Archive for May, 2015

valdzia_darbui_ne_kapitalui

Prieš einant laikyti „siaubingo“ ir „tik autistams“ skirto (na, taip kalbama spaudoje http://kauno.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/meginantiems-patekti-i-valstybes-tarbyba-sokiruojantis-testas-414533) Valstybės tarnybos departamento bendrųjų gebėjimo testo, teko tą testą laikyti (tiksliau, dalį jo) bandomuoju režimu.

Neišlaikiau.

Tačiau sistema atrašė, jog tai nieko nereiškia. Nenusiminkite.

Tada susiradau tuos teisės aktus, kurių būtent nežinojau, atsakinėdamas į klausimus, dorai persiskaičiau. Sužinojau, kiek valstybės tarnyboje yra lygių, klasių. Prisiminiau Viešojo administravimo įstatymą, sužinojau įdomių dalykų apie Korupcijos prevenciją valstybėje (kad ir kokia ji neretai vangi būtų – bet įstatymas toks yra, ir jo nuostatas reikia žinoti).

Tačiau Valstybės tarnybos departamento testas būtent orientuotas į tuos, kurie kas dieną savo gyvenime domisi įstatymais, jų taikymu, Konstitucija, jos raida, Seimo narių balsavimu, teikiamais projektais, peripetijomis teismų pasaulyje.

Kadangi pastaruoju metu teko domėtis tema, kaip Seimo nariai bandė keisti Konstitucijos 140 str. numatytą Valstybės gynybos sudėtį, teko ilgai studijuoti Konstituciją, klausimai, jeigu jie būtų skirti valstybės gynybai, manęs neturėtų stebinti ar žlugdyti, mąsčiau prieš testą.

Tačiau jeigu žmogus niekuo nesidomi, tuomet jau sunkiau: sausas Konstitucijos iškalimas nieko neduos, nes neatsiminsi visų straipsnių.

Taigi, jeigu žmogus kažkuo domisi gyvenime, teste atsiradus šitos konkrečios temos klausimui, jis į jį atsakys automatiškai.

Bandomajame teste juk yra kažkoks klausimas, apie Seimo rinkimus.

Ir aš jį spaudžiau automatiškai, nes kažkada domėjausi: kas būtų, jeigu Prezidentė paleistų Seimą? Po kiek laiko jis būtų renkamas iš naujo? (Teisingas atsakymas – po 3 mėnesių nuo paleidimo.)

Ir todėl bandydamas atsakyti į klausimus, aš žinojau atsakymą į konkretų klausimą – nors bendrai paėmus, bandomojo testo ir neišlaikiau.

Tačiau kai atėjo diena „Y“, nors ir buvo baisu, bet testą vis tik išlaikiau.

Antras iš salės.

Susitaupė netgi pusvalandis laiko: nors daugelis verkia, jog labai mažai laiko apskaičiavimams.

Galva pradeda suktis kaip kompiuteris, ir įsijungia greitojo skaičiavimo gebėjimai. Kas jų neturi, niekada neišlaikys šio testo, na, tų dalių, kur reikia skaičiuoti, kiek procentų nuo to ar ano.

Spaudoje teko skaityti, kad štai, kažkokio padalinio vadovas neišlaiko šio testo: vadinasi, į valstybės tarnybą patekęs nevertai.

Kariuomenėje lygiai tokie patys testai duodami, jie skirti nustatyti asmens intelektui.

Nes žemo intelekto kariai į tarnybą nepriimami.

Todėl, jeigu norintys patekti į valstybės tarnybą, tikisi išsisukti nuo intelekto tikrinimo, tuomet kyla didelis klausimas, ką jie nori veikti valstybės tarnyboje: „stumti dūrą“, gaunant gerą algą?

Nauja tvarka nei sudėtinga, nei nehumaniška: tiesiog asmuo turi gyvenime būti aktyvus, domėtis visuomenės procesais, išmanyti bendrąją valstybės padėtį, turėti specialiųjų žinių netgi kultūroje, moksle, ir viską jis išlaikys.

Viešai skleidžiama panika, kad neva „valstybei reikia autistų“ yra nepagrįsta, nes aukšto intelekto žmogus nėra joks autistas.

O jeigu gamta neapdovanojo aukštu intelektu, nereikia pykti ant tų, kurie jį turi.

Advertisements

laurinkus1

Spaudoje pasirodė įvairūs Lietuvos vykdomosios valdžios pasiaiškinimai, neva jie veikė gerai, laiku, ir koordinuotai, kai praėjus net 4 paroms po lėktuvo An-2, kuriuo skrido ypatingai patyrę lakūnai, dingimo, jie pratęsė nutrauktą ir tik epizodiškai vykdytą paieškos operaciją.

KAM ministras praėjus 3 dienoms po tragedijos pradėjo kalbėti apie ikiteisminį tyrimą dėl dingimo, nors ikiteisminis tyrimas seniausiai turėjo būti pradėtas, pagal lėktuvo dingimo faktą.

Akivaizdu, jog generalinis prokuroras Darius Valys net nebūtų žinojęs, nuo kurio galo pradėti organizuoti dingusių be žinios asmenų paiešką, todėl dėl šventos ramybės Dalios Grybauskaitės favoritas net nebuvo judinamas.

Nepajudinamas ir kitas prezidentūros favoritas – VRM ministras Saulius Svernelis, nors būtent VRM, o ne KAM atsakinga už civilinio lėktuvo paiešką, katastrofos vietos apžiūrą: nes tai ne karo, o civiliniai – gelbėjimo -reikalai.

Todėl buvęs VSD vadas teisingai pastebi: egzistuoja dvi Lietuvos. Viena – tai juk visi fotografuojasi, reklamuojasi, keliasi reitingus, ir vaidina gerą kohabitaciją ir koordinaciją tarp įstaigų, ir kita – reali neveikiančių, nesikoordinuojančių įstaigų Lietuva, abejinga mažos, bet taip svarbios Lietuvai nelaimės akivaizdoje.

Mečys Laurinkus 2015 05 23 apžvalginiame straipsnyje tad ir klausia: o kas atsitiktų rimto išbandymo atveju – tarkime, rimtesnis dalykas, kaip teroro aktas? Juk apie tai kas dieną kalbama, diskutuojama?

Jeigu nesugebama susikoordinuoti lėktuvėlio dingimo (o palei Lietuvą nėra jokio Bermudo trikampio) atveju, kas darytųsi, jeigu įskristų kiek rimtesni lėktuvai, į tą Lietuvą, kurioje įstaigos nesugeba nei tarpusavyje, nei su žmonėmis koordinuotai kalbėtis?

Mečys Laurinkus tad teisingai pastebėjo:

Beveik kas savaitę girdime apie karinius mokymus. Moderni NATO valstybių ginkluotė įspūdingai rieda Lietuvos keliais, sukelia šventišką šurmulį pakelės miestuose ir miesteliuose, o politikai, kariškiai ir karo reikalų ekspertai aiškina visuomenei, kaip pasirengta patiems didžiausiems netikėtumams.

Drąsindami dar užsilikusius skeptikus, liaudiškai tariant, „neviernus Tamošius“, Lietuvos vadovai ir ministrai patys dalyvauja fotosesijose karinės ginkluotės fone ir neleidžia nė sekundei suabejoti greitojo reagavimo ir įvairiausio tipo gelbėjimo operacijų gebėjimais.

Antrasis paveikslas ne toks įkvepiantis. Nedidelis lėktuvėlis iš Švedijos į Lietuvą su dviem patyrusiais pilotais staiga pradingsta ne taip jau toli kranto. Skrista ne per Atlantą, Didįjį vandenyną ar Bermudų trikampį.

Prasideda gelbėjimo operacija, ir iškart pasakysiu apie įspūdį, kuris susidarė sekmadienį: gelbėjimo operaciją vykdo žiniasklaida su pradingusių lakūnų artimaisiais, o tie, kurie įpareigoti gelbėti, tik atsikerta į įkyrius žurnalistų klausimus. Pagaliau juk sekmadienis, poilsio diena, kiek čia galima ieškoti.

