Archive for September, 2014

ulbinaite-grybauskaite

Nuotr. Kai pradėta teisti Prezidentės atstovė spaudai dėl galimo valstybės paslapčių nutekinimo, staiga JE atsibudo ir pradėjo mokyti prokuratūrą. Dėl dar trumpesnių tyrimo terminų. Nors tuos terminus kaip jos padėjėjos byloje, stabdė procesų dalyvių skundai. Vienas skundas per teismus apkeliauja maždaug per keturis mėnesius.

Lietuvos Respublikos prezidentė, kuri iš viso nebendrauja su piliečiais, neskait0 jų skundų, kuri nekontroliuoja savo paskirtų ministrų, kuri nekontroliuoja ambasadų, šiandien atsibudo iš sąstingio, ir nusprendė, jog kartu su ja turi atsibusti ir prokuratūra.

Tarsi nebūtų rezonansinių bylų, kurių metų metais netiria prokuratūrą, JE pragydo, jog reikia aktyviai ieškoti valstybės priešų, ir tam turi būti pajungta prokuratūra.

Kaži, ar prokuratūrai pavyks ieškoti Ukrainos valstybės priešų, nes skirtingai nei JE, ji nelaiko UKrainos Lietuvos sudėtine dalimi.

Primenu, jog man kreipusis į Prezidentę, dėl dingusios brolio šeimos, ir melagingos prokuratūros informacijos, Prezidentė net nesugebėjo perskaityti jai adresuoto rašto, o jos nesugebanti dirbti atstovė net neiškėlė ambasadų neveiksnumo klausimo, ir viską persiuntė patiems pažeidėjams išsitirti.

Teko Prezidentę ir jos ministrus su ambasadomis apskųsti Seimui.

Jeigu Prezidentė nuliptų nuo tanko, tai ji pamatytų, jog šiuo metu nagrinėjamos Medininkų, sausio 13-osios, Henriko Daktaro, Garliavos Klonio gatvės stebėtojų (tarsi stebėjimas kaip vykdomas teismo sprendimas, yra laikomas baudžiamąja byla) Artūro Račo ir daugelis kitų baudžiamųjų bylų tėra nesąmonių kratinys.

Labai gerai, kad ji sako, jog prokuratūra miega, tik kodėl ji budina prokuratūrą, ne kad ji nustotų ligonių paskas rašinėti, o dirbtų? Juk Garliavos budėtojams niekada nemieganti prokuratūra, kai reikia klastoti bylas, iškėlė dar naujų bylų!

Visą kliedesį galima rasti čia:

Prokuratūra privalo atsikratyti sąstingio

Antradienis, rugsėjo 30 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Generalinės prokuratūros vadovybe ir apygardų prokuratūrų vyriausiaisiais prokurorais.

Valstybės vadovė teigiamai įvertino prokuratūros pastangas stiprinti kovą su šešėline ekonomika ir tai, kad su mažesniu prokurorų skaičiumi ištiriama daugiau nusikalstamų veikų. Tačiau Prezidentė pabrėžė, kad prokuratūra turėtų dirbti ne dėl statistikos, o dėl teisingumo.

Pasak Prezidentės, kol prokuratūra gins tik savo mundurą, tol neatgaus žmonių pasitikėjimo.

Kaip viena svarbiausių teisėsaugos institucijų, prokuratūra privalo atsinaujinti: tapti moderni, siekti kokybinių pokyčių, atsikratyti sistemos uždarumo bei sąstingio. Tikrąją institucijos reputaciją prokuratūros vadovai gali susigrąžinti ne grumdamiesi dėl nepriklausomumo ir privilegijų, o sutelkdami dėmesį į žmogaus teisių ir viešojo intereso gynimą. Prokurorai turi baudžiamojo proceso priemonėmis ginti valstybę nuo priešiškų jėgų, nedelsdami reaguoti į raginimus pažeisti Lietuvos suverenitetą, į antikonstitucinių grupių veikimą.

Visuomenės pasitikėjimas prokuratūra labai priklauso nuo apygardų prokuratūrų vadovų darbo. Teritorinėse prokuratūrose, kur vyksta daugiausia ikiteisminių tyrimų, neišvengiama ir daugiausia trūkumų, sukeliančių žmonių nusivylimą teisėsauga. (Apygardos prokuratūra apsimelavo, jog mano dukterėčia yra “Prancūzijos žinioje”, o KAM II departamento kapitono Liutauro Balčiūno nužudymo byloje apsimelavo, jog viskas yra puikiai ištirta; mano sesers nužudymo byloje iš viso nusikliedėjo iki klastojimų, todėl byla buvo perduota tirti Panevėžio apygardos prokuratūrai, kuri, remiama šitos pačios prezidentės, bylos netyrė, o nutraukė  net neišaiškinus pagrindinių bylai reikšmingų aplinkybių – kas ir kodėl nužudė mano sesę. Ji kaip ir L.,Balčiūnas, buvo tokio amžiaus, kuriame ” natūraliai” nėra mirštama -redakcijos pastaba)

Pavyzdžiui, Vilniaus apygardoje sprendimo ikiteisminiame tyrime žmonėms tenka laukti vidutiniškai 7 mėnesius – ilgiausiai visoje Lietuvoje.  (Teisiamas garsus žurnalistas Artūras Račas nurodo, jog jo bylą teismui perdavė per 2 mėnesius. O pavyzdžiui Henriko Daktaro bylą tyrė keliolika metų, o Medininkų – 23, nes ir dabar tebetiria, nes ten nėra jokių įrodymų surinkta. tas pats ir sausio tryliktosios byla, kurioje nėra įrodymų – redakcijos pastaba)

Be to, šioje prokuratūroje labiausiai trūksta pastangų keisti padėtį. Kauno apygardos prokuratūroje ketvirtadalis iš visų ikiteisminių tyrimų trunka ilgiau negu 9 mėnesius. ).( Garliavos budėtojų bylą “tyrė” pusantrų metų, Milinio “sekimo” bylą vėlgi dvejus metus, “Ūso sekimo” – ketverius metus – redakcijos pastaba.)

