2012 m. gruodžio 19 d.
Rūta JANKUVIENĖ

Šiaulietis Alfonsas Mikulskis, susidūręs su teismais dėl žemės nuosavybės atkūrimo, karčiai sako: „Teisė yra atskirta nuo teisingumo.“ Jis pasakoja istoriją, kaip miręs žmogus galėjo parduoti žemę. Ir toks „faktas“ lėmė teismo sprendimą, nustatant, kam ji priklauso.

ruta@skrastas.lt

Žemė – svetimam

73 metų A. Mikulskis įsitikinęs, jog svetimam žmogui atiteko jo tragiškai žuvusio dėdės Liudo Jankaus žemė. Jos paveldėtoja šiaulietis laiko savo mamą, jau Anapilin išėjusią Zofiją Jankaitę-Mikulskienę. Mirė ji 1996 metais, būdama 95-erių.

Kol buvo gyva, ragino sūnus Praną ir Alfonsą ieškoti archyvinių dokumentų, teikti prašymą nuosavybės teisei atkurti. Bet kol tie dokumentai buvo surinkti, žemė jau buvo grąžinta JAV lietuviui Vytautui Mažeikai, kurio tėvas, A. Mikulskio įsitikinimu, galėjo būti tik Jankų žemės nuomininkas.

A. Mikulskis mina teismų slenksčius, bet savos teisybės neranda.

„Teisybės ieškau ne dėl turto, o dėl savo dėdės Liudo Jankaus paniekinto atminimo, – tvirtina jis. – Teismas priėmė sprendimą suklaidintas, bet klaidos negali pripažinti.“

Šeimos galva ir žemės savininkas

A. Mikulskis pasakoja savo istoriją, versdamas archyvinių dokumentų ir bylinėjimosi su teismais raštų bylą.

Jankų šeimoje augo keturi broliai, dvi seserys. 1901 metais gimusi Zofija buvo jauniausia. Tėvai mirė 1913 ir 1920 metais.

Vyriausieji broliai Pranas ir Vincas vienas paskui kitą 1913–1915 metais emigravo į Ameriką, gyveno Čikagoje. Pranas dirbo angliakasiu, Vincas, baigęs keturias klases, dirbo knygyne, įstojo į samdomą JAV kariuomenę. Abu jie rėmė šeimą siųsdami pinigų. Vincas karo tarnyboje žuvo.

Šeimos galva Lietuvoje likęs brolis Liudas Jankus 1921 metais iš Pašiaušės (Kelmės r.) dvarininko nupirko 32,78 hektaro žemės Biekšių kaime. Įsigijo daugiausia ganyklų, pievų, 9 hektarus ariamos žemės, 5 hektarus miško. Zofija kartu su broliais Liudu ir Leonu dirbo ūkyje. Teofilė ištekėjusi išsikėlė gyventi į Pašiaušę.

Liudo žūtis

1927 metų sausį Liudą, kelyje begrįžtantį iš Šiaulių turgaus, nužudė plėšikai.

„Vežė į Šiaulius parduoti kelis avinus, veršelius – dėl poros šimtų litų nudūrė. Mama pasakojo, jog arkliai jį negyvą parvežė į kiemą“, – pasakoja A. Mikulskis.

Šiaulių apskrities taikos teisėjo sprendimu nuo 1928 metų gruodžio 31 dienos žemė lygiomis dalimis atiteko Leonui, Zofijai ir Teofilei.

Teofilė ištekėjo, gyveno Pašiaušėje. Zofija, 1931 metais ištekėjusi, išsikėlė su vyru gyventi prie Šiaulių į Aukštelkę. Ten pasistatė parduotuvę. 1934 metais seserys žemę perleido Leonui. Tai taip pat fiksuota notaro.

Laikai buvo neramūs, sklido kalbos apie gresiantį karą. Leonas, vyriausiųjų brolių prikalbintas, apie 1935 metus išvažiavo į JAV. Bet ten broliai jo nesulaukė. Leonas dingo kažkur Vokietijoje. Kokia nelaimė jį ištiko, giminės taip ir nesužinojo.

Leonui prapuolus, Zofija rūpinosi žemės reikalais, nuomojo ją ūkininkams.

Žemė vadinta Liudo vardu

Dokumente, sudarytame 1935 metais dėl nekilnojamojo turto registravimo ir žemės mokesčių, surašytos savininkų valdomos žemės rūšys. Jame vis dar rašoma, kad Liudui Jankui priklauso 32,78 hektaro Biekšių kaime.

„Mama turėjo mokėti mokesčius už tą žemę ir mokėjo, tik tų mokėjimo dokumentų neradome“, – sako A. Mikulskis.

Archyvuose yra išlikusi 1940 metų byla, kurioje yra Šiaulių apskrities Padubysio valsčiaus Kiaunorių seniūnijos žemės savininkų sąrašas. Jame taip pat įrašytas Liudas Jankus, kaip 32,78 hektaro žemės Biekšių kaime savininkas.

„Nors ir įvyko pakeitimai, bet Kiaunorių seniūnija vis vadino tą žemę Liudo Jankaus, iš pagarbos, kaip kaime buvo įprasta, – sako A. Mikulskis. – Siūliau teisėjams atkreipti į tai dėmesį, bet man tvirtino esą tai ir buvo Liudo Jankaus žemė. Pagal tokią logiką, jeigu gatvė pavadinta Jono Basanavičiaus vardu, tai ji ir Šiauliuose, ir Vilniuje yra Jono Basanavičiaus nuosavybė?“

Beje, tame Kiaunorių seniūnijos žemės savininkų sąraše nėra jokio Mažeikos pavardės. Bet Kelmės rajono apylinkės teisme 1993 metais buvo įrodyta kitaip.

Kitokia teisybė

A. Mikulskis dėl savo ligų bei mamos ir brolio, kuriam ji iš pradžių buvo pavedusi užsiimti žemės reikalais, mirčių vėlavo teikti prašymą dėl žemės grąžinimo. Kol visus dokumentus surinko, atėjo 2008 metai.

Šiaulių apygardos administracinis teismas atnaujino terminą teikti prašymą. Bet tik tada sužinojo, jog Jankų žemė seniai grąžinta JAV gyvenančiam Vytautui Mažeikai. Kad teismas dėl teisės į ją įvykęs dar 1993 metais.

Kadangi V. Mažeika neturėjo žemės nuosavybės dokumentų, Kelmės rajono apylinkės teismo per savo įgaliotą atstovą vilnietį Juozą Zavadską paprašė nustatyti juridinį faktą, kad jo tėvas Antanas Mažeika 1936 metais pirko iš Liudo Jankaus 32,78 hektaro žemės Kelmės rajone, Biekšių kaime, ir tą žemę valdė iki 1941 metų birželio.

„Miręs žmogus po devynerių metų parduoda žemę? Net Liudo Jankaus vėlė tos žemės nebeturėjo, – sako A. Mikulskis. – Kiaunorių kapinėse Mažeikos tėvų kapas yra šalia Liudo Jankaus kapo, galėjo bent pasižiūrėti, kada jis miręs.“

Dokumentų nėra, bet yra liudytojai

Kelmės teismui užteko dviejų liudytojų parodymų nustatyti, kad žemę A. Mažeika 1936 metais pirko iš Liudo Jankaus ir valdė iki 1941 metų.

Liudijo O. V. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), tarnavusi V. Mažeikos tėvų ūkyje, ir V. Mažeikos pusbrolis A. J., kurio tėvai turėjo žemės tame pačiame Biekšių kaime.

Išeivis V. Mažeika 1992 metais atgavo Lietuvos pilietybę. 1993 metais Vilniaus miesto apylinkės pirmojo teismo sprendimu įgijo tremtinio statusą. Tie patys liudininkai teismui liudijo, jog Mažeikos buvę tremtinių sąrašuose. Tremtinio statuso V. Mažeikai reikėjo žemei susigrąžinti.

Prašymą nustatyti žemės nuosavybės faktą Kelmės teismui jis argumentavo būtent tuo, kad dėl tėvų slapstymosi nuo tremties neišlikę žemės nuosavybės dokumentų.

Dūrė pirštu ir prisiteisė

A. Mikulskis pabrėžia, jog Kelmės rajono Tytuvėnų apylinkės agrarinės reformos tarnyba atsisakė atkurti V. Mažeikai nuosavybės teisę į žemę, nes tai įrodančių dokumentų nebuvo pateikta.

Šiaulių valstybinis archyvas žinių apie A. Mažeikos valdytą žemę nerado nei 1940 metų, nei 1941 metų bylose.

„Tytuvėnų agrarinės reformos tarnybos vadovas V. Žalalis pažymoje ne tik rašė, kad V. Mažeika nepateikė dokumentų, įrodančių teisę į tuos 32,78 hektaro, bet ir tai, kad į šią žemę nėra pretendentų, – pabrėžia A. Mikulskis. – Mes vėlavome, vadinasi, ši žemė buvo valstybės. Nuo kada teismas valstybės žemę dalija? Viena bobutė pasakė ir prisiteisė?“

Anot šiauliečio, V. Mažeikai grąžinti netgi ne tie Jankų žemės hektarai, į kuriuos jis pretendavo.

„Grąžino ne tik dalį mūsų žemės, bet ir dar nežinia kieno. Kad buvo 5 hektarai miško, jie nė nežinojo“, – sako A. Mikulskis.

Teismus pralošė

Savo teisybės A. Mikulskiui teismuose nepavyko įrodyti. Kelmės rajono apylinkės teismas netenkino prašymo nustatyti juridinį faktą, jog Zofijai Jankaitei-Mikulskienei priklauso nuosavybės teisė į žemę. Skundė nutartį, bet Šiaulių apygardos teismas skundo netenkino.

Teismai atmetė ir prašymus atnaujinti procesą byloje dėl 1993 metais V. Mažeikai priteistos žemės. Šiaulių apygardos teismas paliko galioti Kelmės apylinkės teismo sprendimą. Argumentuota praleistais apskundimo terminais.

Nepadėjo teismuose nė nauja aplinkybė – surastas Liudo Jankaus mirties liudijimas.

„Tiesiog stebuklas, kad gavau tą mirties liudijmą, – pasakoja A. Mikulskis. – Išėjau iš Kelmės teismo, kilo mintis užsukti į Kelmės rajono civilinės metrikacijos skyrių. Kiaunorių bažnyčia degė tris kartus, sako, kažin, ar ką rasime? Bet rado tris bylas, o jose ir įrašą apie Liudo Jankaus žūtį.“

„Kelmės teismo nutartis niekinė, – įsitikinęs A.Mikulskis. – Jau tame teisme teisė buvo atskirta nuo teisingumo. O jeigu teismas padarė klaidą, tai, manau, teismas ją turi ir ištaisyti“.

Bandė atskirai kreiptis į Šiaulių apygardos teismo pirmininką. Nuėjo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko.

„Priėmė pirmininkas mane, bet išgirdau, jog man reikia gero advokato, bet mano advokatai yra du: Šiaulių apskrities taikos teisėjo 1928 metų sprendimas ir Liudo Jankaus mirties liudijimas, – įsitikinęs A. Mikulskis. – Ar reikia advokato tiems dviem dokumentams teisme perskaityti?“

Suklydo?

Juozas Zavadskas, teismuose atstovavęs savo žmonos pusbroliui V. Mažeikai, „Šiaulių kraštui“ sakė nesuprantąs, kokios teisybės A. Mikulskis ieško.

„Visi teismai sklandžiai praėjo, atmetė jo skundus, pripažino, jog ta žemė buvo Mažeikos nuosavybė“, – pabrėžė J. Zavadskas.

Esą be reikalo A. Mikulskis mojuojąs L. Jankaus mirties liudijimu.

„1926 metais, o ne 1936-ais, tą žemę pirko“, – teigė J. Zavadskas.

Kodėl teismui buvo teigta kitaip? Negalįs paaiškinti, kodėl V. Mažeika apsirikęs, o jis jau miręs.

Ar ir liudytojai galėjo „apsirikti“? Vienam iš jų A. J. 1926 metais buvo tik dveji metai. O jis teisme dėl nuosavybės teisės fakto nustatymo Z. Jankaitei-Mikulskienei teigė prisimenąs, kaip žemė buvo parduodama iš varžytinių, kaip matęs, jog buvo iškraustomi Jankų daiktai.

Žemė dabar yra atitekusi V. Mažeikos brolio dukrai, gyvenančiai JAV. Pagal įgaliojimą kurį laiką žemę valdęs J. Zavadskas, o dabar valdąs jo žentas. Žemė yra išnuomota.

„Man 90 metų, man kyla kraujo spaudimas ir nebenoriu apie tai kalbėti“, – sakė J. Zavadskas.

http://www.skrastas.lt/?data=2012-12-19&rub=1065924812&id=1355764900

Vėl turbūt sugadinsiu kam nors šventinę nuotaiką, juk 99 metai metai mūsų močiutei Lietuvai.

Bet.

Šventė švente lai lieka. Ryte atgiedojome šv. Mišiose, Naujalio „Palaimink Aukščiausias“ (maldaknygėse yra paskutinis „Kur bėga Šešupė“ posmelis giedamas po komunijos priėmimo) ir „Graži tu mano brangi Tėvyne“, Maironio originalą, be iškraipų, kaipo „Lietuva brangi“.

Vagį sako iš kepurės gaisro atpažinsi, o KGB-istą – iš instrukcijos…

Juk visi žinome, kad tarybiniais metais Maironio „Graži tu mano brangio Tėvyne“, arba „Lietuva brangi“ buvo antrasis Lietuvos himnas. Jis buvo draudžiamas, giedamas patyliukais.

Visas himnas sovietų buvo iškarpytas, „jo gilią mintį nežino niekas“, o ne „težino Dievas“ leisdavo atlikti.

Ir tik 4 posmelius. Be tų posmų, kurie aukština lietuvių tikybą, išlaikytą per ilgus amžius.

Man labai gaila, jog šiandien visur kišamas tariamas pagoniškas tikėjimas, nors jį įgrūsti mums manau nori specialiosios tarnybos: nes KGB tarybiniais metais naikino Katalikų Bažnyčią, kaip didelę atspirtį rezistencijai ir tautiškumui.

Kadangi ši Lietuva yra atkurta iš dalies KGB‘istų, kurie užsimaskavę, apšaukę nekaltus asmenis tokiais, niekur nesitraukia iki šios dienos iš valdžios-, niekas nepasikeitė.

Tiesa, dabar jau žinau tiksliai, kas mūsų bažnyčioje yra anų laikų KGB‘istas. Net suėmė juokas. Nes negiedojo šio persekioto neoficialaus himno, suveikė instrukcija, iš anų laikų.

Bet tęskime toliau.

Taigi, Vilniuje Vytautas Landsbergis iš balkono turbūt kalbėjo eilines nesąmones. Prieš keletą metų jis iš balkonėlio tyčiojosi iš Lietuvos, jos žmonių ir mūsų žemės šventumo, šaipėsi, kad niekur negirdėjo, kad žemė gali būti šventa.

„15 minučių“ puslapėlis, kadaise pretendavęs būti laikraščiu, visą Lietuvą pasveikino diskredituotamas Vasario 16-osios svarbą: nurodė, kad Lietuvą neva atkūrė masonai.

Ajajai.

O masonai- rėkia visokie acto garintojai, matricos ir panašūs „opozicionieriai“- blogis.

