Henriko Daktaro bylos paslaptys (3)

Tęsiame šios skandalingos bylos nagrinėjimą. Henriko Daktaro byloje labai daug painiavos, atviro melo ir klastos. Ši byla pradžioje buvo pristatoma, kaip tokia, kurioje daug svarių įrodymų, tačiau proceso eigoje paaiškėjo, kad tikrų įrodymų mažai. Iš esmės remiamasi parodymais „įteisintų“ liudytojų, kurie yra įvykdę daugybę nusikaltimų ir, norėdami išvengti atsakomybės, teigia nepagrįstus faktus, kurių net neįmanoma kažkaip atskirai patikrinti. Konkrečių faktinių įrodymų trūkumas pavertė šią bylą ne H. Daktaro demaskavimo procesu, o tiesiog apgailėtinu farsu, kuriame didelė grupė sunkius nusikaltimus vykdžiusių asmenų teikia savo parodymus apie H. Daktarą ir E. Abarių, patys išvengdami atsakomybės ir tuo pačiu, be jokių faktinių įrodymų, apkalbėdami šiuos du teisiamuosius.

Kodėl gi formuojasi „kreivas“ teisingumas? O gal iš tiesų padėtis Lietuvos teisėtvarkoje pakankamai gera, tik retsykiais pasitaiko fabrikuojamų bylų?

Deja, šio straipsnio autoriui irgi teko susidurti su represijų buldozeriu. Kovo 19 d. ryte į mano namus apie 7 val. ryto Vilijampolėje pradėjo veržtis didelė grupė pareigūnų. Jie skambino į duris, beldėsi, vėliau buvo išlaužtos balkono durys. Buvo pateiktas kratos orderis, kuriame teigiama, kad atliekamas tyrimas pagal LR BK 121 straipsnį (Antikonstitucinių grupių kūrimas). Buvo įvykdyta krata, iš namų išnešti kompiuteriai, telefonai, knygos, laikraščiai, užrašai, įvairūs dokumentai. Išeidami net atjungė interneto bei TV ryšį, paimdami šias paslaugas teikiantį įrenginį. Kratos tą rytą buvo vykdytos dar devynių LR piliečių namuose. Šio tyrimo absurdas tame, kad LR BK 121 straipsnis yra susijęs su visai kitokia veika: „Ginkluotų grupių, kurios kenkia LR suverenitetui ir teritoriniam vientisumui, veikla.“ Tuo tarpu nei pas vieną iš kratomųjų nerasta nei nelegalių ginklų, nei pinigų maišų. Tad kaip galima vertinti tokį tyrimą? Galima daryti prielaidas, kad šiuo tyrimu tiesiog siekiama sutrukdyti aktyvių, neįtinkančių kai kurioms elito grupėms, LR piliečių veiklą.

Tad tikrai galima suprasti H. Daktarą ir jo artimuosius, kurie jau seniai susiduria su persekiojimais. Teko išsamiai susipažinti su šia byla. Susidaro įspūdis, kad bylos medžiagoje daug nusižengimų tyrimo reikalavimams, painiavos ir procesinių pažeidimų.

Bylos ištakos – skandalinga ,,Kapucino” byla

2005 m. pradėta formuoti pagrindinė H. Daktaro byla. Tuo pat metu, Daktarui buvo pateikti įtarimai taip vadinamoje ,,Kapucino” byloje, kurios reikėjo tam, kad žūtbūt Daktarą nuteisti nors minimaliausia bausme, kad kurpiant garsiąją daktarų byla, Daktarui nebegaliotu senaties terminai už kai kuriuos planuojamus jam pateikti įtarimus. Labai abejotina istorija, kuri pradėjo vystytis 2005-jų metų pavasarį – kurioje G. Kučys (Kapucinas) kaltino Daktarą jo reketavimu, (G. Kučys parašė pareiškimą, kad neva jį reketavo Henrikas Daktaras, tik spalio mėnesį, t.y. praėjus pusei metų nuo tariamo nusikaltimo. Ir parašė ne bet kur, o tiesiogiai Vilniuje, Lietuvos kriminalinės policijos biure (tuo metu policijos generalinio komisaro pareigas užėmė V. Grigaravičius). Aiškinantis tos istorijos aplinkybes iškilo toks svarbus faktas – H. Daktaro tuo metu netgi nebuvo Lietuvoje. Jis su šeima ilsėjosi Pietų Amerikoje, ir pateikė bylos nagrinėjimo metu lėktuvo bilietus.

