Kodėl Drąsos kelias?

Leiskite paklausti, o kodėl ne?

Kodėl turime rinktis konservatorius, kuriuos šiais metais pristato mano kurso draugė Monika, kuri beveik visus egzaminus be „paruoštukų“ nelaikė? Ir kuri su modernia įranga kitiems diktuodavo egzaminų atsakymus? Konservatorių jaunimas skelbia, jog „kreipkis į mane ir aš išspręsiu tavo problemą per parą“. Para reikalinga tam, kad nusirašinėtojos Monikos galėtų pasižiūrėti į „špargalkes“. Nes gatavo atsakymo nežino.

O Gabrieliukas?

Garsiausias Lietuvos anūkas, prieš lietuvių kalbos abitūros egzaminą palūžęs, kad neišlaikys, ir išsiguodęs apie sudėtingą gyvenimą senelio „muziejuje“? Arba kad jo pažymiai tik aštuonetai, ir jis greičiausiai niekur neįstos.

O dabar – visos konservatorių partijos galva, ir tas, kuris pasiūlė „gelbėjimo“ planą.

Dar į bendrą puokštę reikėtų paminėti už nepažangumą iš prestižinio Vilniaus licėjaus išmestą krizės premjero Andriaus Kubiliaus sūnų – ir tada aišku, kas valdė ir valdys Lietuvą, jeigu žmonės rinksis konservatorius.

Beje, jeigu žmonės ir nesirinks konservatorių, jie su Tadu Langaičiu, kuris į buvusią Rokų kolūkio gyvenvietę atvažiuoja su baltu Lexusu, sukūrė „baltąsias pirštines“, su kuriomis „išplaus rezultatus“ baltai.

„Jeigu mes nebūtume klastoję rinkimų rezultatų, mes nebūtume iš viso nei vienos vietos gavę 1992 m. rinkimuose“, – gyrėsi viena jų Seimo  narė.

O štai Garliavoje, kur labai daug žmonių balsavo už Drąsos kelią, vienoje apylinkėje rinkimų komisija „nerado“ nei vieno balso – nors balsavo pati Audronė Skučienė su šeima. Dar akivaizdžiau klastoti rinkimų neįmanoma. Ir kai mes vadinami runkelių ir kitokia tauta, kad neva nemokame perrinkti Seimo – žiūrėkite, kaip tie rinkimai organizuojami metų metais.

Užsienio fondai finansuoja konservatorius, jiems rengia seminarus, dažniausiai su alkoholiu, šventes, kursus, meta milijonines „injekcijas“ jų Seimo narių institutams. Tada jie pavaidina rinkimus, aktyviai dalyvauja tvarkant žydų kapus (nes užjūrio konsultantai patarė), fotografuojasi su šakėmis – nors Mantas Adomėnas turi „dendžio“ įvaizdį, kuris yra ganėtinai erzinantis – ir jau kai juos „išrinks“ – nors akivaizdu, jog M. Adomėnas nedirba su kalėjimu ir iš ten negaus balsų – tada esą visi turėsime patikėti, kad čia dėl to, jog aktyviai važinėjo po savo rinkimų apygardą, su Andriumi Užkalniu plovė mokiniams, kurie net nebalsuoja, smegenis.

O jeigu nusirašinėtoja Monika laimės prieš Algirdą Paleckį, irgi patikėsime, nes ryškūs Monikos plakatai, kaip ji pakeis Lietuvą visur kabo, o štai jos oponento – ne.

Nors jos oponentas dirba su rinkėjais, o Monika net nežino, kur yra Naujoji Vilnia.

Tiesiog atsimenu Moniką, kai jai buvo 18 metų, ir mes mokėmės 1 kurse. Ji pasakė tokią frazę: „Aš niekada nesikraučiau lagamino, jeigu nebūčiau užsisakiusi lėktuvo bilieto ir viešbučio kambario“. Pasibaisėjau, nes tuo metu mes ir tranzuodavome, ir keliaudavome traukiniais. O štai mergina iš Žemaitijos buvo jau apskraidžiusi pasaulį. Turbūt su turtingais tėveliais.

Dabar Monika yra konservatorių veidas, ir ji padės pakeisti Lietuvą. Gal visiems užsakys po lėktuvo bilietą. Į vieną pusę – juk konservatoriai metų metais nieko kito ir nedarė, tik varė jaunimą iš Lietuvos.

Įdomesnė situacija yra apygardose, kur „susipjovė“ konservatoriai tarpusavyje.

Kodėl tokia isteriška reakcija, kad Arimantas Dumčius ir Marija Vida Čigriejienę toliau keliasi savo apygardose?

Nes šiems profesoriams nebereikia reklamos. Jų reklama – ĮDIRBIS.

Jokiu būdu nesakau, kad šiose apygardose Drąsos kelias neturi šansų – nes juk  kur du pešasi – trečias laimi.

Būtent šiose apygardose Drąsos kelias iškėlęs vietinius, bet bendruomenėje žinomus paprastus žmones į apygardas, gali laimėti.

Nes Rokuose niekas nebalsuos už baltu Lexusu važinėjantį Tadą Langaitį. Ypač jeigu jis atvažiuoja pirmą kartą į bendruomenės šventę, į mišias – labai prastas startas, ir turbūt, čia yra ir finišas. Daugelis Rokų gyventojų iki šiol pluša gamyklose, parduotuvėse, ūkiuose, ir jiems nesuvokiamas toks vaizdas kaip jaunuolis su prabangia mašina. Tado Langaičio tėvas kadaise tarsi prijautė Klonio judėjimui, bet negavo nei vienos bylos, nenukentėjo, ir ramiai perėjęs per kelias partijas, nuvedė vaiką pas konservatorius. Nes tik toje partijoje,  pačiam sėdint Rusijos kišenėje, galima pilna gerkle rėkti, kad rusai puola. Kaip rašo spauda, Tado Langaičio atveju būtent taip ir yra.

 

O A. Dumčiaus apygardoje rinkėjai tikrai nesirinks to,  kuris būdamas Kauno meru, sugebėjo skylėtomis Kauno gatvėmis pagarsėti Europoje – apie Kauno duobes buvo kuriami filmai. Kalbu apie Andrių Kupčinską, kurio tėvas Seimo narys Rytas Kupčinskas buvo priverstas trauktis iš rinkimų – nes konservatorių partijoje vaidinama „rotacija“. O gal užjūrio rėmėjai pareikalavo „desovietizuoti“ partiją? Juk  vis tik Rytas Kupčinskas sovietmečiu priklausė komunistų partijai.

Jo sūnelis – skylėtų Kauno duobių meistras pamiršo, kieno yra kūrinys, ir per mero rinkimus save vadino „patriotu“, o oponentą – „milicininku“. Čia irgi patarė užjūrio konsultantai, nes jie finansuoja „demokratiją Lietuvoje“. Aišku, tokiais plakatais pasipuošęs, ir savaitgaliais kariuomenėje tarnaujantis „patriotas“ rinkimus pralošė.

Greičiausiai ta pačia korta jis loš ir prieš A. Dumčių. „Pamiršdamas“, kieno sūnus yra oponentas, ir kodėl jam reikėjo prisitaikyti. Nes pas baltas meškas tikrai yra labai šalta ir nesmagu…

Beje, viena aktyviausių Marijos Vidos Čigriejienės priešininkių, buvusi konservatorė, po to – „Sąrašininkė“, o dabar turbūt centristė, pati „pamiršo“, jog sovietmečiu priklausė komunistų partijai. Svarbiausia labai garsiai rėkti, tada gal niekas nepastebės, koks tu pats esi raudonas.

Jaunimo „pasiekimai“ – būnant labai jauname amžiuje dalyvauti Lietuvos privatizacijos procesuose, rodo vieną dalyką. Patys būti KGB dėl jaunumo negalėjo. Tačiau galėjo priklausyti kažkas iš  giminių. Nes KGB Sąjūdį sukūrė privatizacijos tikslams, o buvo griežtai numatytas ribotas skaičiu žmonių, kurie tą darys.

Pasižiūrėkite į magnato D.Mockaus biografiją.

Jis pristatomas kone turtingiausiu Lietuvos žmogumi: bet kodėl niekas nepaklausia, kaip jis juo tapo? Kodėl jis būdamas jauno amžiaus, dalyvavo Lietuvos privatizavime?

Iš Sąjūdžio būdavo išmetami žmonės, jeigu jie tik nebuvo „sąraše“. Kai kuriems teko bėgti iš Lietuvos. Operos solistas Vaclovas Daunoras pamatė iš vidaus, kas yra Sąjūdis, ir kuo smirda Nepriklausomybė (kaip jis minėjo – krauju), ir išvyko į JAV.

Imant valdžią nebuvo žiūrima metodų.

O pakaunės savanorių maištas niekada nebuvo išaiškintas. Jis tiesiog buvo „demokratizacijos“ dalis, tų laikų „Maidanas“. Kažkas savanorių „likučius“ įmetė į Klonio gatvę, ir po to policijos komisarai labai įtikinamai bandė aiškinti, jog šturmas susijęs su pakaunės savanoriais. Na logikos nėra, tačiau įvairios legendos toliau naudojamos.

O pakaunės maišto idėja buvo -atseit, kadangi grįžo komunistai, mes kovosime su jais. Klonio scenoje irgi liejosi kalbos, jog reikia paimti 80 vietų Seime ir pakeisti viską iš esmės. Tai buvo ne utopija – nes norint kažką pakeisti, reikia turėti vadinamąją konstitucinę daugumą. Po tokių kalbų netrukus įvyko teroro aktas prieš taikius piliečius, o daliai jų bylos ir bylelės nesibaigia iki šios dienos. Kadangi Drąsos kelio partija dėl laimėtų rinkimų – surinko reikalaujamą sąrašinį minimumą – gavo valstybės dotaciją partijos veiklai, tai tokiai pačiai sumai buvo areštuotas Kedžių turtas. Turime suprasti, jog liberalo Masiulio grasinimai, kad partiją reikia uždaryti, vykdomi – bet labai iškreiptu būdu: dotacijos pinigų reikalaujant iš nesusijusių su partijos pinigais senelių. Kurie neva lytiškai priekabiavo prie anūkės. Ne kažkokie dėdės, apie kuriuos ne vienoje apklausoje pasakojo Garliavos mergaitė, bet seneliai – nes išklausė jos pasakojimų. Nuo šiol pranešimas apie nusikaltimą vadinamas nusikaltimu. Gal naujasis liberalų Seimas norėjo taip ir perrašyti kodeksą. Dėl šios bylos Seimo aktyvistai neseniai bandė kriminalizuoti žurnalistiką – kad tik niekas nerašytų apie beprotišką bylą, kur nukentėjusiosios seneliai kaltinami pedofilija. Įdomus ir dar vienas dalykas – pedofilijos byla jau išnagrinėta. Nuo kada galima pradėti procesą iš naujo, tiesiog įrašant kaltinamųjų vietoje kitus asmenis? Garliavos senelių  „priekabiavimo“ byloje yra grėsmingų frazių, jog būtina užtikrinti ieškinį, nes seneliai padarė nusikalstamas veikas – nors byla vyksta tik apylinkės teisme, ir jokio nustatyto fakto apie ištvirkinimą nėra. Bet trijų teisėjų kolegija rašo „padarė“, o Lietuvos ryto žurnalistas Trainys jau perspausdina slaptų posėdžių medžiagą – jis tikrai nesėstų netgi jeigu už tai būtų baudžiama laisvės atėmimo bausme.

Nes jis formuoja „privatizatorių“ nuomonę – kad reikia iš Garliavos diedukų atimti viską. Nors teisinėje praktikoje niekas neatima paskutinio gyvenamojo būsto, o išieško iš pensijos. Taip būtų ir šiuo atveju. Paprasčiau būtų buvę leisti anūkei matytis su seneliais, tada mergaitė gautų šiek tiek ir išlaikymo. Ir nereikėtų šitokiu drastišku būdu reikalauti išlaikymo, kurio, akivaizdu, biologinė motina suteikti nesugeba.

Garliavos bylos irgi turi labai stiprų KGB braižą – nes vykdoma kažkokia iškreipta privatizacija – turto atiminėjimas ir atidavinėjimas „nukentėjusiems“, kurie nukenčia netgi bylose dėl kažkieno lytinio organo. Arba triusikų.

Grįžkime prie pakaunės savanorių.

Kodėl tie patys savanoriai, įstoję į Lietuvos apsaugos būrius ir kariuomenės užuomazgas 1990 m. jau tada nekovojo su KGB agentais, komunistais, ir visokio lygio prisitaikėliais?

Audrius Nakas praėjusiame LL numeryje interviu sako, jog tai, kad Sąjūdyje buvo komunistų, buvo labai gerai ir tai esą įrodė vienybę. Tačiau niekas vis dar nesusimąsto, ar Sąjūdis nebuvo sukurtas ir griežtai kontroliuojamas KGB?

Kodėl šitiek metų taip kone isteriškai pykstama, kad Romualdas Ozolas, nors buvo „numatytas“ (naznačen rus. – paskirtas, numatytas – čia yra spectarnybų metodas), jis netapo nei Sąjūdžio, nei Aukščiausiosios Tarybos pirmininku? Atsakymas turbūt glūdi tame, jog minėtas žmogus buvo per daug didelėje KGB vadovo Eismunto įtakoje, ir matyt pažangiosios jėgos jau tada bandė atsikratyti KGB. Aišku, tas kuris tapo vadu, o  dabar save, pagautas senatvinės demensijos, ir prezidentu tituluoja – nieko gero – jo anūkas dabar pagal klaninius, dinastinius principus ateina visiškai sužlugdyti Lietuvą, ir privatizuoti viską, kas dar liko neprivatizuota.

Pažangiosios jėgos liko kažkur už brūkšnio, teorijoje.

Į Drąsos kelią – tiek į partiją, tiek į rinkimų sąrašą lindo įvairūs žmonės. Neretai jie manipuliavo Sąjūdžio vėliava, buvimu Sąjūdyje, ir tik vėliau, praėjus kažkiek metų, paaiškėjo, kas tai per veikėjai.

Audrius Nakas, kuris į internetę įsikėlęs nuotrauką ir pats iš savęs šaipydavosi,kodėl jis Sąjūdžio mitinge daineles dainavo, tik pakliuvęs į Seimą su Drąsos kelio sąrašu, pareiškė, jog nieko bendro su juo neturi.

Normalioje demokratiškoje šalyje toks kandidatas negalėtų dirbti Seimo nariu nuo tos partijos, su kuria viešai deklaruoja nepalaikąs jokių ryšių.

Nors su DK nutraukęs ryšius dar rinkimų į Seimą metu A. Nakas vaidina antisisteminį, ir labai paprastą, šis žmogus turi paslapčių. Ir „uodegų“. Ir tie, kas juo manipuliuoja, visą laiką jam tuos „kabliukus“ primena.

Be to, A. Nako „antisistemiškumą“ geriausiai įrodo jo darbas MG Baltic valdomo LNK TV kanalo eteryje.

Bei tai, jog vykęs nusipirkti narkotikų, jis vėliau buvo teistas tik už „pasikėsinimą įsigyti“, nors kiek pamenu iš teisės paskaitų, narkotikų įsigijimas yra baigtinė veika. Ir nėra taikomos tokios „pasikėsinimo įsigyti narkotikų“ formuluotės.

Tąkart išsuktas nuo rimtos atsakomybės, Audrius Nakas viešai spaudoje deklaravo begalinį pasitikėjimą teismais – kuriuos dabar, praėjus keliolikai metų, ir turbūt išgaravus narkotikų, kuriuos tik pasikėsino nusipirkti, poveikiui, kritikuoja, visiškai pamiršęs savo meilę jiems.

Dar vienas „antisistemikas“ Zigmas Vaišvila yra nukentėjęs dėl to, jog turėjo vadovauti iš 38 KGB- istų sukurtam VSD. (Ar pats buvo 38-ų tarpe, niekas nežino, nes čia valstybės paslaptis -38 „perėjo į Lietuvos pusę“, nors dvigubas agentas visada dirba pirminiam šeimininkui.)Turėjo važiuoti į sušaudytus Medininkus. Protestavo prieš Ignalinos AE, pasiekė, kad 3 reaktorius būtų uždarytas. (Dabar jau čia statoma Europos branduolinių atliekų aikštelė – ačiū Zigmai. )  Kad Vilniaus aplinkkelis nebūtų pastatytas. Daug nuveikė Z. Vaišvila, vėliau nukentėjo, nes jo firma gavo milijoninį kreditą. Jis nukentėjo, nes valstybei jo negrąžino.

Teismus, kaip supratau – laimėjo.

Tačiau yra nukentėjęs nuo sistemos, ypač kai geria rytais kavą prestižinėje Valakampių vietovėje, kurioje sklypą miške gavo per 1 dieną.

Tokie „nukentėję“ bandė šlietis ir prie Drąsos kelio, ir netgi motyvuoti, jog DK turi keisti pavadinimą, atleisti savo vadovybę, ir šie antisistemikai nukentėję ją „išgelbės“.

Liberalų pasiutpolkė lėmė netgi paranoidines nuotaikas artėjančiuose rinkimuose.

Buvo įtarinėjami ne bet kas, bet Drąsos kelio „drąsiečiai“, kurių reitingai smunkant liberalų turėtiesiems, pradėjo kilti kaip ant mielių. Neteisus Naglis Puteikis, kuris skelbiasi, jog jo „nukentėjusiųjų“ koalicija (sudaryta iš traumatinio ego ir keršto vedamų žmonių) esą yra reitingų viršūnėje.

Niekas nežino Puteikio koalicijos. Labiausiai jis įsiminė rinkėjams, jog jam nebuvo panaikinta  Seimo nario neliečiamybė. Nes tas pats jau minėtas Audrius Nakas ir drąsiečių sąrašo nariai balsavo „prieš“. Jeigu tu esi kovotojas su sistema, sistema tave persekioja, o ne saugo. Naglis Puteikis galėtų pasivadinti „sistemine koaliacija“- bent būtų daugiau tiesos.