Skelbiama, kad paieška baigiama. Ir tik visą Lietuvą nustebinęs vieno lakūno dukters pro sutramdytas ašaras įtikinamas kalbėjimas ir natūralus užsispyrimas tęsti pradingusiųjų paieškas, o labiausiai tikėjimas, kad jie gyvi, priverčia funkcionierius vėl sukrusti. Žinoma, jau praėjus dar vilties teikiančiam laikui.

Pasirodė, net gelbėti tinkamų priemonių tuo metu šalia nebuvo, jos dalyvavo Lietuvos galios demonstravimo šventėje.

Įvykius ir pranešimus stebintieji nesunkiai nuspėjo, apie ką netrukus choru bus pradėta kalbėti. Apie už gelbėjimą atsakingų institucijų koordinaciją, sąveiką, ryšius su visuomene ir nukentėjusiųjų artimaisiais.”

OZOLS

Литовские консерваторы взялись обеспечить своему моральному лидеру Витаутасу Ландсбергису достойную старость. В Сейм Литвы внесен проект декларации «О признании В. Ландсбергиса руководителем Литовского государства», приравнивающей «отца литовской демократии» к президентам республики со всеми вытекающими отсюда почестями и привилегиями. Это — исторически справедливое решение: какая государственность, такой у неё и отец-основатель.

В начале 1990-х годов Витаутас Ландсбергис очень хотел, чтобы его считали президентом. Настолько хотел, что подписывал официальные документы Литовской республики титулом «президент», хотя никаких прав на это не имел.

Конечно, именно Ландсбергис был первым фактическим главой постсоветской Литвы, и именно он внес решающий вклад в становление современной её государственности. Все в литовском истеблишменте это понимают и относятся к dedule с максимальным почтением.

Однако «отцу литовской демократии» и этого мало: Ландсбергису захотелось формального признания своих заслуг и оказания символических почестей.

Амбиции патриарха литовской политики можно понять: даже «сбитый летчик» Роландас Паксас, неудачник, которого соратники-консерваторы изгнали из президентского поста в результате импичмента, имеет право всю оставшуюся жизнь носить титул «президент». А он, великий вождь «Саюдиса», в будущем будет упоминаться в учебниках всего лишь как председатель Верховного Совета Литовской республики в 1990-1992 годах. Первым же главой восстановленного литовского государства официально все будут считать бывшего Первого секретаря Коммунистической партии Литвы Альгирдаса Бразаускаса, избранного в 1993 году президентом. Заклятого политического оппонента В.Ландсбергиса, между прочим. Несправедливо.

Чтобы исправить эту несправедливость, один из самых непоколебимых «ландсбергистов», депутат литовского Сейма от консерваторов Мантас Адоменас предложил проект декларации «О признании В.Ландсбергиса руководителем Литовского государства», согласно которой председатель Верхового совета является высшим должностным лицом Литовской Республики. Следовательно, с 11 марта 1990 года до 11 ноября 1992 года председатель Верхового совета Литовской Республики В.Ландсбергис фактически выполнял обязанности главы государства и должен быть признан таковым наравне с президентами Бразаускасом, Адамкусом, Паксасом и Грибаускайте.

С человеческой точки зрения желание Ландсбергиса понятно. Родную партию внуку по наследству передал, теплое кресло в Европарламенте — тоже. Пора уходить на заслуженный отдых, тем более, что «патриарху» идет уже 84-й год. Но если уж и уходить на пенсию, то так, чтобы это была VIP-пенсия с соответствующим статусу главы государства уровнем материального и символического потребления. Например, пенсия президента Литвы составляет 40% от президентской зарплаты, ему гарантируется государственная резиденция, автомобиль представительского класса, охрана, секретарь и услуги по делопроизводству. И, в конце концов, приятно, когда к тебе всю жизнь обращаются «господин президент», а обращения в официальных документах начинают словами «Его превосходительству». Разумеется, неравнодушному к почестям Витаутасу Ландсбергису хочется прикоснуться к этой жизни на высоком уровне.

Но, кроме частного измерения, у этой истории есть измерение историческое.

Будет в высшей степени исторически справедливо формально признать основателем и первым фактическим лидером восстановленной литовской государственности Витаутаса Ландсбергиса, потому что государственность в итоге получилась ровно такой, какой был её основатель и первый фактический лидер.

«Я был председателем ученого совета по защите докторских диссертаций в Вильнюсе, потому имел контакт с ВАК», — вспоминает о будущем отце-основателе Литвы секретарь парткома Академии наук Литовской ССР и ректор Вильнюсской школы КПСС Валентин Лазутка. — Начальником отдела там как раз был мой бывший однокурсник и очень близкий друг в студенческие годы Григорий Григорьевич Квасов. Во время одной нашей встречи я у него дома был, он говорит: «Слушай, а ты знаешь такого Ландсбергиса?». Тогда он абсолютно неизвестен был. Я говорю, что про него не знаю, но знаю отца, и рассказал, кто отец. Что работник КГБ, который большую службу провел, свои заслуги имеет и прочая-прочая. Он мне и говорит: «А-а-а, тогда понятно, почему эта организация на нас так жмет, чтобы ему дали профессора».

«В сентябре 1988 года председатель КГБ Литвы Эйсмунтас на секретном заседании Бюро ЦК Компартии Литвы предложил вместо Петкявичюса лидером Саюдиса назначить Витаутаса Ландсбергиса, профессора госконсерватории и по совместительству бывшего информатора КГБ по кличке «Витаутас» и «Дядюшка», — рассказывает о пути к власти dedule Ландсбергиса бывший Второй секретарь Коммунистической партии Литвы Владислав Швед. — КГБ надо было подобрать человека, который был бы управляем и имел какой-то научный статус, например, кандидата наук. При этом Ландсбергис был крайне нехаризматичной личностью с отвратительной дикцией. Когда он первый раз публично выступил на проводах делегатов на XIX партконференцию, ему кричали из толпы: «Вынь солому из носа!». Поэтому и в ЦК Компартии и в КГБ считали: куда этот невзрачный деятель денется?».

КГБ тогда просчитался. В ситуации системного кризиса и тотальной ломки старого миропорядка у невзрачного профессора Вильнюсской консерватории пробудились такие дарования кризисного менеджера, пламенного трибуна и гения разрушения всего и вся, о каких едва ли кто-то из знавших его мог догадаться.

Витаутас Ландсбергис представляет из себя феномен во всех отношениях.

Сын агента НКВД Витаутаса Ландсбергиса-Жямкальниса, бывшего министром коммунального хозяйства во Временном правительстве Литвы, сотрудничавшего во время войны с нацистами, приговоренного советским трибуналом к расстрелу, бежавшего в Австралию, сдававшего скрывающихся там гитлеровцев, помилованного за это и вернувшегося в Советскую Литву под опеку и защиту Комитета госбезопасности. Сам ставший агентом КГБ, столь успешно «стучавшим» на инакомыслящих среди вильнюсской артистической богемы и прочей гуманитарной интеллигенции, что был пропихнут Комитетом в лидеры «Саюдиса». Сделавший решающий шаг для победы в борьбе за власть с помощью провокации 13 января 1991 года у Вильнюсской телебашни. Вся без преувеличения блестящая политическая биография построена на лжи, лицемерии, обмане, предательстве.

Разве удивительно, что при таком отце-основателе и сама восстановленная Литовская республика получилась основанной на лжи, лицемерии, обмане, конспирологии, шпиономании, паранойе и возглавляет её спустя четверть века после восстановления государственности, опять же, агент КГБ?

Какой основатель государственности, такая и государственность. Так что будет абсолютно логично, если человек с такой политической биографией, как Витаутас Ландсбергис, будет официально признан первым главой Литовского государства.

