Archive for October, 2016

L’enfant ou l’alloc ?

Posted: October 31, 2016 in Uncategorized

comite cedif

kidsL’ASE est à votre écoute

Nous avons déjà eu l’occasion de nous pencher sur les risques d’information préoccupante dans les familles.

Nous avions mis en évidence que ces informations préoccupantes se terminaient le plus souvent par un placement pour les enfants dont les parents sont en guerre.

Ce type de situation est pain béni pour les sociaux puisque la priorité des parents n’est pas leur enfant mais le règlement de comptes.

On ne choisit pas de ne plus se supporter lorsque l’on est parent, par contre on peut choisir de ne pas étaler ses différends et de ne pas régler ses comptes par ASE interposée. Ces gens là savent comment attiser les conflits et exploiter les failles pour proposer leur « aide » en terme d’accueil « temporaire » des enfants.

L’ASE laisse sa porte ouverte aux confidences et propose ensuite son « assistance », si nous mettons en garde les parents contre leur naïveté coupable depuis…

View original post 324 more words

Advertisements

Revival of Yiddish in Kovno

Posted: October 31, 2016 in Uncategorized

yiddish-a2

For dear friends Litvaks, Jews and non- Jews I would like to announce, that in Vytautas Magnus university In Kaunas (Kovno), the city, which was tradditionally very Jewish with its Slabodke, and Ponemon (78 percent of Jews used to live here, as I have found in my own research) – the Yiddish language revival took place.

Centre of Foreign languages of Vytautas Magnus university has decided to revive call for Yiddish language studies. It is alternative chosen studies subject of 3 academic credits.

That is possible, because university still has the specialist Francesco Zamblera, although he hadn’t got any Yiddish language course students for 3 years. And lecturer himself did not aspect, that somebody after 3 years would like to take this subject. Francesco was a bit surprised.

As I saw universities entire departments went to total destruction, squeezing, and closing even Lithuanian ethnic culture studies! – seeing all this, I still kept my faith and I have tried to revive Yiddish.

Dear friends – it took only 2 days to get small, tiny group of students, who are delighted, and awaiting the studies very much!

It took only 1 minute to talk to the chief director of languages centre, and some more minutes to convince a lecturer to stay in Kaunas and teach students Yiddish – as he already planned not only to leave university, but also – Lithuania.

There are Lithuanian students, who urge to learn this Jewish cultural language. They have no Jewish blood – but this idea was so inspiring, that sometimes students used to write me in the middle of the night!

One student of chemistry has told, that her grandmother spoke both languages – Yiddish and Hebrew and that is why she wants to revive some part of famili‘es memories.

Another student is just keen in languages.

One student dreamt about Yiddish all year long – after the Hannukah party at Dovid Katz home – he felt inspiration. As let us admit – Dovid can inspire people.

Thanks to Dovid, and for his attemps – to lighten us, Lithuanians, with an idea – that in Lithuania there is no place for historical lie.

There is place for everyone. And everyone can find Another‘s beautiful world.

As it is written in Vytautas Magnus university‘es professor‘s Emanuelis Levin academic works.

Another philosopher – descendent of Litvak survivers – Leonidas Donskis was my teacher. After his death I have also got an inspiration somehow to revive some part of his ideas, that never came to being…

P.S. For Jews, who want to revive their own cultural memory, Language centre will treat special price.

Isn‘t it some kind of miracle?

In  this xenophobical Kaunas (Kovno), where neonazzi marches going on – Yiddish language course? Yes – it is reality!

I am also joining a group. I love Lithuanian culture – because part of it – it is beautiful and very colourful culture of Jews – Litvaks – OUR PEOPLE.

Lectures of Yiddish suppose to start from February, in Vytautas Magnus university, Donelaicio 52, Kaunas.

Image result for monika navickienė

Naujoje Vilnioje laimėjo lyg ir tas kandidatas, kuris turėjo laimėti. Ko gero jau pakankamai laiko praėjo, kad kalbantysis apie tai nebus apkaltintas valstybės išdavyste (aišku, juokauju – niekada ne vėlu). Aš negaliu kalbėti už tos rinkiminės apylinkės gyventojus, bet turbūt visiems žinomas jausmas, kai pasakai sau (ir kitiems) – jūs, fucker’iai, daugiau manęs nebevaldysit. Bet vistiek situacija susidaro tokia, kad reikia balsuoti būtent už tai ir dar džiūgauti kaip čia man pasisekė.

Patinka laisvė ir gyveni Šilainiuose – balsuok už R. J. Dagį, bo jeigu nebalsuosi, baisu net pagalvoti kas bus! Gyveni Naujojoj Vilnioj – balsuok už Moniką Navickienę, bo kitaip, dievaži, įves ten tankus.