Ne kiekvienas žurnalistas, kaip kad Kristupas Krivickas, sugebėtų pasistatyti namą, sukurti gausią šeimą ir ją išlaikyti, leisti nedirbti žmonai. O „antisisteminis kovotojas“, kūręs teisėsaugai reikalingas laidas, ir iškovojo, jog gyvena sočiai ir prabangiai. Su kokia jis korupcija ruošiasi kovoti – iki šiol nepaaiškino. Gal kad daugiau žurnalistų taip neprasigyventų?

Straipsnį pradėjau nuo klausimo – kodėl Drąsos kelias? O kodėl ne – juk pavardijus „gelbėtojų šou“, nelabai yra iš ko rinktis?

O į dar vienus rinkimus DK turbūt eis apsivaliusi nuo KGB ir komunistinio šlamšto. Kurio yra pilna kiekviename rinkiminiame sąraše.

Gal nebeteks raudonuoti  drąsiečiams, jeigu buvę jų bendražygiai žygiuos per gėjų paradus, kaip atsitiko neseniai, kai Vytautas Matulevičius, į Seimą patekęs su DK sąrašu, buvo pastebėtas eisenoje.

2012 m. DK neturėjo patirties su rinkimais, atrodė, konsultantai sako tiesą.

Tačiau laikas parodė, kas buvo teisus. O teisus yra liaudies balsas. Jis ir išrotuos Seimą šiais metais.

Tačiau būtinai reikalingi stebėtojai apylinkėse. Ne Tado Langaičio baltos pirštinės ir juodos panagės. Bet vėlgi, užjūrio kapitalo nefinanasuojami visuomenininkai. Kuriems pabodo gyventi, taip, kaip mes dabar gyvename.

Niekas nebalsuoja už tuos atsibodusius konservatorius – mums juos „išrenka“ kompiuteriai, nes klastočių pranešama iš daugelio apylinkių. Per metų metus buvo įdiegta rinkimų imitavimo sistema. Įdomu būtų pamatyti besikeičiančią Lietuvą, jeigu joje būtų išrinkti tie, už kuriuos žmonės iš tiesų balsuoja.

Kad žmonės balsavo ir balsuos už DK čia nepaneigiamas faktas. Klausimas tik – kam naudinga šmeižti ir  diskredituoti Drąsos kelią?

Koks pavyzdžiui niekam nežinomos Lietuvos sąrašo partijos tikslas tai daryti? Buvo skleidžiami gandai, neva DK yra politinis lavonas. O Lietuvos sąrašas, kuris nerodo jokios veiklos – tai neva ne?

Partija, kuri 4 metus nesugebėjo net skyrių įsisteigti, pamokys kitas partijas, kaip gyventi?

Beje, grįžtant prie konservatorių „gelbėtojų“ – nenorėčiau, kad Lietuvą valdytų „tėvelių vaikeliai“, kurie vargais negalais baigė mokslus su krūvomis „špargalkių“. Nes jiems tų  špargalkių reikės ir reikės. Arba tėvelio, senelio konsultacijos.

Nesirinkime pianisto anūko partijos. Rinkimės liaudies balsą. Drąsos kelias turbūt antrą kartą nedarys tos pačios klaidos, ir neformuos sąrašo iš „žinomų žmonių“ bei konservatorių, kurie paskui nebeatsimena, su kokios partijos vėliava pateko į Seimą.

 

 

 

 

 

 

“Nacionalinis interesas” Kaune paminėjo birželio 23-osios sukilimo 75 –ąsias metines

Nacionalinis interesas” Kaune paminėjo birželio 23-osios sukilimo 75 –ąsias metines

Kristina Sulikiene

Birželio 23-iąją Kaune, Ramybės parke asociacija „Nacionalinis interesas“ pakvietė neabejingus pilietiškus kauniečius paminėti 75-ąsias birželio sukilimo metines, kai sukilėliai paėmę ginklus į rankas, varė sovietus iš Lietuvos.

Kalbėjo asociacijos nariai. Pagrindinė minėjimo idėja ir tikslas: Lietuvą kuriame mes, lietuviai. Pagrindinis ir vienintelis sąjungininkas – Lietuvos tauta.

Lietuvis, pabrėžė Romas Kaulinis, tai ne genetiškai lietuvis – nes, be to, neįmanoma to patikrinti. „Lietuvis tai tas, kuriam rūpi Lietuva, jis čia gyvena, čia gyvens, ir nori, kad jo proanūkiai čia gyventų. Štai kas yra lietuvis“, – kalbėjo R. Kaulinis.

„Neateis jokia svetima kariuomenė ir negins – birželio sukilėliai ir yra žinutė mums ir šiandien – nepasipriešino kariuomenė 1940 metais, tai 1941 metais jauni vaikinai patys ėjo kai kurie ir plikomis rankomis. Yra atvejų, kad puolė sovietų karius, plėšė jiems iš rankų ginklus, ir atstatė į juos. Vienintelis sąjungininkas – Tauta.“ – pamokančiai ir patriotiškai dėstė Romas Kaulinis, vienas iš Žemės referenfumo organizatorių, bei pagrindinis parašų rinkimo koordinatorius iniciatyvoje dėl migrantų stabdymo.

Algis Avižienis pabrėžė, jog birželio sukilimas įvyko vien dėl to, kad tarpukaryje buvo tinkamai kreipiamas švietimas – patriotizmo linkme. „Tas jaunimas buvo ugdomas ir jie žinojo, kas yra Tėvynė, kas yra atsakomybė. Ir tai, kad kariuomenė nepasipriešino, jų nesustabdė –  jie po metų patys suorganizavo sukilimą. Sukilimas buvo masinis, visoje Lietuvoje sukilo arti 100 000 žmonių“.

Marius Jonaitis padėkojo susirinkusiems, ir paaiškino, jog nepaisant negerovių (turbūt turėta galvoje žydų ir komunistų žudiką sukilimo dienomis), vis tiek ši data yra atmintina, o didvyriai – minėtini.

„Pasakykite nors vieną karinį konfliktą, kur nebuvo nekaltų civilių aukų? Juk karinis konfliktas visada savyje turi daug neteisybės, ir tai neišvengiama. Tai nesumenkina sukilimo reikšmės, nes jie kovojo už laisvę. Jie nuplovė 1940 metų nepasipriešinimo gėdą.“ – nurodė M. Jonaitis.

Nesusilaikiau ir aš, pasakiau trumpą pasidalinimo žodį. Prisiminiau, jog Rokų kaime veikė sukilėlių būrys. Jam vadovavo karininkas Juškevičius, kuris nelegaliai iš kareivinių, kurios buvo inkorporuotos į sovietų sistemą, paėmė ginklų tiek, kad užtektų būrio vyrams ir moterims, ir atvežęs į Rokų kaimą, išdalino visiems, griežtai nurodęs, jog šaudyti tik tada, jeigu rusai padeginės namus, kėsinsis į gyvybę. Karininkas Juškevičius buvo vienas iš nedaugelio kariškių, kuris priešinosi – nes Vilniaus kareivinėse nebuvo saldu su sovietais. Sukilėlių būryje buvo ir mano močiutės brolis, ir Seimo nario Kario Starkevičiaus dėdė. Apie tai mūsų kaime nekalbama, nes ši tema – birželio 23-osios sukilėliai – daug metų buvo apipinta istorijomis. Sovietai visus be išimties laikė žydšaudžiais (karininkas Juškevičius buvo nuteistas ir ištremtas su visa šeima „be teisės grįžti į Lietuvos Respubliką“, 1989 m. buvo atsisakyta jį reabilizuoti, nes atseit, vadovavo baltaraiščių būriui, kuris esą buvo nelegalus, o tai esą prilyginama banditų grupuotėms). O giminėse buvo laikomasi tylos – nes galų gale, mano močiutės brolis Mykolas Baronaitis nebuvo ištremtas, ir netgi dirbo Panemunės paštininku. Mykolas Baronaitis  iš kolūkio tremtinių pagalbai netgi vogdavo grūdus, juos pardavęs, siuntė į Sibirą Juškevičiaus šeimai pinigus, kad jie nemirtų badu. Kartą iš kolūkio pavogė kiaulę, gavo „parų“, jam buvo išmušti dantys. Išėjęs iš daboklės, nusifotografavo fotoateljė, ir nusiuntė Marijai Juškevičienei nuotrauką, su parašu „štai Maryte, dėl jūsų netekau dantų.“ Vadinasi, sukilėlių būriai buvo kariškai organizuoti, ir turėjo garbės kodeksą – padėti būrio draugams ir jų šeimos nariams.

Todėl padėkojau organizatoriams, kad šis minėjimas man priminė ir mano šeimos didvyrius. Minėjimas buvo baigtas visiems susirinkusiems giedant himną. Dar kurį laiką žmonės nesiskirstė, diskutavo apie opias šalies problemas.

Simboliška, tačiau minėjime sakomos kalbos sutapo su tą dieną balsavusios Jungtinės Karalystės nuotaikomis: šiandien jau pranešta, kad JK palieka Europos Sąjungą.

Nacionalinis interesas irgi griežtai pasisako dėl Lietuvos buvimo Lietuva, o ne blaškymosi į visas puses, „laukiant pagalbos“.

„Tie, kas dairosi į Rytus, į Vakarus, į Pietus ir į Šiaurę, ieškodami asmeninės naudos – tie nėra už Lietuvą. Už Lietuvą yra buvimas čia, darbas Lietuvai. Niekada tas blaškymasis neatnešė naudos. Reikia koncentruotis čia.“,- pabrėžė vienas iš asociacijos dalyvių Vitalijus Balkus.

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2373:nacionalinis-interesas-kaune-paminejo-birzelio-23-osios-sukilimo-75-asias-metines&catid=31&Itemid=101

Reikia neutralumo deklaracijos. Kokia nauda iš NATO rytinio flango pastiprinimo?

Žinomo lenkų režisieriaus Grzegorz Braun esė, paskelbta „Polska Niepodlegla“ [Nepriklausoma Lenkija] interneto svetainėje š.m. birželio 6 d.

Tekstas publikuojamas pažintiniais tikslais

Didvyris Popiežius Pijus XII, kuris tiek daug stengėsi, kad neįvyktų artėjanti katastrofa, kalbėdamas per radiją 1939 m. rugpjūčio mėn. 23 d., taip argumentavo: „Dėl taikos niekas neprarandama. Viską galima prarasti dėl karo.“ Šiandien, stebint eilinę globalią „transformaciją,“ kuri bet kokiu metu gali peraugti į kritinį karinių sprendimų etapą, verta pabrėžtinai pakartoti šiuos žodžius, nes tai yra geriausia diagnozė ir geriausias patarimas dabar. Melsdamiesi už taiką pasaulyje, pirmiausia turime imtis veiksmų, kad išsaugotume taiką mūsų tėvynėje Lenkijoje.

 

Katalikų gailestingumo pamokymai siūlo mums rūpintis pirmiausia tais, kurie yra su mumis susiję bendruomenėje, šeimoje, tautoje, tarnyboje arba tikėjime. Šis puikus pamokymas visai nesikerta su siekiu, kad Lenkija jokiu būdu neatsirastų pirminėse fronto linijose globalinio karinio konflikto metu, net jei mums trūktų jėgų užkirsti kelią karui. Nėra tai nei klaida, nei nuodėmė, jei mes išmintingai susilaikysime, pavyzdžiui, nuo atvykėlių priėmimo – ar tai būtų civiliai, kurie prisistato mums kaip pabėgėliai ar tai būtų uniformuoti, kurie prisistato kaip sąjungininkai.

Artėjančiame kare, kurio apimtys ir pasekmės be jokios abejonės nebus menkesnės, nei praeito šimtmečio du pasauliniai karai, Lenkija privalo bet kokia kaina išlaikyti ginkluotą neutralumą. Ji turi kuo skubiau tai deklaruoti. Varšuva turėtų nedelsdama pateikti taikių ketinimų pareiškimą. Jis skelbtų, kad Lenkija neturi jokių reikalavimų, pretenzijų, nuoskaudų, kurias reikėtų spręsti kitu nei diplomatiniu keliu. Žinoma reikėtų tikėtis, kad mūsų artimiausi kaimynai padarytų tą patį ir, kad mes, kreipdamiesi į tarptautinę bendriją, prašytume, kad pastaroji gerbtų lenkų tautos suverenumą savo teritorijoje.

Aukščiausiems valstybės vadams tenka pareiga imtis tokių ryžtingų žingsnių ir atsakomybė už galimą šios būtinybės nepaisymą. Neturėdami šiuo metu įtakos valdžios veiksmams, lenkų valstybininkai, t.y. visi tie, kurių išmintingas patriotizmas nėra redukuojamas į kenksmingus atavizmus ir revoliucinį mesianizmą, privalo atvirai išreikšti savo įsitikinimus bei politinę valią šiuo klausimu. Dabartinę padėtį galima interpretuoti dvejopai. Arba supergalybių žaidimas yra tikras ir karinės įtampos eskalavimas nėra simuliuojamas, tada mums gresia mirtinas pavojus. Arba dalyvaujame sutartame konflikte, kuriame vaidinimo rolės (gero ir blogo policininko) ir būsimas grobis (įtakos sferų pasidalinimas) yra nutarta be mūsų.  

Kad tai nebūtų eilinis istorijos pasikartojimas

Viešasis diskursas šiandien yra dominuojamas propagandos, kurią skleidžia žmonės, iš tikrųjų daugiau nekenčiantys Rusijos, nei mylintys Lenkiją. Tuo tarpu postsovietinis imperializmas, kurio neįmanoma neigti arba sumenkinti, juo labiau traktuoti sentimentaliai, jokiu būdu nėra vienintelis grėsmių šaltinis. Mums tenka susidoroti su aiškiu mūsų suverenumo kvestionavimu iš daugelio kitų pusių. Užtenka paminėti paskutinių mėnesių stiprėjantį kišimąsi į Lenkijos vidaus reikalus demokratijos gynimo pretekstu; užtenka paminėti Vakarų Europos ir Amerikos politikų, publicistų ir kitų naudingų idiotų balsus, kurie paprasčiausiai griauna lenkų teisę spręsti savo likimą. Tai primena ankstesnes Kominterno „kovos su fašizmu“ tradicijas. Bandymai priversti mus priimti teisinius ir ekonominius sprendimus, prieštaraujančius mūsų interesams ateina ne tik iš virš-nacionalinių organizacijų (tokių kaip Europos Sąjunga) atstovų, bet ir iš nacionalistinių žydų išeivių arba Izraelio valstybės.

Tuo tarpu masinės šalies bei užsienio dezinformacijos priemonės, kurios smarkiai užsiėmusios lenkų mąstymo „strateginiu valdymu,“ pristato Rusiją, kaip pagrindinę ir išskirtinę priešininkę. Taip pat jos pristato pro-amerikietiškus politinius tikslus, kaip neginčijamai naudingus Lenkijai. Tuo tarpu, jei norime išsaugoti Lenkijos valstybinius interesus, negalime juos artimai ir pastoviai kabinti prie bet kokios kitos valstybės nacionalinių interesų. Būtina ryžtingai atmesti besąlygiško Lenkijos politikos subordinavimo kokios nors kitos imperijos direktyvoms logiką, nesvarbu ar tas direktyvas mums primestų Rytų ar Vakarų imperializmas.

Klientalizmas, Lenkijos politikos košmaras, taip pat turi būti ryžtingai atmestas ir pasmerktas, nepriklausomai nuo to ar durys, kurias mūsų valstybės vyrai varstys, bus Kremliuje ar Baltuosiuose Rūmuose. Mūsų istorinė patirtis byloja apie skausmingus ir iki šiol nepadengtus nuostolius, kraupią žalą padarytą biologinei, kultūrinei ir materialinei tautos substancijai, žudynes, naikinimą bei grobimą, finansinį bei moralinį žlugdymą, dvasinio, intelektualinio ir politinio elito išžudymą bei degradaciją, masinę emigraciją ir pagaliau tikrojo elito pakeitimą pseudo-elitu. Visą tai lenkų valstybininkai turi ryžtingai išbraukti iš politinio repertuaro, bet kokias koncepcijas, kurios sukelia tiesioginį pavojų lenkų gyvybei, turtui bei valstybės integralumui. Reikia ypač saugotis tų koncepcijų, kurias paruošė svetimuose kariniuose štabuose, diplomatiniuose kabinetuose ir bankų kontorose.

Svarbu ne tik atsiminti agresiją ir nusikaltimus, kuriuos įvykdė mūsų šalį pasidalinusios galybės ir okupantai, bet taip pat būtina prisiminti klastą, išdavystę bei abejingumą, kurį parodė mūsų nelojalūs sąjungininkai. Tai turėtų kelti skepticizmą, vertinant atnaujintus raginimus politiškai ir kariškai angažuotis. Lenkų valstybininkams nedera už gryną pinigą priimti neparemtas saugumo garantijas bei svetimas direktyvas, nesvarbu iš kur jos būtų kilusios.

Reikia tvirtai atmesti neteisingą manymą, kad dabartinė padėtis tiesiog verčia mus skubiai, demonstratyviai ir nuolat užimti vietą vienoje ar kitoje globalinio konflikto pusėje. O tuo tarpu laikas dirba mūsų naudai. Kiekviena taikos diena, kiekviena savaitė be karo, be Lenkijos karinių pajėgų angažavimo kariniuose veiksmuose savo ar svetimoje teritorijoje padidina viltį, kad valstybė ir tauta išliks; kad atgausime kadaise istorijoje turėtą tinkamiausią formą, kad išsaugosime Vakarų civilizacijos turtus savo ir kitų tautų naudai.