Kaip bebuvo, bet tariama masonų ložė „Lietuva“ dirbo tautos atkuriamąjį darbą. Profesorius Mykolas Riomeris vis tiek lieka vienu garsiausių Lietuvos teisininkų, deja, kurio mintys iki šios dienos – neįgyvendintos.

Jis abejojo Konstitucinio Teismo reikalingumu, ir apie tai parašė ne vienos dalies traktatą.

Nurodė, jog tai būtų apkrova teisinei sistemai, ir kad Konstitucijos aiškinimą puikiai atlieka Vyriausiasis Tribunolas (tarpukario Aukščiausias teismas.) Kaip  matome, praėjus 27 metams nuo akto atstatymo – KT užsiima niekais – ir net nepriima gyventojų skundų. Nes negalima kreiptis, ir viskas.

Teisė, teisingumas – šių vertybių praėjus 99 metų po 1918 02 16 Akto, ir 27 metams po neseno to akto atstatymo – neįgyvendinamos kategorijos šiai valstybei, kurią atkurti sugalvojo KGB žmonės – nes numatė didelį pasipelnymą.

Jeigu dabar „15 minučių“ rėkia, kad masonai atkūrė Lietuvą, – tačiau Mykolas Riomeris kariavo, užsidirbo pinigų, be to, turėjo savo paveldėtus dvarus Bagdoniškyje (Rokiškio rajone) ir Tytuvėnuose(giminės vasaros rezidencija).

KGB‘istai nieko neturėjo paveldėję, bet kai kurie šiandien yra milijardieriai.

Kauno rajono Rokų kaimo žemėtvarkos specialistas Vigantas Sližys, 1994 02 03 grąžinęs konservatoriui Kaziui Starkevičiui 28 hektarus Rokų kaime, vėliau pats sau „susigrąžino“ 36 žemės sklypus – 18 iš jų pardavė (2006 metų Specialiųjų tyrimų tarnybos duomenys.)

Į valdžią atėjus žaliesiems valstiečiams, girdime, jog jie žemgrobiai.

Nežinau, ar ką jie yra apvogę, bet mūsų šeimą iki paskutinio aro apvogė minėtas Vigantas Sližys – nepaliko net kolūkinės valdos, turėtosios iki „Laisvės“  – tai 60 arų.

Nors pagal Piliečių nuosavybės teisiųn atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 str. numatė neliečiamą 3 hektarų ribą, kurią tikrai atgaus savininkai – mums Sližys, pats 36 sklypų savininkas, nė tų nepaliko: nes jam įstatymas, kaip jis parašytas – tiesiog negalioja, o taiko jis savo paties sugalvotus.

Mūsų kaimynai vieni vis pila atliekas ant rubežiaus, visokius plytgalius– nes nori „įrodyti ribas“, o kitas kaimynas parubežyje turi sąvartyną: kad tas sąvartynas laikytų tvorą, kurią jis pats pasistatė jėga, nuvaikęs mano senus senelius, kurie 1994 metais nebepajėgė priešintis agresyviems kaimynams. Tais metais mano seneliui Zigmui Apanavičiui buvo net 90 metų. Kokiu būdu jis turėjo kovoti su jaunais agresyviais „kolūkiečiais“?

Nors apylinkių tarybos buvo išformuotos 1994 11 15 (Vyriausybės nutarimas, kurio joks Sližys ar Starkevičius pakeisti negali, nebent jei jaučiasi esantys aukščiau Vyriausybės), mano 2 kaimynai „prasiplėtė sodybinius sklypus“ 1994 11 17-18 Rokų apylinkės tarybos 40 ojo šaukimo sesijos protokolo išrašais: nors tokios tarybos, tokio valdymo organo, iš viso nebebuvo.

Nors nauji sklypai negalėjo plėstis ant 1958 metais paskirto ir iki 1994 metų sąžiningai ir nepertraukiamai valdyto, kaimynai Macijauskai, Pliopliai ir Laurinavičiai manė kitaip.

Laurinavičiaus sklypas praplėstas neegzistuojančiu Rokų apylinkės deputatų tarybos 1994 06 13 protokolo išrašu. Susipažinus su pačiu protokolu, tą dieną sklypų klausimai buvo sprendžiami Vaišvydavoje. O nieko panašaus deputatų dokumentų rinkinyje nėra.

Mano klausimas ir yra – kas valdo Lietuvą: ar patys žmonės?

Nes Rokų kaime, Kauno rajone, kur Vigantas Sližys turbūt net ne milijonierius, nes 36 žemės sklypai yra labai daug, o Rinkūnų kaime berods visi 150 ha buvo „susigrąžinti“, 8 hektarai Raželių miške, 10 hektarų „nupirkta išvada“ iš „Vilimų paveldėtojų“ – kreipėmės dėl baudžiamosios bylos – sudėties nerado, kas čia tokio, kad žemėtvarkininkas naudodamasis tarnybine padėtimi,ne ant laisvos žemės iškelia mūsų žemę užgrobusius, ir patenkina visų interesus, bet pats sau susigrąžina, „nusipirkęs žemės dokumentus“, laisvą žemę tame pačiame kaime, kuriame atseit  „trūksta“   16 hektarų?

Mus gąsdina daktariniais, kamuoliniais, šiliniais, tulpiniais. Tačiau mafija yra kitur.

Savo senelių, prosenelių, proprosenelių ir proproprosenelių Baronaičių valdytame kaime (buvo čia tik kelios sodybos) matau pačią tikriausią mafiją: tai patys savo teisingumą vykdantys žmonės.

Mūsų sodybos kiemas be to buvo užstatytas jokių projektų neturėjusiais namais, kuriems vėliau neegzistuojanti deputatų taryba, ar marsiečiai praplėtinėjo sklypus.

Visas pasaulis žino, jog namas be statybos leidimo ir projekto – nelegalus, o sklypas, uždengiantis kitą sklypą – tiesiog patraukiamas.

Žvelgiu į tuos persigandusius kaimiečius, kurie ne tik svetimame kieme pasistatę kreivai tvartus, bet ir užsigrobę po 0,5 ha mūsų žemės, į kurią 1 991 11 11 buvo pateiktas prašymas, Nr. 4 (močiutė Elena Apanavičienė buvo ketvirta iš visos apylinkės, pateikusi prašymą, bet praėjus 25 metams, mes nieko neatgavome – pasirodo, kaip ir Konstitucijai, galima pritaikyti kažkokias išimtis, taip ir žemei, valdytai nuo 1860 metų…).

Jų reakcijos, atėjus valstiečiams, keistos.

Štai kaimynai Radzevičiai – Rusijos piliečiai iki 1991-1993 metų. Romas Radzevičius, kuris ne tik ant mūsų žemės „gavo“ 0,5 hektaro, bet dar ir ant kitų neatgavusių piliečių (Lietuvos) žemių keletą sklypų – Rusijos pilietybę turėjo iki 1993 metų spalio mėnesio. Jokių asmeninių sklypų šis užsienio pilietis net sapne negalėjo gauti.

Tačiau patys sau prisitaikė Lietuvos Aukščiausios tarybos nutarimą 1990 07 26 „Dėl sodybinių sklypų išplėtimo“. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos, o ne Rusijos. Rusijos piliečiams iki šiandien negalima nusipirkti Lietuvos žemės. Tik ne Rokų kaime.

Bet jų anūkas tarnauja Geležiniame Vilke, ir kilus neramumas, turbūt mus iššaudytų, nes jie, rusai, patriotai, o mes ne. Mes lietuviai, kurių žemę jie pasiėmė be jokio juridinio pagrindo.

Dar vienas iki 1991 metų Latvijos pilietis Laimondas Liepinš pasiėmęs mano prosenelio žemės tiesiai mums po svetainės langu – ne pusę hektaro, o visus 72 arus.

Tiesa, jokių paskyrimo dokumentų nėra. Buvo veikiama pagal įstatymą, kad laisvoje žemėje, kam apylinkių tarybos nepaskyrė, ir t.t. ir panašiai. Tuo metu nuo 1998 metų  (daugiausia sklypų „paskirta“ 2003-2007 laikotarpiu, kai buvo uždėtas absoliutus draudimas dalinti grąžintiną žemę) Kauno apskrities viršininku buvo pačios teisingiausios partijos, Tėvynės sąjungos, Seimo narys Kazys Starkevičius, kuriam mūsų Baronaičių žemė matosi per namo langą, nes mūsų žemės ribojasi.

1994 02 03 jo žemėje nebuvo nei vieno asmeninio ūkio sklypo, bet visame kaime, taip išeina, buvo.

Neatgavo žemės ir dimisijos majoro Juškevičiaus žmona amžiną atilsį Marijona Juškevičienė. Iki karo ir net iki nubuožinimo ji turėjo 34 ha asmeninės nuosavybės.

Atgavo  9 hektarus, o už likusius dar 2015 metais pamenu nebuvo išmokėta jokia kompensacija.

Žvelgiant į senolės dokumentus, visur matėsi, jog jos žemė atidavinėta bet kam nuo 1998 metų, kai apskrities viršininku buvo Kazys Starkevičius, jos trečios eilės sūnėnas.

Bandė senolė eiti pas giminaitį, atsakydavo, jog niekuo negali padėti.

Kai kas nors rėkia iš konservatyvių komunistų ir KGb‘istų, kokie blogi valstiečiai, atsakau: jie neįvedė anarchijos, kai kaimynas ant kaimyno žemės, kaip yra mūsų kaime, jėga statėsi tvoras, o kažkas klastojo kažkokius išrašus.

Konservatorių „dominijose“  buvo galima „prasiplėsti sklypus“ net nebeegzistuojant jokiam vietos valdymo organui.

Kai kreipėmės į STT, ji atrado, kad vietos žemėtvarkininkas valdo 36 sklypus, iš viso keli šimtai hektarų, bet atsakė „na ir kas“. Ir jokios bylos dėl neteisėto praturtėjimo nekėlė.

STT pamenu mums atrašė:

 

„Patikrinus Banaitienės žemės grąžinimo bylą, pažeidimų nerasta“.

Baronaitis pavirto Banaitiene. 36 sklypai – ne pažeidimas. Tai, kad mūsų žemė neužimta, bet mums jos negrąžina – irgi ne pažeidimas.

Sklypai, subraižyti su pieštuku ant kartono – irgi ne pažeidimas. Nesant jokių juridinių ar faktinių pagrindų, „dalinti žemę“ ant kažkokio kartono, ir to kartono pagrindu aiškinti, jog čia – juridinis pagrindas – ne pažeidimas.

Tačiau jeigu koks nors garsus žmogus turi keletą sklypų – jau rėkiama, kad jis žemgrobys.

Vigantas Sližys kone apylinkių šviesuomenė. Visi pamiršo,  kaip jis skirstė žemes ir vykdė savo paties susigalvotą teisingumą su kažkokiom klastotėm „sprendimų išrašais“, nors išrašyti kažką iš sprendimo galima, jeigu tą dieną kažkas panašaus svarstyta.

Deja.

Vyko operatyvinis patikrinimas Rokų žemėtvarkoje, ir Žemės ūkio ministerijos sudaryta komisija 1994  01 03 jokių asmeninio ūkio sklypų Rokuose nerado, o jeigu kas bandyta rašyti, tai su pieštuku surašyta.

Ta išvada padėjo Kaziui Starkevičiui susigrąžinti žemę.

Įdomiausia, jog šita išvada reiškia, jog Rokų apylinkėje jokie asmeninio ūkio sklypai niekada nebuvo suteikti.

Vigantas Sližys su savo „kolchozu“ man įrodo, jog šita ŽŪM pažyma su 5 parašais – klastotė.

Neįrodys, nes originalą mačiau, ir kopiją patvirtintą turiu. Ir byloje buvo pateikta.

Todėl mano klausimas šventiesiems konervatnykams.

Jeigu jūsų sudievinta asmenybė Kazys Starkevičius įrodė, jog iki 1994 01 01 Rokų apylinkėje jokių asmeninio ūkio sklypų suteikimo nebuvo, kokiu būdu tik jis vienas visame kaime susigrąžino žemę – jeigu ši išvada galioja visai apylinkei?

Čia toks sudėtingas turbūt klausimas.

Bet atsakymas peršasi įstatyme – Vyriausybės nutarimas 1993 10 29 Nr. 806 uždraudė po 1994 01 01 suteikinėti naujus asmeninio ūkio žemės sklypus.

Taigi, ačiū kaimynui Kaziui Starkevičiui, jis su jo inicijuota komisija įrodė, jog Rokuose jokių asmeninių sklypų suteikinėjama nebuvo.

Tiesiog visas kaimas pareiškė norą susigrąžinti žemes. Paprastas dalykas, ir visa Rokų žemė pasidarė grąžintina. O tokios žemės skirstyti sklypais negalėjo.

Tada vėl klausimas Kaziui Starkevičiui, kaimynui per kelią: kodėl jis po 4 metų po šios išvados suformavimo pats pradėjo skirstyti sklypus toje žemėje, kurioje fiksuota, jog nebuvo suteikta niekam, išskyrus kad žmonės laukia susigrąžinimo?

Paaiškinsiu buvusiam ŽŪM ministrui: 1998 metais suteikinėti buvo galima tik ten, kur jie iki 1994 01 01 buvo suteikti. Ir tarkime, žemėtvarkininkas suvalgė dokumentus, bet liko kiti įrodymai.

O Kazio Starkevičiaus iniciatyva, yra operatyvinė pažyma, su 5 specialistų parašais, kad jokių asmeninio ūkio sklypų iš viso nėra.

Kai konservatoriai rėkia, kokia bloga nauja valdžia, atsakysiu ne tik savo, bet ir visų nukentėjusių nuo žemgrobių vardu: tokios vagių valdžios, kaip buvo iki šiol – turbūt niekada ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio istorijoje nebuvo.

Todėl Lietuvai geriau Karbauskis, Veryga, kuris jau pradeda atsigauti, Baškienė, bet ne šitie, kurie 26 metus vogė iš Lietuvos žmonių, o kai pamatė, kad nebelaimės rinkimų, norėjo paskelbti karą Rusijai.

Per karą būtų sukūrenę visus dokumentus, ir likę „šventi“.

Gal ir tuos kolchozo nelegalius namelius, kurie statyti be projektų, būtų pakūrę – juk karas, bombos krenta.

Visi mes suprantame.

Viganto Sližio kabinete irgi buvo gaisras, o Molotovas ar kažkokia „šaškė“ buvo įmesta teisiai į jo kontorą.

Kaimiečiai sakė, jog tiek pridirbo, jog bandė sukūrenti savo veiklos įrodymus.

Spaudai jis sakė „čia toks nepatenkintas žemės savinin kas, kuris kovoja dėl 5 hektarų“.

Laimė, mūsų visi dokumentai buvo tuo metu teisme, ir nesudegė. Juk būtų sakęs: nebeliko prašymo 1991 11 11 Nr.  4, kurį pareikšdama močiutė Elena Apanavičienė su visa žeme ir į bendrovę „Rokai“ įstojo, ir greičiausiai bendrovės sudėtyje pavasarį žemę ir atgavo.

Kokiu būdu ji po šitiek laiko tapo „laisva valstybine“ – čia ne tik protu neįmanoma suvokti.

Bet neįmanoma suvokti įžūlumo ir valstybės užvaldymo masto.

