Image result for marija oniščik

Marija Oniščik, kurios nurodymu Kristina Sulikienė dėl to, kad citavo mokslinius straipsnius, gavo mažesnį pažymį per magistro gynimą – gal dėl to tokios “mokslininkės” niekas niekur ir nepriima. 

Iš šieno ravėjų gyvenimo.
Kadangi laikas nuo laiko gaunu žinutes su klausimu „kaip sekasi darbą ieškoti?“, nutariau į šį klausimą viešai atsakyti, taip sakant, skaičiais ir faktais. Svarbiausias ir lemtingas skaičius toks: man 57 metai. Šis gėdingas skaičius pirmiausia iškyla mintyse tų, kurie gauna susipažinti su mano gyvenimo aprašymu (CV), prasidedančiu gimimo data 1959. Jei vis dėlto iš smalsumo ar iš pareigos, skaitantysis neatidės šios, oi-oi-oi, viso kažkieno tokio ilgo gyvenimo istorijos į šalį, sužinos mane turint tokius diplomus ir kvalifikacijas: muzikos teorijos dėstytojo, tikybos mokytojo, teologijos bakalaurą, anglų filologijos gretutinės specialybės sertifikatą, filosofijos magistrą ir filosofijos daktaro laipsnį. Dar turiu vargoninkų kursų baigimo pažymėjimą ir gidų kursų baigimo pažymėjimą. Jaunystės bado metais esu dirbusi paštininke, o subrendusio gyvenimo bado metais – žurnaliste laikraštyje „XXI amžius“; vėliau du metus esu dirbusi sekretore. Per 16 pedagoginio darbo metų esu parengusi ir dėsčiusi 18 skirtingų filosofijos dalykų kursų; išleidusi 29 mokslinius straipnius lietuvių ir anglų kalbomis, 6 mokslo populiarinimo straipsnius, 2 vertimus, 1 mokymo priemonę anglų kalba, 4 recenzijas; dalyvavau 22 konferencijose.
Maždaug tokio turinio CV nuo rugsėjo esu nusiuntusi į įstaigas, kurios skelbėsi ieškančios darbuotojų ar talkininkų: UAB Henry Fox (translation company, pageidavo gimtosios rusų kalbos, kurią kaip tik ir turiu); vertimo biuras Kalba.lt; vertimo biuras „Galerita“; vertimo biuras Ad Gloriam; UAB Inform Group (vertimai); vertimų biuras „Laraneda“; įmonė e-knyga (vertimai); UAB „Kelionių agentas“; kelionių agentūra West Express; žurnalas „Savaitė“; leidykla „Kitos knygos“ ir Kauno miesto muziejus (pastarasis nesiskelbė, bet pabandžiau „laimės“, nes kadaise man ten siūlė darbą). Muziejus atsakė lakoniškai: „Šiuo metu laisvų darbo vietų nėra“; e-knyga atsakė: „Kiek prašote?“ ir į mano labai kuklų pageidavimą atsakė „Mes esame nauja įmonė ir negalime mokėti rinkos kainos“; „Laraneda“ atsakė ir paprašė padaryti du bandamuosius vertimus iš ir į anglų kalbą, tai buvo ištraukos iš kažko pardavėjų ir pirkėjų komercinių sutarčių; vertimus atlikau, bet daugiau jie neatsakė. Daugiau niekas iš šio, suprantu, nelabai įspūdingo sąrašo neatsakė. Sąrašas neįspūdingas todėl, kad tik tiek darbo, kurį galėčiau gerai atlikti, skelbimų ir buvo. Teisybė, buvo ir tokių darbo skelbimų kaip „Etikos mokytojas Vilniuje, 2 pamokos per savaitę“ (kažin kokia būtų to piniginė išraiška?) ir „konkursas į Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto vietą“ (ilgiausiame pareigų sąraše – projektų koordinavimas ir skyriaus tinklalapio administravimas, sorry, nemoku; beje, „projektų koordinatorių“ ir „mokslinio darbo koordinatorių“ buvo pageidaujama ir dviejose mokymo įstaigose – Kaune ir Vilniuje).
Dabar jau aišku, kad daugiau vertimo ar panašaus „savarankiško“ darbo ieškoti nebėra prasmės, nes tam reikia turėti individualaus darbo pažymėjimą, kurio aš jau ir dabar neišgalėčiau nupirkti, o su naujais mokėsčiais tai tampa visiškai nebeįmanoma. Taigi, lieka samdomas arba nelegalus darbas. Beje, vienas mano panašioje situacijoje esantis draugas vieną nelegalų vertimą gavo: verčia tekstą apie kažkokias chemines medžiagas; pats jis to teksto turinio nesupranta, bet užsakovai patenkinti ir žada sumokėti; kitas, net būdamas arabų kalbos specialistas, jokio darbo neranda jau antri metai (iš ko gyvena, nežinau, juk nedarbo draudimą mūsų valstybė tik pusę metų moka, o paskui – nieko, o greitai žada ir jį apmokestinti). Viena pažįstama filologijos mokslo daktarė bandė įsidarbinti prekybos centre kasinininke. Nepriėmė. Sakė, kasininkių reikia, bet mokslo daktarų – ne. Daug yra mūsų, diplomuotų šieno ravėjų. Jaunesni norėtų įsigyti kokią nors „rinkoje“ parduodama specialybę, pvz., restorano padavėjo, slaugytojo, ar pan., bet negali, nes toks mokslas kainuoja.
Sėdi, žmogau, namuose, mėnesiai pasidaro kaip dienos, kalbi tik su katinu ir su kompiuteriu; beje, taip gyvenant, yra ir taupymo „privalumų“, pvz., drabužių visiškai nebereikia, transporto išlaidų nebeliko, vandenį galima sėkmingai taupyti nesiprausiant, juk vis tiek niekas tavęs nemato, jei iš namų išeini tik į parduotuvę ir į darbo biržą (o darbo biržos darbuotoja pageidauja tave matyti kiek galima rečiau, nes jai tavęs gaila, ir nieko daugiau, be užuojautos, ji pasiūlyti negali, dar daugiau, matydama tave, ji vis aiškiau suvokia, kad jos pačios darbas yra visiškai beprasmis), ir tampi vis labiau įsitikinęs, kad niekuo dirbti paprasčiausiai nebegali.
Kuo dar, be „koordinatoriaus“, negaliu dirbti? Negaliu vargoninkauti, nors šiam darbui atidaviau pusę savo gyvenimo (ir dėl to neturėsiu būtino stažo pensijai, nes darbas dar tarybiniais laikais buvo nelegalus), nes praradau balsą. Bet galėčiau kur nors netoli nuo Kauno sekmadieniais vadovauti chorui (jei tai būtų ne „jaunimo“ choras, nes estradinės muzikos, nors užmuškite, nesuprantu). Negaliu dirbti dabar tarp mokslo daktarų populiaraus (ir skatinamo) taksisto darbo; negaliu dirbti netgi paštininke, nes šiam darbui šiandien būtinas reikalvimas – nuosavas automobilis, o aš tokio niekuomet neturėjau ir vairuoti nemoku. Negaliu dirbti valytoja – neturiu fizinių jėgų. Indų plovėja galėčiau dirbti (mėgstu indus plauti), bet šio darbo skelbimai būna tik „kombinuoti“ – ieškomos valytojos-indų plovėjos, paprastai pusei minimalaus užmokesčio etato. Ir tikrai negaliu dirbti tokio darbo, kuris yra niekam nereikalingas, beprasmis, ar net žalingas.
Ką darau per dienas-mėnesius? Rašau knygą apie Kauno architektūrą. Labai labai įdomu. Gal kas žino darbą, su namais ir jų istorija susietą? Turbūt nepriimtų, nes atitinkamo diplomo neturiu. Bet kai kitą kartą bandysiu kam nors parduoti recenziją, būtinai pridėsiu mano turimą muzikos teorijos diplomą, ir savo amžių nurodysiu, kad manęs „jaunuoju kritiku“ daugiau nevadintų. Skaičiai ir faktai tam prieštarauja. 

 

Image result for karbauskis kildišienė

Labai keista, jog lrytas darydamas skandalą dėl Kildišienės važinėjimosi Agrokoncerno automobiliu to visiškai nedeklaravus niekur, kiša ar tekste, ar nuotraukose Panevėžio miesto tarybos naarį M.L.

Kodėl taip yra – sužinosime netrukus.

Ankčiau M.L. buvo vadinamas mafijozu.

Dabar gi lrytas formuoja nuomonę, kad M.L. ir Ramūnas Karbauskis galėję susipykti dėl simpatijos Kildišienei – nes yra visur brukamas  šis politikas, kuris net ne Seimo narys, ir niekaip su Kildišiene nesusijęs.

Aiškėja, jog Karbauskio tariamas žmonos slėpimas gali būti tiesiog nutrūkę de facto šeimos ryšiai, kurie nepabaigti forminti per skyrybų procesą.

Gali būti, kad skyrybų procesas pradėtas, o visuomenė to nežino.,

Todėl lrytas puola pristatyti, kas galėjo būti skyrybų priežastimi.

Tačiau kažkodėl visur kiša ir Panevėžio tarybos narį M.L.

 

 

linkuskariauja

Nuotr. Linui Linkevičiui labiausiai rūpi Donbaso kariai, bet jam aišku rūpintis Lietuvos kariais ir nepriklauso. Juozui Olekui rūpėjo išmetinėti karininkus iš butų. Įdomu,k ar dabartinis ministras imsis iniciatyvos tirti betvarkę kariuomenėje?

Didydis propagandinis portalas “15min”, kuris kas dieną mus ruošė karui su Rusija, Sirija, ir Marsu, pakeitė plokštelę, ir nuolat praneša apie negerovės Lietuvos kariuomenėje.

Šiandien pranešama, jog Kęstučio bataliono kariai atsiuntė video: jie paleidžia vandenį iš krano, ir baltas (tiesa, nusussęs, tarybinių laikų) rankšluostis nusidažo ruda spalva.

Dar kariai teigia, kad kai buvo atostogos, buvo dingęs vanduo. Neva trūko vamzdis, ir bus sutvarkyta, po sutvarkymo vandens skonis pasidarė kitoks.

Kadangi portalas propagandinis, ir kurstė karą Ukrainoje, neišeina netikėti, juk čia vienas iš teisingųjų portalų.

Aišku, eilinį kartą niekas nieko nedarys – nors pamačius tokius vaizdelius, būtina pranešti higienos kontorlės tarnyboms.

Kurių į karinę teritoriją kariuomenė turi teisę neįsileisti. Nes karinėse teritorijose, jų manymu, negalioja Konstitucija.

Galioja tik Rikiuotės statutas, kuris sako, jog jeigu vadas neteisus, persiskaityk statutą, ir tada suprasi, kad jis teisus.

Jeigu vanduo rudas, tai nereiškia, kad jis nešvarus – tiesiog tu esi kariuomenėje, ir dabar privalai nuodytis, nes taip liepia vadai.

Nors kariukai turi telefonus, su kuriais filmuoja, bet matyt tas pajuodęs vanduo jau užpylė smegenis, kad jie nesuvokia, jog reikia skambinti visais varpais, 112, ir į Visuomenės sveikatos centrą.

Beje, Kęstučio batalionas yra Tauragės rajone. Hm.

O ten dar galioja skirtinga Tauragės autonominės respublikos teisė. Iš kur žinau? Gyvenau ten ir dirbau  apie savaitę, ir teko įsitikinti.

Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad kariai varinėjami po miestą, kas yra taikos metu draudžiama, nes kariai turi treniruotis už miesto.

Kadangi kariai kariuomenėje yra gąsdinami ir bauginami, iš jų tyčiojamasi, natūraliai, jie nesusigaudo paskambinti į Generalinę inspekciją prie KAM, kurios telefonas nurodytas kiekviename dalinyje.

Tačiau   nepasitikėjimas GI turi pagrindą, nes ji mėgsta tirdama nieko netirti, ir padaryti karius kaltais.

Tačiau kadangi ne 15 min turi tirti įvykius kariuomenėje, Kristina Sulikienė, pati tarnavusi kariuomenėje, informavo Generalinę inspekciją pranešimu, kad patikrintų šią informaciją, ir pradėtų tyrimą.

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/sauktiniu-atsiustas-video-toki-vandeni-jiems-tenka-vartoti-kestucio-batalione-56-740382#.WHswSbur8ZY.facebook

Generalinės inspekcijos telefonas:

852612429

Yra dar ir AOTD, prie KAM, kurie irgi nelabai ką tiria, tačiau vandens užteršimas yra prilyginamas teroro aktui –

todėl būtina pranešti ir  Antrajam oper. tyrimų dep.

Phone: (8-5) 264 0984

 

s13ridas

Ridas Jasiulionis, iš tos pačios 43-iosios mokyklos, kurioje mokėsi Darius Gerbutavičius, ir prieš keletą metų be žinios dingęs Romualdas Apanavičius, ir kurio pėdsakų nepavyko rasti iki šio, Lietuvos ambasadai suklastojus jo mirties Romoje (Italija) faktą, neša karstą.

Dabar šis aktorius, žurnalistas gyvena gerai, sočiai, nes štai pasifotografavo, panešiojo karstą, ir to užteko, kad ilgai ir sočiai gyventų.

Ar jūs susimąstėte, lygindami su Maidano scenarijumi, jog šitie jauni beprasmiškai ž\uvę žmonės kažkam  atvėrė sotų gyvenimą?

Man yra šlykštu.

Dar sočiai gyvena parlamente ant maišų buvęs Egidijus Motiejūnas, kuris išteisino Ūsą, ir pasodino aktorių Dimšą.

Visi gyvena ramiai, sočiai ir kariuomenėje, kur galima vogti net samčius, ir tualetinį popierių.

Susimąstykime apie tai. Ir kodėl jie Lietuvos vėliavą keičia “nezabudkėmis”?

2001-08-28-alf001_dalia_grybauskaite

Kaip žinot iš šiandienos rašinėlio, kad baisioji propagandistė, nuskalpavusi su samčiais ir šakutėmis patį generolą, leido sau ilsėtis pasienyje, palei pat Rusijos sieną.

Ajajai – į kurią pusę bėgsit – klausė Tauragės kultūros centre, kai bus karas?

Į ten,- parodė į dangų ji.”Kai bus atominis karas, pas Dievulį”.

Ar čia propaganda? Kas dieną po naujieną.

Nežiūriu Tv. Nepernešu. Bet ką veikti Tauragėje? Ir dar nepasiėmus kompiuterio.

Vanagaitės “Mūsiškius” perskaičiau. Kažkaip jaučiau, kad važiuoju pas žiaurius žmones, pasikėlusius, pasipūtusius, ir nemėgstančius intelekto. Mėgstančius padlaižiavimą.

Apkalbas. Pletukus. Gal ir kontrabandą.

Nes Tauragėje 600 eurų – čia labai maži pinigai.

“Ką ji važinės? Iš Kauno? Ir kiek ji tikisi gauti?”- lakstė nuo ryto iki vakaro kavutės gėrėjos.

Kaip supratau, pasienis nesiskundžia   pragyvenimu. Gal po 3 etatus dirba. Juk ten etatas, ten ketvirtis. O juk visur būti nereikia – kas tave kur sukontroliuos.

Juk “aš išeisiu, ir jūs nerasite į mano vietą nieko”.

Palikim tą gyvatyną ramybėje, ir pakalbėkime apie karo propagandą, kurią kurstė mūsų mielosios TV nuo sausio 9 iki 10, toliau nebemačiau, nes grįžau iš pasienio namo.

Vieną dieną buvo pranešamos baisios naujienos, kad ties Vilniumi atsisakoma kurti duomenų centrą, nes nustatyta, kad Rusija perims visą informaciją.

Primenu, jog dar prieš savaitę išaiškinau apie kibernetines skyles VSD, KAM ir visų kitų ministerijų sistemose: kad matosi, kas kada kavą geria ir ką skaito.

Paskaitė klaikiąją propagandistę, ir atsisakė steigti dar vieną kiaurą duomenų centrą, kad galėtų visas pasaulis tyčiotis.

Nes Amerikoje registruoti “blogai” viską”matys”.

Išvertus į lietuvių kalbą, Amerika – tai Kremlius.

Nes viskas, kas susiję su Amerika – ne paslaptis, aš irgi turiu dolerinę sąskaitą ir klientų JAV – yra “Kremlius”.

O jeigu tu prekiauji rusiškomis dujomis, ir sėdi Gazpromo kišenėje- tu patriotas.

Nežinau, ką šitie paranojikai darys po sausio 20 dienos, bet iki tol yra bandoma bent simuliuoti karą. Simuliakrų pagalba.

Nebepamenu, kiek ten sausio 9 dieną buvo nesąmonių per žinias, dar Dariaus Jauniškio susirūpinęs veidas ir minkštosios galios. Ar kietosios. Nežinau, kas tai yra, nes tai totalus kliedesys. Tos visos pasakos, jog jeigu tu turi interpretatyvų mąstymą, tau moka Kremlius, kai tu mąstai, o gal Ged-i -Min buvo totorius? Kaip ir Min- daugas?

O kas čia tokio mąstyti apie savo valdovų kilmę – juk Lietuvoje totoriai mūsiškius vadino “baltaisiais chanais”.

Nuo kada istorijos mokslo interpretacija yra “Kremliaus darbas”? Nuo tada, kai Lietuvoje visuotinai uždraudžiama MĄSTYTI.

Nes patrankų mėsa nemąsto. Ji vykdo.

Kaip ir kareivukai, kurie sausio 11 dieną treniruojasi Tauragės mieste: jie nežino, kad taikos metu draudžiama vaikščioti po miestą kariškiams. Treniruotis. Bauginti žmones. Bet Lietuvoje jau keleri metai paskelbtas “nekovencinis hibridinis karas”, todėl viskas yra galima.

Kitą vakarą naujiena, jog žinia apie agurkų kainas yra propaganda. Na ir tada kokias 15 minučių kliedimos nesąmonės apie agurkus. Plius priduriama, jog pagaliau Seimas apsisprendė dėl embrionų.

Ir tada programuojant  mūsų smegenis, ir ruošiant mus atominiam karui, pasakoma per vakaro žinias ramiu tonu:

“Embrionai bus užšaldomi neribotam laikui, kad, įvykus atominiam karui, jie specialiose kapsulėse būtų iššaunami į kosmosą, ir gyventų amžinai”.

Žmonės, kažką gal plaudami virtuvėje, ar vaikščiodami po namus, kuriuose TV eina kaip fonas, net neatkreipia dėmesio, kas yra pasakoma. Atominis karas pateikiama kaip visiškai normali kasdienė naujiena, o embrionų iššovimas į kosmosą, paskutinę minutę prieš susinaikinant žmonijai – kaip tikėjimo aktas.

Lietuva visiškai nuprotėjo, vykdydama “šeimininko” užsakymus.

Agurkų kainos ir embrionai kosmose. Vakaro naujienos. Kareivukai, vaikščiojantys po miestą po 2. Karo indoktrinacija.

Pjautynės kiekvienoje valstybinėje įstaigoje.

Džiovinta duona.

O gal tušti podėliai.

Apsidairykime. Yra karo metas, norėjau parašyti taikos, bet parašiau karo.

Taigi, iš naujo rašau. Yra taikos metas, bet viskas veikia kaip karo metu.

Pasienyje su Rusija sutelktos nenormalios pajėgos.

Rusijos ambasadorius, nebeatlaikęs keliamos įtampos, pasiprašo susitikti su Seimo pirmininku, ir remiantis diplomatiniu protokolu, yra priimamas.

Lietuva atsipeikėja: mes nenorime diplomatinio skandalo.

Tada visos TV ir rėkia, kad baisu – Rusijos ambasadaorius lankėsi Seime.

Šiandien per socialinius tinklus apie tai verkia išsilavinęs vyras Mantas Adomėnas.

Žmogus su daktaro diplomu, bet jis nežino, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai buvo idealūs 1990-1993 metais, o vėliau jie palaipsniui atšalo.

Ir tai diplomatai vadina prarastu šansu.

Ir jeigu Rusija pirma tiesia ranką – megavalstybė, galinga valstybė- reikia džiaugtis.

Reikia ir pateikti gyventojams žinią: valio, Rusija, po mūsų visų nesąmonių, ant mūsų nepyksta, ir broliškai, kaimyniškai tiesia ranką.

Ambasadorius lankėsi Seime – valio!!!

Ne!! Tv pateikia su pašaipa, o vėliau kitos naujienos – vėl karo kurstymas.

 

 

 

komskis2

Nuotr. Tauragės kultūros centre nusipelnęs chorvedys Zenonas Komskis yra nugrūstas į mažą kambarėlį, jam neleidžiama vadovauti folkloro ansambliui, o naujų narių kameriniam chorui jam atrasti sunku, nes vyksta kurstymas. Tačiau vadovas nenusimena: “Mūsų kameriniame chore dalyviai ne dėl skaičiaus – čia svarbiausia balsas”. Kad choras aukšto lygio – matyti iš repertuaro, bei girdėti repeticijos metu iš choristų pasirengimo.

Nors manęs neišrinko į Seimą, ir netgi aš nedalyvavau paskutiniame Seimo rinkimų etape, priešrinkiminį pažadą tauragiškiams išpildžiau: ištyriau Tauragės miesto ir rajono etnokultūros būklę, ir štai jums to tyrimo rezultatai.

Prieš savaitę aprašiau Lietuvoje ir visoje postsovietinėje erdvėje įvestą santvarką, kuri rimtose knygose yra vadinama „Naujoji pasaulio tvarka“. Ji kartu su „Naujuoju amžiumi“, kaip eklektine filosofijos, papročių ir mąstymo sistema (nieko bendro neturinti su tradicine kultūra), yra įdiegta visoje SSRS erdvėje ir socialistiniame bloke.

Šią sistemą palaikyti ir ją stimuliuoti, (pagrindinis jos šūkis „80 proc. debilų valdys 20 proc. protingų“ padeda naujai kalbėti (iki tam tikros ribos) apmokyti anos sistemos tarnai: komunistai, kadriniai KGB‘istai, KGB smogikai. GRU kariai – ne (GRU turėjo ir meno skyrių), nebent jie kažkokiu būdu įsilieję į „šią“ sistemą, KGB‘istams visą laiką bandant juos „išrūkinti“.

Žinant, su kuo „valgoma“ šiandienos valdymo sistema, manęs kažkodėl visiškai nenustebino faktas, kad Tauragės kultūros centre buvo niekinama ir persekiojama etnografe dirbusi Lijana Kiltinavičienė, kurią „darnus ir draugiškas“ kolektyvas su „labai šiltu darbo klimatu ir atmosfera“ privedė iki sunkios, gyvybei pavojingos ligos.