Автор: Александр Носович

Источник: Аналитический портал RuBaltic.Ru http://www.rubaltic.ru/article/politika-i-obshchestvo/22052015-dedule/#t20c

jonas-vytautas-zukas-65174727

Kaip žinote, savaitę buvau išvykęs į tarnybinę komandiruotę Prancūzijoje bei Belgijoje, tačiau situaciją apie gegužės 16 d. virš Baltijos jūros dingusio lėktuvo ‪#‎An2‬ pilotų paiešką sekiau gaudamas įvairiapusę informaciją bei skaitydamas naujienas žiniasklaidoje. Šiandien, detaliau susipažinęs su situacija, pakalbėjęs su kai kuriais vadais ir atsakingais pareigūnais, noriu pateikti savo komentarą bei pirminį vertinimą. Detalesnius atsakymus į klausimus, be abejo, turėsime pasibaigus visiems tyrimams.

Pirmiausia turime labai aiškiai atskirti operacijos techninę dalį nuo komunikacinės bei tarpinstitucinio koordinavimo. Dėl techninės pusės šiandien kariams neturiu jokių didelių priekaištų. Nepaisant to, kad dėl paieškos ir gelbėjimo operacijos vykdymo kilo nemažai klausimų, kritikos ir spekuliacijų, noriu pasakyti, kad iš esmės Lietuvos ‪#‎kariai‬ dėjo didžiules pastangas, vykdė paieškos darbus šešias paras, dieną ir naktį, kad dingę pilotai būtų rasti.

Šiandien jau žinome, kad jūros dugne, toje teritorijoje, kur vyko paieškos operacija, karinis laivas aptiko nuskendusį lėktuvą ir vieno iš pilotų kūną. Tai įrodo, kad mūsų jūreiviai, paskirtas užduotis vykdę kariniuose laivuose, pareigą atliko. Tą patį galiu pasakyti ir apie Karinių oro pajėgų orlaivių, dalyvavusių paieškos operacijose, įgulų narius. Noriu visiems jiems už tai padėkoti.

Tikiu, kad operacijai vadovavusių karininkų sprendimų galutinį pagrįstumą ir teisingumą parodys vykdomų tyrimų išvados. Žinoma, jei bus reikalas, imsiuosi atitinkamų priemonių ir sprendimų, kad netinkamai savo pareigas vykdę atsakytų už savo veiksmus ir ateityje tokių klaidų būtų išvengta.

Be jokios abejonės, ištikus tokioms krizėms kaip ši, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas specialistų bendravimui su dingusiųjų ar nukentėjusiųjų artimaisiais. Šiuo atveju tai visos sistemos mastu, ko gero, buvo daroma pavėluotai ir atsainiai.

Matau ir tai, kad visuomenė nebuvo laiku ir detaliai supažindinama su paieškos ir gelbėjimo operacijos eiga, priimamų sprendimų pagrįstumu. Akivaizdu, kad informuojant apie operaciją labai trūko argumentuotų, detalesnių paaiškinimų dėl vienokių ar kitokių sprendimų, pajėgumų pasitelkimo. Eilę metų stengiamės, kad Lietuvos ‪#‎kariuomenė‬ būtų atvira visuomenei, tačiau šio skaudaus įvykio komunikacija parodė, kad dar yra „neišmoktų pamokų“, kurias teks išmokti visiems nuo krašto apsaugos sistemos viešųjų ryšių specialistų iki vadovaujančių karininkų.

Taigi, nepriklausomai nuo tyrimų išvadų, peržiūrėsime galiojančias paieškos ir gelbėjimo operacijų organizavimą bei vykdymą reglamentuojančias vidaus tvarkas ir procedūras. Esant poreikiui, jos bus tikslinamos mano ar krašto apsaugos ministro įsakymais.

Kad ir kokios nemalonios mums būtų šios gelbėjimo operacijos pamokos, visdėlto akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju pilotų gyvybių gelbėjimo rezultatams tiesiogiai tai neturėjo jokios įtakos. Tokiomis sąlygomis, į kokias buvo patekę pilotai, išgyventi vandenyje, kurio temperatūra 9 laipsniai, bent pusantros valandos buvo tik 50 proc. tikimybė. Teoriškai galima pasvarstyti, kad galimybė išgelbėti pilotus būtų egzistavusi tik tuomet, jei apie incidentą ‪#‎KJP‬ Jūrų gelbėjimo ir koordinavimo centras būtų informuotas tuojpat ir būtų turėjęs tikslius duomenis apie paskutinę lėktuvo buvimo vietą.

Daug diskusijų sukėlė, ar pakankamai buvo pasitelkta paieškos ir gelbėjimo pajėgumų operacijos pradžioje. Nenorėčiau dabar leistis į detales, tik atkreipiu dėmesį į tai, kad iki pat gegužės 16 d. 24.00 val. operacijai vadovavo Vilniuje esantis Aeronautikos gelbėjimo centras, o KJP Jūrų gelbėjimo ir koordinavimo centras veikė tik kaip remiantysis veiksnys. Kaip tik tuo lemiamu momentu nelaimės vietoje skraidė ir paieškos operacijoje nuo 19 iki 23 val dalyvavo trys Švedijos ir vienas Lietuvos ‪#‎orlaivis‬.

Buvo nemažai spekuliuota apie priešmininio KJP laivo „Kuršis“ pasitelkimo poreikį nuo pat operacijos pradžios. Iš techninės pusės reikia pasakyti, kad šis laivas operacijoje tikrai nebuvo reikalingas, nes jo privalumai atsiskleidžia ieškant objektų po vandeniu, o ne virš jo. Kaip žinia, iš pradžių dingusių pilotų ieškota gyvų, virš vandens.

Kalbant konkrečiai apie ‪#‎VSAT‬ sraigtasparnio panaudojimą, kaip mane informavo paieškos ir gelbėjimo operacijos vadovas, pradžioje jis nebuvo pasitelktas paieškai todėl, kad paieškos rajonas buvo nutolęs nuo kranto iki 97 jūrmylių ir oro sąlygos buvo sudėtingos tai viršijo VSAT orlaivio technines galimybes. Be to, VSAT sraigtasparniai tinkami tik paieškai, o ne žmonių gelbėjimui.

Atskirai galima kalbėti apie vėlesnę kontraversišką komunikaciją su VSAT sraigtasaprnio skyrimo: kodėl po prašymo skirti sraigtasparnį sprendimas buvo uždelstas, kodėl iš pradžių jis buvo neigiamas, vėliau pakeistas. Akivaizdu, kad šioje situacijoje trūko geresnio tarpžinybinio bendradrabiabimo ir visuomenės informavimo.

Noriu pabrėžti, kad Lietuvos kariuomenė yra atsakinga tik už žmonių paiešką ir gelbėjimą. Kai tikimybės išgelbėti žmonių gyvybes nebėra, karinė operacija yra nutraukiama. Tokiose operacijose sprendimų priėmimas grindžiamas ne emocijomis, o tarptautiniais žinynais pagrįstais skaičiavimais ir atitinkamomis instrukcijomis. Manau, kad sprendimas nutraukti gelbėjimo operaciją gegužės 17 d. (sekmadienį) yra laikytinas pagrįstu, tik blogai, kad jis nebuvo argumentuotai paaiškintas pirmiausia nelaimės ištiktiems artimiesiems, vėliau ir visuomenei. Manau, kad būtent tai ir sukėlė didžiulį pasipiktinimą bei sąmyšį.