Kur jūs matėte, kad pats žmogus stumtųsi tvorą, ir pats apsimestų apylinkės taryba, išsirašytų sau „sprendimo išrašą“? Niekas niekada nesiaiškino, kas klastojo Rokų deputatų tarybos, kuri pagal Vyriausybės nutarimą iki 1994 11 15 buvo išformuota, protokolų IŠRAŠUS. Kas ir kodėl buvo pavogęs antspaudą, ar pasigaminęs to antspaudo  kopiją?

Beje, šios klastotės – nusikaltimas tęstinis, nes klastočių pagrindu Vigantas Sližys suteikinėjo nuosavybės teisę. Tęstiniams pažeidimams netaikoma senatis. Nes klastotas dokumentas sukūrė neegzistuojančias teises, kurios neturi juridinio pagrindimo, išskyrus – suklastotą popiergalį.

Protokolai saugomi archyve. Protokolų išrašai – pas Vigantą Sižį. Kas jis toks – klastotojų „archyvas“?

Iki šiandien teisėsauga netyrė Sližio, ir nesiaiškino, ar normalu, jog žemės tvarkymi specialistas užsiima savo turtų gausinimu, o ne tiesiogine veikla?

Nepatikėtumėte, pamatę Vigantą Sližį, kad jis milijonierius. Iki šiol vaikšto paprastu pilku megztuku, o dėl priedangos, kad niekas neįtartų, koks jis turtingas, į darbą eidavo pėsčiomis ir su labai senu lagaminėliu.

Klastotėse dalyvavusi Liucija Balnytė, kuri tvirtindavo kažkokių išrašų išrašus, ir kaip dokumentus nešdavo įteismą – tebedirba žemės tvarkymo skyriuje, Nacionalinėje žemės tarnyboje.

Man atrodo, jog visi klyksmai dėl Gretų ir panašiai, ar Vytauto Landsbergio raginimas parduoti kuo greičiau žemę, susijęs su žemgrobyste.

Pabaigai – įdomybė.

Vigantas Sližys, minėjau, dalindavo žemę pats savo nuožiūra.

Mūsų kaime dėl kovų savanoriuose žemę buvo gavęs toks Vytautas Landsbergis, mūsų „patriarcho“ tėvas.

Visi iš istorijos žinome, jog jis kažkokį sklypą sukeitė su sklypu Kulautuvoje, kur pasistatė vilą, nes du sklypus gauti buvo draudžiama.

Iškelkime versiją, kad Vigantas Sližys kadangi žemę dalino bet kaip ir bet kam, kam tik norėjo, „grąžina“

apie 6 hektarus Vytautui Landsbergiui Rokų kaime, nes turi „įrodymus“ – Pajiesio dvaro 1922 metų parceliacijos planą.

Po to Vytautas Landsbergis, patyręs „tvartukų“ ir žemės skraidymo meistras, tą žemę, kurią iš tikrųjų jo tėvas iškeitęs seniausiai į Kulautuvos namų valdos sklypą, „perskraidina“ kur nors į Vilnių.

Po to ne tik 36 sklypus tokiam žemėtvarkininkui suteiksi.

Bet ir visą šimtą.

Kai Vytautas Landsbergis išleido dar nepilnametį savo anūkėlį už žemėtvarkos specialisto duktės Austėjos – kodėl niekas nesusimąstė, kam tai reikalinga?

Karbauskio vietoje ir visos jo frakcijos, įdomumo dėlei imčiausi Rokų apylinkės.

Ne tik dėl to, kad Rasos Ritos Plioplienės tvora remiasi į mano senelių Apanavičių dar 1960 metais sodintas slyvas, o kaimynas Bronius Laurinavičius palei tvorą įrengęs tikrą metalo laužyną – kad tik netyčia „kas nors nepastumtų tvoros“ – bet įdomu būtų – kodėl Kazys Starkevičius kažkokiu būdu save išskyrė iš viso kaimo? Ar jis turėjo iš viso teisę į žemę, jeigu 1935 metais Rokų kaime vyko varžytynės, ir jo bei kitų kaimynų Furmonavičių ūkiai buvo varžomi – nes Starkevičiai nugyveno turtą, ir nebegalėjo išmokėti valstybei paskolos?

Ar Vigantas Sližys sugrąžino ir „išskraidino“ žemę profesoriaus tėvui Vytautui Landsbergiui?

Kodėl Barštys atėmė žemę iš Marijonos Juškevičienės sesers Bendoraitienės ir įsirengė kažkokią auto aikštelę? Kodėl dingo Vytauto Balčiūno žemė, o Kulikauskų žemės byloje irgi buvo suklastota – tėvai paversti seneliais, ir netgi panaikintas Nepriklausomybės parkas, dėka šitos klastotės – nors yra visi Kulikauskų dokumentai?

Kodėl Marijona Juškevičienė dimisijos majoro Juškevičiaus žmona, tremtinė, „be teisės grįžti į Lietuvos Respubliką“ – nes karininko žmona – atgavo tik 9 hektarus iš turėtų 34?

Kodėl Furmonavičiai atgavo žemės dalį, nors Vyriausybės  žiniose buvo paskelbta, kad galutinės šio ūkio varžytynės 1940 07 22?

Kodėl Furmonavičiai dar per visą giminę gavo „asmeninių ūkių“ sklypų – ar dėl to, jog Liudas Furmonavičius – Vytauto Landsbergio bendražygis, ir apdovanotas valstybės apdovanojimu?

Žalieji valstiečiai, atėję kaip nauja gyventojų viltis, turėtų imtis būtent žemgrobysčių aferų.

O jeigu Rokų kaime yra profesoriaus Vytauto Landsbergio bent tvartuko vieno balkio smarvė – turi imtis atsakingos struktūros būtent Rokų kaimo.

Ir nebijoti  „vajei kaip mes čia vykdysime restituciją“.

Nuosavybė neliečiama, Konstitucijos 23 str.

Kazys Starkevičius jeigu mano, jog jis Seimo narys, ir tas jį išskiria iš viso Rokų kaimo – jis labai klysta.

Kodėl Albertas Rinkevičius buvo paverstas savo paties tėvo anūku, ir neatgavo viso ūkio, o tik 1 hektarą kartu su pusseserėmis? Koks įstatymas leido manipuliuoti vienodais vardais ir versti pretendentus savo tėvų anūkais? Ką sau Sližys leido? O Kazys Starkevičius – ką, iš giminių pasakojimų neatsimena, kad Alberto Rinkevičiaus jokio senelio nebuvo, nes buvo miręs jau 1938  metais, ir žemės iš Panemunės kapinių valdyti negalėjo? Rinkevičių sodyba – tiesiai priešais Starkevičiaus sodybą.

Tiesa, ką jis prisimins, kai atmintis ten ilga, kur yra savi interesai…

Mano tėčiui profesoriui Romualdui Apanavičiui kaimynas, kurio tvora irgi remiasi į 1960 metų medžius, siūlė „atsiimti 5 hektarus ir daugiau neprašyti“.

O Kazys Starkevičius per Liudą Furmonavičių siūlęs „jungtis į bendrą ūkio masyvą“, tėvas atsakęs, jog jiems reikės statyti tiltą per jo žemę.

Matyt už šitą pajuokavimą mano tėvas neteko visos žemės.

 

Problema yra tame, jog mums mūsų akyse niekinama ir žeminama mūsų laisvė, Nepriklausomybė, ir mūsų savigarba.

Vytautas Landsbergis, pertekęs pinigais, netgi atsiėmęs kažkokį karališką ordiną Rumunijoje, yra vasario 16-osios diskreditacija, ir tų idealų, kuriais gyveno anų metų signatarai, išdavystė.

Žemgrobystės,  prisidengiant KGB, kitomis tarnybomis, pažintimis milicijoje – policijoje, visur sukaišiojus sau lojalius asmenis tiesiog šaukiasi teisingumo.

Manau, jog žalieji valstiečiai, atlaikę anūko ir jo kompanijos atakas, atsigavę imsis darbų.

Jeigu jie atėjo atstatyti valstybę, kuriai šiandien jau 99 metai, ir suvokia, kad nuosavybės teisės pripažinimas tik saujelei asmenų yra nusikalstamas, – tada žmonės palaikys tokią valdžią.

Sėkmės jai, ir su gimtadieniu, Lietuva, bei būkit prakeikti- žemgrobiai, vagys, plėšikai, ir tarnybiniai piktnaudžiautojai! Nes jus visus iš kapų keikia Lietuvos karininkai, partizanai, Laptevų jūrų kankiniai, kurie net neturi kapo.

Ne už tokią Lietuvą jie visi kovojo! Pamatę, kuo ji pavirtusi, žinau, ką visi tie patriotai darytų.

Turi būti atstatytas istorinis teisingumas. O istorinis teisingumas remiasi į nuosavybės teisę, o nuosavybė yra amžina, jos niekas negali nei atimti, nei panaikinti, nei PRITAIKYTI SENATĮ, „nuo sužinojimo“ – apie Sližio kartoninį projektą, supaišytą su pieštuku? O kaip tada ŽŪM komisijos išvada? Gal paimam tada žemę iš Starkevičiaus, jeigu jau visas kaimas jos neatgavo?

Daiktą galima pavogti, jėga tvoras pastumti, bet žemė lieka toje pačioje vietoje.

Nesvarbu, kad pats Vytautas Landsbergis Rokuose buvo vežiojamas su mėšlina Kazio Starkevičiaus brikele, kai filmavosi kažkokį reklaminį klipą, kaip jie abudu yra „arti žmogaus“ ir „arti kaimo“…

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3724:zemgrobiu-valdomai-lietuvai-99-metai&catid=47&Itemid=101

 

 

Rusija Krymo Ukrainai negrąžins

Posted: February 15, 2017 in Uncategorized

Rusijos URM atstovė kalbėjo trumpai.

“Mes Rusija savo teritorijų niekam negrąžiname. O Krymas yra Rusijos teritorija. Viskas”.

http://tv.lrytas.lt/zinios/pasaulis/2017/02/15/news/rusija-pareiske-kad-krymo-ukrainai-negrazins-340871/

martisiutePromises Promises Opening Night

Nr. 1 foto – nušauta Martišiūtė, Nr. 2 – Chelsea Clinton. Prieš du mėnesius Tauragėje šaudė “Putinas”. Dabar nušauta Klintonaitės antrininkė. Serialas, nieko daugiau.

Kaip visada, dar nespėjo ataušti lavonas, jau policija turi įtariamąjį. Jį nustatė pagal motyvą, o ne pagal DNR, telefonų skambučius ar kitus kriminalistikos duomenis.

Per pusę dienos joks ekspertizių centras nebus atlikęs jokių tyrimo veiksmų, nes netgi užduočiai surašyti reikia specialistų, kurie turi atvykti prie lavono.

Bet kai įtariamasis žinomas, neretai net ekspertizės nedaromos – o kam?

Neseniai Tauragėje iš sodros vakarėlio grįžusią moterį nušovė į Putiną panašus jos buvęs kadras.

http://www.tv3.lt/naujiena/893865/kraupios-tragedijos-taurageje-detales-pavydus-vyras-vadintas-putinu

Dabar buvęs kadras nušauna į Chelsea Clinton panašią moterį.

Vieni sutapimai.

Ir visada įtariamasis žinomas, visos aplinkybės – irgi.

Tarsi įvykiai iš anksto surežisuoti, žinant, kaip vėliau viską “ištirti”.

Lietuvoje dėmesiui nukreipti matyt pritrūko kriminalo, todėl jis tiesiog – padaromas.

PAPILDYTA. “Įtariamasis”, kurį paskelbė be jokių įrodymų policija, “rastas nusišovęs”, o ginklas greičiausiai gražiai įdėtas į kišenę, kaip Milinio nužudymo byloje. Kad visi suprastų, jog nusišovė, bet įsidėjo tvarkingai ginklą į kišenę.

PAPILDYMAS 2. Kaip ir tikėtasi, abi istorijos – dvynės. Pirmojoje “nušovė ir nusišovė pats” įvyko Ateities take.

Šiandienos istorija – baigėsi Ateities take. “Įtariamasis” nusišovė šioje gatvėje. Taigi, istorijos dvynės, surištos to paties siužeto, ir netgit os pačios – tokiu gražiu pavadinimu – gatvės…

Picture 1060

Pasiskaitau „vaikų teisių“ gynėjų virkavimus, ir nesuprantu, kur gyvenu.

Jie verkia, kad labai blogai, kad ginami aktyviai vaikai.

Pridedamos suvestinės, kur matome, kad girti neadekvatūs asmenys smurtavo prieš vaikus. Tačiau visuomenei peršama idėja, jog labai blogai, kad vaikas pašalintas iš smurtinės aplinkos – geriau tan būti, matyti, kaip girtas patėvis daužo motiną.

Visuomenei linkiu atsibusti, ir pagalvoti, kokias vertybes gina.

Be to – Dalia Grybauskaitė vykdydama KGB planą išparceliuoti visą Lietuvą po žemės sklypelį, nepaliekant nei vieno valstybinės žemės lopinėlio, uždarė Alytuje veikiančius ir labai talpius vaikų namus „Putinas“. Kritikai juokavo, jog Grybauskaitė tai darė iš patologinės nemeilės Vladimirui Putinui.

Vaikai augo šiuose namuose po 2-3 kambaryje, kas dieną matėsi su biologiniais tėvais – net jeigu teisės buvo atimtos. Vaikų namų direktorė laikėsi tokios politikos.

Privačiuose Avikilų vaikų namuose už Alytaus tėvai ir giminaičiai buvo neįleidžiami, o vaikai žiemą dėvėjo rudenines striukes, be to, buvo nuteikinėjami prieš šeimos narius.

Žinau šiuos faktus, nes REALIAI ginu vaikus ir jų giminaičius nuo sužvėrėjusių „vaikų teisių apsaugininkų“.

Todėl kai eilinį kartą piketuojate ir rėkiate, susimąstykite, kokias vertybes ginate.

Ir jeigu esate inteligentai – ar jūsų šeimoje buvo smurtaujama? Manau, kad buvo.

Bet jūs slėpėte tai nuo visuomenės, nes pasakyti buvo gėda.

Kai jūs ateidavote kruvinomis nudraskytomis rankomis į mokyklą, ir mokytojai nieko nedarė – nes jūsų mama „visuomenininkė“ ir „politikė“ – kaip jūs tada jautėtės?

Aš jaučiausi baisiai. O kruvinas apdraskytas rankas, per kurias tekėjo kraujas, pamenu iki šiol. Vakar mano kačiukas man užsoko ant rankos, ir įdrėskė – ir iš atminties išnyra tas atsiminimas, kai motina draskydavo ilgais nulakuotais nagais. (Mano vyrą jo motina irgi draskė, net likę randai.)

Mokytoja nieko nedarė, nes bijojo, be to, nebuvo jokio įstatymo, jokios vaikų apsaugos.

Apie savo patirtį, kai mane daužė „inteligentų šeimoje“ pasakojau Seimo narei Viktorijai Čmilytei – Nielsen ir prašiau taip nepalikti šio įstatymo. Leidau netgi viešinti mano patirtį, kad būtų apginti kiti kankinami vaikai.

Nes jeigu jis nebus priimamas – toliau „inteligentai“ daužys vaikus.

Ar nepastebėjote, jog labai rėkia būtent žinomos moterys? Rūta Janutienė net drebėjo TV eteryje. Psichologė Eglė Mirončikienė toje laidoje – smurtininkų pusėje. Gina smurtą prieš vaikus. Gėda.

Iš to matosi, jog smurtas joms nėra svetima „vertybė“.

Be to, tie tėvai, kurie smurtauja prieš vaikus jų vaikystėje, toliau jiems suaugus, smurtauja.

Būdama 4 kurse gavau iš kumščio per galvą, todėl susirinkau visus daiktus ir išėjau, kur akys veda, kur kojos neša, nes nenorėjau, kad mane užmuštų. Po to gavau 156 SMS žinutes, kad turiu grįžti namo. O gal jų buvo 1000, nebepamenu, man buvo skambinama nuo ryto iki vakaro iš 5 skirtingų telefonų. Čia irgi smurtas, emocinis teroras. Pripratau, kad mano motina tokia, bet manau, kad tokių yra pilna Lietuva, ir jos visos ginamos, nes būti despotu – gerai. O auka atseit tegul tyli, nes tam ji ir auka – kad ant jos kupros joti.

Nepykite, kad pasakoju apie smurtą mano aplinkoje, bet man jau bloga nuo tų kalbų, kad „įteisinamas smurtas prieš vaikus“.

Kai mano būsimas vyras Nepriklausomoje Lietuvoje badavo, arba ruošė pamokas prie žvakių šviesos, ir vaikų teisių tarnybos ir mokytojos nieko nedarė – nes motina turėjo „stogą“ – ką tai reiškia? O kai jo patėvis jį smaugė, arba mušėsi su jo motina, kai abudu prisigerdavo – ir niekas nieko nedarė? Nors mano būsimas vyras turėjo ir tėvą, ir senelius – ir ten galėjo gyventi, jeigu jį būtų paėmę iš neadekvačios motinos ir geriančio patėvio? Kas tokio blogo būtų įvykę, jeigu vaikas būtų augęs kiek laimingesnėje aplinkoje?

Kaip tie rėkiantys gali man įrodyti, jog vaiko nepriežiūra nėra smurtas?

O toliau kaip elgiasi „šventoji motina“?

Ji emociškai smurtavo prieš sūnų, grasino jam visą jo gyvenimą, neleido baigti vidurinės mokyklos, liepė eiti dirbti, arba „išvarys į gatvę“. Kai susipažinome, mano vyras buvo baigęs 9 klases, ir profesinę mokyklą, dirbo fabrike. (Šiuo metu mokosi universitete labai gerais pažymiais, yra antras kurse, visiems pavyzdys.) Pasakodavo visiems apie smurtininkę – despotę motiną, kuri varo iš namų atiminėja pinigus, grasina – niekas jo nesuprato: tik aš. Nes visa tai buvau pergyvenusi- 3 kurse būdama dirbau, nes motina grasino išmesti iš namų, o kur dėdavo tėvo siunčiamus pinigus – niekas nežino, gal pirko naujus kostiumėlius – juk politikoje, partijoje, bei moterų teisių judėjime reikėjo gerai atrodyti?

Nors mano vyras   dirbo ir labai daug uždirbo, motina vis tiek jį išvarė į gatvę iš Kauno miesto savivaldybės JAM skirto socialinio būsto. Motyvavo, jog labai blogai, kad mes su juo už tą butą mokame! “Jūs norite iš manęs butą atimti, todėl sumokėjote tūkstantines skolas“. Skamba kaip paistalai – bet taip ir elgiasi neadekvačios motinos – jomis manipuliuoja aferistai, savivaldybė, kuriai „šviečiasi“ praskolintas butas, ir smurtauja prieš savo šeimos narius.

Fizinis smurtas prieš vaiką vėliau tęsiasi netgi jam užaugus.

Smurtininkai ir despotai tėvai smurtauja visą gyvenimą, nes jie laiko savo vaikus DAIKTAIS.

Todėl stabdyti smurtą prieš vaiką – o nepriežiūra, valgyti nedavimas yra pats baisiausias SMURTAS, nes vaikas negali niekur kitur nueiti pavalgyti, be to, jis bijo pasakyti apie tokią baisią motiną kaimynams  ar mokykloje, – privaloma.

Tie, kas labiausiai prieštarauja naujam įstatymui – tie tikrai yra smurtininkai, ir smurto apologetai.

Nes paprastoji psichologija tai rodo.

Beje, kaip elgiasi despotės motinos, kai vaikai, prieš kuriuos jos taip smurtavo, susitvarko gyvenimą?

Jos pasiunta.

Ant mūsų aktyvioji anyta bandė užsiundyti „TV pagalbą“, net ne bandė, o iš tikrųjų užsiundė, „tema“ buvo atrinkta – aš, buvusi šios laidos „žvaigždė“ staiga tapau „kurstanti savo vyrą prieš motiną, kad nebendrautų, kad neduotų pinigų“ – nors kur ji buvo, kai reikėjo jam padėti baigti vakarinę mokyklą? Kur jos pagalba? O gal ji įsivaizduoja, jog baigiant vakarinę mokyklą, įmanoma buvo dirbti? Ne. Egzaminų dalykus – reikėjo lankyti, ruošti namų darbus, dalyvauti egzaminuose, kurių sesija – jau nuo kovo mėnesio. Šeimoje dirbau aš viena (vyras turi amatininko versliuką, bet tuo metu jį pristabdė)– taip išeina, dar ir ją, ir jos nesantuokinį vaiką privalėjau išlaikyti? Bet juk ji mus su vyru naktį su policija išvarė iš JO buto į gatvę, ir liepė nebesirodyti, dar apsiskundė dėl SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE. Smurtautojas skundžiasi dėl SMURTO! Laidos tema turėjo būti, kad nedėkingas sūnus, kuriam ji atidavė visą gyvenimą, neišlaiko jos. Beje, anytos invalidumas – suklastotas, nes po to, kai ji išmetė savo pačios sūnų iš jo buto, neįgalumo komisija konstatavo, jog, vadinasi, jai pagalba iš viso nereikalinga, todėl neįgalumo procentas – per didelis. Iš tikrųjų taip ir yra: jeigu norite aukšto nedarbingumo procento, jūs turite įrodyti, jog be šeimos narių pagalbos jūs negalite apsirūpinti.

Tokios gudrios motinos, bandančios laimėti visais frontais, pačios save apgauna. Nepaisant labai menkos negalios, vis tiek anyta laikėsi savo išankstinio plano „aš nieko neveiksiu, o mano sūnus mane išlaikys, nes aš esu ligonis“.

Kai laidos režisierei buvo pasakyta, kad motina jėga yra užgrobusi jam skirtą būstą, ir mėto su policija naktį į gatvę, bei neprisidėjo nei cento prie mokslų baigimo, be to, neprisideda įstojus į universitetą, „TV pagalba“ vis tiek norėjo rodyti melagingą laidą.

Atstojo tik tada, kai suprato, jog nieko nebus. Jog mes į eterį aiškintis nesąmonių – neisime.

Įdomiausia, jog mažasis mano svainis Ernestas, kuris emociškai yra apleistas, augina save pats, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, todėl aš kreipiausi net du kartus į Kauno Vileišių mokyklą, paskutinį kartą, kad sumokėtume už jo prailgintą grupę, kad jis nebūtų toks atsilikęs. Šventoji motina atsisakė: jai jokios pagalbos nereikia. Tačiau po pusės metų ji kreipėsi į TV agalbą, kad ji yra nukentėjusi, nuo mūsų, nes mes visai nieko jai nepadedam – ir tūkstantinių skolų nemokėjome, ir šiaip.

Kai bandau kad būtų stabdomas smurtas prieš mano svainį, kai jis iš viso neturi savo asmeninio gyvenimo, nelanko jokio būrelio, nemoka nei skaityti, nei rašyti – turbūt aš irgi esu „vaikų pardavinėjimo biznio dalyvė“? Psichologai paaiškino, jog tokiu būdu motina dirbtinai organizuoja invalidumą vaikui – toliau turės iš ko gyventi. Tokio vaiko „daikto“ praradimas tokiai motinai būtų pragyvenimo šaltinio praradimas.

Kai mes kartu gyvenome, vaikas buvo antrokas, ir su juo tiesiog buvo tyčia nedirbama, todėl jis natūraliai ir pradėjo atsilikinėti. Raidos sutrikimo nemačiau – veikiau mačiau motiną „kaip vaiką“, iš kurios „vaikas šaiposi“ (ji taip sakydavo), ir kuri neleisdavo vaikui pačiam net maisto pasiimti – nors jam buvo jau 8 metai. Raidos sutrikimą galima specialiai padaryti, rėkiant ant to vaiko, keikiantis, mušant jį, neleidžiant niekur su niekuo bendrauti. Vaikas buvo mokomas keiktis. „sakyk b..t, sakyk „k..va“) Visa tai buvo pasakyta ir parašyta vaiko mokykloje – rezultatas nulis kvadratu. Nieko. Niekas nereagvo, ir nereaguoja iki šios dienos. Gal dabar kai vaiko nepriežiūra, emocinis smurtas (kad ir tas keiksmų mokymas), neleidimas bendrauti su tėvu, kuris nebegeria (kartojamas elgesys kaip su manbo vyru – kad vaikas, berniukas, nežinotų savo šaknų, kad gal įgytų kokį nors nepilnavertiškumą), – pripažintas teisės pažeidimu, bus lengviau su tokiom motinom susišnekėti?

Tas įstatymas reikalingas iš tokių neadekvačių motinų bent laikinai stebėjimui paimti vaiką, nes pavyzdžiui, mano svainis vasaros stovykloje nebūdamas su smurtautoja motina, labai atsigavo. Bet rašyti ir skaičiuoti vis tiek nemoka, o jau pradinę  mokyklą baigė: jam gyventi bus labai sunku, jį visur parduotuvėse apgaudinės.

 

Taigi, badu marinusi, daužiusi, ir neprižiūrėjusi nuo vaikystės tokia motina vėliau eis į TV eterį, ir vaidins auką.

Dar tokios motinos kartoja, jog vaikai turi užsidirbti – ką tai reiškia, nežinau, tai gali būti ir pedofilija.

Pamenu mes būdami vaikai daug dirbdavome sode, po to tą produkciją tėvai parduodavo. Dabar randu motinos politiniame (LVŽS) CV, jog neva ji pati viena augino sodinukus, ir pati iš savo pinigų išskrido į Ameriką. Koks saldus melas. O ta vaikų gvardija, tie nemokami vergai – pas mus sode dirbo netgi mano pusbroliai – tikrai ne žaisliukais žaidė: bet man dirbti su augalais labai patiko, nes tėvas ne vertė, o su įdomumu įvedė į nuostabų sodininkystės pasaulį.

Tačiau tokios despotės motinos vėliau net nepripažįsta, jog jų vaikai – kaip kokie aitvarai nešė pinigus, ėjo keliais, ravėjo, važinėjo per kelis sodo sklypus. Nesigailiu nei vienos minutės, praleistos sąlytyje su žeme – tik labai nekenčiu melo.

Nepykite, kad kiek kitaip matau visą šitą procesą. Patikėkite, kai mane daužydavo ir draskydavo, tikrai svajojau būti bet kur, bet ne su neadekvačia motina.

Tam, kad jos nematyčiau, užsirašiau į būrelius, ir iš viso nebūdavau namie. Kai mes pasikalbame su vyru, kaip mums grasino mūsų motinos, ta pati „padugnių“ kalbėsena: aš tau nieko nepirksiu, neduosiu valgyti, atiduosiu į vaikų namus.

Gerai, kad aš turėjau tėvą, kuriam nueidavau ir pasiguosdavau, kad man šitaip grasina mano smurtautoja motina.

Mano vyras neturėjo pas ką eiti, tačiau kai jam buvo 16metų, jis nebeištvėrė motinos teroro ir išvažiavo pas tėvą.

Už tai jo motina niekada gyvenime jam neatleido.

Nors man buvo buriama apie mano uošviją, kad ten padugnės ir degradavę asmenys, nuvykusi radau seną Lietuvos inteligentų giminę: Sulikai buvo karininkai, mokytojai, gaisrininkai, muzikai.

Mano motina mano tėvo giminę, kuri siekia LDK aristokratiją (magnatus Pociejus), irgi keikdavo paskutiniais žodžiais.

Kai vaikui yra bandoma iškreipti jo pasaulį, tai yra pati didžiausia trauma, o dabartinis smurto apibrėžimas yra labai švelnus.

Patikėkite, neduoti vaikui valgyti paauglystėje, kai auga visi kaulai, vystosi raumenys – sakote ne smurtas?

Prieš mane irgi smurtauta. Prieš mano vyrą irgi. O visa tai vyko Nepriklausomoje Lietuvoje.

Man buvo neleidžiama stoti į Vilniaus Licėjų, nedavė 5 litų stojimui. Motina irgi kaip mano anyta mano vyrą, bandė žlugdyti, dirbtinai trukdyti siekti išsilavinimo.

Nekreipiau į šitą smurtininkę dėmesio, pasiskolinau iš visiškai nepažįstamos merginos 5 litus, po to kai puikiais pažymiais išlaikiau egzaminus (8,9,10,8), tėvelis atidavė tuos eurus, nes, būdamas profesoriumi, susigėdo, jog paklausė motinos paistalų.

Smurtas prieš vaiką prasideda jo mušimu, toliau tęsiasi nedavimas valgyti, nepriežiūra, vėliau prasideda jo svajonių žlugdymas.

Emocinis smurtas yra dar baisesnis dalykas negu fizinis.

Be to, tokios motinos vėliau taip nekenčia savo vaikų, kad bando jiems trukdyti jų gyvenimą bet kokiais būdais, atiminėja netgi jų nuosavybes, kliudo susitvarkyti paveldėjimo teises, kišasi visur kur tik įmanoma, nes jos savo vaikų nelaiko atskirais žmonėmis.

Tai yra absoliutus nukrypimas.

Motinų sąjūdis rėkia ne dėl to, kad myli vaikus, o dėl to, kad myli turtą, kuris priklauso prie vaikų.

Naujasis įstatymas pagaliau buvo pataisytas, ir jame yra įrašytos vaiko nuosavybės teisės.

Net 20 metų šios nuostatos nebuvo, ir visos kovotojos už savo – motinų teises – tai nutylėdavo.

Nes pavyzdžiui, kai mirė mano močiutė, mano smurtininkė motina privalėjo kreiptis už mane į notarą – nes tuomet ir įstatymas įpareigojo. Ji to nepadarė – o atsakomybės už tai jokios numatytos nebuvo. Dabar tik išgirdusi, jog aš kažką teiraujuosi apie savo paveldėjimo teises – kelia baisius skandalus. Nepykite, mielieji, bet aš susiduriu su šio įstatymo, kurio nebuvo, pasekmėmis, net ir dabar.

Vyro atvejis – analogiškas. Didžiulė giminė, užgrobusi galimai jo paveldėtą turtą, mūsų net bandė neįsileisti, o 1:30 val. nakties per Velykas (joks nekrikštas nevarytų net svetimo žmogaus į gatvę per šventes) pareiškė, jog nėra nakvojimui vietos. Po močiutės mirties jo motina niekur nesikreipė, taip tas turtas ir „kabo“.

Ta pati motina, prieš kurią aš neva kurstau savo vyrą, ir atvežiau per Velykas į jo senelių tėviškę – stovėjo kamputyje ir giminės įtakoje nedrįso nė žodžio tarti. Viską tada ir supratau: kurstoma tėviškėje, nemąsto savo galva. O kai savivaldybė išmes iš praskolinto buto – nebebus kur eiti. O turbūt ir kaimas nepriims.

 

Tiesa, smurtininkės motinos savo vyresnius vaikus verčia auginti jų vaikus.

Mes su vyru turime analogišką patirtį. Kai mūsų motinos mums būnant 14-os metų pasigimdė po „atsarginį vaiką“. Vėliau tą vaiką nutrenkė mums auginti.

Kai dalyvavau TV laidoje „Yra kaip yra“, mane mano motina buvo apšmeižusi, ir apsimelavusi vaikų teisių apsaugininkams, kad aš neva visiškai nesigaudau, kaip auginti vaikus. Čia mano idealioji motina taip kovoja prieš savo vienintelę anūkę Deimilę, kad tik ji negrįžtų į Lietuvą – nes vėlgi, bijoma dėl turto, paveldėjimo teisių. Despotės motinos įsivaizduoja, jog viską susidės į piramidės dydžio karstą.

Tada prieš visą Lietuvą pasakiau, kad gaudausi, nes jau auginau vaiką – savo sesę Liuciją. Sesuo Liucija, aišku, baisiai įsižeidė, nes ji tiesiog neatsimena to fakto – nes buvo per maža.

Beje, motinų sąjūdis įsivaizduoja – paskaitykite Kristinos Paulikės straipsnius – jog numesti vaiką kitam vaikui yra labai normalu.

Žinokite, tai yra absoliučiai nenormalu. Kai tu visą vasarą sėdi su vaiku, kuris nemoka kalbėti, o tau yra 15 metų, tu turi savo tikslus, svajones. Bet ką daryti? Mamytė labai nori eiti į darbą, nes vienos darbovietės jai neužtenka, ji – karjeristė.

Kai rėkiate, kad „dabar jau atiminės vaikus“- lai atima. Bent tie vaikai laimingi užaugs be despotų nenormalių tėvų, kurie slepiasi po „visuomenininko“ ir „inteligento“ arba dar blogiau – tikybininko – kauke.

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3718:kaip-blogai-kad-ginami-vaikai-siaubeli-tu-mano&catid=31&Itemid=101

 

Picture 2017

Po ilgo laiko į mane kreipėsi Henrikas Daktaras. Paprašė padėti, nes nenori visą gyvenimą laukti teisingumo.

Iš Henriko Daktaro šeimos pusės jau kokius metus – pusantrų spengianti tyla. Jeigu anksčiau bendradarbiavo, prašė padėti, rodė sprendimus teismų protokolus, po to, kai prisijungė toks advokatas S.V., tarsi burtininko lazdele mostelėjus – ir byla pradėjo griūti, ir viskas, kas buvo dirbama nuo 2013 metų.

Nors Henrikas Daktaras laišką iš kalėjimo parašė man dar sausio pradžioje, iki šiandien šeima nesugebėjo atsiųsti nei vieno sprendimo – nors jis, kaip supratau, jais tiki ir pasitiki.

Pasitikėjimas šeima lėmė, jog nuo pernai metų visą šį laiką vyko pakartotinis apeliacinis procesas, bet dėl teatralinių Ramutės Daktarienės sugebėjimų, kai ji alpo teismo salėje LAT (turbūt iš laimės, kad bus svarstomas jos turto arešto panaikinimas) – visuomenė patikėjo, kad Henrikas Daktaras sėdės iki gyvos galvos. Jis pats irgi nesuprato, koks procesas vyksta, arba jeigu ir suprato, nesugebėjo pasipriešinti „patarėjams“, kurie už jį surašinėjo naujus apeliacinius skundus, kur gynė visiškai ne jo interesus.

Apeliaciniame procese Henrikas Daktaras turėjo teisę kelti klausimus, teikti prašymą pervarstyti bylą PILNA APIMTIMI (prašymas dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo), nes Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato „dalinio baudžiamojo proceso“, bylai grįžus į apeliacinę instanciją.

Beje, 2017 01 27 teismo sprendimas – kaip išprievartautų rašytas.

Šiaip ne taip pagaliau pati gavau per savo kanalus,  nes Ramutė Daktarienė bei jos šeima suteikti šį sprendimą atsisakė.

O laišką iš Lukiškių kalėjimo nuo Henriko Daktaro dar vieną gavau, su dideliu prašymu gelbėti. Kaip matau, pats supranta, kad yra mulkinamas, teisės nėra baigęs, bet kažką jaučia, ir tiek. Nes pusę gyvenimo buvo tąsomas po teismus, vis tik procesą išmano.

Ramutė Daktarienė jeigu parašydavo man kokį trumpą laiškelį, tvirtindavo, kad čia jos byla dėl namo.

Susiradau LAT sprendimą, ten aiškiai parašyta, kad byla VISA grąžinta į apeliaciją, nes teismas padarė teisės pažeidimą – nesprendė dėl kitų asmenų, yra tokia įstatyminė nuostata.

Bandžiau jai paaiškinti, jog ji nėra bylos dalyvis.

„Mano kasaciją patenkino“, – nukirto.

Dar vienas melas. LAT sprendime nei žodžio apie R.D. kasaciją, nes kasacijos paduoti ne bylos dalyvis negalėjo. Tai, ką nusprendžia teismas, yra numatyta rezoliucinėje dalyje. Ten nėra nei žodžio apie jokią ne tik R. D. bet netgi ir H.D. kasaciją.

Iš esmės, Lietuvos Aukščiausias teismas padarė labai grubius teisės pažeidimus, kuriuos galėjo ištaisyti apeliacinis. Tačiau Lietuvos Apeliacinis nenorėjo gadinti „semiorkei“ reikalų. Nors tokių nutarčių kaip surašė LAT rašyti negalima, nes LR BPK nenumato, kad būtų galima pasinaudoti visomis LR BPK 382 str. galimybėmis, įstatyme aiškiai parašyta, kad teismas priima VIENĄ iš nutarčių. VIENĄ reiškia 1 – o ne 5 (penkias) galimybes, tačiau LAT posėdžiavo 7-ių kolegija, ir jiems matyt galima pažeidinėti įstatymus.

382 straipsnis. Teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, nutartys

Teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima vieną iš šių nutarčių:

1) atmesti kasacinį skundą;

2) panaikinti nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti;

3) panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles;

4) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį su pakeitimais ar be pakeitimų;

5) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka;

6) pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį.

Kaip matome, LR BPK 382 str. nenumato „dalies bylos“ grąžinimą į apeliacinę instanciją. Nors LAT pribūrė iš kavos tirščių apie „kitų nuosprendžių dalį“, tačiau LapT iš pasirėmė LR BPK 382 str. 5 d. nuostata, jog VISA byla grįžo pas juos. O kadangi kaltinamasis neprašė jos nagrinėti, tik prašė dėl namo ir kito turto – tai teismas ir nagrinėjo tai, kas prašoma. Man tik įdomu, kaip padarytą žalą atmokės advokatai, kurie rašinėjo naują apeliaciją? Bylai grįžus teismas galėjo nagrinėti pagal byloje esančią apeliaciją. Henrikas Daktaras turėjo nieko nedaryti, nieko naujo nerašyti, nepasiduoti provokacijoms. Prašyti atnaujinti įrodymų tyrimą, prašyti išteisinti dėl neegzistuojančių lavonų nužudymo.

Įdomiausia, kad nors spauda ištiražavo, kad „Henrikas Daktaras sėdės iki gyvos galvos“, jo kasacija nebuvo atmesta – kiek ieškojau LAT sprendime, nėra parašyta, kad atmetama. Teismas pasirinko tokią išeitį – nieko nepasisakė dėl Henriko Daktaro kasacijų.

Teismas panaikino nuosprendį nes išteisino trečiojoje instancijoje kažkurį iš „gaujos“. Pasinaudojo LR BPK 382 str.2d. tačiau teigia, jog bylą nutraukė tik jam vienam.

Tačiau nusikalstamo susivienijimo bylose tokie dalykai yra neįmanomi. Jeigu vienas išteisinamas, tada sugriūva visa byla. LAT nuosprendis iš tikrųjų nutraukė visą bylą, tačiau teismai išradę tokias formuluotes, ir tokius išsidirbinėjimus, kad štai Henrikas Daktaras visiškai neaišku kokiu pagrindu šiuo metu laikomas kalėjime.

Pernai Lietuvos Aukščiausiasis teismas nustatė dar ir kitų pažeidimų, todėl parašė, kad bylą iš viso grąžina pernagrinėti.

Tačiau Ramutei Daktarienei, kuri alpo teismo salėje – kaip dabar suprantu, iš džiaugsmo dėl turto – advokatai pribūrė neįtikėtinų nesąmonių, kurias ji atkartojo vyrui.

Vietoj to, kad Henrikas Daktaras galutinai išsiteisintų, dabar jis lieka kalėjime, bet žvelgiant į nutartis, aš iš viso nebesuvokiu, kokiu pagrindu.

LAT pripažinęs daugybinius proceso pažeidimus, nes nuosprendį naikino net 5 skirtingais būdais, – ko kaip minėjau, LR BPK 382 str. nenumato – vis tiek visuomenei ištiražavo, jog „Henrikas Daktaras lieka kalėjime iki gyvos galvos“.

Norėčiau, kad man teisininke –  ne Sapnų ir šešėlių karalystės advokatams, kurie kažkokiais sapnais vadovaujasi, o ne teise ir tuo kas parašyta – parodytų teisės aktuose, kur įmanomas toks procesas. Nes dabar matau vientisą klastotę.

LAT nesugebėjo iš viso pasisakyti dėl Henriko Daktaro, nei dėl jo gynėjų kasacijų, rezoliucinėje dalyje nieko apie tai neparašyta – o apeliaciniame procese ne tik kad nebuvo nagrinėjama iš naujo byla, bet dar iššoka sakinys, kad Henrikas Daktaras pripažintas kaltu dėl Sigito Čiapo ir jo vairuotojo nužudymo organizavimo.

Vietoj to, kad aiškintųsi šitas klastotes, aktyvioji žmona renka parašus dėl „malonės“.

Už galimai išsaugotiną turtą juk reikia atidirbti.

Jeigu netyčia kas nors parašytų malonę – juk nebereikų aiškintis advokato Vytauto Sirvydžio elgesio – kai jis ne proceso dalyviui „rašė kasaciją“, kuri „buvo priimta“, ir apie kurią nė žodžio irgi LAT nepasisako, nes pritaiko visiškai kitą įstatyminį punktą dėl asmenų, nesusijusių su byla, teisių gynimo.

 

Tačiau pinigus advokatas S.V. už „kasaciją“ gavo – tas yra svarbiausia glaudžiame teisininkų – monopolininkų klane. Už kasaciją, kurios nėra.

 

Gįžus bylai į apeliaciją, Henrikas Daktaras galėjo nedaryti nieko – prašyti vėl svarstyti jo senąjį apeliacinį skundą. Kur tau. Paslaugūs advokatai surašė apipjaustytą naują apeliaciją – nors procesas to nenumato (advokatai elgiasi kaip civiliniame procese, kuriame galimasa „dalinis nagrinėjimas“, „dalyje klausimų“ – deja, baudžiamasis procesas to nenumato, ypač nusikalstamo susivienijimo bylose) – ir svarstė tik Ramutės Daktarienės interesus – ko procesas irgi nenumato, nes turėjo visų pirma būti svarstomi Henriko Daktaro kaltės klausimai.

Tačiau dar viena įdomybė.

Nors teismas neva pasisako dėl „apeliacijos numatytoje apimtyje“, nors man, kaip baigusiai teisės mokslus VDU tokia „numatyta apimtis“ baudžiamojoje byloje iš viso yra negirdėta, nes čia – ne civilinis procesas, o baudžiamasi, ir numatytų apimčių nebūna, ypač jeigu LAT iš viso nesugebėjo pasakyti, tai kokiu pagrindu grąžina bylą pernagrinėti – jeigu visais penkiais, kaip nurodyta, vadinasi, buvusi nutartis yra visiškai niekinė, ir reikia iš naujo išnagrinėti bylą.

Jeigu Lietuvos Aukščiausias teismas pripažino ne vieną, o visus LR BPK 382 str. pagrindus naikinti nuosprendį, vadinasi, 2015 07 02 nuosprendis buvo panaikintas, o Lietuvos Apeliacinis teismas atliko grubų teisės pažeidimą, kad nevykdė pakartotinio bylos nagrinėjimo.

LapT išvedžiojimai, jog dalys nuosprendžių įsiteisėję – nors baudžiamoji teisė nenumato dalinių nuosprendžių – yra iš piršto laužtos, nes teismų sistemoje šis H. Daktaro procesas buvo pažymėtas kaip procesas iš naujo apeliacine tvarka.

LapT Išvedžiojimai, kad H. Daktaras pripažintas kaltu dėl Sigito Čiapo nužudymo organizavimo rodo, jog LapT bylą nagrinėjo iš naujo, ir nuteisė Henriką Daktarą, nors prieš tai jis buvo išteisintas.

Tačiau jeigu LapT prisipažįsta, jog iš naujo nuteisia Henriką Daktarą, tada akivaizdu, jog tikrai vyko pakartotinis procesas PILNA APIMTIMI , 2015 07 02 Lietuvos Apeliacinio teismo VISĄ nutartį panaikinus,  o Henrikas Daktaras su tariama „namo byla“ buvo apmulkintas kaip mažas vaikas.

Nes teismas traktavo – naujame procese kaltinamasis neskundžia Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dėl Sigito Čiapo ir jo vairuotojo, todėl ši dalis įsiteisėjusi.

Ar jūs suvokiate, kokia bylos klastotė ką tik įvyko?

Žmogus įsivaizduoja, kad galioja  2015 07 02 LApT nutartis, kuria jis dėl Sigito Čiapo ir jo vairuotojo yra išteisintas: tačiau taip ištiražavo spauda, o baudžiamojo proceso teisė nenumato, kad bylai grįžus apeliacine tvarka, galiotų senasis sprendimas. Tą turėjo išaiškinti advokatai.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis  priima protu nesuvokiamą nutartį, kurią geram teisininkui reikėjo kelių dienų, kad suvoktum tą klastotę – ir tada šitokiu gudriu ėjimu nuteisia Henriką Daktarą dėl to, dėl ko jis išteisintas. Tuo pademonstruoja, kad visi nuosprendžiai buvo panaikinti, o jis neva atsisakė skųsti Klaipėdos apygardos sprendimą visa apimtimi.

Todėl Klaipėdos apygardos 2013 06 14 sprendimas tiesiog įsiteisėjo…Nepykite ant mūsų, mes tik teisėjai.

Aš nežinau, kaip į tokius advokatus dar kas nors gali kreiptis, kurie šitaip sudirbo Henriką Daktarą.

Lietuvos Apeliacinis teismas tiesa ir rašo, kad nagrinėja apeliaciją dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 06 14 „nuosprendžio dalies“, tačiau kadangi LAT nesugebėjo paaiškinti, ką nutarė, tai nesuvokiama, dėl kurios nuosprendžio dalies, jeigu LAT nustatė, kad abudu nuosprendžiai turi vieną dalį.