Image result for lijana kiltinavičienė

Nuotr. Etnografė, laimėjusi tautinio kostiumo projektą Tauragės Kultūros centrui, su ašaromis išsipasakojo, kaip buvo persekiojama, kad rinko medžiagą, telkė žmones, organizavo kalendorines šventes. Šiuo metu ji sunkiai serga.

Šiuo metu ši etnografė, kraštotyrininkė, liaudininkė yra operacinėje, ir aš jai linkiu dideliausios sveikatos, kad ji perskaitytų mano šiuos žodžius, skiriamus ir jai. Kad ji suprastų, jog ji buvo „išėsta“ ne šiaip sau piktų, pagiežingų žmonių, bet pažodiškai KGB majoro generolo Vaigausko nurodymų, išspausdintų ribotam ratui žmonių 1986 metais, besilaikančių asmenų, kurie išmokę viešai kalbėti „šių dienų terminais“ – tai yra visokių skambių frazių  kad „rusai puola“, ir panašiai.

Kaip minėjau ankstesniuose straipsniuose apie KGB veiklą Lietuvoje, jog didžiausia grėsme KGB laikė net ne politinius kalinius, ne vienuolius, ar kunigus: didžiausia grėsmė buvo kraštotyros būreliai, žygeiviai ir judėjimas „Romuva“.

Tai, ką vos per 4 dienas pamačiau Tauragės kultūros centre, yra labai tikslus KGB instrukcijos pavadinimu „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“ laikymasis.

„Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio iki pastarųjų metų KGB susiduria su klerikalų ir nacionalistų bandymais ideologiškai veikti jaunimą ir inteligenciją, įsiskverbiant į kraštotyros ir turistines draugijas (klubus, sekcijas) (KGB’isto Vaigausko vadovėlio 79 p.)

Tam, kad būtų galima identifikuoti „kenkėjiškus elementus“, Tauragės KC personalo skyrius naudoja 1992 metų nebegaliojančią asmens duomenų sistemizavimo ir pateikimo ją saugumo struktūroms formą, kurią įkyriai reikalauja užpildyti, nors pagal duomenų tvarkymo taisykles, naudoti pasenusių ir nebegaliojančių formų raštvedyboje negalima.

Antras dalykas – tarsi VSD ar AOTD ar kibernetinio saugumo centre, liepiama prirašyti sakinį, jog darbuotojas sutinka, jog jo duomenys būtų naudojami įstaigos viduje. Prie šio sutikimo darbuotojas, nežinodamas, jog „įstaiga“ greičiausiai reiškia VSD su AOTD, pasirašo ant nežinia ko- nes aš iki galo nežinau, kam iš tikrųjų priklauso Tauragės KC ir ką tuomet reiškia „įstaiga“. Be to, kam toks sutikimas, jeigu ir taip pagal darbo įstatymus, įstaiga kurioje darbuotojas dirba, turi teisę į tuos duomenis, kurie reikalingi naudoti su darbu susijusioms operacijoms. Tačiau čia bandoma rinkti neturint jokio leidimo, susistemintus asmeninius duomenis.

Paaiškinu labai savo teisumu įsitikinusiai sekretorei, jog apie vyrą duomenų jie rinkti neturi teisės, ir todėl aš jų nesuteiksiu. Neparodo susierzinimo, nors matau, kad erzinasi.

Pasenusioje formoje reikia užpildyti duomenis apie savo karinį parengimą, su malonumu užpildau, nes žinau, kad tai už dienos sukels įstaigoje totalią isteriją ir chaosą. Dar, kad žingeidi sekretorė kuo greičiau atsiskaitytų „įstaigai“, atnešu ir parodau karinį pažymėjimą.

Tik grįždama namo, suvedu galus, kodėl iš viso jie renka tuos duomenis apie karinį rengimą: ogi todėl, kad bijo kariuomenės žmonių, nes Tauragės Kultūros centras savavališkai naudojasi KAM ir LŠS priklausančiam nuosavybės teise pastatu.

Taip taip gerbiamieji: šis pastatas Dariaus ir Girėno g. 3, Tauragėje, yra pastatytas Lietuvos Šaulių sąjungos lėšomis 1933 metais. Toks užrašas pasitinka kiekvieną įžengiantį į pastatą, tačiau už slenksčio pasitinka kone isteriškai besielgiantys darbuotojai, kuriems, kaip senais gerais KGB laikais, įsakyta nieko neleisti – netgi į darbo pokalbį atvažiuojančio žmogaus.

Teko ir man pastoviniuoti kokias 10 minučių, kol į nieką nereaguojantys sargai pagaliau suriaumojo „ko jums reikia“. Tai buvo pirmas pasitikimas „kultūros įstaigoje“. Tokių kultūros apraiškų vėliau tik daugės, tačiau apie tai vėliau.

Atsakiau, kad keista, jog kultūros centras, ir žmonių  nematęs, ir nežino, jog rūbinėje paltus reikia pasikabinti, prieš įeinant į įstaigą. Išgirdau atsakymą, jog pas juos Tauragėje neįprasta, niekas taip nedaro. Atseit, ateina ir žengia su visu paltu. Nors yra rūbinė.

Per darbo pokalbį direktorius Virginijus Bartušis akivaizdžiai blaškosi: iš vienos pusės, „dega“ kažkokie projektai, atestacijos, ir tuščia etnografo bei folklorinio ansamblio vadovo vieta yra labai didelis minusas. Iš kitos pusės, jeigu jis manęs nepriims, gali kilti skandalas, nes yra paskleisti gandai, jog nėra jokio žmogaus ir nebus. Kažkuri buvusi darbuotoja ar esama matyt šantažuoja. Kaip minėjau, man labai įdomi Tauragės etnokultūros būklė, todėl aš nenusileidžiu, ir sakau, kad nakvosiu, važinėsiu, viską darysiu. Direktorius abejojęs, patiki, paskambina, suranda greitai ir operatyviai, kur apsigyventi. Norėdamas padaryti įspūdį, man skiria įstaigos vairuotoją. Žmogui iš kaimo čia turėtų būti „oho“, man aišku malonu, kad nereikia pėsčiom vaikščioti Tauragėje, kurios nepažįstu, bet vėliau paaiškėja, jog ta vieta, kur man teks nakvoti, yra už 1,2 km. (Kartais per dieną aš suvaikštau po 10-12 km.)

Taigi, yra atliekami tam tikrai veiksmai, kad padaryt įspūdį, ir panašiai, ir beveik nieko nekalbama, ką reikės dirbti. Įprasta taktika įstaigose, kuriose dirba „žvaigždės“: nepasisekusių karjerų arba tiesiog „sudegusio teatro“ aktoriai.

Vyksta daiktų inventorizavimas, ir „perdavimas“. Visi popieriai netvarkingi. Ansamblio „Jūrupis“ dalyviai ir ne tik, pavyzdžiui, įstaigos režisierė, išsinešę rūbus neaišku kada, nes niekur nėra datos.

Į ausį Lijanai Kiltinavičienei sukuždu, jog dokumentai negaliojantys, ir jeigu kas dingtų – ne jos atsakomybė. Darbuotojai išgrobstė. Žmogus, kuriam likusios kelios dienos iki operacijos, atsidūsta ir nusiramina.

Jau kai mane priima į darbą, prie manęs įkyriai lendama ir siūloma pasirašyti ant sąrašo, kuriame išvardytų daiktų aš gyvenime nemačius, ir visi jie įvertinti 10 000 eurų.

Atsisakau, nes pirma reikia parašyti normalius, galiojančius dokumentus. Ateina diena, kai ansambliečiai turi juos pasirašyti – jie pradeda maištauti, atsisakinėti pasirašyti, vieni rašosi, kiti parašo „paimta: rūbai“, ir pradeda draskyti akis. Viskas aišku: Žemės ūkio ministerijos projektu skirtos lėšos nuėjo ne kultūrai, o privatiems asmenims. Tada pareiškiu, jog jeigu jie taip elgiasi, jie privalės grąžinti valstybei priklausančius rūbus į įstaigą, ir galės iš čia pasiimti, prieš tai suskaičiavus viską iki paskutinės kojinės. Be to, jeigu nelankys užsiėmimų, tada jie net negali laikyti ansambio veiklai skirtų rūbų.

Negali patikti tokia kalba. Kyla maištas. Iš kažkur atsiranda dekrete esanti etnografė, ir duoda startą „repeticijai“.

To jau per daug. Darbo kodekse aiškiai parašyta, jog jeigu darbuotojas užleidžia savo darbo vietą kažkam svetimam, tai yra labai grubus darbo drausmės pažeidimas, ir gresia atleidimas iš darbo.

Violetai Girdžiuvienei, kuri oficialiai nedirba, nes augina vaiką, paaiškinu, jog dabar aš esu etnografė įstaigoje, ir aš vadovauju ansambliui, o ji jeigu malonėtų, galėtų perduoti repertuarą, nes tokia yra tvarka.

Violeta Girdžiuvienė kaip suprantu, nelabai žino, kas yra tvarka, ir ką reiškia būti ansamblio vadovu: nors Lietuvos nacionalinės kultūros centro puslapyje aiškiai nurodytos taisyklės, papunkčiui, ką vadovas daro, ir kas yra folkloro ansamblio vadovas.

Paaiškinu, jog „Jūrupė“ yra 2 kategorijos folkloro ansamblis, ir jeigu kai kurie ansambliečiai nenorės lankyti man vadovaujant, tai ne bėda – galima dainuoti namie, kad ir garaže (prisiminus klojimo teatro spektaklius Aukštaitijoje, pasakau, o metalo žargonu „garažinis“ yra visiškai geras žodis – tai žmogus, kuris repetuoja pasislėpęs, sau, vėliau kada nors išeina į sceną netikėtai iš to savo garažiuko.).

Atsisakymas pasirašyti už paimtą turtą bei pabėgimas iš repeticijos yra etikos pažeidimas, tačiau patys pažeidėjai bėga skųstis. Kiti kandidatai į ansamblį viską stebi, nenori kištis – bet dabar supratau, kodėl jie paaiškina, kad negali lankyti esant šiai sudėčiai. Nes be to, yra nusidainuojančių, neturinčių klausos.

Be to, Violeta Girdžiuvienė vis tik duoda 2 lapus, ir pareiškia, jog čia sausio 27 dienos šventės dainos. Aš jai ir visiems paaiškinu, jog žiemą dainuoti Joninių dainas yra nepriimtina, be to, kai vertins ansamblį, taip ir įvertins, kad vadovas nesugeba skirti kalendorinių švenčių ir papročių, todėl aš negaliu leisti tokio neprofesionalumo.

Įbėga įstaigos režisierė, pavaduotoja, režisierė sako – na ir kas, kad Joninių daina bus giedama žiemą? „Jeigu kalbėsimės teisiniais terminais, menas nevyks“. Atsakau jai, kad jau dabar matau, kad čia menas nevyksta – pati režisierė per pirmadienio susirinkimą skundžiasi, jog su ja nebendrauja renginių organizatorė Salvinija – mielas ir šviesus žmogus, kuriam gali skambinti naktį. Ir kuri dėl įstaigoje vykstančių „šviesių ir malonių“ darbinių pokalbių, kelias dienas turėjo biuletenį: nes nebegalėjo dirbti dėl per didelės įtampos darbe – pašlijo sveikata.