Lenkijos politiniame gyvenime jokiu būdu negalima užleisti lauko šiuolaikinei Targovicos konfederacijai [kalbama apie Žečpospolitos didikų kvietimą carinei Rusijai įsikišti į valstybės vidaus konfliktus 18-tame amžiuje], t.y. išdavystės ir valstybingumo neigimo šalininkams, kurie aiškiai kviečiasi intervencijas iš užsienio. Tai yra asmenys, siekiantys atidaryti kelią buvusiai Brežnevo Europos intervencijos doktrinai t.y, europinio solidarumo klauzulei. Neleistina užsieniui eilinį kartą keisti mūsų valdžią. Bet taip pat nevalia leisti neparankiems „sukilėliams“ arba „legionistams“ užvaldyti lenkų politiką. Mums nereikia tokių revoliucinių, bet iš tikrųjų klaidinančių šūkių, kaip pavyzdžiui: „Už jūsų ir mūsų laisvę“ arba „Napoleonas davė mums pavyzdį,“ jokių propagandinių pasakojimų, žadinančių mūsų ambicijas ir garbę bei išnaudojančių jaunimo patriotinius jausmus. Mums nereikia jokių miražų dėl atkurtos, daugianacionalinės, daugiareliginės Žečpospolitos. Nereikia šūkių „Nuo Baltijos iki Juodosios Jūros.“

Kiekvienas mėnuo ir metai, leidžiantys mums išlikti, išvengti šalies išstūmimo į priekines III-iojo pasaulinio karo fronto linijas – tai laimėjimas Lenkijai. Nes už kiekvieną laimėtą kampaniją ir net už kiekvieną taktinę sėkmę reikia mokėti. Visiems žinoma, kad Lenkijos valstybė yra nuolatinėje atidėliojamo bankroto padėtyje. Todėl net ir „pergalinga“ kampanija dėl skolų gali lengvai baigtis suverenumo praradimu arba realios valdžios perėmimu užsieniečių.

Provokacijų motyvai ir kariniai scenarijai

Atsižvelgus į toli pažengusį Lenkijos valstybės „išlikimo problematiškumą,“ aiškų žymios dalies administracinio aparato, tarnybų bei teisingumo sistemos lojalumo trūkumą, lemiantis vaidmuo išsaugojant savo teritorijos kontrolę atiteks karininkams, kareiviams, atsargos savanoriams, jų potencialui ir ryžtui. Jokiu būdu negalima juos išsiųsti kur nors kaip samdomus karius, tarnaujančius svetimiems tikslams, nes kritiniu atveju gali pritrūkti jėgų ir priemonių taikant lenkų jurisdikciją visoje Žečpospolitos teritorijoje. Pretekstų provokacijoms netrūksta. Jų sąraše gali būti jau minėta kampanija ginanti demokratiją, kurios iniciatoriai tiktai ieško progos pademonstruoti bent jau žiniasklaidoje, kad vyksta kažkas panašaus į pilietinį karą…Jau kelias savaites iš eilės spausdinami pranešimai ir ekspertų prognozės, numatančias Islamo terorizmo bangą. Skelbiamos labai konkrečios prognozės dėl „nešvarių“ branduolinių bombų naudojimo arba cheminių atakų…

Tuo pat metu jau daugelį mėnesių turime reikalų su organizuotu migraciniu karu, kurį skatina ir dosniai finansuoja „filantropai.“ Masinis gyventojų perkėlimas puikiai tinka fono sukūrimui, kuriame gali vykti provokacijos ir sukuriamos patikimos „legendos“ galimoms atakoms bei kitoms operacijomis po netikra vėliava.

Pagaliau visai šalia matome jau tris metus besitęsiantį Ukrainos karą. Jei kas pagalvotų, kad XXI-ame amžiuje nėra įmanomas stambios Europos valstybės išmontavimas, tai tegul pasižiūri būtent į Ukrainą. Lenkai turėtų pasiruošti tam momentui, kai ten susikaupusios emocijos ir frustracijos (susijusios su platesniu fakto suvokimu, kad vyksta valstybės išdalinimas) ieškos išsiliejimo ir galbūt pagal tradicijas bus „nukreiptos“ tiesiai į artimiausią kaimyną.

Lyg ir padėtis nebūtų pakankamai bloga, neseniai Lenkijos valstybės vadovų pareiškimuose atsirado spėliojimų apie planus dėl karo su Baltarusija. Kalbama tarp kitko ir apie taip vadinamos Suvalkų sąsmaukos [kalbama apie siaurą Lietuvos-Lenkijos sienos ruožą] geostrateginę reikšmę. Beje, neįmanoma tos sąsmaukos racionaliai ginti, jei Lenkijos karinės pajėgos neperžengtų rytinės sienos. Vis dėlto lenkų skatinimas kariauti su baltarusiais būtų didžiausias nusikaltimas Lenkijos nacionaliniams interesams, nes tai reikštų paskutinio pusiau atidaryto „galimybių lango“ uždarymą suvereniai Lenkijos geopolitikai. Reikia suvokti, kad būtent toks lenkų-baltarusių karas gali būti vedamas kaip karas per tarpininkus. Jis iš imperijų perspektyvos būtų tik „mažas“ karas Vidurio Europoje. Tokių galimybių neatmeta Maskvos ir Vašingtono kariniai štabai, kurie per paskutinius metus ir mėnesius veda tokius karinius žaidimus.

Papildymui šiai grėsmių panoramai reikėtų paminėti, kad prieš Lenkiją jau seniai vedamas žydų diasporos organizacijų ir žydų valstybės karas, kai keliami reikalavimai, neturintys jokių teisinių, istorinių arba logiškų pagrindų. Iš tos pusės esame negailestingo įžūlaus propagandinio karo taikiniu. Kalbant modernia tarnybų kalba, vyksta strateginis mąstymo valdymas, kurio nemenkos apimtys ir biudžetai parodo, kad tikimasi labai reikšmingų pokyčių. Tarp kitko, lenkų valstybininkai, atmesdami kokius nors užsienio bandymus diktuoti mums, neturi leisti, kad dabartinė valdžia atliktų notarų biuro funkcijas, pateisindama užsienietiškus reikalavimus.

Tokioje sunkioje padėtyje, kuri tinka visokio pobūdžio „Glivicų provokacijoms“ [kalbama apie neva vokiečių surengtą karinę provokaciją Antrojo pasaulinio karo išvakarėse], nevalia dar daugiau padidinti rizikos faktorių. Pakartojame dar kartą – negalima angažuoti karinių pajėgų ir tarnybų jokiose operacijose, neturinčiose aiškaus tikslo užtikrinant mūsų teritorijos kontrolę, santvarką bei saugumą. Lenkijos nacionaliniai interesai negali būti rizikuojami kariniu kataklizmu, kurio pasekmės šiandien yra nenumatytos ir galėtų būti nepakeliamos, jei tikimės išsaugoti 1050 metų mūsų krikščioniško valstybingumo.

Nekviesti lapės į vištidę

Ypatingai atidžiai turime apgalvoti visas prielaidas, susijusias su mūsų dabartinių sąjungininkų tikslais. Toks apmąstymas tikriausiai privestų prie išvadų, kad jų tikslai nėra sąžiningi, o kiekvienu atveju nėra aiškūs tolimoje perspektyvoje. Konkrečiai paklausti apie ketinimus investuoti į mūsų gynybą, jie atsako nieko neįsipareigojančiomis frazėmis: pvz., „Tai klausimas diskusijoms“ (Sekretoriaus Carter atsakymas, užduotas Ministro Macierewicz 2016 m. vasario mėn.). Padėties nekeičia tokie propagandiniai reiškiniai kaip „Barsuko diena“ Redzikow miestelyje [kalbama apie oficialią priešraketinės bazės statybos pradžią]. Ten juk dar praeitame dešimtmetyje turėjo pajudėti garsusis priešraketinio skydo projektas. Kas mums prižadės, kad mūsų nepriklausomybė nebus dar sykį „perkrauta“ kokiame naujame Miunchene arba Jaltoje?

„Bloga istorija yra blogos politikos mokytoja“, teisingai pareiškė XIX amžiaus istoriografas. Lenkų valstybininkams negali būti kelrodis nei Potocki su Kossakowski, kurie buvo Peterburgo klientai, nei Kosciuszko su Kollataj, kurie buvo Paryžiaus jakobinų partneriai. Sąjungininkų įsipareigojimus šiandien neturėtų diktuoti nelaimingasis Jozef Beck [kalbama apie prieškarinį Lenkijos Užsienio reikalų ministrą, kuris 1944 m. mirė internuotas Rumunijoje], kuris priėmė anglosaksų nepadengtą garantiją [kalbama apie Anglijos garantiją ginti Lenkiją prieš nacionalsocialistinę Vokietiją]. Nereikėtų klausyti Rzecki patarimų [kalbama apie žinomą romano herojų, naiviai tikintį Napoleono parama nepriklausomai Lenkijai]. Kol dar yra laiko, turime atsistoti nuo šio stalo su sukčiais ir bent išdrįsti pasakyti žodį „patikrinsiu.“ Šiame kortų žaidime nevalia daugiau rizikuoti – juk ant kortų statomas šalies turtas ir tautos substancija.

Ateinančiame imperijų kare Lenkija jokiu būdu negali atsirasti pirmose fronto linijose. Iš šito karo, į kurį mus veda, mes galime negrįžti kaip integrali valstybė, kaip tauta, sugebanti išsaugoti suverenumą savo teritorijoje. Atsiminkime, kad net jei aplinkybėms nulėmus, mes su kuo nors turėsime žengti į III-iąjį pasaulinį karą, tai visai nereiškia, kad jį baigsime tokioje pat sudėtyje. Svarbu, kad Lenkijos valstybė išliktų, kad Lenkija būtų atstovaujama derybose būsimoje Vienoje arba Versalyje. Galbūt jau po kelių metų galėtume siekti dar mūsų neišbandytos, bet apvaizdos pažadėtos nepriklausomybės.

Kad tai būtų įmanoma, šiandien reikia ryžtingai pasisakyti prieš valdžios ruošiamą teisinį pagrindą, legalizuojantį užsienio intervenciją. Tai būtų įstatymas, leidžiantis svetimų valstybių karinių jėgų buvimą Žečpospolitos teritorijoje, o galbūt ir svetimų tarnybų pareigūnų bei karių ginklų naudojimą mūsų šalyje. Tokios teisinės padėties kūrimas Lenkijos atžvilgiu yra žaidimas su ugnimi ir lapės kvietimas į vištidę.

Neutralumas – ne pacifizmas. Neutralumas nėra nei kapituliacijos žingsnis, nei nusiginklavimas. Priešingai, negali būti kalbos apie neutralumo išlaikymą ne padidinant savo ginkluotų pajėgų svorio. Tiktai stipri Lenkijos armija gali būti tikru mūsų saugumo garantu. Kas nuoširdžiai ir sąžiningai nori taikos Vidurio Europoje, tas paprastu ir savaime suprantamu būdu gali užtikrinti taiką ir saugumą visame regione – stiprindamas Lenkijos gynybos potencialą, stiprindamas Lenkijos karines pajėgas.

Vertė Algis Avižienis

http://kulgrinda.lt/1495/reikia-neutralumo-deklaracijos-kokia-nauda-is-nato-rytinio-flango-pastiprinimo/

Jungtinė Karalystė palieka Europos sąjungą. Kartu su šimtais tūkstančių lietuvių – Štai kas yra Demokratija ir štai kaip ji veikia.

Raimondas Navickas

 

Jungtinė Karalystė palieka Europos sąjungą. Kartu su šimtais tūkstančių lietuvių

Štai kas yra Demokratija ir štai kaip ji veikia.

Ne tokia jau ir žymi britų dauguma patariamajame referendume nubalsavo už tai, kad išstoti iš to darinio, kuriuo Briuselio veikėjų dėka pavirto Europos sąjunga.

Kaip manote, ar tenykštis elitas griebsis kokių teisinių manipuliacijų ar kreipsis į kokius Konstitucinių Dvasių Žynius pagalbos, kad nereikėtų vykdyti tautos daugumos – tegul ir nežymios, bet daugumos – valios, išreikštos visuotinio referendumo sąlygomis?

Spėju, kad ne.

Ar dėl to sprendimo bus gerai patiems britams ir jų vaikams? Nežinau, pagyvensime – pamatysime.

Akivaizdu viena – britai, kurie savo laiku vieningai balsavo už tai, kad patekti į ES – į kurią jų visiškai nenorėjo įsileisti De Golis – dabar kardinaliai pakeitė savo požiūrį.

Ne tiek į vieningą Europą, kuri yra puiki idėja, kiek į tai, kaip tą idėją bando realizuoti į pusdievių vaidmenį įsijautę Briuselio veikėjai.

Vardan prasimanytų ideologinių kvailysčių, nežinia kokiu pagrindu skambiai užvadintų “europinėmis vertybėmis”, bandantys išprievartauti šalis nares vykdyti savižudiškas “atvirų sienų pabėgėliams”, visuotino homoseksualizmo diegimo ir panašaus absurdiškumo priemones.

Įdomu, kokias išvadas iš to pasidarys patys Briuselio veikėjai?

Nusigąs, kad ir kiti pradės bėgti iš “durnių [valdomo] laivo” ir šiek tiek atlaisvins gniaužtus?

Ar priešingai – pasinaudos, kad didžiųjų oponentų, su kuriais tekdavo skaitytis, gretos praretėjo ir dar labiau juos užgniauš likusiems?

Norėtusi tikėtis geresnio, bet nuojauta kužda, jog ta chebra sveiku protu nesivadovauja.

Gali nutikti ir taip, kad bus siekiama maksimaliai “nubausti” Britaniją, kad visi kiti bijotų net pagalvoti apie tokį variantą.

Tokiu atveju šiek tiek neramu dėl šimtų tūkstančių lietuvių, gyvenančių ir dirbančių UK, likimo. Kad tik nenutiktų taip, kad po kelių metų dideliai jų daliai teks krapštytis iš tos šalies. Bijau, kad jiems sugrįžus į Tėvynę mūsų elito lauktų labai nemalonus siurprizas. Bet tai atskira šneka.

O tai, kad populiariausią lietuvaičių jaunimo emigracijos kryptis netrukus gali užsidaryti, jau kaip ir aišku.

Kokių kalbu patartumėte mokytis mokinukams, galvojantiems apie savo ateitį ES? Vokiečių, prancūzų ar dar kokių skandinavų?

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2372:jungtine-karalyste-palieka-europos-sajunga-kartu-su-simtais-tukstanciu-lietuviu-stai-kas-yra-demokratija-ir-stai-kaip-ji-veikia&catid=47&Itemid=101

Kodėl trukdoma prižiūrėti ir atstatyti Palangos Kurhauzą ?

Spaudoje esu pastoviai kaltinamas, kad neatstatau buvusio Palangos simbolio – sudegusio Kurhauzo, nors Palangos meras Šarūnas Vaitkus ir Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė trukdė ir tebetrukdo pastato dalį atstatyti. Nevardinsiu priežasčių kodėl jie aukoja Palangos įvaizdį stengdamiesi man ir kurortui kenkti.

Esu užgrūdintas optimistas. Žinau, kad Lietuva teisinė valstybė, nes jau esu prisiteisęs, (nors dar negavęs), ženklią pinigų sumą iš Generalinės prokuratūros, teismų ir Teisingumo ministerijos. Pasitikiu Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje įtvirtinta, kad kiekvienas savo teises gali ginti ja remdamasis (6 str.), kad valdžios galias riboja Konstitucija (5 str.), kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o teisėjai, nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo (109 str.).

Tai kodėl turiu tylėti (bijoti), jeigu valdžios įstaigos, (jų vadovai) pažeisdami Konstitucijos 5 str. netarnauja žmonėms?

Paradoksas: mane kaltina neva nei aš, nei mano šeimos nariai nenorime atstatyti sudegusio Palangos Kurhauzo, nors nebuvo įvykdytas įsiteisėjęs 2004.03.22 Palangos m. apylinkės teismo sprendimas ir grafas Alfredas Tiškevičius neatgavo turėtos žemės prie Kurhauzo. Grafas mirė ir man jo išduotas įgaliojimas neteko galios. Grafas mano sutuoktinei testamentu paliko 1 ha žemės sklypą prie Kurhauzo, o tuo atveju, jeigu žemės neatgautų – paliko ženklią pinigų sumą, kuri jam priklausė už negražintus buvusius dvaro rūmus, dabartinį Gintaro muziejų, bet ji visuomenės poreikiams nepasinaudojo šiuo testamentu. Man ir mano šeimos nariams neparduodama ir net neišnuomojama žemė prie Kurhauzo. Net nesuteikiama užstatymo teisė. Tai trukdo pastatui prižiūrėti ir atstatyti. Buvau priverstas kreiptis į Palangos apylinkės teismą, bet byla sustabdyta. Kodėl?

Kaip įrodoma iš Nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko išrašo nuo 2001 metų iki šios dienos Kurhauzo pastato daliai pastoviai pritaikomas laikinas nuosavybės turto apribojimas (areštai). Tai trukdo pastatui prižiūrėti ir atstatyti. Arešto nebuvo tik 2012 metais ir tuo pasinaudojau. Kreipiausi į pastato bendraturtį, Palangos m. savivaldybę, kad rengtume bendrą projektą pastatui atstatyti. Siūliau kooperuoti lėšas, deja nebuvau išgirstas. Kodėl?

Kreipiausi ir į Kultūros paveldo departamentą, kad gaučiau tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas projektui rengti. Deja negavau. Kodėl? Tai trukdė pastatui prižiūrėti ir atstatyti. Teko kreiptis į teismą. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjant bylą Nr.I-638-342/2013 Klaipėdos teritorinio padalinio vedėja Audronė Puzonienė ir kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovas Arūnas Umbrasas bylos nagrinėjimo metu paliudijo, kad Vilniuje, Kultūros paveldo departamento pastate, esančiame adresu Šnipiškių g. 3, 2005 Vilnius, susirinkimo metu Diana Varnaitė davė žodinį nurodymą be jokio teisinio pagrindo neišduoti mano, Gedimino Jackos ir Virginijos Jackienės prašomų tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygų (jų parodymai užfiksuoti teismo protokole).

Byla dėl tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygų išdavimo sustabdyta. Kodėl?

