Džiaugtis taip pat nėra ko – rinkimus pralaimėjome. Ką per artimiausius ketverius metus nuveiks valstiečių-socialdemokratų koalicija – šiandien dar per anksti vertinti. Gal net ką nors gero ar bent populiaraus, bet tikėtis kokių nors esminių struktūrinių permainų būtų naivu.
Galima kaltinti konservatorius, kad jie dėl visko kalti, kai jie pokalbiuose dėl galimos koalicijos paklausė, koks bus koalicijos darbo turinys, ir nustebo neišgirdę aiškaus atsakymo. Arba paprašė iš koalicijos lyderių skaidrumo nacionalinio saugumo požiūriu. Galima tai vadinti konservatorių arogancija, nepastebint, kad valstiečių lyderis jau nuo garsiųjų debatų prieš antrąjį turą aiškiai demonstravo, kad jo pasirinkimas yra koalicija “ne su konservatoriais”. Tame nėra nieko keisto, galbūt, keistas gali būti tik mūsų pačių naivumas, kad iki tol galvojome, jog gali būti kitaip.
Koalicija susiformuos taip, kaip to pageidaus valstiečių lyderis, o ne taip, kaip to pageidauja dalis rinkėjų, kurie balsavo “už permainas”, o dabar nusivylę mato, kad valstiečių-socdemų koalicija greičiausiai jokių permainų neatneš (kaip kai kas piktai juokauja – vienintelė permaina, kad “auksinių šakučių” koaliciją keičia “auksinių šakių” koalicija). Nusivylusieji pyksta, ieško atsakymo, kas dėl to kaltas, interneto troliai greitai pasiūlo atsakymą, kad dėl visko yra kalti konservatoriai, Kubilius, Landsbergis ir pan. Tame nieko naujo, taip buvo jau ne vieną kartą, todėl toks “deja vu” darosi jau nebeįdomus ir nagrinėti ar labai liūdėti dėl koalicijos formavimo peripetijų yra tikrai neverta.
Verta klausti esminių klausimų, kas darosi Lietuvoje, kad turime tokį ir ne kitokį rinkimų rezultatą. Ir vėl – dėl tokių rezultatų negalima pulti į rudeninę depresiją ar neviltį galvojant, kad ir ateityje rinkimai Lietuvoje visada baigsis tik taip, kaip dabar, kad vis naujos, nepažįstamos ir nepatyrusios valstybės valdyme politinės jėgos, su populiariu “antisisteminiu” lozungu ir dideliais oligarchiniais pinigais nušluos bet kokias galimybes Lietuvoje turėti išmintingą, intelektualią politinę valdžią, pasišventusią ir telkiančią rimtoms struktūrinėms permainoms.
Visi panašiai suprantame pagrindines priežastis, kodėl turime tai, ką turime: Andrius Užkalnis savo paskutiniame piktai sarkastiškame facebook’o poste pasako nemažai tiesos. Leksika ir intonacijos yra netinkamos, bet tiesa yra paprasta: Vilniuje daugiau nei 30 procentų rinkėjų balsuoja už konservatorius, o kitoje Lietuvoje populiariausias šūkis – “visi prieš konservatorius”. Konservatoriai yra tik indikacija: rinkėjus vis dar dalina nematoma linija, ateinanti nuo pat Sąjūdžio laikų. Nostalgija praeičiai vis dar išlieka galinga jėga, lemiančia rinkimų rezultatus didelėje dalyje Lietuvos, ir to įveikti negali jokios permainos konservatorių partijoje. Tai gali įveikti tik permainos pačioje Lietuvoje, žmonių generacijose ir vyraujančiame mentalitete.
Problema ta, kad nėra paprastų būdų, kaip nuo tokių “nostalgijos ligų” lengvai pasveikti, nes, skirtingai nuo tikrosios medicinos, kur vaistus ligoniui paskiria daktaras, šios visuomeninės “ligos” atveju vaistus sau paskiria pati visuomenė, patys rinkėjai. Rinkdamiesi vis naujus lengvus “gelbėjimo” vaistus, papuoštus vis naujomis “Naisių vasaros” iliuzijomis, kurios nuo nieko negydo, o tik stumia į dar gilesnę ligą, ši visuomenės dalis vis iš naujo skaudžiai baudžia ne tik save, bet ir visą Lietuvą.
