Archive for the ‘Uncategorized’ Category

gvozdevai

Nuotr. Edita Gvozdevė ir jos sutuoktinis kariškis Andrius Gvozdevas kovoja dėl šeimos atžalos Eligijos visomis jėgomis: šiuo ginču susidomėjo jau ir Mančesterio policija, bei vaikų teisių apsaugos institucijos.

Tikra tiesa, kad Jungtinėje Karalystėje vaiko teisių apsauga – labai aukšto lygio.

Atlikdami žiniasklaidos monitoringą, ir gaudami spaudos suvestinių duomenis, UK pareigūnai sureagavo, sužinoję, jog Mančesteryje vėl su dukra Eligija apsigyveno dėl smurto šeimoje kadaise įtartas Laimis Lukšas.

Vakar, vasario 24 dieną, Laimio Lukšos namuose, kaip jis pats teigia socialiniuose tinkluose, lankėsi policija.

Mančesterio Burry vaikų teisių konsulas irgi gavo pranešimą, dėl mažametės Eligijos Lukšaitės gerovės, nes jos motina Edita Gvozdevė, perskambinusi per 7 Mančesterio mokyklas, nei vienoje negavo teigiamo atsakymo, kad vaikas kur nors mokytųsi.

Priminsime, jog vaiko išvežimą su praeityje prieš šeimą Jungtinėje Karalystėje smurtavusiu ir nuio šeimos atskirtu vyru Laimiu Lukšu Kauno apylinkės teisėja Laima Kriaučiūnaitė traktavo kaip „geriausiai atitinkančią šiuo metu sąlygą vaiko gerovei užtikrinti“ , mokyklos nelankymą – pačia puikiausia Eligijos Lukšaitės teisių apsauga, o tėvo polinkį į smurtą, grasinimą buvusiai sutuoktinei, ir jos šeimai – kaip puikias, ir emociškai stabilias vaiko auginimui sąlygas.

Priminsiu, jog pagal UK Children Act 1989 išsiskyręs vyras yra automatiškai laikomas rizikos šeima, ir jo namuose policija su vaikų teisių apsaugos darbuotojais gali ir turi lankytis kada tik nusprendžia.

Laimis Lukšas įsivaizdavo, jog išsivežęs suklastotą nutartį, kurioje parašyta, jog jis šeimoje gyvena su Edita Lukšiene, kuri iš tikrųjų yra Gvozdevė, ir su juo negyvena jau kelerius metus dėl smurto šeimoje, ir nuolatinio terorizavimo – jis nebus įrašytas į rizikos šeimas – jis labai klydo.

Beje, Editą Gvozdevę terorizuoja jos ankstesnė advokatų kontora. Jai grasinama, kad ji turinti tylėti, ir sutikti, kad Laimis Lukšas laikys vaiką, be jokio juridinio pagrindo: nes nutartis, kurioje suklastoti   juridiniai faktai – kai pavyzdžiui rašoma, kad Edita Lukšienė su Laimiu Lukšu sudaro bendrą šeimą – yra absoliučiai negaliojanti, panaši į girtos kumelės sapną. Be to, vaiką gabenti Europos Sąjungoje be kito vaiko gimdytojo sutikimo – negalima, pagal Hagos konvenciją 1980 m. tai yra laikoma pagrobimu.

Lietuvoje ne tik Daiva Stalerevičienė, surašiusi kreivą „išvadą“, „dirba dėl vaiko gerovės“.

 

Po to, kai vaikas pabus kiek UK, aiškino telefonu kažkokia ponia iš advokato Skalskio kontoros – UK socialinės tarnybės atims vaiką, ir čia bus neva labai gerai. „Jūs pakenkstie Lukšui, juk mes to ir siekiame, tik palaukite tuos tris mėnesius“.

 

Kaip išaiškino Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba – po 3 mėn. po vaiko išvežimo iš Lietuvos nebegalios Lietuvos jurisdikcija: advokatų kontora atvirai agituoja tiesiog padovanoti vaiką UK socialinėms tarnyboms.

UK socialinės tarnybos išsiaiškino, jog tėvas neturi motinos sutikimo laikyti vaiką UK. Po „Brexito“ UK valdžia turi interesą kuo labiau sumažinti imigraciją, o ne ją skatinti. Nelegalūs migrantai, kurie atvežti su negaliojančiais dokumentais – yra šiandieninė aktualija.

Taigi, Edita Gvozdevė turi ne tik kerštaujanį buvusį sutuoktinį, bet ir „advokatus“, kurių neįmanoma atsikratyti – jie, teigia moteris, skambina ir skambina, ir „patarinėja“ – „nekelti bangų“, „pasirašyti taikos sutartį“, ir laukti, kol „atims vaiką, tada bus labai gerai“. Toks gėris – kad po to motina niekada nebepamatys vaiko. Nes Lietuva negalės to vaiko grąžinti jai.

2017 02 24   patikrinimą Laimio Lukšo namuose Mančesterio policija atliko pagal Burry konsulo pranešimą dėl rizikos šeimos: vienišo tėvo, kuris įtariama yra pagrobęs savo dukrą kurios gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta su vaiko motina.

Kad vaiką grobęs iš motinos be juridinio pagrindo, pareiškė savo ieškinyje naujame procese, kuriame Editos Gvozdevės „gynėjai“ patarė jai sutikti atiduoti dukrą, „nekelti bangų“, ir panašiai.

Kadangi Laimis Lukšas neišlaikė ir neišlaiko savo vaikų, juo susidomėjo ir kitokios UK struktūros.

Jeigu asmuo negali pagrįsti, jog jis gyvena legaliai, pagal UK įstatymus toks asmuo negali gyventi šalyje.

Tokiais asmenimis, kurie nerodo pajamų, nevykdo prievolių, bet demonstruoja prabangą, domisi specialios struktūros.

Tai, jog Laimis Lukšas galimai negali pagrįsti savo pajamų, rodo 2355 eurų skola už vaikų išlaikymą, taip pat negebėjimas pateikti teismams įrodymų, kad uždirba, ir kad neturėdamas jokių pajamų – nes nesugebėjo išlaikyti vaikų iki šiol – gebės pats vienas auginti dukrą.

 

alvydas-butkus-alkas-lt-j-vaiskuno-nuotr-k100

„Laisvame laikraštyje“ ne vienoje publikacijoje rašyta, jog Vytauto Didžiojo univesitetas vykdo baltiškosios tapatybės naikinimą, konkrečiai uždarinėdamas etnologiją, bei naikindamas Letonikos centrą.

Po publikacijų, bei kreipimosi į įvairias institucijas dėl lietuviškosios, ir baltiškosios tapatybės nepropagavimo, ir tyčinio naikinimo, sujudo ir Latvijos ambasada, bei Latvijos Seimas su Vyriausybe, pateikė paklausimą VDU, kodėl pinigai imami – o jokia veikla nevykdoma?

VDU, vengdamas tolimesnio skandalo, profesorių Alvydą Butkų į darbą vadovauti Letonikos centrui grąžino tyliai nuo 2017 01 01.

Tačiau su terminuota sutartimi. O gal latvių kalbos nuo kitų mokslo metų nebereiks? Juk naujoji VDU strategija – kuo daugiau juodukų, kiniečių, japonų, ir kuo mažiau lietuvių, latvių, rusų, lenkų.

VDU, jau minėta, elgiasi kaip pigi kekšė – duokite pinigų, o kaip ugdysime studentus – ne valstybės, ir tuo labiau – ne Latvijos Vyriausybės, kuri tuos pinigus moka irgi –  reikalas.

Dėl VDU purtančių skandalų gali nepavykti susijungti su Lietuvos edukologijos universitetu: vakar pasiūlymą LEU pateikė VU.

VDU tyčia save naikindamas, ir nesiskaitydamas su lietuviškosios tapatybės gaivintojais ir puoselėtojais, gali likti kaip ta boba prie suskilusios geldos: neprisijungus LEU, o sunaikinus etnologiją, baltistiką, lietuvių lituanistiką – šias sritis vykdo ir vykdys visiškai kiti universitetai, gaudami finansavimą iš biudžeto.

VDU galės toliau maldauti Kinijos ir Korėjos (nežinia – tik kurios)  pinigų.

Dėl išaiškėjusių faktų VDU purtė net Valstybės saugumo departamentas, tačiau kadangi jis dirba tyliai – profesoriui Alvydui Butkui apie indėlį jį grąžinant į darbą nepranešė. Darius Jauniškis nemėgsta iš savęs daryti reklaminės lėlės.

Todėl norėčiau profesoriaus vardu padėkoti aš. Ačiū. Alvydas Butkus yra vienas garsiausių visų laikų baltistų. Be jo VDU – nebe VDU, o boba prie geldos. Net ne suskilusios, o supuvusios.

 

 

gvozdevai

Nuotr. Nors  jaunavedžiai Andrius ir Edita Gvozdevai  laimingai vedę nuo 2016 12 23, teisėja Laima Kriaučiūnaitė  2017 01 24 nutartimi nustatė, jog Edita Gvozdevė yra Lukšienė, ir nurodė nutartį vykdyti skubiai, be kita ko, nurodžiusi buvusiam sutuoktiniui Laimiui Lukšai nebeišlaikyti savo vaikų, ir net nemokėti įsiskolinimo, siekiančio 2355 eurus.

Kai Aurimas Drižius rašydavo straipsnius, su pavadinimu, jog teisėjas toks ir toks pats suklastojo savo nutartį, man kartais būdavo juokingas toks redaktoriaus įvardijimas teisėjų veiklai.

Tačiau įsigilinus į Editos ir Andrejaus Gvozdevų šeimos terorizavimo, pasinaudojant teisėjais, atvejį, akivaizdu, jog Laimis Lukša, garsios pakaunės „banditų“ giminės atstovas (pokaryje Rokų ir Garliavos apylinkėse Lukšos žudė taikius gyventojus, daugiausiai lietuvius – apie tai jie rašė girdamiesi ne vienoje atsiminimų knygoje), manipuliuodamas Kauno apylinkės teismo teisėja Laima Kriaučiūnaite, manė, jog jis 2017 01 24 gavo kažkokią nutartį, kuri neva legalizuoja veiksmus, kai jis iš Lietuvos pagrobė ( remiantis 1980 m. Hagos konvencija, reglamentuojančią tarptautinio grobimo civilinius aspektus),  savo paties dukrą Eligiją. Tiesa, su Kauno vaikų teisių „apsaugininkės“ Daivos Stalerevičienės pagalba.

Visiškai nesuprantu – KOKIA byla ir dėl ko čia „nagrinėjama“, kai Lietuvos Respublikos visi įstatymai, kiek paimsi, draudžia pakartotinį bylų nagrinėjimą – o jau dėl skyrybų iš viso neleidžia atnaujinti procesų, jeigu žmonės yra sukūrę kitas šaimas. Teisėja, kuri suklastojo savo pačios nutartį ir įrašė nesąmoningus ir neegzistuojančius dalykus – nenurodo – dėl ko šita byla.