Visoje Lietuvoje ypač ilgi sunkesnių korupcinių nusikalstamų veikų tyrimai. Klaipėdos apygardoje vien ikiteisminis tyrimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimų vidutiniškai vyksta beveik 2 metus, o Šiaulių apygardos prokuratūroje beveik pusė ikiteisminių tyrimų dėl tokių nusikaltimų trunka daugiau negu 2 metus. Panevėžio apygardoje dėl sunkiausių korupcinių nusikaltimų išteisinama net 45 proc. asmenų, kas rodo, kad žmonės dažnai persekiojami nepagrįstai.

Prokuratūrų vadovai privalo susirūpinti ikiteisminių tyrimų teisėtumu, jų kokybe, analizuoti klaidas. Prokuratūroje ne vieta korumpuotiems, aplaidžiai dirbantiems, etiką pažeidžiantiems prokurorams ir tarnautojams. Pastaruosius ketverius metus į darbą prokuratūroje nebuvo priimtas nė vienas naujas prokuroras, kvalifikacijos kėlimas nėra privalomas, o prokurorų tarnybos vertinimas tapo formalumu. Būtina į šią instituciją pritraukti sąžiningų ir aukštos kvalifikacijos specialistų.

Prokuratūra turėtų tapti atviresnė visuomenei, dažniau pristatyti savo veiklą, aiškinti sprendimų motyvus, ypač rezonansinėse bylose. (Nieko jie neaiškina ir neaiškins. Bet JE to nesuprasti – red. past). Siekdama užtikrinti prokurorų veiklos vertinimo objektyvumą, atrankų skaidrumą ir visų grandžių prokurorų dalyvavimą priimant sprendimus, Prezidentė pasiūlė prokurorams keisti Atestacijos, Atrankų ir Prokuratūros kolegijos nuostatus.

2014-09-30, Prezidentės spaudos tarnyba
Advertisements

jonas5

Nuotr. Jonas Ohmanas pozuoja su tvarsliava. Tačiau prieš kelias dienas ji atvirai demostravo, jog į Ukrainą jam būtina išvežti karinę paramą: šalmus, neperšaunamas liemenes, ir …optinius taikiklius. kad būtų galima geriau šaudyti. Visa tai jis vadinoi “humanitarine parama”…Atseit nesuvokdamas, jog humanitariškai remiami žmonės, civiliai, o karių rėmimas vadinasi karine pagalba.

Italijos ir Rumunijos spaudoje jau seniai įvardijama, jog Ukrainos sukilėliams ginklus ir kitą kovinę paramą teikia tas pats Kolomoiskis, kuris suinteresuotas, kad vyktų karas.

Prisiminkime  desperatišką Švedijos piliečio J.Ohmano bandymą prakišti karinę paramą Kolomoiskio batalionui per mūsų KOP.

Italijos žurnalistai jau seniai skelbia, jog parama Kolomoiskui iš tiesų yra parama abiem pusėm.

ESBo stebėtojai jokių Rusijos karių ar rėmimo nenustatė.

negali gi būti visi poarsidavę.

Rusijos humanitarinėje siuntoje jokių ginklų nerasta.

O iš Lietuvos išsiųstos |”humanitarinės” siuntios Ukrainos prokurorai nė netikrino.

Jeigu būtų patikrinę, tai ne marsiečiams ar rusams keltų bylas, o Švedijos piliečiui Ohmanui: nes jo “humanitarinė siunta” vėliau nukeliauja abiems pusės.

Sukilėlius tad remia ne Rusija, o Švedija.

Tai kurig ta baudžiamoji byla Švedijai, tiesa, ir Lietuvai; juk karinę pagalbą išvežė galų gale VRM logistikos skyrius?

 vilkas2

Nuotr. MIkčiojimas Deividui Vilkui (kas yra ligų klasifaktoriuje liga F. 98.5) netrukdė padaryti karjerą kariuomenėje: jis dirba ne bet kur, o kursantų ruošimo baruose. Kiti pareigūnais svajoję tapti jaunuoliai pasmerkti emigracijai, nes netgi širdies laidumo menkas sutrikimas KMEK palaikytas mirtina liga, dėl kurios asmuo neva netinkamas tarnybai. O jau mikčiojantis ir nemokantis etiškai ir sustyguotai elgtis seržantas tai tiesiog atradimas kariuomenei!!!

Pasiekė žinia apie vieno Lietuvos šaulių sąjungos nario nuotykius Vilniaus centrinės medicinos ekspertizės komisijos koridoriuose. Buvęs šaulys, paklaustas, kodėl nenorįs atskleisti savo pavardės, nurodė, esą jam už pasisakymus viešojoje erdvėje grasinta – tiek Kalvarijos šaulių kuopos vadu Mindaugu Lietuvininku pradedant, tiek Valstybės saugumo departamentu nebaigiant. Šaulio vardas ir pavardė yra žinomi.

Liaudyje centrinė medicinos ekspertizės komisija sutrumpintai vadinama CMEK’u. Taigi šaulys guodžiasi: įstojo į Mykolo Riomerio universiteto teisės ir penitencinės veiklos specialybę, uoliai mokėsi, atliko keletą praktikų įvairiose Lietuvos pataisos įstaigose, rengėsi, kaip pats sako, atsiduoti darbui kalėjime.

Šaulio, kaip pats tvirtina, sveikatos būklė ideali: sportuoja keliolika metų, kelis metus lankęs boksą, negeria, nerūko.