Turiu pasakyti, kad, remiantis tarptautiniu aeronautikos ir jūrinių paieškos ir gelbėjimo žinynu ir atliktais paskaičiavimais, gelbėjimo operaciją šiuo konkrečiu atveju rekomenduojama vykdyti tik 8 valandas. Įmanomas ir ilgesnis išgyvenimo laikas jei dingusieji pasinaudotų visomis įmanomomis gelbėjimosi priemonėmis (plaustu, hidrokostiumais, liemenėmis): nelaimės metu buvusiomis aplinkos sąlygomis išgyvenamumas geriausiu atveju galėjo išsitęsti iki 13 valandų. KJP Jūrų gelbėjimo ir koordinavimo centro viršininko sprendimas sustabdyti operaciją buvo priimtas atsižvelgus ir į šią galimybę, nes operacija nutraukta tik praėjus 26 valandoms. Reikia aiškiai įvardinti, kad kariai vykdė paieškos operaciją net dvigubai ilgiau nei numatyta pagal geriausią įmanomą scenarijų.

Galiu pasakyti, kad gegužės 18 d (pirmadienį) ryte krašto apsaugos ministerijoje buvo priimtas politinis sprendimas atnaujinti paieškos ir gelbėjimo operaciją. Karinio patarimo šiuo atveju nebuvo prašyta, todėl įvykių eigos nuo pirmadienio, dabar komentuoti tiesiog nenorėčiau.

Taip pat reiktų žinoti, kad nuskendusių objektų ar skenduolių ištraukimas iš jūros dugno nėra Lietuvos kariuomenės konpetencija ir atsakomybė, tačiau dalyvausime šioje operacijoje pagal ‪#‎KAM‬ ar LR Vyriausybės nurodymus.

Vis dėlto pabaigai turiu pastebėti, kad visų dėmesys pastaruoju metu nukrypo į paieškos ir gelbėjimo operacijos vykdymą, tačiau pirmiausia neturėtume pamiršti šios tragedijos priežasčių bei aplinkybių, kodėl ši nelaimė įvyko. Akivaizdu, kad orlaivis nuskendo kartu su vienu pilotu, dėl antro žinių dar nėra.

Generolas majoras Vytautas Jonas Žukas, facebook.com informacija

tatosanukas

Nuotr. Antras iš kairės žurnalistu save vadinantis Užkalnis.

Apie Užkalnio „žurnalistiką“ turbūt verčiau patylėti.

Nors aukštuosius mokslus baigę ir realų žurnalisto darbą dirbantys žmonės neretai komsomolkės „grandų“ pravardžiuojami „prisistatančiais žurnalistais“ ir „save vadinančiais žurnalistais“, Užkalniui ribų nėra.

Jis gali pasakoti apie bet ką, o jo blevyzgas, jis įsivaizduoja, visi priima už rimtą pinigą.

Kadangi nesusigaudo nieko apie politiką, pastaruoju metu blevyzgoja apie restoranus.

Kadangi piktai blevyzgoja, iš jų tapo išprašytas, kol neišmoks normaliai rašyti.

Spėju, kad kažkuriame bare gerai buvo užplota per ausį, liepta nešdintis ir išmokti rašyti.

Taigi, nusiminęs Andriukas nuvažiavo, kaip pats rašo, gimtojo kaimo Pažėrų apylinkių aplankyti, ant kapų nueiti. Išalko, į kavinę neisi juk – per ausį užplos.

Prisliūkina nedrąsiai prie kebabo kiosko.

Kišenėje vėjai švilpia, daryti: išalko, o dar ir į kavines neįleidžia.

Na ir pasiūlo sandėrį: jūs man kebabą, o aš parašysiu patologiškai gerą straipsnį.

O gal man visada kebabą, kai aš atvykstu į savo kaimą, a?

Na ir anksčiau Užkalnio keikta Garliava su visais jos violetiniais patvoriniais sušvinta visomis kebabo daržovių spalvomis.

Ir duonytė traški, ir padažas tobulas.

Skaitai tą tekstą ir vemti verčia, nes per visus suvalgyto kebabo majonezuotus kraštus veržiasi žodis „užsakomasis“.

Kaip supratau, Užkalnis Kauno miesto centre ir net pakraščiuose nesilanko, nes jeigu lankytųsi, žinotų, jog patys garliaviškiai važiuoja valgyti į jų manymu, geriausią kioską, kuris yra Kauno miesto centre, Kęstučio g. ir Daukanto g. Sankryžoje, firmos pavadinimas berods „Būk sotus“. Ten gaminami ir koldūnai, ir kitoks greitas maistas. Kauno ryšininkų gimnazijos mokiniai turbūt numirtų iš bado be šio kiosko.

Apie šią kebabinę lygiai tokį patį tekstą galima parašyti, skirtumas tik tas, kad tai būtų galima rašyti nemokamai, be jokio užsakymo ir subjektyvumo.

Ir duonelė traški, ir daržovės pjaustomos tiesiog kliento akyse, ir padažas tobulas.

Užkalnis, toks įspūdis, nesilankė ir Kauno Pilies kebabinėje, kaip ją vadina kauniečiai. Ten jau labai daug metų veikia kioskas, kuriame daromi tobuli kebabai.

Taip pat jam nežinomas ir Šilainių kebabų kioskas, kuriame ypatingai skanus kebabas pitoje.

Kelias savaites dėl kažkokių problemų nebeveikiantis Rokų kebabo kioskas (kuris yra Kauno mieste, o ne rajone) pasižymėjo tokiu pačiu tobulumu.

Be to, Užkalnio geografijos žinios: jis rašo, jog Garliavos, esančios Kauno rajone, kebabinė yra geriausia Kauno mieste.

Ką daryti, kad Lietuvos žiniasklaidoje rašo jokių aukštųjų mokslų nebaigę asmenys, kurie net nežino, jog  savo kaimo kebabinės negalima išrinkti geriausia mieste ne tik dėl to, jog ji net nestovi Kauno mieste, bet ir dėl to, jog tai yra žurnalistinio objektyvumo taisyklės pažeidimas.

Užkalnio paskelbtas tekstas pasižymi kalbos klaidomis, iš jo teksto aiškiai šviečia nekompetencija rašyti:

„Kebabas buvo tobulas. Puiki lavašo duona, dosniai įdėta puikios kokybės mėsos, tobulai apskrudusios, ir daržovės buvo traškios, šviežios, nors ir paprastutės. Kandau ir kiekvienas kąsnis man buvo tikra gastronominė palaima: balansuotas, kvapnus, šviežias, karštas. Nieko ne per daug, nieko ne per mažai“, – Viktorijos paruoštą kebabą aprašė A. Užkalnis.

“Nieko ne per daug” – nesuprantama ir ydinga minties struktūra, tarsi praleistas tarinys “nebuvo”, sutrumpinus jį iki “ne”, kad paprastam mokinukui lemtų minus vieną balą rašinyje. o “nieko ne per mažai” lietuvių kalboje reiškia kad visko yra per mažai, nes du neiginiai lietuvių kalboje įprastai reiškia teiginį, tokia kalbos klaida lemtų -2 balus rašinyje.

Tačiau “delfių” “žurnalistikoje” juk nereikia nei kalbos kultūros, nei logikos.