Taigi su pergale ir su naujais vėjais. Užėjau į M. Navickienės sieną – jinai jau pradėjo spręsti Naujosios Vilnios gyventojų problemas. Tai yra veiklus žmogus, kuris apie save rašo – “Baigiau Telšių Žemaitės gimnaziją. Įgijau filosofijos bakalauro ir mokesčių administravimo magistro laipsnius”. Gera gimnazija, blyn. Dabar vaikšto po Naująją Vilnią ir “domisi žmonių problemomis”. Ir negali ant žmogaus pykti – tuoj prasidės nauja Seimo kadencija ir Naujoji Vilnia puls asfaltuotis ir statyti vaikų darželius padedami “savo žmogaus Seime” (čia jau berods iš žmogaus-legendos St. Tomo priešrinkiminio repertuaro). Aš savo irštvoje, turbūt, praleidau kai visi tą reikalą jau seniai išjuokė ir pamiršo bet visgi labai rekomenduoju užsukti ir pasidomėti kaip žmogus, kuris prisistato “dirbęs nuo vadybinio ir strateginio lygmens”, sprendžia problemas.

Jūs, galbūt, nežinojote iš kur čia kilo idėja uždrausti rūkyti balkonuose? O gi gerb. Monikai parašė toks Rimantas ir pasiskundė, kad gyvena su žmona nuomojamame bute ir atšilus negali atidaryti balkono, nes kaimynas nuolat rūko. Monika šią problemą “išsprendė” operatyviai – per 144 dienas. Seimui buvo pateiktos įstatymo pataisos, Seimas jas atmetė. Viskas, Rimanto problema išspręsta.

Lukas skundžiasi, kad Pilaitėje nesutvarkyta krepšinio aikštelė… Problema išspręsta per 3 dienas! t.y. parašytas raštas Linui Kvedaravičiui, kuris atsakydamas pažadėjo aikštelę sutvarkyti iki vasaros.

Andrius pasiskundė elgetaujančiųjų Vilniaus senamiestyje įžulumu. Monika šią problemą išsprendė per dvi dienas t.y. vėl parašė į Vilniaus miesto savivaldybę, iš kurios gavo statististiką apie elgetaujančius, o nuo savęs pažadėjo išsiaškinti kokios integracinės ir prevencijos priemonės vykdomos. Done!

Rolandas skundžiasi premjeru Butkevičiumi. Afigienai nustebau pamatęs, kad ši problema dar tik sprendžiama. Neparašytas joks raštas nei Seimui, nei Vyriausybei. Gerb. Monika paaiškina: ” Gerbiamas Rolandai, šios problemos sprendimo, deja, teks palaukti iki spalio 9 dienos. Tą dieną baigsis keturi prarasti Lietuvos metai, o kartu ir Butkevičiaus kadencija.” Šiandien jau kaip ir spalio 30 d. Kažkoks nesusipratimas – A. Butkevičius tebėra, o problema vis dar 205 dienos kaip “sprendžiama”.

Palinkėkim sėkmės šiai atsinaujinusio konservatorių flango narei jos darbuose, kurie dideliam visų liūdesiui artimiausiu metu turėtų persikelti išimtinai į Naująją Vilnią.

Naujoje Vilnioje laimėjo lyg ir tas kandidatas, kuris turėjo laimėti. Ko gero jau pakankamai laiko praėjo, kad kalbantysis apie tai nebus apkaltintas valstybės išdavyste (aišku, juokauju – niekada ne vėlu). Aš negaliu kalbėti už tos rinkiminės apylinkės gyventojus, bet turbūt visiems žinomas jausmas, kai pasakai sau (ir kitiems) – jūs, fucker’iai, daugiau manęs nebevaldysit. Bet vistiek situacija susidaro tokia, kad reikia balsuoti būtent už tai ir dar džiūgauti kaip čia man pasisekė.

Patinka laisvė ir gyveni Šilainiuose – balsuok už R. J. Dagį, bo jeigu nebalsuosi, baisu net pagalvoti kas bus! Gyveni Naujojoj Vilnioj – balsuok už Moniką Navickienę, bo kitaip, dievaži, įves ten tankus.

Taigi su pergale ir su naujais vėjais. Užėjau į M. Navickienės sieną – jinai jau pradėjo spręsti Naujosios Vilnios gyventojų problemas. Tai yra veiklus žmogus, kuris apie save rašo – “Baigiau Telšių Žemaitės gimnaziją. Įgijau filosofijos bakalauro ir mokesčių administravimo magistro laipsnius”. Gera gimnazija, blyn. Dabar vaikšto po Naująją Vilnią ir “domisi žmonių problemomis”. Ir negali ant žmogaus pykti – tuoj prasidės nauja Seimo kadencija ir Naujoji Vilnia puls asfaltuotis ir statyti vaikų darželius padedami “savo žmogaus Seime” (čia jau berods iš žmogaus-legendos St. Tomo priešrinkiminio repertuaro). Aš savo irštvoje, turbūt, praleidau kai visi tą reikalą jau seniai išjuokė ir pamiršo bet visgi labai rekomenduoju užsukti ir pasidomėti kaip žmogus, kuris prisistato “dirbęs nuo vadybinio ir strateginio lygmens”, sprendžia problemas.