Pastato bendraturtis Palangos m. savivaldybės meras Šarūnas Vaitkus neduoda sutikimo atlikti naujų statybos darbų man ir mano šeimos nariams priklausančioje Kurhauzo dalyje. Tai trukdo pastatui prižiūrėti ir atstatyti. Teko kreiptis į teismą, bet byla sustabdyta. Kodėl?

Pastato bendraturčio, Palangos m. savivaldybės sutikimo nereikėtų, jeigu būtų įvykdyta 2003.05.16 Palangos apylinkės teismo Nutartis patvirtinusi tuometinių pastato bendraturčių Palangos m. savivaldybės, velionio grafo Alfredo Tiškevičiaus ir mano pasirašyta Taikos sutartis, kuria Kurhauzas buvo atidalintas į dvi dalis. Taikos sutartis neįvykdyta. Kodėl? Dėl Nutarties įvykdymo kreipiausi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Spaudoje meras Š. Vaitkus pripažįsta, kad perstatytoje Kurhauzo dalyje vien 2015  metais įvyko daugiau nei 100 renginių, nors tam neturėjo teisės, kadangi Palangos m. savivaldybė tik 2016.03.08 įregistravo Kurhauzo pastate atliktus statybos darbus, iš kur matyti, kad Kurhauzas prarado savo vertingąsias savybes. Kai kuriuos darbus atlikti Palangos m. savivaldybė neturėjo nei bendraturčių sutikimo, nei teismo leidimo. Teko kreiptis į teismą, kad būtų atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas, kurioje Palangos m. savivaldybei teismas leido Kurhauzo mūrinėje dalyje atlikti statybos darbus – kapitalinį remontą be bendraturčių sutikimo. Kodėl Palangos m. savivaldybė pažeidžia įstatymus?

Vyriausiame administraciniame teisme nagrinėjamos dvi bylos kurios be kita ko turi nustatyti ar Kurhauzas tebėra kultūros vertybė. Teismui papildomai pateikiau naujai Palangos m. savivaldybės įregistruotus Kurhauzo pakeitimo kadastrinius duomenis. Kultūros ministerija pavedė Kultūros paveldo departamentui iš naujo įvertinti Kurhauzo objekto reikšmingumo nustatymą ir/ar vertingųjų savybių nustatymą, bet tam priešinasi šio departamento direktorė Diana Varnaitė. Kodėl? Kodėl delsiama įvertinti dabartinę Kurhauzo būklę?

Konstitucijos 23 str. įtvirtina, kad nuosavybė neliečiama, kad Nuosavybės teises saugo įstatymai., kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Nėra jokios kitos konstitucinės sąlygos tame tarpe ir dėl netinkamo laikomo daikto. Įstatymo leidėjas, galimai viršijęs savo įgaliojimus ir pažeidęs Konstitucijos 5 str. 2 d. nustatė reguliavimą nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 30 str. 3 d. ir civilinio kodekso 4.66 straipsnyje. Mane ginanti advokatė prašė teismo paklausimu kreiptis į Konstitucinį teismą ar aukščiau nurodyti straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d. ir 23 str. 1 d. ir 3 d. Kodėl delsiama kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimo?

Jau ketvirti metai kaip trečia teisėja nagrinėja Kultūros paveldo departamento ieškinį dėl neva netinkamai laikomos kultūros vertybės dalies paėmimo atsižvelgiant į Palangos m. savivaldybės realius ketinimus kultūros vertybę perimti ir atstatyti realiais terminais. Kaip suprasti perimti?

Ar man būs suteikta galimybė tinkamai prižiūrėti ir atstatyti buvusį Palangos simbolį? Jeigu taip, tai kada?

 

Gediminas Jacka

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2356:kodel-trukdoma-priziureti-ir-atstatyti-palangos-kurhauza&catid=33&Itemid=141

Prof. dr. Stanislovas Tomas: „Pranešimai apie mano mirtį yra gerokai perdėti“

Prof. dr. Stanislovas Tomas: „Pranešimai apie mano mirtį yra gerokai perdėti“

 

Prof. dr. S. Tomas – žinomas žmogaus teisių advokatas, teisininkas postmodernistas,  kuriam po daktaro disertacijos apsigynimo Paryžiaus Sorbonoje trys universitetai suteikė profesoriaus vardą. Lietuvoje jis žinomas dėl Rolando Pakso bylų – po apkaltos, dr. St. Tomui atstovaujant, buvo laimėtos bylos Strasbūre ir Ženevoje. Pastaruoju metu S. Tomas Lietuvoje ėmėsi dar kelių su žmogaus teisėmis susijusių bylų: dėl Lietuvos kalinių gyvenimo sąlygų neatitikimo Europos Tarybos nustatytiems standartams, dėl pensijų dydžio ir minimalios mėnesinės algos (MMA), kuri pagal Europos socialinės chartijos 4(1) str. šiuo metu Lietuvoje turi būti 427 eurai.

 

Žiniasklaidoje, viena vertus, padaugėjo diskusijų apie pragyvenimo lygį Lietuvoje, šios bylos rezonavo su „kalafijorų maištu“,  kuomet buvo pradėta atvirai piktintis prekybos centrų savivale, kita vertus, prof. S. Tomas susilaukė asmeninio puolimo. Todėl paprašėme jo paties pakomentuoti kai kuriuos šių viešų kaltinimų aspektus.

 

Stanislovai, Jūs žinomas Lietuvoje dėl kelių laimėtų, galima sakyti, istorinių bylų, ir štai pasorodė keisti pranešimai žiniasklaidoje, kad net nesate advokatas. Kaip tai pakomentuotumėt?

 

Tai visiškas melas. Kaip sakė Markas Twainas: „Pranešimai apie mano mirtį yra gerokai perdėti (šypsosi.)”. Turiu Andoros advokato licenciją, tačiau maždaug prieš mėnesį praradau leidimą būti advokatų kontoros savininku (advokatu dirbti man niekas neuždraudė) Andoroje dėl to, kad turiu Lietuvos pilietybę.

 

Kodėl Andora draudžia Lietuvos piliečiams būti advokatų kontorų savininkais?

 

Andoroje gali steigti advokatų kontoras tik tos šalies piliečiai, kurių šalis laikosi Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 26 str. Šis straipsnis draudžia diskriminaciją pilietybės pagrindu. Tačiau nepaisant to, kad 26 straipsnis yra privalomas Lietuvai ir Lietuvos seimas jį ratifikavo, Lietuvos Užsienio reikalų ministerija (URM) parašė net keletą laiškų Andoros URM, kuriuose pabrėžė, kad Lietuvos Respublika nesilaiko šito Pakto. Kadangi buvau vienintelis Lietuvos pilietis, pradėjęs tokią veiklą Andoroje, peršasi išvada, kad man buvo sąmoningai pakenkta. Triukšmas Lietuvos žiniasklaidoje ir buvo sukeltas kaip tik tuo momentu.

 

Tuomet Andora pasiūlė man rinktis: atsisakyti LR pilietybės arba perkelti kontorą į kitą šalį. Iš tikrųjų bandžiau atsisakyti LR pilietybės, net juokais pasakiau, kad esu Rusijos šnipas, bet manimi nepatikėjo (juokiasi). Pabrėžiu, kad Andoroje praradau ne teisę dirbti advokatu, o tik teisę būti advokatų kontoros savininku.

 

Kaip pakomentuotumėte kaltinimą, esą Jūs negalite atstovauti Europos žmogaus teisių teisme, nes nei Andoros Kunigaikštystė, nei Moldovos Padniestrės Respublika, kur irgi dirbate advokatu, nėra Europos Sąjungos narės?

 

Žmonės painioja – Europos žmogaus teisių teismas yra Europos Tarybos, o ne Europos Sąjungos institucija. Yra dvi skirtingos tarptautinės organizacijos – Europos Sąjunga (28 valstybės narės) ir Europos Taryba (47 valstybės narės). Andora ir Rusijos Federacija nepriklauso Europos Sąjungai, bet priklauso Europos Tarybai. Byloje Ilascu prieš Rusiją EŽTT faktiškai priėmė sprendimą prilyginti Moldovos Padniestrės Respublikos advokatus Rusijos Federacijos advokatams, kadangi Rusija šioje teritorijoje pagal tarptautinį mandatą vykdo taikos palaikymo misiją, todėl ten yra ir jos jurisdikcija.

 

 

Jūs dar ir Moldovos advokatas? Padnestrė ir Moldova nėra tas pats?

 

Europų, Moldovų, Kiprų ir Kinijų yra po du. Žmonės nežino, kad Europos Sąjunga ir Europos Taryba – tai dvi visiškai skirtingos organizacijos, vartojančios tą patį žodį „Europa“. Mažai kas girdėjo apie Kinijos Respubliką, apie Šiaurės Kipro Respubliką ir apie Moldovos Padniestrės Respubliką. Jeigu žmogus yra advokatas Kinijos Respublikoje, tai Kinijos Liaudies Respublika pasakys, kad tokio žmogaus nepažįsta. Tas pats yra ir mano atveju dėl Padniestrės. Įvyko paprasčiausias nesusipratimas. Labai svarbu – Padniestrė savo oficialiame pavadinime vartoja žodį „Moldova“, o moldavų kalba ten turi pirmosios valstybinės kalbos statusą. Lygiai taip pat kaip Taivanas oficialiai pasivadino „Kinijos Respublika“, o ne Taivanu, kaip jį visi vadina. Palyginimui, Rytų Ukrainos teritorijos savo oficialiame pavadinime nevartoja žodžio “Ukraina”.

 

O kodėl tapote advokatu Moldovos Padniestrės Respublikoje, o ne Moldovos Respublikoje?

 

Prieš keletą metų gyvenau su savo mergina Kišiniove. Ji buvo Kišiniovo TV laidų vedėja. Moldovos Respublika draudžia asmenims su Lietuvos pilietybe verstis advokato veikla. Tuo metu Moldovos Padniestrės Respublika neturi reikalavimo dėl pilietybės – taip ir išsprendžiau problemą.

 

Ar jūs prisistatinėjote Lietuvos advokatu? Kokiu pagrindu buvo keliamos Jums drausmės bylos?

 

Kaip Lietuvos advokatas niekada neprisistatinėjau. Kažkada buvau Lietuvoje advokato padėjėju. Po vieno mano interviu apie R. Pakso bylą Lietuvos advokatūra iš karto pradėjo man kelias drausmės bylas – dėl lietuviškos galūnės „-as“ vartojimo su ukrainietišku žodžiu „advokat“ ir dėl mano profesoriaus vardo trijuose universitetuose. Tuo metu buvau įregistravęs veiklą Moldovos Padniestrės Respublikoje, kur  valstybinė kalba yra ukrainiečių. Anot Lietuvos advokatūros, ukrainietiško žodžio „advokat“ negalima versti į lietuvių kalbą, taip pat negalima jo sugramatinti pridedant galūnę „-as“ (kaip, pvz., mes gramatiname pavardę Twain – Twainas).

 

Toks aiškinimas yra veidmainiškas, kadangi Lietuvos advokato pažymėjime angliškai parašyta, kad jis ne „advokatas“, o „advocate“. Kodėl iš lietuvių kalbos žodį „advokatas“ galima versti į kitas kalbas, o iš kitų į lietuvių negalima? Manau, akivaizdu, jog tokia neadekvati lietuvių kalbos taisyklių interpretacija – būdas daryti spaudimą dėl  žmogaus teisių bylų. Žmonės, kurie skaito spaudoje apie „drausmės bylą“ net nenutuokia, kad įmanoma įžvelgti etikos problemą tada, kai korektiškai vartojama lietuvių kalba (kuomet kalbi lietuviškai, o ne vieną žodį sakai ukrainietiškai, o kitus lietuviškai).

 

 

 

Jūs nepritariate Lietuvos advokatūros monopoliui?

 

Lietuvos advokatūra – tai priemonė daryti spaudimą advokatams. Latvijos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 27 d. yra priėmęs nutarimą Nr. 2003-04-01, kad Latvijoje naikinamas advokatūros monopolis, kadangi, pirma, teisės daktarai ir profesoriai dažnai turi daug aukštesnę kvalifikaciją už advokatus; antra, panaikinus monopolį atpigs paslaugos. Latvijoje monopolis jau panaikintas.  Švedijoje jo nebuvo niekada.

 

Beje, Lietuvos advokatūra neturi monopolio civilinėse (CPK 56(1)(6) ir 56(3) str.) ir administracinėse bylose (ABTĮ 49(3) str.). Kaip mokslininkas turiu teisę atstovauti konstitucinėse bylose. Neabejotinai turiu teisę atstovauti Lietuvos pensininkams.

 

 

Kaip manote, kokia šio žiniasklaidoje iškelto skandalo priežastis? Ar turi įtakos artėjantys rinkimai ir Jūsų laimėtų bylų Strasbūre ir Ženevoje reikšmė prezidento R. Pakso politinei karjerai?

 

Aš kaltinamas, kad organizuoju kolektyvinius žmogaus teisių ieškinius, tarsi tai būtų blogai (Daugiau nei 2 000 kalinių 2013 m. pasirašė sutartį siekdami bylinėtis dėl  gyvenimo sąlygų, – aut. Past.). Kolektyviniai ieškiniai siekiant apginti žmogaus teises – tai brandžios teisinės visuomenės požymis. Daugiausia tokių kolektyvinių ieškinių yra JAV. Būtent patirtis Niujorke mane ir įkvėpė daryti tai Lietuvoje. Veiksminga demokratija – tai galimybė ginti savo teises teisme. Bet Lietuvoje vyrauja sovietinis mentalitetas valstybė visada teisi, o mažas žmogus visada kaltas.

 

Pateikiau Jums kalinio iš Alytaus laišką, kur jis rašo, kad jį kankino ir jam grasino kalėjime tam, kad jis duotų prieš mane melagingus parodymus. Baudžiamosios bylos oficialus pagrindas – neva įtarimas, kad aš galėjau pasirašyti su kaliniu sutartį vien tam, kad gaučiau jo asmens kodą ir jį panaudočiau kokiems nors neteisėtiems tikslams. Byla baigėsi, kai kalinys raštiškai kreipėsi į prokurorą, nurodydamas faktines aplinkybes, ir į mane, prašydamas toliau jį atstovauti. Byla buvo iškelta tik tam, kad kalėjimų administracija turėtų pagrindą atimti iš kalinių laiškus. Tokie veiksmai parodo Lietuvos valstybės priešiškumo žmogaus teisių klausimams mastą.

 

 

Ar Lietuva tokiu elgesiu išsiskiria iš kitų šalių? Gal esate kėlęs su žmogaus teisėmis susijusias bylas kitoms valstybėms?

 

Esu turėjęs kolektyvinių bylų prieš Rusiją, Kazachstaną, Kirgiziją – jokio persekiojimo. Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas yra advokatas. Maskvos advokatūra jam nekelia jokių etikos pažeidimo bylų.

 

Pagal Europos socialinės chartijos 4(1) straipsnį minimali alga Lietuvoje šiuo metu turi būti  427 eurai. Europos socialinė chartija yra Europos Sąjungos šalims privaloma sutartis. Jeigu Seimas jos nebūtų ratifikavęs, Lietuvos valstybė nebūtų priimta į ES. Lietuva jos nesilaiko todėl, kad ji apskritai nesilaiko daugybės pasirašytų sutarčių. Jokių sankcijų nebus, jeigu niekas nesiskųs. Lietuviai kenčia jau 15 metų. Todėl tokios bylos ir kelia taip vadinamo elito, kuris nenori gerinti daugumos šalies žmonių gyvenimo, nepasitenkinimą ir nerimą. Paprasčiau susidoroti su vienu kovotoju, nei didinti biudžetą išmokoms ir pripažinti, kad Lietuva nesilaiko daugelio pasirašytų sutarčių.

 

 

Kaip vertinate žurnalistų elgesį šioje situacijoje?

 

Lietuvos viešąjame diskurse dominuoja socialinis darvinizmas: žmonės, kurie neturi galimybių apsiginti (stokoja pajamų advokatams, išsilavinimo), yra niekinami, jų teisės pažeidžiamos. Vieno didžiųjų Lietuvos portalų darbuotojai įdėjo mano diplomų ir licencijų nuotraukas, tačiau nepaisydami šių dokumentų tęsė šmeižtą. Žmogus gali suklysti, bet tęsti,  gavus įrodymus – sąmoningas kenkimas, politinis susidorojimas.

 

Labai svarbu reaguoti į tokias situacijas, kelti bylas. Kuo daugiau bus žmonių, kuriems realūs socialiniai pokyčiai svarbesni, nei būti visų mėgstamu ir patogiu žmogumi,  tuo greičiau Lietuvos visuomenė pasikeis. Situacija „tylėk, kentėk ir bijok“ yra sovietinis reliktas.

 

Kažkada transseksualai atėjo į Strasbūro Teismą ir sakė: „Mes pasidarėme operacijas, nusipjovėme penius, pasidarėme vaginas – norime pakeisti ir vardus pasuose.“ Strasbūro Teismas pagalvojo, kad jos iškrypėlės ir atmetė visus jų skundus. Tačiau jų buvo daug. Jos nepasidavė ir nuolat siuntė į Strasbūrą tą patį pareiškimą. Galų gale Strasbūro nuomonė pasikeitė. Šiuo metu Belgijos Teisingumo ministras siūlo net nebereikalauti atlikti operaciją. Žmogus galės nesidaryti operacijos, palikti vyriškus lytinius organus, bet pase turėti įrašą „moteris“. Taigi lytis tampa nuomone, bet tai kažkada buvo iškovota atkaklių susivienijusių žmonių.

 

Pasirinkimo nėra ¬¬– anksčiau ar vėliau Lietuva taps vakarietiška, žmogaus teises gerbiančia ir ginančia valstybe.

 

 

 

Interviu parengė Aira Niauronytė ir Lina Adamonytė

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2353:prof-dr-stanislovas-tomas-pranesimai-apie-mano-mirti-yra-gerokai-perdeti&catid=31&Itemid=101

SKANDALAS. Ar Henriką Daktarą nuteisė įgaliojimų nebeturinti teisėja? Kodėl Prezidentė „pamiršo“ ją atleisti?