Jeigu Garliavos miestas, esantis Kauno rajono savivaldybėje, Užkalnio dėka atsiduria Kauno mieste, tai ir Vilniaus rajonas kurią dieną atsidurs Šalčininkuose: jeigu Užkalnis leisis ten tyrinėti restoranų ir kavinių.

aitvaras

Nuotr. Kur lygiai 4 dienas buvo VISOS karinės jūrų ir oro pajėgos??
Kodėl įvyko skaudi nelaimė, kai lakūnai Adolfas Mačiulis ir Alvydas Selmistraitis ne tik įkrito su lėktuvu į vandenį, bet nebuvo iš viso nei ieškomi, nei gelbėjami net 3 paras?
Jie įkrito dar šeštadienį, gegužės 16 dieną, tačiau Mi-8, Karinių oro pajėgų sraigtasparnis, kuris saugo Baltijos pakrantę, net nepakilo ieškoti lėktuvo ir lakūnų.
Kur jis buvo?
Kodėl sekmadienį, kai buvo akivaizdu, jog būtina žvalgyti pakrantę – o dėmesį labiausiai rodė Švedijos (ne NATO) ir Rusijos („antiNATO“) karininkai, pranešdami savo duomenis, apie paskutines lakūnų koordinates, MI-8 ramiausiai išskrenda į Marijampolę, ir ten pildo Lietuvos valdovės užgaidas: fotografuotis su vaikučiais ir keltis savo tariamus reitingus?
Idiotiški aiškinimai, po paros nutraukus paiešką, jog lakūnai vis tiek neišgyveno, akivaizdu, buvo galimai atlikto nusikaltimo – Lietuvos pakrantės oro erdvės nesaugojimo – slėpimas.
Ar piliečiai verdami emocijose – jog štai Lietuva neteko dviejų labiausiai patyrusių lakūnų – susimąstė, kas po visu tuo slepiama, ir kodėl tarkime, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė net nemini Vidaus reikalų ministro – kuris, atrodo, turėtų būti atsakingas už CIVILIŲ paiešką?
Todėl kad išryškėjo, kad Lietuvos pakrantė ne tik kad nesaugoma Mi-8 (o Mi-8 būtinas, kad nuolat žvalgytų pakrantę, ir, pastebėjus intervenciją, praneštų į „centrą“, tuomet pakeliamas naikintuvas), bet netgi neturi KARINIO RADARO!
Iš kur tai sužinoti? Ogi iš to, kad Lietuva paskutinį kartą girdėjo lakūnus 2015 05 16 16:16, tačiau Švedija juos su savo kariniu radaru fiksavo po 10 minučių, tas pats pasakyta ir apie Rusiją, ji savanoriškai pranešė apie savo duomenis: nors Lietuva išdidžiai nesikreipė į savo galingą kaimynę pagalbos – o galinga kaimynė juk turi galingą laivyną, ir netgi povandeninį laivą vieną kitą.
Tačiau svarbiau buvo Kariuomenės ir visuomenės šventė Marijampolėje, kurioje Dalia Grybauskaitė su Juozu Oleku fotografavosi, filmavosi, o pakrantę turėjęs šukuoti sraigtasparnis – kurio, priminsiu, Baltijos pakrantės apsauga yra nuolatinė misija (išskristi jam galima, jeigu į jo vietą paskiriamas kitas sraigtasparnis), ir paskirtis – stovėjo Marijampolėje.
Lakūnų ir lėktuvo turėję ieškoti laivai buvo atitraukti į karines pratybas.
Žodžiu, praėjusį savaitgalį Lietuvą galėjo užpulti Rusija, Švedija, Norvegija, Marsas- ir nė šuo nebūtų sulojęs: karinių radarų nėra, joks judėjimas tiek jūroje, tiek ore nefiksuojamas, jokių laivų nėra, MI- 8 nėra.
Tai ar ne dėl to skubiai buvo bandoma pakeisti Konstituciją, panaikinti Valstybės gynimo tarybą, tada išsijungti visus radarus (kažkaip nesitiki, kad jų nėra), atitraukti visus lėktuvus ir laivus, ir laukti „Rusijos užpuolimo“?
Ir staiga jūroje dingsta „be pėdsakų“ lėktuvėlis, ir niekas nežino, kur jis dingo: nors Bermudų trikampio palei Baltiją nėra.
Lėktuvas atrandamas tik tada, kai laivas „Kuršis“ galiausiai grįžta į pozicijas ir žvalgo jūrą: iki tol, kaip reikia suprasti , karinis jūrų laivynas atitrauktas. Nėra jokių pajėgumų. 4 dienas.
O kalbama, jog NATO mus gins, kai rusai užpuls: tačiau mūsų pačių kariuomenės nėra – nei jūroje, nei ore. 4 dienas.
Atrandamas TUŠČIAS lėktuvas 124 metrų gylyje.
Po dienos paskelbiama, jog matosi BATAS, todėl atseit, reikia vėl paiešką nutraukti, nes batas priklauso vienam iš lakūnų.
Koks idiotas gali taip mąstyti: juk jeigu šoki į valtį iš smingančio lėktuvo, jeigu dar turi laiko, skubi nusimesti nuo savęs batus, kad svertum kuo mažiau.
Jeigu vieną dieną nemato jokio kūno, kitą dieną mato siluetą ir batą, ir tai atseit yra pagrindas nutraukti tyrimą – atseit, antras lakūnas niekam nebeįdomus – tai pasakykite, kur mes gyvenam?
Ir kada bus atsakyta į pagrindinį klausimą: kam vietoj 3 tūkstančių šauktinių Juozas Olekas nuspendė šaukti 37 000??
Ir dar vienas klausimas: Lietuva turi ne tik sraigtasparnių, bet ir lėktuvų. Kur jie visi yra?
Ukrainoje? Sirijoje? Afrikoje?
Yra šiuo metu Lietuvoje kokie nors kariniai pajėgumai, ar tik tie, kuriuos šventėse fotografuodamasi su vaikais bevaikė šalies valdovė demonstruoja?

