Archive for the ‘Uncategorized’ Category

kilkusbaryje

Nuotr. Aivaras Kilkus Baryje (Italija) rodo nepadorius gestus prie laiminančio Jėzaus statulos

Kristina Sulikienė

Teisėsauga po „violetinės epopėjos“ ir neišmoko naujai dirbti: tam, kad apkaltintų žmogų nužudymu, užtenka vieno liudytojo.

Aivaro Kilkaus dingimo byla (be žinios, pėdsakų ir jokių nuorodų dingo nuo žemės paviršiaus 2017 10 15) dar tuo ypatinga, jog nėra jokių įrodymų, jog jis buvo nužudytas, nes jis nėra atrastas, o tam, kad žmogus būtų laikomas mirusiu, turiu būti ištirtos nusikaltimo aplinkybės, bei rasti biologiniai pėdsakai.

Kadangi artėja suėmimo termino Laurynui Baltrūnui (pravarde Oblius) pabaiga, tai teisėsauga tiesiog „iš lempos“ ėmė ir perkvalifikavo Aivaro Kilkaus dingimo bylą į nužudymo.

Spaudoje pasirodė ir „įrodymai“- draugo pasakojimas, jog jis esą prisipažįsta esąs nusikaltimo bendrininku – jis turėjęs paslėpti motociklą, supjaustyti jį gabalais.

Įrodymas – gražiai stovintis miške Aivaro Kilkaus motociklas Varėnos rajone, 49 km nuo Aukštadvario.

Kitas „draugas“ „patvirtina“ nusikaltimo tariamą motyvą – kažkokie supuvę garažai Buivydiškėse, Vilniuje. (Pirma pagrindinis motyvas – „susipyko dėl baikerių klubo.“)

Kadangi Laurynas Baltrūnas yra iš Viršuliškių, greičiausiai ir garažai yra jo arba jo tėvų. Buivydiškės yra gretimas mikrorajonas Viršuliškėms.

Todėl toks „įrodymas“ – apgailėtinas bandymas pritempti Lauryną Baltrūną prie žudiko legendos.

Dar bandoma įrodyti, jog jeigu asmuo tyli – vadinasi, kaltas.

Neįtikėtinai skamba, jog sekmadienį kartodrome važinėjęsis su vaikučiais – savo globotiniais iš Beižionių vaikų namų – jis tuo pačiu planavo žiaurų nusikaltimą.

„Manau, kad šovė ir viskas, ir kūną paslėpė juk ten daug pelkių“ – liudija „liudytojas“.

Nužudymo bylose jokie „galėjo“, „galbūt“, „manau nes daug ten pelkių“ (Lietuvoje ir šiaip daug pelkių – ir ką?)nėra nusikalstamos veikos įrodymai.

Ši byla greičiausiai Linui Pernavui reikalinga ir tam, kad įrodytų savo neteisėto įsakymo dėl Lietuvos nuginklavimo pateisinimą. Suprantate – Europos direktyvos perkėlimo į Lietuvos įstatymą dėl nusiginklavimo Lietuvos Seimas dar net nesvarstė, o generalinis policijos komisaras jau patvirtino ginklų atiminėjimo tvarką. O kuo Lauryno Baltrūno „šaudymas“ („manau, šovė, o kūną į pelkę“) nėra pagrindas Linui Pernavui teisintis, jog jo įsakymas – teisėtas ir pagrįstas, nesvarbu, jog kaip teigia Seimo narys Simonas Gentvilas – apeiti įstatymo sukūrimą, ir sukurti tvarką (poįstatyminį aktą), kuri reglamentuoja tai, ko nėra – yra tiesiog neteisėta.

Advertisements

Seimo nario Simono Gentvilo spaudos konferencija „Vyriausybė vis labiau nepasitiki piliečiais – skubama apriboti teises į šaunamąjį ginklą“. Dalyvauja dr. Vytautas Jokubauskas ir advokatas Tadas Blažys.

Simonas Gentvilas (Seimo narys)

Šiandien sukvietėme į spaudos konferenciją dėl visuotinės galimybės ginkluotis, ir konferencijos pavadinimas yra “Vyriausybė nepasitiki savo piliečiais – todėl nori apriboti teisę į šaunamą ginklą?”

Kalbėsime tiek apie europinius klausimus, tiek kaip europiniai klausimai perkeliami į teisės aktus.