Tačiau bandykime žiūrėti Henriko Daktaro akimis. Jam pasakyta, kad byla grįžusi tik dėl turto arešto, nes viskas, ko jis prašė, atmesta, vadinasi, išteisinimas irgi lieka galioti – taip bent jam ir žmonai atrodo. Tačiau juk čia baudžiamoji teisė, kur dalinio proceso – nėra.

Toliau dar gražiau. Nors Henrikui Daktarui tiek šeima, tiek advokatai tiek teismas aiškino, jog čia procesas tik dėl namo, staiga atsiranda fantastinis sakinys:

„Atsakant į šį argumentą būtina nurodyti, jog H. D. įsiteisėjusia nuosprendžio dalimi pripažintas kaltu ir dėl veikų, padarytų jam esant suimtam, nors tiesiogiai ir nedalyvavus darant tuos nusikaltimus, bet juos planavus, organizavus (S. Č. ir V. V. nužudymą; A. M., UAB ,,xxx“ savininko R. S. turto prievartavimą).“

Nors net Lietuvos Aukščiausias teismas pripažįsta faktą, kad Henrikas Daktaras Sigito Čiapo nužudymo nei organizavo, nei vykdė – nes Lietuvos Aepliacinis teismas 2015 07 02 būtent apie tai ir pasisakė, naujai nagrinėdamas neva „namo bylą“, Lietuvos Apeliacinis teismas nuteisia Henriką Daktarą dėl 2 žmonių nužudymo štai šiuo sakinuku, o jo ištikimoji žmona bėga rinkti parašų peticijai dėl malonės – nors iki 2017 04 27 galima ir būtina pateikti kasaciją, ir būtinai dėl to, kad Henrikas Daktaras staiga pasidarė kaltas dėl Sigito Čiapo ir jo vairuotojo nužudymo – nors Lietuvos Apeliacinis teismas pareiškė, jog „nuteistojo H. D. gynėjo apeliacinį skundą nagrinėjamoje apimtyje atmesti.“

Šiuo sakiniu teismas išsidavė, jog liko neišnagrinėta apeliacijos dalis, dėl kito dalies teismas nei atmeta, nei tenkina: nes uolūs Henriko Daktaro gynėjai Vytautas Sirvydis ir Kristupas Ašmys surašė naują, apipjaustytą apeliaciją, kurioje buvo prašoma nagrinėti tik dėl Ramutės Daktarienės turto arešto. Kadangi daugiau nebuvo prašoma nagrinėti, tai Klaipėdos apygardos teismo 2013 06 14 nuosprendis dėl Sigito Čiapo nužudymo įsiteisėjo. Labai gudriai apžaistas vargšas kalinys. Jeigu tu neprašai, kad būtų nagrinėjama apeliacija, tada įsiteisėja pirmosios instancijos sprendimas.

Kadangi kalėjime Henrikas Daktaras neturi net pieštuko, ką jau kalbėti apie internetą, o taip pat nepasitikiu jo šeima, kuri tiesiog reketavo iš manęs laiškų – gal gal galėtų mane kuo nors apkaltinti, kad kažką įdėjau į voką, matau geriausią galimybę į jį kreiptis šiuo straipsniu.

Kalėjime veikia gera vamdžių komunikacijos sistema, prokuratūra nustatė, ten Morzės abėcėle ar kažkaip kaliniai susižino.

Neramina tik viena: Henriko Daktaro byla yra visiškai suklastota.

Patys matome, jog teismas ne atmeta apeliaciją, o atmeta „nagrinėjamoje apimtyje“, nes kitos apimties iš viso nenagrinėjo – nes apeliantas neprašė, o patys ex officio (lot. Savo iniciatyva)– nors privalėjo – to nedarė.

Šioje byloje nuo LAT sprendimo pats svarbiausias dalykas – apginti Ramutės Daktarienės turtą.

Tam dirba susidvejinęs advokatas Vytautas Sirvydis, kuris mano galva, negali atstovauti abiems sutuoktiniames vienu metu, nes jų interesai byloje – priešingi.

Henrikas Daktaras nori išeiti į laisvę, o Ramutė Daktarienė nori išsaugoti turtą.

Henrikas Daktaras, nors iš viso nieko nesuprato, koks čia procesas vyko, „per klaidą“ „netyčia“ ir labai tyliai buvo ką tik pripažintas kaltu dėl Sigito Čiapo ir jo vairuotojo – nužudymo organizavimo. Nes Algimantas Kliunka tiesiog iš kėdės vos neišskrido įrodinėdamas tai TV eteryje, kur teko žiūrovų pusėje dalyvauti 2015 03 18, Alvydas Sadeckas, šalia Kliunkos pasodintas, pritarė. Sigito Čiapo nužudymas įrodomas rašteliu ant cigarečių pakelio, kur buvo prašoma atnešti česnakų, ir tas raštelis niekada nepasiekė laisvojo pasaulio, o nusėdo Kliunkos kabinete. Čia yra pagrindinis įrodymas, kad asmuo kaltas.

 

Tačiau kadangi Ramutei Daktarienei labai rūpi apsaugoti milijoninį turtą bei pačiai išvengti baudžiamosios atsakomybės – nes tuo jai yra grasinama, nes H. Daktaras sėdėjo kalėjime, o ji turtėjo sklypais ir net arti pusės milijono litų perlaida iš JAV, dėl kurios JAV netgi vyko federalinis tyrimas, ir nebuvo nustatyta, kad tai pagal sutartį suteikti pinigai – tai iš jos pusės bus nedaroma NIEKO. Sistema suklastojusi nutartį, triumfuoja, žmona, vykdanti besąlygiškai visus Vytauto Sirvydžio nurodymus – sistemos rankose. Tokiu būdu suklastojamos daugelis bylų, kai neadekvačiais giminaičiais sumanipuliuojama – nes jie vieninteliai tik ir gali padėti kaliniui. Be giminaičių kalinys – gyvas užmūrytas.

Apie tai, kaip sovietinis saugumas infiltravo savo agentes šalia pagrindinių grupuočių vadų – čia yra atskiro straipsnio tema, ir šiame neišsiplėsime. Priminsiu tik, kad Sigitas Čiapas buvo KGB karininkas. KGBistai po Sąjūdžio ne dienomis, o valandomis turtėjo – iš prichvatizacijos, ir žemės sklypų, nes jie valdė ir tebevaldo informaciją. Todėl tokia isterika, kai pasikeitė valdžia.

Beje, šioje byloje Henrikas Daktaras privalėjo pasisakinėti apie savo spirito biznelį, dėl kurio niekada nebuvo nei pričiuptas, nei teistas – tokį biznelį vykdė ir tebevykdo sistemos stogus turintys asmenys, vienas man prisipažino, jog 1995 metais vykdė tokį biznelį, o kelis milijonus legalizavo per statybų įmonę.

Naujoji nutartis yra klastotė, nesąmonių nesąmonė, tačiau Henrikas Daktaras šį kartą ne su 150 puslapių išvedžiojimais, bet vos su 5 lapų bylele dabar jau tikrai pasodintas iki gyvos galvos, nes iki tol trūko kažkokios tokios nutarties.

Nebent jis apskųs surašydamas kasaciją.

Kad prokuratūra skųs nesąmoningą sprendimą – abejoju. Nors Evaldas Pašilis galėtų pademonstruoti principingumą. Kodėl prokuratūra toleruoja teisėjų klastotes? Juk kitą kartą gali suklastoti gerai ištirtą prokuratūros bylą?

Ši byla tai kažkokių senų tarybinių bylų kratinys, legalizuota su klastota nutartimi.

 

Vargšas kalinys, kuris man rašo iš kalėjimo – gudrių Sirvydžio kontoros advokatų įkaitas.

Jie vienas po kito jam „atstovauja“: tai pieštuko, tai dantų byloje, tačiau kad reikia surašyti kasaciją, nei vienas nepatars ir nesurašys, o šeima, jeigu kas ir rašys – neduos nei supuvusio cento iš savo milijoninio turto.

Tiesa, sausio mėnesį gavau avanso už konsultavimą, negaliu skųstis, tačiau aišku, tai per maža suma kasacijai rašyti, nors be to, ji beveik ir parašyta. Kadangi kalinys pats gali pasirašyti, galima būtų bandyti – bet juk Dantarienei būsiu didžiausias priešas, nes jos tikslas – kažkokiu būdu išsaugoti turtą. Dėl to turto vargšas kalinys buvo padarytas kaltu dėl Čiapo nužudymo – kas kaip tik apsunkino turto išgelbėjimą, nes anksčiau jis buvo išteisintas nuo absurdiško kaltinimo.

Kaip bendrauti su tokia šeima, kuri pirma atrodė, jog nori gelbėti savo šeimos narį, tačiau kai buvo durta į advokatų nekompetenciją – atsiribojo. Kodėl svarbiau advokatai ir jų nekompetencija, o ne šeimos narys?

Didžiausias priešas pasidariau tada, kai rašiau kitos bylos atnaujinimą, ir pamačiau ne tai kad vidutinę, bet begalinę advokato Vytauto Sirvydžio nekompetenciją – LAT nutartyje baudžiamoji byla 2PA-96/2016 netgi tai nurodė raštu, kad yra neteisingai surašytas skundas, kad ne tuo pagrindu, ir nurodė, kuriuo pagrindu reikėtų rašyti.

„Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašoma atnaujinti ne baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėjos minėtu nuosprendžiu buvo nuteistos pagal LR BK 290 straipsnį, o tą bylą, kurioje buvo nagrinėjamas jų 2016 m. gegužės 2 d. prašymas  taikyti įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą“, parašė LAT Vytauto Sirvydžio adresu 2 016   11 14. Be to, pažymėjo apie skundo Aukščiausiam teismui silpnumą, teisinį neraštingumą:

„Pažeidimai, susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, nurodomi tik deklaratyviai ir yra grindžiami ne teisiniais argumentais, o subjektyvia pareiškėjų nuomone apie nusikalstamos veikos dekriminalizavimo ir įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, taikymo apimtį“. Kitais žodžiais skundą rašiusiam Vytautui Sirvydžiui teisėjai parodė atsarginių suolelį. Čia yar parašyta „tu Sirvydi, nesigaudai baudžiamojoje teisėje, sėsk, 2“.

Po to garsusis advokatas netaisė savo klaidų: o kam – pinigus gavo, bylą „sudirbo“. Iš tikrųjų Vytautas Sirvydis galimai laiko Daktaro šeimą kaip auksine višta, kuri deda kiaušinius. „Aro“ bylą atnaujinti aš sugalvojau, Sirvydis pasigavo mintį – surašė bet kaip pareiškimus, skundus, viską pralošė, bet rezultate juk gavo honorarą.

Vytautas Sirvydis toje aplinkoje laikomas kone gelbėtoju, bet kaip gelbėja, mes matome visi: įvyko apeliacinis procesas. Jame Vytautas Sirvydis gynė visiškai ne kliento, o kliento žmonos turtinius interesus.

Dar pasakyčiau, jog Sirvydis ir Ašmys gynė teismų interesus, – nes byla taip baisiai suklastota, kad ją reikėjo pernagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas išteisino vieną iš gaujos narių, tačiau to nenumato procesas. Neįmanoma atlikti tokių stambių bylos keitimo darbų kasacinėje instancijoje, nepanaikinus viso nuosprendžio. Tokių dalykų  kaip „daliesa nuosprendžio ištaisymas“, kai kalba eina apie išteisinimą, – įstatymas nenumato, nes aiškiai parašyta, kad tada byla nutraukiama.

LAT negali atlikti jokių panašių veiksmų, nes LAT nesvarsto iš naujo bylų, nenustatinėja faktų. Vien tas faktas, kad LAT išteisino vieną iš gaujos narių rodė, jog bylą buvo privaloma iš naujo nagrinėti visa apimtimi, nes visiškai nebeaišku, su kuo Henrikas Daktaras bendrininkavo, jeigu jo bendrininkas – išteisintas, o LR BK iki 1961 m. nenumatė bendrininkavimo mažiau negu 3 asmenų.

Dar krito į akis vienas dalykas: Lietuvos Apeliacinis teismas naujausioje nutartyje naudoja SSRS laikų bylas, kurios seniausiai jau nuėjusios į archyvus.

Kaip neteisėto praturtėjimo aplinkybę mini Ramutės Daktarienės vykimą pas vyrą į Sibirą.

„Vadinasi, turėjo pinigų“, daro juokingą išvadą teismas, pamiršęs apie transsibirijos traukinį, bei labai pigius skrydžius SSRS viduje.

2017 01 27 sprendimas yra toks galimai kliedesių pilnas išvedžiojimas, kurį tiesiog maga apskųsti.

Rizikuoju, kad Vytautas Sirvydis vėl bėgs pas Daktarus ir prašys vieno kito naujo tūkstančio eurų kasacijai.

Tačiau – kadangi jis būdamas teisininkas viską  arba turi suvokti (jeigu preziumuosime, jog jis baudžiamosios teisės nelabai išmano – ką matome iš LAT nutarties Nr. 2PA-96/2016),  arba suvokia, kad čia vyksta bylos klastojimas, bijodamas dėl savo licencijos (o aš jo vietoje bijočiau dėl kitų dalykų – juk teisėsauga tiki, kad Daktarų gauja yra pati baisiausia – advokatas irgi turi tikėti), tylės kaip žemę ar žemės sklypus, kuriuos valdo Ramutė Daktarienė, pardavęs.

Bažnyčioje ne kartą tenka girdėti pamokslą, kad jeigu nori sekti Dievą, tu turi viską parduoti iki paskutinio nsiūlo.

Henrikas Daktaras iš viso nieko neturi. Sėdint kalėjime, be galo be krašto turėjo jo žmona, šeimos nariai.

Jis pats – plikas basas, ir net be dantų, net neleidžiama jų susitaisyti.

Jis tenori į laisvę. Tačiau jo turtinga šeima, ir aukso vištą dedančią aukso kiaušinius pasičiupę „advokatai“, tiesa, vienas kurių labai cituoja šv. Raštą – net nesiruošia pasiduoti.

Turtas svarbiau. Juk toks svarbus dalykas. O ką čia tas vargšas kalinys?

„Namo byla“ pasirodė yra naujas apeliacinis procesas, kuriame Henrikas Daktaras, turėdamas net du šeimos advokatus, nieko nesusigaudė, ir buvo pripažintas kaltu dėl to, dėl ko jau yra išteisintas.

Tačiau jeigu visiškai teisiškai – apeliacinis teismas turi tokią teisę – pernagrinėti bylą iš naujo. Juk ir teismų sistemoje buvo parašyta, kad byla grąžinama į apeliacinę instanciją. Teismas, pripažindamas kaltu dėl Čiapo, tarsi jokio nusižengimo nepadarė – kaltinamasis tiesiog neprašė nagrinėti bylos, taigi, jie paklausė jo, ir nagrinėjo tik dėl žmonos turto.

Kadangi Henrikas Daktaras neprašė nagrinėti dėl nuteisimo dalies, teismas ėmė ir išsinagrinėjo dėl tos dalies, kur jis buvo išteisintas. Juk teismas baudžiamojoje byloje gali išeiti iš apeliacinio skundo ribų, tiek kiek nori.

Nors yra ir principas, jog negalima bloginti padėties: tačiau pakartotiniame procese normalu, jog teismas bandė įrodyti turto konfiskacijos būtinybę, todėl „pripaišė“ tuos nusikaltimus,dėl kurių Henrikas Daktaras buvo išteisintas.

Nors tas nekaltas sakinukas atrodo visiškai atsiradęs netyčia, tačiau jis įrašytas į nuosprendį, kurio, kaip tikimasi, kalinys apsuptas puikių patarėjų Ašmio ir Sirvydžio, bei dėl milijoninio turto drebančios žmonos – neskųs.

Kasaciją pasirašyti turi teisę pats kalinys, todėl jam tie patarėjai nė nereikalingi.

Man iškyla vienintelis klausimas – ar jo laisvėje, išskyrus mamą, kas nors laukia? Nes iš visų šitų veiksmų matyti tik pagalbos imitacija, teatrališki alpimai posėdžių salėse, o iš tikrųjų yra begalinis turtas išlaikyti milijoninį turtą.

Tiesa, jeigu kalinys surašytų kasaciją, ir nurodytų, jog jis buvo apmulkintas, teismas privalėtų išnagrinėti tokią bylą. Nes paduoti kasaciją galima ir dėl neapskųstų sprendimų, jeigu nepraėjo 1 metai. Aišku, teismas sakys, kad Klaipėdos apygardos teismas įvyko 2013 metais. Kad senatis. Šiaip tai labai intelektualiai suklastota byla. Bet ar tikrai visiems tai yra labai gražu – nes čia teisia Daktarą? O jeigu tave vieną dieną teis toks teismas su tokiais va advokatais, kurie tau patarinės tokiu būdu? Ar tikrai tu Lietuvos pilieti nori tokių teismų ir tokio teisingumo?

O yra klasika, kad turtas ir labai didelis nebeleidžia žmogui mąstyti.

Nors jeigu Ramutė Daktarienė pradėtų mąstyti, tai būtent visiškas išteisinimas garantuotų turto išsaugojimą, o ne lankstymasis ponams, advokatams ir Daliai Grybauskaitei, kuriai Lietuva ir jos žmonės yra labai toli. Juk jeigu galima šitaip apmulkinti Henriką Daktarą, vadinasi, bet ką galima apgauti. Ir vadinasi, jokios teisminės kontrolės iš viso nėra.

Ir jokios advokatų kompetencijos kontrolės nėra, taipogi. Nors jie ir skelbiasi esantys vieninteliai ir nepakatojami. Kodėl paprastas teisininkas, bet baigęs ne Kapsuką, o VDU, mato klaikią nekompetenciją? O kiti „nemato“? O gal nenori matyti?

Baudžiamoji byla Nr. 1A-115-177/2017, Baudžiamoji byla Nr. 1A-55-202/2015

Baudžiamoji byla Nr. 1A-115-177/2017

Proceso Nr. 1-01-2-00015-2005-7

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

2.1.16.2.12.

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

  N U T A R T I S

  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. sausio 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Kęstučio Jucio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Zdzislavui Tuliševskiui,

nuteistajam H. D.,

asmeniui, kurio nuosavybės teisė apribota, R. D.,

nuteistojo gynėjui ir asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, R. D. atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

nuteistojo gynėjui Kristupui Ašmiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. D. gynėjo apeliacinio skundo dalį dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo H. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227¹ straipsnio 2 dalyje, 2000 m. BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (dvi veikos), 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalyje, 2000 m. BK 181 straipsnio 2 dalyje,         180 straipsnio 1 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje, 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalyje,                     206 straipsnyje, 2000 m. BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte,                  129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktuose, 181 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje,           300 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas galutine subendrinta bausme laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bausmę nustatant atlikti kalėjime.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalis dėl H. D. nuteisimo pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį, 2000 m. BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies  9 punktą (dvi veikos), 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus, 129 straipsnio   2 dalies 9 punktą,  1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį, 2000 m. BK 181 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį,           254 straipsnio 2 dalį, 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį, 206 straipsnį, 2000 m. BK 21 straipsnio       1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus, 181 straipsnio     3 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 2 dalį yra įsiteisėjusi.

Tuo pačiu nuosprendžiu taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. D. priklausančiam turtui: 0,1765 ha bendro ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini); 0,0300 ha bendro ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini); 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini); 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini);  0,7000 ha bendro ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini); 0,8700 ha bendro ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini); 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini); 0,4395 ha ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini); 0,1000 ha ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini);     0,4000 ha ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini); 633,93 kv. m bendro ploto gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini); automobiliui „LEXUS RX 400h“, 2006 m. gamybos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas JTJHW31U760030414; automobiliui „V. M.“, 2001 m. gamybos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas WV2ZZZ70Z2H030096 pratęstas, kol bus įvykdytas nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių.

Nuteistojo H. D. gynėjas apeliaciniame skunde teigė teismą nurodžius, kad byloje dėl H. D. giminaičių įsigyto turto nėra jokių duomenų apie nenuginčytus civilinius sandorius, todėl tokio turto negalima vertinti kaip įsigyto už nusikalstamu būdu gautas lėšas ir konfiskuoti, tačiau tuo pačiu teismas priėmė priešingą sprendimą pratęsti nuosavybės teisės apribojimą, kol bus įvykdytas nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių. Teismas taip pat teisingai konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog giminaičių turtas nupirktas iš H. D. nusikalstamu būdu gautų pajamų. Dėl to neaišku, kodėl paliktas galioti areštas H. D. giminaičių turtui.

Nuteistojo H. D. gynėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti areštą giminaičių turtui (nagrinėjamu atveju žmonos R. D. turtui, nes apeliaciniame skunde ginčijamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas J. D. ir J. M. turtui panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu).

Teismo posėdyje nuteistasis H. D. ir asmuo, kurio nuosavybės teisė apribota, R. D., nuteistojo gynėjas bei R. D. atstovas advokatas V. Sirvydis, nuteistojo gynėjas K. A. prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą nagrinėjamoje apimtyje tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo H. D. gynėjo apeliacinis skundas nagrinėjamoje apimtyje atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pratęsė laikiną nuosavybės teisės apribojimą nuteistojo H. D. sutuoktinei R. D., kol bus įvykdytas skundžiamas nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių.

Skundo dalį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo R. D. apeliantas grindė byloje esančiais civilinius sandorius įrodančiais dokumentais (santuokinio turto dalybų sutartimi, pirkimo–pardavimo, dovanojimo sutartimis) argumentuodamas, kad šie sandoriai nenuginčyti.

Iš bylos duomenų matyti, jog 2009 m. vasario 26 d. prokuroro nutarimu laikinai apribota nuosavybės teisė, be kitų asmenų, į R. D. priklausantį turtą (t. 66, b. l. 1–10).

Byloje iš tiesų yra 1995 m. lapkričio 21 d. sudarytos R. D. ir H. D. santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutarties kopija (t. 66, b. l. 127–128) bei 1989–2008 metų įvairaus turto dovanojimo, pirkimo–pardavimo sutarčių kopijos (t. 66, b. l. 42–128, 134, 135).

Ir nuteistasis H. D., ir jo sutuoktinė R. D. teigė, kad jie dar 1995 m. pasidalino santuokoje įgytą turtą. Kadangi H. D. 1996–2001 m. atlikinėjo bausmę, visą po turto dalybų įgytą turtą R. D. įgijo už savo lėšas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, jog jau minėta 1995 m. lapkričio  21 d. sudaryta R. D. ir H. D. santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutartis yra formali ir neatspindi tikrųjų šalių ketinimų. Tai, kad ši sutartis nenuginčyta, tokiai išvadai padaryti nėra reikšminga aplinkybė, nes sutarties formalumą patvirtina pačių sutuoktinių vėlesnis elgesys.

Aptariamoje sutartyje yra 5 punktas, pagal kurį, pasirašius šią sutartį, šalys viena kitai jokių turtinių pretenzijų nereikš. Šalys susitaria į ateityje įgytą turtą pretenzijų nereikšti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, viena vertus, nežiūrint į susitarimą, turtu ir toliau buvo disponuojama kaip bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tai įrodo byloje esančios turto pirkimo–pardavimo sutartys. Vienais atvejais (2002 m. gruodžio 20 d., 2005 m. birželio 15 d.,   2006 m. liepos 14 d., 2007 m. sausio 25 d.) sutuoktiniai pardavė bendrą turtą (t. 66, b. l. 48–52, 58–65, 71–76, 82–85), kitais (2008 m. vasario 4 d., 2007 m. gruodžio 14 d.) – pirko (t. 66, b. l. 91–96, 97–101, 107–110).

Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį į aptariamo sutarties 5 punkto prieštaravimą tuo metu galiojusiam įstatymui. Sudarant R. D. ir H. D. santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutartį galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 3 dalies nuostatos numatė, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu. Tai reiškia, jog galėjo būti dalijamas tik sutuoktinių turėtas turtas, tačiau įstatymas nenumatė galimybės iš anksto apibrėžti ateityje galimo įsigyti turto teisinį režimą.

Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), pakeitęs minėtą Santuokos ir šeimos kodeksą. Dabar CK 3.87 straipsnio nuostatos reglamentuoja sutuoktinių turto teisinį režimą. Pagal įstatymą turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu.

Įvertinus išdėstytus argumentus, H. D. gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamas turtas, į kurį laikinai apribota nuosavybės teisė, neabejotinai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nors ir H. D., ir R. D. tai neigia.

Tam neturi reikšmės aplinkybė, kad turtas įgytas vėliau, nei H. D. inkriminuotas nusikalstamų veikų laikotarpis, nes teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iki to laiko, kai buvo formaliai pasidalintas santuokoje įgytas turtas, H. D. jau buvo padaręs ne vieną nusikaltimą, už kurį grėsė turto konfiskavimas, galimi dideli ieškiniai (pasikėsinimas į R. P.; V. S., R. G. nužudymas; SAB ,,xxx“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimas; UAB ,,xxx“ akcininko G. S. B. turto prievartavimas; UAB ,,xxx“ cigarečių krovinio pagrobimas). Dėl to formalus santuokoje įgyto turto pasidalinimas gali būti siejamas su nurodyta aplinkybe ir H. D. siekimu išvengti neigiamų turtinių padarinių, išaiškinus nusikalstamas veikas. R. D. negalėjo nežinoti apie įstatymams priešingą sutuoktinio elgesį.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kitas reikšmingas nagrinėjamam klausimui išspręsti aplinkybes.

Byloje yra 1995 m. kovo 17 d. sutartis, kuria Kanadoje gyvenantis A. M. R. D. padovanojo 400 000 Lt (t. 66, b. l. 42).

Apeliacinės instancijos teisme R. D. šį asmenį apibūdino kaip tolimą giminaitį, kalbėjusį apie kažkokius tolimus giminystės ryšius, kažkokį tėvų palikimą, kažkokias žemes, ir ji negalėjusi atsisakyti jai teikiamos dovanos.

Apeliacinės instancijos teisme ištirta 2011 m. birželio 23 d. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) specialisto išvada Nr. AC6-3 (t. 104, b. l. 53–116). Iš jos matyti, kad JAV Federalinis tyrimų biuras apklausė A. M., kuris paneigė dovanojęs kokią nors pinigų sumą R. D. arba H. D. ir paaiškino tos sutarties sudarymo aplinkybes.

Nors aptariamos sutarties niekas neginčijo, o H. ir R. D. ją ginčyti būtų nelogiška, teisėjų kolegija dovanojimo sutartį vertina, atsižvelgdama į visos bylos kontekstą.

Nagrinėjamos bylos kontekste vertinama ir minėta Klaipėdos apskrities VMI specialisto išvada Nr. AC6-3, pagal kurios duomenis R. D. išlaidos gerokai viršijo jos pajamas iš nustatytų pajamų šaltinių.

Tas pat pasakytina apie 2011 m. birželio 23 d. Klaipėdos apskrities VMI specialisto išvadą Nr. AC6-1 (t. 104, b. l. 1–49), pagal kurios duomenis H. D. išlaidos irgi gerokai viršijo jo pajamas iš nustatytų pajamų šaltinių.

Nuteistojo, jo gynėjų bei R. D. argumentas, kad apeliaciniame skunde nurodyti sandoriai nenuginčyti, todėl nekelia abejonių dėl jų teisėtumo, nėra svaresnis už nurodytų specialisto išvadų duomenis.

Taip pat vertinamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad H. D. negalėjo nelegaliai gautų lėšų legalizuoti per R. D., nes įtariamos veikos padarytos 1993–2000 m. laikotarpiu, tačiau 1996–2000 m. ir 2005–2007 m. jis atlikinėjo bausmę.

Atsakant į šį argumentą būtina nurodyti, jog H. D. įsiteisėjusia nuosprendžio dalimi pripažintas kaltu ir dėl veikų, padarytų jam esant suimtam, nors tiesiogiai ir nedalyvavus darant tuos nusikaltimus, bet juos planavus, organizavus (S. Č. ir V. V. nužudymą; A. M., UAB ,,xxx“ savininko R. S. turto prievartavimą).

Dėl to nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamas R. D. absoliučiai visų gautų pajamų kilmės legalumas negali būti nekvestionuojamas.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų praktiką dėl duomenų šaltinių, iš kurių galima spręsti apie turto ir pajamų kilmę.

Šiuo atveju reikšmingos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose  Nr. 2K-P-93/2014, 2K-274-511/2015, kuriose konstatuota, kad teismo įsitikinimą, jog turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veika, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, gali lemti ne tik konkrečiose baudžiamosiose bylose įrodyti faktai, bet ir kiti duomenys, iš kurių galima spręsti apie turto ir pajamų kilmę (duomenys apie turto savininko asmenybę, jo ryšius, veiklą, pajamų šaltinius, gyvenimo būdą, išlaidavimus, turimo turto vertę ir kt.).

  1. D., kaip R. D. sutuoktinio, kaltė dėl jam inkriminuotų veikų, kurių metu nusikalstamu būdu įgytas kitiems asmenims priklausantis turtas, įrodyta nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje toje dalyje įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Jo legalios pajamos matyti iš Klaipėdos apskrities VMI specialisto išvados Nr. AC6-1. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis taip pat pripažino, nors ir stengdamasis sumenkinti, užsiiminėjęs nelegalia spirito prekyba, kuri neabejotinai davė didžiules pajamas. Tame pačiame teisme nuteistasis davė parodymus, kad sutuoktinė jį lankė laisvės atėmimo vietoje Sibire. Tai reikalavo nemažų piniginių resursų. Gyvenimas ne vien iš legalių pajamų matyti ne tik iš sutuoktinių disponuoto turto (pirktų bei parduotų daugybės žemės sklypų), bet ir iš R. D. brolio J. A. gauto dovanų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (t. 66, b. l. 125) metamorfozės (namas nuo 127,20 kv. m naudingo ploto padidėjo iki 449,66 kv. m naudingo ploto, 633,93 kv. m bendro ploto). Tiesa, R. D. užsiėmė individualia veikla, jos gautos pajamos išanalizuotos jau minėtoje Klaipėdos apskrities VMI specialisto išvadoje Nr. AC6-3.

Byloje turimi duomenys apie H. ir R. D. pajamas bei duomenys apie jų įsigytą turtą rodo akivaizdžią dokumentuose fiksuotų pajamų ir turimo turto disproporciją.

Išdėstytos aplinkybės lemia teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad didelė dalis sutuoktinių turto ir pajamų gauta iš H. D. įstatymo uždraustos veikos, užtraukusios baudžiamąją atsakomybę, apie kurią neabejotinai žinojo sutuoktinė R. D.