Jūs, galbūt, nežinojote iš kur čia kilo idėja uždrausti rūkyti balkonuose? O gi gerb. Monikai parašė toks Rimantas ir pasiskundė, kad gyvena su žmona nuomojamame bute ir atšilus negali atidaryti balkono, nes kaimynas nuolat rūko. Monika šią problemą “išsprendė” operatyviai – per 144 dienas. Seimui buvo pateiktos įstatymo pataisos, Seimas jas atmetė. Viskas, Rimanto problema išspręsta.

Lukas skundžiasi, kad Pilaitėje nesutvarkyta krepšinio aikštelė… Problema išspręsta per 3 dienas! t.y. parašytas raštas Linui Kvedaravičiui, kuris atsakydamas pažadėjo aikštelę sutvarkyti iki vasaros.

Andrius pasiskundė elgetaujančiųjų Vilniaus senamiestyje įžulumu. Monika šią problemą išsprendė per dvi dienas t.y. vėl parašė į Vilniaus miesto savivaldybę, iš kurios gavo statististiką apie elgetaujančius, o nuo savęs pažadėjo išsiaškinti kokios integracinės ir prevencijos priemonės vykdomos. Done!

Rolandas skundžiasi premjeru Butkevičiumi. Afigienai nustebau pamatęs, kad ši problema dar tik sprendžiama. Neparašytas joks raštas nei Seimui, nei Vyriausybei. Gerb. Monika paaiškina: ” Gerbiamas Rolandai, šios problemos sprendimo, deja, teks palaukti iki spalio 9 dienos. Tą dieną baigsis keturi prarasti Lietuvos metai, o kartu ir Butkevičiaus kadencija.” Šiandien jau kaip ir spalio 30 d. Kažkoks nesusipratimas – A. Butkevičius tebėra, o problema vis dar 205 dienos kaip “sprendžiama”.

Palinkėkim sėkmės šiai atsinaujinusio konservatorių flango narei jos darbuose, kurie dideliam visų liūdesiui artimiausiu metu turėtų persikelti išimtinai į Naująją Vilnią.

 https://www.facebook.com/kreivos.rankos/posts/1152481818166430

Image result

Nors partija “Tvarka ir teisingumas” sutinka su amžinojo VRK pirmininko visuomenės mokslų specialisto, stalinizmo ideolosigjos kritiko, Zenono Vaigausko ir co. sprendimu neleisti jam būti Seime, nors jį išrinko žmonės – ir neatlikus jokio teismo proceso, tiesiog vadovaujant visai ne teisininkui, o humanitarui, kartu su vaikų darželiu, – Kęstas Komskis žada skųsti tokį sprendimą Konstituciniam teismui.

„Ką ten skųsti? Neturime argumentų. (…) VRK sprendimas yra toks, koks yra“, – pirmadienį BNS sakė laikinasis „tvarkiečių“ vadovas Remigijus Žemaitaitis. Atrodo, gavęs sostą ir postą ir Rolando Pakso, laikinasis vadovas tiek bijo dėl savęs, kad niekur nesiskandalins, ir neskųs visiškai ne teisininko vadovaujamos VRK sprendimo – nors ne teisininkas vien dėl kompetencijos stokos klysta.

Nes Zenonas Vaigauskas nesuvokia, jog balsų pirkimą gali nustatyti tik teismas.

Pats Zenonas Vaigauskas, visiškai ne teisininkas, ir kažkur Maskvoje apsigynęs stalinizmo kritikos disertaciją, gali nesigaudyti, nes be to jam yra ir senatvinis pareigūno amžius suėjęs. Nebent mes ko nors nežinome – gal jis asmeninis Dalios Grybauskaitės patikėtinis, ir dirba nepolitinio pasitikėjimo pagrindais.

 

