paslaugos, nevažiuoja į periferiją specialistai. Aš esu per 40 metų darbo išoperavęs daug trauminių vaikų. Dabar jau jie atsiveda savo anūkus, bet neoperuoju, nes ligonių kasos nefinansuoja.Siunčiu pagal įsakymus, kurie priimti jau 19-to ministro. Tiek aš jų mačiau.“
Kristina Sulikienė:
– Bet įstatymas ir Hipokrato priesaika aukščiau. Įsakymas negali prieštarauti įstatymui. Ir sveikam protui. Juk negalima vežti į kitą miestą, kai reikia operuoti dabar.
Gediminas Akelaitis:
O koks advokatas teisme apgins prieš galiojantį įstatymą? Teisėjui širdies neparodysi. Toks Turčinskas mane buvo atleidęs iš darbo -kad iš sulaužytos ruselės nepaėmiau pinigus už operaciją ir padariau žalą, nors avarijoje buvo kaltininkai, draudimai, ne mano darbas reketuoti ligonius,o administracijos ir teisininkų.Metus laiko bylinėjausi. Ar man to reikėjo?Aš dirbau pagal priesaiką,tik Teisme niekam neįdomi.
Kristina Sulikienė:
– Operuoti reikia tą, kurį reikia gelbėt.
– Gediminas Akelaitis:
– Net nesiginčiju. Pagalba turi būti teikiama ten, kur yra sąlygos ir specialistai, o ne vežiojama kaip taksi iš vienos vietos į kitą. Kliūtys- biurokratų įsakymai, įstatymai ir pinigai. Kiekvienas darbas turi būti apmokamas. Tą įpareigoja Konstitucija.
Dar medikas paaiškina, jog jo nuomonės nei viena didesnė spaudos priemonė nespausdina, reikalauja pinigų, o už tiesą jis nesiruošia mokėti, juk tiesa turi būti prieinama visiems.
Todėl ir perkėliau mūsų pokalbį čia, kad susipažintų platesnė auditorija.
Pažymėtina ir tai, jog negalima kaltinti tos greitosios pagalbos slaugytojos skurdu, algas jos gauna, ir laiku, čia daugiau nužmogėjimas, ir tiek: savo vyrą, kuris saugiai paguldytas Klinikose, ji laikė svarbesniu asmeniu negu vaikiną, kuriam dėl šios moters aplaidumo trūko apendicitas.
Kai kreipėsi į medikus – nebuvo trūkęs, o kol buvo vežiojamas (slaugytoja dar sustojo namo pasidaryti makiažo) – tai ir trūko.
Lietuvoje vyrauja ne tiek finansinis krachas, kiek dvasios ubagystė.
Teisintis, jog „nužmogėjau dėl to, kad mano alga maža“- nepateisama. Juk Šindleris, fabrikantas, savo fabriko darbuotojus (ir ne tik – jis suklastodavo dokumentus, gelbėdamas žmones) gelbėjo ne dėl pinigų, o iš labai didelio žmogiškumo ir atjautos. Tas pats pasakytina apie japoną Suhiharą (išgelbėjo nuo mirties 6000 žmonių.) Nežmogiškumui pateisinimo nėra. O žmogiškumas neturi kainos.
Aš irgi jau turiu savo „Šindlerio sąrašą“. Ir ne visą laiką gaunu už vaikų ir senukų gelbėjimą pinigus… Nors gelbėju žmonės neretai dėl savo profesinės veiklos, kuri yra, manau, pašaukiminė. Be to, mes esame pašaukti gyventi tautoje, kartu visi. Nužmogėjimas yra nemylėti savo kaimyno, savo tautiečio, savo kraštiečio. Šalia esantis žmogus turi tapti didžiausia vertybe. Tik po to sodinkime ąžuoliukus, kurie niekada neprigis, Afganistane. Ir „n…g“ mes ten reikalingi. Kaip dar 2012 metais balandį pasakė Afganistano Prezidentas „mes patys susitvarkyti galime su savo problemomis“. O mes, lietuviai, nebesusitvarkome su savo savivaliautojais, kurie valstybės tarnybą naudoja savo asmeniniams poreikiams tenkinti.
Kristina Sulikienė

zubaydah-pic-horizontal
2018-07-12, Ženeva. JTO priėmė Bendrąsias pastabas Nr. CED/C/LTU/CO/1, kurios nustato Lietuvos Generaliniam prokurorui terminą iki 2018-09-15 surašyti kaltinamąjį aktą V. Adamkui ir A. Pociui už Violetinio slaptojo kalėjimo steigimą. Šiame kalėjime buvo gyvuliškai kankinami apie 30 arabų, kurių kaltė taip ir nebuvo įrodyta jokiame teisme. Ponui abu Zubaydah Valstybės saugumo departamento pareigūnai išdūrė akį.
Bendrųjų pastabų § 22(A) rašoma, kad “tyrimas turi būti užbaigtas”, kas reiškia, kad Generalinis prokuroras turi ne pareikšti įtarimus, o būtent perduoti į teismą kaltinamąjį aktą. Punkte 22(C) nurodoma, kad už Lietuvos valstybės nusikaltimą turi būti nubausti atsakingi asmenys. Iš Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) 2018-05-31 nutarimo §§ 307 ir 317, o taip pat iš senatoriaus Marty ekspertizės seka, kad baudžiamojon atsakomybėn už Violetinį slaptąjį kalėjimą turi būti patrauktas Prezidentas (V. Adamkus) ir Valstybės saugumo departamento vadovas (A. Pocius). Pabrėžtina, kad EŽTT buvo įrodyta, kad Lietuvos valstybė įvykdė nusikaltimą (§§ 678 ir 683).

Jeigu Generalinis prokuroras neužbaigs tyrimą dėl V. Adamkaus slaptojo kalėjimo iki 2018-09-15, Tarptautinio baudžiamojo teismo prokurorė tenkins advokato Stanislovo Tomo prašymą ir tyrimas bus tęsiamas iš Hagos. Profesorius Stanislovas Tomas įsipareigojo 2018-09-16 pateikti JTO ir Hagos prokurorei komentarus dėl to ar Generalinis prokuroras sugebės užbaigti tyrimą dėl V. Adamkaus įsteigto neteisėto slaptojo kalėjimo kaltinamuoju aktu.

Liepos 9 – 12 d. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (JTŽTK) Ženevoje svarstė žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. JTŽTK posėdžiuose Lietuvos pilietinei visuomenei atstovavo advokatas prof. Stanislovas Tomas, kurį paskyrė Monako Kunigaikštystės žmogaus teisių gynimo asociacija EgLex.

Lietuva sulaukė griežto pasmerkimo ir dėl kitų klausimų: 1) atsisakymas atstatyti R. Pakso teises, 2) Valstybės saugumo departamento grėsmių nacionaliniam saugumui prieštaravimas minties laisvei, 3) antisemitizmas (rašytojos R. Vanagaitės, R. Muksinovo persekiojimas, atsisakymas pripažinti, kad 1941 metų Lietuvos nacių vyriausybė vykdė Holokaustą), 4) lenkų ir rusų diskriminacija, 5) privalomosios karo tarnybos draudimas, kurio Lietuva nevykdo, 6) LGBT teisių pažeidimai, 7) faktas, kad moterys gauna mažesnį atlyginimą už vyrus už tą patį darbą, 8) nepakankama kova prieš smurtą šeimoje ir daug kitų temų.

Šiandien EgLex atstovas S. Tomas pateiks galutinius komentarus ir netrukus Jungtinės Tautos priims naujas Bendrąsias pastabas Lietuvai.

JTO posėdžių metu advokatą S. Tomą nustebino tai, kad Lietuvai atstovavęs Užsienio reikalų viceministras N. Germanas nemoka ištarti angliškai net žodį “Lithuania” (Lietuva). Šiame žodyje jis neteisingai taria net 4 raides. Iš URM viceministro pasisakymo matoma, kad jis nemoka sudaryti daugiskaitos anglų kalba, nesupranta skirtumo tarp daiktavardžio ir būdvardžio. Užsienio reikalų viceministras nesugebėjo suprasti JTŽTK narių iš JAV, Kanados ir Izraelio klausimų, todėl nieko neatsakė. 15 kalbų mokantis hiperpoliglotas S. Tomas pasiūlė buvusiam Sovietų Sąjungos piliečiui N. Germanui ateityje, kai atvažiuoja į Ženevą, vartoti rusų kalbą, nes ji taip pat yra oficiali JTO kalba.