Ramutė Daktarienė informavo, jog 2016 06 16 į nuosprendžio skelbimą nebuvo atvežtas jos vyras Henrikas Daktaras.

„Jam į kalėjimą atėjo raštas, pasirašytas teisėjos Aldonos Rakauskienės, jog jis negali vykti į teismą. Kaip taip galima? Juk čia paskutinis jau sprendimas byloje, paskutinis žodis“.

Šiek tiek pasidomėjusi teisėjos biografija, R. Daktarienė sužinojo stulbinantį dalyką: kai buvo teisme gauta H, Daktaro kasacija, ši teisėja jau buvo sukakusi pensijinio amžiaus.

„Kodėl ji vis dar neatleista?“- klausia garsaus kalinio žmona ir artimieji.

Vietoj to, kad aiškintųsi, kodėl rezonansines bylas nagrinėja galimai įgaliojimų nebeturintis asmuo – teisėjai Aldonai Rakauskienei senatvės pensinis amžius suėjo 2015 07 12, prokuratūra paskelbė pradėjusi ikiteisminį tyrimą prieš Daktarų šeimą dėl tariamos „nepagarbos teismui“.Leiskite paklausti – kokiam dar teismui?Teismas – tai įgaliojimus turintis sveikas darbingas teisėjas. Senatvės pensininkas yra senatvės pensininkas. Ne valstybės tarnyboje jam galima dirbti, o valstybės tarnyboje yra taikomi amžiaus apribojimai.

Prokuratūra pati tirs apie save bylą, o ne savo prokuroro Zdislavo Tuliševskio galimą nekompetenciją – kai byloje, nesant nei vieno lavono, buvo surašytas kaltinamasis aktas, jog Henrikas Daktaras tikrai nužudė 5 žmones (nuo 3 nužudymų jis išteisintas. ) Taip pat prokuratūra nenori tirti Zdislavo Tuliševskio kasacinio skunbdo turinio, kai jis nurodė kasacijoje negalinčius būti reikalavimus-  o tokio skundo teismas net negalėjo priimti, kaip neatitinkančio kasacijai keliamų reikalavimų. Visai tai norima paslėpti po dar vienu ikiteisminiu tyrimu, aišku, iškeliant jį prieš sudorotą šeimą.

Ramutė Daktarienė nieko nelaukusi surašė pareiškimą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, kurį ruošiasi išsiųsti nedelsiant, kol jų šeimos nesudorojo panašiai, kaip teisėsauga doroja Garliavos diedukus bei jų gerbėjus.

LR Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Juliui Sabatauskui

 

Pil. Ramutė Daktarienė

Gyv. Užliedžiai, Kauno raj.

SKUNDAS DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJOS ALDONOS RAKAUSKIENĖS GALIMAI NETEISĖTOS VEIKLOS, DĖL PREZIDENTĖS D. GRYBAUSKAITĖS NEVEIKIMO NETEIKIANT JOS ATLEISTI, DĖL LAT PIRMININKO NORKAUS NEVEIKIMO, NESIŪLANT ATLEISTI A. RAKAUSKIENĖS

2016 06 22

2016 06 16 mano sutuoktiniui 7 teisėjų kolegija paskelbė nuosprendį, kuriuo jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos, nesant  byloje nužudymo įrodymų.

Viena iš teisėjų kolegijos narių Aldona Rakauskienė remiantis viešai prieinama informacija, yra gimusi 1954  m. kovo 12 d. , o remiantis viešai prieinama SodRa informacija, jos senatvės pensijos amžius suėjo 2015 m. liepos 12 d. (http://www.pensijusistema.lt/index.php?619557871), nes 2015 m. išleidžiamos į pensiją moterys 61 m. ir 4 mėnesių amžiaus.

Nepaisant to, jog ir Teismų įstatymo 90 str. 1 d. 2 p. numato, jog teisėjų įgaliojimams nutrūkus arba suėjus pensiniam amžiui, teisėjai atleidžiami, teisėja Aldona Rakauskienė ne tik toliau dirba Lietuvos Aukščiausiame teisme, bet ir ji neleido atvykti mano vyrui išklausyti jam skelbiamo nuosprendžio pagal jo pateiktą ir pasirašytą kasacinį skundą. Nuosprendžio išklausymo rytą į Lukiškių kalėjimą buvo gautas šios konkrečios teisėjos raštas, kad jam neleidžiama išvykti už kalėjimo ribų. Tai yra pats grubiausias šalių lygybės baudžiamajame procese principo pažeidimas, rungtyniškumo principo paneigimas. Mano vyras proceso šalis, buvo tokiu nelaikomas, būtent teisėjos  Aldonos Rakauskienės, kuri galimai šiai bylai sukūrė atskirą procesinę teisę.

Mano vyras gali būti sužinojo prieš nuosprendžio skelbimą, jog vienas iš teisėjų yra galimai neteisėtai savo poste, ir norėjo pateikti nušalinimą, dėl proceso objektyvumo. Nušalinus tokią teisėją iš teisėjų kolegijos, galimai būtų kilęs visuotinis skandalas, kad Prezidentė ir LAT Pirmininkas galimai neatlieka savo pareigų. Kasacinis procesas būtų pradėtas iš naujo, ir sprendimas šioje byloje turbūt būtų buvęs kitoks.

Nes būtent tokiai teisėjai dalyvaujant byla negalėjo būti tinkamai išnagrinėta galimai dėl jos senatvės. Nes įstatymai ir numato apribojimus dirbti valstybinį darbą suėjus senatvinės pensijos amžiui.

Be to, kariai, pareigūnai dar anksčiau išeina į pensiją – būtent, kad nedarytų klaidų dėl senatvinio aplaidumo.

Pažymėtina, jog teisėja Aldona Rakauskienė kelia abejonių ir dėl savo sveikatos būkles, nes ji, 2005 m. žuvus avarijoje jos vyrui, teismuose įrodinėjo, jog patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, teismai tenkino jos tokį ieškinį, ir jai priteisė didžiulę žalos atlyginimo sumą 200 000 litų iš L. Skliutienės.  Vadinasi, jau 2005 m.-2008 m. teismams buvo pristatytos medicininės pažymos apie šios teisėjos galimai sunkią sveikatos būklę. Nepaisant to, ji dirba net virš senatvinio pensinio amžiaus, kuris moterims visoje Respublikoje yra vienodas – tai kasmet ilginamas, bet senatvinės pensijos amžius sueina, ir tai yra įvykęs faktas.

Apie tai aiškiai reglamentuoja Teismų įstatymo 90 str. 1 d. 2p.

Kadangi šitas pats įstatymas numato, jog 90 str. 3 dalis, jog „Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.“, vadinasi, pareigų neatlieka ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas.

Prašome ištirti, kodėl tiek Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas, tiek Lietuvos Respublikos Prezidentė neatlieka savo pareigų ir neteikia atleisti iš pareigų Aldoną Rakauskienę.

Kadangi Teismų įstatymas apie tai pasisako imperatyviai, prašome Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą inicijuoti tyrimą dėl galimai neteisėtos Aldonos Rakauskienės kaip sukakusios pensinio amžiaus veiklos Lietuvos Aukščiausiame teisme – kodėl ji dirba teisėja, nors galimai nebegali; taip pat kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė „nepastebėjo“, jog reikia atleisti šią teisėją – kai kitų teisėjų atžvilgiu šias pareigas Prezidentė vykdo; kodėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas nesiūlo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti iš pareigų pensijinio amžiaus sukakusią Aldoną Rakauskienę.

Vietoj to, kad vykdytų savo pareigas, ir įtartų valstybinį piktnaudžiavimą, Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl viešų pasisakymų apie šios teisėjos nesugebėjimą eiti pareigas. Viskas pakeičiama taip, kad nuo neteisėtų prokuratūros veiksmų ir teismų sprendimų nukentėjęs H. Daktaras, nesant jokių tiesioginių jo kaltės įrodymų,  padarytas nusikaltėliu, ir dar jis esą atsako už tai, kad teisėjai nesugeba laiku pasitraukti iš tarnybos, ir užleisti vietą jaunesniems už save – tiems, kas gebėtų narplioti sudėtingas bylas, žinotų, jog nužudymo bylose būtini įrodymai, o ne vien atsakomybės išvengusiųjų liudytojų pasakojimai.

Prašome inicijuoti parlamentinį tyrimą ir jeigu Prezidentė neatlieka savo pareigų ir neteikia Seimui šios teisėjos atleidimo, Seimui, kaip aukščiausiajai valdžiai, inicijuoti patiems senatvinio amžiaus sukakusios teisėjos atleidimą, bei ištirti, kokiu tikslu ji buvo palikta teisme

Pažymėtina, jog Prezidentė 2014 m.  03 25 teikė atleisti Dangutę Ambrasienę, iš LAT teisėjų pareigų, kuriai tuo metu buvo 61 metai – ji gimusi 1953 m. gegužės 4 d. Kodėl toks pat lygybės principas netaikomas Aldonos Rakauskienės atžvilgiu – yra nesuvokiama. Teikime buvo nurodytas būtent Teismų įstatymo 90 str., 1 d. 2 p. Pagrindas „Prezidentė Dalia Grybauskaitė kreipėsi į Teisėjų tarybą dėl patarimo iš LAT teisėjo pareigų atleisti Dangutę Ambrasienę, sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus.“ (http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/baigiasi-keturiu-lietuvos-auksciausiojo-teismo-teiseju-kadencija-621847)

Pažymėtina, jog mano vyro kasacija buvo gauta teisme jau po pensijinio amžiaus sukakimo, todėl teisėja negali teisintis, jog ji privalėjo likti teisme, kad pabaigtų pradėtus darbus.

Tokia išimtis būna taikoma, jeigu labai kompetetingas ir sveikas teisėjas dar gali dirbti, ir jis turi bylas, kurių niekas kitas negalės išnagrinėti. Tačiau šiuo atveju yra duomenų, jog prieš 10 metų teisėja patyrė labai didelį emocinį sukrėtimą, psichologinę traumą, ir ji pati teikė įvairias pažymas įvairių instancijų teismams, kad labai pablogėjo jos sveikata, todėl įsiteisėjusiais teismų sprendimais, privaloma vadovautis, ir kelti klausimą, ar ši teisėja neturėjo būti atleista dar anksčiau – turint galvoje aplinkybes, jog ji skundėsi labai pablogėjusia sveikata dėl patirto šoko avarijos metu 2005 m., kas vyko prieš 11metų, ir dėl ko iš avarijos kaltininkės priverstine tvarka yra išieškomi 60 000 eurų, nes esą to reikia sveikatai atstatyti.

Parlamentinis tyrimas būtinas išsiaiškinti, ar Lietuvos Aukščiausiame teisme neįvyko absoliutaus negaliojimo pagrindus turinčio teismo sprendimo priėmimas, nes tokiu atveju jis privalo būti panaikintas – tiksliau, jis iš viso yra negaliojantis, nes Lietuvos Respublikoje sprendimus gali priiminėti tik įgaliojimus turintys teisėjai.

Kadangi tokius klausimus – dėl teisėjo tinkamumo toliau eiti pareigas- sprendžia teismo pirmininkas, jo veikla irgi turi būti įvertinta. Prašome kuo skubiau pradėti parlamentinio tyrimo veiksmus, nes šis atvejis svarbus ir visuomeninio intereso prasme.

Ramutė Daktarienė

P.S. Pareiškimo negalutinį projektinį variantą surašė teisininkė Kristina Sulikienė.

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2355:skandalas-ar-henrika-daktara-nuteise-igaliojimu-nebeturinti-teiseja-kodel-prezidente-pamirso-ja-atleisti&catid=47&Itemid=101

Henrikas Daktaras nuteistas iki gyvos galvos už 2 dvasias

Henriko Daktaro bylos “stiprioji pusė” – viešieji ryšiai: o kaltinimo įrodinėti nereikia?

Vėl pasigirdus tesiėsaugos juodojo flango „pasėkėlėms iš rūsio“ Henriko Daktaro atžvilgiu, norėtųsi akcentuoti kai kuriuos teisinius (ne moralinius, emocinius, ar mitologinius – kas yra dažnas mūsų teisėsaugos tyrimo metodas) aspektus.

Juodojo kubo pasakėlės iš rūsio

Kadaise, dar tik atgavus Nepriklausomybę, per Lietuvos TV buvo rodomos Roberto Žemeckio, lietuvių kilmės JAV režisieriaus, „Pasakėlės iš rūsio“. Ten sėdėdavo 2 skeletai – jie sėdėdavo apmaurotame rūsyje, apsamanojusiame, ir pasakodavo siaubingas istorijas.

Miesto siaubo pasakojimai šiuo metu tiriami šiuolaikinių etnologijos mokslininkų. Tautosakoje tokie pasakojimai vadinami „šiurpėmis“.

Kiekvienoje tautoje pasakų rinkinyje atrasime siaubingus pasakojimus apie numirėlius, rūsius, kapines, vaiduoklius. Tai sudaro tautos paveldą, ir senųjų ikikrikščioniškųjų civilizacijų mąstyseną.

Lietuvoje, sovietmečiu uždraudus etnologiją, o Vilniaus Stepono Batoro universiteto etnologijos mokslininkams su visa medžiaga išvykus traukiniu į Torūnę, bei ten atkūrus Vilniaus universiteto filialą (turbūt daugelis apie tai nežino), atsirado vakuumas.

Daugelį metų neegzistuojant etnologijai, religijotyrai, filosofijai, nevykdant mitologijos tyrimų, šitą terpę užpildė su KGB bendradarbiavusi teisėsauga.

Kad būtų kuo pasiaubinti žmones ir kam „nurašyti“ „tamsias bylas“ , Vilniuje sėdinčios galvos sukūrė „Henriką Daktarą“.

Jie sukūrė legendą iš paprasto gatvės „bachūro“, kuris mėgdavo kabinti panas ir duoti į galvą kitiems „bachūrams“, kurie jam pereidavo skersai kelią.

Teisėsauga tiek įtikėjo savo legenda, jog šitą mitologinį pasakojimą perdavė teisėsaugininkų vaikams ir anūkams, kurie darniai, tęsiant KGB – Lietuvos santvarką, sukamšyti į visas įmanomas teisėsaugos ertmes, sąžiningai vykdo sovietmečio mitologų – milicininkų, „ObėChėėsininkų“, pasakojimus, nes, kaip pažymi Henrikas Daktaras savo knygoje „Išlikti žmogumi“, teisėsaugai dar sovietmečiu atėjo į galvą, jog yra labai patogu nurašyti viską ant vieno žmogaus.

Teisėsaugai reikėjo premijų, „normų“, „išdirbių“ – pagal tai eidavo finansavimas iš Maskvos. Ne paslaptis, kaip KGB tarkime „tyrė“ Katalikų kronikas – infiltruodavo savo asmenis į slaptą redakciją, ten pakeisdavo tekstą taip, kad kronikas reikėjo persekioti, surašydavo tarnybinį pranešimą, ir gaudavo papildomą finansavimą.

O kaip gi vystėsi pedofilų klanas – kurio atseit nėra, ir mes visi tuo turime patikėti?

KGB agentai būdavo infiltruojami į kunigų seminarijas, ir ten vaidindavo klierikus, kai kurie netgi tapdavo kunigais. Stengtasi infiltruoti iškrypusius – nes juos geriau valdyti per kompromatą.

Pedofilų poskyris buvo stipriausia KGB darbo grandis – beje, „žydrieji“ , atkiri jų skyriai, egzistuoja bet kurioje pasaulio žvalgyboje – nes „pakabintus“ asmenis yra, laikoma, lengviau valdyti.

Taigi esant tokiam kontekstui ir iš praeities einant pedofilijos šešėliams, Lietuvos persitvarkiusi teisėsauga atėjo į naują erą. Beje, Lietuvos VRM iki 1991 08 01 „sėmė“ rėmimo pinigus iš …Maskvos. Keista dabar girdėti, jog kažkokie omonininkai kažkur važiavo šaudyti dieną prieš reorganizaciją, kai jie greičiausiai gėrė, kraudamiesi daiktus. Tačiau prokuratūros asistentas Stankevičius jau tais laikais matyt pradėjo karjerą, ir galimai jau tada buvo į KGB nepriimto Artūro Paulausko patikėtinis. (Paukšteliai čiulba, jog Vilniaus universitete buvo speciali „draugų vaikų“ teisės grupė, šie „vaikeliai“ vėliau visi buvo sumašyti į generalinę prokuratūrą, daugelis jų iki šios dienos nesugeba palikti neteisėtai per pažintis gautos kėdės.) Toks jis išliko iki šių dienų – Medininkų byloje nieko netyrė, liudytojų ikiteisminio tyrimo metu neapklausė – o kam?

Lygiai taip pat Henriko Daktaro „bylą“ „tiria“ Zdislavas Tuliševskis.

2009 10 05 – kertinis taškas

Lietuvos „juodasis“ teisėsaugos flangas, na, vadinkime mitologiniais įvaizdžiais ( nes jie patys save laiko nežemiškomis būtybėmis) maždaug nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio organizavo Drąsiaus Kedžio likvidavimo operaciją. Tam buvo „sukurtas“ „slaptas liudininkas“, kuris 2009 09 16 atėjęs į Policijos departamentą pasakojo kažkokias nesąmones – todėl policijos vadai nelabai tesureagavo.

Yra atliekami „namų darbai“, paskleidžiama „legenda“ apie „kerštingą Drąsių Kedį“.

Simultaniškai Lietuvos juodoji teisėsauga organizuoja Henriko Daktaro pargabenimą iš Bulgarijos.

Bulgarijos teisėsauga pasibaisėjusi mato, kaip elgiamasi su jų šalyje tykiai ramiai gyvenusiu politiniu pabėgėliu (Henrikas Daktaras išvyko iš Lietuvos, kai 2008 m. gruodį buvo kovinėmis priemonėmis apšaudyti jo šeimos namai, į kiemą įmesta granata – tyrėja Audronė Gecevičienė ir prokurorė Rita Poškienė (tos pačios, kaip visose patvorio „tyrimuose) nesugebėjo nustatyti tinkamos veikos kvalifikavimo, galiausiai, byla nebuvo ištirta), pradėjo galimai vilkinti jo išdavimo procesą.