pries_nato3
Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje kai kurie įvykiai-tai kertiniai įvykiai, akivaizdžiai parodantys, kad mūsų krašte įsigali represijos, įsigali nuožmus profašistinis (pronacistinis) režimas. Turiu omenyje tokius įvykius-kaip 2012 metų gegužės 17-ają įvykusį Garliavos šturmą ir 2015 metų kovo 19-ają (pas grupę asmenų), kovo 25 d. (pas visuomeninkus Sulikus) ir vėliau pas Žmogaus teisių stebėtoją Šulcą įvykusią masinių kratų akciją prieš pilietinės opozicijos atstovus-visuomeninių organizacijų lyderius, žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus.
2012 m. gegužės 17 dieną prieš Garliavoje susirinkusius piliečius panaudota brutali jėga-jie buvo mušami, žeminami, neteisėtai areštuojami.
O kovo 19 dieną, taip pat kovo 25 dieną, imtasi atvirų politinių represijų prieš patriotus.
Tiesa, jau aiškėja, kad jokių įkalčių kratų metu nerasta, daugumai šių piliečių jau grąžinami per kratas paimti daiktai. Iš Klaipėdos apygardos prokuratūros sulaukiau ir konkretaus atsakymo į kovo 23 dieną G.Grabausko, ir Jaro Valiukėno pateiktą skundą Generalinei prokuratūrai. Jame yra ir toks įdomus sakinys: ,,Kratos pagrindu laikoma teisėjos R.Stonkuvienes nutartis, kurios rezoliucinėje dalyje nurodyta paimti objektus, kurie naudojami propagandiniam darbui prieš Lietuvos Respubliką”. Štai taip, nei daugiau, nei mažiau-savo nuomonės pareiškimai, straipsnių rengimas, taikių akcijų organizavimas-tai jau propagandinis darbas pries Lietuvą.
Albertui ir Kristinai Sulikams daiktai negrąžinami (nors ieškota “nuotraukų ir tekstų ruošinių” – o paimta net teleskopinė, kaimo vietoje teisėtai savigynai laikoma įdėkle ir seife, lazda, 2 diktofonai, nebenaudojamas 2010 m. sugedęs kietasis diskas), nemotyvuotais nutarimais arba atsisakant nagrinėti sundus iš viso (“kodekso 63-65 str. Nenumatyta apskųsti kratos veiksmus” – nors LR BPK 62 str. tai reglamentuoja), arba atrašant “skundas nepagrįstas” (Kauno apygardos prokurorė Aušra Rimkevičiūtė) – nors kokiu būdu galima teleskopinėje lazdoje ir diktofonuose laikyti nuotraukas ir tekstų ruošinius, galėtų prokurorė ir paaiškinti. Sulikų atžvilgiu padaryta ir tebedaroma virš 4000 eurų turtinė žala, ir dar didesnė neturtinė, nes yra paralyžiuota jų mokslinė veikla, bei šeimos verslo – teisinės kontoros – veikla.
Po gegužės 17-osios įvykių Lietuvoje kilo nemenkas sujudimas, daug piliečių atvirai kėlė klausimus-ar toks brutalus elgesys su žmonėmis neprieštarauja LR Konstitucijai?
Tą lemtingą dieną Giedrius Grabauskas parengė straipsnį apie Garliavos įvykius. Štai citata iš šio straipsnio ,,Garliavos ivykiai: Policija mums meluoja. Valstybė irgi”: ,,Man regis, Garliavoje siautėjo ,,Omonas”. Tokių įvykių Lietuva nematė nuo Sausio 13-osios. Suėmimai, asfaltu velkami žmonės. Siaubas žmonių akyse. Prieš taikius piliečius naudojamos ašarinės dujos, lazdos, elektrošoko prietaisai. Mes gyvename represijų ir prievartos valstybėje. Šį rytą įvyko tikėjimo teisingumu, demokratija, žmogaus teisėmis laidotuvės”.
Kristina Sulikienė (tuomet Apanavičiūtė) 2013 metais gynė adminsitracinėn atsakomybėn patrauksu paprastus vaiko brutalaus nušturmavimo liudininkus.
2 šturmavę pareigūnai 2014 12 10 apsilankė be jokio teismo sprendimo ir leidimo, pas Sulikus namuose, ją sumušė, filmavo, fotografavo, pas paskui apsiskundė, neva savo namuose buvę Sulikai juos dar įžeidė, nevykdė kažkokių jų reikalavimų. Šturmo nukentėjusieji atpažino šiuos du policininkus kaip brutalaus smurto vykdytojus Garliavoje. Šiuo metu šie policininkai patys paduoti į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl savivaliavimo pas žurnalistę ir teisininkę Sulikienę, neturint jokio teismo sprendimo ir juridinio pagrindo laužtis į namus.
Taip ir siejasi Garliavos šturmas su dabartiniais šturmais: tada dalyvavę policininkai ir šiuo metu yra labia aktyvūs provokatoriai ir smurtininkai, nes jiems nebuvo pritaikyta atsakomybė, daugelis jų buvo paaukštinti pareigose, už smurtavimą prieš taikius piliečius.
Po baudžiamąją bylą tąsomam Evaldui kaip matyti iš filmuotos medžiagos, vos nebuvo praskeltas pakaušis, taip pat kaltinamasis Gediminas juodojo “žmogėliuko” buvo ant nugaros sviestas per visą kiemą, tik dėl to, kad pataikė nusileisti ant medinių kėdžių, jam nelūžo stuburas.
Tačiau reakcingi apžvalgininkai, įvairių nomenklatūros remiamų organizacijų vadovai ir toliau tiesiog liaupsina elito veiksmus bei žemina patriotinių organizacijų lyderius, pažangius žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus, antifašistus.
Štai kaip kriminalizuoto elito rengiamas politines represijas savo straipsnyje ,,Zombinimo virusas mūsų žiniasklaidoje” pateisina apžvalgininkas A. Zolubas: ,,Reikėjo, kad Giedrius Grabauskas suorganizuotų piketus pries NATO, o Milda Bartašiūnaite viešai pareikštų, jog palaiko Donbaso separatistus, kad specialiosios tarnybos imtusi atitinkamų profilaktikos veiksmų. Tačiau tai tik menkas epizodas is visuomenes zombinimo visumos. Šiuo metu zombinimo virusas sėjamas Lietuvoje, virusas prigijo, išvešėjo, tai įrodo aktyvistų Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, Donato Glodenio, Ryto Narvydo ir kitų postringavimai”.
Neteisėti veiksmai, grubiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145-149 straipsnius, kurie numato kratos atlikimo kruopščią tvarką, pačių prokurorų nutarimai, kuriais jie grąžina daiktus, rodo, jog kovo 19-25 dienų kratos ne profilaktika, o labia didelės nekompetencijos ir savivaliavimo, praktiškai, valstybės užvaldymo, išraiška.
Tuo tarpu LR Konstitucijos 25 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad piliečiai gali skleisti įvairią informaciją, idėjas, atvirai bendrauti, rinktis į taikius susirinkimus (36 sr.). . Štai kas teigiama keliuose straipsniuose: LR Konstitucijos 25 straipsnis-,,Žmogus turi teisę tureti savo įsitikimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas”.
36 straipsnis-,,Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus”.
Ši teisė pavyzdžiui Jungtinėse Amerikos valstijose yra laikoma pamatine teise, kaip ir žodžio laisvė, (1-oji JAV Konstitucijos pataisa), kuri leidžia sudeginti JAV vėliavą, protestuojant prieš šalies politiką, arba atsistojus pievoje prie Baltųjų Rūmų “išdėti į šuns dienas” prezidentą ir kongresmenus. Niekas su elektrošoku, dujomis, piliečių nepuola. Tokia pati teisė yra Jungtinėje Karalystėje: yra Hide Parkas, kuriame nuo seno galima garsiai ir aiškiai keikti valdžią, nurodyti visas jos klaidas.
Bet politines represijas nomenklatūriniai apžvalgininkai vadina ,,profilaktikos veiksmais” ir tuo pačiu paneigia LR Konstitucijoje įvardytas pilietines teises: nors jos gali būti sustabdomos tik karo paskelbimo atveju, ir tai, tik Seimo nutarimu, o ne šiaip, pagal prokuratūros ir saugumo komandą, ir kada susigalvojus. Arba prisidengiant nutarties atlikti piliečio kratą namuose, FAKTU, o ne detaliu nutarties tekstu – motyvacine jo dalimi: ką siekiama paimti.
Tiek kovo 19 dienos, tiek kovo 25 dienos kratos pasižymi pačių kratos sankcionavimo nutarčių nepaisymu, grubiu teismų sprendimų nevykdymu, nes tose nutartyse nenurodyta, kad galima imti bet ką iš namų: nurodyta, ko konkrečiai ieškoma. Nes to reikalauja LR BPK 145 str. 3 d.: akrata atliekama tik pagal motyvuotą teismo nutartį, kurioje aiškiai nurodoma, ko ieškoma, irk as turi būti išimta.
Kratų metu tačiau rinkta asmeninė informacija apie asmenis, fotografuotos (G.Grabausko atveju) arba apžiūrėtos ( K.Sulikienės atveju) vizitinės kortelės, konfiskuoti arba bandyti konfiskuoti laikraščiai. Iš Grabausko paimti teisėtai ir atvirai leidžiamo “Laisvo laikraščio” egzemplioriai, pas Sulikus rašė LL egzempliorių, pamatę su D.Grybauskaitės atvaizdu numerį, griebė egzempliorių, tik tada, kai A.Sulikas pradėjo juoktis “o laikraštį konfiskuos, įdomu, ar ir iš kiekvieno kiosko ir kiekvieno skaitytojo, ar tik iš mūsų?”- tada staigiai padėjo atgal.
Taigi, visų kratų metu, kad jis kur jos buvo atliekamos, buvo elgiamasi neteisėtai, ne pagal LR BPK 145-149 str. reikalavimus– kratos nefilmuojamos, kviestiniai nekviečiami, imama iš namų bet kas, dalyvaujama gausiomis grupėmis, nors per kratą gali namie būti tik 2 pareigūnai.
Daiktų, kurie yra didelės finansinės vertės paėmimas, yra prilyginamas kriminalinei bausmei – nuosavybės teisių apribojimui, tačiau jokios nutartys dėl didelės vertės daiktų paėmimo nebuvo ir nėra priimtos.
Prokuratūra su policija tiek Garliavoje, tiek “antikonstitucinių grupių” bylose elgėsi taip, kaip norėjo, rodė savo nekompetenciją, o ne taip, kaip tiksliai numatė įstatymai.
Keisčiausia, jog teisėsauga vaidino, ir viešai taip pateikė, jog būtent ji gina demokratijos principus, tačiau žinia apie tai, kad Lietuvoje buvo vykdomos neteisėtos kratos ir tai, kad Lietuva virsta Europos Sąjungos Šiaurės Korėja, kurioje ne tai kad įsigali, bet vyrauja diktatūra, apskriejo visą pasaulį. Nes visiems aišku, jog kratų atlikimą reglementuoja teisė, o ne kažkieno įsivaizdavimai, kas yra ar nėra demokratija. Be to, demokratija per teisėsaugą nėra įgyvendinama: ji įgyvendinama per 3 valdžias, o 4-oji valdžia, žurnalistai, prižiūri šias 3. Ir teisėsauga nėra viena iš 3 valdžių, o jeigu ji užima šių valdžių vietą, tai jau yra valstybės perversmo požymiai.
Būtent teisėsaugos atstovai, atlikdami neteisėtai ne pagal LR BPK 145-149 str. Reikalavimus vykdomas kratas, savo veikoje turėjo požymių veiklos, numatytos LR BK 121 str. – galimai veikė kaip ginkluota antikonstitucinė grupė, kuri visoje Lietuvoje vykdė savo pačios suvokiamą teisingumą, prisidengdama įstatymais, ir teismų nutartimis, kuriose, tačiau nieko panašaus į tai, kad galima išnešti pusę žmogaus namuose turimo turto, ir literatūros, nebuvo numatyta.
Lietuvoje kadangi ji nėra diktatorinė valstybė, nėra jokio “draudžiamos literatūros sąrašo”, kuris buvo minimas kratų metu.
Tad ir iškelkime esminius klausimus: ar Lietuvoje dar galioja LR Konstitucija? Ar ji paminta ir gyvename elito klanų valdomoje butaforinėje valstybėje, kurioje LR Konstitucija negalioja ir įteisinami represiniai ,,profilaktikos veiksmai”?