Vertinant galimybę įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į nuteistojo, bet ir į jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį bei galimybę sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje  Nr. 2K-48/2014).

Šiuo argumentu atmetamas nuteistojo H. D. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad  R. D. turtas įgytas vėliau, nei tas laikotarpis, kuriuo H. D. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas.

Taigi teismas pagrįstai pratęsė laikiną nuosavybės teisės apribojimą R. D. vardu registruotam turtui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo H. D. gynėjas apeliavo į nagrinėjamos nuosprendžio dalies ydingumą, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 152 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos įsakmiai reglamentuoja, jog laikino nuosavybės teisės apribojimo esminis elementas yra terminas, iki kurio taikomas apribojimas.

Teisėjų kolegija neįžiūri gynėjo paminėto įstatymo pažeidimo.

Aptariama įstatymo nuostata į Baudžiamojo proceso kodeksą įrašyta tik 2011 m. birželio   21 d. ir įsigaliojo 2011 m. rugsėjo 1 d., todėl akivaizdu, kad ji negalėjo būti įrašyta į 2009 m. vasario 26 d. prokuroro nutarimą laikinai apriboti nuosavybės teises. Kita vertus, skundžiamame nuosprendyje šio įstatymo reikalavimo laikytasi, nes apribojimo terminas apibrėžtas labai aiškiai: iki bus įvykdytas šis nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas tęsiasi labai ilgai, tačiau būtina įvertinti bylos sudėtingumą, jos apimtį (104 tomai), su tuo susijusią ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo trukmę, proceso dalyvių teisę skųsti procesinius veiksmus ir laiką, reikalingą skundams išnagrinėti.

Nuteistojo H. D. gynėjas apeliaciniame skunde nurodė: pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė apie ikiteisminį tyrimą, kuriuo siekiama įrodyti neteisėtą kaltinamojo H. D. (bei kito asmens) ir šeimos narių praturtėjimą, ir padarė išvadą, kad kitame tyrime bus priimtas vienoks ar kitoks procesinis sprendimas dėl kaltinamųjų ir šeimos narių turto.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kitame ikiteisminiame tyrime šis klausimas nesprendžiamas, jame nėra kaltinimo dėl neteisėto praturtėjimo, todėl laikinas nuosavybės teisės apribojimas H. D. ir R. D. logiškai susietas būtent su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje įrodytais H. D. padarytais nusikaltimais, kurių turtinius padarinius sudaro nukentėjusiųjų pareikšti ieškiniai turtinei bei neturtinei žalai atlyginti ir taikytas turto konfiskavimas.

Dėl to nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas priėmė prieštaringą sprendimą, t. y. pripažinęs, jog negalima konfiskuoti giminaičių turto kaip įgyto už nusikalstamu būdu gautas lėšas, pratęsė laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kol bus įvykdytas nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė konfiskuoti ne giminaičių turtą, bet H. D. 73 867 Lt nusikalstamu būdu gautų pajamų. Be to, iš jo ir kitų nuteistųjų solidariai priteisti dideli ieškiniai fiziniams asmenims bei UAB ,,xxx“. Nuosprendis šioje dalyje įsiteisėjęs, todėl nuteistojo H. D. turtiniams įpareigojimams vykdyti ir bus skiriamas jo bei sutuoktinės R. D. vardu registruotas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kuriam šioje baudžiamojoje byloje pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

Nagrinėjamoje apimtyje nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies             1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

nuteistojo H. D. gynėjo apeliacinį skundą nagrinėjamoje apimtyje atmesti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                Violeta Ražinskaitė

 

Teisėjai                                                                     Kęstutis Jucys

 

Daiva Pranytė-Zalieckienė

 

https://visuomenedotcom.wordpress.com/2015/07/23/henriko-daktaro-bylos-gynyba-advokato-kristupo-asmio-portreto-bruozai/

 

jonas-vytautas-zukas-65174727

Vėl generolas Žukas kaip ir prieš 2 metus nuramino, jog jokio pavojaus nėra, tačiau galimai jo “šešti” vėl reikalaus, kad jis po kažkiek laiko paneiginėtų, ir aiškintų, kad niekada to nesakė., Prašau – citata.

“Lietuvos kariuomenė ir žvalgyba Rusijos ir Baltarusijos rudenį rengiamoms pratyboms „Zapad 2017“ skirs padidintą dėmesį, tačiau dėl šių manevrų visuomenei nėra pagrindo nerimauti iš anksto, sako kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas”.

http://www.alfa.lt/straipsnis/50139920/zukas-nereikia-is-anksto-nerimauti-del-zapad-pratybu

Primename, jog visą informaciją apie Rusijos pajėgumus ir pratybas Lietuva turi teisę gauti pagal Europos saugumo ir bendradarbiavimo sutartį, sutrumpintai vadinama OSCE, arba Vienna (2011) OSCE sutartimi.

Lygiai taip pat Rusijos karo inspektoriai turi teisę bet kada atv ykti ir tikrinti pasirinktą karinį dalinį, sužinoti jo pajėgumus.

Ši informacija viešai prieinama, tačiau gyventojai yra glušinami rėkimu “rusai puola”.

Priminsiu, jog iki 2013 metų Rusija kvietė Lietuvos specialiųjų pajėgų karius į pratybas “Zapad”. Tačiau Lietuvos LK SOP atsisakė, ir pradėjo kampaniją “rusai puola”.

Todėl Bako pranešimas, kad “Zapad” yra siaubinga grėsmė, nors dar prieš kelerius metus mes patys buvome kviečiami į šias pratybas – yra be jokio pagrindo.

 

Joi, 25 iunie 2015, a continuat vizita în țara noastră a Președintelui Vytautas Landsbergis și a dnei Ručytė-Landsbergienė. Înalții oaspeți lituanieni au petrecut întreaga zi la Domeniul Regal Sinaia.

Seara, la ora 19, în Holul de Onoare, în prezența reprezentanților Parlamentului și Guvernului României, precum și a unor personalități din societatea civilă românească, Excelența Sa Vytautas Landsbergis, Președintele Lituaniei între 1990 și 1992,  a primit Marea Cruce a Ordinului Coroana României, din partea Majestății Sale Regelui Mihai I.

În limba română, apoi în limba lituaniană, a fost dată citirii următoarea motivație, semnată de Majestatea Sa Regele și dedicată Președintelui Landsbergis:

“Pentru admirabila sa statură politică, dăltuită cu demnitate, curaj şi puterea exemplului personal. Pentru calitatea sa de prim şef de Stat al Lituaniei libere. Pentru că, prin contribuţia sa esenţială la organizarea Lanţului Libertăţii din 23 august 1989, a declanşat răsturnarea puterii sovietice, a atras atenţia lumii asupra pactului Ribbentrop-Molotov şi a fundamentat, prin fapta a milioane de oameni, recâştigarea independenţei statelor baltice. Pentru exemplarul său leadership, continuat în cursul celor două decenii de tranziţie şi integrare euro-atlantică, în cursul cărora a promovat democraţia, libertăţile şi apropierea de valorile occidentale. Pentru poziţia sa fermă împtoriva dictaturii şi autoritarismului de orice fel, precum şi a apologiei acestora. Pentru că, prin toate aceste fapte, a servit şi serveşte aceleaşi principii ale adevărului şi dreptăţii naţiunilor susţinute de Coroana Română”.

Alteța Sa Regală Principesa Moștenitoare a înmânat decorația, în prezența doamnei Ručytė-Landsbergienė,  a Președintelui Senatului României, a Președintelui Emil Constantinescu, a Ministrului Educației Naționale și a ambasadorului Republicii Lituania în România. La ceremonie au mai luat parte reprezentanți ai unor instituții centrale, ai societății civile românești și ai Casei Majestății Sale Regelui.

Seara a continuat cu un dineu în Sufrageria de Stat, construită în secolul al XIX-lea de Regele Carol I pentru a oferi cea mai înaltă ospitalitate musafirilor importanți în țara noastră. Dineul a fost oferit de Principesa Moștenitoare și de Principele Radu. La începutul dineului, Alteța Sa Regală Principesa Moștenitoare a spus:

“Domnule Președinte, Doamnă Landsbergis,

În numele Majestății Sale Regelui Mihai I, vă adresez bun venit la Castelul Regal Peleș în această seară, cu ocazia vizitei voastre în România.

În multe privințe, Domnule Președinte, sunteți un model pentru societățile țărilor noastre și pentru timpurile noastre. Statura voastră civică și culturală, precum și rolul vostru influent au contribuit la scrierea unei splendide pagini din istoria noastră comună, în ultimul sfert de veac.

Trăim o epocă de dezvoltare fără precedent a comunicației, a prosperității și a libertăților. Este, totodată, o epocă a răspândirii fără egal a democrației. Dar, din nefericire, aceste binecuvântări nu vin singure, ci însoțite de egoism, cinism, iresponsabilitate și o alarmantă scădere a respectului pentru etică, profesionalism și competență.

De aceea, exemplul vostru, alături de cel al lui Lech Walesa și Vaclav Havel, dă inspirație și speranță nouă, tuturor.

Doamnelor și domnilor, vă rog să ridicați paharele și să închinăm în sănătatea Președintelui și Doamnei Landsbergis, precum și pentru România și Lituania!

La mulți ani”!

În timpul dineului, Orchestra Academiei Forțelor Aeriene de la Brașov a oferit un concert foarte apreciat de personalitățile prezente, în care au fost intrepretate lucrări românești și din repertoriul clasic internațional.

Președintele Vytautas Landsbergis a răspuns printr-un toast, în care a vorbit despre respectul pe care îl are față de pașii făcuți de România pe calea democrației și libertății, precum și de admirația sa față de Casa Regală a României și rolul ei în societatea de astăzi. Înaltul oaspete a afirmat că Peleșul este el însuși o coroană a țării noastre. Președintele a închinat pentru România și a spus “Dumnezeu să binecuvânteze Casa Regală a României”.

Florile care au decorat masa dineului au fost alese în culorile drapelului național lituanian.

http://www.romaniaregala.ro/jurnal/vytautas-landsbergis-vizita-la-castelul-peles/

 

 

 


 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Fotografii de Daniel Angelescu.

tatajoske

Visiškas melas yra priešrinkiminės Gabrieliaus Landsbergio pasakos, kad jis „atsimena sausio 13“, kad su dieduku, tautos patriarchu ir save Lietuvos prezidentu pasiskelbusiuoju Vytautu Landsbergiu, marksizmo – leninizmo katedros dėstytoju, dėsčiusiu mokslinį materializmą (komunizmą), buvo labai geri santykiai.

Kad „augti pas senelį buvo kaip baigti Kembridžą“…Melas kvadratu…

Dar prieš rinkimus minėjau, jog kartą garsusis Anūkas yra man išsiverkęs apie visą savo sumautą gyvenimą, despotą senelį, ir namus – muziejų; apie išdraskytą , išsidraskiusią šeimą, kur tėvas sau, motina sau, ir kad niekur jis nėra reikalingas.

Taigi, išaušus lemtingajai sausio 13-ajai, kai turėjo sužibėti diedelis, anūkėlis buvo supakuotas ir išvežtas į ligoninę.

Iš ligoninės rūpestinga šeima atsiėmė jį tik po kelių mėnesių.

Ligoninėje buvo su kitokia pavarde.

Kurioje ligoninėje buvo – nesako.

Birutė Dilpšienė iki šiol negali atleisti V. Landsbergiui, kad kvietė SSRS armijos šauktinius nevykti pagal šaukimą, o užsidaryti psichiatrijos ligoninėje, kur jaunuoliai, tarpe jų ir jos sūnus, buvo žiauriai sumušti.

Kurioje ligoninėje buvo slepiamas anūkas – nespėliosime.

Bet kad jis yra buvęs visiškai atskirtas nuo šeimos, ir kažkuriuo raidos etapu augo valstybės įstaigoje – tas matėsi iš jo kalbos, ir jo elgesio, ir iš jo keistų aspiracijų čia ir dabar būti Lietuvos premjeru.

1991 metais anūkui buvo vos 9 metukai.

TV jis graudžiai prisipažino, jog tada, išvežtas nežinia kur, nežinojo, ar kada bepamatys savo artimuosius.

Kodėl Anūkas apie šią klaikią vaikystės traumą prabilo tik dabar – nors visą laiką ant veido švietė ši baisi palikimo traumatika? Juk ne veltui jis būdamas dar vaikas, vos 17 metų, atsidavė žymiai vyresnės ir jau visus mokslus baigusios moters įtakai, o vaikus augino pats būdamas dar vaiku.

Gabrielius ir Austėja Landsbergiai

Vokietijos psichologai sako, jog tokiu būdu savosios šeimos meilės nepatyrę vaikai kompensuoja savo vienatvę.

Deja, anūkas šitą psichologinę savo traumą pripažino viešai. Tačiau ne prieš rinkimus, o tik dabar.

tatajoske

V. Landsbergis per Sausio 13-ąją anūką slėpė po svetima pavarde ir išgalvota liga (820) http://www.DELFI.lt 2017 m. vasario 10 d. 15:46 Kol Lietuvoje plačiai eskaluojama beržinės košės tema, LNK laidoje „Bus visko“ Austėja ir Gabrielius Landsbergiai papasakos apie jauną šeimą ir jos taisykles, padėjusias sukurti tobulai veikiantį mechanizmą ir dvidešimt metų išbūti kartu. Gabrielius Landsbergis, Vytautas Landsbergis© DELFI / Andrius Ufartas Dar būdami studentai jie nepabūgo susilaukti net keturių vaikų. Gabrielius pripažįsta, jog tam daug įtakos turėjo anksti subyrėjusi jo tėvų santuoka. „Skyrybos yra sunkus procesas, todėl lengvo proceso nebūna. Vaikui tai – pasaulio griuvimas”, – laidoje prisimins Gabrielius. Jis prisipažįsta, kad jam buvo taip pat labai sunku. Tačiau protingi ir išsilavinę tėvai sugebėjo mažam vaikui paaiškinti situaciją ir padėti susitaikyti net su tėvų skyrybomis. Tada pirmą kartą suprato, kiek daug įtakos vaikams turi tėvų auklėjimas. O krizių ir stiprių jo gyvenimą palietusių įvykių buvo daug. Ir labai daug jų susiję su žinoma pavarde. Pasirodo, būtent dėl Landsbergio pavardės vaikystėje jam teko net slėptis. Susiję straipsniai: Konservatorių gretose plinta laiškai apie G. Landsbergį  (1061) A. Anušauskas. Kam trukdo užsispyrę Landsbergiai?  (279) „Didžiausia konspiracija mano gyvenime buvo Sausio 13-osios istorija. Mano senelis atvažiavo pasveikinti manęs su gimtadieniu, kuris yra prieš pat šią dieną ir pasakė: „Kurį laiką turėsi pabūti ne namuose”. Nesupratau, ką tai reiškia, tačiau kitą rytą mane mama pažadino ir pasakė, jog šiandien važiuosime ne į mokyklą, bet į ligoninę”. Atėjus sausio 13-ajai, žinojau, kad senelis užsirakinęs parlamente, mama prie laužų.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/v-landsbergis-per-sausio-13-aja-anuka-slepe-po-svetima-pavarde-ir-isgalvota-liga.d?id=73719810