Ir išaušo ta diena, kai šitam vargšui studentui užsinorėjo kalėjiman darbintis. Susirenka būsimas kalėjimo pareigūnas visus reikiamus popierius, pasidaro “analizus” ir tekinas pasileidžia, taip sakant, savo nervų į CMEK’ą išbandyti.

O jau ten, mieli ponai ponios, prasideda stebuklai.

Mieloji CMEK’o komisija nustato: širdis nesveika, kairiajam keliui atlikta menisko operacija, stuburo kairioje pusėje – osteochondrozė (išvarža), akių obuolių spaudimas – nevienodas, veido forma – nesimetriška. Nieko sau, – štai kaip iš sveiko žmogaus galima padaryti invalidą.

Uolusis studentas kreipiasi į Mykolo Riomero universiteto fakultetą, kurį baigė, – girdi, kodėl prieš stojant niekas neliepė sveikatos tikrintis. Dekanė tik purto galva, esą “tokia tvarka, nieko negaliu padėti”. Kreipiasi į katedrą, į šiuo metu jau pensininką doc. Julių Dermontą, – anas irgi tik skėsčioja rankomis.

Praradęs viltį, buvęs šaulys kreipiasi į tuometinį savo idėjinį vedlį, – Kalvarijos šaulių kuopos vadą Mindaugą Lietuvininką. O bet tačiau kadangi keturi metai, praleisti universitete, pinigų, laiko sąnaudos, – reikia gi kažką daryti. Ponas vadas nuramina: “nieko, nesijaudink, va iš šaulių kuopų p. gynybos ministras apsaugos būrius kariniams daliniams formuoja, prakišim tave tenai, ir turėsi algą kas ketvirtą parą budėdamas”.

Neblogai, pagalvoja šaulys, dar ir antrą darbelį bus galima susirasti.

Taigi paspaudę rankutėmis buvęs šaulys ir jo vadas pasileidžia į Kauną, pas ponus iš KMEK’o laimės bandyti. KMEK’as išvertus – karo medicinos ekspertizės komisija.

Deja, ir ten guviajam šauliukui atsakymas ateina neigiamas – “netinkamas”, nes labai ligotas: ir širdelė, ir kairysis kelis operuotas, ir veidelis nesimetriškas.

O tuo tarpu už kabineto durų laukęs Kalvarijos šaulių kuopos vadas juokiasi: “Širdininke tu”.

Va taip vat, mieli vaikai, – jei vieną dieną užsimanysite už Tėvynę kalėjime ar kokiam kariniame dalinyje pastovėti, tik į p. Mindaugą Lietuvininką nesikreipkite. Dar geriau, mąstykite savo galva: jei jau p. šaulių kuopos vadas pažadėjo “sutvarkyti popierius” to kolegos šaulio, tai kodėl taip nepadarė? Kas čia per vadas?

Buvęs šaulys guodžiasi: “Viename žygyje “vadas” (prašė parašyti kabutėse) atsiliko nuo savo būrio per gerą kilometrą. Vieno nepilnamečio šauliuko kuprinę teko nešti man. Kairiame kelio sąnaryje pajutau skausmą. Vėliau teko tą kelį operuotis”.

O ką vadas? O gi nieko , – sėdėjo KMEK’o koridoriuje už kabineto durų, ir jokių šauliui žadėtų “popierių dėl sveikatos” nesutvarkė. Matyt, kaip teigia buvęs šaulys, jam terūpėjo kažkokius etatus užpildyti ir Krašto apsaugos ministerijos paskirtus pinigus įsisavinti. Beje, apie šį faktą buvusiam šauliui prasitarė ir viena KMEK’o gydytoja Kaune.

Skaitytojas gali su manimi ginčytis: galbūt visa ši istorija išgalvota, jei jau buvusio šaulių nei inicialų nedrįstu paskelbti. Tokiu atveju siūlau tiesiog griebtis “googlinimo” metodo. Paieškos laukelyje įrašykite šiuos reikšminius žodžius: “CMEK, KMEK, kyšis, davė, imti, praeiti, kam duoti, patepti”. Ir suvoksite niūrią tiesą: niekas nei vienoje, nei kitoje komisijoje per daugelį metų nepasikeitė: jei žinai, ką ir kaip “patepti”, tau visos durys plačiai atsilapoja.

O tuo tarpu didžioji rusofobė Rasytė plyšaują, esą šalies gynybai skiriamų pinigų maža, o saugumo berniukai ir toliau kurpia baisiausius planus, kaip čia naujų teroristų po airio Kempbello ar Eglės Kusaitės prigaminus. Juk pinigėlius įsisavinti reikia.

O tikrasis Lietuvos elitas, jauni vyrai ir moterys, patriotai širdyje ir didvyriai krūtinėje, programuotojai, kirpėjos, vadybininkai, fizikai, mokytojai, gydytojai ir toliau renkasi uždarbį užsieniuose.

Vygantas Kurėnas

Pastaba: Kadangi sulaukėme atsakymo dėl pateikiamos informacijos, manome jog būtina parašyti tikrąją autoriaus pavardę. Jis yra ANDRIUS DZIDOLIKAS. Redakcija gali prisiimti atsakomybę tik dėl savo daromų prierašų. Straipsnių informacija yra straipsnių autorių nuomonė, ir jie patys už ją atsako.

REDAKCIJOS PRIERAŠAS:

Remiantis Sveikatos apsaugos ministro ir Krašto apsaugos ministro patvirtintais ekspertiniais nuostatais, dėl širdies laidumo sutrikimo pripažinti netinkamu tarnybai galima tik jeigu tai sukelia grėsmę gyvybei, ir tik jeigu nepasiduoda gydymui šis sutrikimas. Be to, ekspertinė įstaiga turi atidėti nutarimo priėmimą, nes tokį ligonį privaloma stebėti 6 mėnesius.