Edita Gvozdevė ir Laimis Lukša išsiskyrę įsiteisėjusiu 2016 01 11 Kauno apylinkės teismo SPRENDIMU Lietuvos Respublikos vardu, sprendimas Nr. 2-2747-429/2016 nepanaikintas, galioja, turi res judicata galią – juo abudu buvusių sutuoktinių vaikai priskirti auginti Editai tuo metu Lukšienei, šiuo metu – Gvozdevei.

Nors santuoką ir šeimą reglamentuoja LR Civilinio kodekso 3 knygos straipsniai, Laimis Lukša su teisėja Laima Kriaučiūniene ir vaikų teisių „gynėja“ Daiva Stalerevičienė mano kitaip.

Pasirodo, santuoką ir šeimos santykius nustato 3 iš anksto susitarę galimai klastotojai.

Pagal 2017 01 24 nutartį, kurią tyčia galimai suklastojo teisėja Laima Kriaučiūnienė, Edita Gvozdevė pavirsta į Editą Lukšienę.

Teisėja, kuri galimai tyčia ir suvokdama, kad galimai daro galimą nusikaltimą, suklastojo savo pačios nutartį, be kita, ko, šioje nutartyje rašo:

„Išvadą teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau tekste – Kauno VTAS) 2017 01 19 pateikė išvadą dėl ieškovo(Laimio Lukšo – Kristinos Sulikienės pastaba) prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. IŠVADOJE NURODYTA, JOG LAIMIO LUKŠO IR EDITOS LUKŠIENĖS ŠEIMA (teisėja, tyčia suklastodama savo pačios nutartį, nutartimi nustato, jog Edita Gvozdevė, kuri 2016 12 23 ištekėjusi už kariškio Andrejaus Gvozdevo ir su juo augina sūnų –  2017 01 24 nutartimi paverčiama Laimio Lukšo žmona – nes ji su juo neva turinti šeimą – teisininkės Kristinos Sulikienės pastaba)nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą.“

Tai, jog Daiva Stalerevičienė kažką galimai vartoja, ko joks čigonas negaus jokiame  „taške“ įsitikinau pati, jai paskambinus.

„Laba diena. Kodėl jūs rašote savo išvadoje, jog Edita Gvozdevė yra Edita Lukšienė,  kuri nėra išsiskyrusi su Laimiu Lukšu? Ar jums žinomas faktas, jog čia ne sutuoktiniai, o išsiskyrę žmonės, sukūrę kitas šeimas?“

„Ne, nežinau,“ – atsako „apsaugininkė“ Daiva Stalerevičienė, kuri „teikia išvadą byloje“.

Kad kai kurios vaikų teisių apsaugininkės  yra neadekvačios ir absoliučiai nesiorientuoja realybėje – esu apie tai viešai išsakiusi ne vienoje TV laidoje: kad joms ir vaidenasi, ir rodosi nebūti dalykai, ir pastoviai jas bandoma nužudyti, be to visi tėvai, kurie neatiduoda vaikų – narkomanai, alkoholikai ir  žudikai. Šitus kliedesius mes visi žinome, ir deja, nėra dar sukurta pagalbos linija nuo vaikų gelbėjimo nukentėjusioms „apsaugininkėms“. Socialiniai darbuotojai – dar didesni galimai paranojikai: juos ištisai visi nori nužudyti, o vaikai visoje Lietuvoje badauja, todėl juos visus reikia išgelbėti, išvežant būtinai į užsienį.

Tačiau kai pasireiškiančiam asmenybės sutrikimui, kuris gali bet kada pereiti į psichikos ligą (nes paranoidinės šizofrenijos atveju, žmogus mato vaizdus, kurių nėra, ir girdi balsus, faktus suvokia visiškai kitaip, negu jie yra – savojoje realybėje), pasiduoda teisėja Laima Kriaučiūnaitė, ir perrašo šiuos kliedesius į nutartį, po kuria deda savo parašą, be to, nurodo, jog nutartis, kad Edita Gvozdevė iš tikrųjų yra Edita Lukšienė, kuri su Laimiu Lukšu augina 3 vaikus: tai Eligiją, Einorą ir sutuoktinio Andrejaus sūnų Enriką – VYKDYTINA SKUBIAI tada nebesupranti – čia ar tyčinis klastojimas, ar būtent ankstyvos psichinės ligos požymiai?

Aš neteigiu, jog šita trijulė turi psichikos sutrikimų, tačiau, apklausus UK gyvenančius lietuvius, paaiškėjo, jog Laimis Lukša mėgsta išgerti. Nuo alkoholinio sindromo atsiranda ir haliucinacijos, ir išsigalvojami faktai, kurių nėra.

Edita Gvozdevė liudija:

„Tačiau tai, kad aš Edita Gvozdevė esu Laimio Lukšo žmona, man teismo posėdžio metu įrodinėjo teisėja Laima Kriaučiūnaitė. Sutuoktinis Andrejus Gvozdevas sėdėjo koridoriuje, kad ateitų paliudyti.“

Sutuoktinis, kariškis, Andrejus Gvozdevas:

„Teisėja, ko nesu niekada matęs, išėjo į koridorių, atsistojo, stovėjo, giliai įkvėpė, grįžo atgal į salę, „spęsti bylos“, kurioje mano žmoną įtikinėjo, jog ji yra Laimio Lukšo žmona“.

Tai, kad teisėja Laima Kriaučiūnaitė tiki šitais galimai kliedesiai, matome iš nutarties, nes nutartyje ji naudoja LR Civilinio kodekso 3.65 straipsnį, kuris reglamentuoja vaikų laikiną auginimą vykstant skyrybų procesui – kuris tarp Editos Gvozdevės ir Laimio Lukšo yra pasibaigęs. LR CK 3.65 str. ištisai vartojamas žodis „sutuoktiniai“, o 20 17 01 24 nutartis būtent priimta pagal LR CK 3.65 str. „Laikinosios apsaugos priemonės“, kurios taikomos skyrybų bylose. Tačiau jokia skyrybų byla nevyksta, nes buvę sutuoktiniai seniai išskirti.

Laimis Lukša be to, yra pralošęs papildomą procesą dėl sūnaus Einoro Lukšo tėvystės nuginčijimo. Taip pat yra pasirašęs, jog Enrikas Gvozdevas tikrai ne jo sūnus.

Yra labai keista, jog teisėja nutartyje mini, jog žino faktą, kad sutuoktinių santuoka nutraukta jos pačios darbovietės  – Kauno apylinkės teismo   2016 01 11 sprendimu Nr. 2-2747-429/2016.

Tačiau juk antrajame puslapyje ji rašo, jog minėtai Laimio Lukšo ir Editos Lukšienės šeimai teikiamos socialinės paslaugos, „dėl smurto“, taip pat šioje šeimoje auga trys vaikai.

Kaip reikia suprasti – teisėja perrašo neaiškių poveikių pasekoje surašytą išvadą, kurios autorė Daiva Stalerevičienė, taip pat padaro teisėjų tarnybinį pažeidimą – visiškai nepatikrina bylos šalių dokumentų, duomenų, surašo neegzistuojančius duomenis į nutartį, kurią, remiantis Aurimo Drižiaus sugalvota formuluote, ji pati ima ir tyčia suklastoja.

Nes tokio asmens kaip Edita Lukšienė, kuri kartu su Laimiu Lukšu augina 3 vaikus – nėra.

Dar teisėja sekdama vaikų teisių „apsaugininkės“ „išvadas“ nustato, jog vaikui žymiai saugiau yra su tėvu, kurio įsiskolinimas dėl nesugebėjimo išlaikyti abudu vaikus yra 2355 eurų  nutarties priėmimo dieną.

Kaip suprantu, teisėja Laima Kriaučiūnaitė mano, jog Jungtinėje Karalystėje tarsi Čiamba vamba gentyje galioje žemesnis vaikų teisių apsaugos lygis: ten vienišam tėvui įrodinėti, jog jis turi iš ko auginti vaiką – nereikia.

Klastodama vaiko gerovės užtikrinimo aplinkybes, ir galimai dengdama tarptautinį nusikaltimą – vaiko grobimą, teisėja toliau rašo:

„Ieškovas turi savo įmonę statybos srityje, pats reguliuoja savo darbo laiką, jo darbo diena įprastai trunka nuo 7-8 val. ryto iki 16-17 val. vakar“.

Šitus faktus teisėja „nukabina“ nepasirėmus jokiu rašytiniu įrodymu – nes reikia tyčia suklastoti savo nutartį.

Rašytiniai įrodymai rodo, jog ieškovas niekur nedirba, neturi jokio registruoto turto, skolos 2355 eurų nesugeba padengti, ir nežino, kaip sugebės ją padengti, reikalauja sustabdyti išieškojimą – tai irgi pagrindas teigti, kad tiesiog jis neturi iš ko mokėti: nes nutraukti išieškojimą galima tik vieninteliu atveju – kai skola beviltiška- tai yra, skolininkas absoliučiai nemokus.

Tačiau jeigu tėvelis pats prisipažįsta, jog yra absoliučiai nemokus, jam negalima auginti nei vieno vaiko.

Teisėja Laima Kriaučiūnaitė, įsivaizduodama, kad UK yra Čiamba vamba gentis, kurioje iš viso negalioja vaikų teisių apsauga, rašo:

„Dukters pamokos trunka nuo 8:30 iki 16 val. Dukters lankoma mokykla (nenurodo, kokia mokykla, koks adresas, ir kada vaiko įstatyminė atstovė Edita Gvozdevė ten ją užrašė – K. Sulikienės pastaba) yra netoli namų (kur tie namai – kuriame rūsyje, garaže, ar dar kur – teisėja nežino, niekur nutartyje nenurodo, vaiko dabartinės sąlygos, kuriose neva jam yra žymiai geriau – neapžiūrėtos, neįvertintos, prie „išvados“ nėra pridėtas sąlygų UK tikrinimo aktas – K. Sulikienė), ji pati nueina į mokyklą ir pareina (tokie išvedžiojimai yra Children Act of UK 1989 tiesioginis pažeidimas, nes šis įstatymas neleidžia nepinamečių vaikų palikti vienų nei vienai minutei. Vienišas tėtis yra rizikos šeima, todėl laiko klausimas, kada socialinės tarnybos atims vaiką – tuo labiau, jog UK socialinės tarnybos yra įvertinusios Laimį Lukšą – jis auginti vaikų negali, nes šeimoje smurtauja – Edita Gvozdevė dėl UK socialinių tarnybų ir išvyko su vaikais gyventi į Lietuvą, nes jos taip patarė.)