Tada (jau esu mačiusi tokių „spektaklių“, kuriems režisūra parašyta iš anksto) – režisierė ir prisipažįsta, jog ji sukūrė visą šitą situaciją, paskambinusi dar ketvirtadienį (mano darbo pokalbio dieną) V. Girdžiuvienei ir neva paprašiusi repetuoti su ansambliu.

Tačiau tikrajai vadovei, kurios jau ir pavardė Tauragės KC puslapyje yra nurodyta, – tai yra, man, pasakyti kažkaip pamiršo. Ir per susirinkimą nieko nesakė. Tokie dalykai yra akivaizdi betvarkė, bet kaip matome, ji kuriama tyčia, kad nevyktų etnokultūrinė veikla.

Vėliau ansamblietės apsiskundžia. Per tą laiką surenku 6 naujus – senus  žmones: tai Tauragės KC darbuotojai, balsingi, su klausomis, kai kurie kankliuoja, kiti – nori išmokti, ir  kurie negali pakęsti dabartinės sudėties megėjiškumo, neprofesionalumo, todėl jie nesijungia į kolektyvą. Dabar, pareiškia jie, lankys, jeigu bus aukštas lygis.

Taigi, pagrindinė skundo esmė ir yra:

„Mums čia nereikia, kad mums dainuojant ir nepataikant į natą, mus kažkas taisytų“.

O iš direktoriaus Virginijaus Bartušio lūpų išgirstu draudimą:

„Aš neleisiu čia tokios saviveiklos, kad jūs skambinėtumėte per skyrius ir telktumėte žmones į ansamblį. Neleisiu saviveiklos, ir viskas. Neskambinėsite. Netelksite. Aš pakviečiau Violetą, aš paprašiau“. Kodėl meluoja, kai režisierė Algima jau prisipažino surežisavusi provokaciją – nesuprantu.

Paskaitykime, ką rašo LNKC:

  1. Vadovo veikla: 2. Suburia kolektyvą ir rūpinasi juo.
  2. Rūpinasi naujų dalyvių paieška, organizuoja priėmimus, dirba su naujais nariais.
  3. Planuoja kolektyvo veiklą. (Folklorinio kolektyvo vadovo veiklos apibūdinimas. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, http://www.lnkc.lt/index.php?848329337)

Nors folklorinių kolektyvų statusą tvirtina Kultūros ministerija su LNKC išvada, tačiau Tauragės KC direktorius Virginijus Bartušis man tiesiai pareiškia, kad jis neleis vykdyti Vadovo veiklos 2-4 funkcijų.

Apie rūbų priežiūrą, ir inventorizaciją irgi rašoma tuose nuostatuose, be to, net ir arkliui yra aišku, kad vadovas vadovauja, o ne ateina pasižiūrėti, kaip ansambliečiai savavališkai repetuoja be jokios priežiūros – nei metodologinės, nei etnomuzikologinės, o po to dar viso ansamblio ir turbūt kultūros centro vardu atlieka Joninių dainą viešoje Žiemos ciklo šventėje, kurioje filmuojama, kad tik tyčia ansamblis nepakiltų į 1 kategoriją. Nes ansamblių vertinimo metodikoje rašoma, jog vertinamas repertuaras: jo atitikimas regionui ir kalendoriniam ciklui.

Grįžtant prie skambaus straipsnio pavadinimo, mano nuomone, V. Bartušis tiesiog netikėtoje situacijoje išrėkė vieną iš KGB isntrukcijų, nes KGB būtent kadrai taip ir rėkdavo, kad negalima nei liaudies vakaronių, nei jokių čia kapelų ir ansamblių. („Garsusis“ „Dėdėlė“, kuiris rytoj gaus „Laisvės premiją“, taip rėkavo Muzikos akademijoje apie 1985 metus, kai išvaikė studentų liaudies vakaronė, o jos dalyvius perdavė į KGB.) Yra tarybinis liaudies menas, ir yra scenos menas, ir prašau, užsiimkite!

Beje, Virginijus Bartušis kažką panašaus ir atsakė Kelmės kultūros centro direktoriui Arnui Arlauskui, kai jis, lankydamasis Tauragėje, jo paklausė, kodėl pas juos žemas etnokultūros lygis, kame yra problemos?

Kodėl nėra stengiamasi pakilti? Tada V. Bartušis atsakęs, jog jie ne Kelmė, ir jiems nereikia to, kaip yra Kelmėje. Priminsiu, kad Kelmėje 1988 metais Vilniaus etnomuzikologai R. Apanavičius. E. Virbašius, V. Palubinskienė ir dar keletas aktyvistų įkūrė iki šiandien tebevykstančius Kelmės vasaros etnomuzikavimo ir amatų kursus, pagal Suomijoje vykstančių kursų Kaustinene pavyzdį. Prof. Romualdas Apanavičius nuo 1983 metų darė liaudies vakarones, o prasidėjus atšilimui, pradėjo daug veikti, kad būtų atgaivinta etnokultūra apskritai, todėl kai tai pavyko Kelmėje, ir ne be Arno Arlausko, Algio Krutkevičiaus indėlio, bei vietos supratingų komunistų pagalbos (pvz. Zenono Mačerniaus), nuo tada kai kuriems etnokultūros žlugdytojams Kelmės KC ir dar tie vasaros kursai, kurie niekaip nesugeba nusibaigti, yra kaip rakštis vienoje vietoje.

Vieno iš Tauragės KC padalinio darbuotoja pasakė, jog ji Arno Arlausko pastabas priėmė, ir už jas padėkojo, nes  etnokultūros baruose dirba tik  1 metus, ir labai nori mokytis ir visko išmokti.

Su šia darbuotoja per 3 dienas pavyko „nuversti kalnus“: pradėta organizuoti kalendorinė ir Žemaitijai būdinga šv. Agotos duonos šventė (Žemaitijoje yra stiprus šv. Agotos kultas, buvo garbinamos jos statulės, meldžiamasi joms, kad saugotų namus); sudaryti kontaktai su Šunskų bendruomene Marijampolės rajone, – jie rengia Duonos kelio šventę, ir mielai bendradarbiaus; apžiūrėtas Norkaičių bendruomenės lietuviškos (miesto) dainos ansamblis „Žara“, jį sudaro aktyvios bendruomenės moterys, kurios gieda 3 balsais, ir kurios iki man atvykstant nežinojo, jog jų ansambliui yra sukurta ir klasifikacija folkloro stilių klasifikatoriuje (moksliniame, ne ministeriniame). Moterys šypsojosi, džiaugėsi, kad jos nėra „netikras folkloras“, kaip paniekinamai yra vadinama metodininkų.

Tiesa, kai pačią pirmą dieną pareiškiau, kad vakare eisiu prasidainuoti į garsaus ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje chrovedžio Zenono Komskio vadovaujamą kamerinį chorą, tai metodininkės Iridijos buvo sutikta beveik su panieka.

„Negerai. Nes reikia būti tikru etniku“.

Keista, kai visiškai ne etnologas, o žmogus su vadybos diplomu, bando paaiškinti, kas yra „tikra etnologija“.

Paaiškinu Iridijai, kad būnant „tikru etniku“, balsas irgi labai reikalingas. O baubimo, rėkimo nepernešu, turės balsus lavinti ir ansambliečiai. Matyt, po šios pastabos ir buvo „nutekinta“ informacija, jog reikės dirbti, o ne vaidinti, kokie mes čia unikalūs ir gražūs patys savaime, nes mes taip va einame, o galėtume neiti. Šita pozicija labai keista, kaip ir pozicija visiškai nekankliuoti ir kitų nemokyti – tarsi kanklės, praėjus jau 30 metų nuo pirmųjų Kelmės kursų, kurie buvo pavadinti būtent Kankliavimo kursais, būtų kažkas elitarinio, neprieinamo, uždrausto.

Kadangi mėgstu skaityti apie KGB ir NPT instrukcijas, matau tik šitai, ir nieko daugiau:

Kad Tauragės kultūros centras (jo „ofisas“ – iš tikrųjų, pastatais šis KC nesiskundžia, ir turėtų kur išsinešdinti, jeigu jau tikrieji savininkai pareikalautų), įsikūręs Lietuvos kariuomenei, šauliams ir atsargos karininkams priklausančiame pastate, etnokultūrą imituos, nes jos nekenčia. Jeigu tik kas bandys kaip Lijana Kiltinavičienė arba aš, propaguoti kultūrą, o KGB kalba tariant „įsilieti į kraštotyros ar turizmo draugijas, sekcijas“, bus kovojama taip, kaip buvo kovojama tarybiniais laikais.

Tiesa, turbūt įdomu, kaip baigėsi mano karjera Tauragės KC?

Violeta Girdžiuvienė, kuri dar prieš savaitę atsisakinėjo grįžti į darbą, nes ji turinti 6 mėnesių kūdikį, ir neturinti kur jo palikti, po „repeticijos“, o iš tikrųjų, surežisuoto spektaklio, neva pareiškė, kad ji grįžta į darbą.

To grįžimo pareiškimo niekas man nerodė. Todėl aš niekur nesijudinau iš darbo. Manau, tikėtasi, jog darbe nebepasirodysiu, ir mane bus galima atleisti už pravaikštą.

Direktorius Virginijus Bartušis, matė, kad aš vis tiek darbe, ir trečią dieną vis dar dirbu – konsultavau „Žaros“ vadovę Birutę, atšviečiau knygelę „Gale lauko vienasėdis“ (Vilnius, 1989), kurioje yra įvairių liaudiškų dainų iš visos Lietuvos, paaiškinau visiems, jog etnokultūra nėra nieko slapto, privataus – jog ši knygelė irgi prieinama didesnėse bibliotekose, ir kad man nėra gaila pastovėti prie aparato, pakopijuoti.

Beje, Kęsčių skyriaus etnokultūrininkės, kurios norėjo tobulėti, pasakė, jog atsišvies dainas, ir naudos.

Priminsiu, jog Violeta Girdžiuvienė atsisakė perduoti naujam vadovui folkloro ansambllio „Jūrupis“ liaudies dainų, kurios neturi autorystės, reperturą, laikydama tai savo autorine nuosavybe, ar privačia inltelektine veikla. Prieš tai vadovei Lijanai Kiltinavičienei, taip išeina, repertuaras irgi nebuvo perduotas – todėl darbas iš viso ir negalėjo vykti.

Direktorius Virginijus Bartušis, kuris mane priėmė, atleisti pats nesiryžo.

Todėl pasiėmė nedarbingumo pažymėjimą, ir atsakomybę už galimą aferą permetė kitiems asmenims.

Situacija detaliai buvo nupasakota žaliųjų- valstiečių partijos atstovei Virginijai Eičienei, mero pavaduotojai, kuri pati vadovauja folkloro ansambliui. Beje, kaip supratau, direktorius V. Bartušis nei liberalo mero pats būdamas LSDP senbuvis, nei žaliųjų valstiečių, esančių šiuo  metu Seime, ir kurie kelia etnokultūros lygio klausimus, ir finansavimną – ar didinti ar ne – nebijo.

Beje, dėl finansavimo.

