Nuotr. Kol mūsų kariai išsimiegos, rusai ateis ir išeis, o jie net nepastebės. Bet pensininkas Bonapartas labai rimtai klausia – jeigu rusai neateis, kas tada bus?
Štai, atrodo, nebeišsipildys buvusios karo ministrės Rasos Juknevičienės žodžiai.
Visą žiemą ji aiškino, jog reikia laukti rusų, ir laukė visi. Kas spausdami rankose šakę, kas su gėlėmis, kaip mano kaimynė Jadzė.
Vyrai net į Šaulių sąjungą sustojo, gražūs, pasitempę, Gedimino kalne Vilniuje, gražu buvo žiūrėti!
Mano amžinatilsį dėdė kunigas Juozas neretai kartodavo, jog yra tokia laukimo žala, kaip ir lūkesčiai: kai tau kas pažada, o tu lauki, ar su rūpesčiu, ar baime, ar džiaugsmingu laukimu, ir nesulauki. Sakydavo, jog Petrapily kai dar mokėsi teisės fakultete – nes prieš kunigystę neretai kažką „svietiško“ visi baigdavo (gal kad Bažnyčioje turtus geriau susiskaičiuoti mokėtų, ir nuo grobikų apsiginti galėtų – juk altoriai auksiniai buvo), mokė apie tokią teisėto laukimo ar lūkesčių doktriną. Kad priklauso žalos atlyginimas.
Visų pirma, gerbiama Rasa Juknevičienė, kurios esu gerbėjas dar nuo komjaunimo laikų, nepaaiškino nei man, nei plačiajai visuomenei, kada gi ateis rusai.
Antra – kaimynė Jadzė, pavyzdžiui, jų laukia su gėlėmis, ir ji dar piktesnė, jog ponia Rasa žadėjo, bet jie kaip neateina, taip ir matyt dar 70 metų neateis.
Kadangi ponia Rasa nepaaiškina, gal užsiėmusi, sakė kažkas, kad apie Gazpromą aktyviai feisbuke komentuoja – tai kreipiuosi į gerbiamą Arvydą Anušauską. Jis vyras istorikas, ir kariuomenės duonos ragavęs, ir šiaip susigaudo gerai gyvenime, vis su jaunesne palydove pasirodo, vyras iš liemens, ir iš stuomens.
Kas atlygins žalą, jeigu rusai ir nepasirodys? Kodėl žadėta, kad jie pasirodys, ir mes tam ruošėmės, o dabar jau Porošenka žada Putinui, kad net pats dings nuo Rusijos pasienio: tai yra, ne tik kad rusai neateis, bet ir ukrainiečiai neis net savo žemėse. Užtenkamai pribombardavo. Žmonės bunkerių tai neturėjo, jauni žmonės, moterys daugiausiai, žuvo vidury dienos, Jadzė verkė ir aš verkiau, žiūrėdami tragiškus vaizdus.
Dar praneša, jog Luhanske babytės numušė žvalgybinį ukrainiečių lėktuvą. Vadinasi, Ukrainoje tokios babcės kaip Jadzė ginasi pačios. Jadzė kai pamatė per nelegaliomis bangomis gaudomą Rusijos TV (juk valdžia kaip sovietmečiu kad draudė Vakarų programas, dabar draudžia Rusijos) – apsidžiaugė Luhansko babytėmis, bet ir pasipiktino: neva, kodėl babytės vienos turi kovoti? Ir ji suprato, jog ir Lietuvoje teks kovoti pačiai vienai, su šakėmis ir grėbliu.
Jadzei anūkas, kuris, aišku, per daug negali komentuoti, nes pats valgo kariuomenės duoną, pranešė, jog Arvydas Anušauskas pasipiktino mano paskesniuoju laišku. Sakė, jog ten gryna propaganda ar gandai. Kai rašiau apie partizanus, stribus ir banditus. Bet aš rašiau gryną teisybę, o jeigu gerbiamas istorikas netiki, prašome į svečius, papasakosiu, kaip įsimintiname pokaryje Tauro apygardoje siautėjo žydų žudiko Baltūsio – Žvejo gauja, pasivadinusi partizanais.
Dar Jadzė girdėjo, jog išėjo nauja A.Anušausko knyga, ir ji per padidinamą stiklą jau ir įvadą perskaitė, kokia aktyvi kaimynė, neįmanoma tiesiog. Ir sakė, ten nėra teisybės toje jo knygoje apie Lietuvos žvalgybą.
Jadzės dėdė buvo kariškis ir slaptai tarnavo valstybės priešų gaudymo tikslais Geležiniame Vilke, ir, pasak Jadzės, būtent Geležinis Vilkas užsiėmė kontržvalgyba, o ne Žvalgyba, kaip rašo A.Anušauskas. Kas ir šiais laikais save vadina „žvalgyba“? – piktinosi Jadzė. Vadina arba kontora, arba biuru, arba skyle, kažkaip, kad vis tik neitų gerai iššifruoti. Dėdės nei laipsnio, nei šios jo tarnybos niekas nežinojo. Anūkas ruošėsi kažkokias pareigas užimti, tai nuėjo į Ypatingąjį archyvą, ir susirado giminės žvalgus, kad įrodytų prieš kažkokią komisiją tinkamumą. Ar kad ten dėl Jadzės desantūros kažkas kėlė bangas ir įtarinėjo raudonumu, tai anūkas nunešė juodu ant balto įrodymus, jog giminaitis kaip tik raudonuosius gaudė.