Šioje byloje išvis labai daug painiavos. G. Kučys elementariai painiojosi. Jis teigė, kad H. Daktarą pažinojo tik epizodiškai ir tuo pačiu tvirtino, kad Daktaras pats jam paskambino ir pareiškė įvairias pretenzijas. Štai ir iškyla klausimas – tampa neaišku, kodėl gi H. Daktarui reikėjo skambinti G. Kučiui, jei pats G. Kučys neigia buvęs bent kiek artimas Henrikui Daktarui asmuo. Būtina pažymėti tą faktą, kad G. Kučys nepaneigė gynybos klausimų dėl jo ir generalinės prokuratūros darbuotojų bendravimo neformalioje aplinkoje. Tuomet ir iškyla klausimas – galbūt tokio bendravimo metu tarp G. Kučio ir tam tikrų pareigūnų sudaryti konkretūs sandėriai.

Kaip jau minėjome pirmame straipsnyje, G. Kučys (Kapucinas) iš vis labai painiojosi duodamas parodymus. Ir, jei ne jį remiančių pareigūnų pozicija, G. Kučys galėjo būti netgi teisiamas už melagingų parodymų davimą. Nes paaiškėjo, jog tą dieną, kai G. Kučį neva reketavo, H. Daktaras su šeima ilsėjosi Margaritos saloje. Taigi, matome kaip formuojamos kai kurios bylos. Liaudiškai tariant – „tiesiog nesueina galai“. Daugybė painiavos, nenuoseklių ir besikeičiančių parodymų bei teiginių.

Pasikėsinimas į ,,Mondę“ – tikras įvykis ar eilinė prokurorų „pasakėlė“?

Vienas iš tariamų H. Daktaro nusikalstamos veiklos epizodu, tai neva jo rengtas pasikėsinimas nužudyti R. Petraitį (Mondę). Tačiau išsamiai išnagrinėjus bylos medžiagą tampa aišku, jog tikrų duomenų, kad H. Daktaras dalyvavo šiame nusikaltime – nėra. Duomenis bylos tyrėjams teikė tik du asmenys – R. Žilinskais (Taisonas) ir pats R. Petraitis. „Taisonas“ per apklausas nurodė, kad jį pasikvietė Daktaras ir pasakė, kad reikia nužudyti R. Petraitį. Nužudymas turėjo būti įvykdytas, kada R.Petraitis ateis į „Vilulą“. Buvo teigiama, kad „Taisonas“ šį nužudymą turėjo įvykdyti kartu su I.Popovu.

Pats R. Petraitis jokių parodymų prieš H. Daktarą nedavė. Labai svarbūs buvo A. Lukošiaus parodymai. Jis matė, jog „Taisonas“ elgėsi skandalingai – keikėsi, triukšmavo, po to išsitraukė pistoletą ir peršovė R. Petraičiui koją. Tuomet žmonės pakvietė H. Daktarą, kuris atskubėjo ir sutvarkė situaciją – smogė kumščiu į veidą pistoletu toliau besišvaistančiam R. Žilinskui, kad jis neturėtų galimybės toliau siautėti ir sužaloti ar nušauti kitų žmonių. Taigi, visa ši situacija parodo, kaip galima pakreipti parodymus. Nusikaltimus vykdę asmenys tiesiog vengia atsakomybės ir apkalba kitus žmones. O kai kurie pareigūnai noriai dalyvauja tokiuose klastinguose spektakliuose.

TV laidoje tariamai rimti H.Daktaro kaltės įrodymai byrėjo, kaip kortų namelis

Kovo 18 d. teko dalyvauti Vilniuje vykusiame LNK laidos „Yra kaip yra“ filmavime. Tai buvo Henriko Daktaro bylai skirta laida. Joje dalyvavo Seimo narys A. Paulauskas, buvęs ilgametis pareigūnas ir politikas A. Sadeckas, buvęs generalinis komisaras, naujai išrinktas Alytaus meras V. Grigaravičius, advokatai – V. Sirvydis ir R. Girdziušas, Seimo narys A. Dumbrava, H. Daktaro žmona Ramutė Daktarienė, mama Jadvyga Daktarienė, dukterėčia Aušra Kučinskienė.

Kuo gi įdomi ši laida? Tuo, kad joje irgi nepateikta jokių H. Daktaro kaltės įrodymų, nors bent keli buvę pareigūnai savo laiku buvo susiję su Henriko Daktaro bylų tyrimu. Laidos vedėjas bandė aiškintis įvairias Daktarų asmeninio gyvenimo detales, tačiau kiek stengėsi – nieko skandalingo negalėjo išpešti. R. Daktarienė teigė, kad su Henriku gyvena nuo 1980-jų metų, turi keturis vaikus. Mama J. Daktarienė prisiminė Henriko vaikystę ir jaunystę. Ji sakė, kad Henrikas buvo sukalbamas vaikas. Tik gerokai užsispyręs, ambicingas ir ginantis save.

Tos savybės, anot mamos, jam gyvenime gerokai padėjo, bet gal kažkur ir pakenkė. J. Daktarienė pabrėžė, kad nuo mažų dienų pratino Henriką neveltėdžiauti, dirbti. Kalbėdama apie dabartinį savo gyvenimą ji paneigė mitus, kad Daktarai – tai kažkokie pogrindiniai milijonieriai. Būdama 76 metų H. Daktaro mama dar pastoviai dirba – vadovauja J. Naujalio gatvėje esančios nedidelės parduotuvės ir užeigos „Ramunė“ veiklai.

Laidoje paliesta ir tokia svarbi tema, kaip žiniasklaidoje propaguojamas Daktarų demonizavimas. Apie tai labai konkrečiai pasisakė ir R. Daktarienes dukterėčia Aušra Kučinskienė. Jos teigimu, Zarasų rajone norima nugriauti jos mamai J. Masaitienei priklausantį statinį. Prokurorai tiesiog neteisėtai bandė šį turtą priskirti H. Daktaro nuosavybei ir organizavo šio namelio, pastatyto su visais reikiamais dokumentais ir leidimais, pripažinimą neva neteisėta statyba.

Seimo narys A. Dumbrava atskirai pakomentavo šią situaciją: anot jo, savo laiku jis buvo vienas iš kelių Zarasų savivaldybės vadovų. Buvo organizuota komisija, kuri turėjo ištirti šioje vietoje vykdytų statybų teisėtumą ir pateikė išvadas, kad statybų procesas teisėtas. Tačiau po kiek laiko į šią istoriją įsipainiojo aukšto rango prokurorai, kurie organizavo Ramutės Daktarienė sesers J. Masaitienės turto sunaikinimą.

Paslaptingo susivienijimo mįslės

Šioje laidoje šiek tiek paliestas ir klausimas apie taip vadinamą nusikalstamą „daktarų“ susivienijimą. Tai vėlgi atskiro dėmesio verta tema. Teismas be jokių išlygų konstatavo, kad visi kaltinamieji buvo „daktarų“ susivienijimo dalyviai. Tačiau realybė tokia: tikrieji „daktarų“ nariai – tai H. Daktaras, A. V. Laurinavičius, E. Abarius, V. Siaurusevičius, V. Gudzinskas, I. Popovas, R. Žilinskas. O kita asmenų grupė – tai ,,šampaninių” gauja – V. Silvestravičius, S. Vaitukaitis, V. Vansevičius, K. Martūzevičius, S. Vaitukaitis. Ir kita asmenų grupė – tam tikri su „šampaniniais“ susiję asmenys – R. Lantuchas, G. Ježerys, A. Šimėnas, R. Stončius, A. Gudomskas.

Taigi, egzistavo skirtingos grupės. Jos dirbtinai apjungtos tik tyrėjų dėka. Tad kyla pagrįstas klausimas – koks gi tai „susivienijimas“? Tokių „susivienijimų“ panorėjus galima prikurti begalę.

Atskiro dėmesio verti kai kurie asmenys, kurie teikė įvairius nepagrįstus parodymus prieš Henriką Daktarą. Vienas iš jų – V. Silvestravičius. Šis asmuo, kurį jo paties aplinka įvardija kaip „žudiką vaiko veidu“ dalyvavo įvairiuose nužudymuose, plėšimuose, meno dirbinių vagystėse, narkotikų gamybos organizavime ir platinime. (Ši byla dėl narkotikų buvo tiriama 2003-2004 metais, joje figūravo V. Silvestravičius, V. Vansevičius ir kai kurie kiti asmenys.