„Ieškovas gyvena atskirame gyvenamame name (nenurodomas nei adresas, nei nuomos sutartis, nei kitoks pagrindas, kad rytoj jis tame name  gyvens – K.S.), jame yra penki kambariai (kodėl ne 10 ar 25? – namo schema nepridėta, kaip ir namo adresas – K.S.), duktė turės savo atskirą kambarį (kartu su kita mergaite, kurią Laimis Lukša irgi „augina“? – K.S.)

Dėl vaiko interesų užtikrinimo teisėja toliau išaiškino, tarsi mes būtume net ne Čiamba Vamba gentis, o Mumbu jumbustanas:

„Dukters bendravimas su mama nebus ribojamas, nes ieškovas kas tris mėnesius grįžta į Lietuvą“.

Priminsiu gerbiamai teisėjai Laimai Kriaučiūnaitei, kad pagal to paties teismo, kur ji dirba, 2016 01 11 nutartį, Eligija Lukšaitė priskiriama gyventi su Edita Lukšienė, šiuo metu Gvozdeve.

4 kartus pamatyti vaiką per metus, kai vaikas to paties teismo yra priskirtas nuolatinei motinos priežiūrai, yra kas? – Teismo sprendimo nevykdymas. Tačiau kadangi 2017 01 24 nutartis yra surašyta suklastojant krūvas faktų, iškraipant vaiko teisių apsaugos reglamentavimą, ir akivaizdžiai tai prieštarauja vaiko interesams – nesvarbu, kad vaikas nori gyventi su išgeriančiu ir smurtaujančiu, niekur nedirbančiu ir neturinčiu jokių pajamų tėvu (priminsiu, iki šiol nei 2355 eurų sloką sumokėjęs, nei nurodo, kaip išlaikys vaikus toliau – koks jo planas vykdyti savo, kaip tėvo pareigas.) LR CK 3.194 str. numato, kad jeigu vienas iš tėvų nevykdo pareigos išlaikyti vaikus, tai valstybė gali netgi kreiptis dėl šios skolos, perimti tokią skolą (teisėjai Laimai Kriaučiūnaitei, kaip supratau, nežinoma, kad ji turėjo pasisakyti, jog vaikų vengiantis išlaikyti tėvas yra galimai nusikaltėlis, ir kažką reikia spręsti dėl skolos.)

Valstybė sukūrusi vaikų išlaikymo sistemą: iš tikrųjų, teisėja turėjo spręsti dėl vaikų išlaikymo, kaip jiems padėti, kaip juos apsaugoti – yra sukurtas vaikų išlaikymo fondas, vėliau skolą valstybė nukreipia skolininkui, gali netgi jį nuteisti, pasodinti  į kalėjimą – jeigu piktybinis elementas vengia dirbti. Nutartyje nerasime nei žodžio apie vaikų išlaikymą, priteisimo veiksmus – teisėja viską daro ir rašo, kad tik Laimį Lukšą apsaugoti nuo pareigos išlaikyti vaikus. Tokia nutartis negali būti pripažinta teisėta teismo veikla.

Teisėja nesuvokia, kad vaikai yra ginami, visų pirma, apginant juos nuo neadekvačių, niekur nedirbančių tėvų.

Teisėja Laima Kriaučiūnaitė, toliau galimai klastodama savo pačios nutartį, rašo žinomai melagingą ir teisiškai nepagrįstą sakinį:

  1. Sustabdyti Kauno apylinkės teismo 2016 01 11 sprendimo dalies vykdymą dėl išlaikymo išieškojimo nepilnametei dukteriai Eligijai Lukšaitei, iš tėvo Lukšo.“

Pasiskaitau LR CK 3.194 str. kur nurodyta, jog :

„Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus,teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų arba valstybinės vaiko teisių apsaugos  institucijos ieškinį“, ir nieko nesuvokiu – kas nors man gali paaiškinti, kaip esant įstatyminiam reikalavimui, jog vaiką išlaiko abudu tėvai, teismas, tiksliau teisėja Laima Kriaučiūnaitė, paima ir sustabdo ne tik išlaikymą kasmėnesį mokamą Eligijai Lukšaitei, bet iš visos sutabdo to paties teismo, kuriame dirba, ir kurio sprendimus turi vykdyti – nes nežinojimu prisidenginėti negali – sprendimo, kuris priimtas LR vardu, vykdymą?

Lietuvos Respublikos Civilisnis kodeksas aiškiai sako, jog tada tėvas yra duodamas į teismą, ir tai gali ir turi daryti ta pati tarnyba, kurios atstovė Daiva Stalerevičienė rašinėja neįtikėtinas nesąmones, ir kliedesius, „sužendindama“ teismo išskirtą porą.

Laimio Lukšo skundą dėl skyrybų sprendimo panaikinimo Kauno apygardos teismas neskundžiama nutartimi atmetė: nes jis pats kreipėsi su taikos sutartimi, kur nurodė, kad santuoka iširo dėl abipusės kaltės. Edita Daktaraitė 2016 12 23 ištekėjo už Andrejaus Gvozdevo, ir tapo jo žmona. Jokie skyrybų proceso atnaujinimai, apie ką greičiausiai svajoja Laimis Lukša – negalimi.

Nors nutartyje parašyta, kad galima skųsti aukštesniam teismui, man atrodo, čia reikia skųsti prokuratūrai bei visų teismų vadovybei.

Ar gali toliau dirbti teisėju žmogus, kuris nesusigaudo, kokias nesąmones rašo į nutartį.

Beje, dar prideda, jog nutartis, kuria Edita Gvozdevė paverčiama Edita Lukšiene VYKDYTINA SKUBIAI.

Tai pagal šią nutartį išeina, Edita Gvozdevė privalo atsikeisti savo pavardę – nes jeigu skubiai nevykdys nutarties, tai ją dar ir nubausti gali, ar ne taip?

Kokioje valstybėje mes gyvename? Nuo kada teisėja Laima Kriaučiūnaitė gali surašyti į nutartį neįtikėtinas nesąmones (ir dar nurodyti – kad vykdoma skubiai), faktus, kurie neatitinka valstybės registrų, teismų sprendimų – ir toks teisėjas nagrinėja asmenų likimus, priima sprendimus dėl turto, dėl skyrybų, dėl vaikų auginimo tvarkos? Bet juk tai yra labai baisu!

 

 

gvozdevai

Jau rašėme apie Editą Daktaraitę – Gvozdevę, kurią persekioja ir terorizuoja Kauno vaiko teisių apsaugos skyrius, su socialine darbuotoja, kuri savavališkai teikia paslaugas, veržiasi į namus, o išsigandę tėvai nebežino, kas čia darosi.

Perskambinus į vaikų teisių skyrius, bei išanalizavus teismų dokumentus, paaiškėjo, jog Gvozdevų šeima nėra socialinės rizikos šeima, todėl socialinės tarnybos šioje šeimoje lankytis negali – nes „socialai“ yra „antras lygis“.

Vaikų teisių skyrius (Daiva Stalerevičienė) su policijos pagalba jėga pagrobė Editos Gvozdevės dukrą, (2016 01 11  priteista vaiko auginimo teisė –  gyvenamoji vieta nustatyta su motina, apeliaciją Laimis Lukša pralošė) o Anglijoje Laimiui Lukšui teisės į dukrą buvo 2015 metais apribotos, todėl rūpestinga motina, kad neprarastų vaikų, ir grįžo su jais į Lietuvą, bei prisiteisė jų globą), buvo be motinos sutikimo išvežta į užsienį, nėra jokio teismo sprendimo, kad dukra gyvens su tėvu.

Minėta, jog UK tarnybos buvo nustatę, kad Laimis Lukša netinkamai elgiasi su šeima, ir jam auginti vaikų negalima. Laimis Lukša mušė savo žmoną Editą Lukšienę dabar Gvozdevę, Jungtinėje Karalystėje laikoma, kad jeigu motina leidžiasi mušama, ji nėra tinkama mama – todėl Edita tuo metu Lukšienė grįžo į Lietuvą, ir po to laimėjo skyrybų procesą, prisiteisusi vaikus sau, su taikos sutartimi Laimis Lukša sutiko, sprendimai įsiteisėję, išlaikymo vaikams nemoka iš viso, nors naujame pareiškime giriasi, jog gerai gyvena, ir turi įmonę UK.

Šiuo metu Laimis Lukša išsivežęs ne tik savo dukrą, bet ir Andrejaus Gvozdevo dukrą, kuri yra panašaus amžiaus, ir yra seksualizuojama.

Manoma, jog už abi mergaites Laimis Lukša, kuris visur manipuliuoja garsia pavarde, kuri liaudyje, ypač Garliavos apylinkėse iki šiol vadinama tiesiog „bandito“ pavarde – išsivežė visiškai jo globai nepriklausančias mergaites. Vieno vaiko pagrobimas yra viena, o dviejų panašaus amžiaus mergaičių „globa“, neturint tam juridinių pagrindų – yra panašu į pedofiliją.

Paskambinus į Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, tarnautojas ryšiams su užsieniu maloniai paaiškino, jog jeigu nėra priteista vaiko gyvenamojio vieta su tėvu – o kokiu pagrindu kita mergaitė su juo gyvena, neįsivaizduoju – atrodo, Laimis Lukša kažkokiu būdu susidraugavo su buvusia Andrejaus Gvozdevo žmona? – tai galioja Hagos konvencija 1980 m. dėl pagrobimo civilinių aspektų- kuriuos, beje, nevykdydamas  2016 01 11 teismo sprendimo, Laimis Lukša nurodo pakartotinėje byloje, kurioje teisėja Laima kriaučiūnaitė taiko sutuoktinių skyrybų byloms taikomą LR CK 3.65 str., kuris reglamentuoja laikinąsias apsaugos priemonės SKYRYBŲ BYLOSE.

Apgailėtina, tačiau teisėja net nežino Editos Gvozdevės padėties: jog ji  2016 12 23 ištekėjo už Andrejaus Gvozvedo, o su Laimiu Lukšu yra išsiskyrusi, todėl dar kartą vykdyti skyrybų bylos teisėja negali.

LR CK 3.65 str. vadinasi „Laikinosios apsaugos priemonės“, 1 d. Teismas atsižvelgdamas į SUTUOKTINIŲ…. Tačiau Editos ir Laimio nebesieja jokie santuokiniai ryšiai. Teismas turi žinoti teisę, o nesąmonių rašyti sprendimuose – negali. Tai laikoma sprendimo suklastojimu.

Laimis Lukša iš viso neišlaikė 2 savo vaikų, o dėl mažojo netgi padavė po skyrybų bylos ieškinį, kad nuginčytų tėvystę. Edita Gvozdevė sutiko padaryti DNR tyrimą sūneliui, ir jis parodė 99,999999 proc. tikimybę, kad tėvas – Laimis Lukšas. Nors Laimis Lukšas pernai įrodinėjo su ieškiniu, kad sūnus – ne jo, naujame ieškinyje jis reikalauja vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su juo – nors nemoka nei vieno cento išlaikymo, ir akivaizdu, nori tik ant vaiko vardo imti naujas pašalpas.