Principinis klausimas, kurį turėtume pabrėžti – Vyeriausybės turi pasitikėti savo piliečiais, neturi bijoti jų apsiginklavimo, nes tos istorinės pamokos kurias aplinkinės šalys turėjusios, rodo, jog ginkluota valstybė pajėgi pasipriešinti išorinėms ir hibridinėms grėsmėms.

Taip, kaip mes pratę, kai kurios direktyvos yra sparčiai perkeliamos, kitos – delsiama, tai su šita direktyva ji jau po 4 mėnesių atsidūrė policijos komisaro įsakyme – žymiai anksčiau, nei atsirado pakeista Seime, kodėl mes neturėjome tos diskusijos Seime.

Sužinojęs apie Rimanto Bobino įsakymą, aš kreipiausi su paklausimu – kodėl pirma buvo priimti įsakymų pakeitimai, prieštaraujantys normaliai teisėtvarkos praktikai – kai europinė direktyva perkeliama į įstatymą, ir tik tada kuriami poįstatyminiai aktai.

Iš viceministro negavau jokio atsakymo.

Alternatyva yra kita: kaip pasielgė Čekija ir Lenkija, jos kreipėsi į Europos teismą, ir paprašė išnagrinėti, ar nepažeidžia nacionalinės teisės.

Ką mes matome iš VRM – nepasitikima piliečiais, spartinamas jų nuginklavimas, ir Lietuva save atveria sudėtingesnei gynybai karo ar pavojaus atvejų.

Noriu, kad mes pasimokytume iš savo ir savo kaimynų karo pamokų.

 

 

Image result for rolandas paksas

Advokatas Stanislovas Tomas, laimėjęs bylas Rolandui Paksui tiek Strazbūre, tiek Jungtinėse Tautose, nesename interviu teigia, jog Rolandui Paksui jo teisės turi būti atstatomos atbuline tvarka nuo 2004 metų.

Tai negali patikti visų pirma Valdui Adamkui, ir Daliai Grybauskaitei, nes automatiškai bus suabejota jų kadencijų legitymumu.

Tai negali patikti ir Seimui, nes Seimas jau turi naujus tautos gelbėtojus – Skvernelį, Puteikį, Nausėdą.

Advokatas St. Tomas mano, jog Pakso bėda, jog jam patarinėjo liaudiškai tariant “debilai”, ir jų buvo aplink jį labai daug. Ir tie “debilai” pasak Tomo, sukirsdavo visas jo bylas, ir tas bylų neišviešinimas irgi yra įvykęs dėl R. Pakso kaltės, ir dėl jo aplinkos.

Visiškai pritariu Stanislovui Tomui, ir beveik viską tą patį pasakiau R.Pakso bendražygiams prieš gerus 2 mėnesius.

Kad užtenka verkti, koks jis geras lakūnas – grąžinam jį  darbą, į prezidento postą. Kaip nutarė tarptautiniai teismai.

naglis-puteikis-74263408

Nepaisant nenusilstančio teisėjo G. Dzedulionio pastangų, kai jis ne tik nutraukė lapkričio 13 dieną baudžiamąją bylą, bet dėl nutarties nutraukti tyrimą atsisakė iš viso leisti apeliaciją, neva praleistas terminas (nors skundas buvo išsiųstas likus netgi 1 dienai iki apskundimo), pats teisėjas vėliau pripažino savo veiksmus, priėmė priešingą nutartį, ir išsiuntė apeliaciją į Lietuvos apeliacinį teismą.

pupu

Tuo metu tikrai pasijutau, jog Naglis Puteikis jau ir teisėjų laikomas Grybauskaite 2-ąja.

Nes prieš šią prezidentę visi teisėjai dreba, o ji net neslepia to ir tuo didžiuojasi.

O ir prieš Naglį Puteikį teisėjas Dzedulionis ne tai kad drebėdavo, bet bijodavo griežtesnį žodį ištarti – ypač, kai jis iš viso kartą nepasirodė teisme. Nes matote, turėjo būti dėl darbo kodekso, kurį pristatinėjo visiškai ne jis, o premjeras Algirdas Butkevičius.

Apylinkės teisme Naglis Puteikis nesivaržė netgi meluoti.