V. Silvestravičius atsipirko kelerių metų įkalinimo bausme.) Reikia pastebėti, kad V. Silvestravičius tradiciškai puikiai išsisuka nuo daugybės kaltinimų ir atsiperka trumpais įkalinimais. Šis veikėjas dar prieš du dešimtmečius dalyvavo R. Liutkaus nužudyme, vėliau prisidėjo ir prie kai kurių kitų nužudymų. Iškyla pagrįstas klausimas – gal V. Silvestravičius taip lengvai išvengė atsakomybės, kad sutiko duoti parodymus prieš H. Daktarą ir E. Abarių? Taigi, žudyk, atimk keturias gyvybes, gamink ir platink narkotikus ir tt. Ir už tai tik aštuoneri įkalinimo metai. Štai tokiais veikėjais remiasi kai kurie prokurorai ir tyrėjai Henriko Daktaro byloje. Matosi konkretus jų tikslas – bet kokia kaina įkalinti iki gyvos galvos Henriką Daktarą. Tuo pačiu labai ilgiems įkalinimo metams pasmerkti E. Abarių.

Pravartu pasiaiškinti dar kai kurias susivienijimo formavimo peripetijas. Kaip tam tikri pareigūnai formavo bylą, kurioje vėlgi „nesueina galai“. Štai Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje nurodoma, kad neva H. Daktaras su E. Abariumi nuo 1993 metų vasario 21 d. iki 2000 metų pradžios vadovavo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis ginkluotam „daktarų“ nusikalstamam susivienijimui, sunkiems nusikaltimams (nužudymams, plėšimams, turto prievartavimams daryti). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad H.Daktaras 1997-jų metų vasario 13 d. Vilniaus apylinkės teismo buvo nuteistas septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, įskaitant į ją kardomojo kalinimo laiką.

H.Daktaras, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, pagal prevencinio sulaikymo įstatymą, nuo 1996-jų metų vasario 3 d. buvo sulaikytas, o vėliau suimtas baudžiamojoje byloje ir iš įkalinimo vietos išėjo tik 2001-jų metų pabaigoje. Nuosprendyje yra tik trumpai nurodyta, kad H.Daktaras, kartu su E. Abariumi, buvo susivienijimo įkūrėjai ir vadovai. Tačiau tai plačiau neaptarta. Todėl iš nuosprendžio taip ir liko neaišku, jeigu Daktaras nuo 1993-jų iki 2000-jų vadovavo nusikalstamam susivienijimui, ar jis tai darė kartu su E. Abariumi iki 1996-jų vasario 3 d., o po to susivienijimui vadovavo E. Abarius, ar iki 1996-jų vasario nusikalstamam susivienijimui vadovavo H.Daktaras, o po to jam vadovavo E. Abarius.

Iškyla ir daugiau klausimų – štai nuosprendyje nurodyta, jog nusikalstamo susivienijimo, skirto daryti sunkius nusikaltimus, laikotarpis yra iki 2000-jų metų. Tačiau kodėl taip yra nustatyta – nepaaiškinta. Svarbi detalė – iš bylos medžiagos matyti, kad pati paskutinė susivienijimui inkriminuojama veika padaryta 1997-siais metais ir kaltinamajame akte iš viso nėra nurodyta, kas su inkriminuojamu susivienijimu vyko 1997 – 2000 metais. Kokiomis faktinėmis aplinkybėmis grindžiamas nuosprendis šiuo laikotarpiu, kaip prie to prisidėjo H.Daktaras, kokiu konkrečiu būdu (BPK 219 str. 1 d. 3 p.) vadovavo susivienijimui, organizavo nusikaltimus. Todėl iš viso neaišku, kokius argumentus šioje vietoje reikia kelti gynybai, nes paprasčiausiai nėra motyvų. Be to neaišku, kodėl teismas nuosprendyje nurodo, kad vadovaujasi V. Gudzinsko ir R. Žilinsko parodymais dėl susivienijimo, kai R. Žilinskas kaltės dėl susivienijimo iš esmės nepripažįsta.

Į advokato Kristupo Ašmio klausimą R. Žilinskas atsakė: „na, jeigu čia kalba dėl spirito, dėl realizacijos – yra kaltė dėl susivienijimo, tai pripažįstu.“ Tačiau šiame procese nebuvo svarstomi tokie epizodai, kaip nelegali prekyba spiritu. Tad „Taisono“ žodžiai yra elementari gudrybė. Šie žodžiai neįrodo nusikalstamo susivienijimo egzistavimo ta apimtimi, dėl kurios vyko procesas. Taigi regime, kad taip išreklamuotas procesas tiesiog virsta farsu – tikrų įrodymų trūksta, tėra daug painiavos ir daug išpūstų prasimanymų.

Giedrius Grabauskas