Vien faktas jog piliečiui buvo išoperuotas meniskas, nereiškia, jog jo sąnarys nefunkcionalus. Turėjo lygiai taip pat atidėti ekspertinį nutarimą, ir palikti šešių mėnesių stebėjimui.

Po šios istorijos kyla klausimas: ką vis tik kariuomenėje veikia mikčiojantis seržantas Deividas Vilkas, su galimai liga F. 98.5, kuri priskirta psichikos ir elgesio ligų sąrašui? Ir kodėl ekspertinės įstaigos tiesiog “prisikabina” prie sveiko, tačiau turinčio tam tikrų sveikatos sutrikimų, žmogaus?

Juk dirbti kalėjime aukšta sveikatos grupė nereikalinga. Žmogus, baigęs teisės mokslus, galėjo dirbti personalo skyriuje.

Ir kodėl minimas tekste Mindaugas Lietuvininkas nepaaiškino, jog šitą nutarimą galima skųsti, jog jis negalutinis, jog ekspertinės įstaigos vienus net su psichikos ligomis praleidžia, o kitų su širdies lengvu sutrikimu – ne? Gal kad šiam šauliui žinomas galimo piktnaudžiavimo medicina mastas?

Dėl seržanto Deivido Vilko laukiama iš kariuomenės aktyvių veiksmų aiškinantis galimai suklastotą ekspertinį nutarimą, nes šio Ruklos instruktoriaus kalbos sutrikimas labai aiškus, ir pastebimas, o jo elgesys neatitinka normos ribų. Ne veltui mikčiojimas yra ne tik psichikos liga, bet sukelia sutrikimus ir žmogaus elgesyje, ir jo sociokultūringume. Turimame atsakyme iš Karo medicinos tarnybos pažymėta, jog NATO nepanaikino reikalavimo dėl šios ligos, ir ji laikoma lemianti netinkamumo tarnybai sveikatos grupę.

tapinas du

Nuotr. tautinio jaunimo šaržas skirtas Andriui Tapinui, kuris nors giriasi, jog yra partizano anūkas, prieš referendumą dėl žemės pasielgė kaip geras NKVDistas, ir tas jo senelis jam būtų subinę paprasčiausiu būdu išspardęs, jeigu būtų gyvas.

Facebook yra tas lobynas, kur galima pasisemti labai gerų idėjų, taip pat rasti įdomių nusišnekėjimų.

Andrius Tapinas labai džiaugiasi, jog jo puslapis pasiekė 25 000 gerbėjų ribą, jaučiasi kaip “lžinios, Respublika ir Laisvas laikraštis kartu sudėjus”.

Iš tolimesnių pasidalinimų matome, jog Andrius Tapinas yra, švelniai tariant, tolerastiškumo pasekėjas.

Andrius Tapinas dalinasi:

“Dalyvavau viename NVO renginyje ir labai skirtingų organizacijų atstovai susėdo mažomis grupelėmis prisistatyti, pasikeisti kontaktais ir patirtimi. Vėliau nugirstu dviejų orių ponių pokalbį.
– Bet ir pasodink mus taip, su gėjais. Kaip tyčia.
– Aha, abi mergos ir abi gėjės.
– Nu. Nors atsistok ir išeik.
– Nu.

24-aisiais Nepriklausomybės metais oras vis dar toksiškas. Bet žodis “gėjės” padarė mano dieną.”

Paskutinis sakinukas tai yra angliško posakio “you made my day” šlykštus pažodinis vertalas. Jį labai mėgsta vartoti KAM fotografe facebooke pasirašiusi Ieva BUdzeikaitė, aktyvi komentuotoja šiame bloge, ir aktyvi moterų kariuomenėje “reklamuotoja”.

Kaip anksčiau partijos funkcionieriai kalbėdavo rusiškų vertalų pažodizmais, tai dabar iš raudonos persidažę į žydrą, kalba mūsų “elitas”.

O jau priešpaskutinis sakinys fantasiškas prisipažinimas meilėje gėjams ir gėjėms.

“Oras toksiškas”, nes dvi garbios ponios yra tiesiog homofobiškos ir to netgi neslepia.

O būti homofobiškais nebijo netgi Seimo nariai.

Štai Petrui Gražuliui pernai policija, gindama gėjus nuo jo, vos nesulaužė kaklo slankstelio. Andrius Tapinas neprisimenu, kad būtų pasipiktinęs policijos veiksmais.

Aušrinė Marija Povilionienė, liaudyje vadinama Marijumi Povilioniu, išdidžiai žygiuoja su vaivorykštės vėliava.

Andrių Tapiną, kaip supratau, gėjų “praiduose” (“pasididžiavimuose”) irgi išvysime.

Kristina Sulikienė

SONY DSC

Nuotr. Seimo narė Rima Baškienė, aut. Kristina Sulikienė

23 skirtingų frakcijų Seimo nariai kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrą Dainių Pavalkį dėl IV klasei skirtame lietuvių kalbos vadovėlyje „Pupa“ publikuoto teksto, kuris į Seimo narius besikreipusių tėvų ir mokytojų vertinamas kaip dar vienas atvejis, kai prisidengiant „lyčių lygybe“ mažamečiams peršama mintis, kad lytis yra laisvai pasirenkamas dalykas.