Kadangi žmogžudystėms scenarijus ruošiamas ne vieną mėnesį, pasamdomi smogikai, tai Kaune nepaisant stringančio Henriko Daktaro proceso, pradedami žudyti žmonės.

Pasirenkamas teisėjas J.F., kurį gerai pritempus, galima suvesti su H. Daktaru – kažkur kažką sprendė kažkokioje byloje. Kaip ir šimte kitų, nes dirbo baudžiamųjų bylų skyriuje.

Su nužudytu teisėju tad galime suvesti tūkstančius nusikaltėlių – bet teisėsauga  jau turi scenarijų, ir pagal jį dirba.

Tada prie tikrų lavonų turi būti numetamas Henriko Daktaro piršto antspaudas, o jis turi būti kokią vieną dieną kaip grįžęs iš Bulgarijos. O, tiesa ne – jis juk iš kalėjimo sugebės suorganizuoti nužudymą – štai kaip suplanuota-  juk iš Lukiškių rūsio, kaip tvirtino Algimantas Kliunka, jis galėjęs telepatiškai bendraudamas su išoriniu pasauliu organizuoti dvigubą nužudymą. O dabar juk ir feisbuko laikai, ir telefoną galima įmesti per tvorą – čia tau būtų ne Čiapo epizodas, čia rimčiau.

Ir, vargeli, Bulgarija tiek užstabdo procesus, kad Henrikas Daktaras grįžta po garsiojo teisėjo nužudymo.

Ką daryti? Teisėsauga (ta paprastoji, kur dirba kasdienį darbą) tikrina visas teisėjo tą dieną nagrinėtas bylas, neranda sąsajų, bet dirba.

„Įjungiamas“ planas B – po 4 valandų Vaišvydavoje nužudoma moteris. Ji yra pedofilija įtariamojo asmens draugės sesuo. Spaudoje pranešama, jog viskas paaiškėjo – čia bus Drąsius Kedys. Kaip nužudymo įrodymas randamas tarp laiptų įstrigęs ginklas, su pilna dėtuve. Ginklas neiššovė. Juodajai teisėsaugai (mitologinių pasakojimų kūrėjams) tai – įrodymas, jog šaudė Kedys. (Neiššautas ginklas jiems yra iššovimo įrodymas.)

Kadangi nepavyksta „įmesti“ Daktaro į įvykių sūkurį, dirbama su Drąsiaus Kedžio versija, galiausiai jis pats nužudomas, o po 3 dienų Italijoje nusišauna mergaitės parodymuose minimas Frančeskas, nušauna ir žmoną, dar pagyvena 50 dienų ir išeina į geresnį pasaulį su Andriumi Ūsu beveik tą pačią dieną, kai Remigijus Šimašius, Teisingumo ministras, jį mato miškelyje vinguriuojantį su keturračiu.

Visa ta legenda ir pasakojimas apie nušautą teisėją galiausiai „nurašoma“ ant „šešto“ – tai slaptojo liudytojo minimas AKLAS snaiperis R. Ivanauskas. Beje, susijęs su Kauno gaujomis tiek, kiek Kauno gaujos lankydavosi jėgos klubuose sovietmečiu. Juos sieja GRU. Buvusi slaptoji karinė žvalgyba, kuriai priklausė nelegalūs kovos klubai. Kurių sportininkai turėjo GRU karinius laipsnius. Kaip ir tamsioje byloje nužudytas Remigijus Daškevičius – kurio nužudymu irgi bandyta apkaltinti Henriką Daktarą, kuris kelios dienos kaip buvo išėjęs iš kalėjimo. R. Daškevičiaus bylos neištyrė dabar jau E. Masiulio advokatu dirbantis Bliuvas. Byloje nužudymo laikas „pasuktas“ 2 valandom į priekį. Gal tai rodo, kad svarbiausia – Maskvos laikas?

Ką daryti su Henriku Daktaru? Pakeliamos senos bylos. Už teisėjo nužudymą jau būtų buvęs nuteistas, sėdėtų, nes tikras lavonas. Ką daryti dabar?

Juodasis pasakorių biuras benaršydamas po Kliunkos kabinete marinuojamas bylas, atranda visokių senų epizodų, ir nusprendžia, jog reikia, kad H. Daktaras atsakytų už Sigito Čiapo nužudymą. Algimantas Kliunka su „chebra“ nusprendžia, jog jeigu ką – tada kažkoks raštelis ant cigarečių pakelio bus įrodymas. Ten parašyta, kad atnešk man daržovių ir česnakų. Tik fantastų klubo dalyviai galėtų iš tokio raštelio išskaityti, kad yra užsakomas Čiapo nužudymas. Tačiau priminsiu – čia yra tikras fantastų klubas, todėl jie moka kurti istorijas.

Dar reikia, kad patikėtų viskuo visuomenė.

Yra tokia užsakomoji žurnalistika. Bingo – 1996 metais Kristupas Krivickas kūrė filmą apie mafijos kronikas, pasamdys jį ir dabar. Pavaidins jis „antisistemiką“, gindamas Kedį, tegul gina – reitingai, algos, po to pereis atgal dirbti į teisėsaugos fantastikos būrelį.

Kas ir atsitinka – visą 2013 m. rudenį, nors Henrikas Daktaras jau nuteistas Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, kurį gėda skaityti, nes ten nėra nei vieno lavono, nei vienos tūtelės – nieko, Kristupas Krivickas (dabar kovosiantis prieš korupciją) grėsmingu balsu iš TV ekranų, kalbindamas Alvydą Sadecką, Visvaldą Račkauską (tuo metu teisiamą dėl nesustabdymo Kauno žudynių) ir dar vieną teisėsaugininką,- visai Lietuvai pareiškia, jog Henrikas Daktaras yra „banditas, prievartautojas, žudikas“. Nors demokratinėje valstybėje nesant įsiteisėjusio nuosprendžio, tokie veiksmai yra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, įžeidimas, šmeižimas, visuomenės nuomonės formavimas. Tokią TV užsienyje profilaktiškai uždarytų keliems mėnesiams, o jų vadovybę išsiųstų į etikos seminarus.

Bet čia Lietuva. Jeigu prokuroras nesugeba surašyti kaltinimo taip, kad būtų įmanoma patikėti juo, tuomet, pasitelkiama žiniaslaida.

Na o ir visa užsakomoji žiniasklaida dirba – neretai į nei vieną posėdį niekas neateina. Ateina BNS atstovė, ji surašo visiškai ne pagal posėdžio metu vykusius įvykius „legendą“, kurią, akivaizdu, yra atsiuntęs Zdislavas Tuliševskis ar kuris kitas prokuroras iš „fantastų klubo“ iš vakaro.

Pavyzdžiui, vyko Kauno kriminalinės policijos 6 skyriaus komisarų apklausa. Jie choru sakė, jog dėl Mongolo dingimo jie nekėlė bylos, nes „nėra lavono – nėra bylos vados“.

BNS pranešime – nė žodžio, jog kadaise atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą net dėl dingimo, nes operatyvinė medžiaga rodė, jog ji užsienyje, slapstosi nuo Kauno gaujų keršto.

Komisarai patvirtina, jog Mongolas žinojo, kada bus vykdomas nusikaltimas Viluloje, todėl išvyko į Lenkiją ar Bulgariją.

Beje, Vilulos žudynės neištirtos iki šios dienos – jose nukentėjo Henriko Daktaro šeima, buvo nušautas Ramutės Daktarienės pusbrolis.

Apie šias žudynes juodasis teisėsaugos fantastų klubas skleidžia tokius prasimanymus: Henrikas Daktaras apie jas žinojo, todėl liko gyvas, pasislėpė. Deja, buvo kiek kitaip. H. Daktaras nieko nežinojo, kad bus šaltakraujiškai žudomas savo oficialaus darbo vietoje (taip taip mielieji – Henrikas Daktaras legaliai dirbo, buvo restorano akcininkas). Jis sėdėjo „ofise“, kuris restoranuose yra šiek tiek šone. Kaukėti smogikai su atkištais automatais praėjo pro šalį, nepastebėję šone buvusio kabineto. Henrikas spėjo griūti ant grindų, ir dar perspėti keletą asmenų, parodęs jiems ženklais, kad atėjo žudikai.

Beje, vertinkite tokius veiksmus – juk čia yra labai operatyvūs veiksmai. Tai ne paprasto banditėlio elgesys – tai yra mirties akivaizdoje, dar pagalvojama apie kitus. Todėl gyvi liko dar 2 asmenys. Teisėsaugos agentukai tačiau skiedžia, jog ne, jis vienas liko gyvas, todėl jis neva kaltas. Tačiau Mongolas iš viso pasišalino iš akiračio. Sėdėjo ramiai užsienyje. Ar apie šitas teismo posėdžio Lietuvos Apeliaciniem teisme išnagrinėtas palinkybės parašė laikraščiai? Ne. Nes BNS paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, ir visą posėdžio metu pasiektą rezultatą „užtušavo“.

Apgailėtina, kai ne prokuroras siekia byloje rezultato, o jo nesugebėjimą įrodyti fantastines pasakas tušuoja spauda, televizija.

Kokių dar fantastinių  nesąmonių yra prikurta byloje

Be nusikaltimo organizavimo iš Lukiškių rūsio – kurį saugojo pats kalėjimo viršininkas, ir „Aras“, byloje yra daugiau fantasmagorikos.

Pavyzdžiui, visiškai neaišku, kokiu pagrindu yra teigiama, jog Mongolas iš viso yra  negyvas – kai nėra nei vieno su tuo susijusio įrodymo.

 

Klaipėdos apygardos teisme 2012 m. sausio 9 dieną vykusiame posėdyje Mongolo nužudymas buvo įrodinėjamas…netiesioginių…liudytojų pagalba.

Visų pirma, nužudymo bylose turi būti TIESIOGINIAI įrodymai, tiesioginiai nužudymo liudytojai, o netiesioginiai liudijimai ir išvestiniai parodymai gali būti naudojami tik sustiprinti kaltinimą, arba patvirtinti kaltinamojo nekaltumą – kaip, tarkime, turėtąjį alibi neretai tvirtina ir išvestiniai liudytojai, kurie yra iš kažkur girdėję, jog  kaltinamasis tą dieną buvo pastebėtas ten, ir ten, o tai įrodo toks čekis, video kamera, kelionės bilietas. Tačiau vien išvestiniais, antriniais, parodymais, negali būti remiamas įrodinėjimo procesas.

„Kai buvome Bulgarijoje, Rimantas skambino į Lietuvą, po to pasikeitė jo veido išraiška. Paklausiau, kas atsitiko, jis pasakė, jog „Villuloje“ įvyko susišaudymas ir dabar kai grįšiu, mane suims. Jis turėjo tą baimės jausmą.“ – liudija teisme viena iš Mongolo žmonų. Kaip gražiai šitas 2012 01 09 liudijimas sutampa su buvusių operatyvininkų liudijimu, jog „Per Vilulos įvykius mes turėjome operatyvią medžiagą, jog Mongolas tyčia išvažiavo, ir yra Lenkijoje arba Bulgarijoje“.

Normalus teismas ar normalus prokuroras suvestų šiuos duomenis, ir matytų, jog tiek kaltinimo pusės liudijimai, tiek ir gynybos liudijimai sutampa. Vadinasi, Mongolas turėjo baimę dėl Villulos įvykių, ir tai galėjo būti pakankama priežastis, dėl ko jis visai išvyko iš Lietuvos.

Klaipėdos apygardos teisme pagrindinis įrodymas, kad Mongolas tikrai mirė, yra jo vienos iš žmonų liudijimas, kad jis 1993 m. per Kalėdas buvo sumuštas ir pateko į Kauno klinikinę (buvusią Kauno 2-ąją) ligoninę. Tačiau duomenų surasti ji negalėjo, nes esą budėjo jaunas gydytojas.

Vėliau ji nebesidomėjo iš viso šia istorija. Tame pačiame protokolo lape yra kitas jos nelogiškas liudijimas: liudytoja išrėžia Henrikui Daktarui „Tu man Villuloje pasakojai, kad „Mongolą“ užmušei ir užkasei. Tai buvo restorano hole. Tu vienas išėjai iš restorano“.

Pirma  nukentėjusioji, aiškina, jog Mongolo dingimo aplinkybės yra, kad jis mirė ligoninėje (vadinasi, turi būti Kauno klinikinės ligoninės ligonio atvežimo įrašai, gydymas, mirtis, išvežimas į morgą, palaidojimas), o prieš tai teigia, jog Henrikas Daktaras jį užmušė ir užkasė – ir dar pats pasigyrė.

Aplinkybės, ar Henrikas Daktaras toks galingas ir galėjo prasmukti į ligoninę nepastebėtas, ten užmušti pusbrolį, užkasti, ir vėliau vėl grįžti prie Kūčių stalo pas šeimą – byloje netirtos. Liudytojai pasakoja pasakas, kai kur sako tiesą, o vėliau tiek susipainioja, jog yra akivaizdu, kad – meluoja.

Kodėl neapklaustas Rimanto Ganusausko sūnus Elvis?

Jau vykstant procesui trečiosios instancijos teisme, iš užsienio į Lietuvą parvyko Mongolo sūnus Elvis. Kuris gražiausiai prisimena, jog po savo „mirties“ jo tėvas „prisikėlė“, ir dar kurį laiką su juo bendravo. Gyveno Baltarusijoje.

Ar Zdislavas Tuliševskis susidomėjo šiuo svarbiu liudijimu, kuris patvirtina visų kitų liudytojų parodymus, kad Mongolas dar ir dabar gali būti gyvas? Ne. Nes medaliais apdovanotas prokuroras tiria tik vieną versiją, jis kitos nežino, o visi tokie liudytojai tik sugriaus jo metų metais kurtą nesąmonę – apie nužudytus neegzistuojančius lavonus. Todėl jis net negali pasukti galvos į šoną, ir pasižiūrėti į salėje sėdintį Mongolo sūnų.

Vietoj to, kad jį apklaustų, Lietuvos juodasis teisėsaugas flangas galimai praneša Olandijos specialiosioms tarnyboms, jog Elvis yra labai pavojingas nusikaltėlis, vos ne teroristas, ir viskas vyksta, kaip Lietuvoje vykdavo Henrikui Daktarui – Elvį užpuola kaukėti policininkai, atima telefoną, vos nesulaužo rankos, neaišku, kokios jų pretenzijos. Kaip pats Elvis sako, vėliau šitas jo užpuolimas buvo pripažintas neteisėtu. O jis pats pajutęs Lietuvos teisėsaugos braižą. Na, kad galėję perduoti kokią nors informaciją – kad jis būtų pagąsdintas.

Grįžęs į Lietuvą, kaip pasakoja kauniečiai, buvo netgi sumuštas. Apie tai nesipasakojo, nes yra tikras vyras, ir tokiais dalykais nesiguodžia.

Mušeikos aiškino, jog jis turi nutilti ir nustoti pasakoti, jog Mongolas gyvas. Ar Zdislavui Tuliševskiui ir LAT įdomios šios aplinkybės? Ne.

O Henriko Daktaro sūnaus užpuolimas prieš pat Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą? Kaip poveikio priemonė? Netiriama – Kauno apygardos prokuroras Palaima „ištyrė“, jog čia vienas „Švinius“ viską organizavo, ir prašė jį pasodinti. Nors aplinkybės yra visiškai kitos. Todėl vyrai teisme susitaikė. „Bachūrų“ mąstysena neleidžia sodinti nekalto žmogaus. O Švinius Henriko Daktaro sūnaus pagrobimo neorganizavo. Jeigu Palaima nesugebėjo nieko ištirti, kas ten iš tiesų įvyko – tuomet nereikėjo bylos nešti į teismą. O kad kažkas kažkur susitumdė – būna.

Greičiausiai kaip visada kameros užfiksavo konfliktą, kad susimušė du vyrai, tada buvo įjungta „žalia šviesa“ „specoperacijai“, privažiavo valstybinės mafijos banditai, įsirideno Enriką į bagažinę. Ir kaltų nėra.

Kaip jaustis Henrikui Daktarui, kai buvo pradėti gąsdinti jo vaikai? Siaubingai. Sėdėti Lukiškėse ir negalėti apginti šeimos. Bet, kaip sako jis iš kalėjimo, jog jis prisitaikantis. Jog dabar kitaip nebus. Todėl gyvena taip, kaip gyvena. Tai labai stiprios valios žmogus. Tie juodojo kubo pasakoriai palūžta pirmąją parą kalėjime. Štai Kurlianskis, na kuris įtariamas perdavęs kyšį Masiuliui, pabuvo vos 20 parų ten, kur Henrikas Daktaras įkištas jau kamuojasi 7 metai – jau nebenori jis atgal, jau iš karto guli Kauno klinikose, diagnozę galimai „darosi“. Ne visi tokie stiprūs. O kyšis tai užfiksuotas, nusikaltimas galimai padarytas – kyšių atveju nekaltumo prezumpcija yra menkesnė.

Tačiau juk Lietuvoje viskas atvirkščiai – atsirado vergų choras, kuris verkia Masiulio, verkia Kurlianskio.

O kodėl neverkia nekaltai be įrodymų kalinamo žmogaus?

Kada gi susikūrė Daktarų „gauja“? 1985? 1991? 1993? 1995?

Iš bylos  medžiagos iš viso neįmanoma suvokti, ką Zdislavas Tuliševskis turi omeny, kai rašo, jog Henrikas Daktaras vadovavo grupuotei.

Kai H. Daktaras sėdėjo Sibiro kalėjime, už tą laikotarpį 1991 m. yra kita „daktarų byla“, nuosprendžiai įsiteisėję. Nuo kada galima iš naujo pradėti naujas bylas,  neatnaujinus bylų procesų?

Ir dar – kaip Henrikas Daktaras galėjo perimti gaują, tik grįžęs iš Sibiro? Niekaip. Labai toli išvežtas, jis prarado įtakas, be to, grįžo į laisvą Lietuvą, ir nusprendė užsiimti bizniais. Taip, buvo toks restoranas. Buvo ir mamos verslas. Visur dirbo, dėžes nešiojo, sąžiningai dirbo. O kad „bachūrus“ turėjo – tai būna – galiu ne vienoje vietoje parodyti, kur būna „bachūrų“ „lizdai“, renkasi kiekvieną dieną, daužo bokso kriaušę – ar jie gauja? Ne. O baikerių „klubhauzai“? Ne gauja. Nors turi požymius visus – nes yra gerai organizuoti. Juk kartais teisėsaugai tik to užtenka.

Nes jeigu tai būtų gaujos, tokius „lizdus“ mūsų teisėsauga seniai uždarytų. Sportininkai nuo seno burdavosi į grupes, o giminės –vykdydavo verslą. Dabar gi Daktaro šeima buvo labai didelė. 8 berods broliai tėvo giminėje. Kaip gali būti šeima, giminė, paverčiama gauja?

Tad 6 skyriaus operatyvininkai ir pasakė aiškiai teismo posėdyje: „Mes ištyrėme, jog Mongolas turėjo atskirą gaują, su visais jos požymiais. Jis vertėsi narkotikais. Tai buvo absoliučiai kita grupė, ir ji kaip ir kitos, manipuliavo „Daktarų“ vardu.

Apie tai nei BNS, nei TV 3 nepranešė – ką liudijo operatyvininkai. Stebuklas, kad juos iš viso priėmė liudyti į bylą, nes daugelio kitų liudytojų neprileido. Ypač tų, kurie ką nors žino – kaip norėjęs liudyti daugelį įvykių žinantis buvęs „Aro“ pareigūnas. Specialiai į posėdžius atskrisdavo iš Vokietijos. „Ne, prašymą liudyti atmesti, nes nesusiję su byla“. Nesusiję su neegzistuojančių lavonų šou, o ne su byla.

Sukapoto lavono cirkas

Henrikas Daktaras pirmojoje instancijolje buvo išteisintas dėl vieno iš neegzistuojančių lavonų.

Prokuroras aišku prašė pakeisti nuosprendį, ir neegzistuojantį lavoną vėl įtraukti į nuosprendį. Todėl Lietuvos apeliaciniame teisme buvo iškviesti 2 ekspertai. Na ir liudijo jie, kad salėje buvusiems ausys linko.

Paaiškėjo, jog į bylą atitįstas neatpažintas lavonas ir tas, kurį neva Daktaras nužudė, skyrėsi net 25 metais.

„Ar lavonų tyrimo metodika leidžia tokią paklaidą“.

Vienas ekspertas, prisiekęs ant Konstitucijos atsakė „taip“, kitas „ne.“

„Kaip galėjote nuspręsti, kad čia nužudytasis, jeigu lavonas buvo sukapotas dalimis, o maišai neužanstpauduoti“. Vėl tyla. Nes sukapoto lavono ūgis yra tik preziumuotinas, o jeigu maišai atviri, tai lavono „detalės“ gali būti pakoreguotos. Gali būti primesta dar ir kito kūno dalių. Prasideda irimas. Ekspertai pasimetė ir ne labai kažką galėjo papasakoti.

Kai buvo demaskuota, kokiais įrodymais grįsta byla, TV ir toliau štampavo nesąmones apie patį baisiausią Henriką Daktarą, koks jis baisus žudikas, banditas, ir prievartautojas.

Kas nužudė Sigitą Čiapą?

O koks skirtumas? Ar visuomenė žino, su kuo Sigitas Čiapas bendravo, kokių turėjo įtarimų, kad buvo užrašęs  laiške, jog jeigu jis bus rastas negyvas, dėl mano mirties kaltinti…Ir nurodė konkretų asmenį. Ne, ne Henriką Daktarą, į kurį 1996 metų pradžioje kreipėsi pagalbos, prašydamas apsaugoti.

„Apsaugojo“ – iš karto buvo uždarytas į rūsį, kad nesikištų.

Taigi, kas nužudė Sigitą Čiapą? Nėra svarbu –  svarbu kas sudarė sąlygas: tai teisėsauga. Nes Henrikas Daktaras, kai budėdavo „savo poste“, niekas nešaudydavo. Pas jį gaujos išsiaiškinti atvažiuodavo net naktį. Pasiskųsdavo, kas kam skolingas, arba kad dabar tas ir anas nori duoti tam į akį, arba nužudyti. Ir jis taikydavo. Nelikus Kaune „prevenciškai sulaikyto“ Henriko Daktaro, buvo atrištos rankos nusikaltimams, kerštui, bei…valstybinės mafijos imitacijoms.

Apie tai liudijo 6 skyriaus komisarai. Kad Daktaras buvo garantas, kad Kaune niekas nešaudys. O viskas prasidėdavo, kai jį sulaikydavo.

Taigi, vėl yra iškraipoma ir kuriama atvirkštinė legenda.

Beje, iš Sigito Čiapo nužudymo epizodo labai sąžiningai dirbantis prokuroras Zdislavas Tuliševskis išėmė net 1500 lapų. O kam tie įrodymai? Tačiau teismas iš be šio bylos suklastojimo nusprendė: Henrikas Daktaras dėl Sigito Čiapo žūties nekaltas.

(Kristupas Krivickas be jokių „galimai“ Čiapo nužudymu kaltino H. Daktarą. D. Dargis irgi nepaisė jokių nekaltumų ir prezumpcijų.)

Kodėl „žudikas, prievartautojas, banditas“ socialiniuose tinkluose turi oficialių 20 000 gerbėjų?

Jeigu savo facebooko paskyroje Henrikas Daktaras kurstytų smurtą, ir kviestų visus žudyti, sprogdinti, tą jo paskyrą tuoj pat uždarytų.

„Žudikas banditas prievartautojas“ nesugebėtų rašyti eilėraščių, arba rašyti už širdies griebiančius įrašus.

Beje, žurnalistams „fas“ komanda jau buvo duota dėl šios facebook paskyros – pas H. Daktarą kameroje buvo padaryta krata. Kažkoks TV3 vištukas pasakė, jog Henrikas Daktaras siautėja internete. Viskas, toks pasakymas buvo pagrindas kratai.

Kratos metu pareigūnai klausia: „Kur laikai internetą?“

Henrikas Daktaras atsakė:

„Užsiuvau tapkėse“. Ir juokėsi. Pareigūnai aišku perrėžė šlepetes, nieko nerado.

Tai, jog garsaus asmens paskyrą galima administruoti „iš laisvės“, ir ją pildyti po pasimatymų, H. Daktarui pasakius, ką jis norėtų pasakyti savo fanams – juk negalėjo suprasti? O kam – jeigu galima H. Daktarą laikyti rūsyje, kankinti, tyčioti, o dabar kaip spaudimo priemonę – laikyti visiškai vieną. Na, kad stogas nuvažiuotų. Nors, man atrodo, „iki gyvos galvos“ laikymo taisyklė neleidžia šitaip kankinti nuteistojo.

Kodėl neapklaustas Kristupas krivickas?

Paskutinė sensacija buvo, kai žurnalistas Kristupas Krivickas prisipažino, jog apie 1996 metus jam skambino gyvutėlis Mongolas ir grasino dėl dokumentinio filmo apie mafiją.  Tiesa, K. Krivickas neįvardijo, kurie tai buvo metai, bet tai galima atsekti pagal filmo pasirodymo datą.

Dabar didysis kovotojas eis į valdžią ir visus mus išmokys, kaip kovoti su klanais. Kai pats negali iškovoti su savo sąžine, ir netyčia leptelėjo, jog žinojo, kad kuria nesąmoningas laidas. Na, kai teigė, jog Daktaras nužudė Mongolą – kuris jam, taip išeina, iš ano pasaulio praėjus 3 metams skambino.

Kodėl  neapklaustas Vertelka?

Tulpinių vienas iš vadų Vertelka irgi žino, kaip ten buvo su Mongolu, ir kur jis gali būti. Jis neapklaustas iki šiol.

o kiti?

Laisvas laikraštis gavo vieno nuteitojo laišką, jog jis žino, kad mongolas turėjo pasidaręs izraelio tapatybę, ir turėjo kitą pasą, jog kartu su juo po jo“mirties“ jie vyko į prahą.

Šis kalinys neapklaustas. nes „nurašyta“, kad jis neva nori populiarumo.

išvados

O ką čia pridurti? juk aišku, kad byla yra tuščia. o didžiausia galybė – tv melas ir juodojo kubo “pasakėčios iš rūsio.”

P.S. 2016 06 16 LAT 7 teisėjų kolegija nutarė, jog visi štie išvardinti dalykai visiškai neįdomūs: svarbiausia, kad Henrikas Daktaras net nesiruošia gailėtis dėl Mongolo ir Turisto dvasių. Todėl negali išeiti į laisvę. Dvasinis teismas. Amen.

 

 

 

Žydšaudija

Gyvųjų maršas. Paneriuose žygiuoja likusiųjų palikuonis…Lik tik tiek. The Jerusalem post nuotrauka.

Kadaise Lietuvą litvakai vadino Litte arba Litvakija.

Šiandien, 2016 metų birželio 12 dieną, pasiskaičius kai kurių žydų žudikų ainių ir šoninės pusės giminaičių tulžimi persunktus grasinimus ir kaltinimus visiems tiems, kas tik išdrįs įvardyti jų giminaičių „nuopelnus“, sunaikinant virš 90 proc. Lietuvoje gyvenusių žydų, belieka atsidusti ir pasakyti „Žydšaudija“.

Žydšaudžių ainiai visur: ar tai būtų seniūno kaime kėdė, ar tai būtų TV diktoriaus vieta.

Lietuvos kariuomenėje jaunučiai leitenantai, nepamiršta pasisveikindami pridėti, jog senelis – banditas, atsiprašau, partizanas. Juk negalima vadinti daiktų tikrais vardais.

O jeigu jau įvardijo partizanu, neduok Dieve kapstytis, ką jis veikė prieš išeidamas į miškus.

Atseit visa tai „nebegalioja“.

Bet, kaip parodė Rūtos Vanagaitės knygos sutiktuvės, kai Lietuvoje kilo tikra isterija, viskas galioja, ir niekas nepasimiršo.

Neskaitau visų „Laisvo laikraščio“ straipsnių, nors iš pagarbos kolegoms rašytojams stengiuosi.

Reikiamybė perskaityti Juozo Baužio 2015 07 13 straipsnį „Paslėpta tiesa“ (http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=299%3Apaslepta-tiesa&catid=33&Itemid=141) kilo iš karto po to, kai vienas interneto komentatorius, neseniai pasižymėjęs su provokacija Šiauliuose, kai atsinešė Pravyj Sektor vėliavą (Ukrainos teroristinė organizacija, vakar surengusi išpuolį Prancūzijoje per futbolo mačą), pradėjo girtis savo „partizanu dėdė pravarde Adomu“.

Šiek tiek pasidomėjus apie Praną Končių, paaiškėjo, jog jo gyvenimas po mirties Lietuvos istorijos puslapiuose skandalingas ir kontroversiškas.

Beje, tik parašius, jog turbūt bus aprašomas Pranas Končius – Adomas, „patvoriniais“ apsimetęs portalas „tiesos.lt“, kuriame puikuojasi ir Ukrainoje ginklus ir kitokią amuniciją tiekiančio provokatoriaus Jono Ohmano mintys, paskelbė Irenos Vasinauskaitės straipsnį, kuriame puolė kaltinti Lietuvos prezidentę, kodėl ji pakeitė dekretą dėl apdovanojimo po mirties Vyčio ordinu  Pranui Končiui. (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/irena-vasinauskaite.-prezidente-dalia-grybauskaite-pakeite-prezidento-valdo)

Atsakymas Irenai Vasinauskaitei ir Prano Končiaus giminaičiams: todėl, kad niekur pasaulyje niekas neapdovanoja aukščiausiais ordinais asmenų, kurie nacių kolaboravimo metais – o Pranas Končius buvo Salantų nacių policininkas – susitepė žydų naikinimo istorijoje.

Visas motyvas atimti Vyčio ordiną (kuris neva toliau ramiai guli stalčiuje pas gimines) buvo, kad Pranas Končius neva neturėjęs kario savanorio statuso.

Čia eiliniai Birutės Burauskaitės „bajeriai“, kaip ji išsisukinėja iš situacijos.

Irena Vasinauskaitė portale „tiesos“ piktinasi, iš kur po šitiek metų atsirado liudytojai, tačiau jau pernai LL straipsnyje yra atspausdintas liudijimas. Beje, šis straipsnis galėjo ir lemti ordino atėmimą.

„Ir garsūs Lietuvos istorikai tai žino, bet tiesos skelbti bijo. Visi žinome, kurie esame jau senukai. Kiek iš tikro Lietuvoje buvo tų banditų, kuriuos dabar vadiname partizanais, tiksliai niekas nėra suskaitęs. Ir dabar statome jiems kryžius ir vadiname didvyriais, Lietuvos gelbėtojais. O kiek buvo tų stribų, kurie tuos partizanus gaudė ir šaudė. Juk tada ir tie stribai veikė “didvyriškai”. Kad ir mūsų Kumpikų kaime buvo sušaudę keturis ūkininkų sodybose pastatytus kryžius. Ir kuo tie kryžiai ir kam skriaudos bepridarė? Nežinau. Būna ir bus visokių tų žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

man pačiam teko skaityti raštą apie vieną tremtinį, grįžusį iš Sibiro, apie partizaną Praną Končių.  Tas tremtyje jau miręs. O tą raštą ar išsaugojo, ar sunaikino, aš nežinau. Tik paėmė iš manęs, suvyniojo į rutuliuką ir pakišo po balkiu. tas namas ir dabar tebestovi, tik kiti žmonės jame gyvena. Tačiau kadangi buvau skaitęs, tai gerai prisimenu, kas tame raštelyje buvo parašyta. pažodžiui nepadiktuosiu. Tik nusakysiu savais žodžiais.

Rašte buvo rašoma, kad Pranas Končius prie Smetonos valdžios, Salantų mieste dirbo policijos nuovadoje. O įsiveržus vokiečiams, P.Končius su savo sėbrais šaudė Salantų žydus. daugumą žydų varė toliau link Šateikių miškų, ir ten juos sušaudė. rašte dar buvo parašyta, kad P.Končius buvo Salantų miestelio policijos viršila.“ (http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=299%3Apaslepta-tiesa&catid=33&Itemid=141, 2015 liepos 13 d., Juozas Baužys.

Irena Vasinauskaitė teisi tik dėl liudijimo pobūdžio, kai klausia, iš kur tie liudijimai: čia mes turime netiesioginį liudijimą.

Bet sugretinkime jį su visuotinai randamais faktais. Ką apie Praną Končių rašo wikipedija (juk jeigu ten rašoma netiesa, Končiaus giminaičiai gali parašyti protestą?).

„Nuo 1956 m. slapstėsi Prano Drungilo sodyboje Didžiųjų Žalimų kaime, Kretingos rajone. 1963 m. gruodžio 17 d. Lietuvos KGB jam iškėlė baudžiamąją bylą, kaltindama tėvynės išdavimu, dalyvavimu antitarybinės organizacijos veikloje ir Salantų žydų žudynėse 1941 metais.[3] Žuvo 1965 m. liepos 15 d. per susišaudymą su sodybą apsupusiais Kretingos rajono saugumiečiais ir milicininkais.[4]

2000 m. vasario 11 d. LR prezidento dekretu Nr. 767 po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. 2015 m. apdovanojimas atimtas atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kreipimąsi dėl P. Končiaus dalyvavimo žydų genocido veiksmuose.[5] (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/partizanas-pkoncius-adomas-neteko-valstybinio-apdovanojimo.d?id=69065726)

Atkreiptinas dėmesys, jog senukas iš Kumpikų kaimo Kretingos rajono apie savo turimas žinias parašė vasarą, o dekretas dėl to, kad Pranas Končius negali būti įvardijamas Vyčio ordino nominantu, išleistas 2015 m. rugsėjo 18 d. dekretas Nr. 1K-438.

Vadinasi, Irena Vasinauskaitė neteisi teigdama, jog esą iš kažkur po 75 metų atsiranda liudytojai, ir tada jau neva istorinė tiesa perkreipiama. Simultaniškai Generalinėje prokuratūroje vyko tyrimas, ir buvo surašyta pažyma dėl galimo Prano Končiaus dalyvavo žydų genocido veiksmuose – ši pažyma ir tapo pagrindu pakeisti Prezidento dekretą. Prezidentas yra Institucija, ir ji gali taisyti šios institucijos neteisingus dekretus.

Visų pirma, nenuneigtinas faktas, jog Pranas Končius dirbo nacių policijoje Salantuose. Antra, Salantuose įvyko 405 žydų žudynes. Trečia – Pranas Končius net iki 1965 metų slapstėsi, dabar tai vadinama, jog kovojo prieš komunizmą, o tada tai buvo – slapstymasis nuo teisingumo, nes jo atžvilgiu buvo išnagrinėta baudžiamoji byla.

Nors Irenos Vasinauskaitės ir panašūs rašytojai teigia, jog esą turime netikėti baudžiamąja byla, saugoma Ypatingajame archyve, kurios numeris Nr. 47462/3, aš manau kiek kitaip.

Užtenka išgamų heroizavimo. Užtenka visiems prisiimti kriminalinių nusikaltėlių, kurie vengė atsakomybės už savo veiksmus, naštą.

Po 1948 metų Rokuose ir apylinkėse net „tikrus“ partizanus žmonės, anksčiau juos slėpę, jau vadino banditais. Nes buvo per juos praradę šeimas, gyvulius, turtą.

Vėlesnis „pasipriešinimas“ turėjo kiek kitokius tikslus, nes sovietai kvietė amnestuotis. Kas išėjo iš miškų, gavo darbus, amnestijas. Yra ir vėlai išėjusiųjų iš miškų Rokiškio rajone, šeštame, septintame dešimtmetyje – niekas jų nešaudė, nebaudė. Kodėl Pranas Končius nėjo iš sodybos, kurioje jį slapstė?

Deja, mes negalime jo paklausti.

Bet mes turime labai panašią Kraujalio bandymo heroziuoti bylą. (http://www.lat.lt/lt/naujienos/pranesimai/lietuvos-partizano-a.kraujelio-ntv7.html, bylos Nr. 2K-5-895/2016).

Kraujalis irgi nusišovė suėmimo metu (vienur rašoma kad Končius nusišovė, kitur – kad nušovė.). Irgi jo atžvilgiu buvo baudžiamoji byla. Žydšaudija irgi bando jį heroizuoti, net 18 metų tampė po teismus Marijoną Misiukonį, kodėl Kraujalis nusišovė, vadinasi, tu, M. Misiukoni, padarei genocido veiksmus.

Ar galima labiau nusišnekėti? Visos valstybės turi jėgos struktūras. Buvo, nebuvo Lietuva, bet ji banditiškais metodais egzistuoti negalėjo, kad ateina vienas pasiima ką nori, ateina kitas – išsiveda tavo gyvulį. Jau patys žmonės partizanus apie 1948 metus vadino „banditais“, telkėsi į savisaugos būrius.

Man apie tai pasakojo dėdė, kurio sodyboje buvo laikomi partizanai. Jis taip skyrė – tie, kuriuos jie laikė, partizanai, vėliau jau buvo banditai. Kodėl jis taip skirstė – nežinau.

Mano galva, ir tie, ir anie siekė neaiškių tikslų. Kam 1946 metais žinant, kaip NKVD seka kiekvieną namą, plėšyti armoniką ir ant viso miško giedoti Lietuvos himną per vasario 16-ąją? Man panašu į provokaciją. Nes po to mano močiutės sesuo žuvo – pasiaukojo, kad vaikai nevyktų pas baltas meškas, o vyriausiąją dukrą tėvo pusseserę – suėmė. Bet kadangi motina žuvo, tada jau paleido iš suėmimo, kad augintų kitus vaikus. O tėvas buvo išvežtas.

3 vaikai liko našlaičiais. Mano prosenelė, močiutė, kiti giminės šituos vaikus globojo, augino, bet jie ir liko iki gyvenimo galo traumuoti, drebėdamas dėdė pasakodavo apie anuos laikus. Vis prisimindavo, kaip mama jį išsiuntė sudeginti armoniką, padengė stalą, o kai jis grįžo, jisai jos neberado…Prosenelė neatlaikė šitos tragedijos, kai žuvo vyriausiojio duktė, ir po metų mirė.

Nebuvo dar sena.

Kai visokie Končių palikuoniai mane, panašius istorikus, etnologus kaltina, kad mes kažką bandome iškraipyti, kad mes neturime panašių istorijų – turime, tik mes iš jų nedarome biznio.

Mano senelio brolis žvalgybininkas Juozas Opanavičius žuvo dar 1942 m. Rešiotų lageryje, visa šeima – Laptevuose, vienas sūnus žuvo, kitas pabėgo.

Ką tie partizanai sau įsivaizdavo – kaip žvalgybininkų broliui gyventi? Eiti su jais į mirtį? O vardan ko? Visi turėjo mirti? O kas turėjo gyventi?Beje, J. Opanavičius nesusitepęs žydų žudymu – nes dieną prieš ateinant naciams, buvo išvežtas. Tad kodėl aš turiu atjausti visus tuos, kurie susitepė? Kodėl visa Lietuva turi virsti Žydšaudija? Be to, mano senelio brolis buvo jau kariškis atsargoje, mokytojavo, net nesitikėjo, kad sovietas represuos.

Ir kai partizanų ainija ir žydšaudija pradeda pati save išteisinti, nepaisant istorinių faktų ir Yad Vašem, ir kitų tyrimo įstaigų – priminsiu, Irena Vasinauskaitė mano, jog tik Lietuvos genocido tyrimo centras turi teisę tirti Holokaustą, o esą visi kiti tyrimo institutai čia niekis – tai kiek mes gyvensime tame mele?

Kodėl mes turime garbinti Praną Končių – Adomą, kuris dar pernai nuvainikuotas, bet kurio sūnėnas vis dar laiko jam galimai neteisėtai skirtą ordiną po mirties, o per Veteranų pagerbimo šventę (beje, mano minimoje istorijoje vyriausioji duktė našlaitė ištekėjo būtent už 2 pasaulinio karo veterano, ir jis ją apsaugojo nuo tolimesnių represijų – buvo tokie atvejai, ir jie yra tendencingi) ateina su Ukrainos teroristų vėliava, gauna tiesiogine žodžio prasme į akį, ir paskui giriasi per socialinius tinklus?

Ir beje, kodėl Lietuvos pokario istorija lyginama su Maidanu ir po Maidano? Kas čia panašaus? Kurioje čia vietoje panašumas? Kad Jonas Ohmanas taip pasakė? Ar Adomų, Ievų ir Siaubūnų palikuoniai?

Turėkime savo galvas.

Ir analizuokime faktus.

Ir jeigu net Jeruzalės dienraštis džiaugėsi, kad Lietuvoje pagaliau mažais žingsneliais yra deheroizuojami žydšaudžiai (,http://www.jpost.com/Diaspora/Lithuania-posthumously-strips-Nazi-collaborator-of-honors-419028) nepradėkime kliedėti, kad čia „gudrus rusų planas deheroizuoti mūsų pasipriešinimo istoriją“.

Ne visi ten buvo žydšaudžiai. O jeigu ir buvo, įvardykime, ir nesigėrėkime jų genocido veiksmais.

Ir nepritarkime, kai persekiojami žmonės, kurie prisimena žydšaudžių darbelius.

Galų gale, tai buvo beprotystė – nes lietuviai savo rankomis naikino vaistines, siuvyklas, batsiuvyklas, naikino savo piliečius. Žydai buvo amatininkai. Kokio beprotiškumo laipsnio reikėjo būti, kas savo rankomis viską naikinti?

Ir kokia turi būti nelogiška istorinė sąmonė, kad net deheroizavus Praną Končių, Siaubūną Kraujalį, kai  nepavyko įrodyti, kad prieš jį vykdytas „genocidas“, kai Europos Žmogaus teisių teisingumo teismas 2015 10 20 balsų persvara nutaria, jog vėlyvas partizanavimas Lietuvoje neturėjo didžiumos gyventojų palaikymo (Vasiliauskas vs. Lithuania, https://lovdata.no/static/EMDN/emd-2005-035343.pdf), toliau pasakoti šitas visas nesąmones, istorinius melus – tai yra neskanu, ir nesveika.

Ir nors Irena Vasinauskaitė, nežinau, kokio išsilavinimo būdama, gana griežtai ir agresyvokai aiškina: „Manau, kad visiems mūsų teisininkams, o ypač Generalinės prokuratūros kadrams derėtų išmokti atmintinai Lietuvos Respublikos teisės aktą – 1949 metų vasario 16 dienos Deklaraciją ir, svarbiausia, vadovautis šiuo norminiu aktu kasdieniame darbe.“, leisiu sau nepritarti ne profesionalės nuomonei. Man logiškesnis yra EŽTT 2015 10 20 sprendimas byloje Nr. 35343/05, Vasiliauskas prieš Lietuvą, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, jog Lietuvos Vyriausybė perdeda teigdama, kad partizaninis pasipriešinimas buvo masinis ir apėmė visas gyvenimo sritis, todėl partizanų naikinimas prilygintinas genocidui. Beje, EŽTT sprendimai yra privalomi Lietuvai, ir pagal juos Lietuva turėtų pasikoreguoti savo įstatymyną. Preziumuotina, jog po 2015 10 20 Lietuva turėtų peržiūrėti kaip ji įstatymuose traktuoja partizanus, kas jie yra, ir kokios galios buvo jų dokumentai. Nes įstatymiškai net iki 2000 m. Lietuvoje galiojo LTSR kodeksai. Todėl kalba eina apie teisės aktų konkurenciją. Beje, Prano Končiaus giminaitis nepripažįsta bylos dėdei, nes mano, kad tarybiniai teismai ir jų sprendimai negalioja. Tuomet negalioja ir kolūkių nutarimai, ir žemėvaldos – ar ne? Ir butų skyrimas, aukštojo mokslo diplomai?

Ne, viskas galioja. Teisė turi tęstinumą laike.

O tą deklaraciją, kurią I. Vasinauskaitė mums visiems liepia išmokti mintinai, aš laikyčiau tik grupelės žmonių dokumentu.

Susirinko, pasirašė. Norėjo. Galėjo. Bet kodėl jie rašėsi? Kodėl jie kovojo?

Gal Irena Vasinauskaitė vis tik galėtų įlįsti į jų kailį, ir suvokti, jog jeigu jiems grėsė 25 metai urano kasyklų, tai romantiškiau buvo eiti į miškus ir žaisti karą.

O dar užsienis kurstė per radiją.

Beje, B. Burauskaitės tyrimų įstaiga jau nuo 2014m. nebepripažįsta, kad užsienis žadėjo pagalbą.

Jau yra formuojama nuostata, kad partizanai patys išsigalvojo. Taip, ir tai formuojama mokslo leidiniuose.

Istorijos perrašymo politika vykdoma kas dieną.

Ir jeigu Irena Vasinauskaitė netiki Dalia Grybauskaite, kuri išėmė Praną Končių iš Vyčio ordino medalininkų, ar sunku patikėti paprastu faktu: kad ne marsiečiai Litvakiją pavertė Žydšaudija.

O konkretūs žmonės, kurių keletas tūkstančių buvo lietuvių tautybės. Ir kurių sąrašas, nors buvo internete, dingo tą pačią  dieną, kai pasirodė Rūtos Vanagaitės knyga.

O papildytą sarąšą norima paskelbti, bet ir bijoma.

Kodėl?

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2337:zydsaudija&catid=31&Itemid=101

 

 

 

 

Kaip nužudymo byloje teisiami žmonės: R. Ivanauskas kaltas, M. Žalimas – „išimtas“ iš bylos

 

Daugiausiai yra linksniuojamas Mindaugas Žalimas, kad gerai, negerai liudijo. Bet jis liudijo 2009 09 16, ir jo liudijimas apie kažkokius būsimus žudymus kitoje byloje buvo pripažinti ne įrodymais.

Kai dirbau „Karštame komentare“, šiam laikraščiui buvo „nutekinta“ J.F. lavono ekspertizė.

Ekspertai išvadoje parašę, jog negali nustatyti nei mirties laiko, nei iš kokio ginklo, atstumo, šauta, nes žaizdos yra išplautos.

Be to, lavone yra 8 skylės, o rastos tik 4 kulkos. Viena priedo įsipainiojusi drabužiuose.

Jeigu neva žudė Kedys (nors jokio įsiteisėjusio nuosprendžio, kuriuo tai būtų nustatyta, nėra), tai tada kas žudė dar? Ir kas išėmė kulkas, o vėliau išplovė įrodymus?

Liudytojai 2009 10 05 senamiestyje ryte matė du vyrus: vieną aukštą, kitą žemą.

Jeigu Ivanauskas ėjo kartu šaudyti su Kedžiu, liudytojai turėjo matyti du labai aukštus vyrus.

Buvo pasiklausoma pedofilijos bylos didvyrių. Ir jie 2009 10 04 kalbėjosi tarpu savęs, jog nušovė J.

Dieną prieš oficialią J.F. mirtį.

Nutartyje ekstradikuoti Neringą Venckienę teisėja rašo, jog J.F. nužudytas 2009 10 04.

Kad sėdėjo, gėrė ir kažką blevyzgojo, o paskui tas blevyzgas Žalimas perpasakojo kažkokiems pareigūnams – tai nėra net netiesioginis bylos įrodymas. Nes laike viskas vyksta prieš.

Tai yra agentavimas, „stukačinimas“ prieš laiką. Kažkam padėjimas, kažkam, kas rengiasi žudyti, ir kažkas nori viską suversti ant nekaltų žmonių.

Jeigu V. Račkauskas ir  dar 4 pareigūnai nekalti, tai kas kaltas?

Aklas Ivanauskas?

Beje. Ivanauskas pasakojęs yra, kaip Žalimas tiesiog „priskreto“ į draugus. Prašėsi, kad būtų deklaruotas jo bute. Po to jis įtaria, kad ir buvo sumontuota aparatūra: matyt Žalimas pasiprašė būti sekamas „savo gyvenamoje vietoje“. Kam ta deklaracija Ivanausko bute?

Ar čia buvo lygtinio paleidimo sąlyga? Tai jeigu Ivanauskas jį „prižiūrėjo“ – tai kam keršyti „tėvukui“, už padėjimą išeiti iš kalėjimo, ar išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes galėjo nurodyti turintis pastovią gyvenamąją vietą?

Ar apie šitą faktą,kad Žalimas, pasak Ivanausko, buvo deklaruotas Ivanausko bute,kas nors sakė byloje?

Kam šitokie cirkai?

Be to, kodėl Žalimas išimtas iš bylos? Juk jis irgi kalbėjo apie žudymą, važiavo visur kartu. Jeigu Ivanauskas yra Kedžio padėjėjas, tai Žalimas – tuo labiau. Jis bent mato, ir šaudyti moka.

Ivanauskas stebisi, kodėl Žalimas galėjo dirbti apsaugoje,ir turėti ginklą, nors buvo teistas – kitiems to negalima.

O dabar įdomiausias dalykas: ikiteisminis tyrimas prieš Drąsių Kedį buvo NUTRAUKTAS, įtariamajam mirus. Beje, jis niekada neturėjo galimybės nieko pasisakyti dėl įtarimo,nes jis buvo galimai pagrobtas, o vėliau buvo rastas jo lavonas.

Visur mėtėsi jo DNR, neiššauti ginklai. Bet tyrėjamt nesvarbu. Bet turėtų būti svarbus tas dalykas, jog teisiškai yra sprendžiamos bylos, o ne emociškai.

O bendrininkauti su MIRUSIU asmeniu, kuris nebėra BYLOS ŠALIS, yra neįmanoma.

Raimundas Ivanauskas nuteistas, nes veikė bendrininkų grupėje su asmeniu, kuris yra miręs, ir jo akivaizdu, byloje niekas negalėjo apklausti.

Taip pat miręs bendrininkas niekada nebuvo nuteistas dėl J.F. nužudymo. Nėra jokio nuosprendžio, jokios išvados. Nėra jokio įrodymo: nužudymo bylose, priminsiu, vada tyrimui yra LAVONO TEISMO MEDICINOS EKSPERTIZĖ. Ji, nors byla išnagrinėta, niekada nebuvo paviešinta. Nes ji yra skandalinga. „nebus galima nustatyti mirties laiko, ir atstumo, iš kurio šauta“. Vadinasi, aplinkybės, kad J.F./ nušautas senamiestyje, greičiausiai yra suklastotos.

Be to, jokio bendrininkavimo su dvasiomis būti negali.

1. Ivanauskas gali būti teisiamas, kodėl savo asmeniniame bute gėrė ir kažką blevyzgojo apie kažką. Tačiau savo bute gerti ir blevyzgoti nėra nusikaltimas. Klausimas, kas sumontavo įrangą jo bute ir kokiu pagrindu? Ir toks nelegalus įrangos montavimas, o vėliau šokiu būdu gauti garso įrašai gali būti įrodymu, ir dar NUŽUDYMO byloje? Ne.

Tuo labiau blevyzgojimas, ne 8metų kalėjimo vertas.

Niekas R. Ivanausko 209 10 05 Kauno senamiestyje nematė. O jeigu jis kažkur buvo netoliese, gal į chorą ėjo? Gal į Mišias? Jeigu jau kažkur būtų ištraukta kad neva buvo Katedroje. Labai patogu. Žmogus gieda chore, mėgsta vaikščioti į Katedros mišias. Gali būti, kad jis ėjo ir 2009 10 04. Kaip ir kiekvieną sekmadienį.

Ėjimas į mišias matyt laikomas pagrindiniu įrodymu, jog jis rengėsi nusikaltimui.

Teisėje negali būti tokių absurdų, kurie demonstruojami tokiose bylose.

Nėra įrodymų, nėra ir nusikaltimo. Nusikaltimą reikia įrodyti.

Jeigu iš lavono išimta pusė kulkų, kaip teisėja gali spręsti, jog čia šaudė Kedys, kai be to, nei iš viso jo ginklo nebuvo iššauta? Visi jo ginklai rasti. O ekspertai net negalėjo nustatyti, ar 2009 10 05 kūnas buvo gyvas, kai į jį šaudė, ar ne. Nes rašoma ekspertizės išvadoje „nebus galima nustatyti nei mirties laiko, nei atstumo, iš kurio šauta, nes ŽAIZDOS IŠPLAUTOS.“

Linkime naujai valdžiai, jeigu kada nors ji pasikeis, DESOVIETIZUOTI TEISMUS. Nes senasis raugas, išsikėtojęs per visas instancijas, nieko nebijo, jaunimo neužleidžia, ir štampuoja teisinės fantastikos nesąmones. Taip iškraipydami visą Lietuvos teisinę sistemą.

Vienoje byloje Žalimas melavo, kitoje tuos pačius parodymus sakydamas apie žudytinis velnius – nemelavo. Teisėjo vidinis įsitikinimas leidžia revizuoti net to paties teismo teisėjų nuosprendžius.

 

Be to, sovietmečiu tokių nesąmoningų sprendimų nebuvo, nes visi teisėjai bijojo Aukščiausiojo teismo Maskvoje. Į kurį nusiuntus peržiūrai prašymą, tas teismas išsireikalaudavo visą medžiagą, išisversdavo visus tomus, ir būdavo, panaikindavo Lietuvos TSR teismų sprendimus.

Dabar nebėra „Maskvos“, o Strazbūro jie nei vienas nebijo.