Į teisėjos klausimą, ar 2012 06 22 jis buvo Seimo nariu, “būsimas prezidentas” drąsiai atsakė:

“Neatsimenu”.

Štai tokia byla, dėl kurios netgi Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis užsiėmė tarnybiniu neveikimu – iš viso neleido kalbėti generaliniam prokurorui Pašiliui, o jo kreipimąsi persiuntė jam atgal, nurodęs, jog jis pasižiūrėjęs praėjusio Seimo nutarimus, ir jau viskas buvo nuspręsta dėl Naglio Puteikio.

Gėda. Seimo pirmininkas yra profesorius ir nežino, jog Seimo nario kadencijos nėra nepertraukiamos, ir Seimo kadencijos visos yra atskiros, ir Seimo nariai iš naujo prisiekia, o besirenkant į pirmąjį posėdį, absoliučiai nutrūksta buvusiojo Seimo įgaliojimai.

Visais atvejais, jeigu teismas ir paliks bylą nutrauktą, Naglis Puteikis po šio skandalo, kai valstiečiai žalieji balsavo kojomis dėl jo neliečiamybės, praktiškai ir faktiškai jokių šansų prezidento rinkimuose ir nebeturi. Bailių tauta nemėgsta, o melagių – tuo labiau.

aurelijus-veryga-73762088

Kristina Sulikienė

Kiekvienas atėjęs į valdžią, visada žiūrės tik savo ir savo aplinkos interesų.

Aurelijus Veryga yra ne tik gydytojas, bet ir profesorius, o už akademinius vardus vieni kitiems atidirbinėja ilgai ir nuobodžiai – visą gyvenimą.

Aurelijaus Verygos žadamas „didžiulis“ algų kėlimas -20 proc. –visai nepalies mažiausius atlyginimus gaunančių poliklinikų gydytojų, rajoninių ligoninių chirurgų – tačiau vėl eilinį kartą didžiausią pyragą atsirieks visokios „trečio lygio“ „klinikos“, kur ir taip gydomi tik gydytojų babyčių sugyventiniai, kaimyno motinos pusseserės – ten yra “trečia eilė”, ir ji eina greičiausiai. O tą eilę aptarnauti tos algos ir keliamos. Eilinio paciento kišenėje vis dar spaudžiančio „pakišą“, tas profesūros apibilietavimas dar vienu kitu tūkstančių eurų nepalies – kaip dirbo tik sau ir giminėms, taip jis tebedirbs.

O vargšas apylinkės gydytojas kaip varė nuo ryto iki vakaro kas penkias minutes priimdamas po pacientą (priklauso pagal reglamentą kas 20 min), taip ir varys.

O 20 proc. tai kėlimas bazinės kažkokios algos, kuri ir dauginsis iš koeficientų, kurie nuoširdžiai dirbančių – mažiausi, o gydančių savo proseneles ir jų kaimynus – didžiausi.

 

aurelijus-veryga-73762088

Kristina Sulikienė, LL

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, apsiskelbęs kovosiantis visų pirma su alkoholiu, druska ir cukrumi, po kokių 4 mėnesių po šios kovos ėmė kovoti su kitom negandom.

Ir turbūt susidūrė su neįveikiamomis kliūtimis.

Nėra ar valios, ar gabumų įveikti sveikatos apsaugos sistemos hidrą, o ir pats nejučia ja tapo.

Kai sodros “Gydytojų” portale pamačiau suklastotą įrašą apie save, tučtuojau kreipiausi į Aurelijų Verygą, taip pat ir į Sodrą.

Sodros elgesys tą pačią dieną pasikeitė: gydytojų komisijon atsiuntė ne šundaktarį, o tikrą gydytoją, kuris pripažino visus mano veiksmus teisėtais, ir nustatė ilgą nedarbingumo laikotarpį (kurį galima skirti – bet nebūtinai man to reikės.)

Ne toks yra profesoriumi vadinamas Aurelijus Veryga, Rimos Baškienės vyro giminaitis.

Jis jokių – nei savo, nei kitų asmenų klaidų nepripažįsta, ir net nesiruošia ką nors atitaisinėti.

Tuo labiau, koks saldus kerštas yra atkeršyti tiems sumautiems žurnalistams, kurie taip šlykščiai rašo apie jo sunkią vaikystę.