Giedrius Grabauskas
Kristina Sulikienė

Šaltinis: facebook.com

HM

Posted: May 19, 2015 in Uncategorized

Romuciomore

Artūras Paulauskas

Nuotr. Artūras Paulauskas nori pasiekti, kad visi bijotų kviesti greitają pagalbą, gaisrinę ir policiją: tuomet gyventojų sumažėtų, ir vėl būtų gera statistika. Šalį jau krečia skandalai, jog žmonės skambina 112, bet niekas neatvyksta į pagalbą, nes operatorius arba nemato adreso, arba nusprendžia, jog pavyzdžiui plintanti hematoma yra jokia ne grėsmė gyvybei, o taikvando veiksmus rodanti gydytoja tiesiog puikiai atlieka savo darbą – marina žymų pacientą, kuris yra grėsmė valstybei, artūrčikui, nes per daug žino apie jį kaip KGB kandidatą.

2015 05 19 Seimo teisės projektų registre užregistruotas Adminirtracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimas, 188 -20 dalis, kurioje nurodyta, jog nuo šio visi, kas tik skambina 112 ir tam nėra poreikio, bus baudžiami iki 1500 eurų bauda.

Pasakoja Kristina Sulikienė:

“Nuvykau į Kauno klinikas dėl tam tikrų sveikatos problemų, nustatė tas problemas, bet namo neišleido, ir naktį norėjo leisti Ketanov, nuo kurio pradėjo kilti spaudimas.

Pareikalavau, kad ištrauktų lašelinę.

Tai daryti atsisakė.

Bet užsuko “ketanovo lašelinę”, kas šiaip negirdėti neregėti dalykai, nes nuskausminamasis vaistas yra leidžiamas o ne lašinamas.

Tačiau lašelinę ištraukti atsisakė, pradėjo keistai elgtis, grasinti.

Paskambinau 112 ir paprašiau skubios pagalbos, nes man buvo įstatyta į veną adatą, ir ją atsisakoma išimti, o pati ištraukti nemoku.

112 atsisakė važiuoti, nes esą aš randuosi Kauno klinikose.

Kauno Klinikose atsisakė grąžinti mano paltą, nors buvo žiema.

Parvykau vairuodama su viena ranka namo, ir iš ten pradėjau kviesti greitąją pagalbą.

paskambinus 112, vėl atsisakė važiuoti, pradėjo aiškinti, jog reikia užpilti degtine ir traukti.

Kalbėjo kitas panašias nesąmones. Nurodė, jog privalau gįžti į Klinikas, nors man jokios pagalbos nebereikėjo, o 23:30 leistis Ketanovą, nuo kurio kyla spaudimas gali tik beprotis.

112 du kartus atsisakė suteikti pagalbą.

Paskambinau kaimynei, kuri 40 metų išdirnusi gydytoja, ji išsigando, sako, negalima pačiam traukti adatos iš venos, galima mirtinai nukraujuoti, užkrėsti.

KIta kaimynė nurodė paskambinti rajoninės greitosios numeriu.

Rajoninė greitoji su įjungtomis “mirgalkėmis” atvyko į vietą, ir ištraukė adatą iš venos, pasibaisėjo.

Nes gydytojų tyčia palikti kateteriai, adatos, vamzdeliai yra nusikaltimas.

APie tai beje tą vakarą kalbėjau laidoje “TV pagalba”.

Tai norėčiau dabar paklausti negerbiamo Artūrčiko: kurioje čia vietoje buvau neteisi, kai skambinau 112 ir jie atsisakė man suteikti [pagalbą, kai Kauno Klinikų gydytojai su savo slaugais ją buvo sutrikdę: įvarę man į veną adatą, kurią atsisakė išimti?

Ir gal artūrčikas paaiškins, man dabar čia turi būti keliama byla, nes gydytojai padarė nusikaltimą, ir jų kolegos atsisakė to nusikaltimo padarinius šalinti?

Gal situacijos, kai 112 atsisako važiuoti yra jų bėda, o ne piliečio, kuris skambina?

Ir beje, artūrčikai, kaip dėl tų iškvietimų, kai niekas neatvažiavo, ir sudegė mama su 3 vaikais? Gal ir jiems bus procesas po mirties? kad įvykdė neteiėtą iškvietimą?”

Visuomedotcom mano, jog šitie įstatymų kaitaliojimai reikalingi vien tam, ,kad toliau būtų įbauginama visuomene.

Juk Milda Bartašiūnaitė, pamačiusi, kaip į jos namus veržiasi neuniformuoti kaip ji įvertino, banditai, puolė skambinti 112.

kristina Sulikienė, kai pas ją prisistatė neuniformuoti, tą patį darė.

Kai ją namie 2014 12 10 apie 10:10-10:25 sumušė du neva tai policijos pareigūnai, neparodė tarnybinių pažymėjimų, ji tuoj pats skambino 112, kai tik tie mušeikos išsinešdino.

Buvo atsiųsta greitoji pagalba, vėliau teismo medicinos ekspertų įstaiga nustatė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Artūras Paulauskas galimai nori taip žmones įbauginti, kad va tokiais išvardytais atvejais, kai 112 operatoriai tyčia nesiunčia pagalbos, kad nukentėjęs žmogus dar ir nubaustas būtų.

“O kaip buvo pernai 2-ojoje ligoninėje? Tėtis (profesorius Romualdas Apanavičius) merdėja, o gydytoja Sungailienė vos ne kovinius veiksmus prieš mane rodo, ir nesako, koks jo kraujo spaudimas.

Ateina seselė, ir vėl koviniai veiksmai.

Išmeta į lauką užsirakina.

Tėtės galvoje plintanti hematoma, jis yra prie mirties, o jam neduodami vaistai nuo spaudimo.

Arabas gydytojas Ali tik šypsosi “nu jūsų tėtis senas, kas čia tokio” (66 metai tada buvo.)

Paskambinu 112 ir paprašau greitosios kadpervežtų į 3-iąją ligoninę, nes tėtis miršta.

Atsisako.

Skambinu dar kartą.

Atsisako.

Matote, jeigu mirštantį žmogų jau patalpinoį ligoninę, tai atgausi tik lavoną.