Iš švedų kalbos išverstos Ulfo Starko (Ulf Stark) knygos „Ištižėliai ir pramuštgalviai“ ištraukoje aprašyta keista istorija, kaip į naują mokyklą atėjusi mergaitė, vardu Simona, apsimeta esanti berniukas Simonas ir džiaugiasi nauja savo tapatybe. „Apgavau visus. Jie patikėjo! Atrodė, niekas nė akimirką nesuabejojo, kad esu toks, kaip jie manė. Greitai ir mikliai išsisukau, kad nereikėtų būti mergaite Simona, nuolat kamuojama nemalonumų, ir vietoj jos tapau blogu peštuku Simonu“, – rašoma vadovėlyje. Lyties „pakeitimo“ tema vystoma ir po tekstu pateiktose užduotyse: moksleivių klausiama: „Kodėl Simona apsidžiaugė, kad ją palaikė berniuku?“, nurodoma rasti tekste ir perskaityti, „kaip atrodė Simona, pirmą kartą atėjusi į naują klasę“, taip akcentuojant šį berniukiškos mergaitės išvaizdos aprašymą: „Atsargiai persibraukiau per trumpai kirptas sruogas, bandydama prisiminti, kaip atrodžiau prieškambario veidrodyje. Plaukai gana trumpi, be jokių sagių ar kaspinėlių, nėra nieko, kas galėtų mane išduoti. <…> Pasisekė, kad rytą neapsivilkau naujos suknelės! Drabužiai kaip bet kurio kito vaikino. Tik, aišku, ne kelnaitės, kurių, laimė, nebuvo matyti.“

Manoma, kad šis vadovėlio fragmentas yra apraiška tos pačios ideologijos, kuri formuoja įsitikinimą, jog lytimi ne gimstama, bet tampama. Atkreiptinas dėmesys į prieštaringai vertinamas iš danų kalbos išverstas Luisos Vindfelt (Louise Windfeldt) ir Katrinos Klantės (Katrine Clante) knygeles „Diena, kai Rikė buvo Rasmusas“ ir „Diena, kai Frederikas buvo Frida“, skirtas darželinukams, taip pat kitus leidinius, kuriais buvo siekiama diegti šį kontraversišką požiūrį, sulaukusį didelio visuomenės nusistebėjimo.

Seimo nariai klausia ministro, kokia yra Švietimo ir mokslo ministerijos pozicija dėl tokio pobūdžio teksto atsiradimo IV klasės vadovėlyje „Pupa“ ir kodėl lietuvių kalbos vadovėliui pasirinkta ne lietuvių, o švedų autoriaus knygos ištrauka, kurios pagrindu gimtosios kalbos vadovėlis panaudotas kaip priemonė formuoti moksleiviams įsitikinimą apie lytį kaip laisvai pasirenkamą dalyką. Ar egzistuoja ir kaip įgyvendinama valstybės politika vadovėlių leidybos srityje, ar vyksta vadovėlių aprobavimas ir ar yra nustatytos jų rengimo gairės?

Daugiau informacijos:

Mišrios Seimo narių grupės frakcijos seniūnė

Rima Baškienė

L.Ragelskis

Vienas Lietuvos infronautikos-ufonautikos genijus, atsibudęs vieną rytą ne ta koja, nusprendė, jog „reikia kažką daryti“.

Pats sukurti, parašyti nemoka, moka tik programuoti ir po internetą naršyti, valdo prenumeravimo sistemas.

Ir staiga nušvitimas: reikia sukurti nekomercinių puslapių „kolchozą“, apsimesti, jog labai juos reklamuoti noriu – o iš tiesų jų stiliaus skaitytojus nusikreipsiu pas save, o paskui išdursiu – ten juk skaito durneliai koloradai, patvoriniai, antiskalūninkai, žodžiu, kaip pasakytų Sigitas Martinavičius – antilietuvininkai!

Mąstė Laurynas, ir sumąstė, jog tie „antisisteminiai“ tai tokie nepopuliarūs, jog jie džiaugsis, kad kažkas sukūrė bendą kolchozinį puslapį, ir visus juos referuoja. „O aš tai labai greitai paimsiu gūgles reklamas, ir sau sočiai gyvensiu gražiai, mergaites va į mokyklą reikėjo išruošti, dar mėgstu džym bym pagerti, o jis velnias brangus. O tie nekomercininkai tegul džiaugiasi, jų gi niekas nežino!”.

Atsitik tu man taip, jog, suėjus trims mėnesiams nuo šio blogelio įsikūrimo, puslapių populiarumo apskaičiavimo sistema pradėjo rodyti mūsų puslapio reitingus, ir jie nėra prasti, o kaip tik rodo, jog blogelis skaitomesnis už „Karštą komentarą“, kuriame dirbau dvejus metus (rašiau jame dar ilgiau), ir už „Laisvą laikraštį“, kuriame nedirbau, bet nusiunčiu kai kuriuos straipsnius, nes popierinio varianto velniai vis dar bijo.

Pastebėjau, jog daugeliui internautų – ufonautų buvo skaudus faktas, jog kažkoks vos tris mėnesius gyvuojantis puslapis lenkia tūkstančiu pozicijų tokį oj kokį gerą laisvos minties laikraštį.

Tai kad jis joks ne laisvos minties, patys prisimename teisėsaugos aukštinimą ir reklamavimą, o žmonės normalioje visuomenėje nekenčia išsidirbinėjančių pareigūnų. O tame laikraštyje buvo giriama, kaip gerai, kad nušturmavo žmomes, kad juos mušė, labai teisingai elgėsi.

Internautas – ufonautas dar labai susijaudino, kodėl teigiu, jog ir „Laisvas laikraštis“ nebe taip skaitomas, ir kokios to priežastys?

Sakau, žiūrėk apskaičiavimus, o antra, LL būdavo po penkias dienas neatnaujina puslapio, taigi, kas skaitys tuščią puslapį? Niekas. Juk reitingo taškus kaupia perskaityti straipsniai, praleistas realus laikas su puslapiu. Jeigu tik žmogus atsidaro puslapį, o ten nieko nėra, po sekundės uždaro.