Todėl Aurelijus Veryga į raštą neatsakė nieko. Suvėlė kažkokią nesąmonę, kuri sukelia abejonių, ar A. Verygai nereikėtų ilgalaikio nedarbingumo. Na to tokio, pas kolegas. Parke.

Kol neatsitiko su juo kaip su Linu Balsiu, kreiptasi į Seimo komitetus, prašant ištirti, ar A.  Veryga iš viso geba taikyti įstatymus, ar suvokia, kas yra politikų etikos kodeksas, na ir toks menkas dalykėlis – Konstitucija. Priesaikos klausimas, nors jam atrodo visai nereikšmingas dalykėlis.

Patekau prie lovio – ir laužiuosi į asmens duomenis, juos klastoju, nes su niekuo nebendrauju ir nebendrausiu (išskyrus Minedą.)

Žalieji valstiečiai net per metus laiko nesuvokė ir turbūt per likusius 3 nesuvoks, kas yra politika, ir kaip jon patekus reikėtų elgtis.

Prisiminkime Agnės Širinskienės šou su Aurelijaus Verygos kortele – jo net Seimo elektroninę kortelę nešiojasi “mama” – stipresnė psichologiškai Seimo narė. Tai kur jis ir kaip gali ministrauti?

Tauta „pasodinta“ ant antstolių adatos

Tauta „pasodinta“ ant antstolių adatos

Jie – valstybės įgalioti asmenys. Savo blankuose, antspauduose ir iškabose naudoja Lietuvos valstybės herbą – baltą Vytį raudoname lauke. Tą patį nacionalinį simbolį, kuris sužadino ir dar tikriausiai ilgai stimuliuos tautos patriotines aistras šimtmečio datos paminėjimo fone.

Pasklidę visoje šalies teritorijoje jie veikia tariamo teisingumo ir bendrojo gėrio labui. Reikalų su šia kariauna šiandien turi statistiškai kas dešimtas šalies gyventojas ir daugybė įvairiausių juridinio asmens statusą turinčių subjektų.

Tai itin pelningai veikiančios, valdžios institucijų minimaliai kontroliuojamos specifinės personos, laikančios „paimtus už gerklės“ daugybę mūsų valstybės piliečių. Ar galėtų kas bent apytikriai pasakyti, kiek žmonių yra pasirinkę emigraciją, kad atsikratytų jų čiuptuvų?

Tai – antstolių armija, kurios veiklą apibrėžia Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas, Seimo priimtas dar 2002 metų gegužės 9 dieną, ir keletas poįstatyminių aktų, o jos savivaldą įgyvendina mistiniai Antstolių rūmai. Teisingumo ministerijos instrukcijomis „palaiminti“ antstoliai jau daug metų „dirba“ valstybės vardu. Tai atskira valstybės pareigūnų profesinė grupė, ilgainiui virtusi savotiška kasta, susikūrusi sau palankią sistemą, kuriai dosniai mokama privačiai.

Skola, kurioje „maudosi“ visa valstybės antstolių kariauna, jau yra pasiekusi sunkiai suvokiamą 3,8 mlrd. eurų mastą. Nekyla abejonių, kad ši didžiulė suma laike gali truputį kisti į vieną ar į kitą pusę, bet tai esmės nekeičia – visi skolininkų pinigai diena iš dienos bus nuožmiai išieškomi cento tikslumu.

Niekas neišdrįsta pasakyti, kad antstolių veikla jau kelia grėsmę ne tik atskiriems žmonėms, bet ir visuomenei.

Socialiniai šios veiklos padariniai yra didžiuliai. Šiandien, jeigu skola viršija du tūkstančius trisdešimt eurų, galima kėsintis į skolininko gyvenamąjį būstą.

Praktiškai galima neabejoti, kad iš savo namų jau buvo iškeldinta ne viena šeima su nepilnamečiais vaikais, tačiau visa tai gaubia abejingumo tyla. Valdžios ir visuomenės akyse skolininkas nevertas nė mažiausios pagarbos ar užtarimo, nepriklausomai nuo skolos atsiradimo priežasčių ir aplinkybių. Ar egzistuoja Lietuvoje statistika rodanti, kiek žmonių yra tapę benamiais dėl nežaboto skolų išieškojimo, tarkime, per pastaruosius dešimt metų?