Ši problema yra gerai žinoma ne tik mums. Garsusis Samuel Huntington, daug rašęs ne tik apie civilizacijų karus, bet ir apie jaunas demokratijas bei procesus, kurie vyksta tokių demokratijų visuomenėse, yra teisingai pastebėjęs, kad tokia nostalgija praeičiai ir ja paremtas balsavimas “prieš sistemą” leidžia sukurti tik silpną valdžią. Tokia valdžia nesugeba spręsti realių problemų, dėl to kaupiasi dar daugiau pykčio, o to pasekoje sekančiuose rinkimuose yra išrenkama dar silpnesnė valdžia ir nusivylimo ratas įgauna vis didesnį pavojingą pagreitį.
Valstiečių sėkmė šiuose rinkimuose yra paskutinės socdemų valdžios nesėkmės pasekmė – žmonės balsavo ne tik prieš atsibodusius socdemus ir jų Vyriausybę, bet ir prieš visą “valdžią” platesne šio žodžio prasme, prieš visą “sistemą”. Gyvename pagal Huntingtono dėsnius.
Kai kas klausia, kodėl tai nevyksta kaimyninėje Estijoje? Kodėl Estijoje nesimato tokios “nostalginių” rinkėjų įtakos? Estijos skirtumas tas, kad ten “nostalginiai” rinkėjai balsuoja už Centro partiją, už kurią taip pat balsuoja ir gausi rusakalbių bendruomenė, ir ši partija Estijoje laikoma prorusiška, nors jai iki šiol vadovauja E. Savisaar, vienas iš Estijos Nepriklausomybės atkūrimo lyderių. Su Centro partija, nors ji pastoviai laimi rinkimus, surinkdama beveik 30 % balsų, visos kitos Estijos parlamentinės partijos atsisako sudaryti koaliciją, ir tokiu būdu Estijoje “nostalginiai” rinkėjai negali daryti įtakos valstybės įgyvendinamai politikai.
Suprantu, kad kai kam gali pasirodyti nepagarbu ir arogantiška dalį Lietuvos rinkėjų vadinti “nostalginiais” (galiu pasiteisinti bent tuo, kad nevadinu jų “vatnikais”). Todėl iš karto sakau, kad tokią analizę darau ne todėl, kad norėčiau ką nors įžeisti. Remiuosi garsiuoju Ronald Reagan principu: “don’t be affraid to see what you see” (nebijok matyti to, ką matai). Kitaip tariant, nebijok aiškiai įsivardinti problemų, nebijok atvirai apie jas kalbėti. Nes tik taip gali tas problemas spręsti, tik diagnozavęs ligą gali padėti ligoniui pasveikti.
Lygiai taip pat turime atvirai įsivardinti ir dar vieną mūsų problemą. Ją plačiau aprašėme savo 2014 metų pradžioje paskelbtame strateginiame dokumente “Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija” dėl kurios Ramūnas Karbauskis kreipėsi į teismą, kaltindamas mus šmeižtu, bet teismas jokio šmeižto neatrado. O dokumente aprašėme tai, kaip mūsų regione Kremlius įgyvendina savo “minkštųjų galių” strategiją, kurios vienas iš architektų Konstantinas Kosačiovas atvirai aiškino, kad pagrindinis tokios Kremliaus strategijos tikslas yra pakeisti per daug provakarietišką elitą tokiose šalyse kaip Lietuva. Ir tai Kremlius planavo pasiekti paslėptai, subtiliai, bet tiesiogiai darydamas įtaką “paprastos liaudies” nuostatoms ir politinėms preferencijoms. Ir šiam tikslui išnaudojamas lietuviška verslas, kuris turi interesų Rusijoje. Ar Kremliui tai sekasi pasiekti – ne man spręsti, tačiau provakarietiški konservatoriai Lietuvoje pastoviai yra mažiausiai patraukli kaip “antro pasirinkimo” partija, o įvairūs interneto troliai nenustoja kartoti, kad dėl visko kalti visada taip pat yra tie patys – Landsbergiai ir Kubilius. Ir tai lemia rinkimų rezultatus.
Šiandien šiuo Kremliaus strategijos įgyvendinimo požiūriu dar anksti kelti kokius nors didesnius klausimus, tačiau prisimenant paskutinių 20 metų didžiausius “žemės drebėjimus” Lietuvos politinėje padangėje, neišvengiamai turi įvardinti tris pavardes: R. Paksas, V. Uspaskich ir R. Karbauskis. Ar juos vienija tik tai, kad už juos balsavo panašūs rinkėjai, ar ir dar kas nors – atsakys tik laikas.
Kodėl visa tai matydamas, vis tiek sakau – NELIŪDĖKIME!