Kai prisikaupė skola virš 2000 eurų, tada jis išsivežė dukrą su Daivos Stelerevičienės ir policijos pagalba  galimai įvykdė pagrobimą (Hagos konvencijos praste), atlikdamas melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (jokia byla neiškelta, melagingi kaltinimai patėviui „pedofilija“ – subliuško irgi) – bet kaip „banditų“ giminės ainiui (Lukšos siautėjo ir parazitavo Garliavos, ir Rokų apylinkėse taip, kad vietos gyventojai vadino juos „banditais“)– jokių bylų niekas nekelia. Banditų ainis prikurstyti moka savo dukrą – tai prieš ją smurtaujama, tai prieš ją pedofilija: viskas prašapo, o paties Laimio Lukšos elgesys fiksuotas – tai smurtas, ir gėrimas. Naujomis bylomis bandoma viską pakeisti, užtrinti praeities faktus. Neaiškus ir momentas dėl kriminalinės praeities Vokietijoje, kur galėjo būti sėdima svetima pavarde – tam, kad CV būtų be kriminalo.

Mergaitės, manoma, reikalingos dėl pašalpų.

Nors UK eina link Brexito, bet lietuviai nepaliauja veržtis į UK.

Tačiau Laimis Lukša turi spalvingą biografiją, yra galimai gavęs netgi kalėjimo pravardę „Caras“ (taip jį vadina ekonominė policija ir FNTT), yra tirtas dėl cigarečių, tačiau iš visur išsisuka, nuo jo – kaip nuo žąsies vanduo, o teisėja priima ieškinį, kuris yra negalimas, nes vaikų gyvenamoji vieta nustatyta, naujų aplinkybių, išskyrus, kad pagrobta dukra – nėra.

Šiandien, pranešė Edita Gvozdevė, jai skambinėja socialinės tarnybos ir jai grasina, kad ji neva turinti juos įsileisti, nes Laimis Lukša iš Mačesterio taip joms nurodęs.

Pirmadienį, kai Edita nepasirašė kažkokio naujo kišamo dokumento, į jos sutuoktinio Andrejaus Gvozdevo facebooko paskyrą buvo bandyta įsilaužti per jo dukters paštą, o kompiuterio adresas rodė Mančesterio miestą.

Moteriai paaiškinta, jog ji yra ne rizikos šeima, todėl jai tas pats, kas skambintų – Maltiečiai, Caritas, Jehovos liudytojai, mormonai, telefoniniai sukčiai, ar sektantai „socialai“ – niekam durų ji neturinti atidaryti, nes jie nori stebėti kitus vaikus, ir juos pagrobti, kaip pagrobė sutuoktinių dvi mergaites, kurios gyvena iš pašalpų Jungtinėje Karalystėje, nuolat fotografuojasi plikomis bambomis, yra seksualizuojamos, o po 3 mėnesių, praleistų UK, joms nebegalios Lietuvos jurisdikcija – tarnybos, pasiremdamos ankstesniu įrašu apie Laimio Lukšos negebėjimą auginti vaikų, nesmurtauti šeimoje – atims abi mergaites.

Dar 2 prekės į UK biudžetą.

Vaikų teisių tarnybos – mes jau ne kartą viešinome – prekiauja Lietuvos vaikais.

Todėl toks angažuotumas, ir Daivos Stalerevičienės veiksmai grobti su policija vaiką iš motinos, kuriai įsiteisėjusiais teismų sprendimasi yra priteista mergaitės auginimo teisės.

Teismo sprendimų nevykdymas – irgi „geroji vaikų teisių praktika“.

Prisiminkime, kas sukūrė visą įtampą Klonio gatvėje: ne Neringa Venckienė nevykdė teismo sprendimo, o vaikų teisių tarnybos, nuolat kurios kurstė auginti,globoti vaiką, kad tik sukeltų kuo didesnę įtampą, kad tik Neringai Venckienei būtų kuo daugiau bylų. Ji būdama teisėja, nebesuprato – tai ką vykdyti: ar vaiko teisių institucijų nurodymus, ar teismų sprendimus – o kaip vykdyti abudu, kai prieštaravo vienas kitam- pasimetė net pati būdama teisėja. Dabar kalčiausi kartais mergaitę prižiūrėdavę diedukai Kedžiai: kaip ir Andrejus Gvozdevas kad buvo kaltinamas ir išteisintas, diedukai melagingai yra kaltinami pedofilija…Nors mergaitė iki šiandien atsimena, kaip iškrypėliai guli plačioje lovoje, ir mini vardus jų…

Dabar gi situacija panaši: nors iki šiol įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2016 01 01 sprendimu Nr. E2-4251-886/2016 Editai Gvozdevei priteista auginti vaikus, bei iš laimio Lukšo – išlaikymas vaikams, nei išlaikymo gauna, tuo pačiu tas pats teismas, nevykdydamas savo pačių sprendimo, 2017 01 24 „pakeitė sprendimą“, „pritaikęs laikinąsias priemones“. Taip išeina…skyrybų byloje. Dar teisėja nurodė, jog vykdymas sustabdomas: kokiu pagrindu – nelabai supratau. Net skolos 2550 išieškojimas stabdomas. Kodėl? Sprendime nenurodoma. Nes taip prašo Laimis Lukša, o jo pavardė – tai čia aukščiau teismų jurisdikcijos. Nebegalioja jokie kodeksai, taip išeina.

Sprendimas – vientisa klastotė: jame įrašyta Edita Lukšienė, tačiau tokio asmens iš viso nėra.

Negaliojantys, su neegzistuojančiais asmenimis sprendimai – įprasta banditinė taktika.

Juk kaltų kaip ir nėra.

O apskųsti įdomu ar įmanoma, jeigu sprendime minimas tavo vaikas, bet tavęs net nėra?

Be to, nuo kada tas pats teismas gali imti neatnaujinęs proceso ir pakeisti sprendimus, kurie įsiteisėję, ir kuriuos teismas priėmė, nes vaikai buvo išvežti iš smurtautojo, ir kuris sutiko su taikos sutartimi?

Kodėl, kai prikapsėjo 2000 eurų skola, staiga „atsibudo tėvystės jausmas“?Be to, iš sprendimo matome, (tai tik kažkoks laikinas ir suklastotas sprendimas, vaikų teisių apsaugininkas Vilniuje paaiškino, jog galioja pagrindinė 2016 01 11 nutartis dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, ir mergaitė laikoma pagrobta pagal Hagos konvenciją dėl grobimo civilinių aspektų), kad vaikas pats eina į mokyklą, pats pareina – nors pagal UK Children Act 1989 m. tai yra vaiko neprižiūra, ir vaikas bet kada galės būti paimtas, nes UK negalima vaikams patiems savęs auginti.

Kauno vaikų teisių tarnybos, įsijautę atiminėti vaikus, manytina, „užsirovė“ ir apžiojo tokį kąsnį, kurio nebepajėgia aprėpti.

Juk Edita Gvozdevė ne tik Henriko Daktaro netikro brolio sesuo.

Ji yra kariškio žmona. O kariuomenė – tai Lietuvos elitas.

Jie stojasi mūrų vieni už kitus. Ypač išminuotojai, kurie kartu su lakūnais yra laikomi elitinėmis LK rūšimis. Ir niekas iš tarnybos draugų neleis skriausti Gvozdevų šeimos. Net jeigu Vaikų teisių apsaugininkės jau gavo avansą už 2 gražius vaikučius, mėlynomis akimis, į priekį.

Vaikų prekyba iš gerų normalių šeimų – štai kas vyksta Lietuvoje. Tarnybos nenori atiminėti vaikų iš alkoholikų, narkomanų, nes tokių vaikų niekas nepirks.

Bet šita anekdotinė situacija, kai ne rizikos ir kariškio šeimai skambinėja socialinės tarnybos, ir grasina – čia verta jau manau TV studijos.

P.S. Mūsų herojai ne tik kad sutuoktinis dirba Lietuvos kariuomenėje, o šiuo metu vaiko priežiūros atostogose – bet žmona turi autoserviso verslą. Jau ne kartą buvo „tikrinama“. Nieko nerado. Klientų neatbaido. Pati savo akimis mačiau banditų mašiną šūdo spalvos, be jokių numerių, kurioje sėdėjo du banditėliai ir važinėjosi pirmyn atgal Panemunėje. Čia taip išeina visiškai normalu: į šeimą veržiasi socialai su vaikų „teisėmis“, netgi nurodinėjo, kad Editos mama negali gyventi pas juos, šiandien skambinėja ir grasina, o jeigu Edita darbe – šalia darbo, kai ji keičia kam nors tepalus, ar taiso važiuoklę, visa išsitepalavusi, ir su kombinezonu  – važinėja neaiškių struktūrų banditai be jokių valstybinių numerių. Gal jie nematę autoservise dirbančios moters?

Cosa nostra.

Ir ar tikrai nebėra gaujų – kad šitoks dėmesys Daktarų dinastijos įpėdinei bei jos vaikams – siekiant juos visus eliminuoti, pardavimo į užsienį būdu?

Picture 2017

Edita Gvozdevė yra Henriko Daktaro brolio Vaclovo duktė.

https://visuomenedotcom.wordpress.com/2017/02/24/kauno-teiseja-laima-kriauciunaite-galimai-suklastojo-savo-pacios-nutarti-edita-gvozdeve-paverte-luksiene/

urna-funeraria

Paskaitau panevėžiečio Alvydo Vėberio straipsnius, ir pagaugais eina nugara. Negi tai įmanoma? Negi tai vyksta?

Klausinėji, abejoji, kol pats nesusiduri su panašiom istorijom. Tenka tik pritarti kolegai žurnalistui, jog pinigų troškimas užtemdo protus, iškraipo natūralius žmonių santykius.

Nuo paskutinės vėžio stadijos mirė mano vyro pusbrolis, kuris apie tai, kad serga piktybine ir agresyvia, peraugusia vyriškų vietų vėžio forma žinojo nuo 2015 metų.

2015 m. vasarą buvo išoperuota sėklidė, po to, aišku, yra daroma chemoterapija.

Vyras liko vyriškai neįgalus. Taigi, vaikų nebebus, šeimos nebesukurs.

O juk ir nereikia – likus 1 metams iki mirties, kiti žmonės melstis pradeda, į Dievą gręžiasi, žiūrėk, Dievulis dar prideda nuo 5 iki 10 metų, kiti ir visus 25 su vėžio diagnoze pragyvena.

Tik ne Andrius.

Andrius likus metams iki mirties, ir besipjaustydamas visą kūną nuo mestatazių, sugalvojo dar ir susituokti, įrašas apie tai Kauno miesto savivaldybės sistemoje yra 2016 06 18.