O štai A.Anušauskas rašo, jog kontržvalgyba užsiėmė tiesiog Žvalgyba…Kodėl tuomet be teisės grįžti išvarė pirmais vagonais Geležinio Vilko vyrus kartu su Prezidentu Stulginskiu? Jadzė piktinosi, jog ją A.Anušauskas vadina propagandininke, tačiau tegul jis pats išsitaiso savo knygų įvadus. Jadzė minėjo, jog jeigu toks melas pirmuose puslapiuose, ji grąžins knygą anūkui. Norėjo pirkti, užsisakyti, bet dabar tiek to, melo prisiklausė jau per visą savo gyvenimą. Geriau tuos 40 litų, kuriuos paskyrė knygos pirkimui, išleis spa procedūroms Druskininkuose.
Kadangi Rasa tyli, paklausiau Jadzės, ką reiškia, kad rusai nebeateis niekada, o Lietuvon suvežta pati geriausia sąjungininkų technika? Jadzė man atsakė, jog tai tas pats, kaip „nevernaja trevoga“. Rasytė ir panašūs politikai taip skleidė gandus, kad ateis rusai, jog patys ėmėme ir patikėjome, todėl pradėjome visi bijoti, šauktis kariuomenės pagalbos, apsaugos, o tokiu būdu rusai, pareiškę Lietuvai notą, kad Lietuva pažeidė oro erdvę, gražiausiai ir legaliausiai viską fotografuojasi jau nuo šiandienos. Nieko nesuprantu, ir klausiu Jadzės – ar tai reiškia, kad ponia Rasa, gąsdindama, jog tuoj ateis rusai, padarė paslaugą…Rusijai?
Taip, atsakė Jadzė. Ji atsimena, kaip „nevernaja trevoga“ buvo dar senais jos desantūros laikais, kai jie buvo staigiai naktį pakelti, ir skraidinami į…Siriją. Paskui ties Turkija atgręžti ir parskraidinti atgal į Ukrainą, į bazes. Tai tada Amerika gi tikrinosi, per kiek laiko SSRS pakelia desantą ginti Sirijos…Kai pamatė, kad tai minučių klausimas, tada nepuolė Sirijos, atsidėjo, matai, net į tolimus 2013-uosius…
Gerbiamas A.Anušauskai, jeigu galite, vėl per feisbuko tinklus pakomentuokite: kas tuomet atlygins mano beveik apkurtusio katino ausis: kas dieną virš namų pralekia lėktuvai, pažeme skrisdami. Dar jeigu rusai būtų atėję, ma jį velniai, nurašau Tėvynės gynybos vardan. O dabar kaip suprasti? Na, konservus, kuriuos prisipirkau ir sudėjau rūsin, tai suvalgysiu, kaimynei nunešiu.
Bet Jadzė sakė niekada gyvenime neatleis. Nebuvo tokia laiminga nuo Atgimimo laikų, kai pasak jos, griuvo visa tvarka ir santvarka.
Visokie patriotai tik ir rėkia, jog tokios Jadzės turi išvažiuoti: bet gi patriotai, kartu ir Rasytė laukia nesulaukia, jog šitas šaltasis karas baigsis, ir vėl pradės kapsėti gausūs Rusijos energetikos milijonai…
Tiesa, Jadzė nori padėkoti Rasytei: dėl jos rėkimo, kad rusai ateina, Rusija gi įsižeidė ir neįsileido cukraus tonų iš Lietuvos. Tai visose parduotuvėse cukrus nupigo iki 2 litų. Jadzė prisitempė visą trobą to cukraus, ir dabar, kai rusai nebeateis, vasarą ramiausiai sau gamins uogienes. Ant jų uždės etiketę „Rasytės uogienė „Rusai puola“.
Taip, porina Jadzė, bent netikro karo kurstytojai sumažinę cukraus kainą dvigubai, nors laikinai, atlygino žalą.
Manosios niekas neatlygins. Aš laukiau rusų idėjiškai pasiruošęs, ir glausdamas prie krūtinės trispalvę. Repetavausi dainą „Bolševikai tegul žino, kad dar kartą žygis bus.“ Et, Jadzė pakvietė vakarinės arbatos į jos kiemą ir nuramino: nesijaudink, ne ten priešai, kur jie rodo. Juk patys didžiausi priešai sutūpę prie lovio…Jie gal norėtų karo, gal karo pramonėje biznelius prasuktų.
Nustebau: apsidžiaugusi pigiu cukrumi, bei matydama, kaip noksta serbentai, ji nebenori karo.
Baik tu, sako, ji, ne taip supratai, aš jo ir nenorėjai, aš tik norėjau sužinoti: kada gi tie rusai ateis? Kad sulaukčiau dar…Bet man atrodo, nesulauksiu.
Užrašė Kristina Sulikienė
visuomenedotcom 