5 dienas laikė be tyrimų, be vaistų, arabas gydytojas nieko neturiu prieš arabus, bet tiesiog negydė ir marino, šypsojosi, senelių marinimo skyriuje, ir tiek.

Galiausiai prisijungė Kauno policija ir sako “mes jum atsiunčiame ekipažą, nueisite kartu, ir turės parodyti spaudimo duomenis, suduoti vaistų”.

Taip ir buvo.

Su policininkais įėjome ir vienas iš jų pagrasino gydytojai, jog jeigu ji toliau užsiims šarlatanizmu, jai buvo pradėta baudžiamoji byla.

Sungalienė dar bandė kažką šokti ant Sulikienės, policininkai choru atsakė, jog duktės pareiga rūpintis tėvu.

Po poros dienų parašius 3 skundus tame tarpe į Sveikatos apsaugos ministeriją, R.Apanavičiaus galvoje atrandą tą hematomą, ir pradeda visi lakstyti: nes paaiškėja, jog tikrai vos nenumarino žmogaus.

Taigi, klausimas artūrčikui: greitoji pagalba 2 kartus atsisakė atvykti, nes esą Apanavičius buvo ligoninėje, dėl to esą jo gyvybei pavojus negrėsė: nepaisant to, jog buvo su gyvybei gresiančiu pavojumi paguldytas į terapinį skyrių, kurio veikilos nuostatos tai draudė.

Tai čia atseit mane reikia bausti, nes gelbėjau tėvui gyvybę?”

Manome Seimas turės proto ir nepatvirtins beprotiško artūrčiko įstatymo pakeitimo, nes jis yra neadekvatus greitosios pagalbos, policijos neveikimui, taip pat kai policija puola namus, siautėja, daužosi, arba kai saugumiečiai apsimeta policija, ir laužiasi į namus: piliečiai turi teisę jų neleisti, ir kviesti policiją.

LIETUVOS RESPUBLIKOS

ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSO 186 ir 18820 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO

ĮSTATYMAS

 

 

2015 m.           Nr.

Vilnius

1 straipsnis. 186 straipsnio pakeitimas.

Pakeisti 186 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„186 straipsnis. Žinomai melagingas pagalbos tarnybų iškvietimas

Žinomai melagingas pagalbos iškvietimas – užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.“

2 straipsnis. 18820 straipsnio pakeitimas.

Pakeisti 18820 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„Skambinimas pagalbos telefono numeriais žinant, kad nėra pagalbos poreikio – užtraukia baudą nuo trijų šimtų eurų  iki tūkstančio penkių šimtų eurų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų.“

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

 

 

 

 

Respublikos Prezidentas

Teikia

Seimo narys                                                                                                  Artūras Paulauskas

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1033126

tata

Nebegalėsiu gyventi be „nesąmonių muziejaus“ – lrs puslapio.

Ten kas dieną –po naujieną.

Tai Dalia Grybauskaitė viena pati skelbs karo padėtį, ir siųs karius į misijas „esant būtinybei“ – o kas ta būtinybė Prezidentei, tik ji pati nuspręs: Konstitucijos normos nebegalios.

Tai Seimo 42 nariai sugalvojo, gal ne ta koja iš lovos išlipo,ir pateikė naikinimui Valstybės gynimo tarybą, tiesiog panaikinsime, o vietoj jos sugalvojome Nacionalinio saugumo tarybą. (2015 05 11 Konstitucijos 140 str. 1 d. pakeitimo projektas).

O kas į ją įeis – koks skirtumas, dviem skirtingais įstatymais numatoma skirtinga sudėtis. (Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo projektas, Nacionalinio saugumo tarybos įstatymo projektas, 2015 05 12.)

Paskui kažkas išsimiega, ir pateikia dar vieną įstatymo projektą, bet net nenurodo pavardės. (Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo projektas, 2015 05 14)

2015 05 18 apsižiūrėta, jog ir Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme reikia keisti „valstybės gynimio tarybą“ į „nacionalinio saugumo“ – nors dabar krašto apsaugos įstatymas skambės be jokio ryšio: gynyba rūpinsis „civiliokai“, nacionalinis saugumas.

Tarsi iš JAV komedijos „Nacionalinis saugumas“, kur į policiją nebetinkantys buvę pareigūnai dirba su…monetomis kišenėje: kad reikalui esant, galėtų iš telefono automato paskambinti tikrai policijai.

O šiandien jau dr. Mantas Adomėnas siūlo, nepaisant Konstitucinio Teismo nutarimo, jog Vytautas Landsbergis negali būti laikomas faktiniu prezidentu, ir valstybės vadovu, štai tokią deklaraciją:

Projektas

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

DEKLARACIJA

DĖL VYTAUTO LANDSBERGIO PRIPAŽINIMO LIETUVOS VALSTYBĖS VADOVU

2015 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimas,

minėdamas Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 25-ąsias metines;

remdamasis Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 86 straipsnio nuostata, kad „Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas“;

atsižvelgdamas į tai, kad pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą 1990-1992 m. veikusios Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Pirmininkas buvo aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas, turėjęs įgaliojimus pasirašyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, atstovauti Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose, vesti derybas ir pasirašyti tarptautines sutartis;

konstatuodamas, kad Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme įtvirtinti Aukščiausios Tarybos Pirmininko įgaliojimai yra įgaliojimai, kuriuos paprastai vykdo valstybės vadovai;

pažymėdamas, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, atlikdamas savo pareigas, visada veikė Lietuvos Respublikos interesais ir savo pareigas atliko garbingai;

pripažįsta, kad 1990 m. kovo 11 d. iki  1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs valstybės vadovo pareigas.

SEIMO PIRMININKĖ                                                                     LORETA GRAUŽINIENĖ

Teikia

LR Seimo narys

Dr. Mantas Adomėnas

Kam to reikia, jeigu jau Dalia Grybauskaitė yra pripažinusi V.Landsbergį valstybės vadovu?

Juk ji irgi yra valstybės vadovė, jeigu ji viešai pasakė, vadinasi taip yra, nepaisant, jog taip nebuvo, nes Lietuva tuo metu buvo parlamentinė respublika, ir Seimo pirmininkas negalėjo būti Valstybės vadovu, nes jos vadovas buvo Aukščiausioji Taryba.

Daktaras Mantas Adomėnas nelabai suvokia, jog Vytautas Landsbergis tik veikė įgaliotas Aukščiausios Tarybos, o ne pats kažką pasirašinėjo ar sprendė.

Kaip, pavyzdžiui, Rusijos Prezidento Boriso Jelcino nepaprastasis įgaliotinis Fiodor Šelov – Kovediajev negali būti pripažįstamas faktiniu Rusijos valstybės vadovu, nors jis atlikinėjo Boriso Jelcino vaidmenį užsienio diplomatiniuose vizituose.

Ilgainiui, V.Landsbergis nebesurinkdavo daugumos paramos, dėl to paleido Tarybą, ir triuškinančiai pralaimėjo naujuosius rinkimus.

O jeigu senukui norisi, kad visi Lietuvos žmonės mokėtų už jo apsaugą nuo neaišku ko, tai priminsime, jog turi susižėręs ne vieną ir ne du milijonus, irgi manipuliuodamas tuo, jog esą vadovauja AT.

Tai iš tų pinigėlių tegul ir saugosi, be jokių papildomų Seimo rezoliucijų ir nutarimų.

Be to, valstybės vadovą tokiu renka piliečiai, Vytautas Landsbergis deja buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu, LTSR atstovu, TSRS Maskvoje, o ne visos valstybės vadovu.

Tapdamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nariu, jis neįgijo iš nieko jokių galių vadintis ir būti vadinamam Lietuvos vadovu, prezidentu, ar karaliumi.

Tačiau jeigu tokiu jaučiasi – tegul vadinasi. Nesuvokiama, kodėl vėl Seimas, tarsi pagal burtininko dūdelę, turi rinktis, balsuoti dėl šitos fantazijos, tarsi nebūtų kitų reikalų.

iš feisbuko platybių