Ufonautas nepasidavė, dar daug įvairių dalykų prirašė, bet į klausimą neatsakė: jeigu jis taip nekenčia šių mažųjų puslapių, na, apie mūsų kalbant tenka imti į kabutes, tai kodėl jis sukūrė tą kolhoczą? Kodėl pavogė netgi Račo straipsnį? Kodėl meluoja, kad yra nuorodos į puslapius? Tai, kad jis parašė mano vardą pavardę, mano puslapio sistema nesugaudo, kad kažkas kažkur referuoja, todėl neįmanoma buvo surasti šito ufonauto, kuris nieko nedirbdamas, neturėdamas jokių idėjų, nusprendė pasidaryti „biznį“ plikoje vietoje. Sukurdamas internetinį kolchozą, o kas tik nesutinka į jį jungtis – tai grasinimais paveiks, šantažu ir pasityčiojimu, ką tu čia su savo menku darželiu gali, va aš, būsimo kolchozo pirmininkas, tai ohoho, paimsiu reklamas už jūsų visų reitingus, ir tada valgysiu skaniai, skraidysiu į Tailandą, ir panašiai.

Šokiravo šito Lauryno bukumas, ir glušumas.

Jis pasivogęs įvairiausių autorių darbus, gale puslapio užrašęs, jog su šia informacija visi elgiasi kaip nori: taigi, vagis dar ir dalina, ką prisivogęs – koks geras vagis!

Užsirašyk ką tu nori, kad tu atsisakai teisių – net atsisakius autorinių teisių, įstatymas numato, jog jos niekur neišnyksta.

Jeigu Laurynui pasivaideno, jog jeigu kad nėra užrašo po kiekvienu straipniu, jog draudžiama platinti ar atspausdinti – jog tą daryti galima, tai matosi, jog žmogus niekada nesimokė intelektinės nuosavybės pagrindų.

Bet juk komunistai to ir nesimoko. Šitas atavistinis liekana, šitas interneto Leninas tikėjosi sukurti kolchozą XXI amžiuje. Tikras kvailys, ir idėjinis komunistas, ir dar kapitalistas viename asmenyje.

asta.g

Nuotr. Asta Skinulytė – Gulbaek TV laidoje niekaip negalėjo išaiškinti “specialistėms” ir užsienio lietuvėms, jog vaikus atiminėja jokios kompetencijos dirbti su vaikais neturintys asmenys. O Lietuva, pasirodo, tai laiko “gerąja praktika”. Ypač vaikų atėmimą ir perdavimą lesbiečių ir gėjų interesams.

Kaip aiškėja iš TV laidų, kuriose pasisakinėja baisiai aplaidžiai dirbančios Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos „specialistės“, tai vaikų grobimas užsienyje yra pateisinamas, nes esą tos šalys turi „aukštesnį vaiko suvokimą, jį suvokia kaip atskirą asmenybę“.

Tokia frazė nuskambėjo TV laidoje „Yra kaip yra“, kurios vedėja Asta Stašaitytė – Masalskienė, ir kuri buvo rodoma rugsėjo 1-2 dienomis per LNK, vaizdo įrašai yra patalpinti internete LNK svetainėje ir youtubėje.

Kita frazė skambėjo jau iš tos neveikiančios tarnybos, jog „seniai stebima, tai ne vienadienis procesas“ – kai Asta Skinulytė – Gulbaek bandė paaiškinti, kad vaikus atiminėja Anglijoje netgi socialinių mokslų diplomo neturintys asmenys.

„Jie yra bedarbiai, ir jie eina atidirbti valandas, pagal siuntimą, jie nusiperka socialinio darbuotojo licenciją už keliasdešimt svarų, ir čia jau darbuotojas? Jis nieko nesusigaudo“. Tačiau kovotojos už vaikų teises  emigracijoje niekas studijoje neišgirdo, bet apkaltino „psichologiniu chuliganizmu“.

Nors kaip mus mokė Vokietijoje seminaruose socialiniams darbuotojams (socialine darbuotoja su mažomis mergaitėmis Vokietijos Drezdeno mieste dirbau 2004 metais), jog rėkiantis žmogus yra tas, kurį nuskriaudė, o tas kuris šypsosi ir žiūri į akis, ir sako „tai ko tu neramus? Ko čia nervuojiesi?“ – yra agresorius, kuris tyčiojasi ir jaučia malonumą.

Agresorius toje laidoje buvo nemokanti gerai lietuviškai kalbėti vaikų teisių specialistė, kurios net pavardės neatsimenu, nes per daug sudėtinga ir ne lietuviška.

Matyt, šis pasakymas apie kompetenciją trenkė per skaudžią vietą – nes vaiko teisių apsaugos tarnybose ir netgi vaikų namuose dirba niekada šių mokslų nestudijavę – tačiau kai kurie jų turi teisininkų diplomus, taigi, žino kaip apžaisti vargšus tėvelius, apsimeta, jog labai gerai moka kodeksą, jį dar kreivai pacituoja – juk vis tiek tėveliai negali patikrinti, iš kokios čia knygos cituojama!

Kai buvau vaiko teisių apsaugos skyriuje Prienuose, tai daug kartų girdėjau nesąmones apie mūsų lietuviškus kodeksus. Mano klientė tik sėdėjo susigūžusi, o anos visos urmu ją puolė.

Ir tik tada, kai paprašydavau paaiškinti, ką jos cituoja, arba nucituodavau tas melages tiesiai iš kodekso, pačios jos pamatė, jog nusišneka.

Tačiau Lietuvoje per visus genderizmus ir kitus idiotizmus atėjo „geroji praktika“.

Tai reiškia, reikalo sprendimas taip, kur daugiau moka, o ne žiūrint vaiko interesų.

Minimoje laidoje Norvegijoje gyvenančios ir matyt prasigyvenusios moteriškės visos kaip viena kartojo, jog Norvegija tokia nuostabi šalis, jog ji laiko vaiką atskira asmenybe, savarankišku žmogumi.

TAČIAU TOKIOS IDIOTIŠKOS NUOSTATOS NĖRA NEI VIENOS PASAULIO VALSTYBĖS CIVILINIAME KODEKSE, NES VAIKAS YRA NETEISNUS IR NEVEIKSNUS, IR NEGALI SAVARANKIŠKAI ĮGYVENDINTI SAVO TEISIŲ.