Pavyzdžiui, vos metams praėjus nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, vien per aštuonių mėnesių laikotarpį 2005-aisiais buvo „įvykdytos 885 iškeldinimo bylos, 133 šeimos pagal teismų sprendimus priverstinai iškeldintos iš būsto nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.“ Dalis iš jų iškeldinimo dieną kitos gyvenamosios vietos neturėjo.

Yra daugybė atvejų, kai į gatvę buvo keldinamos šeimos su mažamečiais vaikais, o jų butai daug žemesne nei rinkos kaina – praktiškai pusvelčiui – valstybės vardu buvo pardavinėjami varžytinėse.

Manyčiau, neatskleisiu valstybės paslapties sakydamas, kad net Teisingumo ministerijos parengtos sprendimų vykdymo instrukcijos vienpusiškai tarnauja antstolių interesams.

Antstolių hiperaktyvumas parduodant nekilnojamąjį turtą sąlygojamas neriboto godumo pelnytis iš gyventojų, patekusių į bėdą dėl įsiskolinimų už komunalines paslaugas, šildymą ir elektrą, arba įsiskolinimų bankams.

Manipuliuojant antstolių įgaliojimais namai ir butai dažnai parduodami etatiniams varžytinių dalyviams. Kiek tokių valdų, „sąžiningai įgytų“ antstoliams tarpininkaujant, šiandien turi visuomenės dalis, save laikanti respektabilia?

Kita ne mažiau svarbi klausimų kelianti antstolių veiklos sritis – administracinių baudų išieškojimas.

Gali susidaryti įspūdis, kad pats baudos išieškojimo procesas labiausiai apsimoka išieškotojams, todėl skolininko interesai ir baudos dydis šiuo atveju mažai kam rūpi. Pačių antstolių pateiktais duomenimis, „baudų už administracinius nusižengimus laiku nesumoka ir į priverstinio išieškojimo procesą patenka apie 30-40 procentų pažeidėjų.“ Gyvename tarsi nuolatinėje piktybiškų pažeidėjų apsuptyje.

Negalėjau patikėti savo akimis, kai sužinojau, kad viena moteris yra nesumokėjusi net 198 administracinių baudų ir tokiu būdu jos skola valstybės iždui siekia net 1 106 435 eurus. Būtų pravartu žinoti, kokią sumą sau už administracinį vargą yra priskaičiavęs tūlas antstolis?

Yra ne vienas toks atvejis, kai vienas žmogus turi šimtus nesumokėtų administracinių baudų, nepaisydamas visų antstolių naudojamų represinių instrumentų: grasinamų raštų darbovietėms, sąskaitų blokavimo, žaibiškai besisukančių delspinigių skaitiklių.

Antstolių areštuotos asmeninės fizinių asmenų ar juridinių asmenų sąskaitos dažnai paralyžiuoja bet kokią asmens veiklą, priverčia slapstytis, ieškoti nelegalių veiklos būdų, kad bent kiek galėtų egzistuoti.

Apie kokią laimės ekonomiką ir gyvenimo kokybės koeficientus gali būti kalbama Lietuvoje, kai daugybė žmonių kasdien patiria skurdą didinančius represinius valstybės teisingumo fronto dalyvių veiksmus?

Šiuo atveju svarbu ne materialinė gerovė, bendras ekonomikos augimas, bet ir egzistuojanti viena didžiausių Europos Sąjungoje socialinė nelygybė, lydima policinių priemonių, beteisiškumo ir pažeidžiamumo.

Greitųjų kreditų bendrovės, kurios yra pasodinusios ant beatodairiško skolinimosi adatos ir socialiai sužlugdžiusios ne vieną žmogų, reikalauja atskiro detalesnio aptarimo. Šiandien Lietuvoje, nepaisant formalių Seimo pastangų kažkada įvesti tam tikrų apribojimų, visu greičiu tebesisuka greitųjų paskolų reklamos, prisodrintos viešų gundymų šiuo būdu išspręsti grynųjų stygių, o skaudūs padariniai ir šalutinis poveikis, paženklintas suirusiais socialiniais ryšiais, šeimų griūtimis, priklausomybėmis, emigracija ir net savižudybėmis, iš tiesų mažai kam rūpi.