Vaidas Lekstutis (Vikingas)
Sekmadienį rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis siūlo Seimo daugumą formuoti ir Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų ir Lietuvos socialdemokratų partijos.
Atsakymas yra labai paprastas, jeigu pavyktu šias partijas prisijungti prie koalicijos, tada Valstiečiams pavyktų kai kuriais atvejais išvengti kaltinimų ir pastovaus puolimo, ką labai sugeba TS-LKD. R.Karbauskis suvokia, kad sudarius mažumos vyriausybę jiems išlikti būtų labai sunku, nes dauguma laimėjusių LVŽS nėra profesionalai, kaip R.Karbauskis kalba apie profesionalų vyriausybę.
Naujai išrinkti politikos naujokai yra silpni, silpni aferose, šantažuose, politinėse machinacijose, nors jie gali būti sąžiningi, bei geri žmonės. Politikoje būti sąžiningu ir padoriu žmogumi neužtenka, reikia išmanyti oponentų vykdomas juodąsias technologijas ir visą kitą politinę juodąją virtuvę.
Vienas pats R.Karbauskis nepatemps, o jeigu ir bandytų tempti, tai jis vakarų žiniasklaidos būtų pripažintas diktatoriumi ir jo valdymas Seime būtų sutapatintas su V.Putino ar A.Lukašenkos valdymu.
TS-LKD supranta, kad būdami kartu su R.Karbauskio Valstiečiais ant jų labai loti negalės, o ir tokie fanatikai kaip R.Juknevičienės bei A.Kubiliai liks be postų. Neatmestinas variantas, kad TS-LKD liks opozicijoje ir kurs planus kaip R.Karbauskio suburtą Seimą sugriauti, prieš tai juos apjuodinus ir sukompromitavus.
Nereiktų pamiršti ir dar vieno labai svarbaus momento, kad Euro kursas krenta, su ES išlikimu kas dieną kyla vis naujų abejonių.
A.Kubilius siūlo R.Karbauskiui pasitikrinti melo detektoriumi dėl sąsajų su Rusija, bet būtų labai įdomu pamatyti melo detektoriaus rezultatus jeigu patikrintume konservatorius dėl sąsajų su JAV spec tarnybomis… .
Taip, kad džiaugtis nėra ko, nes laisvai ir lengvai tai ką deklaravo Valstiečiai įgyvendinti bus labai labai sunku, nes tai griauna liberalizmo išsigimimą, nors mažais žingsniais, bet vestų prie socializmo.
Apie likusius mažuosius gal būtų verta pakalbėti apie fanatiškus V.Tomaševskio Lenkiškus politikus su kuriais realiai susikalbėti būtų labai sunku, nes jų tikslas yra išmokos šeimoms po 120 eurų už kiekvieną vaiką ir apmokestinti bankus, bet apie žmonių sąmoningumo lygio kėlimą ir atvirtimą į žmones šie kryžiuočių vėliavnešiai visiškai nieko nesuvokia, nes vadovaujasi aklu religiniu fanatizmu.
Lieka Socialdemokratai, bet ir šie supranta, kad būnant R.Karbauskio pašonėje jie nesustiprės. Būnant opozicijoje ir užimant konservatorių lojimo stilių jiems sektųsi kur kas geriau, vardan partijos išlikimo ir sustiprėjimo.
R.Karbauskio pašonėje matomas S.Skvarnelis tikrai nėra toks kurį visuomenei pristato, nėra jis nei sveikuolis, nei blaivininkas ir nėra tas kuris gaudosi geopolitikoje, jis labiau gerai vykdantis nurodymus pareigūnas. Kai sau užduodu klausimą ką aplamai gero Lietuvai yra padaręs S.Skvernelis, atsakymo nerandu ir aplamai man nesuvokiamas jo politinis populiarumas. Geriausiu atveju S.Skvernelis galėtų užimti L.Graužinienės postą, nes Premjero pareigų jis tikrai nepatemps, o B.Ropė už kurį į ES parlamentą aš pats balsavau, taip pat nėra pats stipriausias specialistas.
Jeigu pavyktų Valstiečiams nusiimti naštą ir į aukštus postus sustatyti ne partinius specialistus, Valstiečiai nusiimtų didelę dalį atsakomybės visą atsakomybę užkraudami jiems, bet su visais postais to padaryti nepavyks.
Valstiečių arkliukas bus Lietuvos blaivinimo tema, nes blaivinimo ir sveikos gyvensenos specialistų jie tikrai turi ir šioje vietoje jiems lygių Lietuvoje tikrai nėra. Mano asmeninė nuomonė yra tokia, kad, tik blaivi Tauta gali išlikti ir tai yra visko pradžių pradžia.

NELIŪDĖKIME!

Posted: October 29, 2016 in Uncategorized

Image result for kubilius

Džiaugtis taip pat nėra ko – rinkimus pralaimėjome. Ką per artimiausius ketverius metus nuveiks valstiečių-socialdemokratų koalicija – šiandien dar per anksti vertinti. Gal net ką nors gero ar bent populiaraus, bet tikėtis kokių nors esminių struktūrinių permainų būtų naivu.

Galima kaltinti konservatorius, kad jie dėl visko kalti, kai jie pokalbiuose dėl galimos koalicijos paklausė, koks bus koalicijos darbo turinys, ir nustebo neišgirdę aiškaus atsakymo. Arba paprašė iš koalicijos lyderių skaidrumo nacionalinio saugumo požiūriu. Galima tai vadinti konservatorių arogancija, nepastebint, kad valstiečių lyderis jau nuo garsiųjų debatų prieš antrąjį turą aiškiai demonstravo, kad jo pasirinkimas yra koalicija “ne su konservatoriais”. Tame nėra nieko keisto, galbūt, keistas gali būti tik mūsų pačių naivumas, kad iki tol galvojome, jog gali būti kitaip.

Koalicija susiformuos taip, kaip to pageidaus valstiečių lyderis, o ne taip, kaip to pageidauja dalis rinkėjų, kurie balsavo “už permainas”, o dabar nusivylę mato, kad valstiečių-socdemų koalicija greičiausiai jokių permainų neatneš (kaip kai kas piktai juokauja – vienintelė permaina, kad “auksinių šakučių” koaliciją keičia “auksinių šakių” koalicija). Nusivylusieji pyksta, ieško atsakymo, kas dėl to kaltas, interneto troliai greitai pasiūlo atsakymą, kad dėl visko yra kalti konservatoriai, Kubilius, Landsbergis ir pan. Tame nieko naujo, taip buvo jau ne vieną kartą, todėl toks “deja vu” darosi jau nebeįdomus ir nagrinėti ar labai liūdėti dėl koalicijos formavimo peripetijų yra tikrai neverta.

Verta klausti esminių klausimų, kas darosi Lietuvoje, kad turime tokį ir ne kitokį rinkimų rezultatą. Ir vėl – dėl tokių rezultatų negalima pulti į rudeninę depresiją ar neviltį galvojant, kad ir ateityje rinkimai Lietuvoje visada baigsis tik taip, kaip dabar, kad vis naujos, nepažįstamos ir nepatyrusios valstybės valdyme politinės jėgos, su populiariu “antisisteminiu” lozungu ir dideliais oligarchiniais pinigais nušluos bet kokias galimybes Lietuvoje turėti išmintingą, intelektualią politinę valdžią, pasišventusią ir telkiančią rimtoms struktūrinėms permainoms.

Visi panašiai suprantame pagrindines priežastis, kodėl turime tai, ką turime: Andrius Užkalnis savo paskutiniame piktai sarkastiškame facebook’o poste pasako nemažai tiesos. Leksika ir intonacijos yra netinkamos, bet tiesa yra paprasta: Vilniuje daugiau nei 30 procentų rinkėjų balsuoja už konservatorius, o kitoje Lietuvoje populiariausias šūkis – “visi prieš konservatorius”. Konservatoriai yra tik indikacija: rinkėjus vis dar dalina nematoma linija, ateinanti nuo pat Sąjūdžio laikų. Nostalgija praeičiai vis dar išlieka galinga jėga, lemiančia rinkimų rezultatus didelėje dalyje Lietuvos, ir to įveikti negali jokios permainos konservatorių partijoje. Tai gali įveikti tik permainos pačioje Lietuvoje, žmonių generacijose ir vyraujančiame mentalitete.

Problema ta, kad nėra paprastų būdų, kaip nuo tokių “nostalgijos ligų” lengvai pasveikti, nes, skirtingai nuo tikrosios medicinos, kur vaistus ligoniui paskiria daktaras, šios visuomeninės “ligos” atveju vaistus sau paskiria pati visuomenė, patys rinkėjai. Rinkdamiesi vis naujus lengvus “gelbėjimo” vaistus, papuoštus vis naujomis “Naisių vasaros” iliuzijomis, kurios nuo nieko negydo, o tik stumia į dar gilesnę ligą, ši visuomenės dalis vis iš naujo skaudžiai baudžia ne tik save, bet ir visą Lietuvą.

Ši problema yra gerai žinoma ne tik mums. Garsusis Samuel Huntington, daug rašęs ne tik apie civilizacijų karus, bet ir apie jaunas demokratijas bei procesus, kurie vyksta tokių demokratijų visuomenėse, yra teisingai pastebėjęs, kad tokia nostalgija praeičiai ir ja paremtas balsavimas “prieš sistemą” leidžia sukurti tik silpną valdžią. Tokia valdžia nesugeba spręsti realių problemų, dėl to kaupiasi dar daugiau pykčio, o to pasekoje sekančiuose rinkimuose yra išrenkama dar silpnesnė valdžia ir nusivylimo ratas įgauna vis didesnį pavojingą pagreitį.

Valstiečių sėkmė šiuose rinkimuose yra paskutinės socdemų valdžios nesėkmės pasekmė – žmonės balsavo ne tik prieš atsibodusius socdemus ir jų Vyriausybę, bet ir prieš visą “valdžią” platesne šio žodžio prasme, prieš visą “sistemą”. Gyvename pagal Huntingtono dėsnius.

Kai kas klausia, kodėl tai nevyksta kaimyninėje Estijoje? Kodėl Estijoje nesimato tokios “nostalginių” rinkėjų įtakos? Estijos skirtumas tas, kad ten “nostalginiai” rinkėjai balsuoja už Centro partiją, už kurią taip pat balsuoja ir gausi rusakalbių bendruomenė, ir ši partija Estijoje laikoma prorusiška, nors jai iki šiol vadovauja E. Savisaar, vienas iš Estijos Nepriklausomybės atkūrimo lyderių. Su Centro partija, nors ji pastoviai laimi rinkimus, surinkdama beveik 30 % balsų, visos kitos Estijos parlamentinės partijos atsisako sudaryti koaliciją, ir tokiu būdu Estijoje “nostalginiai” rinkėjai negali daryti įtakos valstybės įgyvendinamai politikai.

Suprantu, kad kai kam gali pasirodyti nepagarbu ir arogantiška dalį Lietuvos rinkėjų vadinti “nostalginiais” (galiu pasiteisinti bent tuo, kad nevadinu jų “vatnikais”). Todėl iš karto sakau, kad tokią analizę darau ne todėl, kad norėčiau ką nors įžeisti. Remiuosi garsiuoju Ronald Reagan principu: “don’t be affraid to see what you see” (nebijok matyti to, ką matai). Kitaip tariant, nebijok aiškiai įsivardinti problemų, nebijok atvirai apie jas kalbėti. Nes tik taip gali tas problemas spręsti, tik diagnozavęs ligą gali padėti ligoniui pasveikti.

Lygiai taip pat turime atvirai įsivardinti ir dar vieną mūsų problemą. Ją plačiau aprašėme savo 2014 metų pradžioje paskelbtame strateginiame dokumente “Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija” dėl kurios Ramūnas Karbauskis kreipėsi į teismą, kaltindamas mus šmeižtu, bet teismas jokio šmeižto neatrado. O dokumente aprašėme tai, kaip mūsų regione Kremlius įgyvendina savo “minkštųjų galių” strategiją, kurios vienas iš architektų Konstantinas Kosačiovas atvirai aiškino, kad pagrindinis tokios Kremliaus strategijos tikslas yra pakeisti per daug provakarietišką elitą tokiose šalyse kaip Lietuva. Ir tai Kremlius planavo pasiekti paslėptai, subtiliai, bet tiesiogiai darydamas įtaką “paprastos liaudies” nuostatoms ir politinėms preferencijoms. Ir šiam tikslui išnaudojamas lietuviška verslas, kuris turi interesų Rusijoje. Ar Kremliui tai sekasi pasiekti – ne man spręsti, tačiau provakarietiški konservatoriai Lietuvoje pastoviai yra mažiausiai patraukli kaip “antro pasirinkimo” partija, o įvairūs interneto troliai nenustoja kartoti, kad dėl visko kalti visada taip pat yra tie patys – Landsbergiai ir Kubilius. Ir tai lemia rinkimų rezultatus.

Šiandien šiuo Kremliaus strategijos įgyvendinimo požiūriu dar anksti kelti kokius nors didesnius klausimus, tačiau prisimenant paskutinių 20 metų didžiausius “žemės drebėjimus” Lietuvos politinėje padangėje, neišvengiamai turi įvardinti tris pavardes: R. Paksas, V. Uspaskich ir R. Karbauskis. Ar juos vienija tik tai, kad už juos balsavo panašūs rinkėjai, ar ir dar kas nors – atsakys tik laikas.

Kodėl visa tai matydamas, vis tiek sakau – NELIŪDĖKIME!

Visų pirma todėl, kad išlieku nepataisomas optimistas ir esu įsitikinęs, kad geopolitine ir ilgalaike prasme niekas Lietuvos pažangos nesustabdys. Gali sulėtinti, gali kažkuriam laikui nustumti kažkur į šalikelę, tačiau mes vis tiek sugrįšime į tą pagrindinį Lietuvos kelią – vakarietiškos, o ne rytietiškos Lietuvos kelią. Taip – ir Vakarai, ir mes šiuo metu turime sočiai daug problemų (kartais, atrodo, net per daug), bet tai nieko nekeičia.

Suprantu, kad daug kam atrodo (kaip ir man), kad prarandame laiką, tačiau valstybės statyba reikalauja kantrybės. Ir nenuilstamų pastangų. Kai kurių problemų, ypač visuomenės savivokos problemų, negalime išspręsti per vieną dieną. Net verta klausti savęs, ar tai savivokai keisti yra kokių nors kitų instrumentų, nei laikas ir naujos generacijos laukimas.

Bet tai nereiškia, kad turime nuleisti rankas ir sėdėti nuliūdę. Taip, – visuomeniniai, politiniai procesai Vilniuje vyksta greičiau, nei kitur Lietuvoje. Didmiesčiuose jie vyksta greičiau nei provincijoje, tačiau jie vyksta ta pačia kryptimi. Vilniuje šiuose rinkimuose už konservatorius ir liberalus balsavo beveik 50% rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Tėvynės Sąjunga šiuose rinkimuose pasiekė “asmeninį rekordą” – už mus balsavo daugiau nei 270 000 Lietuvos rinkėjų. Ši “asmeninė pergalė” antrame ture nepavirto rinkimų pergale, nes nugalėjo šūkis “visi prieš konservatorius” – taigi neturime dėl ko džiaugtis. Bet ir liūdėti neturime kada, nes laukia nauji darbai.

O nauji darbai, visų pirma, turi būti orientuoti į tai, kas šiuo metu labiausiai stabdo reikalingas permainas Lietuvoje, – tai didelės dalies rinkėjų nostalginis antisisteminis pyktis. Jį paprasta sužadinti, juo paprasta manipuliuoti, net ir tada, kai su dideliais pinigais eidamas į politiką vaizduoji, kad tau rūpi paprastas skurstantis žmogus, kurį tariamai skriaudžia korumpuotas partinis elitas.

Tai nereiškia, kad mes, konservatoriai, ar didmiesčių (ypač Vilniaus) rinkėjai, turėtume teisę pykti ar nusigręžti nuo taip besijaučiančių rinkėjų. Žinau, kad terminas “empatija” nedera su rūsčiu “Kubiliaus” įvaizdžiu, tačiau šiems rinkėjams turime demonstruoti tikrą empatiją. Dėl to šiuose rinkimuose ir kandidatavau ne Vilniuje, o Šalčininkuose. Tačiau mūsų empatija turi būti ne “ašaras šluostanti”, ne “Naisių vasaras” visiems žadanti, ne antisistemiškai šaukianti, kad Lietuva baigia pražūti ir kad dėl visko yra kaltos tradicinės partijos, bet optimistinė ir dalykinė. Ne “profesionalai” išgelbės Lietuvą, o tradicinė, vakarietiška, stipri demokratija stums Lietuvą į priekį, kiek ją nebandys sustabdyti vis naujos Kremliaus “minkštosios galios”.

Štai todėl ir kviečiu visus – neliūdėkime! Atsiminkime: lengvas kelias – ne mūsų kelias!

Todėl ir neieškokime lengvų kelių pabūti kokioje nors (nežinia kokioje) valdžiukėje vardan kelių postų. Jeigu pakvies – rimtai tarsimės. Jeigu valstiečiams lengviau yra su socdemais – tai toks yra valstiečių apsisprendimas. Apsisprendimas, kad jiems patiems būtų lengviau, o ne Lietuvai. Bet toks šiuo metu yra Lietuvos pasirinkimas. Ir neturime teisės dėl tokio pasirinkimo pykti. Turime teisę tik vieną – iš naujo pasiraitoti rankoves dideliems darbams. Nes naujoji Lietuva laukia savo laiko. Jis neišvengiamai ateis. Ateis laikas, kai naujoji Lietuva pasirinks!

O iki to laiko – ar valdžioje, ar opozicijoje yra daugybė darbų, kurie labai greitai liūdesį išblaško. Taigi – pirmyn į darbus!

Seimo narys Andrius Kubiliud

Didžiąją Seimo daugumą laimėjusi LVŽS iš karto be jokių ambicijų pasiūlė susitarti dėl pagrindinių partijų nacionalinės susitarimo vyriausybės ir jos vadovybės formavimo – Nacionalinės vienybės koalicijos. Tai primintų situaciją, kai vieningai sutarėme eiti į NATO ir ES – iškovojome principinę pergalę. Kas dabar būtų, jei to nebūtume padarę?
O ką matome po šių Seimo rinkimų? Vėl užsiplieskė tarp konservatorių ir socialdemokratų priešprieša, kurią pergyvenau tris kadencijas dirbdamas LR Seime. Tas laikotarpis parodė žemą politinę kultūrą, nenorą susitarti kuriant geresnę, patrauklesnę Lietuvą ir aukštesnį pragyvenimo lygį jos žmonėms. Tuo metu politinė energija buvo nukreipta ieškant priešų ir keliant sumaištį šalies viduje. Kas gali paneigti, kad ir dabar nebus nueita panašiu keliu? Taip vadinamų atnaujintų (atjaunintų) konservatorių Seimo rinkimus pralaimėjusios partijos lyderis- Gabrielius Landsbergis, atrodo, nesugebės perlipti per savo asmenines ambicijas ir nesės kartu prie bendro pasitarimų stalo. „Valstiečiai“, matyt, pasirinks partneriais ramesnius socialdemokratus. Partinio darbo patirties neturintis konservatorių lyderis, kurio arogancija liejasi per kraštus, bus priverstas savo partiją nukreipti į opoziciją.
Man, kaip ilgus metus aktyviai dalyvavusiam visuomeninėje ir politinėje Atgimimo veikloje, aišku, kad užsitęsęs konservatorių buvimas opozicijoje nieko gero partijai nežada – tik ją demobilizuos, silpnins, ves prie skilimo (krikščionys demokratai yra posūnio vaidmenyje). Akivaizdu, kad konservatorių partijos strategai neteisingai pasirinko taktiką, vietoje patyrusių veteranų į daugelį vienmandačių iškeldami naujus, jaunus politikus. 2016 m. rinkimų rezultatai rodo, kad TS LKDP dvigubai sumažėjo laimėtų vienmandačių apygardų (!), be to, sumažėjo ir bendras išrinktų narių skaičius. Tai kas toliau?

LR Seimo narys prof. Arimantas Dumčius

linas-linkevicius-i-indonezija-vyksta-megzti

Neišrinko manęs Šančiuose, bij0jau nepatekti į Seimą, žiemos šaltos, sakau, nusimegziu kojines.

linkus-su-suomiu

Kadaise buvau galingas ir įtakingas, va taip va jaučiausi ir atrodžiau. Tada kaip perkūnas iš giedro dangaus: nebetenku posto, nebegalėsiu aiškinti visiems, kaip gyventi, kiek tankų turėti, ir panašiai.

linas-linkevicius-62305935

Žvelgiau tik į priekį, ir mačiau šviesų rytojų, kuriame nebuvo Rusijos, o visur plytėjo Ukraina. Ten skanūs lašiniai.

linkus

linas-linkevicius-drasus-ukrainos-kazokas

Jau svajojau persikraustyti į Ukrainą, jeigu neišrinks į Seimą, prisimatavau naują šukuoseną.

olekas

Juozas tai sakė, išsimokslins ūkininku būti, nes niekas nebeleis jam auksinių šakučių pirkti, arba nepirkti, sandėly laikyti.

linkevicius-01

Ir iš viso: atsibodo toj Lietuvoj, skirtų mane ambasadoriumi, sėdėčiau Amerikėje.

Tačiau šiandien sužinojau, kad Ramūnas  mane sakė žada palikti URM. Ir vėl reikės skraidyti į Ukrainą, jiems žadėti visokias eurointegracijas, bevizį režimą, visaip kitaip meluoti. Kaip man atribodo. Skirkit Vaitiekūną.

Kaip tik pradėjau mesti svorį, nes nebegaunu ukrainietiško salo. Noriu ir toliau sveikai maitintis.

Jūsų Linas iš Šančių komsomolco.

Image result for gabrielius landsbergis

Nuotr. Kol žmona nemato, galima pasikasyti.

Švedija

Švedija mano gyvenime atsirado, kai man buvo 12. Turiu ten šeimą, kuri jau seniai ne(bė)ra draugai – jie yra šeima.

Kai skaičiuoju, net nesuskaičiuoju, kiek metų – vasaras, atostogas ir mokslus suskaičiavus- ten praleidau. Daug. D-a-u-g.

Kai galvoju, kiek man įtakos darė Švedija, taip pat negaliu suskaičiuoti. Pavyzdžiui, vien mintys apie tai, kuo noriu būti. Kokia noriu būti mama. Žmona. Moterimi. Piliete.

Kartais mąstau, kad būtent tas gyvenimas Švedijoje padarė tiek įtakos mano sinapsėms, kad aš tapau lietuve su stipriu švedišku stuburu, kuris – ypač dėl to, kad esu moteris – ir gąsdina, ir net mane pačią priverčia kartkartėm jaustis gyvenančia tarsi kitoje dimensijoje ar kitame laike. Kita vertus, to jausmo neiškeisčiau į jokį kitą ir esu be galo dėkinga savo tėvams, kad jie džiaugėsi ir palaikė mano artimą ryšį su ta švediška šeima.

Žinot, koks yra šeimos ypatingumas? Na, tu neturi pranešti, kai nori užsukti. O susitikus – nesvarbu, kiek mėnesių ar net metų praėję – esi atsipalaidavęs, nes tiesiog nereikia nei galvoti, ką ir kaip sakai, nei jaudintis, kad kažkas į(si)žeis/nesupras.

Šiandien vakarojome su mano švedišku jaunėliu broliu (bei jo draugais, kurie drauge atvažiavo darbo reikalais į Lietuvą) ir juokavome taip, kaip juokauja tarpusavyje šeimos nariai. Ir apskritai. Tiesiog gera turėti šeimą. Didelę. Ir Lietuvoje, ir Švedijoje. Ir gera išgirsti: “Tai gal atvažiuokit ir vėl per Kalėdas? Mums būtų smagu!” Nes per Kalėdas visad norisi būti su tais, kurie brangūs.

Anūko Žmona.

 

Image result for butkevičius

Vėlų penktadienio vakarą pasigirdo naujiena, kad LSDP atsiprašo valstiečių, ir jau nori būti valdžioje.

Gabriukui visiškai nenuskilo. Ką padarysi. Dar jaunas. Galės premjeru būti 2020 rinkimuose.

Arba 2024. Na arba 2032.