Tai yra neteisėtas ir nesąmoningas kliedesys, ir jis nukreiptas prieš tuos pačius vaikus: kad vaikas įtikėtų, jog jis yra Dievas ir visagalis, jog jis turi valią savo tėvams ir mokytojams, ir kad visus skundinėtų, o policija su vaikų teisių tarnybomis šokinėtų.

Ir tada tokį „savarankišką“ vaiką dažniausiai jėga atplėšti nuo tėvų ir atiduoti kitiems labai lengva, nes tas vaikas įtikėjęs savo dieviškumu: nors realiai valstybė, pagrobdama vaiką, tik pagrobia globėjo teises…O vaikas nuo to grobimo veiksmo nepasidaro nei veiksnus, nei teisnus…

dujotiekis

МОИ ПРЕДПОЛОЖЕНИЯ ОКАЗАЛИСЬ ВЕРНЫМИ.

Я ЕЩЁ ДВА ГОДА НАЗАД ГОВОРИЛ, ЧТО САМИ ВЛАСТИ ЛИТВЫ БОЯТСЯ, ЕСЛИ ВДРУГ ГАзПром СНИЗИТ ЦЕНЫ НА ГАЗ, ХОТЯ БЫ на 20-ть проц., ПО ТОЙ ПРИЧИНЕ, ЧТО ТОГДА В ВИДЕ НДСов БЮДЖЕТ ЛИТВЫ НЕДОПОЛУЧИТ ДО ~ 2 млрд. литов. А ЭТО ДЛЯ ЛИТВЫ ОГРОМНЫЕ ДЕНЬГИ.
“ПЕРВЫЕ ЛАСТОЧКИ”, ПОСЛЕ ТОГО КАК ГАЗПРОМ НЕДАВНО СНИЗИЛ ЛИТВЕ ЦЕНУ НА ГАЗ НА 20 проц.,УЖЕ ПОЯВИЛИСЬ – ВОДИТЕЛЯМ ОБЩ. ТРАНСПОРТА В ВИЛЬНЮСЕ перестали ПЛАТИТЬ ЗАРПЛАТЫ И ЭТО ТОЛЬКО НАЧАЛО.

ВОТ МОЯ СТАТЬЯ, С УПРОЩЁННЫМИ РАСЧЁТАМИ,КОТОРАЯ БЫЛА ОПУБЛИКОВАНА В РУССКОМ ПОРТАЛЕ TTS ГОДА ДВА НАЗАД:

“МОЖЕТ ВЛАСТЯМ ЛИТВЫ САМИМ НЕ ВЫГОДНО, ЧТОБЫ ГАЗПРОМ НЕ СНИЖАЛ ЛИТВЕ ЦЕНЫ НА ГАЗ?

Факты: Литва в год потребляет 3,0 млрд. м3 газа, по цене ~500 $ за 1000м3. Следовательно, за весь годовой рессурс «Лиетувос дуёс» платит 3,0 млрд.м3 х 500$ = 1,5 млрд. $ (это на границе перехода Бел/Литва «Котловка»).

С этой в 1,5млрд.$ суммы сразу, уже на территории Литвы, начисляется НДС в размере 21%, который идёт прямо в бюджет. То есть (1,5 млрд. : 100%) х 21% = 0,315 млрд. $ или 315 млн. долл США или ~820 млн. литов.

Теперь, что получится, если ГазПром, снизит цену на газ, например, на 20%? Считаем: 20% от 500$ за 1000 м3 будет стоить ~400$ за 1000м3; следовательно, 3,0 млрд.м3 газа х 400$ = 1,2 млрд. $, или, в этом случае, в бюджет в виде НДСа попадёт (1,2 млрд.: 100%) х 21% = 0,252 млрд.$ или 252 млн. долл., или 655 млн. литов. Следовательно, бюджет Литвы, если ГазПром снизил бы цену на газ на 20%, только за счёт НДСа, на границе перехода недополучил бы 820 млн – 655 млн = 165 млн. литов!!! А дармовые 165 млн. литов, в государстве где совершенно развалено производство и сельское хозяйство – это «Божий Дар».

И это ещё не всё. Поймите, не ГазПром устанавливает цену на газ, а рынок, который формирует биржа газа Бумгарнер (Австрия). В формулу цены которой входит базовая цена за 1000 кубов, калорийность газа, его доставка по газопроводу до границы перехода и взаимные межгосударственные преференции.

Например, немцы и поляки платят дешевле, потому что покупают намного больше, чем Литва. Латыши и эстонцы платят меньше на 20%, чем Литва, потому что делают равнозначные скидки России на ж.д. транзит и перевалку грузов в порту Венспилс и Муга (Таллин).

По моим сведениям, которые умалчиваются в СМИ Литвы, под видом якобы «конфендициальности», руководитель ГазПрома, Миллер, просил у руководства Литвы : «Сделайте и вы для России скидки за транзит по территории Литвы от Гудогай до Кибартая, и чтобы поезда не стояли на границах по полтора часа и Литве тоже будут скидки, как латышам и эстонцам». Но Литва этого не делает, поэтому и платит базовую цену, которую, повторяю, устанавливает рынок, а не ГазПром! И никто Литву не дискриминирует по цене на газ – это лукавство местных политиканов, которые, манипулируя «патриотическими» чувствами неинформированных избирателей, надеятся во время выборов на их голоса. Сами власти об этом знают, но молчат.