Visuomenei labai trūksta sąžiningo, atviro ir, sakyčiau, skausmingo dialogo šiais klausimais. Aiškiai išreikštos galingos interesų grupės vienareikšmiškai yra mažiausiai nusiteikusios ką nors keisti. Tačiau valdžios institucijoms būtina labai rimtai įvertinti susidariusią padėtį, parengti naują teisės aktų paketą, taip pat ir amnestijos įstatymą, kuris būtų svarbus žingsnis, pradedant atgauti bent mažą dalį socialiai sugniuždytų piliečių pasitikėjimo.

Dar XVII amžiuje anglų filosofas Tomas Hobsas (Thomas Hobbes) suprato, kad „nepaisant prigimtinių įstatymų, kurių kiekvienas laikosi, kai nori jų laikytis ir kai jis gali tai daryti nerizikuodamas savo saugumu, jeigu nebus įvesta jokia valdžia arba bus įvesta nepakankamai stipri valdžia mūsų saugumui užtikrinti, kiekvienas žmogus pasikliaus ir galės teisėtai pasikliauti savo paties jėga ir vikrumu, kad apsisaugotų nuo kitų žmonių.“

Valstybės tikslas – individo saugumas. Tačiau Lietuvoje net ir šiandien, XXI amžiuje, nėra pakankamai aiškiai šis tikslas suvokiamas, todėl valstybė nėra pajėgi užtikrinti teisingumo ir kiekvieno žmogaus saugumo.

Pasak T.Hobso: „Nesant pilietinės bendrijos, visada vyksta karas kiekvieno su kiekvienu. Kadangi blogo oro prigimtis yra ne viena ar dvi liūtys, o daugelis lietingų dienų iš eilės, taip ir karo prigimtis yra ne tikros kautynės, o aiškus nusiteikimas joms visą laiką, kol nėra jokio tikrumo, kad yra priešingai.“

Šalia to, kad lengva ranka jau esame palaidoję nacionalinę valiutą ir bankininkystę, patikliai tapome pažeidžiami ir visiškai priklausomi nuo svetimų bankų, nūnai vis labiau prarandame gebėjimus apginti savo piliečius nuo finansinių vertelgų. Maža to, lietuvių tauta šiandien vis labiau skurdinama valstybės vardu.

Prezidentas

Rolandas Paksas

http://www.paksas.lt/tauta-pasodinta-ant-antstoliu-adatos/

Neturime teisės nematyti, kas dedasi Katalonijoje

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui Europos Parlamento nario, prezidento Rolando Pakso ATVIRAS LAIŠKAS:

„Visų pirma man rūpi Lietuva. Todėl su didžiuliu nerimu stebiu, kaip trapios mūsų laisvės akivaizdoje dabarties pasaulyje tarpsta oportunizmas, trypiamas teisingumas, o politinių galių kontekste nyksta visuotinai priimtos tarptautinės normos.

Ispanijos teisėsauga šiandien siekia ilgiems metams įkalinti nušalintus Katalonijos vyriausybės ministrus bei prezidentą Karlą Pučdemoną (Carles Puigdemont) už tai, kad siekė laisvės ir nepriklausomybės.

Katalonijos parlamentas šių metų spalio 27-ąją paskelbė deklaraciją dėl atsiskyrimo nuo Ispanijos, todėl katalonų politiniams lyderiams reiškiami kaltinimai maištu ir antivyriausybine veikla. Negaliu suvokti, kaip valstybės, save laikančios demokratine, teisinė sistema dar gali spjaudytis praėjusio šimtmečio tironams ir diktatūroms būdinga leksika.

Esame suvereni tauta, todėl neturime moralinės teisės užmerkti akių, kad nematytume, kas dedasi Katalonijoje.

Esu įsitikinęs, kad laisvos Europos tautos šiandien negali nepripažinti apsisprendimo teisės principo katalonams patiems rinktis savo ateities kelią – kurti demokratinę Katalonijos Respubliką.

Dabarties įvykiai Katalonijoje nėra stichiškai kilęs separatistinis politinis procesas, kaip tai bandoma pateikti per Madrido politinio elito interesų prizmę.

Katalonija savo apsisprendimo teisės siekia kaip sena Europos tauta, turinti ilgesnę nei tūkstančio metų istoriją. Katalonijos vyriausybės atsiradimas datuojamas 1359 metais, o Karlas Pučdemonas yra net 130-asis Katalonijos prezidentas.

Katalonai jau daugiau kaip penkerius metus imperatyviai reikalauja išgirsti jų balsą. Tačiau kad ir kaip būtų paradoksalu, Katalonija dar niekada neturėjo galimybės laisvai surengti piliečių referendumą dėl nepriklausomybės.

Kodėl daugiau kaip septynių milijonų tauta Europos tautų šeimoje yra atsidūrusi nelaisvės gniaužtuose?

Dabartinė Ispanijos Konstitucija veikia nuo 1978-ųjų. Šiandien oficialusis Madridas tiesiog akiplėšiškai nori remtis šališku Konstituciniu Teismu, kuris skleidžia žlugusio frankistinio režimo „atrūgas“. Kieno politine valia 2010 metais šis Teismas ėmėsi perrašyti net 14 pagrindinio įstatymo straipsnių, susijusių su Katalonijos autonomija?

Ar gali būti laikoma demokratine šalis, kuri nepaiso tautos valios? Kodėl Lietuvos valdžios olimpe šiandien dominuoja veidmainiškos pastangos padėti Ispanijai nuslėpti tikrąją padėtį ir prievarta užgniaužti Katalonijos problemą?

Kodėl mes tarsi nenorime išgirsti katalonų tautos balso? Dauguma lietuvių dar prisimena, kaip didžiųjų Vakarų valstybių lyderiai mus taip pat kažkada vadino separatistais.

Vien iš pagarbos buvusiam Islandijos užsienio reikalų ministrui, Vilniaus miesto garbės piliečiui Jonui Boldvinui Hanibalsonui (Jón Baldvin Hannibalsson) Lietuva neturi teisės paminti mažų tautų solidarumo ir laisvės idealų.

Gerbiamas Seimo pirmininke,

Kodėl jūsų iniciatyva Baltijos šalių parlamentams šiandien kartu nepaieškojus bendrų tarpininkavimo veiksmų, kad prasidėtų Ispanijos ir Katalonijos dialogas?

Ar gali būti Ispanijos Konstitucijos 2 straipsnis (Ispanija negali būti daloma), kurį taip pabrėžia dominuojančios Madrido politinės partijos, iškeliamas aukščiau už esminius demokratijos ir Europos tautų bendruomenės lygiateisiškumo principus?

Ispanija laiko rimtą demokratijos egzaminą. Nuo jo rezultatų priklausys Europos Sąjungos valstybių, taip pat ir Lietuvos, ateitis.

Šiandien didesnė katalonų tautos dalis mano, kad dabarties Ispanija nebeatitinka tų kriterijų, kurie reikalingi naujai pažangai ir šalies kūrybai.

Katalonijos nepriklausomybę tarptautiniu mastu remia daugybė intelektualų, pavienių parlamentarų, Danijos, Šveicarijos ir kitų šalių parlamentuose įsteigtos grupės, remiančios Katalonijos laisvę. Norėčiau klausti jūsų, mūsų tautos atstovybės pirmininke, kodėl šiame sąraše nėra Lietuvos Respublikos Seimo?

Ar ne Lietuvos isteblišmento prisitaikėliška laikysena neleidžia mūsų piliečiams išgirsti Manifesto dėl Katalonijos teisės nuspręsti savo politinę ateitį, kurio signatarais yra daugybė iškilių tarptautinio masto asmenybių?

Negali būti, kad lietuviams nieko nereiškia Joko Ono Lenon (Yoko Ono Lennon), Peterio Gabrielio, Zygmunto Baumano, Naomo Chomskio, Johano Kroifo (Johan Cruyff) ir daugybės kitų pasaulio šviesuolių vardai ir pavardės, tarp jų – net penki Nobelio premijos laureatai.

Kodėl nesame drauge su mūsų kaimynų latvių kompozitorių Peterio Vasko ir Martino Brauno, kuris, beje, yra „Baltijos kelio“ himno autorius, pilietine pozicija?

Kreipdamasis į jus šiuo atviru laišku, gerbiamasis Seimo pirmininke, viliuosi, kad jūs padarysite viską, kad Lietuvos Seime atsirastų paramos Katalonijos nepriklausomybei grupė ir būtų priimta bendra Seimo rezoliucija, kurioje būtų išreikštas politinis palaikymas Katalonijos nepriklausomybei“.