Ar jūs, mokesčių mokėtojai, norite, kad 600 eurų alga būtų mokama štai tokiems darbuotojams, kurie neskiria žiemos nuo vasaros, kurie nesugeba net surašyti tinkamai turto išdavimo dokumentų, bei kurie šiaip nedirba, bet jeigu išeina į atostogas, tada, pamatę, kas yra tikras etnokultūrinis darbas, jau atlekia „savanoriauti“, o kai neleidžiama daryti bardako, tada dar ir iš dekretinių atostogų tariamai „grįžta“ (nemačiau to „grįžimo pareiškimo“, bet reikia tikėti, kad įvyko stebuklas, ir per 3 dienas vaikas užaugo. Gal koks iš milžinų giminės.)

Beje, manau, jog 21 tarnybinis koeficientas kultūros darbuotojai galimas, tik jeigu jis turi tinkamą išsilavinimą. Tačiau prisidengiant Kultūros ministro įsakymu, jog šitas koeficientas yra suteikiamas folkloro ansamblių vadovams, didžiausi pinigai yra išmokami tikriems diletantams, nieko nesigaudantiems etnokultūroje.

Beje, pabaigai pateiksiu, kaip direktorius Virginijus Bartušis mato 2 kategorijos folkloro ansamblį.

„Tai yra ne folkloro ansamblis, o metodinis būrelis, ir nieko daugiau“.

Metodiniam būreliui vadovauti Kultūros ministerija neskyrė 21 koeficiento. Todėl susidaro įspūdis, jog „Jūrupės“ veiklos nėra: ji imituojama tik dėl nepagrįstų lėšų įsisavinimo iš valstybės.

Todėl man ir kilo klausimas – kai kultūrininkai piketuoja – kas laimi? Ar tikrai etnologai, kraštotyrininkai, ar nenusisekusios muzikos mokytojos, kurios save „atranda“ sferoje, kurioje iš viso nesigaudo ir net nenori gaudytis?

Beje, o kokį pavyzdį rodo 6 mėnesių kūdikį namie nesant jokio darbinio reikalo paliekanti motina? Turiu galvoje – apie kokius papročius ji galinti pasakoti, ir diegti juos jaunimui, juos dorybiškai ugdyti – jeigu savo gyvenimo pavyzdžiu to visai nerodo?

Ir ką mano apie tai Seimo narė Šakalienė, kuri būtent ir kalba apie „emocinį smurtą“ prieš vaikus – ji turbūt ir turi galvoje panašias situacijas, kai maniakinio despotizmo, karjerizmo apimtos motinos pameta vaikus, visiškai negalvodamos apie vaikų emocinį saugumą?

Kuo ne emocinis smurtas lakstyti į darbą, palikus kelių mėnesių kūdikį, kelti provokacijas, ir galiausiai taip elgtis, kad kultūros centras netektų etnokultūros specialisto?

Manau, čia tik instrukcijų laikymasis ir nieko daugiau. Tiesa, tarybiniais metais buvo ansamblio vadovas, ir šalia – KGB majoras, kuris lydėdavo ansamblį į užsienio keliones.

Prieš ateidama į repeticiją, turėjau „susivokti“, jog aš būsiu vadovė, o iš tikrųjų vadovaus kažkoks žmogus, paskirtas saugumo. Tačiau manau, jog KGB instrukcijomis vadovautis šiais laikais gali tik visiški ligoniai, kurie gyvena praeitų laikų iliuzijomis, ir bet kokia kaina siekia išlaikyti aną santvarką, kuri niekada nebegrįš, deja.

O Žemaitijoje Kelmė niekada ir nebeleis tam marui, kuris nekenčia etnokultūros, klestėti.

Beje, Arnas Arlauskas kvietė Tauragės KC ansamblius dalyvauti 30-uosiuose jubiliejiniuose kursuose. Aišku, jie atsisakė, nes tokia…instrukcija.

O visi kiti ansambliai, kurie neturi „prirašymo“, ir jie nesivadovauja saugumo instrukcijomis, net nežinojo, kad galima registruotis į Kelmės kursus ir dalyvauti programoje, gaunant dalyvio statusą. Nors dirbau tik 3 dienas, spėjau susakyti šitą informaciją normaliems liaudininkams, kuriems užrašiau netgi Kelmės KC telefoną.

Sėkla, pasėta Žemaitijoje 1988 metais, yra sudygusi. Dabar jau jauno miško amžiaus. Tačiau kaip matau, seni KGB likučiai nepasiduoda.

Viskas iš tikrųjų yra Tauragės mero ir jo pavaduotojos rankose. Ar jie nori, kad šitaip toliau būtų, ar atėjo laikas permainoms ir Tauragėje.

Beje, Zenonas Komskis, kuris nugrūstas kažkur į užkulisį, ir apie kurį skleidžiamos apkalbos, ir žmonės kurstomi neiti į jo chorą, turi folkloro vadovo kompetenciją: nes yra vadovavęs folkloro ansambliui „Jūra“, kuris šiuo metu turi 1 kategoriją. Tačiau jam kaip supratau, negalima vadovauti, nes jis turi ir aukštąjį muzikinį išsilavinimą, ir yra žinomas Lietuvojes ir pasaulyje.

Kai viskas sukeičiama vietomis, tada kyla klausimas – ar tikrai reikia tokias veiklas finansuoti? Ir ar galima visiškai netiriant, ir nežinant situacijos vadinti ansamblį „folkloro anambliu“, jo „vadovui“, neaišku, ar ką susigaudančiam etnokultūroje, mokėti 600 eurų algą pagal vieną aukščiausių koeficientų, kai iš tikrųjų pats direktorius ansamblio tokiu nelaiko, ir paniekinamai įvardija „metodiniu būreliu“.

Tikiu, kad tokių kultūros centrų su panašiomis peripetijomis yra visoje Lietuvoje.

O rašinį baigsiu Šventojo Rašto žodžiais, gal tiksliai nepacituosiu, bet pabandysiu. Prieš eidamas į teismo salę, pabandyk su broliu susitaikyti, ir atiduoti jam turtą, kurį esi iš jo pasisavinęs. Tauragės kultūros centro direktoriui siūlau pirmam ieškoti būdų, kaip įsileisti šaulius ir karininkus atgal į jiems priklausantį pastatą. Nes nuosavybės teisių į jį niekas nepanaikino. Sovietai tik atėmė neteisėtai patį pastatą. O dabar kultūros centras atsisako bent vieną kambarį skirti kariuomenei ir šauliams. Niekur nemačiau šaulių sąjungos vėliavos, programose nenumatyti renginiai skirti kariuomenei. Nėra bendradarbiaujama su karininkų ramovėmis – gal ir ramovių nereikėjo grąžinti kariuomenei, ką?

Grįždama iš pietų pirmąją dieną, su rankom nuvaliau paminklo Pūtviui – Putvinskiui pakopas. Buvo apsnigę, ir apledėję, negražiai ir nepagarbiai atrodė. Toliau – nuvalyti vardą ir pavardę – nepasiekiau. Vos už 50 metrų esantis Tauragės kultūros centras net nesirūpina, kad šio pastato savininkų vienas iš autoritetų, būtų tinkamai gerbiamas. Vietoj to, valytojų gvardija nuo ryto iki vakaro gremžia pastato, statyto 1933 metais, grindis – nes tokiu būdu bando panaikinti visur besismelkiantį pelėsio kvapą. Turbūt atliktos rekonstrukcijos gražiai apipavidalino išorę – o pastatas, ypač vienas jo kampas, smenga? Tačiau apie tai juk negalima kalbėti  – dar paskui įsikiš kariuomenė, Kultūros paveldo tarnybos, kaip jie imituos savo veiklą toliau?

Beje, be proto daug laiko skiriama kavos gėrimui ir pliurpimui. Tyčia, kadangi žinojau, jog saugumas duos nurodymą mane „išrūkinti“, dirbau nuo pirmos minutės be jokių kavų ir atsipalaidavimų. Kol klegėdami darbuotojai pirmadienį 45 minutes gėrė kavutę, aš parašiau 2 puslapius metodinės medžiagos „Žiemos šventės“. Per kitus kavagerius pabaigiau metodinę priemonę, iš viso 6 puslapiai, su patarimais kaip rinkti medžiagą, ir išsiunčiau tiems darbuotojams, kurie domisi ir kuriems reikia. Kitiems, ypač etnografei, per prievartą neįkiši nieko – gali, kaip liaudis sako, kuolą ant galvos tašyti, bet jeigu žmogus yra nusiteikęs neskleisti etnokultūros, jos negaivinti, jis tą atkakliai vykdys – tiksliau, užsiims nevykdymu jokių reikalavimų, nurodymų, nuostatų. Nes tokiu būdu tik ir galima žlugdyti etniškumą, kartu ir tautiškumą, etninę, tautinę savimonę.

Savimonę smukdyti galima ir „keičiant plokštelę“.

Sausio 13 dieną Tauragėje irgi neišgirsite Eurikos Masytės „Laisvės“, nes „labai bloga fonograma“.

Yra įvairių būdų, kaip perprogramuojama tautos atmintis. Pirma – su „nezabudkėmis“, antras būdas – per meną, pakeičiant dainas. Meniškos ir kuklios natūros Euriką Masytę pakeičiant gašlia Jazzu.

Šaulių ir kariuomenės pastatą užpildant ne kultūra, o chaltūra, į rūsį ar užkulisius nustumiant kamerinį chorą su garsiu pasaulyje chorvedžiu, Z. Komskiui vis aiškinant, kaip jis, apdovanotas ir žinomas žmogus, nieko nesugeba, o folklorinį ansamblį pervadinant į „metodinį būrelį“.

 

Tauragės r. Eil. Nr. Meno šaka, žanras Miestas / Rajonas / Savivaldybė Visas kolektyvo pavadinimas Kategorija (I;II;III;I V) Amžiaus grupė (Vaikų/Suaugusių jų/Mišrus) Dalyvių skaičius Pagrindinio vadovo vardas, pavardė Kitų vadovų vardai, pavardės Vadovų skaičius 1 Choras Tauragės r. Tauragės kultūroscentro kamerinis mišrus choras „Opus“ III suaugusiųjų 17 Zenonas Komskis 1 2 Choras Tauragės r. Tauragės kultūroscentro vyrų choras „Mintauja“ III suaugusiųjų 20 Danutė Petraitienė 1 3 Choras Tauragės r. Tauragės kultūroscentro tremtinių mišrus choras „Tremtinys“ IV suaugusiųjų 31 Romualdas Eičas 1 4 Dainų ir šokių ansamblis Tauragės r. Tauragės kultūroscentro dainų ir šokių ansamblis „Jūra“ I suaugusiųjų 64 Virginijus Bartušis Gintaras Bartušis, Saulius Bernotas, Birutė Sagatauskienė 4 5 Folkloro kolektyvas Tauragės r. Tauragės kultūroscentro folkloro ansamblis „Jūrupė“ II mišrus 25 Lijana Kiltinavičienė 1 6 Folkloro kolektyvas Tauragės r. Tauragės kultūroscentro Kęsčių skyriaus folkloro ansamblis „Traka“ III suaugusiųjų 16 Violeta Girdžiuvienė 1 7 Liaudiškų šokių kolektyvas Tauragės r. Tauragės kultūroscentro merginų liaudiškų šokių grupė „Žiedužėlis” III vaikų 17 Vaida Jurgilevičienė 1 8 Liaudiškų šokių kolektyvas Tauragės r. Tauragės kultūroscentro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupė „Vėjava“ I suaugusiųjų 19 Birutė Sagatauskienė 1 9 Mėgėjų teatras Tauragės r. Tauragės kultūroscentro liaudies teatras II suaugusiųjų 20 Algima Juščiuvienė 1 10 Pučiamųjų instrumentų orkestras Tauragės r. Tauragės kultūroscentro pučiamųjų orkestras „Tauragė“ II mišrus 37 Tadas Zakarauskas Vaida Jurgilevičienė 2

Patvirtinta Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus 2014 10 24 įsakymu Nr. V-93, bet Tauragės KC direktorius tai laiko niekiniu dokumentu, ir sako, jog ansamblis Jūrupė yra “metodinis būrelis” ir nieko daugiau.

 

linkevicius-01

Dar 1990 metais Lietuvos patriotas Vilius Bražėnas aprašė, jog ateis laikas, kai vėl sugrįš naujai apmokyti komunistai ir valdys postkomunistinę erdvę (jo garsus straipsnis „Per anksti šokti ant komunizmo kapo“, 1990 04), o kitame leidinyje jis aprašė, kaip veikia vadinamoji „Naujoji pasaulio tvarka“ – apie kurią Lietuvoje bando kalbėti tik specialiai specialiųjų tarnybų paruošti komediantai – acto garintojai – bedarbiai – piketuotojai: tam, kad neatrodytų visa tai rimta problematika.

Naujoji pasaulio tvarka buvo pradėta įgyvendinti iš karto „išlaisvinus Lietuvą“.

Naujoji pasaulio tvarka – tai atvirkštinė sveikam protui ir susiklosčiusiems socialiniams ryšiams santvarka, kai 80 proc. idiotų pastatomi valdyti 20 proc. pasaulio protingųjų.

Maždaug tokiu procentu yra pasiskirstęs intelektas, o ypatingai aukšto intelekto žmonių yra mažiau negu 1 proc.

Tai šita santvarka siekia, kad visus vadovaujančius postus, ypač kūrybos, meno srityse, užimtų nelabai ką susigaudantys tame asmenys – tarkime, meno vadovu bus bandomas paskirti žmogus, nemokantis natų, o religiniam chorui vadovaus KGb‘istas (susigaudo – bet priešingai) – o tikrieji muzikai bus nustumiami.

Kad ši NPT buvo pradėta įgyvendinti iš karto, paskelbus Nepriklausomybę, rodo skubus labai talentingo boso solisto Vaclovo Daunoro, bei kitos operos žvaigždės Gražinos Apanavičiūtės pabėgimas į JAV.

Jie ne išvyko – jie tiesiog evakuavosi: operos primadona G. Apanavičiūtė – nuo skurdo, Vaclovas Daunoras – dar ir nuo mėginimų jį nužudyti, nes viešai įvardijo, jog Sąjūdyje veikė asmenys, kurie siekė kruvinos revoliucijos Lietuvoje. Vaclovas Daunoras buvo vienas iš Sąjūdžio vadų, tačiau laiku suprato, kur pateko, ir pabėgo iš Lietuvos.

JAV jis net iį pradžių nebebandė bandyti gauti darbo pagal gebėjimus. Tačiau, susidaro įspūdis, JAV Naujoji Pasaulio tvarka nebuvo tuo metu įvesta – ji buvo „eksportuota“ atsilikusiems kraštams – Rytų Europai, Azijai, ir kitoms valstybės, kurias norima sunaikinti dėl teritorijų ir resursų.

Vaclovas Daunoras nėjo dirbti krovėju, ar barmenu: jis kukliai nuėjo į choro atranką.

Choro vadovas išgirdo, jog salės kampe dainuoja ypatingas balsas. Liepė išeiti jam į priekįė.

Vaclovas Daunoras kukliai išėjo į priekį.

Vadovas paklausė:

„Iš kur jūs?“

„Iš Lietuvos.“

„Savo šalyje kuo dirbote, prašau atsakykite sąžiningai?“

„Operos solistu, bosu.“

Vaclovas Daunoras buvo priimtas ne į chorą, o į pagrindinę operos sudėtį, gavo pagrindius vaidmenis, ir pabėgęs nuo persekiojimų, bado ir skurdo, dar pratęsė savo įspūdingą karjerą. Niekada į Lietuvą nebegrįžo.

Šis pavyzdys su garsiu operos solistu rodo štai ką: Lietuvoje jo laukė ne tik badas, bet ir „savaiminė mirtis“ kur nors upelyje arba vonioje, už tai, kad pasipriešino Sąjūdžio radikalams – kurie, beje, per 2016 metų rinkimus vėl buvo pakėlę galvas, šį kartą aiškino, kokie jie nuosaikūs, geručiai, ir švelnučiai – tarsi Tauta pamiršo, ką jie išdirbinėjo ir kokius šūkius laidė 1987-1993 metais.

Naujoji pasaulio tvarka taip pat turi demoralizuoti jaunimo mokymą.

Todėl Lietuvoje uždrausta mokyti jaunimą „ne pedogogams“, nes Lietuvos edukologijos universitetas pagal savo rodiklius yra vienas prasčiausių, ten sustoja visi, kas neįstojo niekur kitur, ir vėliau tokie neypatingai gabūs žmonės ugdo mūsų jaunimą. Kadangi tokia sistema atitinka NPT, buvo nutarta iš viso uždrausti „kitiems“ ugdyti jaunimą. Ši NPT įgyvendinimo tvarka buvo pridengta netgi labai dideliais pinigais, pastoviai kurstant neypatingai gabius, vos mokslus baigusius pedogogus nuolat piketuoti, ir reikalauti kuo didesnių algų. Šiuo metu gimnazijose mokytojai uždirba apie 1000 eurų.

Tuo pačiu metu tarkime universitetuose nuolat viską „mažinant“ (neaišku, kur tuomet reikia dėtis tiems po 1000 eurų gaunančių pedagogų paruoštiems abiturientams, kai viskas „mažinama“), masiškai atleidinėjami dėstytojai, dažniausiai turintys 3-4 aukštuosius, bei kelis mokslo laipsnius, tačiau pagal NPT, jiems NEGALIMA dirbti mokyklose. Nes koks nors lietuvių literatūros dėstytojas (bakalauro ir magistro išsilavinimas), kvalifikavęsis kaip etnologijos habilituotas mokslų daktaras ir profesorius, nesugebės taip gerai perteikti Žemaitės kūrinių, kaip tai daro 4 kursus  „pedagaškėje“ baigusieji. Profesorius tiesiog atskleis Tautos sąmonę, giluminius klodus – o to negalima, ir nereikia. Jaunimas turi būti debilizuojamas, o ne ugdomas. Ir todėl jaunimą „ugdys“ gaunantys apie 800 eurų su visais sąsiuvinių taisymais, ir visais piketais, kai toks profesorius, dar neišmestas į darbą, bet gauna 200 eurų, ir nebelabai turi ką valgyti.

Universiteto kiti dėstytojai, turintys 1-4 valandas dėstymo per mėnesį, liūdnai juokauja, jog ir į kasininkus juos nepriims: nes jie tiesiog nesugebės, visą gyvenimą pradirbę jaunimo ugdytojais, mokslininkais.

Tačiau Naujoji Pasaulio tvarka išmetinėjamų į gatvę dėstytojų laukia valytojo, krovėjo, arba emigranto pozicijoje.

Tam visiškai nieko nebaigusiųjų „rašinius“ nuolat publikuojanti NPT šeriama žiniasklaida (Užkalnis nieko nebaigęs, nors ir bandė mokytis VDU) reklamuoja, kaip Šefilde (UK) puikiai valytojos pozicijoje dirba prestižinius teisės mokslus baigusi emigrantė lietuvė.

Yra pateikiama, jog jeigu ir tu esi teisininkas, bet tu nerandi darbo – tu tiesiog privalai eiti dirbti valytoju.

Naujoji pasaulio tvarka nori, kad 20 proc. protingų asmenų eitų tarnauti 80 proc. idiotų.

Tie, kas priklauso 20 proc. turi jokiu būdu neiti nei valyti, nei krauti, nei tuo labiau jie neturi teisės emigruoti iš Lietuvos, iš kurios bandoma išvaryti per ateinančius 10 metų dar 1 mln. gyventojų.

Nes toliau yra elitizuojamas visiškas tamsumas – nieko nebaigęs yra statomas aukščiau išsilavinusio asmens.

Toliau masiškai naikinama etnokultūra, ir jos vietą užima totalus kičas.

Naikinami žmonės, trinama jų tautinė atmintis. Vietoj to priruošta etatų etatai „trolių elfų“, kurie turi reaguoti į bet kokį sveiko proto pasireiškimą, jeigu koks senyvas žmogus viešai pasako, jog „pasutiniais metais prie ruso buvo geriau negu dabar“, tie elfiški troliai tuojau turi šokti, ir įrodinėti, jog tokių faktų nebuvo, o jeigu nepavyks įrodyti – žiūrėk, dar diedukas gaus į kuprą.

Teko matyti tokią situaciją, ir ginti pensininkę nuo agresyvios buvusios emigrantės, kuri, pasirodo, labai laiminga laisvoje Lietuvoje, nes arė Londone po 17 valandų per parą, ir šiuo metu Lietuvos provincijoje turi pasistačiusi namą: kai normalioje valstybėje jaunimas ir senimas gauna pigiai plytų, sklypų ir pasistato namus, niekur svetimoje šalyje nevergaudami.

Ta agresyvi buvusi emigrantė pateikė „namą“ kaip PRABANGOS priemonę, o ne kaip savaime suprantamą dalyką – kas būtent Gorbačiovo laikais paskutiniais metais buvo taip normalu, kad kilo milžiniški nenormuojamo ploto namai – ir stovi iki šios dienos.

Pasistatyti sodo namą buvo lengva savo rankomis – nes lentpjūvės lentas ir kitas statybines medžiagas pardavinėjo nenormuotai, ir labai pigiai. Žinau, nes pati savo rankomis s u šeima stačiau kolektyvinio sodo namą, kuris stovi iki šiandienos.

Iki 1990 metų, prieš žlungant „senajai tvarkai“, žmonės dar juto pagarbą mokslui, intelektui, gebėjimams.

Po 1990 metų Lietuvoje prasidėjo tamsybių metas, ir daugelis negali suprasti – kodėl.

Jeigu Lietuvos patrioto Viliaus Bražėno kūriniai būtų prieinami platesnei auditorijai, lietuviai suprastų, jog dar 1990 metais buvo aprašyta, kad artinasi nauja priespauda – ir ji bus baisesnė, nes žmonės galvos, kad jie yra laisvi.

Tačiau buvę komunistai bus apmokyti kalbėti naujai, bet jie toliau valdys pavergtąsias tautas Rytų Europoje.

Laisvė tebus iliuzorinė.

O 80 proc. idiotų bus pastatyti valdyti 20 proc. protingųjų.

O aišku, visi tik kas nesutiks su šia „naująja santvarka“ bus bandomi sunaikinti, arba jeigu spės – galės išvykti.

Kur kitoje šalyje, turėdami vidutinį ir aukštą intelektą, galės tarnauti 80 proc. tos šalies idiotų.

Beje, Neringa Venckienė, nors ir mokosi teisę JAV koledže, teisininke nedirba.

Nors galėtų. Kažkas jai patarė pereiti į kokį nors kitokį darbą – aptarnavimo. Vadinasi, naujoji pasaulio tvarka atėjo jau ir  į JAV. Kas yra stebėjęs N. Venckienės kaip teisininkės darbą, minėjo tik gerai jos sprendimus: jie buvo logiški, išsamūs, o žmonių – bylininkų – ji niekada n eįžeidinėdavo. Todėl ji netiko represinei Lietuvos sistemai. Kurioje teisėjas iki šiol gali išdėti į šuns dienas bylininką, arba pasiūlyti jam pasikeisti mąstymą – tarkime, nerašyti vienomis ar kitomis temomis (Aurimo Drižiaus bylų atvejis, kai teisėjai atvirai jį auklėja.)

Naujosios pasaulio tvarkos šaukinys susiveda į šį sakinį:

„80 proc. Idiotų valdys 20 proc. protingųjų“.

Jeigu jūsų vadovas yra už  jus kvailesnis, ir jeigu jis kvailesnis už daugelį dirbančiųjų įstaigoje – bėkite iš tokios įstaigos, nes joje vadovauja tie, kurie parašė NPT taisykles. O ne vidurinę baigęs „vadovas“.

Man yra trumpai tekę turėti „vadovą“ su viduriniu išsilavinimu. Iki “karjeros“ šis „vadovas“ rūpinosi klijais, lemputėmis, ir remontais. Po įstaigos „išgelbėjimo“ jis vadovavo sujungtoms 5 kultūros įstaigoms. Kol, aišku, kažkur kažkas ministerijoje nepastebėjo, ir nepakėlė skandalo. Kitoje vietoje teko dirbti, kur kultūros įstaigai vadovavo aukštesnįjį išsilavinimą turintis asmuo. Paskambinus į ministeriją, buvo sušukta „ir dar yra tokių įstaigų“? Tačiau tas kaimo kultūros centras buvo po Ramūno Karbauskio „sparneliu“. Ten galiojo „Naujoji pasaulio tvarka“, o ne Lietuvos Respublikos įstatymai.

Jeigu kada klausite savęs, ką Seimo narė Kildošienė susigaudo valstybės valdyme, juk ji turi tik vidurinį išsilavinimą – manęs neklauskite, nes aš atsakysiu – NPT.

Ir kodėl profesorius Veryga jau trečias mėnuo užsiima druskos, cukraus ir alkoholio kontrole, o nieko nepasisako apie pagalbinio apvaisinimo, vaikų vėžio gydymo, bei sunkių ligonių reabilitacijos papildomą finansavimą, bei finansavimo diabetu sergantiems atstatymą – kai Juozas Olekas slapta, susirgus Jurui Poželai, pakėlė insulino kainas, ir šiuo metu padidėjęs diabeto ligonių mirčių skaičius – turbūt vėlgi tas pats atsakymas būtų: neleidžiama.

Be to, jis žino, kur atsidūrė a.a. Juras Požela, kai rimtai kibo į SAM ministro darbus. Arba kur atsidūrė Vytenis Andriukaitis, kai ėmėsi gydytojų korupcijos tyrimo. Naujoji pasaulio tvarka teigia, jog jeigu protingas susiniveliuos su idiotais, jis išsilaikys. Todėl yra protingų, kurie pasirenka tokią poziciją: geriau pabūsiu idiotas, bet „prasitrinsiu“ vieną kitą kadenciją Seime, ministerijoje, įstaigoje, ir tarnyboje.

Seniai yra pastebėta, jog emigracija iš Lietuvos yra ne finansinė. Ji susijusi su socialiniais, visuomenės procesų dalykais. Žmonės nebeapsikenčia, kas vyksta Lietuvoje, nes ta santvarka niekur nepaaiškinama, nekaba juk virš visų įstaigų užrašas, kad „mes vadovaujamės kvota – 80 proc. idiotų valdys 20 proc. protingų asmenų“. Žmonėms nesuvokiama, kodėl konkursus laimi nieko nebaigę asmenys, kelis aukštuosius turinčius nustumiant net už sąrašo brūkšnio. Ne tik man taip yra buvę – kiekvienais metais tą stebiu Vytauto Didžiojo universitete, kai vyksta dėstytojų konkursai. Jeigu yra dėstytojas, kuris rašo knygas, straipsnius, visur dalyvauja – jis konkurse gauna „0“, o laimi tie iš „naujosios pasaulio tvarkos“.

Kai vėliau universitetai dėl kažko verkia, kad čia jungtis, nesijungti, arba kad studentai nebestoja – tegul pasižiūri, kaip jie vykdo dėstytojų atranką. Kai per kokį atsiskaitymą studentas nesusišneka su „komisija“,  nes docentas nežino, kas yra mokslinės bazės, ir kuo jos skiriasi nuo internetinių šaltinių. Man yra buvę per magistro gynimą, kad man sumažino pažymį, nes aš rėmiausi mokslinių bazių straipsniais. Tai VDU 2006 metais buvo laikoma didžiuliu trūkumu. Dabar į tai- dėstytojų bukumą – žiūriu kaip į anekdotą.

Tuomet buvo labai didelis šokas, kodėl taip yra vertinama ir pasisakoma. O paaiškėjo, jog šiai santvarkai būtinai reikia asmenų, kurie iš viso nieko nesusigaudo tame, kame jie dirba.

Nes tokiu būdu 80 proc. idiotų sėkmingai naikina protingus, kurių yra mažesnis procentas – nes taip sutvarkė gamta (kad protingųjų yra mažiau). Kvailų visada yra daugiau, nes masinėms tendencijoms – įgimtam kvailumui –pasiduoti yra lengviau, negu stengtis tobulėti.

O tie protingi, kurie pasipriešina, vienas jų sunaikina masę idiotų. Kol neįvyks „kompetetingo balso“ „revoliucija“ – kol neprabils naikinami profesoriai, docentai, mokslininkai, išradėjai, kultūros darbuotojai, tikrieji mokytojai – mokytoju aš laikau ne prasčiausio universiteto diplomą – mokytojas yra PATIRTIS, dinastija (yra mokytojų dinastijų Lietuvoje, kur jau 4-6 kartos mokytojų – tačiau pagal Lietuvos įstatymus jie privalės baigti keletą aukštųjų, ir mokytis iki senatvės) – tol iš Lietuvos važiuos dar vienas milijonas, kuris evakuosis sparčiau, nes ir naikinimo tendencijos baisesnės, negu 1990 metais.

Įžūlus nesiskaitymas su specialistais, kompetetingais asmenimis įgijo pagreitį, nes nebaudžiamumas skatina nusikalstamumą.

Na tai kas, kad Teisingumo ministerijoje išryškėjo nepotizmo atvejis – tas asmuo iki išryškėjimo sėkmingai darė karjerą kaip giminaitis, o visi žinojo, ir tylėjo. Žala Lietuvai jau padaryta.

Tai kas, partiečių niekinama jauniausia Seimo narė Rūta Miliūtė, ir sakoma, kad neva ji atsitiktinai laimėjo, o ne dėl to, kad yra kilusi iš mokytojų šeimos, ir yra išsilavinusi, intelektuali, iniciatyvi, daug prisidėjo prie valstiečių ir žaliųjų partijos iškilimo. Bendros tendencijos tokios, jog mums brukamas keisto veido Užkalnis, tačiau neleidžiama skaityti išsilavinusių žmonių įžvalgų.

Mums pateikiami kaip elitiniai 4 blogiausio universiteto kursus baigę „mokytojai“, ir niekinami tų pačių sričių profesoriai, teigiant, jog jie, dirbantys su 18 metų pirmakursiais, nesugebės suvokti 18 metų dvyliktokų. Pripažinkime – juk tai nelogiška.

Naujoji pasaulio tvarka, kad tik žmonės apie ją nesužinotų, buvo įdėta į lūpas specialiųjų tarnybų paruošties klounams, kurie, garindami actą, diskreditavo bet kokį kalbėjimą šia tema, todėl žmonės, išgirdę sąvoką „Naujoji pasaulio tvarka“, nieko apie ją nebenori girdėti.

Tačiau aš ir siūlau – išgirsti. Nes apie šią siaubingą vergovės rūšį bandė perspėti Vilius Bražėnas. Aš išgirdau. O tu ar išgirsi – jeigu tu esi iš 20 procentų?

Image result for darius jauniškis

Kai nuaidėjo ir nuskambėjo per visus delfius ir lrytus naujiena, jog Lietuvoje „patyliukais“ atvežta daug specialiųjų operacijų pajėgų karių, nelabai pasitikėdama minėtomis „spaudos priemonėmis“, susiradau originalų New York Times straipsnį, pavadinimu „U.S. Lending Support to Baltic States Fearing Russia“.

Tikrai 2017 01 01 NYT rašoma apie JAV karius Baltijos kraštuose, tačiau niekur nėra žodžio „patyliukais“: priešingai, antraštė skelbia, kad mums yra „išnuomojama pagalba“. Tai yra, ne mes šeriame tuos priešpensijinius niekam nereikalingus karius, bet jie mums išsinuomoję, teikia pagalbą nuo labai baisios Rusijos, kurios, pasak kažkurio JAV karininko, „jie bijo labai, mirtinai“.

Kas tie „jie“ nedetalizuojama – turbūt norėta sumeluoti, jog gyventojai, nors kaip anksčiau rašiau, tie „jie“ bus greičiau „prisidirbę“ karininkai (priminsiu, jog LK išvogta nuo tualetinio popieriaus iki ginklų), ir atsargos kariškiai, kuriems buvo turbūt duotas terminas iki 2016 metų pabaigos paorganizuoti kokį nors lokalinį ir visai nehibridinį karą – gal dėl to nebijodami nei teismų, nei prokuratūros, todėl buvo švaistomi LK pinigai, ir perkamos niekam nereikalingos šakutės, šaukštai ir samčiai, kurie vos nesupūdyti sandėliuose.

O jau kai nepavyko to karo, nuo kurio turbūt būtų ginamasi šaukštais, šakutėmis ir samčiais,  suorganizuoti – bet gal kaip nors pavyks iki 2017 01 20 – Donaldo Trumpo inauguracijos –  tada „jie“ ir išsigando. Ar Rusijos, ar užsakovų – bala žino.

Dar labai krito į akį tame ilgame kaip paklodė straipsnyje cituojami mūsų VSD vado Dariaus Jauniškio žodžiai, kuriais baigiamas straipsnis.

Prieš tai toks rimtas ir solidus laikraštis kaip NYT rašo, jog liepos mėnesį vienas blogas netinkamai pacitavo LK vadą Žuką, ir neva ta netinkama citata iš karto buvo ištransliuota Rusijoje.

„Tai yra pats geriausias Rusijos propagandos pavyzdys“,- konstatuoja iki šiol solidžiu laikytas vienas didžiausių JAV laikraščių.

Priminsiu, jog kai rugpjūčio mėnesį tas pats LK vadas Žukas, tiksliau jo kapitonas dešinioji ranka Neimontas visur kreipėsi, į VSD ir AOTD, ir turbūt į kosminę bei atominę žvalgybas, kad yra melagingai pacituotas tokiame bloge visuomenedotcom, kad Žukas neva niekada nesakė, jog „Rusijos grėsmės šiuo metu nėra“ (nors taip sakė pernai metų vasario mėnesį ne tik visiems laikraščiams, bet ir TV laidos LRT metu) – tuomet Rusijos spauda tiesiog išsityčiojo iš Žuko, ir pavadino šitą „skandalą“ „internetinio dvynio“ skandalu: „Generolas komanduojantis Lietuvos armijai“,- rašė nedraugiška, propagandinė Rusijos žiniasklaida, ir verčiu pažodiškai, nes rusų kalbos koloritas buvo neįtikėtinas, – nurodė išsiaiškinti,kas jo vardu rašinėja internete – tai yra, kas tas jo „interneto dvynys“, nes jis pats tikina žodžių, kad Rusijos grėsmė, niekada nėra sakęs“. Susidarė įspūdis, Rusijos spaudoje yra lietuvių kalbą mokančių asmenų, kurie akivaizdžiai matė, jog kapitonas Neimontas meluoja, ir kelia dirbtinį skandalą: todėl Žukas įvardytas „susidvejinusiu“.

Kapitonas Neimontas maždaug 10 mln. ir daugiau skaitytojų turinčiai auditorijai davė mintį, kad jo šefas yra nestabilus, ir nesusigaudo, ką sako, ir ko nesako. Toks kapitonas niekada neatsakė nei tarnybine, nei baudžiamąja tvarka, nors tyčia diskreditavo LK vadą Žuką.

Tai kas gi čia užsiėmė propaganda, ir faktų iškraipymu?

Čia turbūt irgi tikras Lietuvos patrioto – o iš tikrųjų Rusijos propagandos rankai sudirbusio kapitono Neimonto – tikro Lietuvos kariuomenės propagandisto – pavyzdys?

Straipsnis baigiamas VSD vado Dariaus Jauniškio, visur pabrėžiant, jog dar visiškai neseniai jis vadovavo specialiųjų operacijų pajėgoms Lietuvoje, žodžiais, kad labai sunku susigaudyti šitoje „rūko aplinkoje“.

Štai čia ir norėtųsi paklausti Dariaus Jauniškio: jeigu jam LK vado Žuko, jo dešiniosios rankos Neimonto, bei visų kitų, kuriuos pastoviai kažkas neva netinkamai pacituoja, ir neva dėl to neva netinkamo pacitavimo neva Rusijos propagandinė žiniasklaida, kuri, reikia suprasti, iš viso nesuvokia, ką šitie kalba, ir geriausiai suvokia, kai koks nors niekam nežinomas, 100 skaitytojų turintis blogelis kažką pacituoja – tai kokia čia tada žvalgyba, jeigu ney žvalgybos vadui čia viskas atrodo kaip „rūko aplinka“ („foggy environment“)?

O be to, rūkyti yra nesveika, ir nuo Naujųjų metų draudžiama rūkyti, jeigu tai yra stipriau, negu cigaretės.

Antra: „blogai“ patys savaime negali būti grėsmė.

Grėsmė yra apie kibernetinius saugumus nuolat kliedinčios ir savo pačių saugumo negalinčios susitvarkyti tarnybos.

Paprasčiausias Amerikoje registruotas „blogas“ „mato“, kada kas iš VSD, AOTD ar KAM skaito naujienas – nes sistemos yra sukurtos „referuoti“.

Gal galėtų Darius Jauniškis, beje, atsargos vis tik pulkininkas iš SOP, ir turbūt dar ir „prirašymą“ AOTD turintis, išsiaiškinti: ar būtina VSD, AOTD ir KAM jungtis būtinai per savo tarnybines sistemas – jeigu jos yra „peršviečiamos“, ir tarkime, matosi, jog 20 valandą vakare apie Karo kartografijos centro išlaidas skaitė tokia KAM viešųjų ryšių specialistė Eglė Trataitė? Nes sistema išmeta jos adresą egle.trataitė@milt.lt, o prie adreso matosi, kad ji skaito konkretų straipsnį?

Akivaizdu, jo Eglė, kaip viešųjų ryšių specialistė, rūpinasi, kaip „užglaistyti“ skandalą, jeigu jis kils – o ne tuo, kad kariams yra duodami visiškai suplyšę žemėlapiai, nes „nėra pinigų“ – kai Kauno rajone esantis Karo kartografijos centras juos žarsto tūkstančiais?

Gal ne bloguose yra „grėsmė“ – o mūsų valstybinių sistemų, kurios nuolat po 5 mln. eurų išmeta įdieginėdamos saugumus, ir visokius kitokius kibernetinius velnius, nesaugumas? Kodėl KAM tarnautojai tarnybos metu skaito prisijungę prie savo tarnybinės paskyros – ką tokiu būdu bandoma pasiekti: gal „atsižymėti“, kad jie iš viso yra darbe?

Ir ką tuomet veikia VSD  – saugumo organizacija – jeigu tas pats VSD „peršviečiamas“: matosi, kada jie ką skaito? Jeigu VSD sistemos tokios nepatikimos, gal vertėtų iš Vytenio 1 nueiti kad ir gretimais esantį viešbutį: ten hole yra keletas kompiuterių, ir joks blogeris nesupras, kad jo portalą skaitė saugumietis, jeigu jam sistemoje rodys toje pačioje gatvėje esantį viešbutį – arba iš viso nieko nerodys – nes saugumietis jungsis iš bendros viešbučio serverio sistemos, o ne savo asmeninės, tarnybinės paskyros?

Va čia ir atsakymas, kodėl jie paskelbė „grėsme“ „visus blogerius“ – net jeigu asmeninį „blogą“ turi …Seimo narys. Nes blogas tiesiog turi papildomus įdiegius – kaip ir bet kuris interneto puslapis, nekalbant jau apie laikraščių portalus – jie visi „mato“ savo skaitytojus, jų kontingentą: ir ypač, jeigu tai yra VSD, KAM arba netgi SAM.

„Mano asmeninis puslapis buvo įtrauktas į „Kremliaus propagandinių“ sąrašą vien dėl to, jog jį „tiriant“ keletą kartų kažkokia sistema išmetė skiemenį „gryb“. Ir to užteko, kad mano puslapis jau propagandinis?“-  piktinosi Rūtos Janutienės laidoje Seimo narys, pats buvęs specialiosios teisėsaugos tarnybos tarnautojas Povilas Urbšys.

Tai jeigu šitoms peršviečiamoms sistemoms didžiausia grėsmė…jie patys, tai tegul jie patys apie save ir praneša visose NATO asamblėjose.

O dabar juk vėl bus „raportuojama“, kad tokia baisa pabaisa Sulikienė su „Kremliaus portalu“ laisvaslaikraštis šaiposi iš Dariaus Jauniškio: bet gal nereikia kalbėti apie „rūko aplinkas“, ir niekas nesišaipys.

Nes, pripažinkime – labai nežvalgybiškai tai skamba.

Be to – persišviečia nekompetencija. Neįsivaizduoju Kinijos, Burundžio, Nigerijos, ar Rusijos žvalgybos vadovo kalbančio  apie „rūko aplinkas“: jiems turbūt iš karto patikrintų sveikatą. O čia Lietuva, demokratiškiausia šalis postsovietiniame bloge: net kariuomenėje tarnauja tikri galimai „psichai“, ir jų iš ten iškrapštyti negalima. Buvau pasak kapitono Neimonto, LK „kelias dienas“ (iš viso 2 metus – matyt, tarnaujant KAM, 1 metai kaip viena diena…), tai prisižiūrėjau visko.

Jeigu Darius Jauniškis nesuvokia, kad vyksta pats didžiausias Baltijos kraštų militarizavimas nuo 1990 metų, ir įtampa tarp JAV ir Rusijos pasiekusi tokią įtampą, kurios nebuvo net Karibų krizės metu – o tai, išversiu į žmonių kalbą, buvo 3 pasaulinio karo – atominio – grėsmės akimirka, ir tą karo grėsmę JAV tuomet sunaikino, tiesiogiai pasikalbėjusi su Kremlium – ir nuo tos akimirkos buvo susitarta visada pirma pasikalbėti, tik po to, jeigu nepavyks, dislokuoti raketas –  tai tada atsargos karininkams gal reikia eiti į atsargą, o ne bandyti susigaudyti „rūko aplinkose“.

Ypač, kai apie įstaigoje ir galvose tvyrantį rūką praneša vienas didžiausių JAV laikraščių.

Originali citata apie rūko aplinką:

“It’s difficult to recognize in this foggy environment the actions that are taking place,” Mr. Jauniskis said.

Šaltinis:

Vakar įvykusi katastrofa, kai trūko magistralinis kanalizacijos vamzdis, parodė, kaip tvarkosi Vilniaus valdžia iškilus ekstremaliai situacijai.

Ogi tvarkosi puikiai, ir į pirmą vietą kelia žmones, kuriems negalima užsukti vandens keletui dienų. Sveikintinas žingsnis, nes Vilniuje gyvena ir labai garbaus amžiaus senjorų, kuriems buvimas be vandens turbūt reikštų mirtį.

Kitas klausimas – kurgi mūsų žalieji valstiečiai, taip mylintys gamtą?

Kur ekstremalių situacijų valstybinis posėdis?

Tyla iš Seimo rūmų – pro kuriuos plaukia teka šūdai iš viso Vilniaus.

Kadangi kanalizacija leidžiama tiesiai į Nerį, katastrofos mastas plinta, ir darosi valstybinis.

Tačiau žalieji valstiečiai, kaip matome, švenčia. – nelabai suvokia, jog būtinas Seimo posėdis, ir svarstymas, ką daryti, kokius pinigus skirti avarijai likviduoti iš valstybės biudžeto.

Susidaro įspūdis, jog Vilniaus merui Remigijui Šimašiui labai stojiškai atlaikius “Laisvės” ir kitų gimnazijų krizę Vilniaus mieste, valstybinė valdžia nori jį paskandinti savo pačių fekalijose.

Meras kol kas ir neprašo valstybinės pagalbos, stengiasi pats vienas aprėpti katastrofos mastą, likviduoti padarinius. Tačiau iškyla klausimas, ar tai įmanoma municipaliniame lygmenyje?

Priminsiu, jog konservatorius labiausiai puolė Astravo AE – jie visą vasarą piketavo, nes laikė jos būsimą taršą didžiausia grėsme Lietuvai. Konservatorius Majauskas tuo metu buvo Vilniaus miesto savivaldybės nariu. Kuo jis užsiėmė? Pilaitės bažnyčios pinigų “išmušimu” iš miesto biudžeto.

Gal geriau reikėjo tuos 50 000 eurų skirti skylėtiems kanalizacijos vamzdžiams tvirtinti, ir Neries šlaitams apsaugoti?

Beje, tai jau antra ekologinė katastrofa, kuri rodo, jog Lietuvos valstybė nepasirengusi gintis nuo vidinių gamtinių – ekologinių katastrfoų.

Pirmoji buvo Radviliškio gaisras, kai net 9 valandas nesugebėta leisti išskristi Karinių oro pajėgų lėktuvui, kuris tik ir prigesino iš oro gaisrą – nes žemės transportu to padaryti buvo n eįmanoma.

Dabar gi Vilniui skęstant šūduose per pačias Kalėdų šventes, Lietuvos Respublikos seimas, Prezidentė ir naujasis gelbėtojas Premjeras Saulius Skvernelis, tyli, nors paleidus Vilniaus atliekas į Nerį, tai jau yra visos Lietuvos ekologinė katastrofa.

Bet turbūt žydruosiuose ekranuose vakare pamatysime juos visus – Karbauskį, Grybauskaitę ir Skvernelį – laužančius kalėdaičius. O gal kūrenančius šventuose alkuose ugniakurus. Bet ne prie valstybės reikalų.

Tai ne pirmas kartas, kai vykstant kažkam svarbaus, valstybės pagrindinės įstaigos nesugeba susirinkti į posėdžius, nes, matote, ne darbo diena.