Andrius mirė 2017 02 19 baisiuose skausmuose, po visą kūną išplitus vėžiui. Apie tai, kad serga, sužinojo 2015 metų vasarą.  Žiemą žinojo apie mestatazes. Giminės elgesys į kitus anūkėlius šiek tiek pasikeitė, nebebuvo rėkimo, tyčiojimosi, tačiau pinigai vis tiek ėjo būsimam velioniui.

Net jo mirties dieną neįmanoma buvo į protą atvesti močiutės, paklausus, ar ne laikas prisidėti prie trečiojo anūko mokslų: kuriuos apmokėti padėjo visiškai ne giminės – nes pasibaisėjo tokiu abejingumu. O vis tik mano vyras yra iš senos mokytojų giminės, ir galvą gerą turi. Šiuo metu universitetas net nenori jo prarasti, padeda išsimokėti studijų mokestį.

Buvo atkirsta, jog seneliai neprivalo remti anūkų: per Kalėdas neprivaloma tvarka dabar jau palaidotam anūkėliui buvo atseikėtas vokas, kaip sakė dar vieno anūko mama – su 1000 eurų.

Schema galimai yra tokia: „mylimiausias anūkas“ kažkur įstojęs, įklimpęs, išsipasakoja, kad štai, nors yra visų turtų paveldėtojas, jam greitai gali tekti mirti.

Turto grobstymo schemų autoriai staigiai sumeta: aha, iki savo mirties anūkas gali spėti paveldėti senelių, kurie sužinoję apie sunkią mylimiausio anūkėlio ligą, vos laikosi, turtą.

Močiutę insultas ištinka pergyvenant dėl anūkėlio ligos, mama, kuri  neįgali, vos laikosi. Schema turėtų suveikti – juk anūko liga varo iš proto senelius, kurie tuoj neatlaikys, vėliau visą turtą paimti į vienas rankas – „technikos reikalas“.

Organizuojamas planas. Nors anūkas niekada nepastebėtas su jokia moterimi, mes giminėje išgirstame, jog anūkėlis su kažkuo draugauja. Po to išgirstame, kad susituokė.

Nors tuo pačiu metu anūkas toliau pjaustosi organus nuo metastazių – po sėklidės išpjovimo sekė plaučio skilvelio šalinimo operacija – 4 stadija, ne juokas. Tai buvo jau per praeitas Kalėdas, kai anūkas žinojo, jog jam paskutinė vėžio stadija.

Tačiau tai nesustabdo „ jaunamartės“.

Įdomus jos elgesys per laidotuves – nerieda nei viena ašara, šypsena, jau ruošiant išnešti urna – šypsena.

„Aš nesiruošiu liūdėti, AŠ RUOŠIUOSI PAGYVENTI“, pasako ji man prie urnos, kai priverčiu bendrauti – nes prieš tai vaidina, kad nepažįsta, nežino, kad vyras turėjo kaunietį pusbrolį. (Naujos mašinos iš salonų kainuoja nuo 25 000 iki 50 000 eurų – aš suprantu, kodėl ji taip pasakė: tačiau tai yra per žiauru.)

Nepažįsta mūsų ir velionio kita močiutė, pirma draugiškai kalbasi „jūs turbūt iš Andriaus darbo“ – darbas, o gal šita keista organizacija, kurios narių ateina ne mažiau 20 – yra teigiamas dalykas, o kai išgirsta, kad čia tikras pusbrolis su žmona – pradeda kone rėkti „nesąmonė“. „Aš netikiu, kad čia pusbrolis – KAŽKOKIA NESĄMONĖ“. Įdomiai nuskamba. Nesąmonė – nes priešais tave sėdi tavo anūkėlio kūnas ir kraujas, o ne NESĄMONĖ.  Tavo anūkėlis melžė senelius, kad šitam, ką tu pavadinai NESĄMONE, būtų sunkiau – bet jis ištvėrė, kabinosi į gyvenimą, šiandien mokosi kaip pirmūnas Vytauto Didžiojo universitete. Ne      NESĄMONĖ anūkas – į kurį šitiek investuota – šiandien jau kolumbariume, jo nebėra.

Velionis ne tik neigė giminystę su giminaičiu, kurio sąskaita galimai parazitavo – tačiau tuo įtikino netgi savo močiutę. Kaip supratau, močiutė kažką girdėjo apie dar vieną pusbrolį, bet jis buvo miglotai apibūdintas. Jeigu tu parazituoji kažkieno sąskaita – o mano vyras nėra nemylimas anūkas, jį dievina senelis – tik jį visą laiką bandoma atskirti nuo giminės, greičiausiai – dėl turtų – dėl godumo, arba dėl žemiausių emocijų – kokios nors neapykantos kažkam, kas jis nėra – tada pradedi neigti tą, kurio įpėdinystės teises esi pasiėmęs.

Mano vyras pirmas vedė iš visų anūkų, ir pagal tradicinę lietuvių mąstyseną, jis ir buvo traktuojamas „pirmiausiu anūku“. Taip pat mano vyras yra gimęs iš santuokos, turi senelio pavardę. Sunkiai sergančio 4 vėžio stadija anūko santuoka man buvo panaši ne tikį  desperaciją – bet į pasirodymą „aš irgi sugebėjau susituokti, ne tik jis“. Dar vienas anūkas yra pagimdytas ne santuokoje, todėl pagal tradicinę lietuvių mąstyseną anūkų eilėje jis nėra pirmas. Buvo tokia senovinė mąstysena, ir ja  kai kurios giminės vadovaujasi: patinka tai ar ne.

Kaip suprantat, man buvo sunku važiuoti į tokias laidotuves, kuriose dar buvo pareikštas „dress kodas“ (angl. Apsirengimo taisyklė). Mano galva, pats tikriausias „dress kodas“ – tai tinkamai apgiedoti velionį, palinkėti jam aukšto dangaus, ir lengvos žemelės. Laidotuvės yra dvasinis valios aktas, o ne fizinis. Tačiau tik ne šitose laidotuvėse.

Nors laidojama iš viso be maldų ir kunigo, tačiau pareiškiama, jog būtina kažkaip ypatingai apsirengti ,“nes bus žmonių“. Nors esu filmavusis net televizijoje, ir netgi esu viename renginyje prie vieno stalo sėdėjusi su vienu Lietuvos Prezidentu, ir mane rodė per TV – taigi, žmonių, net aukščiausio rango – nebijau, ranka man mojavo iš Švedijos karalius, kai išėjo iš Katedros po mišių – nes mano aukštas stotas traukia akį – nustembu. Kas čia per žmonės, kad prieš juos reikia „apsirengti“? Negi nesugebėsiu? Juk net su Prezidentu esu dalyvavusi, ir tikau jam. Kai taip pareiškiama, yra masonerijos nuojauta. Bet nemačiusi – negaliu spręsti.

Atvykę matome, jog tik velionio tėvas yra apsirengęs taip, kaip senais laikais laidotuvėm – juodas kostiumas, visi kiti vilki kasdieninę aprangą. Tik ne jaunuoliai, kurie vėliau bandys paslėpti urną, bėgdami nuo artimųjų eisenos. Mano nauji drabužiai – išsiskiria iš aplinkos, atrodau prabangiai –  prabangos vengiu, nes stengiuosi būti „prie žmogaus“, na, toks yra mano stilius. Nemėgstu išsiskirti, ir demonstruotis, ir viskas. Tokia esu nuo vaikystės. Labai gerus drabužius laikau tik ypatingoms progoms (kokrečiai kostiumėliai pirkti TV  laidoms), o pusbrolio laidotuvės, nemanau, kad buvo tokia proga: nes laidotuvėse svarbiausia dvasinis aktas. Bet ką padarysi. Teko. Nes „kažkas ateis, prieš ką reikia pasirodyti“.

Tas, kad tarpduryje stovi 20 vienodų jaunuolių, o išnešant urną, jaunuoliai su ja bando bėgti mums už nugarų – šokiruoja, tačiau nepasimetu. Beje, jaunuoliai – „dress kodo“ nesilaiko. Kaip ir daugelis paprastų giminaičių, draugų: vyrauja džinsai, kasdieniai megztiniai – juk šalta, dar žiema.

Kas vyksta išnešant urną – esu girdėjusi tik pasakojimuose. Bet visa laimė, jog man papasakojo, kaip vyksta laidotuvės slaptose organizacijose: jog paskutinėmis akimirkomis giminės nebeprileidžiami prie kūno, o šalia pastatomi du „gorilos“

Šalia Andriaus urnos atsiranda 2 juodai apsiengė asmenys, kurių ūgis – apie 2 metrus 10 cm.

Suprantu, jog sekta ar organizacija daro juodąjį ritualą – išiminėja Andrių Gotovtą iš jo giminės, bėgdami su pelenais nuo jos. Kas bandys priešintis – „gorilos“ nustums. Man mafijos „dress kodas“ nebaisus, nes aš dirbau net su Daktarų šeima, ir „gorilų“ prisižiūrėjau, kaip ir mašinų be numerių. Todėl manęs masoniškos – mafijinės apeigos nesutrikdo.

Lauke, kai jaunuoliai iš „organizacijos“ – laidotuvėse kol kas nežinau, kas čia – sekta, ar koks kitas darinys – vėl surepetuotu judesiu atlieka tą patį juodąjį ritualą – bėga mums, giminėms, už nugarų (laidotuvių rituale negalima bėgioti – jie elgiasi priešingai: vadinasi, atliekama satanistinė apeiga), paimu savo vyrą už rankos, o velionio tėvą – už parankės, ir einame paskui Andriaus pelenus. Šalia eina Andriaus mama, seneliai, kitas pusbroliukas. Nepavyksta atskirti, „išgimininti“ Andriaus iš giminės – nors bandyta, ir elgesys – surepetuotas, nes to spontaniškai nesugalvosi.

7 mėnesius pabuvus žmona, ir neaišku, kuriuo pagrindu – nes šeimos ryšių kurti šita pora nesiruošė, tikslai kažkokie kiti – pateikti save kaip vienintelį artimą žmogų, ir dar surepetavus tai iš anksto, paskutinėmis velionio žemiškosios kelionės iki amžino poilsio vietos kolumbariume akimirkomis – yra juodasis, gali būti, satanistinis –  ritualas. Nes nužudžius kūną – po to labai svarbu pavogti sielą, tapatybę, ištrinti asmenį. Andriaus Gotovto ir taip niekur nėra internete, tai rodo, jog jis save laikė įslaptinęs. Labai staigi vėžio forma gali  reikšti savaiminės mirties imitavimą, nes nuo tokio vėžio mirė Lozoraitis, tokie metodai naudojami slaptose organizacijose. Sukūrenus kūną, išsiaiškinti priežastis – nebeįmanoma.Žmonės, kaip minėjau, metų metais gyvena su piktybiniais vėžiais. Čia mirtis per staigi, ir jis pats nesitikėjo, o ir daktarai minėjo pagerėjimus, o ne pablogėjimus. Nors – turbūt tai buvo šventas melas. Kad seneliai nenumirtų, kad bent jie išgyventų. Manau, gydytojai elgėsi garbingai – nes slaugantys asmenys neretai miršta pirmesni. Gydytojai pasaugojo velionio senelius ir mamą.

Beje, sukūrenus kūną, bus neįmanoma padaryti DNR, jeigu „žmona“ pareikš, jog ji pagimdė įpėdinį. Nors jaunamartė ištekėjo už vyriškai neveiksnaus žmogaus, neaišku, ar kas įrodinės, kai atsiras „paveldėtojas“. Dar kokia schema čia numatyta – galime pamatyti vėliau. Turto grobimo schemose yra veikiama pagal galiojančius civilinius įstatymus. Pagimdyti vaiką po mirties – įmanoma, ir tai būtų 1-os eilės įpėdinis. Tačiau mes, giminės, juk žinome, kokia liga sirgo velionis, ir kad vaikų turėti nebegalėjo.

Beje, grįžusi namo šiaip ne taip išsiaiškinu, kas čia per sekta, ar organizacija. Vienodi jaunuoliai, beje, kaip ir našlė, neverkia, neliūdi, prie  gedulingų pietų stalo – juokauja, susirašinėja per facebookus su namiškiais. Plepa apie „sutartį neturėti vaikų“, ar kažką panašaus. Jeigu neturima vaikų – turtai tenka sektai.

Namie tik išsiaiškinu, kad čia ne sekta, o korporacija Neo Lithuania. Nuotraukose šalia našlės visur matau labai aršų marsiečių medžiotoją, lojiką visuose FB forumuose, Danilevičių. Jis yra aršus Ukrainos karo palaikytojas, o mes esame aršūs nepalaikytojai. Turbūt kažkoks mūsų giminės turtas reikalingas naujiems ginklams, šoviniams užpirkti, juk reikia bet kokia kaina finansuoti Ukrainos hibridinį karą, kai ukrainiečiai šaudo ukrainiečius, o rėkia, kad Rusija užpuolė. Juk Jonas Ohmanas sakė, jog „šalmus ir optiką suaukojo babytės“.

Tačiau labai keista, jog seniausia studentų organizacija ateina į laidotuves be maldos, be užuojautos, nebuvo nešamos ir gėlės. Laidojama buvo tarsi laidotum ne draugą, o priešą, atnešiau žvakių, bet kadangi velionis netikintis, tai jos buvo išneštos.

Velionis labai kategoriškai reiškė valią laidotis be maldų ir kunigo.

Kaip supratau, jis tikėjo tik šiuo gyvenimu, todėl kaupė viską šiandienai: jeigu pirko mašiną, tai būtinai naują, o seneliai turėjo prisidėti.

Jeigu kažką pirko – viskas tik nauja. Mano vyras čia buvo kaip suprantu nesusipratimas, vargšas giminaitis, apie kurį net nereikėjo niekam pasakoti – kai nieko nepasakoji, tai tarsi žmogaus ir nėra.

Tik kodėl tas žmogus eina paskui tave paskutinėmis tavo akimirkomis, nors tu elgeisi su juo žiauriai, atiminėjai duonos kąsnį (buvo laikotarpis, kai vyras neturėjo namų – tačiau šalia tobulojo anūko vietos jam neatsirado, tačiau priglaudė tėvas ir pamotė, padėjo patys nieko neturintys ir nustumti) – nors pats buvai turtingas, ir dar apsuptas „korporacijos“ – gal tai rodo tave lydinčio asmens aukštas moralines vertybes?

Nors tobulasis anūkas bet kada galėjo atvažiuoti ir būti pas senelius – tokios „privilegijos“ neturėjo net senelių sūnus, ir kiti anūkai. Jiems visada būdavo pareiškiama, jog kažkas nuo kažko pavargo, jog triukšmas sekina. Išskyrus senelis visada prašė anūkėlių kad jie atvažiuotų – ypač, kad tai būtų mano vyras. Todėl jau keleri metai vyrą bandoma atskirti nuo senelio, su kuriuo jis labai panašus.

Man maišėsi daug jausmų, bet galiausiai gaila tokio jauno žmogaus, kuris neaišku nei kam gyveno, nei kodėl tuokėsi gulėdamas mirties patale.

Giminėms paaiškinau, jog nėra tokio įstatymo, jog „viską paveldi žmona“. LR CK 5.13  str. reglamentuoja, kad sutuoktinisu su velionio, kuris neturėjo vaikų, tėvais paveldi kartu. Vienas paveldėti negali, jeigu yra antrosios eilės paveldėtojai, kurie reglamentuoti LR CK 5.11 str. 1 d.2 p.

Jeigu santuoka apsimestinė, kaip galimai yra šiuo atveju – tada paveldėjimo teisę galima netgi nuginčyti.

Katalikų Bažnyčios kanonai būtent apibrėžė, kas yra apsimestinė santuoka, ir tokias santuokas pripažindavo negaliojančiomis. Apsimestinė santuoka, jeigu ja nesiekiama sukurti šeimos ryšių, o siekiama kitų tikslų.

Migrantai mėgsta tuoktis dėl leidimų gyventi, o seniausios studentų korporacijos atstovė Viktorija nusprendė susituokti su mirštančiu žmogumi, greičiausiai, dėl turto. Turtas yra ne tik nekilnojamas, bet yra ir kilnojamo turto – kaipo girdėti pasakojimai apie naują mašiną, į kurią, kaip minėjau, seneliai, skriausdami kitus anūkus, kišo kaip į tuščią balą, be to, greičiausiai rašė testamentus, apie kuriuos „žmona“ irgi galėjo žinoti.

Nors netikiu masonų sąmokslu, bet pirmą kartą dalyvavau kažkokiose keistose laidotuvėse.

Net tarybiniais metais teko dalyvauti pašarvojimuose, ir jie buvo atliekami Šv. Teresės bažnyčios rūsyje, ir giedojo giedotojai, ir močiutės pusseserė buvo vienuolė Vargdienių seserų kongregacijoje, ir nebijojo išpažinti tikėjimą, o močiutės sesuo Valė man atsiuntė maldaknyges, kai paprašiau – o buvo dar tarybiniai metai.

Tačiau laidotis be kunigo, bei atskiriant save nuo šeimos – yra savęs paniekinimas. Neleidome to atlikti. Negalima savęs niekinti, net jeigu gyvenai egoistišką, ir niekingą gyvenimą, be jokios prasmės, be šeimos kūrimo. Reikia oriai ir garbingai sugebėti ir išeiti. Jeigu to nesugebi – tam ir yra giminės ir šeima, kurie būna iki gyvenimo galo. Draugai būna tik tada, kai tau sekasi. Šeima – iki pabaigos.

O jeigu nesugebėjai išeiti oriai – leisti padėti tau oriai išeiti. Tam yra ne tik Bažnyčios Kanonai, tam yra civilinė teisė, kuri yra sukurta pagal visuomenės papročius ir taisykles.

“Laisvas laikraštis”

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3761:turtas-grobiamas-tuokiantis-su-mirstanciais&catid=31&Itemid=101

kids
Nos Garliavos šturmas buvo labai vykęs, ir po to mergaitė kažkokių ar  vaistų, ar hipnozės pagalba turėjo pamiršti pedofilus – nes atseit, labai didelė trauma juos prisiminti (ne trauma – patirti, ką jie darė, bet trauma – kalbėti apie tai)- praėjus 5 metams po to, mergaitė, liudydama teismui, pasakė, jog atsimena tuos visus vyrus, Aidą, ir jie gulėdavo visi vienoje lovoje.

Teisėjai susižvalgė.

Juk mergaitės atmintis “ištrinta”. Byla vyksta dėl “prikurstymo”: neva ištvirkę Kedžiai prikurstė mergaitę išgalvoti pedofilus.

Tačiau šiandien liudydama ji pasakė, jog viską atsimena, kas vyko, ir tuos vyrus, ir Aidą, jie visi gulėdavo vienoje lovoje.

Minske -“Maidaunas”?

Posted: February 18, 2017 in Uncategorized

tatajoske

Didysis Lietuvos patriarchas Vytautas Landsbergis vasario 16-ąją dieną pakvietė baltarusių tautą skilti.

Baltarusių tauta, aklai sekdama mūsų Patriarchą, sukilo.

Šiandien Minske kelių tūkstančių žmonių protestas prieš “Batią”.

 

Image result for kedienė laimutė

Nesvarbu, kad visuomenei buvo suformuota nuostata, kad Drąsius Kedys neva išsigalvojo pedofiliją, nes atseit, tokiu būdu jis kovojo dėl dukters.

Teismų sprendimai, įrodantys priešingai, niekur nedingę. Juos paviešino Laima Lavastė knygoje „Kalės istorija“.

Laimutė Stankūnaitė kreipėsi į teismą, dėl gyvenamosios vietos vaikui su ja nustatymo.

Abiejų instancijų teismai atmetė šį prašymą, ir gyvenamąją vietą nustatė su Drąsiumi Kedžiu, motyvuodami, jog vaiko tėvas turi pajamas, būstą atskirą nuo tėvų, o motina neturi būsto, be to, dirba visą dieną ir negalės rūpintis vaiku.

Šis procesas, jeigu nesuklysiu, įvyko 2006 metais.

Tačiau jeigu tikėtume „žurnalistais“, ir pačia Laimute, tai Drąsius Kedys 2008 metais išgalvojo pedofiliją, kad 2006 metais galėtų atsikovoti dukrą.

Vadinasi, jis buvo išradęs laiko mašiną.

Dar vienas nelogiškumas.

Nors Drąsius Kedys vaiką auginti buvo gavęs su NESKUNDŽIAMA Kauno apygardos teismo nutartimi, ir jam jokių pedofilijų išsigalvoti nereikėjo, tačiau jo tėvai šiuo metu yra kaltinami tvirkinę ir dargi INTELEKTUALIAI Deimantę Kedytę, dabar jaugi Stankūnaitę.

Nors vaiką apklausti tėvai turi teisę, tuo labiau, jog Drąsiaus Kedžio apklausos buvo pripažintos teisėtomis, ta pati prokuratūra, kuri tinkamai netyrė pedofilų klano, ir leido žūti šitiekai žmonių, nusprendė, jog reikia iškelti baudžiamąsias bylas senukams Kedžiams.

Šiandien radau tokią Sauliaus Trakio knygą „Drąsius Kedys: kovotojas sudrebinęs Lietuvą“, kurioje kaip ir visur, iškraipant juridinius ir nustatytus faktus, priimtus ir įsiteisėjusius teismų sprendimus, meluojama, jog Stankūnaitė padedama Ūso, neva atsikovojo dukrelę, o jau Kedys vėliau išsigalvojo pedofiliją, siekdamas neva atsikovoti vaiką atgal.

Įdomiausia, jog nuo 20 iki 36 psl. yra Drąsiaus Kedžio darytų vaizdo įrašų tekstinė šifruotė.

Žinot, kas labiausiai krito į akį?

Ogi būtent „sysalo kaišojimas į akį“.

Niekur nebuvau nei skaičiusi, nei girdėjusi, o iš šifruotos medžiagos aiškėja, jog Drąsiui Kedžiui šitie mergaitės pasakojimai sukėlė šoką.

Jis net kelis kartus perklausė, ar mergaitei sysalas buvo kišamas į akį.

Dabar taip išeina, jog mergaitė seneliai, tokie ganėtinai patvirkę, sugalvojo pedofiliją, išmokė kalbėti apie sysalus, kremus, kaišiojimą į burną.

Pusė Lietuvos – kur Stankūnaitės fanai – net ir patikėjo, nes „vaikas turi būti su motina“.

Kaip teisininkei, kuriai visiškai neblogai sekasi kriminalistika, man visada labai įdomios yra „negatyviosios aplinkybės“.

Štai ta pasakojimo dalis, kad „sysalas kišamas į akį“,- niekaip nepatikėčiau, kad senoji Kedienė arba senukas Kedys sugalvojo šitą iškrypėlizmą.

Todėl matyt šitas epizodas, ir tai, kaip Drąsius Kedys reagavo, yra iš viso nuslėpta nuo visuomenės.

Dar vienas įdomus dalykas – juk tiek daug kalbama apie smurtą prieš vaikus.

Drąsius: „ Aišku, bet jie  nemušdavo tavęs, ne?“

Deimantė: Ne. TIK TEN BIŠKĮ…MAMA BIŠKĮ TEN NELEISDAVO ŪSUI BIŠKĮ TEN MUŠTI LABAI STIPRIAI. (Saulius Trakys.  Drąsius Kedys: kovotojas sudrebinęs Lietuvą. Metodika, Vilnius, 2010, p.37).

Per visas priemones rėkiama: pedofilijos nebuvo, ir negalėjo būti.

Gerai – o ką reiškia, kad kai tėvelis paklausė, ar tave mušdavo, vaikas atsako, neleido per daug mušti ten.

Ten – tai kur?

Į kitus epizodus nesivelsiu, man šitie du nauji sudomino, nes niekas niekada nekalbėjo, apie sysalo kišimą į akį, ir apie vaiko mušimą.

Dar labai įdomu, jog tyčia ar netyčia, rašytojas minėdamas vaiko teisių apsaugininkės Sigitos Mockienės vardą, suklysta, ir pavadina ją Solveiga. Solveiga Mockienė, rašo Trakys, pasiūlė kreiptis į Ūsą.

Summa summarum – istorija absoliučiai susipainiojusi, o liudytojų nebėra.

Drąsius Kedys visas subaladotas, su švendre plaučiuose buvo rastas negyvas prie Kauno marių, nors prieš tai dingo kaip į vandenį. Dingo kaip į vandenį – ir buvo rastas prie vandens.

Ūsas prigėrė baloje.

Tarp šių dviejų mirčių Frančeskas nušovė savo žmoną ir nusišovė pats. Ramiame Italijos kaimelyje visi buvo šokiruoti, nes Frančeskas buvo gerbiamas žmogus. Frančeską minėjo Deimantė, kad jis jos neliečia, kai jis būna, tada nieko blogo nevyksta. Netinkamas liudytojas – pašalino.

Violeta Naruševičienė – nušauta. Laimutė Stankūnaitė saugoma nuo neaišku ko.

Deimantė Kedytė Stankūnaitė   – nežinia kur. Jeigu vaikas slepiamas, vadinasi, jis turi ką papasakoti, arba nebeturi ką pasakoti, nes padarytas invalidu.

Senas KGB „gydymo“ būdas – vaistukais. Visas problemas sumažina. Juk reikia nuteisti diedukus Kedžius, atimti iš jų namą – „nusikalstamos veikos įrankį“.

Niekas niekada Ūso neišteisino, nes toks procesas – nenumatytas LR BPK. Mirus kaltinamajam, byla nutraukiama. Teisėjas Cininas susigalvojo savo paties procesą. Po to dar parašė nutartį, kad mergaitė tvirkinta intelektualiai.

Pasirodo, Drąsius Kedys ne prie ko. Viską sugalvojo diedukai Kedžiai. Ir dar sugalvojo epizodą su akimi.

Viską įrodo neaišku kokiu tikslu ir legalumu visame name sumontuota įrašinėjimo įranga.

Viskas, ką Kedienė kada nors sakė, guli teisėsaugai ant stalų, ką nori, tą pasiima, kokią nori, tokią naują bylą sukurpia.

Teisėsaugininkai nebeturi kada dirbti per tas Kedžių persekiojimo bylas, todėl Kaune prasidėjo susišaudymai, Kėdainiuose tėvai užmušė vaiką.

Policija buvo taip užsiėmusi violetinėmis bylomis, kad net nežinojo, jog Kontenis ieškomas Interpolo.

Bet, tarkime, netoliese gyvenančią Gedimino Aiduko mamą „operai“ kaip kokio baisaus teroristo mamą terorizavo. Taip, čia tas pats Gediminas Aidukas, kuris buvo išteisintas Garliavos Klonio gtv. 5 namo nušturmavimo byloje, ir kurį bandyta apkaltinti Milinio Vaido nužudymu, bei sekimu.

Kad su tokiu įkarščiu būtų stebėję Kontenį, nebūtų nei lavono, nei  tiek skausmo, ir betvarkės.

Man tik įdomu  – ar negaila policininkams su prokurorais taip kvailintis prieš visą Lietuvą.

Na paskaitai tas apklausų šifruotes – akivaizdu, jog pats vaiko tėvas Drąsius Kedys sunkiai gali klausytis, ką mergaitė pasakoja, o epizodas su lytinio organo kišimu į akį jį labai šokiruoja.

Matyt, viską galėjo įsivaizduoti, bet tokį iškrypimą – ne.

Neringa Venckienė teigė, jog nepraeis nė 5 metai, ir tiesa paaiškės, ir pavadino visą sistemą iškrypusia, ir tarnaujančia klanams – tiesa, už šiuos žodžius savo pačios gyvenamoje gatvėje – dar vieną baudžiamąjį epizodą gavo, nes negalima laisvoje šalyje ieškoti teisybės pedofilijos byloje, nes vaikų prievartavimas ir tvirkinimas pasirodo ne nusikaltimas. Nusikaltimas yra tokius vaikus globoti.

Tačiau Neringa Venckienė buvo teisi, nes nors teisėsauga, kuri visus pajėgumus metė į Garliavoje kada nors nors vieną dieną buvusių asmenų persekiojimą, ir nebematė, kaip buvo žudomi jauni vyrai, nesvarbu, kad čia „gaujų karai“, bet tam ir yra policija, kad užkardytų – žmonės netiki ant saldinio vyniota versija apie šventąją Kankinę Stankūnaitę.

Nes net Laimos Lavastės knygoje pilna priešpriešų – ypač, kai ji paviešina 2 instancijų teismų sprendimus, kuriais dar 2006 metais vaikas priteistas Drąsiui Kedžiui. Todėl po 2 metų išsigalvoti pedofiliją vardan kovos, kuri įvykusi ir vaiko tėvo naudai – nelogiška.

Niekur be to neįmanoma įžvelgti senukų Kedžių motyvo, bei subjektyviosios nusikaltimo sudėties pusės.

Kaip ir Olgos Girdauskienės „nusikaltimą“, kad ji buvo pirmas žmogus, kuriam mergaitė pasipasakojo apie prieš ją daromus nusikaltimus. Išklausyti nukentėjusį asmenį nėra joks nusikaltimas – nepranešti apie nusikaltimą yra nusikaltimas.

Šiuo  metu teisiamos aukos. Netikiu, kad greitai kaltinamųjų suoluose nesėdės bylas suklastoję policininkai ir prokurorai.

Juk kol jie kurpia bylas, eikvoja lėšas nesąmoningiems kaltinamiesiems aktams sukurpti, kurių neretai net teismai dėl neraštingumo atsisako priimti – tuo metu keliuose ir gatvėse žūsta žmonės.

 

 

 

 

 

 

 Lie­tu­va pa­lai­do­jo ke­tur­me­tį ber­niu­ką. Ne mi­ru­sį nuo vė­žio. Ne nu­žu­dy­tą te­ro­ris­tų. O už­muš­tą mo­ti­nos su­gy­ven­ti­nio.

Li­gą ga­li­ma gy­dy­ti. Te­ro­ris­tų ar žiau­rių sve­ti­mų ban­di­tų ga­li­ma pa­si­sau­go­ti. Bet ko­kio­je si­tua­ci­jo­je at­si­du­ria ma­žas, tik gy­ven­ti pra­de­dan­tis vai­kas, kai te­ro­ris­tas kan­kin­to­jas gy­ve­na ša­lia, kvė­puo­ja tuo pa­čiu oru, iš tos pa­čios lėkš­tės ima duo­nos rie­kę?

Apie tai, ma­tyt, ne­pa­gal­vo­jo nei smur­tau­to­ją ap­klau­sęs bendraklasis po­li­ci­nin­kas, nei vai­ko tei­ses tu­rin­čios gin­ti tar­ny­bos. O apie smur­tą auk­lė­to­jai pra­si­ta­ręs vai­kas ta­po dar di­des­niu mo­ti­nos su­gy­ven­ti­nio prie­šu. Ir jį, pa­si­ju­tęs, kad tu­ri už­nu­ga­rį po­li­ci­jo­je, smur­tau­to­jas ga­lė­jo tal­žy­ti kiek pa­no­rė­jęs. Net už tai, kad neiš­ta­ria skai­čių!

Per­nai po Sa­vie­čių tra­ge­di­jos, kai nuo al­ko­ho­lio iš­pro­tė­jęs jau ir taip ne­la­bai pro­tin­gas tė­vas su­me­tė į šu­li­nį du sa­vo vai­kus, Lie­tu­va bu­vo su­ju­du­si. Ko­kį mė­ne­sį po tra­ge­di­jos sa­vi­val­dy­bė­se vy­ko su­si­rin­ki­mai, dis­ku­tuo­ta, kaip ko­vo­ti prieš smur­tą. Pas­kui vis­kas nu­ri­mo. Vir­šū­nės svars­tė priim­ti ar ne­priim­ti įsta­ty­mą, vi­siš­kai už­drau­džian­tį bet ko­kį smur­tą prieš vai­kus. Vy­res­nio­ji kar­ta pri­si­mi­nė ir pa­ti neu­žau­gu­si be ber­ži­nės ko­šės. Gal kar­tais svei­ka „už­mes­ti“ ne­pak­lus­niam vai­kui…

O tuo tar­pu tūks­tan­čiai aso­cia­lio­se, su­gy­ven­ti­nių šei­mo­se gy­ve­nan­čių vai­kų ir to­liau li­ko ge­rian­čių, amo­ra­lių, ne­tu­rin­čių gė­dos nė są­ži­nės, kar­tais dar ir ne­pro­tin­gų, sa­vo inks­tink­tams be­są­ly­giš­kai pa­klūs­tan­čių suau­gu­sių įkai­tais. Vai­kai troš­ko sau­gu­mo, mei­lės. De­ja, kar­tais ne­gau­na net ska­nes­nio kąs­nio, yra mu­ša­mi, uja­mi. Kur jiems pa­si­skųs­ti? Kur pa­bėg­ti? Kai suau­gu­sie­ji ne­si­ki­ša ar­ba ti­ki suau­gu­sių­jų me­lu.

Tu­rin­tie­ji pri­žiū­rė­ti tas šei­mas tei­si­no­si, jog ne­pa­kan­ka­ma įsta­ty­mi­nė ba­zė.

Po me­tų įvy­ku­si ant­ro­ji tra­ge­di­ja Kė­dai­nių ra­jo­ne tar­si su­sprog­di­no pri­tvin­ku­sį skau­du­lį. Įkan­din jos pa­si­py­lė pra­ne­ši­mai apie smur­tą prieš vai­kus Laz­di­juo­se, Vil­niu­je, Kel­mės ra­jo­ne. De­šimt nu­skriaus­tų vai­kų per vie­ną sa­vait­ga­lį!

Mo­ti­nos su­gy­ven­ti­nio už­muš­to ke­tur­me­čio mir­tis pa­ro­dė, ko­kio mas­to tai pro­ble­ma. Iki šiol sve­ti­mo vai­ko klyks­mui bu­vę abe­jin­gi žmo­nės at­sa­kin­giau ap­si­dai­rė ap­link ir pa­ma­tė, jog Kė­dai­nių tra­ge­di­ja ga­li pa­si­kar­to­ti jo kai­me, jo laip­ti­nė­je, jo mies­te­ly­je.

Apie ri­zi­ką lik­ti kal­toms pa­čioms jau ne­be­gal­vo­ja dar­že­lio auk­lė­to­jos. Drą­siau el­gia­si so­cia­li­nės dar­buo­to­jos. Dėl mo­ki­nio krep­še­lio, ku­rį pra­ras, jei vai­ką iš­veš į vai­kų na­mus ar­ba pas glo­bė­jus, nu­sto­jo dre­bė­ti mo­ky­to­jai. Spon­ta­niš­kai pra­si­ver­žęs pi­lie­tiš­ku­mo jaus­mas tar­si už­lie­jo Lie­tu­vą. Ir ne­rei­kė­jo nė griež­tes­nių įsta­ty­mų!

Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis pa­si­py­lę pra­ne­ši­mai apie smur­tą prieš vai­kus at­vė­rė skau­džius ne tik ma­žy­lių , bet ir jų mo­ti­nų gy­ve­ni­mus.

Po­li­ci­jos su­ves­ti­nė­se do­mi­nuo­jan­tis nu­si­kal­ti­mas – smur­tas ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je. Daž­niau­siai vy­rai smur­tau­ja prieš sa­vo žmo­nas, su­gy­ven­ti­nes, sa­vo tė­vus ir mo­ti­nas.

An­tai Dang­vie­tuo­se su­muš­tų ber­niu­kų mo­ti­na ši­lu­mos ieš­ko­jo teis­to smur­tau­to­jo glė­by­je.

Šau­kė­niš­kė į sa­vo gy­ve­ni­mą įsi­lei­do ka­lė­ji­me at­sė­dė­ju­sį žmog­žu­dį. O tas, užuo­t pa­ro­dęs dė­kin­gu­mą, ją pri­mu­šė už tai, kad lau­kia­si ket­vir­to vai­ko.

Ar griež­tes­nis įsta­ty­mas dėl smur­to prieš vai­kus pa­keis mo­te­rų men­ta­li­te­tą? Ar jos iš­moks at­skir­ti grū­dus nuo pe­lų? Ar ir to­liau puls į vi­so­kiau­sio plau­ko niek­šų glė­bį – vi­siš­kai de­val­vuo­da­mos mo­ti­nos var­dą ir gar­bę?

Skai­tant po­li­ci­jos pra­ne­ši­mus su­si­da­ro įspū­dis, kad kai ku­rios mo­te­rys ne­tu­ri nei mo­te­riš­ku­mo, nei mo­ti­nos ins­tink­to. Kai vyks­ta konf­lik­tai šei­mo­je, kar­tais jos pri­pu­čia dau­giau pro­mi­lių ne­gu vy­rai.

Ar ga­li­me jas kal­tin­ti?

Lai­mė tiems, ku­riems Die­vas da­vė tvir­tą va­lią, svei­ką nuo­vo­ką, at­sa­ko­my­bės jaus­mą ir darbš­tu­mą. Kai kam šias sa­vy­bes gal­būt išug­dė tė­vai. Vy­res­nio­ji kar­ta ne­ži­no­jo, kas tai yra ne­tu­rė­ti so­cia­li­nių įgū­džių, mo­kė­ti tik gim­dy­ti vai­kus, bet ne­mo­kė­ti jų au­gin­ti.

Aso­cia­lio­mis va­di­na­mos mo­te­rys su mo­ti­nos pie­nu to ne­ga­vo. Ir nie­kas neįk­rė­tė nei pa­rei­gos jaus­mo, nei iš­min­ties. Yra vi­suo­me­nės da­lis, ku­riai nuo­la­tos rei­kia pri­žiū­rė­to­jo. Tik aky­lai ste­bi­mi jie pra­de­da ne tik dau­gin­tis, bet dar praus­ti ir val­gy­din­ti vai­kus, rū­pin­tis, kad jiems už­tek­tų duo­nos ir dra­bu­žių.

Tai­gi, iš pri­gim­ties jie lais­vi. Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­va jiems dar pri­dė­jo lais­vės. Nie­kas ne­va­rė dirb­ti, kaip va­ry­da­vo ta­ry­bi­niais lai­kais. Kai ne­dir­bi dar gau­ni ir pa­šal­pą.

Lais­vė są­mo­nin­guo­sius pri­ver­tė la­bai steng­tis ir kon­ku­ruo­ti. O silp­nie­siems lei­do deg­ra­duo­ti.

Glo­bė­jų rei­kia ne tik skriau­džia­miems vai­kams, bet ir jų mo­ti­noms. Rei­kia mo­ti­nos ir vai­ko na­mų, ku­riuo­se pri­žiū­ri­mos so­cia­li­nių dar­buo­to­jų mo­ti­nos pa­čios rū­pin­tų­si vai­kais, tie­siog mo­ky­tų­si tai da­ry­ti. O tė­vai dirb­tų ir iš­lai­ky­tų sa­vo vai­kus. Ir ne­rei­kė­tų glo­bė­jams mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mų. Da­bar deg­ra­da­vę tė­vai vi­siš­kai at­lei­džia­mi nuo at­sa­ko­my­bės, ga­li to­liau šlais­ty­tis ir vė­jais leis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.

Po Kė­dai­nių tra­ge­di­jos pa­si­kar­to­ji­mo ins­ti­tu­ci­jos iš kar­to pai­ma vai­kus iš šei­mų, ku­rio­se jie pa­ty­rė smur­tą. Tai pa­gir­ti­na, nes iš­ven­gia­ma di­des­nės tra­ge­di­jos, iki ku­rios gal­būt be­bu­vo li­kęs tik vie­nas žings­nis. Ta­čiau kur veš vai­kus, kai vi­siš­kai ne­be­liks vai­kų na­mų? Bu­din­čiais glo­bė­jais su­tin­ka bū­ti tik vie­nas ki­tas.

Ar neat­si­ras glo­bė­jų, ku­rie sve­ti­mus vai­kus pri­glaus tik dėl pi­ni­gų? Gal­būt jie ne­muš glo­bo­ti­nių? Bet var­gu ar my­lės taip, kaip my­li sa­vo vai­kus? Ar ša­lia tik­rų­jų glo­bė­jų vai­kų gy­ve­nan­tys glo­bo­ti­niai ne­jaus sa­vo­tiš­kos disk­ri­mi­na­ci­jos?

Ky­la daug klau­si­mų. To­dėl ne­rei­kė­tų taip stai­ga im­ti ir nai­kin­ti pa­to­gius, mo­der­niai su­tvar­ky­tus vai­kų na­mus. Ko­dėl ne­ga­li eg­zis­tuo­ti dvi ins­ti­tu­ci­jos? Juo­lab kad pro­ble­mos mas­tas – tik­rai di­de­lis. Ar bū­ti­na sek­ti ki­tų vals­ty­bių pa­vyz­džiu? Kiek­vie­no­je vals­ty­bė­je sa­va tvar­ka, sa­vos tra­di­ci­jos ir sa­vo­tiš­kas žmo­nių men­ta­li­te­tas.

Ne­se­niai te­ko bend­rau­ti su mo­te­ri­mi, glo­bo­jan­čia tris sve­ti­mus vai­kus. Pen­ke­rių me­tų glo­bo­ti­nis žy­miai ma­žes­nis už tre­jų me­tų jos pa­čios sū­nų. Užs­kur­dęs vai­kas glaus­to­si lyg ka­čiu­kas, glo­bė­ją va­di­na ma­ma ir vis lau­kia pa­tvir­ti­ni­mo, kad tik­rai yra my­li­mas. Kai prieš ke­lis mė­ne­sius at­va­žia­vo į nau­juo­sius na­mus, ma­žy­lis ste­bė­jo­si, kad tik­rai ga­li­ma vis­ko val­gy­ti, kiek tik no­ri.

Kas­dien te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne bė­gan­čios ei­lu­tės ra­gi­na ne­ty­lė­ti, pra­neš­ti apie skriau­džia­mus vai­kus ir smur­tą ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je. Nuo­lat ska­ti­na­mas pi­lie­tiš­ku­mas gal­būt iš­gel­bės ne vie­no vai­ko gy­vy­bę.

Jei­gu per ke­lis mė­ne­sius vėl ne­pa­mir­ši­me Kė­dai­nių tra­ge­di­jos, gal­būt pa­vyks iš­veng­ti vaik­žu­džių tau­tos var­do. Ar neuž­ten­ka to, kad pir­mau­ja­me sa­vi­žu­dy­bė­mis ir iš­ge­ria­mo al­ko­ho­lio lit­rais?

 http://www.skrastas.lt/?data=2017-02-15&rub_sav=1144871155&id=1486056884&pried=2017-02-03