Asistentė Olga Martinez

Prof. mult. dr. S.Tomo advokatų kontora Eaglex Ltd.

Sarko Feodas, Normandijos Hercogystė

Šis pranešimas buvo patalpintas ir “Vakarų eksprese“, bet po poros valandų buvo pašalintas. Štai Jums ir laisva žiniasklaida…

visos-bulvės-560x420
Kristina Sulikienė
Lietuvoje nebelikus nei kainų kontrolės, nei sienų, Lietuvos ūkininkai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Iš vienos pusės, jeigu jie nori parduoti savo produkciją – turi nusileisti neįtikėtinomis supirkimo kainomis, ne tik dėl supirkėjų nesąžiningumo, bet ir dėl egzistuojančio dempingo (dėl importo iš tolimų kraštų, kur dėl vyraujančių iškreiptų darbo santykių, egzistuoja labai pigi, beveik vergų darbo jėga.)
Tokiu būdu didieji prekybos centrai jau pareiškė, jog nepirks iš Lietuvos ūkininko nieko, kol neišsiparduos produkcijos iš Lenkijos, Ispanijos, Olandijos, Ukrainos ir net Maroko.
Lietuvos daržovių augintojų asociacijos atstovai piktinasi, jog lenkiškos bulvės pateikiamos kaip lietuviškos, tuo pačiu metu neperkant iš Lietuvos augintojų.
Sandėliuose ūkininkai sudėjo kopūstus, kurie buvo kertami jau birželį, nes Lietuvą užplūdo nekontroliuojamas kiekis lenkiškos produkcijos. Palyginimui pasakysiu, jog turguose žmonės mielai perka brangius lietuviškus kopūstus po 0,7 eur/kg, nes matyt persivalgė pigių užsienietiškų, pagerintų su chemikalais.
Kontrolės – nėra, nes kontrolė, esą, tai kažkas, kas siejasi su tarybiniais laikais, o „mūsų Dalia“ liepė vaidinti Vakarus.
Ūkininkus gelbėja turgūs, kuriuose įrengiamos ūkininkų prekybos aikštelės. Tuo pačiu gyventojai, sunerimę dėl beveik 2,5 karto aukštesnių kainų prekybos centruose (pavyzdžiui, praėjusią savaitę labai prastos kokybės bulvės, kurių kraštas buvo pažaliavęs, lietuviškame prekybos centre kainavo po 0,69 ct už kg, kai tuo pačiu metu ūkininkų turguje – vos 30 ct/kg ), važiuoja, eina į turgus. Yra kategorija pirkėjų, kurie iš principo jokių daržovių neperka parduotuvėse – nes, juokauja jie, kaina dėl to ir didesnė, jog reikia susimokėti ir už chemikalus, kuriais apipurškiamos gėrybės.
Nors lietuviški pomidorai turguje 1,1 euro už kg, tačiau jie kvepia būtent pomidorais, kai tuo pačiu metu prekybos centruose ispaniški ir net marokiški neturi jokio kvapo, nors kaina mažesnė 12 ct už kg.
Tas pats su agurkais, tik kad kainų skirtumas – chemikalų nenaudai. Prekybos centruose agurkai 1,29 ct už kg, tuo pačiu metu turguje 0.80-1.00 eur/kg, ir chemikalų nerasi nė su žiburiu. Ūkininkai paaiškina, jog nepurškia, o nuo visokių ligų apsaugo šiltnamius liaudiškais būdais – sodina tabaką, vaistažoles, kvepiančius žalumynus.
Pirktieji ūkininkų iš Prienų rajono agurkai – kvapnūs, traškūs ir maistingi, dalį pasiraugiu su čia pat turguje įsigytu „raugimo komplektu“ – nuoširdžios, pagyvenusios ir neišgyvenančios iš pensijų moterys prekiauja tokiais komplektėliais (krapai, krienai, vyšnios lapai, česnakas.) Kai kurie pirkėjai „pabumba“, kad 50 centų už tokį ryšulį – brangu, kiti perka urmu nesiderėdami. Juk namo grįžus teliks įmesti į puodą, užpylus šiltu vandeniu, ir įbėrus druskos, cukraus, o kas nori – ir acto (jeigu mėgsta lengvai pamarinuoti.)
Bulvės praėjus savaitei turguje jau vos po 25 centus už kg (mažytės), prekybos centruose laikosi ta pati absurdiškai kaina. „Perku ir viskas, ir ką man daryti“,- kraudama košmariškos išvaizdos bulves, kurių kaimuose net kiaulėms neduoda, pasiguodė moteris. „Kaina baisi, 69 ct, išvaizda klaiki, pati dirbu prekyboje, mūsų parduotuvėje tokios „kokybės“ prekių nėra.“ Papasakojau jai apie turgaus kainas, pasakė, jog tiki, ir žino, tik štai šiuo momentu jai labai reikia.
Tokiais būdais atokiose vietovėse gudrūs ir širdies neturintys prekybininkai ir išnaudoja gyventojus: metas vėlyvas, kita parduotuvė – jau uždaryta. Beje, kitose mano gyvenamosios vietovės parduotuvėse prekiaujama Lietuvos ūkininkų bulvėmis: jų kaina 0,39 ct/kg (didelės). Šitos mažos ir vos nesuvalgytos didžiųjų prekybos centrų parduotuvės dėl to taip elgiasi, nes turi tokią ideologiją – neimti iš užsienio, o stengtis padėti vietiniams. Pirkėjai už šią ideologiją atsidėkoja milžiniškomis eilėmis ir pirkimu urmu.
Turguje didelių bulvių kaina kol kas svyruoja 0,5-0,6 ct/kg, tačiau žmogus, kuris nenori terliotis, be to, žino, kas dedasi prekybos centruose, ima visą 10 kg maišą nesiderėdamas.
Turgun pagyvenę žmonės ateina ieškodami ne tik daržovių, bet ir krapų, petražolių, netgi mėtų. Nesakyčiau, jog turguose lankosi tik senimas. Tačiau pagyvenę žmonės žino produkto vertę, ieško naudingų dalykų. Palyginimui – kur jūs matėte prekybos centre mėtą? Kartais būna, bet supakuota į dešimt plastikinių indelių, ir parduodama už košmarišką kainą.
Aišku, be konkurencijos „eina“ juodieji serbentai, kurių pirkti prekybos centruose esu mačiusi vos kartą, ir tai, kaina buvo beprotiškai didelė. Nors spauda pranešė, jog „labai didelės serbentų kainos“, realybėje ta kaina svyruoja nuo 1,5 iki 1,8 euro už litrą, o jeigu prašoma 2 už kg, dažniausiai pirkėjas nusidera, nes retas kuris perka vieną kg ar litrą. Todėl kainos yra prieinamos, nes visada galima derėtis, o parduodantis ūkininkas visada gali nesutikti parduoti už mažą kainą.
Visai lengvai per labai trumpą laiką pardaviau 38,5 ltr juodųjų serbentų, 7 litrus raudonųjų, 2 litrus agrastų ir 4 litrus rūgščiųjų vyšnių. Galėjau, aišku, numoti ranka, tačiau uogų nurinkimas visų pirma yra naudingas patiems uogakrūmiams: pasilikusios uogos rūgsta, džiūsta, pritraukia ligas. Antras dalykas – dalinimasis gėrybėmis su miestiečiais yra šiokia tokia vitaminų parama jiems. Vedama netgi humanitarinių motyvų (dalintis), nesilaikiau įsikabinus ir aukštos kainos, kam buvo per brangu, leidau įsigyti pigiau. Buvo ir keistai malonių pirkėjų, kurie ne tik nesidėrėjo, bet ir mokėjo brangiau.
Yra tokių žmonių, kurie, pamatę vertingą uogą, tiesiog pribėga, jų akys spindi, ir jie iš viso nesidera. Pavyzdžiui, apie agrastų ir raudonųjų serbentų naudą žino nedaugelis. Todėl šios uogos ilgai gali stovėti ant prekystalio. Tačiau jos turi savo gerbėją ir pirkėją. Nors senbuvės padejuoja, jog „niekas neperka raudonų serbentų“, aš sulaukiau pirkėjos, kuri paėmė 6 litrus, nes nori pasidaryti drebučių. Pažymėtina, jog raudonieji serbentai turi labai daug gintaro rūgšties, kurie stabdo senėjimo procesus, valo ir atstato galvos kraujagysles. Baltieji serbentai turi dar daugiau gydomųjų savybių – nors teko ir apie juos prisiklausyti neigiamų nuomonių ir netgi apginti senyvą moteriškę nuo įsismarkavusių „pirkėjų“. Paaiškėjo, jog baltieji serbentai turi vario, cinko, kalio, magnio, fosforo, C, PP, tos pačios gintaro rūgšties, veikia kaip vaisingumą skatinanti medžiaga tiek vyrams, tiek moterims. Prekybos centruose man neteko matyti nei raudonų, nei baltų serbentų, tačiau juk užversta bananais ir apelsinais…
Šie metai –- vyšnių metai, ant kiekvieno prekystalio pamatysi netgi keletos rūšių. Žmonės nebenori mokėti „tikros“ kainos, dažniausiai vyšnias perka po 1 eur/ltr, arba 1,3-1,5 eur/kg.
Retas kuris žino lietuviškos rūgščiosios vyšnios naudingumą, ir ieško būtinai arba žagarvyšnės, arba importinių vyšnių (dažniausiai nupurkštų). Liaudies išmintis byloja – vaistas neturi būti skanus, kaip ir mokslo šaknys…Vaikams juk skanina visaip C vitaminą, kad jiems būtų galima įsiūlyti, o natūroje juk C vitaminas ir yra rūgštus, todėl jeigu vyšnia, serbentas, obuolys rūgštus – vadinasi, jis pilnas C vitamino.
Man patiko tiek vienos prekybininkės, tiek vienos pirkėjos požiūris.
Guli pilna dėžė alyvinių krituolių, jų šonai apsidaužę. Aš bijočiau tokia preke prekiauti, juk ji iš pirmos išvaizdos – nekokybiška. Kaina – 1 eur/kg. Pribėga tiesiog pirkėja ir sako „ar čia lietuviški alyviniai?“ Pardavėja nedrąsiai „taip“. „Tai man tokių ir reikia!”- ir perka kilogramą. Protingas žmogus žino, jog nepurkštas vaisius genda, o apipurkštas gali stovėti metus. Pardavėja nušvinta ir sako „aš būtent ir žinau, ir pastebėjau, jog žmonės supranta, kur tikras dalykas, todėl ir atvežiau.“ Pirkėja pritaria: „Juk šitie obuoliai kvepia OBUOLIU“.
Atgimimo pradžioje mes klausėmės anekdotus apie Ameriką ir netikėjome, jog vaikai vežami į fermas, kad jiems parodytų vištas, nes jie nežino, kaip atsiranda kiaušiniai.
Lietuvoje šiuo metu jau tokia padėtis, kad žmonės nebežino, iš kur atsiranda bulvės, ir kad obuolys ar pomidoras turi turėti obuolio ar pomidoro KVAPĄ. Labai kvaila Lietuvos valdžia bandė sugriauti ir šitą ūkininkų rojų, ir buvo liepę įsivesti kasos aparatus, kas reiškė, kad kiekviena nuoširdi močiutė, prekiaujanti krapais, medetkomis ar alijošiumi, turėtų eiti į VMI, ten registruoti veiklą, kasos aparatą (jį prieš tai neaišku už kokius pinigus įsigyti). Po to mokėti 60 proc. savo surinktų pinigų. Turgūs tuo metu ėmė tuštėti, žmonės bruzdėti.
Sėdinti labai kvaila valdžia ir stekenanti Lietuvą nė karto nebuvo užsukusi į turgus ir nepalygino nei kainų, nei kokybės.
Man susidaro įspūdis, jog tik per ūkininkų turgelius dar gali išsigelbėti Lietuva. Aišku, aš nekalbu apie savo pačių daržus, sodus, oranžerijas ir netgi saulės baterijas, ką kalbėti apie kritusiomis šakomis (nekirsk medžio!) kūrenamus namus, lauko virtuves, šiltnamius. Protingesni žmonės surenka prekybos centrų pakuotes – įvairias dėžes, kartonus. Dėžėse, kurios voliojasi prie prekybos centrų, galima auginti agurkus, pomidorus tuose sklypuose, kuriuos yra sunku išdirbti – tokiu būdu formuojant „pakeltas lysves“. Tai sibirinė praktika – Sibire visi žmonės viską augindavo dėžėse. Dabar „Misija Sibiras“ dalyviai pristatymuose šmeižia Sibiro žmones ir meluoja, kad jie netvarkingi ir neturtingi. Jeigu ne „sibiriakė“ kaimynė Marytė, nebūčiau žinojus Sibiro ūkininkavimo būdo, ir kai kuriom vasarom visai neturėčiau agurkų ir pomidorų. Visos galimybės mėtosi tiesiog aplinkui. Melas, kad dirvožemį reikia išdraskyti su traktoriumi – čia veikiau yra mada, o ne tiesa. Pasidarykite pūdymus – sukraukite šieną, išpūdykite: vėliau net su mažu kastuvėliu tą vietą galima sukasti. Galima ant tokio pūdymo auginti agurkus dėžėse – daigai vyniosis šienu žemyn, o apačioje puvimo procesas šildys visą kaugę. Tai spontaniškai sugalvotas būdas auginti agurkus mūsų klimatinėmis sąlygomis – jokių knygučių neskaičiau.
Sklypo išdraskymas su traktoriumi gali pakenkti ekosistemai – pavyzdžiui, mano sklype gyvena kelių rūšių rūpužių – o jos įrašytos į Raudonąją knygą. Kaip atsakingas žmogus, aš net nebedeginu jokių šakų lauke, nes kartą deginant iš po laužo išlipo rūpužė, ji, pasirodo, gyveno po velėna.
Gal aš per sudėtingai aiškinu apie labai paprastus dalykus, bet kaime reikia saugoti ir nykstančią Lietuvos gamtą, ir neklausyti, kad gal gražiau atrodytų išasfaltuotas kiemas ir nuskusta pieva.
Saugau nykstančius gyvūnus, o šitie nykstantys gyvūnai man atsidėkoja, nurinkdami visus man trukdančius vabzdžius, museles. Šiais metais susiklostė ir anekdotinė situacija, jog „skutimo“ būdo „ūkininkavimas“ (žmogus „nuskuta“ su keliomis žoliapjovėmis sklypą, o užėjus sausrai nebeauga žolė) lėmė, jog pavydžiai žiūrima į neskutamą kaimyno sklypą. Latvijoje, esą, ūkininkai šėrė gyvulius senu šienu (vieni kaimynai, laikantys ožką, irgi pirma šėrė ožkas šviežiu šienu, po to susigėdo, nustojo skusti pievą ir ten veda ganytis ožkelę). Kai pasiklausai visokių tokių absurdų, ir pamąstai – kodėl žmogus, gyvenantis kaime, nori atrodyti kaip miestieties? Juk kaimas maitino žmogų ir maitins. Pavyzdžiui, Žemaitijos kaime iki šiol išlikusi tradicija auginti dilgėlės (vos ne kaip kultūrines) palei pagrindinį įėjimą, palei namą. Žemaitis visada žinojo, jog dilgėlė – vaistas, maistas, o ne piktžolė. Ką daro šiuolaikinis žmogus? Jis viską nuskuta, po to dar pasodina kokią marokietišką pušį arba mandarinmedį. Juokauju, bet esmę supratot.
Be to, atsikračius „tarybinės diktatūros“, kai visą maistą vyniojome į popierių, ir buvo įvesta modernti taros keitimo sistema (jau turbūt pamiršote – bet supirkdavo net konservuoto maisto stiklainius, įvairius butelius nuo pieno, grietinės, ne tik alaus ar degtinės) – kurią esą mus iš naujo išmokė Vakarai (pirma visa sistema buvo sugriauta, o dabar mokomės, atseit), Lietuva ėmė skęsti šiukšlėse, nors jų panaudojimas antrą kartą yra labai naudingas – ir būtent, žemės ūkio srity. Žmonės neretai, matau, skelbia „konkursus“, kaip panaudoti plastiką, stiklą, ieško „idėjų“, nors tos idėjos vėlgi seniausiai atskleistos tam pačiam youtube kanale, užsienyje iš butelių statomi netgi namai. Mūsuose kol kas dar molio namai atrodo kaip tikras stebuklas, o namą turėti norintis žmogus pirma turi pasiimti pusės milijono paskolą, vėliau išvykti ją atidirbti į Londonasą, palikus tuščią naują namą.
Kaip supaprastinta „baterija“ veikia netgi įšilęs stiklas, aš pavyzdžiui, šviesaus stiklo buteliais apdėjau savo agurkų lysves, ir daigai iš karto ūgtelėjo dvigubai.
„Dirbk – pirk – mirk“, mums kas dieną kartoja durnadėžės, kurių nežiūriu ir nepasiilgstu, nes ten gali būti yra 25-asis kadras: juk kodėl žmonės taip nuzombėję?
Netiesa, kad Lietuvoje neįmanoma gyventi ir pragyventi.
Mečiau pirštinę ubagų ubagui p. Listerijui, nes jis visus prekybininkus išvadino ubagais. Atseit, sėdėti 22 metus Seime ir parazituoti valstybės sąskaita (taigi, visų tų dirbančiųjų ir sunešančių biudžetą – ar su kasos aparatais, ar be jų…) – čia poniškumas, o pačiam verstis, kartais net per galvą – čia ubagynas. Kažkaip Petras sumaišė dėmenis vietomis. Nes būtent dirbantis ir iš savo rankų darbo gyvenantis žmogus yra tikrasis ponas ir Lietuvos šeimininkas, o tokias listerijos bakterijas labai lengvai galima (ir būtina) utilizuoti. O iš sistemos tokius parazitus – išoperuoti. Tikiuosi, tas ir bus rudenį padaryta.
Labai gerą mintį pasakė toks žemaitis Giedras: pasaulį valdo tas, kuris kuria. Jeigu žmogus kuria – jo nesustabdysi. Ūkininkai būtent yra kūrėjai, jų rankose gimsta gyvybė, maistas, vėliau jie dalinasi šia gyvybe su miesto žmonėmis, kurių kai kurie suvokdami šios kūrybos prasmę ir vertę, bėgte bėga į miestų turgelius ieškodami lietuviškos bulvikės, krapo, morkos, pomidoro, kartais moka šiek tiek daugiau, kad tik nereikėtų valgyti chemikalų, kurie – gal jūs nežinot – ir sukelia vėžį.
Stresas, nerimas, miesto tempas – tik papildomi faktoriai, kurie vėžininkus nuvaro į kapus. Pagrindinis kancerogenas yra chemikalas, kuriuo padengia visas parduotuvines daržoves. Žmogui atrodo, jog jis sveikai maitinasi, valgo chemizuotų daržovių salotas, tuo tarpu jis, nusileidęs iš savo pasikėlimo, socialinių stereotipų (fui – TURRRGUS, TURRRGINIAI!!) išloštų žymiai daugiau, be to, padėtų ūkininkams, kuriems po „Rusijos sankcijų“ visai prastai sekasi.
Tiesa, buvo tokia akcija „nepirk prekybos centre“, bet kažkodėl nebuvo išreikštas pozityvus šūkis, toks kaip „pirk pas Lietuvos ūkininką!“
Mano šūkis ir būtų – pirk pas ūkininką, nes rytoj jis jau gali būti bankrutavęs, arba dar blogiau – išvykęs iš Lietuvos ieškoti sotaus kąsnio. O tu ir toliau būsi priverstas valgyti Maroko pomidorus, užkąsdamas Černobylio apylinkėse augintais agurkais.

DonatasAndriulaitis
Turime sukurtas galingiausias teisėsaugos ir teisėtvarkos struktūras, kuriose įsisavinami dideli pinigų srautai, verda procesinė veikla, kuriamos vis svarbesnės pareigybės.

Bet visa tai neturi ryšio su realiu ir saugiu žmogaus gyvenimu. Laimingas, teisingas ir saugus gyvenimas – tai tarsi siekiama ir vis labiau tolstanti fata morgana. Regis, pakaktų, kad tos struktūros arba organai tik tinkamai panaudotų turimus lėšų bei žmogiškuosius resursus. Tada siekiamų gėrio ir teisingumo idealų vizijų pasaulis priartėtų prie mūsų gyvenimo.

Zosė Andriulaitienė prie sūnaus Donato Andriulaičio kapo. Slaptai.lt nuotr.
Nuolat matydami ir savo kailiu jausdami teisingumo ir gėrio stygių, mes, paprastieji žmonės, taip pat ir advokatai, nieko kito padaryti negalime, – nes nieko negalime pakeisti, – deja, viską sprendžia toji galinga klerkų subkultūra, – tad, mūsų misija bandyt parodyti tos subkultūros sprendimų absurdišką ir žiaurų neteisingumą, bei bandyti parodyti, kaip galima siekti teisingumo idealų, puikiai suvokiant, kad absoliutaus teisingumo neįmanoma pasiekti. Tačiau teisingumo siekimas žmonėms suteikia vilties.

„Buvo smurtaujama“

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir – Tauragės AVPK) Šilutės rajono policijos komisariate (toliau ir – Šilutės PK) 2014 m. kovo 30 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl be žinios dingusio Donato Andriulaičio. Paskutinė D. Andriulaičio buvimo gyvo vieta nustatyta Pakalnės g. 70, Rusnė, Šilutės r. savivaldybė, R.B. sodyboje. Apklausti liudytojais asmenys nurodė, kad įvykio vietoje D. Andriulaičio atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas.

Donatas Andriulaitis – 37 m., naftos gavybos platformos Šiaurės jūroje prie Norvegijos mechanikas, turėjo vykti į darbą kitą savaitę, bet 2014 m. kovo pabaigoje ar balandžio mėnesio pradžioje nužudytas galimai Klaipėdos krašto nusikaltėlių rankomis. Dingo naktį, nesiruošęs kažkur išvykti, iš namų išėjęs tik kelioms valandoms.

Rastas stipriai sužalotas kūnas

Jo stipriai sužalotas kūnas (sulaužyti kaulai, išdurta akis, nulupti du kojos nagai) rastas upėje 2014 m. balandžio 22 d. Galimai nužudytas, kankinant, turint tikslą užvaldyti jo turtą ir pinigines lėšas. Donatas Andriulaitis buvo puikus žmogus ir labai šiltai, gerai charakterizuojamas darbuotojas, visų, pas kuriuos tik jam teko dirbti.

Donato Andriulaičio kapas. Slaptai.lt nuotr.
Šilutės rajone, Pakalnės kaime, Pakalnės upelyje 2014 m. balandžio 22 d. buvo rastas D. Andriulaičio lavonas. Teismo medicinos specialistas savo išvadoje konstatavo, kad D. Andriulaitis mirė dėl asfikcijos užpildžius kvėpavimo takus vandeniu. Taip pat konstatavo, kad D. Andriulaičio mirties priežastis nėra aiški.

Išorinių kūno sužalojimų nebuvimą konstatavo tik vizualinės apžiūros būdu. Kodėl tik vizualinės apžiūros būdu, nors buvo akivaizdu, kad kairioji akis išdurta? Du kojos nagai nulupti?

Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Jurij Petuchov (toliau ir – prokuroras J. Petuchov) 2014 m. liepos 14 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nutarime daugiau negu trumpai išdėstęs ikiteisminio tyrimo duomenis, prokuroras J. Petuchov konstatavo, kad: “D. Andriulaitis po konflikto su R. B. ir N. U. bandė iškviesti taksi automobilį, nepavykus išėjo iš sodybos. Tiksliai negalima pasakyti, kodėl jis nuėjo prie Pakalnės upės tekančios šalia sodybos, galėjo stipriai girtas tamsoje prarasti orientaciją, nuėjo aplankyti kitų pažįstamų Pakalnės kaime, arba po gulėjimo ant žemės norėjo upėje apsiplauti rūbus ir rankas ir pan. Atlikus visus ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje negauta jokių duomenų, kad prieš D. Andriulaitį buvo panaudotas smurtas, nustatyta, jog jis pats nuskendo Pakalnės upėje 2014 m. kovo 28 d. būdamas stipriai girtas, t.y., įvyko nelaimingas atsitikimas, todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių”. Ar tikrai, prokurore Jurij Petuchov?

Džeimso grasinimai

Liudytojas R. N. (pravardė „Džeimsas“) – galimai vienas iš žudikų, tuo metu registruotas darbo biržoje, tuo pačiu metu dalyvavo, jo žodžiais tariant, „motorizuotų transporto priemonių nuomos“ veikloje. R. N. aiškiai tvirtinęs: “Ateis ta diena, kai aš su tavim susidorosiu, pakišiu po velėna, kad niekas tavęs niekada nerastų“.

Po jo apsilankymo R. B. sodyboje gyvo D. Andriulaičio daugiau niekas nematė. Šiuo metu R. N. nuteistas už kitus nusikaltimus, pripažintas kaltu pagal LR BK 183 str. 2 d., 223 str. 1 d., nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme. Atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose. Bet koks iš tikrųjų R. N. vaidmuo Donato Andriulaičio mirties istorijoje?

Kodėl liudytojas, galimai vienas iš žudikų, R.B. – teigia, kad “ramindamas D. Andriulaitį, sudavęs jam į galvos sritį”. Tai patvirtino D. L. parodymai. Po to ne kartą pargriovė Donatą Andriulaitį ir, jo žodžiais tariant, “laikė prispaudęs prie žemės”. Taip stipriai laikė, kad lūžo kaulai, buvo išdurta akis ir nulupti kojos nagai?

Liudytojas N. U. parodė, kad D. Andriuliaitis susiginčijo su R. B. dėl šuns; Ar tikrai tik dėl šuns? Liudytojas A. G. taip pat parodė, kad D. Andriulaitis susiginčijo su R. B. dėl šuns. Įdomu, kodėl abu liudytojai vieningai teigia, kad susiginčijo dėl šuns. Ar tikrai dėl šuns?

D. L. – Donato sugyventinė, nukentėjusioji, nes teigia, kad jos sūnus T. – Donato Andriulaičio vaikas (?), sakė, kad Donatas: “2014-03-27 išėjo pas draugą A. G. į garažą atsigerti alaus”. Donatas “skambino apie 23 val., kad tuoj grįš”. Vėliau sužinojau, kad “su draugais išvažiavo į Šilutės r., Rusnės sen. Pakalnės kaimą”. Po to gyvo Donato jau nesulaukė ir nebematė. Prisimena, kad “prieš penkis – šešis metus Donatas pasakė: “Jeigu man kas nors atsitiks, tai tu žinok, kad tas taksas, tas taksistas, tai bus padaręs” (…) “Jei man kada nors kas atsitiktų, rankas bus pridėjęs taksistas “Džeimsas”.

Abejonės dėl tėvystės

Jos nuomone, apie Donato dingimo tikrasias aplinkybes gali žinoti R. B. ir R. N. O ką apie tai galėtų pasakyti pati sugyventinė D. L.? Keisti aplinkybių sutapimai – tik 2013 metų pabaigoje Donatas Andriulaitis savo mamai užsimena apie abejones dėl tėvystės nustatymo, 2013-12-31 Donatas Andriulaitis sudaro gyvybės draudimo sutartį T. A. (sūnaus) ir sugyventinės naudai, o 2014 metų kovo mėnesio 27 dieną Donatas Andriulaitis dingsta ir 2014-04-22 randamas negyvas, – tai taip pat kelia pagrįstas abejones dėl tėvystės.

Ir ne tik dėl to. Gal pati moteris šį bei tą nutyli paslaptingoje Donato Andriulaičio dingimo istorijoje? Jos ir kitos moters A. N., kuri tuo metu gyveno Jungtinėje Karalystėje pokalbyje telefonu, A. N. rekomendavo dėl Donato dingimo kreiptis į jos gerą pažįstamą kriminalistą iš Šilutės PK. Ar kreipėsi?

Zosė Andriulaitienė – Donato mama, kovojo ir tebekovoja teisinėmis priemonėmis dėl sūnaus nužudymo bylos teisingo ištyrimo ir pralaimėjusi mūšį su Lietuvos teisėsauga; mūšį, bet ne karą. Retrospektyviai žvelgiant jos įteiktieji pareiškimai ir skundai dėl sūnaus nužudymo, tėvystės nustatymo klausimo, su pesimistinėmis Lietuvos baudžiamosios ir civilistikos politikos raidos prognozėmis adekvačiai atspindi mūsų nūdieną. Karas tebevyksta.

Viena šią bylą tyrusi pareigūnė liudytojos, tuo metu gyvenusios Didžiojoje Britanijoje, A. N. žodžiais tariant, sulaukė tokio komentaro: jos buvęs vyras “Džeimsas” “palaiko gerus santykius su policija, žinau netgi su kuo”. Su “seniu vyriausiu, kur sėdi kriminalkėj…”.

Tad kyla klausimas, kodėl buvo ignoruoti tokie A. N. žodžiai apie galimus pareigūnų ryšius ir ji neapklausta kaip liudytoja? Prokuroro nutarime be jokio įvertinimo paliktas svarbus garso įrašas, kuriame girdimas balsas asmens, įvardinto “Andželika”, duomenys, nors jie, tiriant galimas įvykio versijas, yra pakankamai reikšmingi, bet taip pat iš esmės nebuvo tirti.

Visi skundai patekdavo pas tą patį prokurorą

Prokuroras – Jurij Petuchov, nepakeičiamas ikiteisminio tyrimo D. Andriulaičio byloje nutraukėjas. Visi skundai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo patekdavo pas tą patį Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorą J. Petuchovą. Pastarasis savo nutarimais nutraukdavo ikiteisminį tyrimą. Kodėl pas tuos pačius pareigūnus?

Nukentėjusiosios Zosės Andriulaitienės atstovas advokatas Rimas Andrikis (toliau ir – advokatas R. Andrikis) apskundė prokuroro Jurij Petuchov minėtąjį nutarimą. Skundas motyvuotas tuo, kad prokuroro nutarimas priimtas neišsamiai ištyrus bylai svarbias aplinkybes, neatlikus visų proceso veiksmų, neįvertinus visų atliktų proceso veiksmų rezultatų ir nepašalinus prieštaravimų tarp byloje surinktų duomenų.

Atkreiptinas dėmesys, kad tarp išdėstytų dviejų teismo medicinos specialistų išvadų (išvados Nr. 237/14(03) ir išvados Nr. 0061/14) yra esminiai prieštaravimai dėl D. Andriulaičio mirties priežasties, teismo medicinos tyrimo metu D. Andriulaičio galimi vidiniai (kaulų) kūno sužalojimai iš esmės nebuvo tiriami, apsiribojant vien tik vizualiniu tyrimu, bet ne atliekant tyrimą specialiomis priemonėmis ir būdais. Todėl teismo medicinos specialistų išvados nėra išsamios ir pakankamos padaryti išvadą apie besąlygišką D. Andriulaičio mirties priežastį.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė Diana Baltrūnaitė-Petkevičienė (toliau ir – vyriausioji prokurorė D. Baltrūnaitė-Petkevičienė) 2014 m. rugpjūčio 22 d. priėmė nutarimą patenkinti advokato R. Andrikio skundą – panaikinti prokuroro J. Petuchov nutarimą ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Nutarime nurodyta, kad neišsamiai ištirtos reikšmingos tyrimui aplinkybės ir būtina atlikti tam būtinus proceso veiksmus.

Prokuroras J. Petuchov 2014 m. gruodžio 10 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras padarė išvadą: “D. Andriulaitis po konflikto su (…) bandė iškviesti taksi automobilį, nepavykus išėjo iš sodybos. Tiksliai negalima nustatyti, kodėl jis nuėjo prie Pakalnės upės, tekančios šalia sodybos, galėjo stipriai girtas tamsoje prarasti orientaciją, nuėjo aplankyti kitų pažįstamų Pakalnės kaime, arba po gulėjimo ant žemės norėjo upėje apsiplauti rūbus ir rankas ir pan. Atlikus visus ikteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje negauta jokių duomenų, kad prieš D. Andriulaitį buvo panaudotas smurtas, nustatyta, jog jis pats nuskendo Pakalnės upėje 2014-03-28 būdamas stipriai girtas, t.y. įvyko nelaimingas atsitikimas, todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių”.

Nutarime taip pat nurodyta, kad “2014 m. liepos mėn. bendraujant telefonu su Z. Andriulaitiene pastaroji bandė (…) prokurorą įtikinti, jog nužudymą galėjo organizuoti sugyventinė su meilužiu siekiant užvaldyti D.Andriulaičio turtą. Minėta Z. Andriulaitienės iškelta versija tyrimo metu nepasitvirtino”. Ar tirta?

Advokato Rimo Andrikio skundai atmetami

Advokatas R. Andrikis 2015 . vasario 2 d. pateikė skundą dėl prokuroro J. Petuchov minėtojo nutarimo. Skunde nurodyta, kad prokuroro 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimo turinys iš esmės tapatus 2014-07-14 nutarimo, kuris buvo panaikintas, turiniui, duomenys, gauti atnaujinus ikiteisminį tyrimą, nėra išdėstyti, todėl nutarimo išvada apie D. Andriulaičio nesmurtinę mirtį tėra deklaratyvi, papildant ikiteisminį tyrimą nebuvo apklausta papildomai nukentėjusioji Z. Andriulaitienė, turinti duomenų apie smurtinės D. Andriulaičio mirties priežastis, neapklausta liudytoja A. A., kurią pripažino reikalinga apklausti vyriausioji prokurorė D. Baltrūnaitė-Petkevičienė savo nutarime.

Advokatas Rimas Andrikis
Nutarimo išvados grindžiamos nenustatytomis ikiteisminio tyrimo metu aplinkybėmis, nes Z. Andriulaitienės nurodytos aplinkybės iš esmės nebuvo tiriamos. Pakartotinai atkreiptas dėmesys į teismo medicinos specialistų išvadų nepilnumą, prieštaringumą, nors šios išvados – apie žmogaus mirties priežasčių nustatymą.

Nukentėjusioji Z. Andriulaitienė savo skunde-pareiškime Klaipėdos apygardos prokuratūrai 2015 m. vasario 3 d. pabrėžė, kad atnaujinus ikiteisminį tyrimą ji nebuvo apklausta, nepriimti jos skundai, pareiškimai. Vyriausioji prokurorė D. Baltrūnaitė-Petkevičienė savo 2015 . vasario 17 d. nutarimu netenkino nukentėjusiosios D. L. atstovo advokato P. Jablonskio, nukentėjusiosios Z. Andriulaitienės ir jos atstovo advokato R. Andrikio skundų ir 2014-12-10 prokuroro nutarimą paliko galioti.

Šiuo nutarimu pripažinta, kad prokuroras J. Petuchov padarė pagrįstą išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad D. Andriulaitis mirė dėl kitų asmenų smurtinių veiksmų ir pagrįstai nutraukė ikiteisminį tyrimą. Pažymėta, kad nukentėjusioji pateikė jai žinomus duomenis raštu, kurie prijungti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, tačiau jokių ikiteisminiam tyrimui svarbių duomenų nepateikė.

Advokatas R. Andrikis 2015 m. kovo 12 d. apskundė vyr. prokurorės D. Baltrūnaitės-Petkevičienės nutarimą. Skundas motyvuotas tuo, kad ikiteisminis tyrimas nėra išsamus, išvados grindžiamos prielaidomis ir abejonėmis.

Šilutės rajono apylinkės teismo teisėja Dalia Zimantienė 2015 m. balandžio 28 d. atmetė advokato R. Andrikio skundą. Nutartyje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas atliktas išsamiai, prokurorų nutarimuose padarytos išvados pagrįstos ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Nutartyje išdėstyti nukentėjusiosios Z. Andriulaitienės paaiškinimai dėl D. Andriulaičio smurtinės mirties galimų priežasčių ir aplinkybių. Advokatas R. Andrikis 2015 m. gegužės 3 d. apskundė teisėjos D. Zimantienės nutartį. Skunde nurodyta, jog teisėjos D. Zimantienės nutarties išvados grindžiamos nekonkrečiais bylos duomenimis, o prielaidomis. Teisėjos nutartyje išvados padarytos nesiremiant konkrečiais ikiteisminio tyrimo duomenimis, ignoruojant teismo medicinos specialistų išvadų prieštaravimus.

Tai išsamiai ar neišsamiai atliktas tyrimas?

Klaipėdos apygardos teismo teisėja Dalia Kursevičienė, 2015 m. birželio 3 d. savo nutartimi atmetė advokato R. Andrikio skundą. Konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas atliktas išsamiai, tyrimo metu buvo atlikti būtini procesiniai veiksmai analizuojant ir vertinant įrodymus bei aplinkybes, turinčias reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, naikinti prokurorų nutarimus bei skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Nutartyje taip pat pažymėta dėl skundo argumentų, jog “teismas neatsakė į visus skundo argumentus, pažymėtina, kad nors nebuvo detalizuoti atsakymai į kiekvieną argumentą, tačiau iš skundžiamos nutarties matyti, jog buvo pasisakyta dėl esminių skundžiamo nutarimo aplinkybių pagrįstumo, ir tai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą nutartį”.

Todėl nukentėjusiosios Zosės Andriulaitienės atstovo advokato Rimo Andrikio skundą atmetė. Nors D. Andriulaičio lavono spalvotos fotonuotraukos leidžia abejoti aplinkybe, kad D. Andriulaičiui nebuvo padaryti kūno sužalojimai, byloje yra duomenų, jog viena akis buvo išdurta.

Teismo medicinos specialistų išvadose nėra išsamių duomenų, patvirtinančių, jog D. Andriulaičio lavono kūne kaulų lūžimai buvo tirti ir jie nenustatyti. Kaulai lūžo, akis išdurta, nagai nulupti pačiam įkritus į upę ir paskendus?

Prokuroras rėmėsi prielaidomis?

Teisėja D. Kursevičienė ignoravo ir tai, kad prokuroro J. Petuchov nutarimuose išvados dėl D.Andriulaičio mirties aplinkybių grindžiamos išimtinai prielaidomis: ”galėjo stipriai girtas tamsoje prarasti orientaciją, nuėjo aplankyti kitų pažįstamų Pakalnės kaime, arba po gulėjimo ant žemės norėjo upėje apsiplauti rūbus ir rankas, ir pan.”

LR Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas 2015 m. birželio 26 d. informavo nukentėjusiąją Z. Andriulaitienę, kad jos skundas, pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui, dėl D.Andriulaičio mirties aplinkybių neištyrimo nepagrįstas.

Nukentėjusioji Zosė Andriulaitienė 2015 m. rugpjūčio 13 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo. Skundas argumentuotas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos visos įvykio aplinkybės, kurias ji pateikė ikiteisminiam tyrimui, prašoma patikrinti R. N. vaidmenį, ištirti galimo D. Andriulaičio pinigų užvaldymo faktą, etc.

Ir vėl – taps pats skundus atmesdavęs prokuroras

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras Simonas Slapšinskas persiuntė Z. Andriulaitienės skundą Klaipėdos apygardos prokuratūrai. Skundą nagrinėjo ir atsakymą davė vėl tas pats nepakeičiamasis prokuroras J. Petuchov, kurio nutarimai buvo skundžiami.

Prokuroras J. Petuchov 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimu nutarė atmesti nukentėjusiosios Z. Andriulaitienės skundą motyvuodamas tuo, kad byloje nepaaiškėjo esminių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, visi Z. Andriulaitienės skunde paminėti motyvai ir aplinkybės jau buvo aptartos ir atmestos paminėtuose prokurorų nutarimuose ir teisėjų nutartyse.

Advokatas R. Andrikis 2015 m. spalio 2 d. apskundė prokuroro J. Petuchov 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimą, nurodydamas ir tai, kad nukentėjusiosios Z. Andriulaitienės skundo argumentai prokuroro J. Petuchov nutarime ne tik nevertinti, bet net neišdėstyti, o prokuroro išvados nepagrįstos. Tarp tokių Z. Andriulaitienės pateiktų argumentų buvo tai, kad D. Andriulaičio smurtinė mirtis galimai susijusi su bandymu užvaldyti jo pinigus, taip pat D. G. sūnaus tėvystės užginčijimu. Šios aplinkybės visiškai nebuvo tirtos, o teiginiai, kad jos nepasitvirtino, yra niekuo nepagrįsti.

Vyr. prokurorė D. Baltrūnaitė-Petkevičienė savo 2015 m. spalio 21 d. nutarimu nutarė netenkinti advokato R. Andrikio skundo ir palikti prokuroro J. Petuchov nutarimą galioti. Pripažinta, kad nėra pagrindo atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Advokatas R. Andrikis 2015 m. lapkričio 17 d. apskundė vyr. prokurorės D. Baltrūnaitės-Petkevičienės nutarimą. Skundas motyvuotas tuo, kad ikiteisminis tyrimas iš esmės netyrė visų aplinkybių, turinčių reikšmę D. Andriulaičio mirties aplinkybėms nustatyti. Tarp jų – nukentėjusiosios Z. Andriulaitienės nurodytų D. Andriulaičio smurtinės mirties priežastis galimai patvirtinančių aplinkybių – D. Andriulaičio pinigų užvaldymo, 2014 m. D. Andriulaičio pradėto vaiko tėvystės nuginčijimo procedūros įtakos, etc.

Tauragės rajono apylinkės teismo teisėja Elena Bartulienė 2015 m. gruodžio 3 d. atmetė advokato R. Andrikio skundą. Konstatuota, kad nepaaiškėjo esminių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Tėvystės klausimas

Su D. Andriulaičio smurtinės mirties galimų aplinkybių tyrimu betarpiškai susijęs D. Andriulaičio tėvystės T. A. nuginčijimas, nagrinėtas visose teismų instancijose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 17 d., išnagrinėjęs Z. Andriulaitienės kasacinį skundą pagal Z. Andriulaitienės ieškinį atsakovei D. L. dėl tėvystės nagrinėjimo, Z. Andriulaitienės kasacinio skundo netenkino. Teismas pažymėjo, kad Z. Andriulaitienė į teismą su ieškiniu dėl mirusio D. Andriulaičio tėvystės kreipėsi praleidusi nustatytą terminą. Tokį kreipimasi sąlygojo D. Andriulaičio mirtis. Tokiu būdu šis teismo sprendimas patvirtina Z. Andriulaitienės ikiteisminiame tyrime pateiktus argumentus dėl galimų D. Andriulaičio mirties priežasčių.

Šioje byloje nepadėjo pasiekti teisingumo nei Lietuvos Respublikos Prezidentė, nei Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, nei Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat Z. Andriulaitienei pareiškė, kad “pareiškimas neatitinka priimtinumo kriterijų” (…), nes: “Jūs neišnaudojote vidaus teisinių gynybos priemonių prieš pateikdama pareiškimą Teismui”. Kaip gali išnaudoti gynybos priemones, kurioms iš anksto įvairių Lietuvos institucijų pareigūnai vienareikšmiškai užkerta kelią?

Anuo metu Donato Andriulaičio teises (po mirties) gynė ir atstovavo nukentėjusiąją motiną Z. Andriulaitienę advokatai: Rimas Andrikis, Tomas Leščinskas, Jurgita Mikučionienė. Rezonansinėse bylose advokatų bandymas įrodyti, jog žmogus turi teisę turėti realią teisinę gynybą dažnai baigiasi nesėkme. Nepaisant to, žmogaus teisių gynyba – tai vienintelis Lietuvos kelias būti teisine ES valstybe, kurioje siekiama išaiškinti, o ne slėpti nusikaltimus.

Teisėsaugininkų, advokatų, žurnalistų apmąstymuose gali išdygti klausimas, ar tikrai neįmanoma ištirti šio nusikaltimo? Prokurorų ir teisėjų sprendimai, nutartys ir nutarimai neįtikinami. D. Andriulaičio tėvystės nustatymo byloje visų instancijų teismų sprendimai sklidini teisinio nonsenso ir prieštarauja Lietuvos įstatymams. O gal šis nusikaltimas tiesiog tobulai “užglaistytas”?

Skundai atmetami valstybės vardu

Tame ikiteisminiame tyrime blogį įžvelgiame todėl, kad šis tyrimas buvo daromas valstybės pareigūnų ir valstybės vardu. Didžiausias blogis – tai būtent tas veidmainiškumas.

Advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius
Donatas Andriulaitis tapo neatskleisto nusikaltimo auka, galimi žudikai – išvengė teisingumo. Tariamai nesant leistinų, pagristų ir teisėtų įrodymų. O gal dėl jų tendencingo ignoravimo ir sąmoningo procesinio nenoro ištirti?

Tokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų (prokuratūros, policijos, ikiteisminio tyrimo teisėjų) veiksmus, nutarimus, nutartis savo seminare Lietuvos Mokslų Akademijoje 2016 m. vasario 12 d. Lietuvos advokatams kritiškai įvertino prof. dr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Olegas Fedosiukas:

“Objektyvios priežastys: baudžiamųjų įstatymų kokybės stoka – neinformatyvios, beribės, interpretacijoms pasiduodančios nusikalstamų veikų definicijos; į darbo rodiklių gerinimą orientuota procesinė veikla ir, – subjektyvios priežastys: dalies tyrėjų, prokurorų gana formalus požiūris į teisę, įstatymo teksto absoliutizavimas, darbo mechaniškumas, profesinis nuovargis ir profesinio elgesio deformacija”.

Lietuvos Respublikos Seimo narys, advokatas Rimas Andrikis yra teisingai pastebėjęs, kad teismai Lietuvoje atitolsta nuo žmogaus. Dar daugiau: ne kiekviename teisme gali stebėti, kad teismas jaučia kaltinamojo ar ieškovo bei atsakovo širdies, jo dvasios virpesius. Dirbama mechaniškai. Kitaip tariant, išsivysto procesinis negatyvizmas. Pridėkite prie šio procesinio negatyvizmo dar dirbtiną dekriminalizaciją, subjektyvų, piktą požiūrį ir mes gausime tai, kad teisė netgi civilizuotoje visuomenėje blogo žmogaus, blogo teisininko rankose gali tapti tirono įrankiu.

Tokie dalykai apskritai yra sunkiai suderinami su demokratinės valstybės požymiais. Advokatų skundai gali kažkam patikti arba nepatikti. Tačiau, jeigu Lietuva yra teisinė valstybė, kaip skelbiama LR Konstitucijoje, tai taip ir turėtų būti elgiamasi, kaip teisinėje ir demokratinėje valstybėje. t.y., visi įvykdyti nusikaltimai turi būti tiriami ne pro forma, o iš tikrųjų ir visapusiškai.

Mūsų nuomone, teisingumas D. Andriulaičio byloje, anksčiau ar vėliau, bus atkurtas.

2017.07.21; 06:30
slaptai.lt
http://laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=4693&catid=2&Itemid=203

DonatasAndriulaitis.jpg
Šilutiškė Zosė Andriulaitienė jau 4 metai neranda teisybės dėl nužudyto sūnaus Donato Andriulaičio
Kristina Sulikienė
Sulaukėme žemaitės Zosės Andriulaitienės pagalbos šauksmo.
„Laisvas laikraštis“ neblogai aprašė visą istoriją (http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=6738:grizes-i-lietuva-emigrantas-nuzudytas-turtas-pagrobtas-policija-nustate-nelaimingas-atsitikimas&catid=31&Itemid=101), bet neparašė pagrindinio dalyko – jog, mano manymu, dėl nepakankamai geros gynybos mano sūnaus Donato Andriulaičio nužudymo byloje, dėl ko tyrimas buvo iš viso nutrauktas, advokatas R. A. tavo Seimo nariu.
Šiuo metu minėtas Seimo narys, priklausantis „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijai, nekelia telefono ragelio, o jis turi pagrindinius sūnaus nužudymo bylos dokumentus.
Šilutės teisėsauga prijungta prie Tauragės – ir štai Tauragės prokuratūra kokį mėnesį neduoda net susipažinti su baudžiamąja byla: nors byla dėl sūnaus nužudymo 2014 metų kovą – balandį (tiksli jo mirties diena nė nebuvo nustatyta) nutraukta, todėl su archyvinėmis bylomis susipažinti gali bet kas, tuo labiau – motina.
Nužudymo motyvas gedinčiai mamai aiškus – tai dideli pinigai, kurie buvo susiję su Donatu – ne tik jo turimos lėšos sąskaitose, bet ir jo vardu atlikti gyvybės, profesiniai (nelaimingo atsitikimo darbe) draudimai.
Kaip sako prancūzai, cherchez la femme (ieškokite moters) atsirado ir moteris, kuri tvirtina, jog augina jo vaiką.
Ji užvedė civilinius procesus, ir didžiausias absurdas – Lietuvos Aukščiausiasis teismas atsisakė atlikinėti ekspertizę, nes „ir taip viskas aišku.“ Pats Donatas, pergyvendamas dėl kalbų, kad turi vaiką, darėsi ekspertizes, tačiau įstaiga, kurion siuntė mėginius, iš viso nesertifikuota, ir tikėti jos rezultatais – negalima.
„Tačiau prie bylos yra prijungta visiškai neišversta angliškai medžiaga iš kažkokios privačios laboratorijos, kurios specialistai neturi licencijų ekspertinei veiklai, todėl Lietuvos teismauose tokie popieriai nėra laikomi įrodymais“,- mano gedinti motina Z. Andriulaitienė.
Motinos versijos skamba įtikinamai: kad sūnus dėl to, jog dirbo užsienio naftos kompanijose, ir turėjo daug pinigų, buvo persekiojamas banditų, jie jį reketuodavo.
Banditus, kaip visi mes žinome, palaiko ir remia žmonės su uniformomis. Taigi, jos sūnų persekiojo uniforminiai, kurie netramdo metų metais siautėjančių gaujų regione.
Motina jau pavargo belstis į visas duris, tačiau dėl sūnaus eis iki galo.
Nors nemato prasmės eiti į Generalinę prokuratūrą, bet nueis ir ten, galgi išjudės byla – Tauragės teisėsauga šiuo metu neduoda jai susipažinti su dokumentais, o pagrindinė byla ir jos kopijos liko advokatų biuruose.
„Padaviau bylos kopiją ir pinigų trečiam advokatui, šiandien bandui prisibelsti į jo kontorą – viskas užrakinta, kontora tokiame „sklepe“. Nuėjau į Advokatų tarybą, irgi skambino, niekas nekelia. Trys mėnesiai – paėmęs avansą, ir nieko nepadaręs.“
Pats Seimo narys R. A. „Laisvame laikraštyje“ (2018 birželio 30-liepos 7 d. Nr. 26, p. 11) teisinasi, jog galbūt nėra jis toks kompetetingas, kad nepavyko iki galo pasiekti teisybės, čia pat pripažįsta, kad teisėsauga nepadarė savo darbo.
Kyla klausimas – jeigu advokatas R.A. šiuo metu dirba Seime – yra Seimo narys, tai kas jam trukdo iš aukščiausios valdžios būstinės sutvarkyti Šilutės ir Tauragės teisėsaugą?
O galgi gedinti motina teisi – varnas varnui akies nekerta?
Kadangi visi pasidarę labai įžeidūs, tai aš rašau inicialais, o kas toks advokatas ir tvarkietis Seime, visi puikiai žinome, arba galime numanyti.
Keista byloje yra tai, jog nužudytasis 2013-12-18 išskrido į Škotiją, o draudimo sutartis Lietuvoje jo vardu buvo sudaryta kitą dieną, kai fiziškai jo Lietuvoje nebuvo.
Šie įvykiai neretai būna parengiamieji nužudymo darbai: pirma žmogus apdraudžiamas didelei pinigų sumai, vėliau nužudomas, imituojant „nelaimingą atsitikimą“.
Nors byloje buvo gauti reikšmingi duomenys, jog „liudytojai“ prisipažįsta mušę Andriulaitį, o vaikai, radę lavoną, sakė, jog galva buvo juodos spalvos (taigi, sudaužyta) – teisėsauigai nesudrebėjo ranka parašyti, jog „nelaimingas atsitikimas“. Plaučiuose vandens – nerasta: bet bylos pagrindinė versija „nuskendimas“ – nors akivaizdu, jog užmuštas buvo įverstas į vandenį, imituojant kad „pats nuskendo“. R.A. pripažįsta, jog ekspertizė ir tyrimo versija nesutampa, tačiau teigia, nieko nebegalėjęs padaryti, o šiuo metu, būdamas Seime, matyt, irgi nieko negali padaryti, nes teisėsauga ir yra Lietuvos nerenkama valdžia, o renkamoji – tik imitacinis šou (?). Čia pamąstymai Seimo nariui, kuris esą nieko negalintis padaryti prieš uniforminius banditus.
Bekalbant su gedinčia, bet vis dar kovojančia motina, iš atminties man išniro viena mano gyvenimo detalė – teko dirbti socialinio darbo savanore Vokietijoje, ir mano gyvybės draudimas buvo 2 mln. eurų nelaimės atveju. Ir rudenį mano mašiną pervažiavo didelė šiukšlių mašina. Buvo nejaukus jausmas, laimė, jog manęs toje mašinoje nebuvo. Po to įvykio žymiai saugiau jausdavausi Lietuvoje – nepaisant jos viso nesaugumo: čia nors banditai siautėja, bet yra įvairios jų grupuotės, kartais jos kai ima pjautis tarpusavyje, yra šansų dar likti gyvam. Užsienyje – mažiau tų šansų. Daug lietuvių užsieniuose žūsta, daugelį reketuoja lietuviai (atseit, toks verslas: vieni dirba, o kiti nuo jų renka „nalogą“ už „apsaugą“.)
Klausimas, ar Donatui Andriulaičiui, Lietuvoje reketuojamam ir persekiojamam, užsienyje irgi negrėsė koks „nelaimingas atsitikimas“, jeigu buvo pasiruošta jo mirčiai – nustatytas kažkokia tėvystė be galiojančių testų, bei padarytas draudimas su naudos gavėju, susijusius su uniforminiais banditais.
Draudimo sumos, kai jos yra labai didelės, bet kurį nesąžiningą žmogų, turintį šiokių tokių svertų ne tik Lietuvos, bet ir Europos mafijoje, gali priversti imtis net nusikaltimo. Tai yra amoralumo klasika. Atrodo – kas čia tokio, po to juk pagyvensiu, oj kaip man bus gerai.
Mano klausimas Donato „vaiko motinai“: ar tikrai gerai gyveni, šitiek skausmo sukėlusi?
Jeigu tai iš tikrųjų ir ne Donato vaikas – tas vaikas beprotiškai mylėjo žuvusįjį, laikė jį idealu.
Kartais tarp vaikų neturinčių suaugusiųjų, ir vaikų, kuriems trūksta tėvo, susiklosto nuoširdūs, draugiški, netgi šeimyniški santykiai, dvasios giminystė. Negražu naudotis vaiko prieraišumu, tą naudojant kaip teisinį argumentą, kad neva čia yra tikras sūnus. Juk už to slypi paveldėjimo klausimai, o ne rūpestis vaiko gerove.
Kristina Sulikienė