Visų pirma todėl, kad išlieku nepataisomas optimistas ir esu įsitikinęs, kad geopolitine ir ilgalaike prasme niekas Lietuvos pažangos nesustabdys. Gali sulėtinti, gali kažkuriam laikui nustumti kažkur į šalikelę, tačiau mes vis tiek sugrįšime į tą pagrindinį Lietuvos kelią – vakarietiškos, o ne rytietiškos Lietuvos kelią. Taip – ir Vakarai, ir mes šiuo metu turime sočiai daug problemų (kartais, atrodo, net per daug), bet tai nieko nekeičia.
Suprantu, kad daug kam atrodo (kaip ir man), kad prarandame laiką, tačiau valstybės statyba reikalauja kantrybės. Ir nenuilstamų pastangų. Kai kurių problemų, ypač visuomenės savivokos problemų, negalime išspręsti per vieną dieną. Net verta klausti savęs, ar tai savivokai keisti yra kokių nors kitų instrumentų, nei laikas ir naujos generacijos laukimas.
Bet tai nereiškia, kad turime nuleisti rankas ir sėdėti nuliūdę. Taip, – visuomeniniai, politiniai procesai Vilniuje vyksta greičiau, nei kitur Lietuvoje. Didmiesčiuose jie vyksta greičiau nei provincijoje, tačiau jie vyksta ta pačia kryptimi. Vilniuje šiuose rinkimuose už konservatorius ir liberalus balsavo beveik 50% rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Tėvynės Sąjunga šiuose rinkimuose pasiekė “asmeninį rekordą” – už mus balsavo daugiau nei 270 000 Lietuvos rinkėjų. Ši “asmeninė pergalė” antrame ture nepavirto rinkimų pergale, nes nugalėjo šūkis “visi prieš konservatorius” – taigi neturime dėl ko džiaugtis. Bet ir liūdėti neturime kada, nes laukia nauji darbai.
O nauji darbai, visų pirma, turi būti orientuoti į tai, kas šiuo metu labiausiai stabdo reikalingas permainas Lietuvoje, – tai didelės dalies rinkėjų nostalginis antisisteminis pyktis. Jį paprasta sužadinti, juo paprasta manipuliuoti, net ir tada, kai su dideliais pinigais eidamas į politiką vaizduoji, kad tau rūpi paprastas skurstantis žmogus, kurį tariamai skriaudžia korumpuotas partinis elitas.
Tai nereiškia, kad mes, konservatoriai, ar didmiesčių (ypač Vilniaus) rinkėjai, turėtume teisę pykti ar nusigręžti nuo taip besijaučiančių rinkėjų. Žinau, kad terminas “empatija” nedera su rūsčiu “Kubiliaus” įvaizdžiu, tačiau šiems rinkėjams turime demonstruoti tikrą empatiją. Dėl to šiuose rinkimuose ir kandidatavau ne Vilniuje, o Šalčininkuose. Tačiau mūsų empatija turi būti ne “ašaras šluostanti”, ne “Naisių vasaras” visiems žadanti, ne antisistemiškai šaukianti, kad Lietuva baigia pražūti ir kad dėl visko yra kaltos tradicinės partijos, bet optimistinė ir dalykinė. Ne “profesionalai” išgelbės Lietuvą, o tradicinė, vakarietiška, stipri demokratija stums Lietuvą į priekį, kiek ją nebandys sustabdyti vis naujos Kremliaus “minkštosios galios”.
Štai todėl ir kviečiu visus – neliūdėkime! Atsiminkime: lengvas kelias – ne mūsų kelias!
Todėl ir neieškokime lengvų kelių pabūti kokioje nors (nežinia kokioje) valdžiukėje vardan kelių postų. Jeigu pakvies – rimtai tarsimės. Jeigu valstiečiams lengviau yra su socdemais – tai toks yra valstiečių apsisprendimas. Apsisprendimas, kad jiems patiems būtų lengviau, o ne Lietuvai. Bet toks šiuo metu yra Lietuvos pasirinkimas. Ir neturime teisės dėl tokio pasirinkimo pykti. Turime teisę tik vieną – iš naujo pasiraitoti rankoves dideliems darbams. Nes naujoji Lietuva laukia savo laiko. Jis neišvengiamai ateis. Ateis laikas, kai naujoji Lietuva pasirinks!
O iki to laiko – ar valdžioje, ar opozicijoje yra daugybė darbų, kurie labai greitai liūdesį išblaško. Taigi – pirmyn į darbus!
Seimo narys Andrius Kubiliud
L’ASE est à votre écoute
visuomenedotcom 