Надеюсь, что читатели поняли, кому на самом деле выгодно чтобы цена на газ для Литвы не была меньше и почему. Кроме того, эти цифры мизер, по сравнению c теми НДСами, которые ещё накручиваются пока газ дойдёт до котельной по территории Литвы. Вот, посмотрите здесь и убедитесь сами (lrprezidentas.lt). То есть, цена газа за 1000 кубов от границы до котельной дорожает приблизительно от 1300 литов до 2080 литов. И это подорожание, в основном, происходит именно за счёт внутренней накрутки НДСов. Только не слушайте тех, которые говорят, что НДС, якобы, возвращается – это неправда. НДС, в итоге, вытрясает карманы нонечного потребителя через тарифы на тепло.

А вот ещё цифры для размышления: как известно, потребность Литвы природного газа в год составляет 3 млрд. м3, ГазПром производит в год свыше 670 млрд. м3 в год. То есть, Литва покупает только…~0,4% от всего производимого ГазПромом годового рессурса. Теперь задумайтесь, ну какое политическое влияние на Россию может оказать такой «крупный» покупатель газа как Литва? Как это часто приподноситься во многих СМИ Литвы. Не пора ли властям Литвы начать делать «политические шаги, учитывая свои узковатые штаны» и поменьше озираться на «дядю Сэма»”

Informacija pasidalino Jurijus Subotinas

shoods

Nuotr. Š..lygio provokacija prieš kiek laisvesnius Lietuvos portalus nepavyko, nes provokatorius labai jau jautrus ir padarė klaidą – įdėjo pavogtą straipsnį su kito straipsnio nuoroda, todėl wordpress sistema sugaudė vagį.

Interneto trolis, autorinis galimai vagis Laurynas Ragelskas, prisiėmė atsakomybę dėl kiaulystės, kai buvo publikuojami šio blogo straipsniai niekam nežinomame portale, kuris startavo tik 2014 08 16, ir taip padaryta žala autorių garbei ir orumui – nes tas portalas toks kaip gamybos linija fabrike: ten sutraukta visų kiek įdomiau rašančių blogų ir puslapių straipsniai, ir neaiškių tikslų siekiama.

Pavyko pakalbinti šį gana įžūlų pilietį ir sistemoje facebook.

Pasirodo, jog pagrindinis tikslas buvo “parodyti, koks niekingas yra skaitomumas”.

Neva jeigu jo nežinomame puslapyje niekas neskaito, vadinasi, niekas ir neskaito visuomenedotcom.

Alexa.com rašo ką kita. Alexa.com yra puslapių skaitomumo sistema.

Kuri tokio puslapio kurį neva valdo Laurynas Ragelskas, net nemato. Rašo, jog atsiprašo, bet neturi duomenų apie tokį portalą – nes alexa.com sumuoja tik tris mėnesius pradirbusių puslapių rezultatus.

alexa.com rašo, jog susumavus visuomenedotcom rezultatus, nustatė, jog Lietuvoje jos reitingas yra 3488.

Pasižiūrėjus laikraščio, kuriame rašiau kelerius metus, internetinius rezultatus, matome, jog Lietuvoje jo reitingas yra 4406 (http://www.alexa.com/siteinfo/komentaras.lt), kas yra beveik tūktančiu pozicijų žemiau.

Laisvo laikraščio situacija kiek geresnė – 3834 http://www.alexa.com/siteinfo/laisvaslaikrastis.lt

Pabandžius surasti interneto chuliganų portalą, alexa.com tokio puslapio nemato: http://www.alexa.com/siteinfo/ldiena.lt

Nemato jo ir wordpress sistema, nes jo reitingai per maži, kad referuotų.

Laurynas Ragelskas kaip matote, prirašė įvairių komentarų, taip pat savo nuomonę toliau gina facebooke, nesijaučia kaltas, ir jaučiasi turbūt turįs “stogą”.

Viename komentare aiškina, jog neva nebus kuo maitinti vaikų – tačiau tokie projektai apmokami šimtais tūkstančių, ir ragelskas greičiausiai trolina sėdėdamas Vilniaus senamiestyje, gražiame kelis tūkstančius kainuojančiame saugumui priklausančiame bute.

L.Ragelskis

Nuotr. Lauryno Ragelskio galimai neteisėta veika užfiksuota ir FB nuotrauka, kai jis visuomenedotcom straipsnį su asmenine nuotrauka įsikelia kaip savo, ir dalinasi ja savo asmeniniame FB profilyje. Nurodydamas ne blogo adresą, o parazitinio puslapio.

Parazitinis saitas parazitavo ne tik visuomenedotcom straipsnius ir nuotraukas, pridėdami savo komentarus, apsimesdami, jog mes, neva stokodami skaitomumo, jiems čia siunčiame (skaitomumo nestokojame, pirmo mėnesio atvertimų skaičius – 15000, kaip pradedantiems, tai yra nemažai, vidutiniškai po 500 per dieną – visiškai naujas saitas!!).

Parazitinio saito lobynuose savo vieną straipsnį be jokios nuorodos patalpintą rado ir garsus analitikas, žurnalistikos asas, Artūras Račas, kuriem visuomenedotcom ir pranešė apie tai, jog jo straipsniai irgi publikuojami be jo sutikimo.

Informacija nusiųsta ir žurnalistikoje aukštus reitingus pasiekusiam puslapiui ekspertai.eu.

Jų straipsniai irgi dedami, ir tikėtina, visiškai be redakcijos sutikimo.

http://www.sarmatai.lt ir mūsų sekamas ir mylimas puslapis lnacionalistas.wordpress.com irgi informuoti.

Artūras Račas prisipažino, jog prieš dvejus metus buvo panašus bandymas parazituoti kitų žurnalistų sąskaita, tačiau tas parazitizmas greitai baigėsi, surašius tam tikrą pareiškimą dėl teisių pažeidimo.

Neatmetama, jog dėl šio puslapio daugybinių ir įžūlių veikų gali būti pradėtas ir ikiteisminis tyrimas, nes tai yra nebe vienkartiniai autorių teisių pažeidimai, o tyčinė ir nuolatinė autorinių darbų vagystė, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę.