Milda Bartašiūnaitė yra geriausias „kontroliuojamosios opozicijos“ pavyzdys

Nuotr. Saugumui ypač parankūs partizanų ainiai. 

Kai kurie aktyvūs ir pilietiški žmonės klausia, kodėl nepalaikau kovotojos su cheminiais debesimis Mildos Bartašiūnaitės.

Kad lengviau būtų suvokti, reikia išsiaiškinti kai kurias saugumo veiklos struktūras, ir mechanizmus.

Šį kartą papasakosiu, kaip saugumo struktūros veikia per savo aktyvius agentus, infiltruodamos juos į aktyvius pilietiškų žmonių sambūrius, perimdami temas ir kalbėdami ne apie problemos sprendimo būdus – ko iš tiesų siekia pilietiška visuomenė – bet tik apie pačią problemą.

Mildos Bartašiūnaitės „kova už vaikus“ buvo įšokimas į kreidelių paišytojų (Garliavos tariamų kovotojų) nustekentą temą. Beje, Garliavos tariamieji kovotojai kovą už vaiką suvokė kaip kovojimą už to vaiko tetą Neringa Venckienę. Ta kritinė masė, kuri kovojo Garliavoje, buvo pasmerkta būti išblaškyta nuo tos minutės, kai buvo pradėta kurti popierinė DK partija.

Garliavos patvoriniams išsibarsčius, ir telikus su kvailomis kreidelėmis, išmetama panaudota, bet vis dar žavi korta – Milda.

Atseit, jau praėjo daug laiko nuo tavo pliurpalų apie seksą, pozas, ir kitas blevyzgas, dabar turi eiti vaidinti kovojanti dėl vaikų.

Ir einama – į krūvas TV laidų, verkiama, kaip blogai, vagiami vaikai.

Kaip tai sustabdyti – nekalbama. Susidaro įspūdis, kad mielai „gerbiama Milda“ vadinanti ją, iki smakro dabar jau užsimuturiojusią žieminiu megztiniu vasaros pradžioje, vedėja Rūta ją gerai pažįsta. Viena juk jau Valinsko išvadinta prostitute, kita tiesiog kūrėsi tokį įvaizdį.

Abi nerealios vaikų teisių specialistės. Kaip ir Šalaševičiūtė, Povilionienė ir dar viena, kuri mušasi į krūtinę, kad vaikams – Lietuvos piliečiams – didžiulė laimė augti Norvegijoje, lesbiečių ir gėjų šeimose.

Kad visa tai žmonių prekyba – juk kas nors pasakys. Geriau, tegul savo mūsų žmogus, mūsų kontroliuojamoji opozicija – svarsto strategai.

Kontroliuojamai opozicijai galima draskytis iki tam tikro laipsnio. Jeigu kuratoriai pamato, jog tu rimtai įsijautei į rolę, tave nuima ir priskiria prie kitos temos.

Šią žiemą Milda nustojo reikštis vaikų gynimo grupėse, ir pradėjo trolinti apie karą Ukrainoje.

Kai Lietuvoje buvo paskelbta parengtinė mobilizacijos stadija, Milda buvo nuimta iš viso nuo karo temos, ir ji pasiskelbė einanti kurti filmus apie cheminius debesis. Ir paprašė pinigų.

Ar ji kalbės apie kovos su cheminių debesų pasekmėmis būdus? Tikrai ne. Gerai parašė man Vaidas Lekstutis – kuris kovoja su užteršimu ir Tautos išsigimimu, tiesiog aktyviai ūkininkaudamas kaime, šienaudamas, kuldamas žirnius, augindamas vaikus, rengdamas vaikų vasaros stovyklą.

Jis man parašė, jog kai tik „aktyvistų“ paklausia, kaip kovoti su chemtrailais, kokie yra būdai, kokie numatomi rezultatai? – chemtrailistai nutyla, užblokuoja, išeina tiesiog nuo diskusijos.

Vakar rašo emigrantas iš Airijos.

Virš jo miesto labai raižė lėktuvai, ir labai priraižė spalvotų debesų, labai bloga, svaigsta galva – ką daryti?

Štai būtent – ne vyriausiosios debesų ganytojos Mildos klausia – nes ji atsakymo neduos, jos atsakymas bus – pervesk pinigų, aš einu kurti filmų – o manęs. O ką aš galiu patarti? Išgerk kavos, išgerk vandens su citrina ir su cukrumi, o kitą dieną kai tik gali spausk iš ten į gamtą, prie vandens. „Ar vandenynas tinka?“ – „Tinka, nes ten daug jodo.“

Štai tuo ir skiriasi – kalbėjimas apie problemą – tai labai mėgsta saugumas, sukurdamas kartais ištisas klyksnių organizacijas, kurie rėkia apie problemą, apie ją kalba, bet niekaip su ja nekovoja – ir kovojimas su problemos sukeltomis pasekmėmis.

Tas pats su vaikų gynimu: kur Milda buvo kad ir 2008 metais? Nežinojo, kad tais metais dingo 780 vaikų? O kad per visą Nepriklausomybės laikotarpį kas metus dingo keliasdešimt tūkstančių ir nėra jokių žinių apie juos – žinojo? O taip, ji pateikė šitą skaičių Rūtos laidoje, bet Rūta pasikvietusi žydą KGBistą, kuris šypsosi bjauria šypsena: „Aš gyvenau Švedijoje, ir žinau, kad taip nėra, aš nesutikau nei vieno lietuvio vaiko, čia nesąmonė“.

Taip, Arkaška nesutiko. Kodėl? Nes mėlynaplaukiai baltapūkiai vaikai įvaikinami visiškai mažučiai. Todėl jie, kurie išvaizda nesiskiria nuo švedų, kalba švediškai. Ir Arkaška jų „nesutiko“, nors gal po penkis kartus prasilenkė parduotuvėje. Vakar pati savo akimis mačiau dvimečių, galimai paruoštų prekybai į Švediją, vaikų grupę. Auklėtoja – ką tik grįžusi iš Egipto, nudegusi Afrikos saulėje. Ji visiškai neapsidžiaugė, jog vienas mažylis keliaus namo. Kita auklėtoja, sužinojusi, jog vienas būsimas skandinavas gyvens Lietuvoje, vos neiškrito per langą iš netikėtumo.

Gerai, kad pirmas aukštas. Nebūtų užsimušusi.

Taigi, kuo skiriasi saugumo sukurti „kovotojai“ nuo tikrų, kaip juos atskirti? Saugumo kontroliuojami kovotojai nepasiekia jokių rezultatų – jie tik kalba. Nors Milda giriasi, jog ji sustabdė vaikų atiminėjimą iš šeimų, tai yra kliedesys: nes Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas numato laikinąją globą, o kaip rodo mano teisinė praktika, vaikų „gynėjos“ pajungia policiją, bei vaiko aplinką, ir dirbtinai padaro norimo atimti vaiko tėvus netinkamais tėvais. Policija klusniai rašo įvairias šmeižikiškas pažymas, mokytojai mokykloje provokuoja vaiką ir jo tėvus. Sistema veikia be jokio atskiro įstatymo. Vaikai atiminėjami jau seniai, prekyba jais vyksta nuo dar seniau.

Milda, kaip ir Garliavos kovotojai, neišgelbėjo nei vieno vaiko. Na jeigu eini po vaikų gynimo vėliava, tu turi pasiekti kažkokių rezultatų. Garliavos „gynėjai“ ir šiandien paišo kreidelėmis, o Mildai gal kreidelės – per prasta, tai ji nusprendė kurti filmus.

Apie debesis.

O jos dabartinis „įkvėpėjas“ ir galimai kuratorius jau plyšauja facebooke, jog visi, kas neseks Mildos keliu, bus asilai, avinai ir debilai. Ir tik tie, kurie žiūrės filmus, bus žmonės. Pamenu panašius šūksnius Garliavos kovotojų tarpe – visi, kas prieš šventąją Neringą – pederastai, iškrypėliai, saugumiečiai.

Manau, kad žmogus yra tas, kuris nepraranda sąmoningumo, ir susiprotėja dingti iš miesto, kuriame „chemtrailinama“, o ne sėdėti po tuo balzganu dangumi, braukti ašarą, kokia Milda puiki, kaip ji gerai išaiškina, kaip mus visus nuodija, ir toliau kvėpuoti galimai nuodais.

Pati Milda gyvena daugiabutyje. Jeigu ji yra tikra kovotoja, ji turėtų ne balkone actą garinti, o įsidėti foto, kaip ji nuo chemtrailų pabėgusi į mišką, grybauja, uogauja, ir kvėpuoja fitoncidais. Tačiau jeigu ji pasiūlytų problemos sprendimo būdus, ją išmestų iš tarnybos. Jai nebeduotų eterio ir pirmų puslapių komsomolkinėje spaudoje.

Ji atliko savo darbą kaip ir kreidelininkai: suokė, jog nieko negalima padaryti kovoje dėl vaikų, susuko dargi filmą, kuriame kikena, kad tatūlkos atiminėja vaikus, bet nieko tame filme nepasiūlo. Absoliučiai nieko. Tik kalba apie problemą.

Kontroliuojamąją opoziciją, surinkęs visokius buvusius agentus ir pusagenčius, saugumas prasidemonstravo Garliavoje.

Po to, pasirodo, dirbama toliau. Milda „dirbo“ ir skalūnų temoje. Kodėl? Tam kad paskui saugumas per kitus agentus galėtų sakyti – žiūrėkite, kokie žmonės protestuoja? Tai tie, kaip Milda, kurie pirma apie sekso pozas kalba, apie dulkinimąsi, paskui jau gina vaikus, paskui skalūnai, paskui palaiko sukilėlius teroristus Ukrainoje.

Spėju, jog nuo temos apie sukilėlius buvo nuimta, nes per daug įsijautė ir patikėjo sukilėliais. O tas kontroliuojamai opozicijai griežtai draudžiama. Tu turi plėšytis, bet nekalbėdamas apie problemos sprendimo būdus.

Jau jos „analitika“ apie Boingą buvo paviršutiniška, nors „trolinimas“ buvo akivaizdus. Paviršius buvo akivaizdus. Įtikinėti, kad čia ne tas lėktuvas skrido – kad apaugtų viskas detalėmis, ir būtų galima spekuliuoti.

Beje, Milda jau kuriuos mano draugus „atsargiai“ klausia: „O tau neatrodo, jog ji – saugumo agentas?“, Vygantas Kelertas, kuris tiesiog dievina Mildą, prašo, kad perduočiau Grinai linkėjimų.

Tačiau aš nepažįstu Grinos, net gyvai jo nemačiau. Pažįstu vienintelį saugumo vadą – tai M.Laurinkų. Jeigu ne jo „enciclopedica Britanica“, dvyliktoje klasėje būčiau neturėjusi „10” iš politologijos. Nežinau, kodėl mokytojas man uždavė namų darbą apie diplomatinį protokolą: ar tikrino, kiek mano aplinkoje diplomatų, ar kas jam užėjo. Ar norėjo, kad nueičiau į Mažvydo biblioteką. Gal paskutinė priežastis. Bet man ta baisi biblioteka buvo tiesiog labai baisi, ir aš ten nėjau. Nusipirkau knygą „Diplomatinis protokolas“, ir joje buvo atsakymas tik į vieną namų darbų klausimą. O pas draugę galėjo būti, nes jos tėvas turėjo įvairių knygų. Paskambinau draugei, atsiliepė apsimiegojusi, pasakiau, kad ieškau Britanicos, ir ar jos tėvas turi, o jeigu turi, gal galiu atvažiuoti paruošti namų darbą.

Draugė pasakė „hm“ ir padėjo ragelį.

Paskambino po valandos, sako, kaip laikaisi, kaip gyveni, supratau, kad ji neatsimena, kad skambinau, viską susakiau iš naujo, ji sako: „Atlėk“.

Tai štai saugumietiškam jaunimui tegaliu papasakoti tokį sąlytį su saugumo šefais, tiksliau vienu iš jų – kad jo biblioteka man padėjo puikiais pažymiais baigti mokyklą.
Ar tai bendradarbiavimas su saugumu?

Gal. O gal saugumo – su manim. Bet kad juokinga, kai atpažinau Mildoje „kontroliuojamąją opoziciją“, ir visa jos „aplinka“ pakvaišo. Milda nepasisitikėjau jau seniai, tiesiog buvo įdomu stebėti jos darbo „metodus“. Tam, kad „kontroliuojamas opozicionierius“ neatpažintų, jog tu jį tiesiog seki, reikia alpti po jo „postais“. Labai ego valdomas žmogus „išsilydo“ ir nejaučia jokių pavojų, kad jo bukumas yra registruojamas.

Tas pats buvo su „patvoriu“, kai jie „išsilydė“, kad viešai išdergiau vieną personą. Tada jau jie pagalvojo, jog „perėjo į dešiniąją ideologiją“, ir prisistatė likus vienai dienai iki teismo posėdžio, kad ginčiau. Prieš tai esą netikau. Na cirkas. Rudenį, kai pradėjau vėl rašyti pas tą asmenybę laikraštyje, kai kurie patvoriniai nustojo su manimi bendrauti ir telefono ragelio nekelia iki šiol. Vaikų darželio lygis.

Grįžtant prie Mildos, neabejoju, jog tikrai norėjo kalbėti apie ufonautiką, ir daryti iš savo zombiados ufo gerbėjus.

Jos patronas, kaip aiškėja iš interneto komentarų, yra neelinis aferistas, prasukęs žmonių vergvaldystės biznį Islandijoje, Norvegijoje. Kiekvienas, kas dar alpsta nuo Mildos – neagentės, tegul pasiguglina jog naudojo „idolo“ vardą ir pavardę. Rezultatai – pribloškiantys.

Kol Milda prašys pinigų debesų ganymui, mano bendraminčiai visaip kaip ieškos pinigų teisinei pagalbai apmokėti Švenčionyse, kad neatimtų iš labai jaunos motinos vaikelio. Manau, idėjinė kova dėl vaikų yra vertesnė, negu debesųū ganymas, ir trolinimas.

Jeigu Milda laiko atžvilgiu pasižiūėtų, kokia beprasme veikla užsiima, jai pasidarytų gaila, ir ji kaip mat, dar nesibaigus vasarai, išvažiuotų į kokį meno plenerą. Bent nutapytų kažką gražesnio, negu jos šyzoidinis juodas medis šūdo spalvos fono svetainėje. Nes labai didelė meno žinovė, nors turiu kompetenciją vertinti, tačiau juodas medis šūdo spalvos fone kai ką pasako apie žmogaus vidinį pasaulį. O juodo medžio dydis ir išsikėtojimas rodo šito žmogasu išsikėtojimą šūde, kuriame jis paskendęs iki ausų.

Gal kad Milda tikrai išsivaduotų nuo ją apraizgiusių niekadėjų, pridėsiu meno plenerų sąrašą. Tiems, kas klausia, kodėl pykstu ant Mildos, atsakau: nepykstu, man jos labai gaila. Negi politinė Teišerskytė buvo teisi, kai pasakė: kad ją kažkas iškėlė kaip šūdą ant šakės? Nesinori tikėti…Nes kai mėži tvartą, kai šūdą iškeli vien tam, kad geriau numesti į mėšlo krūvą, o ne tam kad va taip ant šakės pasmeigtą laikyti.

Patikėkite manimi – žinau apie tai, nes šiais metais daug kartų mėžiau.